galvą

išmazgoti, išplauti (galvą, plaukus ir kt.).

išvalyti plaunant

1 triñkti, treñka (treñkia Srv, Pbs, Dglš, Ds, Kp, PnmR, Skrb, Brž, -a; R, MŽ, N), -o (-ė) tr. KBII159, K, Š, Rtr, OGLIII213, NdŽ, DŽ, FrnW, KŽ; R, MŽ, N, L
1. Q607, MŽ573, I, Jnš, Dkk, Sml, Sdk, Ktk, Mrj, Slv plauti (galvą, plaukus): Galvą trinkti B644, N. Galvą, avį triñk su šarmu, veidą plauk, o kūną mazgok J. Galvą vis tiek triñksu, kad ir ne teip šilta Tlž. Tankiai trenka vaikų galvas M.Valanč. Trenkù galvą į šarmą Rsn. Šarme i plaukus liuobam triñkti Kl. Ajerų šaknis renka ir treñka galvą, ka plaukai augtų Brs. Reikia minkšto vandens galvai triñkt Pnd. Treñka kasdien galvą, mazgoja žibalu – nuo žibalo ir nupliko Kp. Trinkaũ galvą, tai da neišdžiūvus Dbk. Galvas trinksmà pirty Zr. Kad tik pieną sunki, tuoj jam reikia galvą triñkt su išrūgom Svn. Ka nori, sako, ka nebūtų utų, reik gale mėnesio triñkti galvą Trk. Lapė taisė šarmą, trinks vilkeliu[i] galvą NS195(Vb). Po savaitės visi bus trinktini ir kirptini Db.
^ Tos arbatėlės – nors galvą trink (labai daug) Žem. Ko negeri, arbatos priviriau – nors galvą trink KlK14,88(Jnš). Arielkos – norint galvą trink S.Dauk. Tos smarvės buvo – nors galvą triñk Krš.
| refl. tr.: Jomis (ajerų šaknimis) trenkasi galvas, kad plaukai blizgėtų M.Katil. Su beržų lapais triñkis galvą Krš. Galvą triñkosi, plaukus pušinosi Snt.
ǁ B216, R, R393, MŽ, MŽ529, N, Švn, Pns, Dov plauti (gyvulius, ppr. avis): Avis triñkti K134. Moters avis prieš kirpdamos treñka J.Jabl. Įsibradini aną (avį) gilie, pili vandenį ant viršu i trenki̇̀ Kl. Avis vėl kad triñks, tuokart įbris ta mergė į prūdą Yl. Trinko [arklius] nusivedę į upelį, brūžino ir paskui šukavo, kol plaukas ėmė blizgėti M.Katil. Keletas tarnų trinko ir šukavo arklius, šveitė pakinkymus rš.
^ Kiaulę trink netrink, vis į purvus guli LTR(Lkv).
ǁ R, MŽ, N prausti, maudyti (vaikus).
2. prk. smarkiai lyjant šlapinti, merkti: Piemenie kailį treñka, ka lytota K.
3. šnek. barti, koneveikti: Jį tę gerokai triñko už visus darbelius Slv. Per susirinkimus viens kitą triñkdavo Gs. Kap ėmė, brolyti, jis mane trinkti, kad ėmė jis mane spirgyti – ko aš galo negavau! Db.
◊ ausi̇̀s triñkti mušti, lupti: Aš jam per šventą Oną Slavikuose ausi̇̀s triñksiu Slv.
gálvą (čiùprą) triñkti NdŽ, Vkš barti, koneveikti: Kad triñko jam mokytojas gálvą, tai triñko! Užp. Jis nelaukęs pagaus trinkti Beržiniui čiuprą M.Katil.
1 įtriñkti, į̇̃trenka, -o šnek.
1. tr., intr. gerokai įmušti, įlupti: Jis jį gerai intriñko ir paleido Lp. Dar gali gerai Broniai intriñkt Lp.
2. tr. barant įgrasinti, prigriebti: Kunigas liuob įtriñkti merges su poterais Šts.
1 ištriñkti, i̇̀štrenka (ištreñkia), -o (i̇̀štrinkė) tr. Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. išplauti (galvą, plaukus): Ištriñk galvą su ajerų šaknim, visos pleiskanos prapuls Lel. Ištriñk galvą, pilna dulkių prižėlusi Rs. Vakare reikės ištriñkti galvą Vlkv. Ištriñkus galvą, reik dar parplauti atlešiuotu uksusu Pln.
| refl. tr., intr. Š: Teip gerai išsitrinkáu plaukus Tl. Prastai galva išsitriñkos – vienos bluzganos Krš. Baisi pažiūrėt – nė galvos neišsi̇̀trenka Slv. Galvą tai namie išsitriñk Užp. Viską šeštadienį, būdavo, pasidarai ir galvą išsitrenki̇̀ Pbr. Neisiu da pirtin, tik galvą išsitriñksiu Svn. Da pats nuėjo pirtin, nusiprausė, galvą išsi̇̀trinkė Krs. Išsitriñksuos galvą: jug labai šventės, Nauji metai Krš.
ǁ Grk, Žlb išplauti (gyvulius, ppr. avis): Prieš kirpimą avis ištriñk J. Jei nebi̇̀štrenkam [avių], vilnas nukirptas plaunam Kl. Ištrinktos avys lengviau kirpt Dkš. Ištriñko katiną ir paleido lauku Krž. Ištrinkaũ paršiokus, buvo jau in gyvulius nebepanašūs Dkk. Užpuolus arklį utėlėm, jį reikia mėnulio delčio[je] penktadienį ištrinkti LTR(Vl).
ǁ išmazgoti (vilnas): Vilnas ištrinkau ir į vandenį krišpolo dėjau M.Katil. Tokias neištrinktas vilnas sunku sukaršt, dar sunkiau suverpt Lš. Kad i̇̀štrinktos, tai būt gražios vilnos Dglš.
ǁ išprausti, išmaudyti: Vaikus jau ištriñko Pln. Vaną padariau, ištrinkáu – pagražėjo senis Rdn.
2. prk. smarkiai lyjant sušlapinti, išmerkti: O ta gerai nugarą ištriñko [lietus]! NmŽ. Senis išgerti eina, o senutę palieka rogėse, kad lietus gerai kaulus ištrinktų M.Katil.
3. iškrėsti: Tu nebijai lipt an dangčio, tai lipk ir ištriñk kaminą Grv.
4. Slk, Ds, Alk šnek. išbarti, iškoneveikti: A ne sarmata: toks vyras, o merga ištriñko Slv.
◊ añtausius ištriñkti sumušti, prilupti: Urzk urzk, kol aš tau gerai ántausius ištriñksu Vvr.
gálvą (čiùprą, káilį) ištriñkti BŽ82,98; Ser gerokai išbarti, iškoneveikti: Šiandien man mokytoja ištriñko gálvą Vlkv. Ištrinks tau čiuprą gaspadorius. Ištrinks… M.Katil. Man patiko jo atvirumas ir drąsa, su kuria jis ištrinko mums kailį už blogą vadovavimą rš.
1 nutriñkti, nùtrenka, -o tr. KŽ; H išplauti (galvą): Aš nutrinkaũ galvas visų bernų J. Nutriñk man galvą Grž.
| refl. tr.: Gaspadorius tų namų visų pirma galvą nusitrenka ir apsirėdo teip, kaip ing bažnyčia eiti DS278(Šmk).
ǁ R, MŽ, N, NdŽ, Dglš išplauti (gyvulius, ppr. avis): Nutrenku avis R12, MŽ15. Čėsas aveles kirpt, reikia jos nutriñkt Kpč.
^ Kaip kiaulė: nutriñk aną, i vėl pula į purvą Dov. Kiaulė nutrinkta vėl voliojasi purvuose Ns1838,3.
ǁ R, MŽ nuprausti, numaudyti (ppr. vaiką): Vaiką vonioje nutriñko DŽ1. Padarysim vonią ir nutriñksim vaiką NdŽ. [Kūdikius] ežere ar upė[je] nutrinko S.Dauk.
| Ji nutrenka ir savo vyrą M.Katk.
| refl. tr., intr.: Visi jau nusitrinkę ir apsivilkę baltais marškiniais M.Katk.
^ Pirm neng tu kitus prausęs, nusitrink save patį KlvK.
1 patriñkti, pàtrenka, -o tr.
1. NdŽ pamazgoti (galvą).
ǁ paplauti (avis).
ǁ nuprausti (vaikus).
| refl. tr., intr. NdŽ.
2. NdŽ šnek. pabarti, iškoneveikti.
| refl. NdŽ.
◊ gálvą patriñkti NdŽ kiek pabarti.
1 pértrinkti tr.
1. iš naujo išplauti (galvą, plaukus): Čiupryną išsitrinkau, i nebebuvo kada partriñkt: sulipo, pasidarė kaip smalinė Mžš.
| refl. tr.: Še buroklapių trinkalo, pársitrink sau galvą Vkš.
2. patrinti: Pajutus nuog garų galvos sopulį, reikia sniegais partrinkti galvą I.
1 pratriñkti, pràtrenka, -o tr. NdŽ šiek tiek plauti, pamazgoti (galvą, avis).
1 pritriñkti, pri̇̀trenka, -o tr. trenkant suteršti (vandenį).
1 sutriñkti, sùtrenka, -o tr. NdŽ trenkant sunaudoti (ppr. muilą).
| refl. NdŽ.

praũsti, -ia, -ė
1. tr., intr. Q607, H, R vandeniu valyti, mazgoti, plauti (veidą): Burną praũsti K. Kelkis, kelkis, mielas broli, praũsk baltai burnelę (d.) Smn. An marių krantelio gilus dunojėlis, tę mano mergelė baltai burną praũsė DrskD78. Saulė tekėjo į vainikėlį, burnelę prausiau su vandenėliu JV892. Kuom mudvi prausiv baltas burneles? JD479. Žalioj girelėj berželį lenkčiau, berželio rasele burnelę prausčiau RD45. Aš pas savo motinėlę prausiaũ žaliu vynu, o pas tave, bernužėli, gailiom ašarėlėm (d.) Drsk. Kaip mes nebūsim skaisčios raudonos, kad mus motinėlė vyneliu prausė, šilkeliu šluostė LTR(Mrc). Jonas, ar jau prausei? J.Jabl. Bepigu kiaulei: nei burna prausti, nei kojos auti, nei darbas dirbti J.Jabl. Tik kiaulė, burnos neprausus, eina prie lovio Kp. Burna neprausta, galva papurusi J. Ar čia tavo prausiamas vanduo? J.Jabl. Prausiamas muilas LL92. Išėmiau praũsiamą bliūdą medaus Srd. Kito praustu vandeniu nereik praustis J.Jabl. Praũskai burnelę vyneliu (d.) Ds.
| Jei katė burną prausia (letenėle trina snukutį), bus svečių LTR(Šil).
^ Balta, kaip pienu prausta KrvP(Brž).
| refl. tr., intr. H, R: Tame bliūde, kur tu kojas mazgojaisi, aš burną praũsiuosi! Plv. Prie klevelio šaltinaičio ėjau burną praustis LTsI178. Sėdėjom pri to šaltinelio, praũsėmos Grg. Ans leduotu [v]andeniu praũsas Eig. Prausiaus į rūtų raselę LTR(Šv). Labai nori būt gražus: kas dieną prausi̇́es ir kaklą mazgoji Klov. Atsikėlus rengsis rengsis, praũsis praũsis Mrj. Nu, praũskis praũskis greičiau, leisk i mums nusipraust! Rs. Ji prausias ir prausias kaip katė, svečių laukdama J.Jabl. Da mama nepraũsusys tebebuvo Lkv. Nei praũsęsi, nei šukavęsi Lp. Galgi vištos an tavę tupėjo, kad teip labai prausi̇́es?! Trgn. Ko tiek ilgai prausýs – varnos pagaus! Krš. Nesprausk per daug, gali varna nunešt Vlk. Varna per vaiką nuneša, jegu nesipraũsi (sakoma vaikams) Plv. Nesveika praũsties – dyla burna (iron. sakoma nemėgstančiam praustis) Žr.
| Kap katinas praũsias (letenėle trina snukutį), svečiai atvažiuos (priet.) Rš. Katė prausias prieš svečią LTR(Ds).
^ Gražūs visi noria būti, ale ne visi noria praustis LTR(Vdk).
ǁ prausimusi rodyti atvykimą: Katė svečią praũsia (katė prausiasi – turi ateiti svečias) Dkš. Katė praũsia svečių Gs.
2. tr. mazgoti (rankas, kojas, galvą, visą kūną), maudyti: Prausiu vaiką SD84. Rankeles prausiau, nuskandinau žiedelį TŽI231. Muilu prausiù blauzdas Ktv. Neturi darbo, tai kojas praũsk Švnč. Ėmiau praũst rankas išrūgom, man sugijo tie suskilimai Ob. Ir prausė iš to Maižiešius ir Aaron ir sūnai jo rankas savo ir kojas savo Ch2Moz40,31. Aš retai kada galvą prausiù Vlk. [V]andeniu iš burnos reikia praũst [apkerėtą] Dsn. Ar vaikas jau praustas? J.Jabl. Iš pirmą kartą prausiamo kūdikio elgesio būdavo sprendžiama apie jo ateitį rš.
^ Nešk nešk, ko stovi kaip prausiamas! – staiga subarė mane J.Balt. Kas nori kitus prausti, pats turi būti nupraustas PPr118. Ir praustas varnas nebus baltas PPr118. Tokia varna prausta, tokia neprausta Nj. Varną ar prausk, ar neprausk, vis juoda VP49. Kiaulę a prausk, a rėdyk – smirda, i gana LTR(Vdk). Maišu muštas, karštan vandenin praustas (apie išdykusį vaiką) LTR(Grv). Kelmą prausk neprausęs – vis tiek bus juodas LTR(Vb). Ranka ranką praũsia Trgn. Pirm neng tu kitus prausęs, nusitrink save patį KlvK25.
| refl. tr., intr. SD159: Kur praũsiamės (pirty), te statom linus Grv. Esu praũsusys to[je] pirtė[je] vieną metą Erž. Itai katile šilto yr, prausiẽs! Tvr. Vaikai rankas praũsias Pb. I valgai, nespraũsęs rankų Dglš. Ka garnys nesipraũsęs (murzinas), tai bus baisūs lytūs Alk.
ǁ prk. laistyti, šlapinti: Užėjo ilgadienės liūtys, merkė, prausė Vilnių visą savaitę J.Balt. Tegu juos prausia skaudus lietutis, tegul juos šildžia giedri saulelė (d.) Lš. Nuolat gailios ašarėlės veidą prausė S.Nėr.
3. tr. plauti, skalbti (skalbinius, indus): Ana (bulvė) praustà negali būti Pst. Marškinius praũsia Nmč. Trys nedėlios, kaip marškinius praũsėm Zt. Praũsti puodus Zt.
4. kritikuoti, barti, bausti: Dabar reiks praũst daktarkos, ko nepagelbėjo Slm. Tasai išmintingas senis nė nesiruošė jo prausti už tai rš. Sako, Jurgį Dustõs smagiai prausė (mušė) Ds.
^ Pirtis jaują prausia, o abidvi suodinos Vlkj.
5. tr., intr. godžiai valgyti: Kad praũsia kaip suaugęs vyras! Ds. Jis pliūšija, prausia visa, ką sugriebdamas Vr.
◊ ãšaromis (ãšarose) praũstis; bùrną praũsti ãšaromis labai verkti: Aš pas savo motinėlę vyneliu prausiausi, o pas tave, bernužėli, gailiom ašarėlėm (d.) Čb. Ašarėlėm burnas prausėm, burnas prausėm, rankovėlėm nusišluostėm, nusišluostėm TDrV55. Visą gyvenimą tik ãšarosa ana praũsias LKKXIII118(Grv).
prãkaitu praũstis labai prakaituoti: Graži diena prakaitu prausias KrvP(Nmn). Ilgos dienos prakaitu prausias KrvP(Lk).
apipraũsti, -ia, api̇̀prausė tr.
1. RtŽ, Š apmazgoti, apiplauti (veidą).
| refl.: Jeigu kas iš to šulinio vandeniu apsiprausė, tai tas labai gražus buvo BsMtII54. Da kad anas dažniau apspraustų̃, vis nebūt toks baisus Sdk. Apsiprausk, miela merga, būsi kaip ir vakar JD648.
2. apiplauti, nuplauti (rankas, kojas, visą kūną): Àpprausiau rankas Šlčn. Galima buvo vaikas apipraũst Žln. Mes jį àpprausėm Lz.
| prk.: Teikeisi mus apipraustie krauju savo nuog neteisybių mūsų Tat. Apiprauskime per tas dienas sielas savąsias DP25.
| refl.: Tu apsiprausi be vandenelio, apsišluostysi be abrūselio LTR(Tvr).
| prk.: Žolės ir javai kvepiančia rasa atgaivinti ir apsiprausę stovėjo Tat. Jaunas mėnukas apsipraũs, i neblys (prasidėjus jauno mėnulio fazei, užlis ir stos giedra) Vn. Par visą delčgalį svilino, ale jaunas ta gražiai apsi̇̀prausė Krž. Iki trijų vakarų mėnulis apsipraũsia (jei, stojus jaunam mėnuliui, lyja ilgiau negu tris dienas, tai lis visą jauną) Dkš.
3. Arm prk. apgauti: Api̇̀prausė jį vertelga suvisai Slk.
◊ ãšaromis apsipraũsti labai verkti: Apsiprausia našlaitėlė gailiom ašarėlėm (d.) Vlk.
prãkaitu apsiprãusti labai suprakaituoti: Pjauk, sūneli, tik prispausk, prakaitėliu apsiprausk (d.) Plv.
atpraũsti, -ia, àtprausė tr.
1. nuvalyti vandeniu, nuprausti (burną): Atpraũsk vaiką: murinas kaip velnuitis Rdn. Žviegė [vaikas], kol tik àtprausė Klk. Vel[nia]s nukirpo savo vaikuo plaukus, nagus ir àtprausė burną (ps.) Žd. Aš pareisiu iš darbo – ana būs atpraũsusi, kojas nuplovusi, pančekeles išplovusi Trk.
| refl. tr., intr. J: Pasikėlus atsipraũsti reik Pgg. Rytmečiais aš, tik kai atsi̇̀prausu, galiu eiti valgyti Šv. Neatsiprausęs už stalo nesėsk Lkv. Burną jau, rodos, atsi̇̀prausiau Lkv. Kad atsipraũsęs esi, reik po pirmu ne burną šluostyt, ale rankas Prk. Atsipraususys ryto metą turėjo tuo vandeniu kapą, tai yra kalną mirusiojo, sušlakstyti S.Dauk. Kaip atsipraũsi, būsi baltesnė Trš. Patys i atsi̇̀prausa, i susitvarko, pasku neblakstau Pj. Uždek, motuše, žvakelę, aš atsiprausiu burnelę LTR(Krtn). Ans atsiprausė tame pačiame vandenė[je] Kl. Bėk atsipraũsk, nebūk baisiai Jdr. Kaip atsi̇̀prausas, ir akės[e] šviesiau pasidaro Krš. Subato[je] atsi̇̀prausės dailiai Rmč.
| Pagėręs šilto šviežio pieno, jis (katinas) atsiprausia, tada atsitupia saulėje I.Simon.
| prk.: Ryto rasoj atsipraususi, užtekėdama skaisčiai prašvito pavasario saulutė I.Simon.
2. numazgoti, nuplauti: Šiltu šaltu atprausė, plonu baltu susiautė LTR(Akm). Rankos tos išplaktos, nei jos atpraũst možna Str.
| refl.: Neatsiprausia [įrašaluoti] nagai Lp.
3. Š plaunant pašalinti, numazgoti (nešvarumus): Argi suodžius atprausi̇̀? Lp.
| prk.: Idant mūsų griekus atpraustų BPI132.
| refl.: Ar šitas rašalas atsi̇̀prausia? Ūd.
4. prk. apšviesti: Su àtpraustu žmogu yr kitaip šnekėtis Žr.
| refl.: Pakeliui išdygsta svetainė, ir Pikčiurna, kaip atsiprausęs vyras, žinodamas, kas reikia, tuojau pasiūlo I.Simon.
5. prausimusi rodyti atvykimą: Katė atpraũsia svečią Sl.
◊ [su] ãšaromis atsipraũsti labai verkti: Įlenda kur į svirną atsipraũsti su ãšaroms Žlb. Atsiprausi sau burnelę graudžium ašarėlėm LTR(Žg).
[su] prãkaitu atsipraũsti labai suprakaituoti: Su prãkaitu atsi̇̀prausa Vž.
išpraũsti, -ia, i̇̀šprausė tr.
1. nuplauti, numazgoti (veidą): Baltraudoniai, gražūs, išprausti̇̀ iš mažens Skr.
| prk.: Tegu lietūs išpraus tau veidelį baltai S.Nėr.
| refl. Š: Vaikutis švariai išsiprausęs rš. Išsiprausė – dar šarka nuneš! Vel.
2. nuplauti (rankas, kojas, galvą, visą kūną), numaudyti, ištrinkti: Švari vaikas – i̇̀šprausiau visus galus Krš. Jau baltos, išpraustos rankos, gana Lp. Ta arbata išprausti galvą, jei plaukai slenka – neslinks LTR(Šil). A kojas išprausei̇̃, merga, a? Rod.
| Nelaidykis iš sniego: sugavęs išpraũsu kaip šunuką! Krš. Išprausė mokiniai savo draugą sniegu Š.
| refl.: Rytoj, sako, reikia pirtis kūrent, išsipraũst Imb. Išsi̇̀prausiau – išrūkęs gerai jau buvau Dv. Išsipraũskie dukart, i tau viskas praeis Grv.
3. išplauti, išskalbti: Palaidžiau karves ir koštuvį i̇̀šprausiau Lz. Burokus aplupia, išpraũsia ir bačkon sudeda Trak. Jo kelinės čystos ir i̇̀špraustos Lz. Reikia išpraũst gerai [žarnas] Nmč.
4. suvartoti prausiant, plaunant: Ar tu visą vandenį išprausi̇̀? Lp.
| refl.: Už penkis rublius išsi̇̀prausiau arielkos [nuo veido raupų] Lp.
5. prk. sulyti, permerkti: Lietus visus i̇̀šprausė Pc. Par patį lietų papuolom, kad i̇̀šprausė, kolei atvažiavom! Skdt. Išprausė šiltas lietutis tave E.Miež. Tegu išpraũsie tus viščiukus [lietus] – ko neina tūpti! Krš.
6. prk. pralavinti, išmiklinti: Bet gyventi čia nebloga – Kaunas gal išprausti žmogų K.Bink. Jei žvėriukas moka pinkles rodyti, tai ne žvėriukui ačiū, bet žmogui, kurs jį išprausė Blv.
| refl.: Matai, kad išsi̇̀prausė, kas do vyras dabar! Sdk.
7. prk. daryti, kad atkustų, nupenėti, nušerti: Šimienės i̇̀šprausta gerai [paršiukas] – rugius dav[ė], dav[ė], tai i̇̀šprausė Lp.
| refl.: Buvo visai apšepęs, o, žiūrėk, ir i̇̀šsiprausė Kb. Čia atėjo utėlių suėstas, dabar jau išsi̇̀prausė An.
8. prk. primušti, prilupti: Išpraũs da ir juos kada Užp.
9. R prk. mušant, pliekiant išvaryti.
10. godžiai išvalgyti, išsrėbti: Kaip sėdo, tai iš karto ir i̇̀šprausė visą bulbienės puodą Krs.
◊ gálvą išpraũsti kritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausia galvą rš.
kélnes (ùžpakalį) išpraũsti primušti, įpliekti: Pasigavai žirniuos, tai išprausei, išprausei užpakalį, kad pusę metų neprisėstų! Ds. Ot gerai jam kelnes išprausė! Srv.
káilį išpraũsti prilupti: Nieko kito jau nebus, kaip reiks tai mergai gerai kailį išprausti KlK10,45(Sk).
nupraũsti, -ia, nùprausė tr.
1. K nuplauti (burną): Nuprausiu gymį, burną R12. Vaikui burną nuprausk J. Močiulė nuprausė baltai burnelę, sesiulė šukavo gludžiai galvelę NS22. Bet tujen kad pasnykauji, patepk galvą tavo ir nuprausk burną tavo Ch1Mt6,17.
| prk.: Lietūs ir ašaros veidą nupraus tau S.Nėr.
| refl. tr., intr. K: Prieš pusryčiaujant reikia bent nusiprausti J.Jabl. Pas upelę nùsprausė Kb. Baltai burną nusiprausus už stalelio sėdau JD39. Aš nusiprausčiau burnelę su žalių rūtų rasele JD1395. Juoda, nenusipraususi, kaip laumė J.
^ Nusiprausiau nei snigtu, nei lytu, nusišluosčiau nei verptu, nei austu (ašaros ir ranka) Pnd.
2. Dglš nuplauti, numazgoti (rankas, kojas, visą kūną), numaudyti: Nùprausėm upėn kojas Drsk. Nuprausiu kojas ir eisiu miegot Pls. Davė asilams pašero, o nuprausė kojas savo ChTeis19,21. Duok, aš tau pečius nuprausiu Pls. Nupraustą kūdikį bobutė suvystydavo ir tiktai tada parodydavo tėvams rš. Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Nupraũsk rankas ir pats nuspraũsk Dv. Nuspraũst rankos reikia Grv. Nenùsprausiu (negaliu nuplauti) rankų – smirda (kračius mėšlą) Mrc. Viedrą paimsiu, nusinešiu toliau ir nusiprausiù Smal.
ǁ prausiant pašalinti (nešvarumus): Vanduo nupraus ištepimą kokį kūno žmogaus BPI144.
| prk.: Septyni būdai, kuriais raupai nusidėjimų gal būt nuprausti SPI237.
ǁ prk. lyjant, drėkinant nuplauti, padaryti gaivų: Naktį būrelis lietaus perėjęs, žemė atvilgyta, žolelė nuprausta Žem. Žavinti buvo žemė, nuprausta gaivaus pavasario lietaus J.Avyž. Jau šaknys gelmėn įsirausę, o pumpurus rasos nuprausia V.Myk-Put.
ǁ prk. nuplauti, pašalinti (apie lietų): Mes laiminam dosnų pavasario lietų: jis želdina diegus ir dulkes nuprausia V.Myk-Put.
3. prausiant, plaunant suvartoti: Nū̃praustas muilo galas, o prašo kaip už nepraimtą Šts.
4. prk. apgauti: Anas visus nupraũsia, kas tik su juo susideda Sdk. Nuprausė jį čigonas su arkliais Up.
5. refl. prk. su neiginiu negalėti nė lygintis: Sūnus nei nenusprausęs prieš tėvą Mrs. Sakau: nenusprausėt prieš mus Srj.
◊ bùrną nupraũsti ãšaromis pravirkdyti: [Pamotė] nuprausė man burnelę gailiom ašarėlėm DvD75.
bùrną nusipraũsti ãšaromis labai apsiverkti: Nusiprausi burnužėlę graudžioms ašarėlėms JV470.

×papanusipraũsti, -ia, papanusi̇̀prausė (hibr.) nusiprausti: Pasema po kupkelę ir papanùsprausia vitvisos Dv.
papraũsti, -ia, pàprausė
1. refl. tr., intr. nusiplauti, nusimazgoti (burną): Pasiprauski burnužėlę, sušukuok galvelę, būsi graži ir raudona kaip pas motinėlę (d.) Gdr. Paskėlus, martele, paspraũskie burnelę (d.) Ad. Pasipraũskie – kad bus balti ūsai, tai eisiu až tavęs Tvr. Pasi̇̀prausė tuo rasa ir iškart praregėjo Grv. Nereiks šalto [v]andenelio paspraũstie, tu apsprausi gailiom ašarelėm (d.) Ck.
2. tr. nuplauti, numazgoti (rankas, kojas, visą kūną), numaudyti: Papraũsk švariai rankutes, tada valgysi Plm. Aš jos (kojos) apsiaut, sulenkt, nė papraũst negaliu Grv. Anas išvažiav[o] in miestą, o parabku[i] (bernui) pasakė vaikus papraũstie; tas pasakė: gerai, paprausiù (ps.) Lz.
| refl. tr., intr.: Eisiu rankas paspraũst Tvr. Mano rankos juodos, reikia pasipraũstie Aps. Abu eisim pirtin paspraũst Ad. Možna paspraũst – ne dvaro pirtis Aps. Kap šiulta, nuejai upėn, pasprausi̇̀ Nmč. Išsitepus kai biesas, reikia paspraũst Mlt. Vaikai, paspraustè! Švnč.
ǁ prk. palaistyti, padrėkinti: Šiandie lyg į lietų panašu, gal debesiai papraũs žemę Kš.
3. tr. mazgojant patrinti, pašveisti: Du kartu pàprausei autą (skudurą) ir svaidai (mesk), kap kromnasai (pirktinis) Lz.

×papasipraũsti, -ia, papasi̇̀prausė (hibr.) nusiprausti: Inneša anos pačios vandenį ir vitvisos papaspraũsia Dv.
pérprausti tr. iš naujo, dar kartą nuprausti: Pérprausė tą mergą diedulis Lz. Kad ir prausiau ir parprausiau rytą vakarėlį, tik nebuvau tokia graži, kaip pas motynėlę JV779.
| refl.: Kad ir prausiu, parsiprausiu, tik tokia nebūsiu JD440. Jau nor prausiuos, persiprausiu, jau nebūsiu tokia (d.) Nč.
prapraũsti, -ia, pràprausė tr.
1. pramazgoti, praplauti: Praprausk akis, tai ir išgis Rod.
2. prk. pralavinti: Ten jį, žiūrėk, prapraũs J.Jabl. Prapraustas vaikas, t. y. truputį pramokytas J.
| refl.: Matai, tik truputį pabuvai mieste, ir tai jau prasi̇̀prausei Ds.
pripraũsti, -ia, pri̇̀prausė
1. refl. nusiprausti (veidą): Bernužėlis žirgą girdė, mergaitėlė burną prausė. – Prisiprausus pastovėkie ir su manim pakalbėkie TDrIV46(Prng).
2. intr. šnek. privalgyti: Nu, aš jau pri̇̀prausiau! Krs.
supraũsti, -ia, sùprausė tr.
1. mazgojant suvartoti: Aš suprausiau šešis svarus baltojo muilelio LTR(Erž).
| refl.: Šitas muilas labai greit susipraũsia Ds.
2. šnek. suvalgyti: Kaipmat ir sùprausė tą mėselę Krs. Sùprausė kaip artojas Ds.
užpraũsti, -ia, ùžprausė
1. tr. užauginti: Aš jos visus vaikus ùžprausiau Skr.
2. refl. mazgojantis užtrukti: Neužsipraũskit ilgai – da ir mum reikės eit Ds.

2 výti, vẽja (vi̇̀ja NdŽ, vi̇̀ma ZtŽ, vỹna), vi̇̀jo FrnW, NdŽ; S.Dauk
1. tr. Q624, R, R403, MŽ, MŽ543, N, I, Amb, ŠT39, Rtr, PolŽ46, Ign, Ds, Dbč, Sdb vynioti, sukti į ritinį, į kamuolį: Výti gijas į kamuolį J. Aš vejù į kobinį pakulas J. Tas gijas išplausma, iššutinsma, výsma į kamūlius Žr. Trijiesu siūlus tik vi̇̀jam Ml. Kamuoliuosna vẽja tėvas vijurką paėmę Rod. Výk [siūlus] šitan pačian komuolin, paki pakeli Klt. Siūlus matkuos vejù iš kamuolių Aln. Veji̇̀ an krijelio [siūlus], nuo krijelio tada meti Pnd. Padžiaunam [gijas], išbąla, tada vẽjam, metam [audimą] Alz. Eikit, nemaišykit man výt, ba pridarysiu aš čia ir kumelių, ir kumeliukų Pv. Kab vi̇̀jo [siūlus į kamuolius per vijurką], tai spaliai buvo išbyrėję Lzd. Jin bovelną vẽja, o mes verpiam Jnšk. Kam veji̇̀ [siūlus į kamuolį] nuo savę Sdk. An ko tu siūlus výsi, jei pavijočio neturėsi Lš. Žąsies gerklėn žirnį indedi, išdžiūsta, barška, tada veji̇̀ siūlus Alv. Kai siūlai išdžiūva, jie iš sruogų glaudžiai vejami į kamuolius ant pirštų rš.
| refl.: Kai sunkiai eina nuo vytuškų, kiečiau vẽjas [į kamuolį] Ob.
ǁ vynioti: Tabaką výti KII196.
| prk.: Atrodė, kad ir žodžius senutė veja lyg siūlus rš.
ǁ Vb sukti, vynioti siūlus iš sruogos ar kamuolio: Atnešk krijelius, výsma matkus Slk. Būdavo tokie matkai, juos vẽjam ant mestuvų Kvr. Tu pagalvok, kap šitas posmas neinas výt! Pv. Vẽjamas kamuolys Grž.
ǁ vynioti siūlais: Kad man dabar kas duot, tai aš jum parodyč, kaip verpt ir kaip špūlios výt Kp.
2. tr. ŠT239, Rtr, Ms, Lž, Lc, Vgr, Akm, Mšk, Bsg, Krž, Sutk, Aps sukant gaminti: Veju virvę R344, MŽ461. Výk votegą iš gerų kanapių Yl. Výk ilgą botagą, kad pasiektum nuo vienos kertės lig kitos Slm. Žiemą vi̇̀jom vadžias LzŽ. Žiemą vaikiai šniūrus výs, mergos verps Kv. Šniūras, kad viji̇̀, trumpė[ja] Žr. Vyrai pančius výdavo iš tų prasčiausių linų Sk. Vyrai tai výdavai pančius LKT217(Šl). Iš ėglukų pasdarau sau krūkelius virvėm výt Lš. Iš paminų tai virves výsi Erž. Vyrai apvarčius výdavo, pančius, pakanktis, virves LKT68(Pp). Žėdnam būdavo darbas: berniokas vẽja vadeles, viržius, vadžias, piemuo iškrato pakulas Ps. Vi̇̀jo pastrankus, kad būt kuo akėt Dv. Bernas pančius vỹna Žg. Iš šerių vi̇̀ja akutę ir gaudo ščiupokus Dv. Atsisėdęs tę i aparas vi̇̀jęs Nv. Bernai ir pusberniai susirinkdavo kur didesnėn gryčion pančių výtų PnmR. Tūlose vietose, sako, iš apynių virkščių ne vien virves vijant, bet dar storas drobes audant S.Dauk. Išjojo nakties, susikūrė didelę ugnį tas dėdulis ir veja botagą su kabliuku DvP158. Jaunas mėnuo, jau tėvukas vi̇̀s virvę ar pantį Jdp. Užgavėnėse veja pančius, tai, sako, arkliai riebūs būna LTR(Auk). Vyram prieš Užgavėnes neduoda pančių vyt – mėsa kirmysianti LTR(Ds). O jei kas šniūrą vytų arba verptų tą (Kūčių) dieną, tai linai ir kanapės neužderės DS278(Šmk). Negalima žengti ir per vejamą virvę – ji bus nestipri LTR(Srj). Šilkų vytos vadelelės NS177. Šilko kanapių pantelius vẽja (d.) Ign. Žalio vario lopšelėlis, striūnų vytos auklytėlės LTR(Ppl). Kad ožkelių neganyčiag, botagėlio nevyčiag LTR(Grv).
^ Nevyk kitam virvės – pats pasikarsi Pšl. Ką čia veji iš bezdalų virvelę? LTR(Ds). Iš šūdo virvę (guziką Kt) veja LTR(Vlkv). Ilgai sietas vejamas nutrūks Kv. Anas per anksti apinastrį vẽja (ne laiku ką veikia) LKKXIII118(Grv). Šimtu výtas, šimtu pintas, šimtu pavijotas (kopūstas) LTR(Vrn), Paž.
| refl. SD1192: Kaip virvė vijasi aba nusisuka ilga, teip nusidėjimas eit tolyn ir stojas ilga virve SPII158.
^ Vi̇̀jasi kap virvė pavijota (apie visur patenkantį, prilendantį žmogų) LKKXIII127(Grv). O dienos keliu kap virvės vi̇̀jasi Dv. Vejýs votagą (susilauksi bausmės), taip vaikus mušdamas Krš.
3. tr. LTR(Lp), Str sukti, krauti (lizdą): Lizdus vẽja varnos alksniuos ir peri Klt. Lizdus vẽja po krekva [kregždės] Rod. Mazkickos paukštaitės lizdelius vi̇̀ja kemseliuosa LzŽ. Senykščias akėčias pastato, prineša šakų, samanų ir vẽja lizdą busilas Pls. Nèveja lizdo iš šiaudų [kregždė], ale iš balų, iš purvyno Sem. Kregždaitės lizduką vẽja, iš balos nešioja Rod. Lizdą vi̇̀ja pati paukštė Lkm. Paukštukas vẽja lizduką Dbč. Aš pamačiau tututį… šilkų lizdą vẽjantį JD143. Nei aš tę buvau, nei aš tę žinau, tik karklynėly lizdelį vijau LTR(Al). Tu vanageli aštranageli, nevyk lizdelio viršuj medelio LTR(Ml). Lėk, vanagėli,… vykie lizdelį rūtų daržely LB123. Vi̇̀jo lizdą pelėda DrskD249.
| Skrudėlės skrudėlynus vẽja Rod. Aš pirmoj [bitė] korelius vysiu, kalėda LTR(Vlk). Vorai voratinklius vẽja ir vẽja Sem. Truputinykas tinklus vi̇̀ja Ad.
^ Atlėkė paukštis rudaminis, vijo lizdą reketinį, dėjo pautą devyntrynį, vedė vaiką devyngalvį (moliūgas) VoL450(Klvr), Jrg.
| refl. tr.: Katram name kregždės lizdus vejas, tai tas namas geras LTR(Lš).
ǁ daryti guolį: Kiaulė lizdą vẽja, skaudžiai mažų bus Dv. Voverytė lizdus vẽja medžiuose Vlk. Jei pelės ant žemės lizdus veja, bus sausas ruduo LTR(Auk). Čia žvėrys lizdus vẽja Dkš.
4. tr. pinti (vainiką): An Sekminių vi̇̀ja vainikus karvėmi, karstina an ragų, an kaklo ir atvarinėja namop ZtŽ. Par jaunąją susrenka, vi̇̀ja vainikus, rūtas dalija ir gieda GrvT139. Nei man rūtelę skintie, nei vainikelį výtie (d.) LKKXXIX185(Lz). Ir skindama, ir vydama su vainiku kalba LTR(Grv). Subatos vakarelį pynė vi̇̀jo vainikelį LTR(Klt). Kad ir pinste, kad ir vyste, vis aš nedėvėsiu (d.) Švnč. Diemedžiu smeigta, pinavija vyta – tai mano darželėlis LTR(Švn).
^ Gerai anas krutė[jo] – kap vainiką vi̇̀jo an dirvonaičio LKKXIII126(Grv).
5. tr. pinti (plaukus): Pina veja geltoną kaselę LTR. Balnok žirgelį, … vyk juodą kasą, apjuosk kardelį NS22.
6. tr. vynioti aplink: Oi vijo vijo apynys dvarą, tikrai nevijo vienų vartelių LTR(Ukm). Vejamasis (vijoklinis) stiebas LTII441, BTŽ413.
| refl. Upn, ZtŽ: Vẽjas in pelėpės pupelės Dglš. Šabalbonai kiti vẽjasi, pėstinykai nesi̇̀veja Pns. Judrica (judrinka) vi̇̀jasi ir vi̇̀jasi linuosa Dv. Šitos žolės vẽjasi pažeme Mrj. Apynvarpčiai yra į tvoras įkaišyti, ant kuriais apyniai vijas S.Dauk. Sukas vijas apynelis aplink balandelę, sukas vijas berniokelis aplink mergiotelę (d.) Tvr. Ką sakė apynelis, iš žemelės lįsdams? – Jei tu mane nevarpysi, pažemeliai vysiuos D16. Klesčia ir vejasi gėlės A.Vaičiul. Apyniai vejasi apie smaigus L.Dovyd.
^ Teip valgyt noris – žarna apie žarną pradėjo výtis Ml. Vỹnas, pinas, lipa ant aukšto kiaušinių dėt (apynys) Škn.
7. refl. raitytis, garbiniuotis: Toks vyras gražus, plaukai patys vẽjasi Graž.
8. tr. draikyti, velti: Ratai skuta, vẽja [žolę, velėną], i negali pavažiuot Jrb.
9. tr. ėsti, vatuloti: Karvė minkštą žolę vi̇̀ja Grv.
10. intr. kilti sukantis, sklaidantis: Dūmai į aukštį vi̇̀jo, teip vi̇̀jo Grg.
| refl.: Vanda lengvai žengė vieškeliu, o aplink jos kojas vijosi vos pastebimi dulkių debesėliai rš.
11. refl. vyniotis, rangytis: Vijūnai vi̇̀jasi labai, kap sagauni ZtŽ. Kamuoliais vẽjąsis [gyvatės], ruliojąsis Škt. Gyvačiukės vijosi, švytravo aukštyn žemyn tarp lapų ir šakų rš. Vijosi tik kaip driežas, pusbalsiu švarkšdamas Žem. Paukštelis vijos vijos po kojų, papurkš i parlėkė į antrą pusę upės LTR(Krp).
| [Kuliamosios] ratų rateliai ir jungiamieji diržai, vieni per kitus vydamiesi ir besitrindami, čerškė M.Katil.
| prk.: Vi̇̀jos vi̇̀jos tokie piktumai, nėkaip neišsipainio[ja] Akm.
12. refl. šokant landžioti, pintis: Mergikės vakareliūs pradėdavo į visokius lenciūgelius výties Krt. Tik poroms tura būti, par tą kiti lindo, taip vi̇̀jos i vi̇̀jos Jdr.
ǁ prk. būti su kuo netinkamu, painiotis: Vi̇̀jos merga su vokyčiais ir nusivijo po kelmo Lk.
13. refl. kliūvant judėti, pintis, painiotis: Nevalgius kojos ema výties Šv. Su kitu negali pašokti – kojos vi̇̀jas Vkš. Iš tos baimės tos kojos nèbvijos jau Vkš. Dabar [mergaitei] dar sunkiau buvo eiti negu rytą – vis trūksta dvasios, ir kojos neklauso, vejasi kažin ko, o skubėti reikia LzP.
14. sukčiauti.
◊ galvõn výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvõn vi̇̀josi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas LKKXIII121(Grv).
kójas výdamas netvirtai, svirduliuojant (eiti): Kójas vydami̇̀ ejom – tokie buvom nusibengę Šts. ×
triūbà výtis labai augti: Visa geryba triūbà vi̇̀jasi LKKXIII137(Grv).
vir̃vę výti meluoti: Ji vi̇̀jo vi̇̀jo vir̃vę, kad atveš Pš.
2 apvýti, àpveja, apvi̇̀jo Rtr, Š
1. tr. Sut, N, Lp apvynioti kuo: Apvynioju, apviju SD204. Apiviju SD132. An berlinkos skersai ar an žiedo àpvija rūtom LzŽ. Apvýk apviją su gijomis J. Pinigai apvýta komuoly Klt. Api̇̀veji api̇̀veji po kelius kilogramus ant žėdnos [vyturų] Kp. Nupina [iš storų siūlų] tokias kaip ir paputes, api̇̀veja [pakraštį] virvele PnmR. Turėjo būti ir megztuvė – lentelė siūlams apvyti mezgant rš. Kutų pynimas paprastais ir apvejamais mazgais rš.
| Jurgio mažą ranką apveja Aniceto pirštai L.Dovyd.
| refl. tr.: Jeigu katinas apsiveja uodegą apie kaklą, tai jau turi būti šalta L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. apsisukti aplink, apsiraizgyti: Ką tik iš sėklos išdygę, [brantai] tuojau apsiveja apie artimiausiąjį augalą LEIII207. Vijoklis darže apsvi̇̀jęs, sunku išraut, nutraukt Ign. Apyniai aplink medžius apsivi̇̀ję Jrb. Apeję i kerai rožikiums, apsivi̇̀ję DūnŽ. Žarna ažu žarnos rado apsvi̇̀jus, ažvalgė rūgštaus pieno Klt. Dulkėtos ligi kelių kelnės apsivijo kojas rš.
| Šaltos rankytės apsivijo jai apie kaklą, ir ūmai jos širdį užliejo džiugus ramybės jausmas J.Avyž. Vaikas sunkiai kvėpuoja, bet, atpažinęs motiną, apsiveja apie jos kaklą rankutėmis V.Bub.
^ Apsivijo kaip botagas apie karvės uodegą Kp.
ǁ pririštam apsisukti: Karvė apsivi̇̀jus aplink krūmą Jrb.
◊ apliñk pir̃štą apvýti padaryti klusnų: Ta ragana Milda jau seniai grafą laikė aplink savo pirštą apvijusi rš.
2 atvýti, àtveja, atvi̇̀jo tr. Š, Rtr, LVI211, DŽ, On atpalaiduoti suvytą, atsukti: Atvýk pavają virvės J. Aš išsitraukiau peilį, nupjoviau pantį ir, atsargučiai atvijęs jį, nusviedžiau į krūmus P.Trein. Laumės iš piktumo sermėgą sudraskė, išardė po vieną siūlelį ir siūlelius atvijo LTsIV548.
| refl.: Lanksčiausi yra vienpusio vijimo lynai, bet jie gali atsivyti rš.
2 įvýti, į̇̃veja, įvi̇̀jo tr.
1. S.Dauk, NdŽ įvynioti į ką: Reikia virvėn viela įvýti, kad būtų stipresnė Š. Komuoliukan invi̇̀jo pinigus, kad nerast Klt. Jei nori, kad arklys būtų greitas, mušk jį botagu, kur yra įvyta gyvatės gyluonis LMD(Tvr).
| refl. tr. Ėr: Piemuo įsivi̇̀jo botagan vielą, kad smagiau kiaulėms ažkirstų, kad smagiau būtų galvijai kapot Š.
2. kiek užvynioti, užvyti: Įvýk man pavijas į kobinį, aš nedatekau pavijoti virvę JI673.
3. refl. įsipainioti, įsinarplioti: Ansivi̇̀jo virvėsna i karo Ad. Ji (Adomienė) virpančiom rankom ieško špūlioj įsivijusio galo – neranda L.Dovyd.
| prk.: Jo širdyje sausa gėla įsivijo J.Paukš.
ǁ prk. įsimaišyti: Vienas į mūsų tarpą įsivi̇̀jo nerūkorius Alvt.
4. refl. persikreipti: Nabagė karvutė insivi̇̀jus eina, musėt par kryžių kas uždrožė smagiai Ssk.
5. suvyti, susukti (lizdą): Voverytės lizdas apskritai invýta Vlk.
2 išvýti, i̇̀šveja, išvi̇̀jo tr. Rtr
1. S.Dauk, M, DŽ išvynioti siūlus kitur: Išvýti (gijas), išlenkti BŽ81. Išvýk siūlus iš kamuolio Ds. An krijelių siūlus išvi̇̀jo, nuog krijelių an mestuvų ir jau stovuos dėjom ir audėm Lzd.
| Tas tolkas i̇̀šveja ant stovų Kpč.
2. S.Dauk, M išardyti suvytą, atvyti, išplūšinti: Suvytà virvė galima išvýti Š.
išvejamai̇̃ adv.: Votegas buvo suvytas neišvejamai̇̃ Mžk.
| refl.: Išsivi̇̀jo visi siūlai Š.
| prk.: Jei neišsivysi, pažįsi, kokį tatai mistrą turi MP71.
3. išpainioti, išnarplioti: Susvi̇̀ję vadžios, reiks ryt išvýt Mlt.
4. DŽ sunaudoti sukant, vyniojant suvyti: Jau tas virves visas išvi̇̀jom [pančiams], nebėra Pc.
5. vejant, sukant padaryti, suvyti: Tos vytelės [stogui dengti] išvýtos iš beržo šakelių Alz.
| refl. tr.: Išsi̇̀veju raikštę, ir laiko užuolaidą (nj.) DrskŽ.
6. susukti (lizdą): Žiūrėk, kokį kregždė lizdą išvi̇̀jo Kb.
7. refl. išsiraizgyti: Dobilai išsi̇̀veja į visas puses, labai gražūs Šil. Gėlės an tvorų išsivi̇̀ję, išsilapoję Mrj. Ką sakė apynelis aukštyn išsivijęs? D16. Išsivijo vijūnėlis rūtelių daržely LLDII222(Jz).
8. refl. išsivynioti iš ko: Privyniojo popierio, iškrito, išsivi̇̀jo, rado pyragiuką kaip špygikę Krš.
9. refl. išsiraityti, išsivingiuoti: Daugiau eina [į bažnyčią] i pri klausyklų eilos išsivi̇̀jusios Krš. Išsivi̇̀jęs kelias visaip, būs aštuoni kilometrai Krš.
2 nuvýti, nùveja, nuvi̇̀jo tr.
1. Šk, Kl, Ds, Trgn, Svd nuvynioti į kamuolį, į ritinį: Nuveju nuo špulių R11, MŽ14. Reikia kuolelį andėt ir nuog špulios nuvýt LzŽ. Nuog tos snaunyčios nùvima ir vẽja an veleno ZtŽ. Išardydavau šitas virveles, išskirdavau po vieną siūliuką ploniausią ir tada nuvýdavau matkuos Aln. Nuvyk nu kamūlio keletą sieksnių lininių siūlų Plik. Jai rodosi nuvýta, nuvogta siūlų Mtl. Paskuo nuvýsi, į kamūlius suvysi [lino siūlus] Žlb. Ant matkatūrio užsidedi šitą matką, tada nùveji kamuoliuos Kp. Jau pusę matko nuvijaũ Lp. Prieš mezgant siūlai iš sruogos nuvejami į kamuolį rš.
ǁ nuvynioti (siūlus): Visas kamuolys siūlų nuvytas ir supainiotas Lš. Nuvýsu tą gijikę [nuo lankčio] ir eisu gulti Krš. Matką siūlų pardien nuvi̇̀jom Klt.
2. Sut, N, LL263, Š, Rtr, NdŽ sukant pagaminti: Ans nuvi̇̀jo virvę iš kanapių J. Virvelę nuvijai̇̃ ir turi ryšį LKT293(Kpr). Linines nùveja virves, tai stiprios, o pakul[i]nės tai nestiprios Plvn. Nuo durų lig langui virvę nuvi̇̀jo JT309. Paskui nuvýdavai tuos šniūrus, apsukui [naginę] apverdavai, sutaisydavai, suraukdavai Sk. Iš dviejų virvelių vadeles nuvijau, o trečia pavijojau Lš. Seniau piemenys ganė savais nuvytai̇̃s botagais DrskŽ. Botago pavają nuvýk ilgesnę Lkč. Duok saują kanapių – nuvýsiu botagą Dkš. Kanapės greit nesupūsta, iš tų kanapių nùveja paseilą, užuriša Žl. Voteguo nuvýsi tokias tris šakeles plonas, suvýsi į kupetą Rnv. Berniokas turėdavo nuvýt viržius par vakarą Ps. Pantį nuvijai̇̃ seniau ir eini, kur nori Jd. Strangai galia būt kanapiniai nuvyti i galia būt skūriniai Jrb. Daba liepk nuvýt šniūrelį – nebemoka, seniau nebuvo pirktinių Mšk. Bateliai an kojų, drabužiniai viršai, o iš apvarčių nuvyti̇̀ padai buvo Klk. Apivarus nuvýdavo iš linų Všk. Nùveji vadeles, gražu, net blizga Eiš. Ar ne gerai, kad pats sau grečną nùveji virvę K.Donel. Uždega [vyras] žiburį, išbrūžuoja naujai nuvytą virvę, galuose užmezga mazgus L.Dovyd. Seniukas mosteli botagu, kuris yra beveik naujas, gražiai nuvytas J.Ap. Tu šitas virves nuvijai, kurios jį suviržėjo DP157.
^ Iš bezdalų virvės nenuvýsi Pnd. Iš šūdo botago nenuvýsi Vrn. Iš pelų ir kevalų virvės nenuvysi LTR(Rz).
| refl. tr., intr. NdŽ: Iš kanapių nusvýsi botagą LKT364(Pv). Nusivydavau pati botagą ir švaistai švaistai [kiaules] Ppl. Tas piemuo atsisėdo i norėjo votegą nusivýti Šts. Prisroviau balto arklio uodegos ašutų ir nusvijau meškerei ilgą ilgą valą Lš. Aš tau kad nusivysiu pantį, tai jau tylėsi! Prl. Jūs, piemenėliai, prisitaisykit, ilgus botagus sau nusivýkit BM412. Aš nusvijau šilkų lyną, insisukiau tarpe vyrų LTR(Lš).
^ Kaip virvė iž mažų ir laibų valaknų nusivija drūto lyno, teip iž mažos mažos pradžios nusidėjimas prasidest SPII158.
3. nupinti (vainiką): Paprašė jaunų bernelių, kad nuvytų jai vainikėlį LTR(Grv).
^ Petras gražiai padarė – kap vainiką nuvi̇̀jo LKKXIII126(Grv).
| refl. tr.: Nusivýk sau vainikėlį, nusivýk sau žaliąjį LKKXIII25(Grv).
4. morališkai žlugti, nusigyventi.
2 pavýti, pàveja, pavi̇̀jo tr. Rtr
1. NdŽ kiek sukti į kamuolį, į ritinį:
^ Jau aš josiu jomarkėlin, nusipirksiu kančiukėlį: šimtu vytas, šimtu pytas, trečiu šimteliu pavytas DvD91.
| refl. tr. NdŽ: Reikia pasvi̇̀jus siūlų megzt kas, vakarai ilgi Klt.
2. NdŽ įvynioti į vidurį kamuolio: O kas čia tam kamuoly pavýta, kad teip barška? Sb. Pavijaũ po siūlu pirštinę [kamuolio pradžiai] Lp. Apačion [kamuolio] pàveju degtukinę skrynelę Ktk.
3. NdŽ žr. 2 nuvyti 1: Pavijaũ tris apyvaraites LzŽ.
^ Pavýsiu valvadą iš dirgėlių ir pasikarsiu an batvinių ZtŽ.
| refl. NdŽ.
4. nupinti (vainiką): Ir pavysiu du vainikėliu, ir nunešiu an bistrą upę (d.) Lz.
2 papavýti, papàveja (papàvija), papavi̇̀jo (dial.) tr. kietai suvyti, susukti: Virveles papàvija, kad katinai negraužtų Dv.
2 pérvyti tr. NdŽ iš naujo suvyti, pervynioti: Nudažytos ir išbaltintos sruogos vytuvais pervejamos ant reketuko (krijelio) rš. Posmais ka pérveji, tai paskiau kap veji, tvarkingiau būna Kpč.
2 pievýti, piẽveja, pievi̇̀jo (ž.) žr. 2 privyti 3: Pyvýk mano štemberiuo ilgą šmikį Klp.
2 pravýti, pràveja, pravi̇̀jo tr. truputį įvynioti į kamuolį: Pravýt reikia siūlo Dglš. Pravijo siūlo [nuog matko] Lp.
| refl. tr.: Siūlo nor[ėj]au prasvýt Dglš.
2 privýti, pri̇̀veja, privi̇̀jo tr. Š
1. S.Dauk prisukti, privynioti (kamuolį): Sasukau ir kamuoluką privijaũ ZtŽ. Privi̇̀jo pusę ritės, visą ritę DŽ2. Jau reiks siūlus an kito kamuolio vyt, ba jau šitą didelį privijau Lš. Visokių kamuoliukų privijaũ, megsiu pirštines Klt. Katra privýsit kamuolį miglų, tai su tuo ženysiuos (ps.) Mrc.
| refl. tr.: Žiemą vys tus apvartukus, turės kamūlius prisiviję End.
ǁ prisukti, privynioti (siūlų): Privyti siūlų I. Privýk šitą kamuolį siūlų ir užteks Mrj. An dviejų kablių pri̇̀veja, perjema rankom ir susuka [virvę] iš dviejų Svn.
2. sukant, vejant daug pridaryti: Pats privijaũ penkiolika kanapinių pančių Kt. Virvelių privýta pilni kampai Klt. Vyrai apvarčius vydavo, pančius, pakanktes, virves, an klėtės karčių kartes (labai daug) privýs LKT68(Pp). Paržiem neturėjo kito darbo, tai kad privi̇̀jo virvių Sb. Privi̇̀s privi̇̀s virvę ilgą, o tada papjausto papjausto kap pančiukam Aps. Aš botagą gerą turėjau, labai privýdavau, greita buvau Ppl. Pri̇̀vija [bernai] pančių Vlk. Vaikis pančius turės vasarai privýti Sd. Tie pluokštai [kanapių] tvirti, tai pri̇̀veji metams pastarankų Krž. Priskaldysi balanų iš mano petelių, privysi žirgam pančių iš mano kaselių TDrIV37. Tu privijai pantelių iš mano kaselių, tu pakalstei žirgelį aukselio žiedeliu LB94.
| refl. tr. OG376, Kv: Pančių reikia prisivýt LKT280(Ssk). Turės liuob prisivi̇̀ję virvių, apvarčių, pančių, ka visumet pri rankų būtų Krš. Pirma reikėjo pančių privýt vakarais Jsv. Tiek vyrų ir vadelių nebeprisiveja! Ėr. Reikėjo strangų pri̇̀sivyti, ratgalių pri̇̀sivyti Bdr. Pri̇̀sveja tokių virvukių nestorų, plonų ir audžia [plėškes] Lzd. Anas iš karklų prisi̇̀veja virvių ir arklį prisiriša (ps.) Slk.
3. vejant, apsukant pritvirtinti: Patauška privyta prie galo botago žaliu šilku J. Šmikį prie botago privýti KI58.
| refl. tr.: Piemuo prisivijo votaguo šmikį NmŽ.
4. refl. tr. prisipainioti, prisivelti: Ta žarna siaura, kirmėlių prisivi̇̀jus Jrb.
5. priėsti, prišlamšti: Karvė seredėlioj greita privija Grv.
ǁ refl. tr. sočiai privalgyti: Itokia draugė̃ prisvi̇̀s tieku mėsos – tik apsiragaut bus Arm.
2 ×razvýti, ràzveja, razvi̇̀jo (hibr.) tr.
1. susukti (siūlus): Tadaik an tų didelių špūlių tolkas ràzvija ZtŽ.
2. žr. 2 išvyti 2: Razvi̇̀jom, padarėm po šešius siūlus Klt.
2 suvýti, sùveja, suvi̇̀jo tr.
1. Sut, N, Š, Rtr, DŽ susukti į kamuolį, į ritinį: Suvýk sūlus į kamulį J. Visus suvijaũ [siūlus], nė sprindinyko nenumečiau Aln. Kamuolin sùveji ben du matku, tris matkus Kp. Sùveja siūlus an krijelio Prn. An kamuolių suvýdavom tuos siūlus, kap verpėm žiemą Kpč. Ant reketukų siūlus suvýdavom Sdb. Reikia an pirštų savýt ZtŽ. Kaip išdžiūsta, išbąla [siūlai], sùvejam ant krijų Alz. Reikia pirma suvýt kamuolin, tada skirt [siūlus] Klt. Suvýk, kad siūlas būtų įtemptas Klt. Paskuo nuvýsi, į kamūlius suvýsi [lininius siūlus] Žlb. Pamerkia šakas [liepų], atšunta, tuoj tas kailis ir nusvelka, barankosna sùveja [vyžoms] Žl.
ǁ susukti siūlus: Siūlams iš ričių išlenkti ar sruogoms suvyti buvo vartojami keleriopi l[ankčiai] LEXIV154. Dvi tolkas sàvija ZtŽ. Tolkas sùveja in tolkmedžio Aln. Suvýta ir tiej kamuoliai, ir tos ataudos suvýtos Pv. Parsinešei tą giją – ant vytuvų, jei reik, į kamūlį suvijái End. Suvijáu tris gijas [į kamuolius] – užteks Šv.
| Suvytóji molekulė FzŽ193.
| refl. Š prk.: Šitam kampe stovi abudu kamuolin susi̇̀viję (apie porelę) Slk.
ǁ Šn pritrinti, prisukti (šeivą): Šeivas sùveja ratelis Brb.
2. LzŽ, ZtŽ sukant pagaminti, nuvyti: Susuku, suviju SD462. Stangriai suvytà virvė NdŽ. Per vakarą botagą suvi̇̀jo Al. [Pluošto galus] suduria krūvon ir susuka kabliais ir tada sùveja virvę Jdp. Prisuk knatų, aš virves suvýsiu, tai turėstet Sug. Kad buvo kanapių, tai iš kanapių suvi̇̀jom [vadeles], kanapių nėr, tai linų, iš linų Imb. Mūs tėvas labai stiprias vadeles sùveja Alv. Suvýs iš rankšluosčio žiužį, ale kietai suvýs Krt. Suvijáu aš aną (virvę) ar aštuonių šakų Krž. Laidai sudaryti iš vienos ar kelių suvytų vielų rš. Suvýtos šitos drotos iš plonų šakelių Ant. Sùveja kaip ir virvelę šitą vytelę, kad būt minkšta Jdp. Nu o seniau tai būdavo [sodas per vestuves] šiaudų šitų, tokios eina, suvýta suvýta, suverta šiteip popieriai Šmn. Jeronimas turėjo ne vytinę, o botagą, labai kietai suvytą ir pilną mazgų J.Balt. Ogi žiūriu – ištraukė iš po pečkos suvytų rykščių BsPIII80.
^ Cigono botkočio nesuvýsi (čigono kalbos nesuprasi) Ėr.
| refl. tr.: Susivýs tokį iš abrūso kietą tokį i muš par pasturgalį Akm. Tas gaspadorius išgirdo gaidžio šneką, tuo[j] susivijo viržį, tai kaip ėmė pačiai duot! BsPIV292(Brt).
ǁ nupinti (vainiką): Karvei [vainiką] an ragų sapina, sàvija ZtŽ.
3. NdŽ sukant sunaudoti: Visas pakulas suvijaũ į šniūrus J. Visas nuobrukas pančiams suvi̇̀jome DŽ. Iš kanapių pančius vys, parduos kitàs, visų nesuvýs Všv. Piršlio plaukus, nagus suvýsma į votegus Plng.
4. NdŽ susukti, sukrauti (lizdą): Antis suvi̇̀jo lizdą ir pridėjo pautų LzŽ. Širšulė bil kur sùveja lizdą Rod. Suvi̇̀jo skregždė lizdą po tiltu Tvr. Eglėj suvýtas lizdas Pls. Vienas vievirsys suvi̇̀jo kinį ant pasėtos dirvos BM350(Vkš). Ėhė džium džium, žvirbleli mano, kam tu suvijai karklyne lizdelį? LB112. Suvi̇̀jo povelė šilkinį lizdelį (d.) Pst.
^ Atskrido tarandas iš tarandų, suvi̇̀jo lizdą iš žagarų, sudėjo pautą su šimtu trynių (arbūzas) Pls.
| refl. tr.: Viena varna susivi̇̀jus obely, šarka grūšioj Pun. Pačiam girios viduryje, plačiašakėje eglėje, strazdas lizdą susivijo K.Bor. Du gražūs ir stori žvirbliai toj pačioj palėpėj, kur aš lizdą susivijau, ėmė ir sušalo A.Vaičiul. Susivi̇̀jo pova sau šilko lizdelį (d.) Auk.
5. apsukant sutvirtinti: Apvynioji blauzdas iki kelių [autais], o tai tada šitom virvelėm sùveji sùveji vėl Sld. Reikėjo supančiuoti, ka nepabėgtų arklys, ka būtų supančiuotas, suvýtas Akm.
6. refl. NdŽ susipinti, susiraizgyti: Susivi̇̀jęs medis girio[je] grumdos kits į kitą čir čir J. Par daug užaugo tie medžiai, susivi̇̀jo šaknys Šts. Užtai ąžuolo ir nepavogė, kad buvo susivi̇̀jęs susivi̇̀jęs [su kitais medžiais] Nmj. Rugiai išgulę, ne taip – susivi̇̀ję Rdn. Dobilai kai žirniai susivi̇̀ję Skr. Susisukę, susivi̇̀ję čia [pomidorai], pagadino kas juos Grž. Rožikės, ramulės susivi̇̀jusios, vasarojis [blogas] – nepapjausi Krš. Susi̇̀veja tie spragilai kupetoj, nebgali bepakulti Sd. Siūlai susvi̇̀jo, ir razrinkt nemožna LzŽ. Kaldūnas sasisuko, sasivi̇̀jo ZtŽ. Prasčiai̇̃ ištrinkti plaukai, susivi̇̀ję į tokias sruogas, sušokę Krš. Žarna susivi̇̀jus LKKXV301. Dai susvijo ąžuolelis, trim keturiom šakom (d.) Ad. Kalnuj rugeliai viseip susiviję, pjauna žmonelės visi sušilę LTR(Dkk). Susiviję aviečių stabarai V.Bub. Rankovės susisukusios, susivi̇̀jusios – tai dabar apsivilko Jrb.
| Susvi̇̀jus šitoj kulbė ir neskyla Švn. Ji (liepa) neskyla, susvi̇̀jus kaip geležis Žl. Lentos sumestos, susimėtę, susivi̇̀ję – viskas padrika Slm. O blauzdos nuogos, susivijusiais raumenimis, lyg mazguotomis virvėmis J.Balt.
ǁ prk. susipinti, susisieti: Žiūrėk, kai mes su jais susivi̇̀ję: dideli da giminės, kai pasakei Jrb.
7. sumenkti, sublogti, sunykti: Matyt, ilgai nebegyvens, susvi̇̀jęs vaikšto Lel. Jis visiškai susivi̇̀jęs – daug dirba, maža valgo Jnš. Susvi̇̀jus būsi, jei duonos negausi Adm. Ajegi, Bronys jau baisus likęs – susvi̇̀jęs susvi̇̀jęs! Slk. Kryžiavõs dienõs kiaušiniai, – kokie susvi̇̀ję viščiokai (priet.) Aln. Nuo rūkymo susivi̇̀jo, sudžiūvo į kempinę Rdd. Tai man vyras – kaip tvora susivi̇̀jęs Žvr. Nevalgę, susivi̇̀ję kaip karnos, i nė jokios tvarkos jų gyvenime Mžš.
ǁ susiraukšlėti: Susibaigiau [po ligos], skūra susivi̇̀jus, išdžiūvau visa Svn. Ligonis [džiovininkas] vysta džiūsta, jo oda susisuka, susiveja in raukšles LTR(And). Ligonio žandai susvi̇̀ję Tr.
8. refl. susimesti į garankštis, susiglamžyti: Te (užsienyje) susenę ir susvi̇̀ję [drabužiai], mum dar nauja Žln.
9. refl. tr. suraityti, susukti: Plaukus sùsveja Dg.
ǁ susiraityti: Garbanomis dar plaukai nesusviję rš.
10. refl. NdŽ susipainioti, susipinti: Susi̇̀veja jo kojos, ir griūva Ds.
11. refl. prk. nj. įsirašyti į magnetofono juostelę: Tai, matyt, mano kalba čia susivi̇̀jo Trgn.
2 užvýti, ùžveja, užvi̇̀jo tr.
1. N, M, Š, Rtr, DŽ, NdŽ užvynioti: Paprastai kairėje rankoje laiko graižą, o dešine užveja siūlus [ant lankčio] LEXIV155. Užvýk siūlus ant vytuškos JT430. Neužvýk šeivos kraštų, apirs Klt. Kobiny[je] palikusias pavajas ant viršaus užvýk J. Krijeliai užvyti yra su bovelna Aln. Trečią laibesnę [virvę] ùžveja, tai to jau užveja [vadinama] Kvt.
| refl. tr.: Pati siūlus užsiveja JT430.
2. NdŽ vejant virves užsidirbti.

káilio dirbìmas mūšis: Kaip daug tokių dirbimų kailio neužrašyta. Piet.
káilio išmangū̃rijimas išpėrimas, sumušimas: Už kailio išmangūrijimą dar ponui rankas nubučiuodavo. rš.
káilio lupìkas išnaudotojas: Ponas – kailio mūs lupikas. rš.
káilio ráugas bjauri rūgštis: Duona įgavo kailio raugą tiek ilgai berūgdama. Slnt. Tas kisielius perrūgęs, smirda kailio raugu. Klvr.
káilių raugaĩ bjauri rūgštis: Gira kailių raugais nurūgo. Ds.
káilis brangùs vengiama gauti pylos: Ale kai kailis brangus, tai ir tylėjau. Šmn.
devýnis káilius dýžti labai išnaudoti: Samdiniams jis geriau primes kelias markes, bet užtai dyš nuo jų devynis kailius. rš.
devýnis káilius lùpti labai išnaudoti: Jo dvaras užstatytas, todėl ir lupa nuo mužiko devynis kailius. rš.
devýnis káilius nulùpti
1.brangiai pareikalauti (už darbą ar pirkinį): Už tą saują grūdų tau devynis kailius nulups, mielas pone. Avyž. Tik, susimildamas, neik pas agentą Bruzgulį, jis devynis kailius nulups, paminėsi mane!. Andr.
2.smarkiai sumušti: Aš tau kad nulupsiu devynis kailius, tai tu man neišdykausi!. Kt.
devýnis káilius nuplė́šti labai brangiai pareikalauti užmokėti: Pagaliau vežikai mūsų lagaminus iškrovė pas kažkokio traktieriaus duris ir, už atvežimą nuplėšę devynis kailius, vėl nudardėjo į stotį. Vencl.
deviñtą káilį nudìrti išnaudoti, nuskriausti: Tas tik ir žiūri darbininkui devintą kailį nudirti. Vencl.
deviñtą káilį nulùpti brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nulupo nuo manęs. Šk.
deviñtą káilį nuplė́šti Šk. brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nuo manęs nuplėšė. Snt.
dù káilius nulùpti išnaudoti: Gaspadorius, kad galėtų, du kailius iš samdininko nuluptų. KrvP. Nuo vieno jaučio nor du kailius nulupti. Dr.
išdỹkęs káilis išdykėlis, padauža: Ot išdykęs kailis tas mūsų vaikas!. Skr.
kíetą káilį turė́ti būti nejautriam ar neklusniam: Per daug jis kietą kailį turi, kad klausytų. Jnš.
kitaĩs káiliais apsimainýti pakeisti pažiūras: Iš karto kiek prilindo į įstaigas apsimainę kitais kailiais. Škn.
nečỹsto káilio
1.piktas: Mat koks nečysto kailio šuva. Ėr.
2.nedoras: Jis labai nečysto kailio. Ėr.
nedõras káilis nenuorama: Ak tu, nedoras kailis!. Ps.
nedõro káilio
1.piktas: Tas šuva labai nedoro kailio. Ėr.
2.savanaudis, blogas: Toks jau nedoro kailio tas senis, matai, tyčia leidžia avis į burokus. Jnš. Nedoro kailio boba. Pc.
nesavamè káilyje prastai nusiteikęs: Bastėsi visą vakarą nesavame kailyje. Avyž.
pasiléidęs káilis išdykėlis: Jau toks pasileidęs kailis tas vaikpalaikis, nieko nebeklauso. Jnš.
paskutìnį káilį lùpti išnaudoti: Taipgi reikia, man rodosi, stebėtis, jeigu lietuviai lupa paskutinį kailį nuo lietuvių. Kudir.
paskutìnį káilį nulùpti labai išnaudoti: Žiūrėk, Baraišai paskutinį kailį nulupo: už tai, kad tas dar peržiemojo savo grytelėje – kasdien dvaran prie kūlės kvietė. Vien.
pàts (kieno)káilis labai panašus į ką: Tas tavo vaikas pats tėvo kailis: taip pat lūpas sustatęs, taip pat susiraukęs. Brs.
ramaũs káilio tylus, rimtas: Buvau irgi tokia nelabai ramaus kailio. Ppl.
savamè káilyje nenusiturė́ti šėlti, išdykauti: Nenusituri vaikas savam kailyje, reikės vėl lupti. Krs.
savamè káilyje nenustìgti išdykauti, triukšmauti, šėlti: Tada gi tu nenustigsi savam kailyje. Krs.
savamè káilyje nerìmti šėlti, išdykauti: Kodėl gi šiandien vaikai taip nerimsta savam kaily?. Slm.
savamè káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Savam kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis: Juočbalienės veide ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo – stačiai ji savam kaily nesitveria. Bub.
savamè káilyje netvérti nerimti, labai nerimauti, jaudintis: Jis žmogus nebetveria savam kaily. Jnšk.
sàvo káiliu pačiam, praktiškai (patirti kokią blogybę): Pamatysi, kaip jin pati savo kailiu pajus jo ranką. Jnš. Bet kad tam „podporučikui" ar „poručikui" narsumo netrūksta, patyriau šiandien savo kailiu. Pt. Žinoma, gerai, kai tautos rinktas atstovas ir viena, ir kita pats savo kailiu išbando. Šein.
sàvo káilį gélbėti ištrūkti iš bėdos: Patark, kaip mums ir tą žmogų, ir savo kailį gelbėti. Trein.
sàvo káilį įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Aš manau, kad jis įkiš savo kailį žandarams. Myk-Put. Ne kartą vilkus nuo bandos praginiau, du kartu vos savo kailio neįkišau. Bs.
2.žūti: Bet per tai ir pati savo kailį įkišo. Valanč.
sàvo káilį įmer̃kti įkliūti, patekti į bėdą: Žandarai pradėjo ginti, bet ir jiem pateko įmerkti savo kailį. Kudir.
sàvo káilį išnèšti ištrūkti, išvengti bėdos: Džiaugėsi peliutė, pati savo kailį išnešusi. Jabl. Tavo laimė, kad suspėjai laiku išnešti savo kailį. Varn.
sàvo káilį išvadúoti išsigelbėti, išsisukti iš bėdos: Tą pavojaus valandą visi suerzinti, išsigandę žiūri tik ties savimi, kiekvienas tik susirūpinęs, kaip savo kailį išvadavus, kaip savo turtas išgelbėjus. Pt.
sàvo káilį mainýti keisti pažiūras, prisitaikyti: Kodėl tu tiek kartų savo kailį mainai, Viliau?. Simon.
sàvo káilyje neišsitèkti nerimauti: Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?!. Rm.
sàvo káilyje neištvérti neiškęsti (ko nepadarius): Jau jis neištveria savo kaily nepasakęs ko nors jauniesiems. Cvir.
sàvo káilyje nerìmti
1.šėlti, triukšmauti: Jau net ir Nemunas nerimsta savo kaily: išlipo iš krantų pasižiūrėti.... Mont.
2.kilti dideliam norui, panūsti, neiškęsti: Kalvis nupasakojo siuvėjui savo kelionės tikslą, nupiešė jį tokiomis gražiomis varsomis, kad ir siuvėjas neberimo savo kaily, panūdo eiti drauge laimės ieškoti. Nėr. Pajutęs gerą kąsnį senis iš papratimo savo kaily nerimsta. Pt.
sàvo káilyje nesikę̃sti nerimti, jaudintis: Jisai savo kaily nesikenčia. Ss.
sàvo káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Paėdę, išsiganę, savo kaily nesitveria. Vkš. Savo kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis, nervintis: Nesitverdama savo kaily bėgu prie sodo vartų ir žūriu pro laukus į girios aikštelę, kur baisiausiai siaučia pragariškas armotų trenksmas. Pt.
sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestygstu savo kailyje: juodu serga, o aš čia sėdžiu. Jrb.
sàvo káilį nèšti bėgti, sprukti: Bailūs kiškiai, pastatę ausis, nešė tolyn savo kailius. Vien. Nešk ir tu savo kailį į kitą ūkį, pamatysi, ar bus gerai. Šl.
sàvo káilyje netil̃pti šėlti, išdykauti: Šitie štai dar vakar buvo nebrendėliai, vėjavaikiai, netilpę savo kailyje. Vaižg. Benius nebetilpo savo kailyje. Avyž. Toksai jis, geros nuotaikos ir netelptantis savo kailyje, ir su Deimante susipažino. Bub.
sàvo káilyje netvérti šėlti, triukšmauti, labai juoktis: Vyrų užstalė, kuriai meisteris rodo viena akimi apgaulę, negali tverti savo kailyje. Cvir.
sàvo káiliu pajùsti praktiškai įsitikinti: Pone profesoriau, turėjote progos savo kailiu pajusti autoritetinės valdžios kietumą!. Andr.
sàvo káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Vieni sėdi apkasuose, kiti naudojasi proga – uždarbiauja, kiti pakeitė savo kailį ir purvais drebia į savo vakarykščius mokytojus. Vien.
sàvo káilį prikaĩsti nukentėti: Už tai, kad karves suleido į dobilus, dar jis man prikais savo kailį!. Paį.
sàvo káilį sáugoti būti savanaudžiui: Ale ir žmonės: tik savo kailį saugo, o dėl kitų galvą nė kiek neskauda. Jnš.
sàvo káilį vadúoti stengtis išvengti bausmės: Kas meluoja, savo kailį vaduoja. Jnš.
nè sàvo káilyje nerimsta: Ubagė ne savo kaily: kad nepažintų sūnus, bijo. Mšk.
siùtusio káilio piktas: Jis siutusio kailio. Žml.
sveĩką káilį išnèšti pasprukti, išsigelbėti: Užkiršinau bobas, tai kad ims braklyti – vos sveiką kailį išnešiau. Ll. Džiaukis, kad sveiką kailį išnešei!. Mrj. Durtuvą atidavei – žiūrėk dar, kad sveiką kailį išneštum. Saj. Žandarai nesiryžo avilio judinti ar jiems į galvą neatėjo, ir taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir.
sveĩką káilį ištem̃pti pasprukti, ištrūkti: Tai ką, vaikel, išsisukai, ištempei sveiką kailį, nu, tai džiaukis. Sk.
sveĩką káilį išvil̃kti pabėgti, ištrūkti: Ką ten! Tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį per duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius. Jnš.
sveĩką káilį parnèšti pareiti ištrūkus: Vos tik sveiką kailį parnešiau. Jrb.
káilį angýti perti, mušti: Kai kailį imsiu su lazda angyti, tai klausysi!. Gr.
káilį ángti perti, mušti: Pradėjo vyras vokiečiui kailį angti. ps.
káilį aplýginti apmušti: Aplygino jam kailį gerai, tai dabar vaikas kaip vaikas. Jrb.
káilį apráižyti išperti, apmušti: Apraižys tau tėvas kailį, ir bus tau!. Tl. Jei neįpuolė atgal į kamarą, tai ir gerai kailį apraižė. Žem.
káiliu (kieno)apsisègti užmušti: Neik niekur, ka anas vis lygu apsisegs tavo kailiu. Arm.
káilį atbárškinti primušti, prilupti: Reikia gerai arkliui atbarškint kailis, tada nustos baidytis. Ds.
káilį atkasýti primušti, prilupti: Aš tau atkasysiu kailį botagu!. Ds.
káilį atkatúoti primušti, prilupti: Kad aš tau atkatuosiu kailį, tai tu žinosi kaip rūkyti!. Alv.
káilį atkrẽnyti prilupti: Muškis muškis, kai atkrenys kada kailį, tai bus!. Mlt.
káilį atkùlti primušti: Kad atkūlė gerai kailį, tuoj liko geresnis. Ds.
káilį atnė́ręs (į ką)
1.labai panašus: Ta Madlė į savo tėvą ir kailį atnėrusi. Simon. Bus į tėvą ir kailį atnėręs. Krtn. Karvaitė visą kailį bus į motiną atnėrusi. J. Tas tavo vaikas į tave visai kailį atnėręs. Klp.
2.panašus savo pažiūromis: Į vokietį ir kailį atnėręs tasai Mikelio sūnus!. Simon.
káilis atsakỹs bus mušamas, lupamas: Bene tavo valia – turi eiti, o ne, tai tavo kailis atsakys. Žem. Kaip tu nori, tavo paties kailis atsakys, kad neklausysi, gausi nuo tėvo. Tl.
káilį atskal̃bti apmušti: Aš jam gerai atskalbiau kailį, tai žinos, kad taip nereikia daryt. Rs.
káilį atšérti primušti, prilupti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai. Stk.
káilį atšùtinti prilupti: Reikia jum gerai atšutint kailis diržu, tai nustosta dūkt. Ds.
káilį atšveĩsti primušti, prilupti: Jam kailį atšveitė Jonas diržu. Ds.
káilį atvanóti prilupti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia. Prl.
káilį áusti mušti, lupti: Ar girdi? Ta vėl vaikui kailį audžia, ar jau galva susisuko?. Jnš.
káilį áušinti mušti, lupti: Tai ką, aušino vėl tau kailį!. Plng.
káilį bárškinti mušti, lupti: Mačiau, vėl barškinai kailį šuniui, ar vėl padarė ką?. Ut.
káilį botagúoti mušti, pliekti botagu: Palauk, aš tau kailį imsiu botaguoti, tada suprasi. Auk.
káilis brãzda apie mušimą, lupimą: Tik neklausyk tu manęs, kaip imsiu aldabyti, kad ir kailis brazdės!. Brs.
(kieno) káilyje bū́ti patekti į kieno padėtį: Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. rš. Nenorėčiau jos kaily būt. Kdl.
káilis bùvo darbè mušė, lupo: Tai tavo kailis šiandien vėl buvo darbe. Šl.
káilį čáižyti mušti, lupti: Pradės tau tėvas tuoj kailį čaižyti, kad tai darai. Krs.
káilį derė́ti mušti, lupti: Aš deru kailį, t. y. mušu, dyžu su rykštėmis. J.
káilį dėvė́ti prisìminant labai mušti, pliekti: Dėvėk prisimynęs vaikui kailį, tik tada išaugysi žmogų. Sk.
káilį dìrbti mušti, lupti: Dirbtas kailis brangesnis. KrvP.
káilį dyrióti mušti, lupti: Paliksiu prie dėdės, lai dyrioja tau kailį. Skd.
káilį dìrti mušti, lupti: Diria vaikui kailį, net kudlos lekia. Skd.
káilį dýžti
1.mušti, lupti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas kailį dyžia. Vvr. Nuo mažumos dyžk kailį vaikui, ir bus žmogus. Jnš.
2.išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą kailį dyžė ubagei, ko čia benorėt. Jnš.
káilis drẽba ima baimė: Man tik kailis tir tir ėmė drebėti, kai į duris pasibeldė. Jnš. Jo kailis dreba. PnmA.
káilį drẽbinti baimintis, bijoti: Nėr ko kailį drebinti dėl kito. Ms.
káilį dùlkinti mušti, lupti: Ar girdėjot? Vakar vakare kad dulkino tai dulkino Jurgelis Ermutei kailį!. Jnš.
káilį dúoti mušti, lupti: Taip jau davė tėvas kailį, – paėjo kiek, ir vėl kiša liežuvį. Šl.
káilį éngti mušti, perti: Kam tam vaikui kailį engti be reikalo, ar jis ką supranta. Škn.
káilį éngti prisìminant labai išnaudoti: Ir toks lygus savo mužikams engė mužikų kailį prisimindamas. Žem.
káilį er̃kėti mušti: Šiandien vėl ans savo pačiai kailį erkėjo. Krp.
káilį gélbėti stengtis ištrūkti (iš bėdos): Tu dabar nori kailį gelbėt?. rš.
káilį įdìrbti prilupti, primušti: Kai įdirbs jai kailį, tai pasijudins prie darbo. Brt.
káilį įdùlkinti prilupti, išperti: Gerai jam įdulkino kailį, pylė, kiek norėjo. Jrb.
káilį įdúoti
1.įkliūti į bėdą: Kiekvienas bijosi savo kailį įduoti, o drąsuolių mažai. Žem.
2.gauti mušti, lupti: Na tai kaip – įdavei kailį dėl tos panos?!. Škn. Gerai, kad pro duris išaudei, būtum kailį įdavęs. Ll.
káilį įdúoti į dárbą gauti mušti, lupti: Girdėjau, kad vakar vėl buvai kailį į darbą įdavęs. Šl. Kad neklausai, per tai ir kailį į darbą įdavei. Grz.
káilį įdúoti į gárbaną patekti į vargą: Oi ta mergelė durnai daro už ano eidama: tai įduos kailį į garbaną, verks šunį apsikabinus. Škn.
káilį įkárti prilupti, apmušti: Nutverdavo ir gerai įkardavo bobai kailį. Trgn.
káilį įkìšti į bėdą įkliūti: Tau taip ir knieta kailį įkišti. Pns. Iškilo aikštėn šuniška jo baimė įkišti kailį. rš. Įkišai kailį ir kentėk, ką padarysi. Ms.
káilį įmer̃kti įkliūti į bėdą: Įmerkei kailį, tai ko dar dabar vaipaisi?. Jrb.
káilį im̃ti perti: Neklausyk neklausyk – ims tau tėvas kailį. Slm.
káilį išangýti išperti, prilupti: Paėmęs diržą kad išangysiu tau kailį, žinosi!. Šd.
káilį išángti išperti, prilupti: Gerai išangiau vaikui kailį. Vv.
káilį išáusti prilupti, išperti: Išaustų [girtuokliams] kailį, bijotų bedraibsytis pakeliais. Krš. Išausiu kailį už lakstymą. Vvr.
káilį išáušinti primušti, prilupti: Kailį jam gerokai išaušino. Klp.
káilį išavė́ti primušti, prilupti: Aš jam kailį gerai išavėjau. Skr.
káilį išbalnóti prilupti: Kur man pagalys, aš tai katei vėl išbalnosiu kailį!. Skr.
káilį išbélsti primušti, prilupti: Palauk, išbelsiu tau kailį!. Skr.
káilį išbìldinti prilupti: Kai kailį jam gerai išbildinsiu, tai žinos!. Skr.
káilį išblìzginti primušti, prilupti: Tai ar pačiam, tokiam vyrui, išblizgino kailį?!. Jnš.
káilį išbrūkliúoti primušti, prilupti: Išbrūkliuok marčiai kailį, ir tylės. Krkl.
káilį iščáižyti primušti: Nieko nebus, reikės kailį tau iščaižyti, gal nusiraminsi. Lnkv.
káilį iščíežti prilupti: Tėvas iščiežė jam kailį už lakstymą naktimis. Pln.
káilį išdarýti primušti, prilupti: Aš jam kailį kaip išdariau, tai nereiks jam daugiau vogti. Slk.
káilį išdėvė́ti primušti: Tik tu nenurimk, kad išdėvėsiu kailį, čiaudėsi tik vien!. Jnš.
káilį išdìrbti primušti, prilupti: Kai išdirbsiu tau kailį, ir kada gimęs atsiminsi. Žmt. Kai išdirbs tėvas kailį, tai žinosi!. Kt. Išdirbo pačiai kailį. Klvr. Išdirbk gerai kailį – ir dvės, atsimins. Prn.
káilį išdìrti primušti, prilupti: Ko neklausei, bene nori, kad kailį išdirčiau?!. Brs.
káilį išdýžti primušti, prilupti: Išdyšiu tau kailį, tik, veizėk, tada nekriok. Ms.
káilį išdùlkinti prilupti: Na ir gerai, kad tau tėvas kailį išdulkino. Krs.
káilį išdúoti prilupti: Kad išduotų kailį gerai, būtų kitoks. Kž.
káilį išekė́ti primušti, prilupti: Išekėsiu tau kailį už neklausymą!. Ms.
káilį išéngti prilupti: Išengė kailį su rimbu ir buvo po visko. Vkš.
káilį išer̃koti išperti: Paveizėsi, kai aš tau kailį išerkosiu. Šts.
káilį išgélbėti išsisukti iš bėdos: Tai šiaip taip išgelbėjai kailį nuo žmonelės, negavai lupti. Šl.
káilį išir̃kioti primušti, prilupti: Palauk, tu išmanysi, kad tau gerai iširkios kailį!. Brs.
káilį iškáišti primušti, prilupti: Kad gerai iškaištų kailį, ir nebeimtų ne savo. Ms. Kaip iškaiš kailį, tai žinos, kur pipirai auga!. Dj.
káilį iškarnãpyti išperti: Aš tau kailį iškarnapysiu!. Brs.
káilį iškáršinti išperti: Jai kailį iškaršino ir išvarė šunų lodyti. Krž.
káilį iškar̃šti
1.primušti, prilupti: Mama, kai parnešiau [pavogęs] griviną, reikėjo man duot beržinės košės, kai parnešiau avį, reikėjo kailį iškaršt, o kai kviečių parnešiau, mane pražudei. Gdž. Kailį iškaršti tau reiktų. Cvir. Aš jai kada nors iškaršiu kailį už lakstymą pas tą šlubį. Kudir. Gerai kailį jam iškaršė per patalkį. Jrb. Kai iškaršiu kailį, žinosi daugiau taip nedaryti. Aln.
2.sulydyti: Tą vakarą smarkus lietus jiems iškaršė kailį. Avyž.
káilį iškasýti primušti, prilupti: Tau tik brūklį paimti ir kailį iškasyti. Skr.
káilį iškedénti prilupti: Nu ir gerai jam kailį iškedeno tėvas. Jrb.
káilį išklėstúoti prilupti: Kaip aš tau kailį išklėstuosiu, tai tu visą amžį atminsi mane!. Erž.
káilį iškočióti primušti, prilupti: Nei pačios, nei marčios, – kas tau kailį iškočios!. Saj. Reikėjo tik kailį iškočioti tokiai panai, ar nemokėjai?!. Jnš.
káilį iškrė̃nyti prilupti: Kad aš tau iškrėnysiu kailį, tai nenorėsi po svetimus sodus landyti!. Tv.
káilį iškrė̃sti apmušti: Daugiau nieko, tik kailį iškrėsti, ir viskas praeis. Šts.
káilį iškùlti primušti: Aš jau nebegaliu, pamatysi, kaip tam katinui iškulsiu kailį. Ds.
káilį iškùtryti prilupti: Iškutrijau kailį, kad žinotų ir kitą kartą tokių šposų nekrėstų. Brs.
káilį išlýginti prilupti: Ar nori, kad kailį išlyginčiau, ką čia dabar dirbi?!. Jrb.
káilį išlùpti primušti: Išlupsiu gerai kailį, visa siusta tavo išlakstys. Vvr. Aš tau išlupsiu kailį, kad neklausai. Mrj.
káilį išmangū̃ryti primušti, prilupti: Aš tuoj jam kailį išmangūrysiu, kad tik užspėjus. Žem.
káilį išnérti primušti, prilupti: Išnerk gerai tu jam kailį. Alk.
káilį išnèšti ištrūkti: Vyram, matyt, pasisekė išnešti kailį. Avyž. Kur jau čia suksis: jiems bet tik kailis išnešt!. rš. Tik kailį išnešiau, kaip pradėjo anys daužytis. Grv.
káilį išper̃ti prilupti: Einam, pakalbėsim, jei kalbės žmoniškai. Jei ne, išvaikysim ir kailį išpersim. Myk-Put. Greičiau eik, suieškok; nesurasi, visą kailį išpersiu!. Bil.
káilį išpìlti prilupti: Gana tokiam išpilti kailį, ir ateis į protą. Avyž. Išpilk tik kailį su sprunguliu, ir nutils. Jnš.
káilį išplóninti išperti: Dabar imkim ir išploninkim kailį tam, kur prie sienai guli. Rs.
káilį išplum̃pinti prilupti: Kodėl tu piemenukui kailį išplumpinai?. Skr.
káilį išplum̃pyti prilupti: Anam reikia kailį gerai išplumpyti. KlvrŽ.
káilį išpùrtyti prilupti: Na kaip, ar gerai vyrai kailį išpurtė?. Jrb.
káilį išpū̃sti prilupti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę gerai. Lnkv.
káilį išrangýti sumušti: Jam reikia gerai kailį išrangyti, tada bus kitoks. Skr.
káilį išrašýti prilupti: Kaip aš tau išrašysiu kailį, tai atsiminsi, kada gimei!. Al.
káilis išrū́go nusilpo begerdamas, nusistekeno: Vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė. Dauk.
káilį išsiver̃sti pakeisti pažiūras: Išsivertę kailius, tokie čia ir lenkai. Rdn.
káilį išskal̃bti sumušti: Geriau neprasidėk: kailį išskalbs, ir tiek tebus. Ll. Išalkus parėjau kitos dienos popiete, mama išskalbė kailį, o paskui padavė tokią lėlytę. Bub.
káilį išskùsti sumušti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs. Krėv.
káilį išspìrginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nei iš šio nei iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu. Jnš.
káilį išsùkti išvengti kokios bėdos: Ilgai bylinėjo, ale ką tu jam padarysi, vis tiek raitės raitės ir išsuko kailį – nepakliuvo. Jnš.
káilį iššukúoti primušti, prilupti: Iššukuosma tavo seną kailį!. Užv. Gerai iššukuok kailį, ir klausys. Užv.
káilį iššùtinti prilupti: Kazokai jums iššutins kailį. Sruog. Iššutino tėvas bernui kailį. Srj.
káilį iššveĩsti prilupti: Neverk, ba kai iššveisiu kailį, tai žinosi!. Alv. Iššveisk vaikui kailį, nedirbs niekų. Srv.
káilį ištarkúoti prilupti: Nu ir ištarkavo jis vakar tai mergai kailį. Jnš.
káilį ištriñkti išbarti, iškoneveikti: Man patiko jo atvirumas ir drąsa, su kuria jis ištrinko mums kailį už blogą vadovavimą. rš.
káilį išvangū̃ryti prilupti: Už tokį darbą reik gerai jam kailį išvangūryti. Ll.
káilį išvanóti prilupti: Kaip išvanos tau kailį, tada žinosi!. Kdl. Už tokį darbą tau gerai reikia kailį išvanoti. Bgs.
káilį išvąšúoti primušti: Išvąšuosiu kailį – tinginys tuoj išgaruos. Snt.
káilį išvelė́ti primušti, prilupti: Saugokis, kad ir tau kailio neišvelėtų. Krs. Na ir išvelėjo kailį. Mrj.
káilį išvélti primušti: Išvėlė kailį, bus dabar ramesnis. Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga. Vlkv.
káilį išver̃sti pakeisti pažiūras: Gal dar atsiras tokių, kurie, paskaitę mano žodžius, pasakys, kad, girdi, tas išvertė kailį... Tai tiesa. Aš kailį išverčiau, bet tik į gerąją pusę. rš. Nu ans tai taip greitai kailį išvertė, manė, kad niekas nesupras. Šv. Kaipgi atskirti, kuris iš tikrųjų nusivalė dvasinį purvą ir nuoširdžiai dirba Tėvynės labui, o kuris tik išvertė kailį ir pirmai progai pasitaikius dar kartą jį išverstų mainais į šiltą vietą. rš.
káilį išver̃sti į añtrą pùsę pakeisti pažiūras: Kaip moka kailį išversti į antrą pusę!. Šv.
káilį išvė́tyti prilupti: Kai išvėtysiu kailį, tai daugiau taip nedarysi!. Ll.
káilį išvokúoti prilupti: Aš tau kailį išvokuosiu, jei nesiliausi išdykauti. Šv.
káilį išžãryti prilupti: Kaip anas pačiupęs gerai kailį išžarys, tai žinos daugiau nelįst į svetimą sodą. Paį.
káilį kaĩsti mušti, lupti: Kai pareisi namo, tai, vaikel, tau tėvas kailį kais. Lš.
káilį kaĩšti mušti: Tokiam neklaužadai reik kasdien kailį kaišt. Rs.
káilį kapóti mušti, lupti: Be reikalo tam vaikui kailį kapoji, ar jis ką supranta. Jnš.
káilį kar̃šti mušti, lupti: Sučiupę savo arklį nujojant, karšia kailį tokiam raiteliui. Pt. Už tokį darbą, vaike, tėvas karš tau kailį. Ėr.
káilį kasýti spausti prie darbo: Per metus tau kailį kaso gaspadorius, ir ne ką tegausi. Pnd.
káilį kedénti mušti, lupti: Susilaukė bobelė, ko norėjo: sako, jau kedena vyras kailį. Jnš.
káilį kočióti mušti, lupti: Neturi pačios, nei marčios, niekas kailio nekočios. Brs.
káilis krãtosi
1.bijo: Kur ten girsies, nė į tą pusę! Bet... man kailis kratosi, bijau. Žem. Ir man kailis ėmė kratytis, o ans baras, ir gana. Tl.
2.labai nenori, nemalonu: Taip priprato tingėti, jog, apie darbą atsiminus, kailis jai kratėsi. Žem.
káilį kùtryti mušti: Kutryk kutryk jam kailį, matai, ką jis padarė. Vl.
káilį kutúoti lupti: Tėvas kutavo jam gerai kailį, kas iš to?!. Vl.
káilį lýginti mušti: Ar tu motina, ar ne – kailį lyginsiu. Skr.
káilį lùpti
1.mušti: Lupk lupk gerai tam šuniui kailį, nesitąsys naktimis. Žž. Oo, kaip jai mažutei tėvas lupo kailį – juoda mėlyna būdavo. Jnš.
2.varginti, išnaudoti: Baisiai man kailį lupo visą gyvenimą, dabar tik atsitiesiau. Jrb. Buvau kaime – vargau, išvažiavau miestan – tas pats, argi ir duosies per visą amžių kailį lupti. rš.
káilį mainýti rš. keisti pažiūras:
káilį mangū̃ryti mušti: Ar vėl mangūrijai kailį šuniui?. Škn.
káilis nepatiñka nemielas: Jeigu kailis nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
káilis nerìmsta baisu: Ale mat kailis nerimsta – tokie laikai dabar baisūs. Sur.
káilyje nerìmti išdykauti, triukšmauti: Kai prisigeria, tai kailyje nerimsta. Pc. Vaikai iš to linksmumo kailyje nerimsta. Varn.
káilyje nesitvérti
1.nenustygti: Aš jau tuokart nebtveriuos kaily, mirštu iš juoko. Pln.
2.jaudintis: Laukiam čia tavęs, nebsulaukiam – kailyje netveriamos. Plt.
káilio nesuvaldýti pasileisti, nesitvarkyti: Jeigu savo kailio nesuvaldai, tai tada ir išeini velniop. Sur.
káilį nèšti bėgant gelbėtis: Plechavičiukams tris kartus iššovus, teko nešti kailį kaip zuikiams. Trein.
káilyje netil̃pti
1.šėlti, triukšmauti: Ir nebetilpo piliečiai kailyje, ir ėmė vėl nerimti, tik jau nebesusivaldydami. Vaižg.
2.būti storam: Kad jau priėdę avys – kailyje nebetelpa!. Krk.
káilis netiñka prie káilio neatitinka charakteriai: Netiko kailis prie kailio – von!. Bsg.
káilyje netvérti jaudintis: Kipšas kailyj netvėrė, matydamas jaunikaitį taip elgiantis. Valanč.
káilis niẽžti
1.apie labai nerimstantį: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu!. Ds. Kailis niežti, gausi diržų nuo tėvo. Jnš.
2.rūpėti ką padaryti: Tiesiog kailis jam niežti, taip nori pasakyti ir kai ko paklausti. Ap.
káilį nuáusti apmušti: Nuausk kailį paėmus šakikotį, ir užsikiš žiaunos. Jnš.
káilį nudažýti primušti, prilupti: Ponas ir juokaudamas tankiai nudažo kailį. Dauk. Jis man be jokio reikalo kailį nudažė. Skd.
káilį nudìrti prilupti: Tėvas nudyrė jam kailį. Mrc.
káilį nudìrti gyvám prilupti, nuplakti, primušti: Britvonai, už tokį darbą gyviems kailį nudirti... Tėvui skolų kaklas nekelia... o vaikai?... Žem. Tėvai jiems už tai gyviems kailį nudirs. rš.
káilį nudýžinti prilupti: Taip jau nudyžino kailį, kad baisu!. Vvr.
káilį nudýžti primušti, nuplakti: Kad jau mažam niekas nenudyžė kailio, ką jau dabar pusberniui bepadarysi. Jnš.
káilį nudùlkinti aplupti: Ar nudulkinai šuniui kailį už kiaušinių ėdimą?. Sk.
káilį nudúoti prilupti: Tu man palauk, pagausiu, tai nuduosiu kailį. Brž. Nuduok kailį, juk kitaip neklausys!. Vkš.
káilis nuė̃jo pagáugomis apėmė baimė: Žvilgterėjo dešinėn, ir kailis jam pagaugomis nuėjo. Vaižg.
káilį nugarúoti primušti: Aną vakarą jam gerai kailį nugaravo, kol ženysis, atmins. Žg.
káilį nuglóstyti apmušti, išperti: Kiek čia seniai tėvas nuglostė kailį, ir vėl nori!. Jrb.
káilį nuim̃ti išperti: Reiks užduoti, kad tėvas tau kailį nuimtų. Rk.
káilį nukar̃šti išperti: Aš matau, kad reikės ir tau kailį nukaršti. Krs.
káilį nukedénti prilupti: Ar ir vėl tau tėvas nukedeno kailį, kogi neklausai?. Jrb.
káilį nulýginti primušti, išperti: Nulygino kailį, tai dabar kai šventas. Jrb.
káilį nulùpti
1.primušti, išperti: Papuolei, vaikeli; tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
2.išnaudoti: Stengdavosi už tą patį litą nulupti nuo Mortos kuo didesnį kailį. Avyž.
3.į vargą įstumti, nualinti: Tas ponas taip nulupo kailį, kad žmogelis duonos nebeturėjo. Jnš.
káilį numáuti primušti, išperti: Vagį kai pagaus, tai ir kailį numaus. Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu!. rš.
káilį nunérti
1.primušti, prilupti: Taip padirbus, tėvas kailį nunertų. Krš. Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenunertų kailio. Dkš.
2.išnaudoti, nuvarginti: Tikrasis ponas, grafas, gyvena Vilniuje, o čia, dvare, kamisorius įmano žmonėms kailį nunerti. Žem. Tie teismai jam visai kailį nunėrė – liko be kelnių. Jrb.
3.apgauti: Jis jam gerai nunėrė kailį su tom avižom. Jrb.
káilį nunèšti ištrūkti, pabėgti: Džiaukis, kad nunešei kailį. Sd.
káilį nuraitýti prilupti: Na, dabar tai pražuvau: jis man kailį nuraitys!. Sruog.
káilį nurašýti primušti, išperti: Dar gal nebuvo kailis gerai nurašytas, kad šitaip šneka. Ds.
káilį nusvìlti įkliūti į bėdą: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia. Krs.
káilį nušérti prilupti: Kai pašauksiu tėvą, tai pasakysiu – nušers tau gerai kailį!. Krėv. Kad tavo kailis nenušertas. Lp.
káilį nušmùtryti primušti: Aš tau kaip nušmutrysiu kailį, tai tu žinosi!. Trg.
káilį nušùtinti primušti: O aš jūsų piemenį vis dėlto nukulsiu ir gerai kailį nušutinsiu. Krėv.
káilį nušveĩsti primušti: Nušveitė jam kailį. Ds.
káilį nušukúoti išlupti, išperti: Ar tik nenori, kad kailį nušukuočiau?!. Krs. Kai nušukuosiu tau kailį, tai žinosi!. Km.
káilį nutaisýti primušti: Aš tau tuoj kailį nutaisysiu!. Antz.
káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip kailis nutrūko. Rt.
káilį nuvanóti prilupti: Kai nuvanosiu kailį, kituokart žinos!. Skp.
káilį nužãryti prilupti: Tėvas jam gerai kailį nužarijo. Ėr.
(kieno) káilyje pabū́ti patekti į kieno padėtį: Tegu ir jie mūsų kaily pabūna ir pamato, ar ne tas pats!. Vien. Pabūtum tu mano kailyje, padėliotum per dieną pasmirdusius baltinius, ir ponios Stuinienės gyvenimas tau pasirodytų rojum. rš.
káilis padulkė̃s apie grasinimą mušti: Kad duosiu tau, tai ir kailis padulkės, tik tu man nenustok [šėlti]!. Ms.
káilį padùlkinti kiek perti: Padulkino kailį, ale jis vis tiek savo. Jrb.
káilį padúoti įkliūti (į bėdą): Padavei kailį [ištekėdama], tai ir paivija (muša). Trgn. Išėjau (ištekėjau) ir padaviau kailį. Lb.
káilį pakasinė́ti apmušti: Ar lauki, kad kailį pakasinėčiau – aš ilgai nelauksiu. Jrb.
káilį pakasýti primušti: Matyt, pati nori, kad kailį pakasyčiau už tokį darbą. Jnš.
káilį pakedénti primušti, išperti: Jam pakedeno kailį, o jis nė štai nė antai. Jrb.
káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Duok tokiems kokią nori partiją, kokią nori valdžią, – jeigu tik ji padėties viešpats, – per vieną naktį pamatysi tiek atsivertėlių, tiek kailius pakeitusių. Cvir.
káilį pakliudýti užsitraukti bėdą: Už akių visi mandrūs teisybę rėžti, o į akis – nė mur mur, katras bijo kailį pakliudyti. Škn.
káilį palýginti paperti: Kad tik tu nori, aš tau greitai galiu palyginti kailį, man nesunku. Sk.
káilis pàmetė káulus sulyso: Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų. Ps.
káilis panìžo parūpo (netikusiai elgtis): Muštis nori, kailis panižo. LzP.
káilį papùrtyti aplupti: Papurtė kailį gerai, tai dabar tyli. Jrb.
káilį partãlyti mušti: Tai tu vėl partalijai tai katei kailį. Škn.
káilį parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik kailį parvilkau. Skd.
káilį paspìrginti primušti, prilupti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirgint, tai būtų žinojus.... Sk.
káilį pasvìlinti primušti, prilupti: Kad nemoki!.. reik tik pasvilinti tokiem kailį gerai, ir nebelįs. Jnš.
káilį pašiáušti supykti, pasipūsti: Tik pamėgink aną užkliudyti, tuojau pašiauš kailį. Ms.
káilis pašiur̃psta apima baimė: Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis. Gruš.
káilį pašukúoti prilupti: Išvesti iš kantrybės vaikinai ne kartą grasino kailį jam pašukuoti. rš. Kaip pašukavo kailį, tai kaip šilta vilna dar̃. Sn.
káilį pérversti pakeisti pažiūras: Vokiečių laikais buvo pervertę kailį į vieną pusę, dabar pervertė į kitą – tai žmonės!. Šl.
káilį pìlti mušti: Girdėjau, kad vėl jam kailį pylė. Šl.
káilį plū̃kti mušti: Pas ponų nedirbau, man kailio neplūkė. Šlv.
káilį pridė́ti mirti: Ana ir kailį pridėjo ten bedirbdama, o niekas ir ačiū nepasakė. Skd.
káilį prikaĩsti pakliūti į bėdą, įkliūti, susilaukti nemalonumų: Geras buvo berniukas, tik be reikalo prikaitė kailį. Krs. Oi, galima kailį prikaisti su tokiais dalykais. Mžš.
káilį prikinkýti įkliūti į bėdą: Matai, kas nusidėjo, o kas kailį turėjo prikinkyti. Škn.
káilį prikìšti patekti į bėdą: Ir vis dėlto iškilo aikštėn šuniška jo baimė prikišti kailį. rš.
káilį prilùpti smarkiai nudyžti: Gerai jam reikėjo kailį prilupti, ne taip sau. Jrb.
káilį prišùtinti primušti: Sako, jis kailį gerai prišutinęs ir žmonai, ir uošvienei. Jnš.
káilis pùrtinasi bjauru: Purtinas kailis nuo tokių obuolių. Tl.
káilis raĩtosi
1.smarkiai (muša): Kad daviau, tai daviau – kailis tik vien raitės!. Jnš.
2.smarkiai (bėga): Kad movė vyrelis namo, kailis tik vien raitės – išsigando bobelės vargšas. Jnš.
káilį rėžúoti mušti, perti: Reikia tik kailį tokiai rėžuoti. Pgr.
káilį rùmžti mušti: Vaikui kailį rumžė. Nm.
káilį skal̃bti perti: Nieko nebelaukę vyrai ėmė jam kailį skalbti. Šl. Kad tie ims kailį skalbti, tas rėkti!. Ll. Skalbė kailį, kiek betilpo. Lpl.
káilį skùsti mušti, perti: Kai paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti. Vnž. Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto?. Krėv.
káilį sudìrbti sumušti: Na ir sudirbo jam kailį prisišveitę vyrai. Brt.
káilis sukaĩto apėmė baimė: Jam tik kailis sukaito, kai pamatė mane ant kelio. Krs.
káilį sùkti stengtis neįkliūti: Aš sukau kailį, norėjau iš bėdos išsisukti. Prn. Kiekvienas savo kailį suka. Rm.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad kailį šertų – tai tau!. Krn.
káilį šiáušti pūstis, didžiuotis: Nešiaušk kailio prieš mumis, dar ne tokių matėm. Varn.
káilis šiáušiasi
1.ima baimė, bijo: Dabar beliko pas poną eiti; Juozui kailis šiaušėsi. LzP. Bet dėl jų (arklių) likimo Domo kailis šaušėsi: paskutiniųjų netekęs – eik ir ieškok patogesnės gembės pasikarti; vis tiek elgeta būsi paleistas. Gric. Kai anie pradeda pasakoti, kailis šiaušias. Vgr.
2.darosi neramu: Gumbas rokuoja, o uriadnikui kailis šiaušiasi iš piktumo. Žem.
káilį šukúoti mušti, perti: Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti!?. Šl. Buvo tokie laikai, kad ponai ir kailį šukavo. Ub.
káilį šùtinti smarkiai mušti, perti: Ar mama negirdėjai, man sakė, kad ir vakar Jonis Stasei kailį šutinęs. Jnš. Kad aš tau imsiu kailį šutinti!. Ll. [Smuklininkas] ėmė šutinti nedorėliui kailį. Cvir.
káilį švantãlyti mušti: Gėrė gėrė – prigėrė ir ėmė kits kitam kailį švantalyti. Krp.
káilį šveĩsti mušti, perti: Žiūrėk, ans vėl kailį šveičia tavo seniui. Škn. Paskui vyras ir ėmė jai kailį šveist. Prn.
káilį švéntinti mušti, perti: Sako, ar šeštadienį, ar sekmadienį parėjęs vėl gerai įtraukęs ir vėl ėmęs pačiai kailį šventinti. Sk.
káilį taisýti mušti, lupti: Sugrįžo supykęs pas raganą ir kaip pradės vėl jai kailį taisyt. Jnš.
káilį tašýti mušti, perti: Ką ten! Sakė, vėl tašė Juozeliui kailį kaip pašėlę, na, ar nereik tokiem nagus nudaužyti!. Sk.
kailiùkas tem̃piasi darosi išdykęs, neklauso: Ką tiems jauniems pasakysi, kad aniems ragiukai dygsta, kailiukas tempias. Šauk.
káilį tvóti mušti, lupti: Pagriebė boba šluotą, valiai jam kailį tvoti. Pgr.
káilis užkaĩto supyko: Kai pradėsiu rokuotis, o jis ką pasakys priešais, tai užkais man kailis. Žem.
káilį užkar̃šti aplupti: Tai sakau, kad taip anys nučiupus ir gerai užkaršus kailį. Sug.
(kieno) káilis užmokė̃s (kas) atsakys: Jaugi (juk) ne mūsų kailis užmokės, bet jūsų. Ps.
káilius užráugti Ds. supykus nekalbėti:
káilis užsìdegė perpyko: Jau užsidegė kailis nabagei, kad pulna priešais. Krš.
káilis užšãlo apėmė išgąstis: Jau man visas kailis užšalo, kai jis pasakė. Skdv.
káilį vanóti mušti: Na, vaikeli, tai tavo kailis vėl buvo vanojamas. Sk. Kad aš duonos nenusipirksiu, tai aš tau kailį vanosiu. Všn. Tokiam verkiant reik kailį vanoti. Ll.
káilį vartýti nuolat keisti pažiūras: Kad ir mokėjo kailį vartyti, ale priėjo liepto galą. Krž.
káilį vąšúoti mušti: Paskui ten kailius vąšavo visiems su kančiumi. Snt.
káilį velė́ti primušti, prilupti: Kelis kartus velėjau kailį, o nieko nepadeda. Pn.
káilį ver̃sti keisti pažiūras: Mes kitaip kailio nebverčiam. Žv. Kiti labai moka kailį versti, jiejie ir gyvena gerai. Trg.
káilį ver̃sti į kìtą pùsę keisti pažiūras: Kas tik ateina, ir verčia kailį į kitą pusę. Krš.
káilį ver̃stis keisti pažiūras: Niekas per gvaltą nespiria kailio versti, patys verčias. Krš.
káilį vė́tyti mušti: Reiks kailį vėtyti, jei neklausai. Ll.
káilį vyzgúoti slėpti teisybę: Aš ir biskį savo kailį vyzguoju – kam turi mane tokį matyti. Jrb.
káilį vokúoti mušti: Ištekėjo už tokio vilkmušos – kur ans tau kailio nevokuos. Ggr.
ant sàvo káilio pats iš praktikos (patyręs vargo): Ant savo kailio pramokę pažinti, kas po kam, turime sau galvon įkalti, kad nei rusas mums ne tėvas, nei vokietis ne brolis. Pt. Kaip jis mokinosi universitete ir kiek jis perkentėjo, kiek vargo, tas tik tegali suprasti, kas ant savo kailio yra tokią kovą ir vargą patyręs. Žem.
ant sàvo káilio im̃ti būti atsakingam: Eikit po kelmais, o kam aš imsiu viską ant savo kailio, matai, kokie ponai atsirado!. Šl.
ant sàvo káilio nèšti būti atsakingam: O kam aš turiu ant savo kailio nešti, tegu jis sau žinos. Jnš.
ant sàvo káilio pakélti išgyventi, patirti: Sykiu ir mano vyras, būdavo, pripasakos, kiek ponų malonės ant savo kailio pakėlęs!. Žem.
ant sàvo káilio patìrti išgyventi: Žmogui reikia viską ant savo kailio patirt, tada jis įsitikina, supranta. Mark. Mes tą juoką patyrėm ant savo kailio gerai. Rd.
ant sàvo káilio prisiim̃ti būti atsakingam: Prisiimu visa ant savo kailio. An. Neprisiimk nieko ant savo kailio. Krs.
be káilio lìkti labai stengtis: Nors be kailio liksi, visiems neįtiksi. Pnd.
dėl sàvo káilio drebė́ti bijoti (įkliūti): Taip jau pirma gudravojo, o dabar pats dreba dėl savo kailio. Sk.
į kìtą káilį įlį̃sti pakeisti pažiūras: Buvo tautininkas, o dabar įlindo į kitą kailį. Gs.
į (kieno)káilį atnė́ręs labai panašus: Į tėvo kailį atnėręs. Šts.
į káilį dróžti mušti, lupti: Pasiraitojo rankas, kad drožė, tai drožė jam į kailį!. Ar.
į káilį dúoti mušti, lupti: Dabar jį tėvas gali nutverti ir duoti gerai į kailį. Mont. Tu, Liudai, žiūrėk, – juokavo jis, – nepaviliok mums Liucės! Duos tau Trikauskas į kailį!. Myk-Put. Duok gerai pagavęs kailin, tai atsimins. Ssk. Gali kiek nori duoti į kailį – neklauso, ir tiek. Ms. Duok į kailį, kad visą gyvenimą atsimintų. Žg. prk Duos į kailį saulė [vidurdienį], kepins nugarą. Krtn.
į káilį gáuti būti mušamam, lupamam: Ne taip ką padarysi, nesuprasdamas paliepimo, tuojau gausi į kailį. Žem. Pasidarė tokia velniava, kad senis vos negavo į kailį. Cinz. Gavai į kailį? – mėgino pasirodyti abejingas Benas. Ap. Kabeikos vyrai, kaip kokie peštukai, prie visų kabinėjasi, bet užtat ir patys gauna į kailį. Brt. Nepaklausysi, tai, žinok, ir gausi kailin. Šmn. Vaikas gageno gageno, kol kailin gavo. Bd.
į káilį įdė́ti išlupti, išperti: Į kailį kaip įdės mama, ir žinosi!. Jdr. Kai įdės į kailį, tai ir nebenorėsi išdykauti. Brs.
į káilį įkar̃šti išperti: Aš jam gerai įkaršiau į kailį. Vv.
į káilį įkrė̃sti primušti, prilupti: Reikia tam neklaužadai kailin įkrėsti. Kp. Jam mažam įkrėsdavo į kailį, aš matydavau. Šl. Įkrėsk gerai kailin, ir šventa bus. Krs.
į káilį įkùlti primušti, išperti: Palauk, įkulsiu aš tau kailin!. Btr.
į káilį įpìlti primušti, prilupti: Vagiui vakar gerai į kailį įpylė už vogimą. Pln.
į káilį įsègti sušerti, suduoti: Įsegs tau į kailį. LzP.
į káilį įsū́dyti išplakti: Įsūdyk gerai į kailį už tokį darbą, ir tegul žinos!. Vvr.
į káilį įšveĩsti prilupti: Jam gerokai į kailį įšveitė. Slv.
į káilį įvąšúoti įkirsti, įkrėsti: Kad man vėl į kailį įvąšuotų?!. Graž.
į káilį kar̃šti mušti, perti: Oi, karšiu kailin, jei nepasitaisysi!. Lp.
į káilį kliū́ti būti sumuštam: Kliuvo ir tai moteriai į kailį. Slnt. Ir jam pačiam gerai kailin kliuvo. Krs.
į káilį pìlti
1.primušti, nupliekti: Ar ne už tą patį (už liežuvį) ir vyras į kailį pildavo. Krš.
2.lydyti: Kad pradėjo pilti į kailį lietus, kai žiurkučiai šlapi namo parėjom. Jnš.
į káilį sudróžti primušti, nupliekti: Ar sudrožei į kailį tam vaikpalaikiui?. Jnš.
į káilį sukáustyti primušti, prilupti: Aniem tėvas gerai į kailį sukausto, kad neklauso. Pgr.
į káilį supìlti primušti, prilupti: Žinai, kad aš jam gerai supyliau į kailį su ta lazda. Sk.
į káilį susigriẽbti būti sumuštam, priluptam: Tas ir gerai susigriebė į kailį, prie ano belįsdamas. Škn.
į káilį tèkti būti sumuštam, priluptam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti. Žem. Juokis juokis, teks ir tau į kailį, tik nenustok!. Yl. Oi gerai jam kailin teko nuo tėvo, pakliuvo vyras. Krs. Per tave teko man kailin. Pl.
į káilį užbraũkti primušti, prilupti: Na kaip? Ar pačiam gerai užbraukė į kailį zalimuos (gegužinėje)?. Sk.
į káilį uždúoti kiek sumušti: Dabar prieglaudon dar kailin užduoda. Alks.
į káilį užpliū̃pti suduoti, įkirsti: Aš tau ne mama: užpliūpsiu į kailį, i bus. Krš.
į káilį vèžti mušti: Kailin veža dykam kaip katram. Drsk.
iš káilio kiek įmanydamas, smarkiai: Apibariau, tai jis ginas iš kailio. Slm.
iš káilio eĩti labai pykti: Eina iš kailio, kai sužinojo, kad reikia manopoliai uždaryt. Šv. Aš jau iš kailio einu, kad tos šnapšės taip daug. KlvrŽ. Tėvas iš kailio eina, ką čia niekus šneki. End.
iš káilio im̃tis labai augti, suvešėti: Na, burokai tai taip iš kailio imas, kad net malonu, po to lietaus. Sk.
iš káilio išeĩti
1.pakvaišti, išprotėti: Ar iš kailio išėjai, kad vinį į stalą kali!. Vkš. Kur tu duosi taukus šuniui, ar iš kailio išėjai!. KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išėjęs ir esi?!. Skd.
2.labai stengtis: Trys mergikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvilkti. End.
iš káilio išjóti labai prikamuoti: Išjos iš kailio visus mumis ta karė. Ggr.
iš káilio išsinérti
1.labai stengtis, rūpintis: Dabar tai jau įmanytų iš kailio išsinerti, – pridėjo Kižienė, – kad tik kaip norint tą savo mergą Domui užkarti. Žem. Kotrė taip nori seniams įtikti, kad prie darbo klupdama bėga – įmanytų iš kailio išsinerti. Vkš. Onytė dėl šito berno tai ir iš kailio išsiners. Užp. Gatavas iš kailio išsinert, kad tik laimę už uodegos galėtų nutvert. KrvP.
2.šėlti, smarkauti: Taip ir kitiems [arkliams] įpila gerai [degtinės], paskui įmano iš kailio išsinerti.... Žem. Dūksta, šėlsta minia. Nebežino, kaip iš savo kailio išsinerti. Švaist.
iš (kokio)káilio išsinérti pakeisti tautybę ar įsitikinimus: Ji tik dabar iš lenkiško kailio išsinėrė. Mrj.
iš káilio lį̃sti labai stengtis: Lįsti iš kailio reikia, kol tiek plytų perlaidysi iš rankų į rankas. Šts. Tu neprašomas lendi iš kailio. Krs. Iš kailio lenda, kad padarytų karjerą. rš.
iš káilio nértas labai panašus: Duktė toji pati motinysta, t. y. iš kailio nerta motina. J.
iš káilio nértis
1.labai stengtis: Jau savaitė, kaip penki vyrai dirba iš kailio nerdamiesi; o naudos nė už skatiką nėra. LzP. Skubina, net iš kailio nerias. Ds. Geras gaspadorius, kol darbininkas iš kailio nerias. VšR. Ar šiaip tu žmogus galvok, ar taip – nors iš kailio nerkis, nėra gyvenimo, – skundėsi senis. Myk-Put. Kauniečiai net iš kailio nėrėsi, kad tik apgalėjus vilniečius. Šein. Mes čia sėdime, o ji iš kailio neriasi dėl mūsų. Mont. Nors iš kailio nersies, vis tiek neištversi. Grk. Geras arklys, kad iš kailio neriasi, bet paveža. Slk.
2.labai nerimauti: O tas nebsulaukdamas iš kailio nerias. Plt.
3.siausti, dūkti: Jaunimas iš kailio nėrėsi – šoko, kiemo pievutė bematant vienu dumblu pavirto. Paukš.
4.gerai, vešliai augti: Geri metai – vasarojus iš kailio nerias. Jnš.
5.keisti įsitikinimus: Tada ką gi – daug kas nėrės iš kailio. Jnš.
iš káilio ver̃stis labai stengtis: Žmonės patys iš savęs verčias iš kailio. Dv.
per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį. Žem.
per káilį važiúoti pajuokti: O ji žino, kad čia važiuota per jos kailį, kad čia – greičiausiai – buvo juokiamasi iš jos. Simon.
prie káilio taisýtis rengtis, ketinti mušti, bausti: Tėvas taisos anai prie kailio. Akm.
už káilio užlíeti išgerti svaigalų: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau niekuomet nebegali širdingai mylėti. Valanč.
už káilio užlį̃sti patikti: Nejaugi tau per visą ilgą amžių jokia moteris neužlindo už kailio, kad vien žemės teieškai?. Vaižg.
kaĩp ne sàvo káilyje nejaukiai: Jis jautėsi kaip ne savo kailyje. rš.
kaĩp nesavamè káilyje nejaukiai: Per balių buvau kaip nesavame kailyje. Varn.
kaĩp iš (kieno)káilio išnértas labai panašus: Koks tėvas, toks ir vaikas, kaip iš tėvo kailio išnertas. Klp.
angino kailis žr anginas
avies kailyje žr avis
į avies kailį įsisiausti žr avis
ėriuko kailiu prisidengti žr ėriukas
į jaučio kailį nesurašytų žr jautis
katės kailiuko nenupirksi žr katė
kiškio kailį pakabinti ant vartų žr kiškis
nežolės kailis žr nežolė
rupkės kailis žr rupkė
šuns kailiu apsiūti žr šuo
į tinginio kailį įlįsti žr tinginys
utėlę įsileisti į kailį žr utėlė
utėlės paėdė kailį žr utėlė
velnias įlindo į kailį žr velnias
velnias mieruoja kailį žr velnias
vilkas avies kailyje žr vilkas
vilko kailį nešioti žr vilkas
vilko kailiu apsisegti (apsisiūti, apsivilkti) žr vilkas
ant vilko kailio mautis avies kailelį žr vilkas
iš vilko kailio išlindęs žr vilkas
žvėris avino kailyje žr žvėris

galvõs apsisukìmas susirūpinimas: Ką aš bežinau per tokį galvos apsisukimą!. Vad.
galvõs apsukìmas I. apgavimas:
galvõs áušinimas varginimas, kamavimas: Toks darbas tebūtų galvos aušinimas. Grž.
galvõs bal̃zginimas vargas, rūpestis: Su tais reikalais tik bereikalingas galvos balzginimas. Gs.
galvõs ėdìmas rūpestis: Manai, kas – tik galvos ėdimas. Gs.
galvõs išbal̃zginimas išvarginimas: Tas mano galvos išbalzginimas per vestuves dar ir šiandien man atsiliepia. Brt.
galvõs iškūlìmas rūpesčių pridarymas: Toks galvos iškūlimas!. Slnt.
galvomìs kójomis ropomis (apie girtą): Parsikrapščiau namo galvomis kojomis. Varn.
galvõs kūlìmas rūpestis, vargas: Nėr nė kokio galvos kūlimo ir su dampiu kulti. Šts.
galvõs lañkstymas žeminimasis: Galvos lankstymas prieš ponus visiems įsipyksta. Rm.
galvõs laužẽnė rūpestis: Galvos lauženė yr, kur slėpti arklį. Šts.
galvõs láužymas įtemptas galvojimas, svarstymas: Čia matysi negudriai, be galvos laužymo pasiūtų apsagalų. Vien. Ne per nieką galvos laužymas. Varn.
galvõs rė̃das mirties bausmė: Galiu galvos rėdą užmokėti. R.
galvõs sukė́jas rūpesčių kėlėjas, vargintojas: Buvo mergiočių, tai gana bus galvos sukėjų kraičius bekraunant, piršlių belaukiant. Vaižg.
galvõs sukìmas rūpestis: Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, bailės ir nežinojimo, žūti ar būti. Vaižg. Tai rašinėt reikia, tai galvos sukimas. Švnč. Ateina vasara, vėl galvos sukimai: tie gyvuliai, tie ganymai, tie šienavimai. Mžš. Mokslas – tik galvos sukimas, o duona prasčia. Krš.
galvõs sùkinimas rūpinimasis: Nereikalingas žmogui galvos sukinimas. A.
galvõs sukinỹs rūpestis: Galvos sukinys tos bėdos, durnas visai paliekti. DūnŽ.
galvõs sùksena rūpestis: Baisi galvos suksena, ką dabar daryt. Žg. Galvos suksenos ir tam mokytam žmogui. Grz.
àpšvęsta gálva vedęs: Žmogus jau apšvęsta galva, jau pilnas žmogus. Ad.
aukščiaũ gálvą drąsiau: Aukščiau galvelę, Kriste. Aš gerbiu jus už drąsą. rš.
baltà galvà moteris (nuometuota): Ne baltai galvai tiek išmanyti, kiek ji giriasi. Krkl. Lygia dalia moteriškos baltomis galvomis vadinamos nuo savo baltų nuometų. Dauk.
čystà galvà blaivus: Reikia čysta galva važiuoti, o kad akys apdumtos, tai jau ne. Lnkv.
didelė̃s galvõs protingas, gabus: Jis tik didelės kalbos, bet ne didelės galvos. Šl.
gerà galvà
1.gudrus: O, kokia gera galva! Gaila tiktai, kad ji tokiam kvailam sakuotnugariui duota. Sruog. Mes sakome: tasai žmogus tai smegeningas, tai „geros" galvos, t. y. jo galva kaip puodas. Vaižg.
2.gabus: Ano galva gera papykusiai – mokosi gerai. Pp.
gẽrą gálvą turė́ti būti gabiam: Atsimeni. Gerą galvą turi. Tu gali kai ką pasakyti. Dovyd. Diedukas gerą galvą turėjo. Grv.
gýva gálva
1.būtinai: Gyva galva reikia naujo stogo. Rgv.
2.labai: Verkia gyva galva, ašarom. Rud.
kõl gyvà galvà visam amžiui: Kambarį gavau kol gyva galva. Skdv.
kàs gyvà galvà visi: Einam padėt kas gyva galva. Gs.
karštà galvà karštakošis, ūmus: Padarėme daugiau, nei galėjo laukti pačios karštosios galvos. rš.
kàs (kam)galvojè tegu nerūpi: Kas tau galvoj, kur aš einu!. Brt. O manęs klausyti kas jums čia galvoj?. Vaič. Kas kam galvoj, kaip noriu, taip darau. Jnš.
labaĩ (kam)galvojè nerūpi: Labai man galvoj su kitais, kad tiktai aš turėčia. Kp.
lengvà galvà
1.negudrus: Tuomet liks mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės. Žem. Lengva galva aukštai kyla. Mrj.
2.gabus: Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia pinigų. Zr.
leñgvą gálvą turė́ti gerai įsiminti: Jūs turit lengvą galvą. Pgg.
mažõs galvõs be atminties: Mažos galvos tebuvau – kaip rėtis, vandens prisemtas. Ms.
medìnė galvà neišmanėlis: Ir jis ima mane vadinti idiotu, medine galva. Aš juokiuosi iš jo pykčio. Dovyd.
minkštà galvà
1.pusprotis: Jos jaunikio minkšta galva, ir apsuko. Žem.
2.girtas: Biškį išgėrei, galva jau minkšta – gana. Pšl.
minkštõs galvõs apykvailis: Ji tokia kaip minkštos galvos buvo. Jdr.
galvojè negeraĩ apykvailis: Visi stebėjosi, kai kurie net manė, kad jaunam menininkui galvoje negerai. LzP. Ar tau galvoj negerai, ar nematai, kad aš viena Margį nuvedžiau. Šmk. Jiems abiem kažkas negerai buvo galvoj, kad jie traukė keliu, o ne krūmais ir miškais. Ap. Ar galvoj nebegerai pėsčiam blaškuot tokį kelią!. Bsg.
galvojè nesveĩka nerūpestingas: Galvoj tau nesveika – kaip tu ėjai gyvatynan basa!. Ut.
pakélta gálva išdidžiai: Todėl aišku, kad ir tokio savo elgimosi padarinius turi išmokti kelti pakelta galva ir nenusiminti, neliūdėti, nesvyruoti, kaip iki šiol yra dariusi. Pt. Bet jūs pereikite pro juos pakelta galva, nusijausdami atlikę savo pareigą. rš. Jis pakelta galva praėjo pro mergaites. Skrb.
palaĩkė galvà be atminties: Mano galva palaikė. Trg.
pilnà galvà
1.nuolat galvojama: Ona, nėra ko nė abejoti, mylėjo Gintautą, kaip myli kiekviena jauna moteriška, kaip negali nemylėti jauno vyriško, su kuriuo nuolat esti, kuriuo nuolat rūpinasi ir sielojasi, – na, kurio noromis nenoromis dieną naktį pilna galva, pilna širdis. Vaižg. Mano galva pilna, nė užmigt negaliu. Sk.
2.girtas: Ko sėdi, ko neini namo, juk jau pilna galva. Sk.
pilnõs galvõs blaivas: Vyrai buvo negėrę, pilnos galvos. Šts.
galvojè pìlna išmano: Kad būtų galvoj pilna, tai iškart pasakytų. Prng.
galvà pilnà vė́jų nerimtas: Ką jis padarys, kad jo galva pilna vėjų. Prn. Ką mačyja, kad jo galva pilna vėjų. Skr.
pirmà galvà ant karkùžės juok. nėra senas: Dar nesenas – pirma galva ant karkužės. Lz.
pirmutìnė galvà ant pečių̃ juok. nėra senas: Anas dar jaunas bernėkutis, dar galva pirmutinė an pečių. Dv.
plonà galvà be atminties: Ir dabar, pasidėjusi ką sau, užmirštu: galva bėra plona. Šts.
retà galvà be atminties: Mano reta galva: čia atsimenu, čia neatsimenu. Mrj. Ale dabar mūs tos galvos biskį retesnės, ne viską ir atsimenu. Graž.
sàvo gálva
1.savarankiškai: Savo galva padirbau. Ds. Pats savo galva daro viską. Kin.
2.atmintinai: Ne raštu, tik sa[vo] galva viską atminė. Grv.
sàvo gálva eĩti savarankiškai veikti: Jis nieko neklauso, eina savo galva. Ėr. Nevedę, žinia, eina, ir tiek, – savo galva, savo kojų nešami [į kasyklas]. Dovyd.
sàvo gálvą turė́ti būti protingam: Kad sa[vo] galvą turėtų, tai nereiktų ir mokint. Grv.
senà galvà gudrus: Jaunas, bet sena galva. Tr.
skystõs galvõs negabus: Jei kuris žmogus skystesnės galvos, tai nors ir nebegyvenk. Gric.
stačià gálva
1.labai greitai (bėgti): Kai pasisuko vanagas, tai vištos stačia galva parbėgo namo. Arm. Kai gerai užkūriau, tai vaikai stačia galva išlėkė iš gryčios. Kair. Stačia galva atlėkė daktarka. Vj. prk Ji stačia galva metėsi į meną. Trein.
2.tiesiai žemyn (kristi): Dar mažas jis kai davęs stačia galva nuo vežimo, tai nuo to ir miksi. Trgn. Nusitrenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva. Slm. Kad grūdaus stačia galva iš obelies, tik neužsimušiau. Ds. Tik [traktorininkui] nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tiktai subraškėjo. Ap.
3.visiškai (pasikeisti): Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimas – visa staiga stačia galva apsivertė. Sruog.
stačià gálva stóvi apie didelę netvarką: Dabar kai buvau, viskas stačia galva stovi. Sur.
stačiom̃ gálva visiškai (pasikeisti): Autoritetingiausias antropologas paskelbė straipsnį, kuriuo ne vienas senų mokslinių prietarų buvo stačiom galva apversti. Šein.
stačiomìs galvomìs greitai, nepasirengus: Nulėkiau stačiom galvom. Sv.
suktà galvà gudrus: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien.
sunkì galvà negabus: Atėjau ieškoti rodos ir pagalbos, nes mano galva sena ir sunki. Kudir.
sunkiõs galvõs negabus: Ta merga sunkios galvos: niekaip neišmoksta surišt pėdo. Jnš. Mūsų vaikas į mokinimą labai sunkios galvos. Gs.
suñkią gálvą gáuti apgirsti: Nuo stiklo sunkią galvą gavai. Sg.
sveikõs galvõs protingas: Nepritrūko nei abejonės, ar mano viešnia sveikos galvos. Pt.
sveĩką gálvą išnèšti išvengti pavojų: Aišku man pasidarė, kad, norėdamas sveiką galvą išnešti, turiu daug ką rašydama nutylėti, praleisti. Pt. Turėtum tik džiaugtis pati, sveiką galvą beišnešusi. Jabl. Kaip ir beišnešei sveiką galvą?. Varn.
svẽtima gálva gyvénti neturėti savo nuomonės: Gyvena svetima galva, kai savoj tik pelai. KrvP.
galvojè šil̃ta protas susimaišė: Ar tau galvoj šilta, kad tu šitą mergą misli imti?. An.
švarì galvà blaivus: Reikia švaria galva mašina važiuoti, o ne prisigėrus. Pkr.
švęstà galvà Tvr. vedęs:
trumpà galvà be atminties: Trumpa mano galva. Klt. Jau ma[no] galva trumpa. Vlk.
galvojè trum̃pa Prng. silpnaprotis:
kad tù gálva sakoma stebintis: Kad tu galva, koks jis geras!. Ėr. Kad užaugo tos bulbos – kaip kamuoliai, kad tu galvele!. Lp.
tuščià galvà
1.be atminties: Blogą galvą turiu, visai paseno, tuščia galvelė pasilikus. Rs. Ne, neatmenu... Sena jau esu, kur ten, vaikeliai... Jau devintą dešimtį baigiu, galva visai tuščia. Ap.
2.blaivus: Į tą veselę važiavo ne tuščia galvele. Nt.
vainikúota galvà karalius: Ar vainikuotoms galvoms dar turtų stigo?. Pt.
vienà galvà viengungis: Vienai galvai visų geriausiai, ale visi tuos pavalkus maunas. Sk.
víena gálva nevedęs, netekėjusi: Viena galva dar lengviau gyvent. Ker.
výriška galvà vyras: Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose besi. Žem.
visà gálva
1.labai smarkiai (šaukti): Tėvas visa galva rėkia – kas namuose bedirbs!?. Kair. Vilkas neiškentė ir sukaukė visa galva – aū. LTR.
2.visiškai: Į tuos baliaus reikalus pasinėrusi visa galva. Gric.
3.gerokai: Jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – daug skaitė, daug išmanė. rš.
ne visõs galvõs puskvailis: Ana ne visos galvos, vis nukalba. Prng.
žilà galvà senas žmogus: Kaip pritinka žilai galvai sveikas sprendimas. ŠR.
gálvą apdùiti supainioti: Apdujo galvą, nebežinau nė kas daryt. Dbk.
galvà apsisùko
1.nesiorientuoja: Į vargą įpuolus ir galva apsisuko. Žem. Kur man dabar eiti – galva apsisuko. Šlu. Tiek darbo, net galva apsisuko. Pkr.
2.pakvaišo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! Ar galva apsisuko!. LzP. Kokiam Rimkui? Bene tavo galva apsisuko?. Slnt. Ar tau galva buvo apsisukus ten eiti?. Krtn.
3.apsvaigo: Galva apsisukė tuoj kaip avinui. Rz. Galva apsisuka, tarytum jis būtų kokio svaiginančio gėralo ar nuodų išgėręs. Šein.
gálvą apsùkti
1.paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas galvą apsuko, ir viskas. Als. Nueinu – Žiliaus trobalė. Einu einu ir vėl atsiduriu prie tos pačios trobalės – apsuko pikta dvasia galvą. Grg.
2.priversti pamilti, suvilioti: Apsukau galvą ir mūsų seniui, – šnibždėjo Severa. – Iš kailio neriasi, kad tik pasisektų tau įtikti. Pt. Toks senbernis yra. Pristojo, apisukė mergiotei galvą. Ker. Žiūrėk, kokia mergpalaikė geram vyrui ir apsuka galvą. Erž. Apsuko galvą, ir ištekėjau už to girtuoklio. Vkš. Nekokia, ale mokėjo dėlto galvą apsukti. Ut.
3.padaryti išpuikusį: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams. rš.
4.palenkti į save, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus.... Žem. Jau musti (turbūt) yra mamai galvą apsukęs. Krtn. Gudrūs ir apsukrūs, matyt, tie litvomanai, kad ir tamstai mokėjo galvelę apsukti. Šein.
5.apsvaiginti: Saldus alutis, balta putelė, kodėl apsukai mano galvelę?. Klk.
6.nugaruoti: Pilna žarijų, negalima daryti kamino, ba apsuks galvas. Al.
gálvą apsuñkinti apsvaiginti: Aš matau, kad tu jau galvą apsunkinęs esi. Šl.
galvà atáušo
1.pakvaišo: Ar jam galva ataušo – kalba kalba ir nukalba!. Šts.
2.apsiramino: Daug laiko reikėjo, kol senio galva ataušo. Varn.
gálvą atidúoti pasiduoti įtakai: Jis atjaunėjęs neturi pasiduoti dabar kieno sulaužomas, savo galvos neturi jis atiduoti. Šein.
gálvą atitrū́kti neig. ateiti, atvykti (nepageidaujamam): Kur aš tave dėsiu? Protas mat atitrūkti galvą į miestą!. Žem. Atitrūko galvą, duktė jam viską atadavė, ką buvo paėmusi. Šln.
gálvą atléisti išsivaduoti iš rūpesčių: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolei, galvelę atleistų. d.
gálvą atmẽtus išdidžiai (eiti): Eina galvą atmetęs, kaip kuolą prarijęs. Jnš. Eina galvą atmetęs, nieko aplinkui nematydamas. Varn.
gálvą atmùšti privargti: Vykei dabar po tų visų universitetų reiktų pasilsėti, atmušė galvą nabagėlis. Andr.
galvà atsiléido nusiramino: Galva pradeda atsileisti, o ir imu save klausti: ar jie ką galės?. Dovyd.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau galvą atsuks!. Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį apgauti: Galvą į užpakalį atsuko tas plepys. Pvn.
galvà atšãlo Lp. išprotėjo: Ką dirbi? Ar tau galva atšalo?! Juk čia morkai pasėti!. Sk. Kas, ar galva atšalo, kad taip kapoji arklius?!. Sml.
gálvą atvėsìnti nusiraminti: Danieliaus Valūno metų žmogui geriau atvėsinti galvą, pasėdėti vienumoje, pačiam su savimi pasitarti. Bub.
gálvą baladóti varginti (triukšmaujant): Neišmanęs žmogus, pats leidžiasi pinigus ir kitiems tik galvas baladoja. Gs.
gálvą balãzdinti neduoti ramybės: Nebalazdink man galvos!. Rgv.
gálvą balãzginti neduoti ramybės: Nebalazgink man galvos!. Plv.
gálvą balzgãtyti neduoti ramybės (kalbomis): Ta balzgatynė balzgatija ir balzgatija man galvą. Plv.
gálvą bal̃zginti įkyriai kalbėti, varginti, neduoti ramybės: Nebalzgink mamai galvos su tom savo kalbom. Alk. Tas vertelga, svieto pareiga pusę dienos zaunijo, balzgino man galvą. Ss.
gálvą bélsti varginti, neduoti ramybės: Nebelsk tu čia man galvos!. Klvr. Aš tol belsiu tau galvą, kol tu nepadarysi. Klvr.
gálvą bìrbinti varginti, neduoti ramybės: Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas, valgyk sau sveika. Donel.
gálvą brìčinti neduoti ramybės: Moteris vyrui galvą bričins. Tr.
galvojè bū́ti
1.įsidėmėti, prisiminti: Aš jau kame ką girdėjau, tas yra galvo[je]. Lž.
2.rūpėti: Labai ten man galvoj buvo, net kyšėjo. iron.
galvà cỹpia svaigina: Išgersi krūzuką, tai cypia galvelė. Varn.
gálvą dė́ti
1.užtikrinti, garantuoti: Dedu galvą – pats prezidentas ne geresniuose [kurortuose] vasarą leidžia. Cvir. Gerai tos istorijos nebeatmenu ir už teisingumą tos žinios galvos nededu. Vaižg. Galvą dedu, jei nenušausiu zuikio. Sr.
2.žūti: Geriau jaunas žūsiu, laisvą galvą dėsiu, negu vergu kryžiuočiams teksiu. Krėv. Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. Krėv.
3.ginti iš paskutiniųjų: Aš tai už tėvus labiausiai dėjau galvą, tokie kultūringi. Sur. Mes turim parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvas. Tilv. Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!. Cvir.
4.gulti ir tuoj užmigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turiu dėti galvą, pradėm užmiegu. Klp. Galvą dėjo – ir miega. Ds.
galvẽlė dẽda kiaušiniùs Snt. negabus:
gálvą drum̃sti neduoti ramybės: Pakyla kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės įkaitinti. Temdo akis, drumsčia galvą. Šein.
gálvą dúoti
1.užtikrinti, garantuoti: O kad praboščius išpildys jūsų prašymą, tai aš duodu savo galvą. Kudir. Aš galvą duodu, – šitaip ji nemanė!. Sruog. Duodu galvą, kad aš nemeluoju. Paukš. Anas galvą duoda, kad brolis nebuvo. Skd.
2.ginti iš paskutiniųjų: Galvą savo duosiu užu avis mano. Bret.
gálvą dúoti kir̃sti garantuoti, užtikrinti: Duodu galvą kirsti, kad po kelių dienų viskas bus gerai. Varn.
nórs gálvą dúok į síeną
1.apie nuobodulį: Jei vyras namie, tai tik perspėjimus, pamokymus, poniškumo etiketes nuo jo girdi, o jis išeina – tai nors galvą duok į sieną. Žem.
2.ką bedarytum, bet kokiu atveju (nepakeisi): Nors tu galvą duok į sieną, o man nieko nepadarysi... Anelei žemė, ir gana!. Žem. Nors galvą į sieną duok, neišeina. Varn.
nors gálva dúok į síeną Lkm. bet kokiu atveju (nieko nepakeisi):
gálvą dū̃gzti neduoti ramybės, varginti: Jis man dūzgia ir dūzgia galvą. Rm.
gálvą džiovìnti
1.kelti rūpestį: Kaip man džiovina galvą tos skolos!. Lp.
2.rūpintis: Dabar džiovink galvą dėl tų vaikų. Klvr. Džiovink ir džiovink galvą dėl tos dukrelės, o paaugs ir parodys uodegą mamytei. Šl.
3.mokytis: Tai dar vis džiovini galvą, pagulėtum kiek nors. Btg.
galvà džiū́sta rūpestis kankina: Galva džiūsta, kad žemę jau reiks dirbti. Sur.
gálva eĩti išdykauti, siausti: Kurgi neužsitiksi, vaike, šit galva eidamas. Trgn. Vaikai galva eina. Dglš.
galvomìs eĩti išdykauti, siausti: Eina galvomis tie vaikai kaip patrakę. Vkš. Vaikai, vieni pasilikę namuose, galvom ėjo. Varn. Senesni šnekėdavos, o mes eidavom galvomis. Skr. Visi – kas ką žinojo, ko nežinojo, ką mokėjo, ko nemokėjo – tauškė, ėjo galvom ir spygavo iš džiaugsmo. Žil.
gálvą ė́sti
1.įkyrėti: Aš knygą rašau, o tu man vis ėdi ir ėdi galvą. Marc.
2.priekaištauti: Bobos jam galvą ėda namie. Ėr. Iš kur aš imsiu tau tų uogų, – neėsk man galvos, susimildamas!. Mžš.
3.kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą. Gs.
gãlvą ė́sti sau graužtis, jaudintis: Ko tu sau galvą ėdi, tegu neina, kad nenori!. Sk.
gálvą gráužti erzinti, įkyrėti: Anyta galvų nebegrauš, net iš lovos bambėti nebegali. Vaižg.
gálvą guldýti
1.užtikrinti, garantuoti: Tikrai ar visus ir visur „sužvejojo" Bertaitienė – negalėčiau galvos guldyti, nes kaimynystėje buvo dar kita „bobutė". Simon. Aš galvą guldau už tai. Trš. Galvą guldau, gali taip būti. Zur. Krizas už savo Domininkėlį galvą guldo. Cvir. Galvą guldau, jūs tada turėjot daugiausia gerbėjų. Trein.
2.žūti: Ir pamatė tada bernelis, kad vėlu jam mergelės ieškoti, kad vienui vienam teks galvelė guldyti. Krėv. Už Virbalio Prūsų žemėj didi kova buvo, kas tik jaunas, guldė galvą ir kraujais sruveno. Sruog. Guldome galvas už svetimą mums šalį!... Pt.
3.aukotis: Klebonas liepia, klebonas siunčia ir moko, bene į blogą, už tikėjimą reikia galvą guldyti. Žem. Juk tai luomas (dvarininkai), kuris kadaise dėl tėvynės galvą guldė. Šein.
4.labai rūpintis: Taip tau rodos, o aš geriau matau iš šalies: jis už tave galvą guldo. Žem. Žmogus už juos galvą guldė, o jie nusiplauna rankas kaip pilotai, ir viskas!. Gric. Aš už tiesą galvą guldau. Ig.
gálvą įdùrti į šãkumą Žr. nusigerti:
gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą. A.
gálvą ieškóti utinėti: Ieškojo galvas vaikamu. Dv.
gálvą įkìšti
1.prastai ištekėti: Įkišė galvą už to pijoko; jeigu dar vaikais apsikraus, tai prapuolei. Mžš. Kad ir į tvorą, bile tik galvą įkišt. Rs.
2.patekti į bėdą: Bergždžiai galvos įkišt nenorėčiau. rš. Neatsargiai dirbdamas gali galvą įkišti. Jnš.
3.atsidėjus ką daryti: Kada tik nueik, tai vis knygoj įkišta galva (skaito). Slm.
gálvą įkìšti į mū́klą prastai nutekėti: Merga mūklon galvą įkišė. Tvr.
gálvą įkìšti į tvõrą blogai ištekėti ar vesti: Kad būčiau tvoron galvos neįkišęs, tai galėčiau važiuot Amerikon. An.
gálvą im̃ti žudyti: Nuo jūsų turtą atimsma, ale galvų neimsma. Grd.
galvà ìma supranta: Man, sakysiu, galva ėmė nebe taip, kaip turėtų.... Dovyd.
galvojè įsmègti įsidėmėti: Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg.
gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvos pats nesuks – neįsuksi. Klt.
gálvą įtrū́kti skubiai įbėgti: Įtrūko ana galvą ir sušuko visa gerkle. Šts.
gálvą išbaladóti išvarginti (triukšmaujant): Tie jų barniai man visai galvą išbaladoja. Gs.
gálvą išbal̃zginti išvarginti (garsais): Išbalzgino jis man galvą su tuo savo skaitymu. Mrj.
gálvą išbélsti išvarginti (kalbomis, triukšmaujant): Plepa ir plepa, jau net galvą išbeldė, nusibodo beklausant. Klvr. Man tame susirinkime galvą išbeldė. Klvr. Smuklės triukšmas taip išbeldžia jos galvą, kad ji atsigulusi ilgai negali užmigti. Mont.
gálvą išdū̃gzti išvarginti, įkyrėti: Su tais savo bambėjimais išdūzgia man galvą. Vlkv.
galvà išdū̃ko pakvaišo: Nuo to vieno galėjo motinai išdūkti galva. Vaižg.
gálvą išė́sti įkyrėti: Su savo gerklėmis išėdėt man galvą. Ėr. Išėda galvą tie vaikai per dieną. Krš. Kauklių pilna stuba, net galvą išėda. Brt.
gálvą išgráužti privarginti: Tie rūpesčiai išgraužia galvą. Rs. Tie vaikai ir galvą išgraužia, kol juos užaugini. Srv.
gálvą iškė́lęs išdidžiai, didžiuojantis: Vaikšto iškėlęs galvą ir kalbėt nekalba. Ėr. Pabaigė mokslus ir eina galvą iškėlus. Rm. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur.
gálvą iškrim̃sti privarginti: Trūkite sau galvas po budeliais, galvą man iškrimto.... Žem. Tas šelmis iškrimto galvą. Mlt.
gálvą iškùlti išvarginti, įkyrėti: Vaikai man ir galvą iškūlė su savo mokykla. Krtn. Ačiū tau, daktarėli, už skanias žoles, pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą. Valanč. Iškūlė man galvą su savo plepalais. Šts.
gálvą išmaišýti įkyrėti: Tu su savo „mama" man ir galvą išmaišei. Ds. Išmaišė galvą su tom muzikom. Varn.
gálvą išnèšti išvengti pavojaus, išsigelbėti: Džiaugiaus galvą išnešęs. Btg. Dabar jau tu galvelės nebeišneši – ponas apsidžiaugė. LTR. Kytras galvą išneša. B.
galvà ìšneša
1.supranta, nusimano: Kaip mano galva išneša, taip ir sakau. Krm. Kaip čia padarius, jau mano galva neišneša. Zr. Petras kol kas niekur nedirba, ką jis galvoja, tai mano galva neišneša. Mžš. Taip gudriai pasakei, kad jau man galva nebeišneša, kaip čia išeina. Sml. Mano galva neišneša, ką daryt. Jrb. Bet kaip priešintis, kaip nepasiduoti, kad iš pasipriešinimo būtų kokia nauda ne tik jam pačiam, bet ir kitiems, – jo galva neišnešė. Vien.
2.pajėgti: Mano galva neišneša metus surokuoti. Trg. Jis ėjo mokslus kunigystei, bet galva neišnešė, tai ir išėjo [iš proto]. Dovyd.
kíek galvà ìšneša labai garsiai: Bliauna, kiek galva išneša. Jnš. Rėkia, kiek tik jo galva išneša. Kls.
gálvą išpraũsti išbarti, iškritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausė galvą. rš.
galvà išpūstà be atminties: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam. Šts.
galvà išsikū́lė vargas apėmė: Nėr išsikūlusi galva mokytojų, nėr išpliumpota. Šts.
gálvą išsópinti suteikti rūpesčių: Tu galvą močiai išsopinsi bekaulydama. Ds. Išsopinta jos galvelė iš didžių mislelių. Tvr.
gálvą išsùkti
1.privarginti: Galva išsukta jai – devyni vaikai. Vn. Nuo to skaitymo ir galvą išsuka. Mlt.
2.pridaryti rūpesčių: Išsuka galvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi. Skdt.
gálvą iššukúoti primušti: Norėdamas, kad tau galvą iššukuotų, spjauk kitam į akį. Dauk.
gálvą ištriñkti
1.iškritikuoti: Verčiau jis nueis pas Žilaitį, papasakos jam įvykį. Abudu ištrinks Broniui galvą. Avyž. Klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Valanč.
2.prilupti: Mūsų kaimynui kad ištrinko galvą, tai vos smegenys nelenda. Srv. Ištrinks tau tėvas galvą vieną sykį. Varn.
gálvą ištrū́kti išeiti (nepaisant draudimo): Vaikai kažkur galvas ištrūko. Vkš. Ištrūko galvą ir nepareina. Pc. Ar jau ištrūko galvą tas naktibalda?. Šl. Kur Petras? – Nagi kažkur ištrūko galvą. Rm. Kur tie vaikai ištrūko galvas?. Kair.
gálvą išū̃žti išvarginti: Neduok Dieve! – atsiduso ponia, – širdį paėda, galvą išūžia.... Žem.
gálvą išver̃tus išdidžiai: O ji eina galvą išvertus, kiaušinis pastovėtų. Krč. Ėjo [chuliganai] galvas išvertę. Krš.
gálvą įvynióti į padur̃ką privilioti: Merga įvyniojo vyro galvą į padurką. Snt.
gálvą káišioti užeidinėti: Rapolas perėjo gatvėmis, net į saliūnus galvą kaišiojo – klausinėjo. Dovyd.
gálvą kasýti susirūpinus galvoti: Ant pašaliai visi ... taip išsituštino, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint. Donel. Tėvas ilgai kasė galvą, kol nusprendė. Rd. Pagonys kasė sau galvas it bulvių pritrūkę. Valanč.
gálvą kélti
1.didžiuotis: Vai nekelk taip galvos – neatlaikys sprandas!. rš. Tai ko keli galvą?. Dkš. Prie vokiečių galvas kėlė, tai argi atėjęs ruskelis būtų paglostęs. Zur.
2.priešintis, reikštis, nerimti: Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus. ŠR. Pradėjo ir moterys galvą kelti, reikalauti sau lygių teisių su vyrais. Žem. Ir pačioje Pracūzijoje jau kėlė galvą įvairūs išdavikai, penktoji kolona. Vencl. Tiek Kaune, tiek ir visoj Lietuvoje cicilikai kelia galvą. Vien.
gálvą kélti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Dar vakar kėlė galvas jie aukštai. Tilv.
gálvą kilsnóti reikštis, priešintis: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas. rš.
gálva kinknóti abejoti: Mackevičius sako – reiktų tikėti. Jaunieji tiki, bet seniai tik kinknoja galvomis. Myk-Put.
gálvą kinknóti stebėtis: Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi, kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę. Žem.
gálvą kir̃sk Lkm. niekaip, jokiu būdu: Atėjo man mintis... kirsk galvą – neatspėsi. Dovyd.
gálvą kýšterti trumpam užeiti: Ogi dabar, želėk Dieve: tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas. Donel. An kitus kyšteri galvą: tai lopšiukas, tai ligonis, ė par man ramiausia. Ds.
gálvą kìšti
1.trumpam užeiti: Nurodė, kurias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias visai neverta nė galvos kišti. Vencl.
2.lįsti kur nereikia: O ko kišo galvą, kas prašė?. Šl. Žinia, negi kvailas aš pats galvą kišt!... rš. [Suėmė] Vilkijoje Antaną Jušką... tai man jau kvaila kišti galvą. Mač.
3.pradeda augti: Jau žolelė galvelę kiša. Ėr.
gálvą kìšti į (kieno)gérklę lįsti į pražūtį: Suprantu: tu nori, kad aš šiandien, šiandien čia pat, dėl tavęs eičiau ir kiščiau galvą bolševikinio tigro gerklėn. Šein.
gálvą kìšti į kìlpą
1.kartis: Galvą kilpon kišti tai nesinori dar man. Sur.
2.lįsti kur nereikia, į kokį nemalonumą: Bet žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad nepajėgs žūstančio išgelbėti ir savo didžiausiu pasiaukojimu, neturi teisės kišti savo galvos į kilpą.... Pt.
galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvoj kliuka, kad taip kalbi?. Kp.
gálvą klóti žūti: Dešimtam pulke galvelę klojo. Dgč.
gálvą kraipýti
1.stebėtis: Į namus kartais knygininkėliai ką ne ką atnešdavo: prie pauparių kur ką pajutę, visur pirkom, skaitėm, galvas kraipėm. Žem. Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, – tokių mes čia nepažįstam, – išgirdę tokį žodį būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Simon. Žmonės klausėsi klausėsi tokių kalbų, galvas kraipė ir nieko negalėjo suprasti. Gric. Jonas kraipė galvą; žiūrėkit, tai ir tos, kaip sako, Lietuvos esama ne biednos, viskas žvilga, tik ką iš po ylos!. Andr.
2.abejoti: Seniai vėl nepasitikėdami kraipo galvas. Myk-Put. Nekraipyk galvos, viskas bus gerai. Varn.
gálvą krapštýti susirūpinus galvoti: Kad reikia naują drabužį įsitaisyti – krapštyk galvą, ir tai nieko neiškrapštysi. Vencl.
gálvą kratýti stebėtis: Dar galvą krato, pati kalta būdama. Sk.
gálvą krim̃sti neduoti ramybės, įkyrėti: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti?. Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo. rš. Aš išleisiu [vaikus], atsitiks kas, tai ir krims galvą man. Slm.
gálvą krim̃sti be drùskos neduoti ramybės, labai įkyrėti: Kremti tu mano biedną galvą be druskos. Mrs.
galvà krùta
1.apie gabų: Ė jo gi galvyna krutėjo gerai. Str.
2.protauja: Galva jo kruta, moka. Švnč.
gálvą kùlti
1.rūpintis: Sako, aš eisiu galvą kulti? Užteks!. Skd.
2.įkyrėti: Savo kalbomis jis man nuolat galvą kulia. Sml. Nekulk man be reikalo galvos!. Slnt.
gálvą kváršinti
1.neduoti ramybės, įkyrėti: Verčiau aš tau nagines parauksiu. Ateina nedėlia... vėl tu man kvaršinsi galvą. Žem. Pirk, – sako, – kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink!. Krėv.
2.primygtinai prašyti: Seniai jau jis kvaršina man galvą, kad leisčiau dukterį. Stak. Prikibo prie Žlabio dukters kaip dagys, ir jau kelis kartus galvą man kvaršino, kad norįs vesti. Krėv.
3.rūpintis: Tokiais niekais neapsimoka galvą kvaršinti. Užp. Rodos, šnekėk, žmogus, galvą kvaršink, ir nė kokios naudos nėra. Sd.
gálvą lankýti
1.žemintis: Prieš tėvelį galvelės nelankei, prieš seną kepurės nenusiėmei. d.
2.sveikinti: Oi jojau jojau širmą žirgelį, galvelę lankydamas. Vrnv.
gálvą lankstýti
1.žemintis: Mes nemėgstam prieš nieką lankstyti galvos. rš. Nėra ko prieš ponus galvą lankstyt. Rd. Nelankstyk galvos be reikalo. Mžk.
2.sveikinti: Žmonės žemai lankstė jam galvas. rš.
gálvą láužyti
1.įtemptai galvoti: Tas tankiai laužė sau galvą, kokiu būdu išgriebti pinigus nuo žmogaus. Kudir. Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo. Vien. Turėdamas kokią dukterį, žmogus laužo galvą, naktis nemiega besirūpindamas, kaip už vyro išleisti. Gric. Kitas nenori galvą laužyti. Vlkv. Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis. Simon. Be reikalo laužai galvą. Jrb.
2.rūpintis: Kad būčiau viena su broliu, nė galvos sau nelaužyčiau. Liekame, ir tiek!. Pt. Žmonės dėl žemės galvas laužė. Šein. Kodėl rusas ir ko jis čia iš viso gyvena, sau niekas galvos dėl to nelaužė. Sav.
gálvą láužytis įtemptai galvoti: Dėl jūsų aš laužausi galvą. rš.
gálvą láužti
1.versti įtemptai galvoti: Pradžia galvą laužia, paskum ne bėda. Rgv.
2.įtemptai galvoti: Kai pavargstame, Simukas laužia galvą, ką čia dar išsigalvojus. Cvir.
kíek galvà léidžia iš visų jėgų: Rėkia, kiek tik galva leidžia. Skr.
gálvą leñkti
1.rodyti pagarbą, sveikinti: Lenkiu dabar galvą prieš jūsų šešėlius ir atsiprašau visa širdimi už anų laikų nepribrendusios merginos netikusį sprendimą!. Pt. Rodos, aš lenkiau žemai galvelę, rodos, aš daviau labą dienelę. Rod. Pro šalelę praeidama man galvelę lenkė. JD. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki!. Krėv.
2.žemintis: Pats sau giedu, sau meldžiuosi – mat nenoriu lenkt galvos!. Sruog.
3.dėkoti: Dabar svočiai dėkavojau, už karvojų galvą lenkiau. d.
galvą leñktis žemintis: Dabar gi nenorėčiau jam galvos lenkties, nes pats nežino ko reikalaująs. Bil.
gálvą leñkti žemỹn žemintis: Nepulkime dvasioje, nelenkim žemyn galvų mes prieš svieto galiūnus. Bil. Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retežiais žemyn galvas lenkia. Kudir.
gálvą lingúoti abejoti (pasisekimu): Tuo tarpu daugumas tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie nė nemėgino karštesnių sutūrėti. Bil.
gálva lingúoti abejoti: Visi tik galvom lingavo ir netikėjo. Varn.
gálvą maišýti painioti, kelti rūpesčių: Nemaišyk vaikui galvos, nepatark taip. Pvn. Vaikams veltui maišote galvas. Kudir.
galvà maĩšosi kvaišta: Ar jums galva maišosi, kelkitės greičiau, negulėste gi čia!. Dbk.
galvojè maĩšosi eina iš proto: Bene trūksta jai proto, maišosi galvoje? – kartais pamano Jokūbas. Žem. Anai iš to skausmo jau galvoj maišos. Varn. Ar tau maišos galvoj!?. Lp.
gálvą mánkytis rūpintis: Kur šiandien darbautis ir mankytis galvas ant tokio dalyko?. Kudir.
gálvą mazgóti barti, priekaištauti: Jeigu kas negerai, jai rajone ir mazgoja galvą. Akn.
nórs gálvą mazgók daug: Privirė lambų nors galvą mazgok. Sn. Visas palocius buvo nustatytas stalų; alaus, vyno – nors galvą mazgok. Sur.
galvojè mùšasi rūpi, neduoda ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius. Žem.
nórs gálvą mùšk į síeną nuobodu: Ir toks nuobodumas užviešpatavo, kad žmogus nors galvą į sieną mušk. Lauc.
gálvą nárdant pasipūtus, išdidžiai (eiti): Galvą nardydama drąsiai eina. Grd.
galvõs neatkìšti neateiti (kai reikia): Kai susergu, neatkiša nė galvos. Šts.
galvà nenukrìs sakoma liepiant ką pagerbti: Galva nenukris prieš žilą plauką nusilenkus. Mrk.
galvõs nepramùš sakoma nedrįstančiam, neryžtingam: Juk galvos nepramuš, kad pašnekinsi. Varn. Jei paklausi, tai juk galvos nepramuši. Kt.
galvà nesùėmė nesuprato: Tiek pripasakojo, kad man nė galva jau nesuima. Up.
galvà nesùmezgė nesuprato: Mano galva nesumezgė, ką čia jūs reikalaujat. Kltn.
galvà nesùnešė
1.nesuprato: Čia jau mano galva nesunešė. Prng.
2.neprisiminė: Man nebsuneša galva visų pasakos dalių. Šts.
galvojè nesusopė́jo nerūpėjo: Sodžiuje būtum radusi protingą sau žmogų ir nė galvoj nesusopėtų. Šein.
galvojè nesùtelpa neįsivaizduoja: Man galvoje nesutelpa, kaip tu galėjai taip padaryti?!. Sur.
gálvą nešióti žemaĩ žemintis: Nemokėjau prieš vyresnį žemai galvą nešiot. Grv.
gálvą nèšti prievarta eiti: O kiek tokių Juodišių yra šiandien stumiama į tą pragarą? Kam? Kodėl turi jie savo galvas ten nešti?. Pt.
galvà nẽša supranta, išmano: Kaip galvos senovės žmonėms nešė, taip gyveno. Krš. Daryk, kaip tavo galva neša. Alk. Kad jų galva taip neša. Smn. Ir galva dabar neneša. Btg.
gálvą nèšti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Per daug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. Simon. Jis aukštai galvą neša. Tr. Labai jau aukštai galvą neša, mat vis mokyta, su prastais nenori. Užp.
gálvą nèšti aukščiaũ šelmenų̃ labai didžiuotis: [Statikas] galvą dabar aukščiau šelmenų nešė. Vaižg.
kur̃ galvà nẽša bet kur (eiti): Palaidysiu gyvulius ir eisiu, kur galva neš. Šts.
galvojè nešvil̃pia ramu, tylu: Dalia vis tai padarė. Radviliūkštė... Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Ramybė ir tvarka... Ji atsirado – per vieną naktį pragaras prakiuro. Sruog.
galvõs netèkti
1.nesivaldyti iš susijaudinimo: Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Vaižg. Ji visai galvos neteko, kai mirė vyras. Ar. Išgeria stikliuką ir galvos netenka. Vlkv.
2.pamišti: Nuo to sykio ir nebteko motriška galvos. Varn. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
3.pamiršti: Galvos neteko kalbėdami. M.
galvojè nètelpa neįsivaizduoja: Tiek prisakėte koldūnų priraityti ir privirti, net man galvoj netelpa. Marc. Galvoje netelpa tokia etika. Pt. Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje. Krėv. Kai pažiūrėdavo į jį ir palygindavo su kitais, tiesiog netilpdavo galvoj: ar gali kunigas toksai būti?. Švaist.
galvõs neturė́ti būti kvailam: Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum!. Bor. Mano sesuo neturi galvos. Vdk.
galvojè neturė́ti nekreipti dėmesio: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
galvojè nevérda menkai suvokia: Galvoj jau neverda. Tvr. Senas, galvoj jau ne taip verda. Grv.
gálvą nuim̃ti užmušti: Kad tu su jais, tai ir tau reikia galvą nuimt!. rš.
gálvą nukárti nusiminti: Nukaręs galvą Marazynas sėdi ant silikatinių plytų krūvos. Ap. Kam tu galvą nukorei, nereikia dūsautie. Grv.
gálvą nuléisti nusiminti: Kai iššvaistys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi.... Žem. Būdavo, sunku – nuleidi galvą, o jis prieina, taria paprastą žodį, suprantamai išaiškina – ir tuoj vėl atsigaunu. rš. Sėdi galvą nuleidus, pasipūtus, kad niekas neima šokt. Grv. Kas kad tu vienas būsi teisingas, jei visi šoks ant tavęs, tu vis tiek nuleisi galvą. Sur.
gálvą nuleñkti
1.nusižeminti: Aš nulenksiu galvą prieš tave. rš. Nulenk žemai galvą prieš didžiūnus. ŠR.
2.nusiminti: Kam nulenkei galvelę?. Grv.
3.prieglaudą rasti: Ir neturėjo kur galvos nulenkt. Dk.
4.numirti: Vargo vargo ir nulenkė galvą. Arm.
gálvą numazgóti apgauti: Dar ne vienam galvą numazgos, kol ant gudresnio užšoks. KrvP.
gálvą nuraškýti pakliūti į bėdą, būti suniekintam: Laimėsiu – sveikins, nelaimėsiu – galvą nuraškys, jei Petrui nepatiks. Trein.
galvà nusẽko išprotėjo: Galva nuseko, ir išvežė į ligoninę. Jdr.
gálvą nusiláužk jokiu būdu: Galvą nusilaužk – nerasi. Mrj.
gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti. Vaižg.
gálvą nusisùkti
1.užsimušti, galą gauti: Nors galvą nusisuk bedirbdamas (daug darbo). Ds. Ne vienas važiuodamas [geležinkeliu] ir galvą sau nusisukė. Šein.
2.apie didelę netvarką: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, dar galvą nusisuktum. Slm.
gálvą nusisùkti galì apie didelę netvarką: Na ir tvarkelė – galvą nusisukt gali!. Mrj.
galvõs nustóti
1.mirti: Jis galvos nustojo dėl svetimo gero. Al. Tiesą pasakius, vienas dar čia galvos nenustojęs. Drąsus vyras. Sav.
2.išprotėti: Ant kumelės joti ir kumelės ieškoti, tai galvos nustoti. KrvP. Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda. Mš.
gálvą nusùkti užmušti, nužudyti: Už liežuvį ne vienam galvą nusukė. Vlk.
gálvą nusvìrinti nusiminti: Nebesulaukusi Algirdo bemaž du mėnesius ir supratusi esanti motina, nusvirino galvą. Marc.
gálvą nutrū́kti neig.
1.išeiti, išbėgti: Ar nematei, kur ans vėl nutrūko galvą?. KlvrŽ. Arkliai pasileido, dabar kažkur galvą nutrūko. Ėr.
2.pamišti: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Vencl.
3.galą gauti, užsimušti: Ir ko ten dabar užsikeverzojai ant lubų, dar galvą nutrūksi!. Paį. Nutrūksi galvą belakstydamas. Varn.
gálvą padė́ti
1.žūti: Kiek kraujo išliejo, kiek žmonių nustojo turtų ir galvą padėjo už tą savo brangiausią kalbą!. Žem. Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo. Mair. Gerbė tos giminės vyrus ne tik žmonės, kurie aplinkui begyvendami matė gerus narsiųjų darbus, matė, kaip ne vienas jų padėjo savo galvą, tėvų kapus begindamas. Krėv. Gal pasilies daug kraujo, gal daug kas galvas padėsime, bet laisvę Lietuvai ir žemę artojams iškovosime. Myk-Put. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Vien. Suskubsime dar savo jaunas galvas padėti!... Pt.
2.rasti prieglaudą: Žmogaus sūnus neturi kur savo galvą padėtų. brš.
3.pamiegoti: Pivorius tegul eina, biškį galvą padeda. Slm.
gálvą paė́sti įsipykti, įgristi: Man galvą paėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą paguldýti žūti: Mūsų broliai paguldė savo galvas už mus visus. Vien. Daugel kraujo praliejo ten ne vienas gudas, kuris iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kuris ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą .... Krėv. Ten ir paguldė mūsų dešimt uteniškių savo jaunas galvas. Trein. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, jei už savo žemę galvą paguldei. Nėr. Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumokėjo nei per daug, nei per mažai: jie visi paguldė už ją galvas. Gran.
gálvą paieškóti pautinėti: Prašydavo galvos paieškoti. Rz.
gálvą pakélti
1.pasižiūrėti: Pakelk galvą, ar jau aušta. Grv.
2.paaugti: Atsimenu, kai tik pakėliau galvą, ir ėmė su saule kelti. Jnš.
3.pasireikšti, sustiprėti, įdrąsėti: Nenuostabu, kad visi neištikimi gaivalai pakėlė galvas. Pt.
4.dovanoti bausmę: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. ŠR.
5.nubausti mirtimi: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs – pakabins tave ant stulpo. ŠR.
gálvą pakylė́ti
1.paaugti: Kai tik pakylėjau galvą, tėvai piemenaut išgrūdo. Jnš.
2.būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą. Bret.
gálvą pakìšti
1.apsigyventi (prastai, kukliai): Bus kur senatvėj galvą pakiša. Akn. Vesk našlę: turi savo trobą, karvutę, ir turėsi kur galvą pakišti. Tl. Apsirėdęs, pavalgęs, galvą turi kur pakišti po pastoge, ir gerai. Skr. Didis kryžius, kada žmogus netur kur savo galvos pakišti. Bret.
2.įkliūti: Tokie visada pirmi galvą pakišti, kaip ir mano peštukas. rš. Savo galvą vos nepakišau. Lkš. Už kalniuko nebeprikelsi, pats savo galvą pakišo. Zur.
3.rizikuoti: Neduok Dieve eiti į tą valdžią, eiti ir ten galvą pakišti. Plt.
gálvą pakìšti po velė́nomis mirti: Jau du metai, kaip dėdė galvą po velėnom pakišo. Varn.
gálvą pakliudýti žūti: Niekam nieko nesakęs išvažiavo ir pakliudė galvą. Žg. Išėjo du vaikai į karą ir abu pakliudė galvas. Mšk.
gálvas paklóti visiems žūti: Vienas tik mums kelias: tūrėtis, visom jėgom tūrėtis ir galvas paklot, kad reikia, bet tūrėtis!. rš.
gálvą pakraipýti nusistebėti: Žmogelis pakraipė galvą ir nuėjo toliau. Varn.
gálvą pakrapštýti intensyviai pagalvoti: Prieš tokį darbą dirbdamas gerai galvą pakrapštyk. Varn. Akių pasiklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi. KrvP.
gálvą paláužyti įtemptai pagalvoti: Turi sykiais gerai galvą palaužyti, iš kur kapeiką gauti. Vvr.
gálvą paleñkti
1.pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę. Vlk.
2.nusižeminti: Tai išmokai patykom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę palenkti. Dkš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę. JD.
3.prisiglausti, gyventi: Lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų. Dk.
gálvą palydė́ti žūti: Nedaug trūko, kad galvą būčiau palydėjęs. rš. Galėjo juk po ledu galvą palydėti. Varn. Neik ten, dar galvą palydėsi tame vagių lizde. Šl.
gálvą pamèsti
1.netekti nuovokos: Tik niekad nereikia pamesti galvos. Paukš. Aš galvos nepamečiau ir nepamesiu. Mrj. Ten bus visi galvas pametę... – pareiškė paprastai tylįs Tadas. Pt. Tu jau tada žinojai, kad pargrįšiu namo galvą pametęs. Bub. Per gaisrą lakstė visi galvas pametę. Msn.
2.apsvaigti: Gėrė gėrė, kol galvą pametė. Varn.
3.pražūti: Pamatysi, kaip tu kitą kartą ir galvą pamesi, toks iškvošėlis. Ukm. Na, na, žiūrėk tu, kad kitą kartą ne tik pasagos, bet ir galvos nepamestum!. Švaist.
4.pamilti: Mat, mama, Šopfas pametė galvą dėl Elzės. Pt. Ir aš dėl jo galvą buvau pametus. Sur. Dėl moters grožio daugelis pametė galvą. ŠR.
gálvą pamùšti atsigulti miegoti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik ant ryto pamušėm galvas. Užp.
galvojè panèšti atsiminti: Kad ir daug išmoksti, bet galvoje negali panešti. Gs.
gálvą papùrtinti neigiamai atsakyti: Papurtino galvą, kad neis niekur. Krš.
gálvą parem̃ti paguosti: Kas bekurstys man ugnelę, kas parems seną galvelę. Upn.
gálvą partrū́kti neig. grįžti (nepageidaujamam): Buvo buvo pas tą moterį, dabar vėl partrūko galvą pas mano vaiką. Rd.
galvà pasẽko
1.nėra atminties: Dabar ir galvos paseko, kaip reik virsti. Grd.
2.pakvaišo: Kaip anam vėl paseko ta galva. Gršl.
gálvą pasidė́jęs smarkiai (dirba): Kad dirba, kad dirba galvą pasidėjus. Sk.
gálvą pasikasýti intensyviai pagalvoti: Reikia galvą pasikasyt, gal ir pasakysiu. Plv.
nėrà kadà galvõs pasikasýti Vdšk. sakoma esant daug darbo:
galvà pasiūtà vė́jais apie nerimto elgesio žmogų: Niekas iš jo nėra namuose: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur per naktis. Žgč.
gálvą paskaudė́ti parūpti, kiek pasirūpinti: Ar jam paskaudėjo kiek galvą? Aš viską turėjau surūpinti. Gr.
gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei. rš.
gálvą pasùkti intensyviai pagalvoti: Turi gerai galvą pasukti, kad nori ką išmokti. Vvr. Mezgant raštais reikia galvą pasukt, kur ką pritaikyt. Mrj. Kol išsimokini, galvą reikia pasukt. Grv.
galvà pašãlo pakvaišo: Ar tau galva pašalo, juk taip niekas nedirba. Varn.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiui galvelė persopėjo, motulei ašaros išriedėjo. Pn.
gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama galvą persukt. Rmš.
galvà péršalo pakvailo: Ar jau galva peršalė, ką čia dirbi?. Jnš.
nórs gálvą pjáuk jokiu būdu, niekaip (neatsimena): Kur pasidėjau peilį, nors galvą pjauk – nebeatsimenu. Jnš.
galvà plýšta
1.turi didelį rūpestį: Galva plyšta, nežinom ką daryti. Rm.
2.nemalonu, bjauru: Galva plyšta nuo tokių kalbų. Varn.
galvojè plū̃doja nepasimiršta: Nenusipirkau – dabar galvoje plūdoja plūdoja, kad reikėjo nusipirkti. Trk.
galvojè plū̃duriuoja sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Galvoje plūduriuoja, ale nežinau kaip pasakyti. Užv. Man galvoje plūduriuoja, bet negaliu atsiminti. Ms.
galvà pradaužtà labai ko nori, ką mėgsta: Jam galva pradaužta važiuot. Dglš. Ant mokslo jo ir galva pradaužta. Trgn. Galva pradaužta ant gėlių. Aln.
gálvą praė́sti įgristi, įsipykti: Man galvą praėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą pragráužti įgristi, įsipykti: Jis savo prašymu ir galvą man pragraužė. Ml. Jeigu ne taip bus, kaip aš sakiau, tai anas man galvą pragrauš. Švnč.
galvà prakultà labai ko nori, ką mėgsta: Anai ant tų išeigų galva prakulta. Užv. Šio jaunuolio galva buvo stačia prakulta sumanymams. Avyž. Ant madnųjų sermėgėlių jiems galva prakulta. Krtv. Ant mokslo galva prakulta. KrvP. Jo galva ant to prakulta. M.
gálvą praláužyti pralavinti, išmokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti. rš.
gálvą pramùšti ką bloga padaryti: Ar anys jums galvą pramušė, kad į juos lendat?. Lb.
galvà pramuštà labai ko nori, ką mėgsta, turi patraukimą: Mėgdavau šokt, dainuot, galva pramušta buvo. Vdk. Jam galva dėl visko pramušta – iš kur įsigyti veislinę sėklą, iš kur atsigabenti veislinių gyvulių. rš. O ant tų vakaruškų, ant šokimo dar didžiau galva jam pramušta. Žem. Mano galva pramušta, kad tik važinėt. Ut. Jos galva pramušta lėkti, tiktai lėkti. Pc. Anas gabus – pramušta galva šoferiu. Rk. Jai pramušta galva bažnyčion, o namie – minkštadarbė. Antš.
gálvą praràsti pasimesti, sutrikti: Nereikia tik prarasti galvos, visada išeisi iš bėdos!. Bor.
gálvą pridė́ti atsigulti, numigti: Vasarą niekai televizorius: pervargsti, tai roda galvą pridėt. Mžš.
gálvą pridė́ti prie ùžpakalio neig. nuteisti mirti: Tiesa tiesa, velnias kartais ir pas mus juoką gauna. Juk vis tiek jo galvelę dabar prie užpakalio pridės. Simon.
gálvą priglaũsti ramiai apsigyventi (išlaikomam): Ė, ką jau aš!.. Nebent kad senatvėj kur galvą priglausti turėčiau. Myk-Put. Ir didžmary plačios žmonijos ieškosi galvą kur priglaust, bet jau nerasi tos lelijos, ką tau žadėjo dar prijaust. Vaič. Kur aš pasidėsiu, kur galvą priglausiu?. Cvir. Kur jis savo galvelę priglaus?. Gric. Tai, svietuliau, kitas vargsta vargsta, lekia lekia visą amželį, o ant senatvės nėra kur galvos priglaust. Mžš.
gálvą prikaĩsti pakliūti į bėdą: Višta galvą prikaitė (vanagas sudraskė). Pn. Besitrankydamas po svietą prikais kur galvą, ir bus po jo. Ėr.
gálvą prikim̃šti
1.išmokyti: Per daugelį metų išmokė visokių gudrybių, prikimšo galvą šimtais įvairiausių vardų ir datų. Tilv.
2.įsidėmėti: Prikimšo galvą vienų skaičių. Varn.
gálvą prikìšti pakliūti į bėdą: Bijau, kad tu, sėdėdama Kaune, galvos kur neprikištum ir pražūtum nieko nepadarius, o mane jauną našliu paliktum. Bil. Reikėjo dairytis, kad galva neprikišt kur: čia kalbina, ir čia, ir nežinai ką daryt. Pg. Kad tik galvų neprikištų, reikia krapštytis [iš mašinos]. Vdšk. Kare daug kas galvas prikiša. Ds.
gálvą priláužyti daug prisigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvos esu prilaužęs!. Grž.
galvà pripiltà daug moka: Mano galva tai pripilta buvo dainų. Sk.
gálvą pripū̃sti prikalbėti niekų: Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių!. Paukš.
gálvą prisiláužyti daug prisigalvoti: Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo reikalu. rš.
gálvą prisùkti pridaryti rūpesčių: Kiek jai prisuko galvą šitie vaikai!. Klt.
gálvą pripū̃sti vė́jų neigiamybių primokyti: Primoko visokių niekų, kvailysčių, tik vėjų galvos pripūstos. Rdn. Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau pripūtė vėjų. Žem. Tik kažna ar kas išeis iš tų gimnazijų: mergiotės galva pripūsta vėjų, laksto į robaksus, vis naujų apsirengimų prašo. Andr.
gálvą pritaisýti pripasakoti: Pasiųsčiau pas aną, nu tai pritaisytų jiems galvas!. Vgr.
gálvą pùrtinti neigiamai atsakyti: Tepurtina galvą kas nori, mes ale sakom „ja". rš.
galvà raĩtosi nesusigaudo: Toji storesnė, anoji plonesnė – ir spręsk dabar žmogus, kuri iš jų gražesnė. Galva raitosi, ir tiek. Gric.
gálvą rakinė́ti stengtis atsiminti: Aš imu rakinėti galvą, o tenai tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. Dovyd.
gálvą rìšti rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, tu savęs paisyk. Arm. Tegu anas riša galvelę apie sa[vo] vaikus, o ne apie svetimus. Arm.
gálvą rìšti kočėlù rūpintis ne savo reikalu: Nerišk kočėlu galvos dėl tokių niekų. Švn.
gálvą rìštis lazdà rūpintis ne savo reikalu: Lazda galvą rišas. Švn.
galvà ser̃ga rūpi: Jo iš mažų dienų galva ant mokslo serga. Ml.
gálvą skaũda rūpi: Kad jai galva skausta, tegu eina. Jnš. Kodėl turi kažkam skaudėti galvą, kad Vladas žmonėms gera padaro?. Bub. Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam galvos neskauda. Krėv. Neskauda jiems galvos dėl to, kaip reikės praleisti senatvę. rš. Dabar niekas nesrūpina [senu], jiems galva neskauda. Bgs.
galvà skỹla pusiáu ima rūpestis: Mano galva pusiau skyla. Mrj.
gálvą skùdinti skatinti širdperšą: Ko ten eini, ko galvą skudini?. Jrb.
galvà sópa rūpi: O kad tiek žemės tebedirvonuoja, tai jiems, matyti, galvos nesopa. Marc. Jam nesopa galvos, kad šienas nepjautas. Aln. Labai kam čia galva sopa, kad tau blogai. Trgn. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galva sopa. PnmR. Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Vaižg.
gálvą sópa žỹdams sakoma lyjant su saule: Lyja su saule – žydams galvą sopa. Grv.
gálvą sópinti
1.kelti, teikti rūpesčių: Viena gyveni, ir gerai: niekas galvos nesopina. Aln.
2.rūpintis: Nesopink galvos apie mano karves. Klt. Neverk, motinėle, nesopink galvelės. Dglš.
galvà spéngia rūpestis kamuoja: Galva tik spengia. Ką ir daryti? Prigyvenau: savo vieninteliam [sūnui] negaliu padėti. Dovyd.
gálvą statýti garantuoti: Už Joną statau galvą – jis to nedarys. Kt.
galvojè stovė́ti būti labai įsidėmėtam: Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. Paukš. Jo paveikslas mano galvoje stovi. Prn.
galvojè strygsóti būti labai įsidėmėtam: Vienas dalykas galvoje strygso. Paukš.
gálvas sudė́ti visiems, daugeliui žūti: Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala. Vien. Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį. Balt.
gálvas suguldýti visiems, daugeliui žūti: Tūkstančiai suguldė galvas su širdingais jausmais, noru gyventi ir matyti teisybę. Lauc.
gálvą suim̃ti rūpintis: Gal kas apie jį ir suima galvą, ale tiktai ne ašiai. Trgn.
gálvą sujaũkti sutrikdyti: Kodėl taip sukrutėjo girininko širdis, kas taip sujaukė jam galvą ?. Ap.
gálvą sukalióti domėtis: Čia jam nuolatos reikia trankytis tvankiuose miestuose, važinėti iš krašto kraštan, sukalioti galvą ties politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šein.
galvojè sukinė́jasi sugalvota: Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoj jau seniai sukinėjasi, tik tereikia – juodas ant balto – padėti ant popieriaus. Simon.
gálvą sùkinti galvoti, svarstyti: Jonas galvą sukina sukina, kaip tą žmoną reikia pavogt. Šl.
gálvą sukióti
1.nuolat galvoti: Neturėjau žirgo, tai pardaviau laikrodį ir padėjau sukioti galvą, kaip ūkį vesti. Grv.
2.vilioti: Jei keliem bernam galvą vienu metu sukiosi, senmergė liksi. Sruog.
gálvas sukìšti į vargą susituokti: Jauni sukišė galvas, dabar nei pakarti nei paleisti. Skdt.
gálvą sùkti
1.galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities. Vien. Jie galvas suka, kur reikės dėti obuolius, sako, dar pigs. Slm. Mokslininkai dėl to suka galvas. Tilv. Važiuoju namo ir suku galvą, ką sakysiu žmonai. Marg. Palakstė Kristupas aplink namus, pakeikė, paskui aprimo, ėmė sukti galvą, ką daryti. Ap. Ilgai suko galvą kitu svarbiu reikalu: kaip čia ir viduje geriau susitvarkyti. Švaist. Jis visą dieną buvo prie darbo. Galvą sukė. Šein.
2.rūpintis: Pro vaikus ir galvos nesuku, visi gerai gyvena. Krš. Kam man sukti galvą apie tokius dalykus. Smal. Čia dėl tavęs galvą suk. Mrj. Apie karves nesuk galvos – sutvarkys be tavęs. Ktk. Kam čia sukti galvą dėl niekų. Pc. Toji rinka, apie kurią jis niekuomet nesuko galvos, dabar lyg kokiu kūju tvatino per pakaušį. Bub.
3.mokytis: Suk suk galvą, o nieko negali išmokti. Vvr. O kam man reikia galvą sukti be reikalo. Grdm.
4.erzinti, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas. – Bene aš jiems eisiu pirkt!... Žem. Eik jau eik su savo pasakom, nebesuk man galvos!. Vkš.
5.vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti. Pt. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti?. Krėv.
galvà sùkasi
1.rūpi: Man sukasi galva, kaip jis čia gyveno. Mžš. Da tokiam galva nesisuka, vėjus gaudo lakstydami laukais. Skdt. Nėra kogi galvai suktis, viskas sutvarkyta, viskas taip aišku, bet – ima ir sukasi galva. Šein.
2.didžiuojasi: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi. Vencl.
3.kvaišta, kvailėja: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta. Jnš. Ar aš su Janike stovėjau? Ar tau galva sukas?. Tt.
4.silpna darosi: Troboje net galva sukasi nuo tabako dūmų. Žem.
galvojè sùkasi
1.rūpi: Jam sukės galvoj, kaip čia sužinot, ką vargamistra ant jo šneka. Vs. Kiauras dienas valgis sukosi galvoje. Mač-Kėk.
2.sakoma neatsimenant gerai žinomo dalyko: Tik sukasi galvoje, bet vis dar negaliu atsiminti. Gs. Neatsimenu gerai, tik galvoj sukas. Kt. Sukas galvoj, ir neatsimenu. Pls. Kad ažgirsčia, pagiedočia – dar sukasi galvoj ir nemenu. Grv.
3.kvaišta, kvailėja: Jai jau galvoj sukas. Rmš. Nešnekėk taip, Indre, apie kitą, man galvoj sukas. Kito tau negali būti. Šein.
gálvą sumaišýti
1.išvarginti: Galva sumaišyta visų rūpesčių. Vlkv.
2.iš proto išvaryti, sukvailinti: Tu arielka, tu pilkoji, sumaišai galvelę. Plv. Tokie darbai gali galvą sumaišyti. Ds. [Caras] vieną dieną pašauks Edvarciuką ir dar paklaus: kas tau sumaišė galvą?. Andr. Gera duona galvą sumaišo. Dovyd.
galvà sumìšo nesiorientuoja: Aš gerai žinau aukso ir gėrybių kainą, bet kai reikėjo pasiimti kelionei – galva visai sumišo. Dovyd.
galvojè sunešdýti apmąstyti, apsvarstyti: Ir vis patsai sau galvoj sunešdo, kaip bus be jos gyventa ir pragyventa. Rod.
galvojè surašýti turėti gerą atmintį: Kai buvau jaunas, mano galvoj viskas buvo surašyta, aš viską žinojau. Raud.
gálvą surìšti susirūpinti: Kuris tai suriša galvelę apie jus. Vrnv.
galvojè susidė́ti įsiminti: Susidėk galvoj, kaip sakyt turėsi. Lš.
gálvą susiė̃męs smarkiai susikrimtęs: Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt.
gálvą susiė̃męs rañkomis labai susikrimtęs: Ir iš ten (Asirijos) išeisi susiėmęs rankomis galvą. ŠR.
gálvą susiláužyti įtemptai prisigalvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur pinigų galėtų gaut. prš.
gálvą susirìšti kočėlù labai rūpintis (kitais): Nesusirišk kočėlu galvos. Sn.
galvà susisùko nesiorientuoja: Kai tik aš nuvažiuoju į Šeštokus, tai man galva susisuka. Mrj. Galva susisuko, ir viskas, nežinau ką daryt su tuo arkliu. Čb. O jergau, kaip susisukus yra galva, atminties neturiu ant vietos. Kv.
galvojè susisùko apkvaišo: Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs, gyvenama. Šein.
gálvą susùkti
1.privilioti, patraukti: Susuko boba tokiam vyrui galvą. Skr. Kaip tik pasimaišė tas bernas, ir susukė mergai galvą. Dbk. Jauna buvau, ir susuko man galvą. Erž. Ji ne vienam galvą susukė. Šein.
2.atimti nuovoką, supainioti: Susuko man galvą su tais savo klausimais. Sk. Rūpesčių galva susukta – ar čia rūpi dainos. Pkr. Susukta mano galva, nieko nebeatmenu. Trk. Galvą susuko taip patarę. Krš. Nu ji kaip susukė galvą, ką aš pats nežinau kur važiuot. Aps. Moterys greitai užsikrečia, – toli iškrypusios amerikietės galėtų ne vienai padoriai vokietei susukti galvą. Šein.
3.padaryti kvailą: Mandagumo nepripažįsta, tik galva knygų susukta. Pt. Ai ai, kaip velnias jauniems galvas susuka!. Krš.
gálvą susùkti į padurkùs priversti pamilti, suvilioti: Susuko boba tokiam vyrui galvą į padurkus. Skr.
gálvas sutrìnti nugalėti: Ainis tų, Praurima, kurie prie žaliųjų Prūsijos girių sutrynė galvas kryžiuotos galvos, sutrynė amžinai. Dovyd.
galvojè švel̃pia apie lengvabūdišką žmogų: Vyrų galvose švelpia – tūkstantėms lekia į futbalą vypsoti, i kad dar ramiai sėdėtų!. Krš.
galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Sruog.
galvà témsta nesugeba spręsti: Aukštųjų rikstago rūmų nario, senatoriaus padėtis reikalauja, kad galva žmonių akyse niekada netemtų. Šein.
galvojè témsta išprotėja: Nejau Dievas, Aukščiausias Viešpats, visiems atėmė protą? Ne vienam galvoj temsta todėl, kad niekas nieko nedaro. Šein.
gálvą triñkti barti: Kad trinko jam mokytojas galvą, tai trinko!. Užp.
nórs gálvą triñk daug (gėrimo): Virtuvai šnypščia, verda. Tos arbatėlės – nors galvą trink. Žem. Degtinės nors galvą trink. Rz.
gálvą trūkinė́ti neig. bėgioti, siausti: Netrūkinėk galvą – dar puodus išversi!. Lnkv.
gálvą trū́kti neig.
1.dangintis, eiti, bėgti (reiškiant nepasitenkinimą tuo ėjimu): Trūk galvą, kad nori, eik!. Lg. Palauk, gyvačiuke, kur tu trūksti galvą?. Marc. Tai kur dabar vėl trūksti galvą?. Kair. Eik, trūk galvą! – sako senelis. Pn. Trūksma galvą visi ten, t. y. eisma. J.
2.siausti: Ieško, galvą trūksta ir nieko neranda. Sb. Išėjęs vis dairės, kame čia galvą trūksta ar tvoromis eina karštakraujė juodukė. Vaižg. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis vakaruškose. Gmž.
3.skubėti ką daryti: Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūktų galvą juos praleisti. LzP.
4.galą gauti: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų. Brž.
5.patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. Baran.
galvojè trū́ksta pusprotis: Ar tau tik šiek tiek netrūksta galvoje?... Mont. Jei tau galvoj trūksta, bent nesigirtum. Varn.
gálvą trū́kdamas galvotrūkčiais: Spruko galvą trūkdamys. Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. Dauk.
gálvą turė́ti būti protingam, gudriam, išmanyti: Aš galvą turėjau, tai ir dirbau. Btg. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimos laimė. LzP. Kaip man rodos, aš vienas beturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs. Žem. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą", kuri „gerai veikė", ir todėl jo patarimai niekam į bloga neišeidavo. Krėv. Aš ir pats galvą turiu. Vien. Kaip kas išmanom, taip save ganom. Aš pats turiu galvą. Jūsų patarimų neprašau. Gric. Aš galvą turėjau, tik tėvas nemokė. Šlčn. Reik turėti galvą, kitaip pražūtum!. Švaist. Gali būti nuogas, bet galvą turėk. Dovyd.
galvojè turė́ti
1.kreipti dėmesį: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
2.būti gudriam, pamokytam: Turi ansai galvoj užtenkamai. Varn. Jis daug galvoj turi, tik neišsiduoda. Jnšk. Galvoj turi susidėjęs, ale taip be tvarkos gyvena. Grž.
3.atsiminti: Turėsiu galvoje tavo patarimą. Jrb. Turėk galvoj. kad ir ans nedurnas yra. Varn. Numanu, ji turėjo galvoje velnią, bet vengė tarti jo vardą. Dovyd.
4.būti girtam: Esi girtas, galvoj jau turi!. Krš.
gálvą turė́ti pakáušyje
1.būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj. B.
2.būti kvailam:
gálvą turė́ti ant pečių̃ būti protingam, gudriam, gabiam: Bet kas iš to, kad Martynas dar tvirtas, jeigu jis niekam nereikalingas, jeigu jis, anot jaunųjų, nebeturi savo galvos ant pečių. Avyž. Eikit jūs!.. Ar mažai svieto gauna be darbo ir daugiau už jus turi, tik galvą ne puodynę ant pečių reikia turėti, ot kas!. LzP. Vyras esi, turi galvą ant pečių. Varn.
gálvą uždė́ti žūti: Kad tu būtai galvą uždėjęs!. Lp.
gálvą užkárti
1.nevykusiai nutekėti: Užkoriau jauną galvelę už to girtuoklio visam savo viekeliui. Dbk.
2.apgauti, padaryti nelaimingą: Kad tu būtum, bernužėli, eglėj pasikoręs, ne man jaunai jaunuolėlei galvelę užkoręs. LTR.
gálvą užkė́lęs nesąžiningai, atmestinai: Užkėlę galvas bedirba. Sb.
gálvą užmaišýti supainioti: Užmaišė ma[no] galvą, nieko nebežinau. Pls.
gálvą užmìršti nežinoti ką darąs: Komiteto nariai patys nežinodavo, kur dažnai savo galvas užmiršta. Cvir.
gálvą užplė́šęs išdidžiai (eiti): Tėvas kaip ir žmogus, o sūnai užplėšę galvas nulėkė per sausais medžiais. Prng. Eina užplėšus galvą, nė žmonių nemato. Rdm. Ko taip eini užplėšusi galvą?. Gs. Mergina išdidi, eina galvą užplėšus. Mrj.
gálvą užriẽtęs išdidžiai (eiti): Eina užrietęs galvą ir nieko po kojų nemato. Rmš.
gálvą užrìšti ištekėti ar vesti: Jau ažurišei galvą su vienu. Alks.
gálvą užsikė́lęs be atodairos: Užsikėlus galvą ir lekiu per mišką. Adm.
galvà užsìsuka nesiorientuoja: Kai galva užsisuka, visko gali būti. Bsg. Eini, užsisukė galva, ir gulėk sau miške. Dbč.
galvojè užsisùkti apsvaigti: Sudauniui užsisukė galvoje, akyse apraibo, ir jis užgulęs prispaudė skobnelį. Šein.
galvojè užsìturi įsimena: Labiausiai jam tai galvoj, – nutarė, – girtuokliui labai kas ilgai užsituri galvoje, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – užmiršo nevėla!. iron.
gálvą užsiver̃tęs apie besiblaškantį, dūkstantį: Susibroliavęs Stepas su visokiais girtuokliais, šlaitais ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas. Žem.
gálvą užsùkti
1.išvarginti: Jam galva užsukta rūpesčiais. Lb. Daug mislina, galva užsukta. Srj.
2.priversti pamilti, suvilioti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą!. Kudir.
3.padaryti kvailą: Ar neužsuks velnias bernui galvos?. Dg.
gálvą ū̃žti įkyrėti, varginti: Neūžk galvos be reikalo. Grk.
galvà ū̃žia sukvailiojo: Pradėjo ūžt galva. Aps.
gálvą užtrū́kti neig.
1.atvykti (nepageidaujamam): Užtrūko galvą pas Prapuolenius kažkoks fyreris. Gric.
2.ilgai negrįžti: Kur ta Barbutė užtrūko galvą. Gric.
gálvą užver̃tęs
1.apie besiblaškantį, dūkstantį: Ar susirokuosi su tuo muguliu, ar susitarsi – laksto galvą užvertęs, ir tiek. Krš. Nemokos [vaikai], eina galvas užvertę. Krš.
2.apie besididžiuojantį: Kiek gali galvą užvertęs vaikščioti?. Varn.
galvomìs váikščioti apie besididžiuojantį: Žiūrėk Baltraus Jonio kas gyrimos, tiek šimtų, tiek tūkstančių parsinešęs, įmanytų galvomis vaikščiotų besididžiuodamas. Žem.
galvojè vanójasi sunkiai protauja: Jam šiandien galvoj vanojas. Ut.
galvojè vẽliasi sakoma užmiršus gerai žinomą dalyką: Velias galvoj, užmiršau. Lk.
ant galvõs
1.atmintinai: Mokėjau ant galvos dainų, dabar nemoku. Lž.
2.šiurkščiai (išvaryti): Ant galvos išmuščiau, jeigu drįstų ateiti į mano namus. Simon.
ant (kieno)galvõs
1.skirtas kam pakenkti, ką varginti: Pirkit, mergelės, jūs pirma, nes kai nupirks vaikinai ant jūsų galvos, eisite paskui.... Žem. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Skr. Tuojaus ant tavo galvos visos gentės suvažiuos. Grl. Apsaugok Viešpatie, pati ant savo galvos aš prasitarsiu!. Vien. Pasikoriau vargą ant galvos. Btg. Visoki įstatymai ant žmogaus galvos, o už įstatymų – teisybė miega. Dovyd.
2.kieno rūpesčiu (atliekama): Juk niekas tada ir nerūpėjo prasčiokui, viskas ant pono galvos. Lauc. Nuo širdies Marikė įkalbinėjo, matyti, bijojo, kad nepaliktų ant jos galvos Jonuką namie. Žem. Storojas, bra, boba, – ant jos galvos visa šeimyna. Trgn.
ant (kieno)gyvõs galvõs esant gyvam: Ne, išgama būčiau, ne vaikis, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos!. Žem.
ant sàvo galvõs savo laimei ar nelaimei: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. rš. Ieškojo ieškojo ir užsiieškojo ant savo galvos. Ds.
ant galvõs šviesù gera savijauta: Paguliu paguliu, akis sudedu – ir vėl šviesu ant galvutės. Sdb.
ant visõs galvõs labai smarkiai: Jai reikia rėkt ant visos galvos, kad ana girdėtų ką. Lz.
ant galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant galvos kitam atsisėdo ir mano, kad svietą nudyvys. Ut.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs visus tinginiais vadina. KrvP.
ant galvõs gulė́ti
1.būti (daug rūpesčių): Bet kada čia sirgti, tiek daug darbų ant mano galvos guli. rš.
2.būti čia pat: Nelaimė jau guli ant galvos. Šl.
ant galvõs kabóti būti čia pat: Mato, kad mirtis kaba ant galvos. ps.
ant galvõs kýboti būti čia pat: Bėda kybanti ant jo galvos. Ašb.
ant galvõs kriñtant labai greitai (išeiti): Jis, žmogelis, ant galvos krisdamas movė pro duris. Sk.
ant galvõs lìpti
1.labai grūstis, spraustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra nė kur apsisukti. Jnš. prk Yra karjeristų, oportunistų. Su šitais blogiausia sugyventi. Šitie purvinais batais lipa tau ant galvos, kad tik aukščiau pasišokėtų. Švaist.
2.negerbti, nesiskaityti, skriausti: Nieko nesakyk – ir ant galvos lipti pradės, ale kirskis kaip kirvis su akmeniu, bus gerai. Krš. Nelipk kitam ant galvos – Dievas duos akin. Pš.
ant galvų̃ lìpti labai daug būti: Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai. Nm.
ant galvõs pasikárti prisidaryti rūpesčių: Pasikoriau ant galvos tuos kalakučiukus. Rs.
ant galvõs pastatýti primušti: Jei į tą šokį ateisi, pastatysiu ant galvos. Skr.
ant galvõs sėdė́ti būti priklausomam nuo ko: Ir kalbu: niekas ant tavo galvos nesėdi. Alks.
ant galvõs sė́stis pasidaryti, našta, varžyti: Sėsiuos aš kitam ant galvos – savo kerčią turiu!. Krš.
ant (kieno)galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų siuva. Žal.
ant galvõs statýti smarkiai varyti: Jei arklį statys ant galvos, tai gal dar ir suspės. Kls.
nórs ant galvõs stókis jokiu būdu, niekaip: Nors ant galvos stokis, bet neperkalbėsi, kad nesiženytų. Dr.
ant galvõs stovė́ti
1.versti dirbti, raginti: Motina mums nestovėjo ant galvos, patys ėjom prie darbo. Kair. Juk aš tau ne ant galvos stoviu. B.
2.apie pamirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stovi ant galvos, plūdura ant širdies, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Oje, kad nestovi ant galvos tas vardas!. Kl.
ant galvõs sukráuti priteikti (rūpesčių): Tavo rūpestis, sako, vaikus aprėdyti, ne ant mano vienos galvos sukrauti. Žem.
ant galvõs sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi ant galvos, ale negaliu atsiminti. Lz. Sukas ant galvos, nežinau kaip pasakyt. Erž.
ant galvõs susikráuti prisikaupti rūpesčių: Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?. Ap.
ant (kieno)galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas ant mūsų galvos šokt. Pst.
ant galvõs turė́ti
1.žinoti: Nebeatiduok tų pinigų, bo tėvas neturi ant galvos, kiek mes turim pinigo. Žg.
2.mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo ant galvos turėti. Trkn. Katrie sėdi raštinėje – reikia ant galvos turėti. Krš.
ant galvõs užkárti primesti (rūpestį): Buvo gyvenimas, bet dar (dabar) išdraskė, išbuvo, dar bėdą ant galvos užkorė. Onš.
ant galvõs užlìpti negerbti: Apsileisk, užlips tau ant galvos. End.
ant galvõs užsė́sti prikibti, ieškoti priekabių: Užsėdo ant mano biednos galvos. Ds. Visi jūs užsėdot man ant galvos. Šr.
ant galvõs užsikárti neig.
1.prisimeilinti, prisivilioti (vaikiną): Sena merga, tai tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
2.nevykusiai vesti ar ištekėti: Tai bent užsikorė ant galvos našlį su trimis vaikais. Vkš.
ant galvõs užsodìnti primesti (rūpestį): Užsodino šitą bezliepyčią man ant galvos. Balt.
aukščiaũ sàvo galvõs iššókti padaryti tai, kas negalima, neįmanoma: Bet ir talentingiausi vokiečių generalinio štabo generolai negalėjo iššokti aukščiau savo galvos. rš.
be galvõs
1.negabus: Mano sūnūs vienas be galvos, kitas be kojų. An.
2.neprotingas: Ar žvejys jau senas būtų be galvos?. Nėr. Ar jau be galvos buvai, kad taip negražiai padarei?. Grž.
3.pamišęs: Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas. Vvr. Abi lakstė be galvos tarp griuvėsių ir šaukė, ieškojo tėvo. Jabl.
4.apsvaigęs: Dičius jos glėbin pasviro, vaikšto gatvėm be galvos. Tilv.
be galvõs lìkti pakvaišti: Taip dirbdamas gali be galvos likt. Šl.
galvà į gálvą be kraičio: Dartės mergą paima galva galvon. Vlk.
į gývą gálvą nepakenčiamai (rėkia): Kai tik [tėvai] užmigo, vaikas gyvon galvon rėkia. Rtn. Gervės kaip ima rėkt – gyvon galvon. Mrc.
į pìrmą gálvą pirmiausia, labiausiai: Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon. Vaižg. Kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite. Krėv. Mūsų kišenės – Nemuno vingiai, jo antys – krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon – Birštonas. Vaižg.
į sàvo gálvą garsiai (šaukti): Ko tu rėki į savo galvą, nustok!. Alk.
kàs (kam)į gálvą nerūpi: Man kas galvon, kad marti serga!. Lp.
į gálvą ateĩti
1.sugalvoti: Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nes žinojo, kad niekas jų neišklausys. Kudir. Žandarai nesiryžo cviko judinti ir jiems į galvą neatėjo, taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir. Neatėjo nė į galvą pasidairyt, po kam rugiai. Srv. Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą. Vaižg. Jisai stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors, bet neatėjo į galvą joks žodis. Ap. Ir ateik į galvą tokiai minčiai – du kartus per veidą!. Dovyd.
2.atsiminti: Man atėjo į galvą, kad tu tąsyk negerai padarei. Skr.
į gálvą atkrìsti prisiminti: Kartą mano galvon ėmė ir atkrito Putino-Mykolaičio pasakymas eilėse. Dovyd.
į gálvą atpùlti prisiminti: Buvau užmiršęs, laimei, kaip tik atpuolė į galvą. Vvr. Tuojau atpuolė jai į galvą urėdo kalba. Žem.
į gálvą atšókti prisiminti: Kaip atšoks į galvą, pasakysiu, dabar užmiršau. Krš.
į gálvą brìsti svaiginti: Ale kad, gyvatė, brenda galvon vynas. Slm.
į gálvą brùkti prisigalvoti: Tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki. Šein.
į gálvą daũžti
1.svaiginti: Pro išgaišusį arklį neseka (negalima) praeiti – smarvė daužia galvon. Nč.
2.staiga sugalvoti: Kaip kada dar kas jam daužia galvon, piktas pasdaro. Vlk.
į gálvą dė́ti
1.įsiminti: Ir deda į galvą, ką tas vaikas sako. Plt. Nedėjaus tų dainų į galvą. Grg. Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Mair.
2.domėtis, rūpintis: Nedėk į galvą visų niekų. Ėr. Jis viską į galvą deda. Dkš.
į gálvą dė́tis
1.rūpintis, jaudintis: Verkia, kremtasi, dedasi į galvą, dar apsirgs. Rdm. Nesirūpink, nesidėk galvon; bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano. Krėv.
2.pagalvoti: Manyk tamsta, mums į galvą dėjos, kad anas vagis. Šauk. Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. Dauk.
3.įsiminti: Ką jam pasakai, viską dedas į galvą. Jrb. Emilija suprato jį juokaujant, bet ji dėjosi galvon kiekvieną žodį. Dovyd.
į gálvą dìngtelėti staiga sugalvoti: Gal jis (sapnas) ką blogo reiškia? – dingtelėjo galvon. Šein.
į gálvą eĩti
1.gerai įsiminti: Bet tik eina galvon, tai ir mokykis, vaike. Lkm.
2.svaiginti: Kai atvažiavo, tai purtinas purtinas (nenori gerti), kol nepradeda galvon eiti. Pnd.
į gálvą įdė́ti
1.išmokyti: Sunku jam įdėt į galvą: sakai nesakai, vis užmiršta. Ėr. Gal įdės tau ko nors į galvą. Varn.
2.imti galvoti: Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi ir iš kur tai įdėjai į galvą. Vien.
į gálvą įdū̃kti neig. nusigerti: Kai įdūko į galvą, užmiršo ir bobos visus piktumus. Žem.
į gálvą įeĩti
1.pagalvoti: Buvau krautuvėj, o neįėjo į galvą paimti cukraus. Ds. Nė vienam neįėjo į galvą, kad ne vaikų tai kaltė. Simon.
2.apsvaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvon inėjo. Ds.
į gálvą įkalénti primygtinai įsakyti: Įkalenau vaikam į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė. Kltn.
į gálvą įkálti
1.išmokyti: Aš buvau jos klusni mokinė. Ir visa, ką ji man į galvą įkalė, tebėra gyva iki šiai dienai. Simon. Akmeniui duobę iškaltų, o žmogui galvon neįkali. Rod. Prisireikė jaunuomenei kokia doriška teisybė į galvą įkalti. Vaižg.
2.įtikinti: Aš jam į galvą įkaliau, kad reikia važiuoti. Mrj. Ji, galima sakyti, įkalė jam į galvą ir persikelti į naują butą. Mont.
į gálvą įkrìsti
1.įsiminti: Mano tėvui greitai į galvą įkrenta visokie niekai. Pn.
2.patikti: Jam, matyt, į galvą įkrito pačios duktė. Sk.
į gálvą įlį̃sti sugalvoti: Bala žino, kas jam į galvą įlindo. Rm. Mįslės kokios galvon įlindo. Skdt. Kadai mūsų prabočiams buvo įlindę galvon kiekvienam savo tarme rašyti. Šein.
į gálvą įmèsti išgerti: Į galvą įmeta, škandalija. Grd. Senis įmeta į galvą, t. y. įkaušta. J.
į gálvą im̃ti
1.kreipti dėmesį, rūpinti, išgyventi: Nėr gyvenimo, jeigu viską imsi į galvą. Vdk. Ji panaši iš dalies į tave: ji nieko neima į galvą. Tilv. Žinia, jis turėjo pakankamai savų rūpesčių ir neėmė galvon jos (dukters) būdo pasikeitimų. Cinz. Neimk tu į galvą. Ji visada šitaip: šulinin žiūri, o svirtį mato (žvaira). Balt. Viską labai ima galvon: viskas apdejuota, viskas apraudota. Antr. Tu neimk galvon tokių niekų!. Alz. O Gediminas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
2.stengtis įsiminti: Man nepatikdavo pasakos, aš jų neimdavau į galvą. Grz. Imk į galvą, o ne į subinę. Slnt.
į gálvą im̃tis
1.įsiminti: Nieko galvon nesimi – suvestai (pasistengtum) – atsimintum. Dv.
2.rūpintis: Aš pradėjau imtis į galvą. Ps. Tu, mama, neprijunkus viena, ko tu galvon imies, apkrutėsim visi arus. Grv.
į gálvą įmùšti apsvaiginti: Stiprus gėrimas iš karto įmušė į galvą. rš.
į gálvą įpùlti
1.prisiminti: Neįpuola jokia pasaka man į galvą. Šlu. Mikalojui tas patarimas įpuolė į galvą. rš.
2.susigalvoti: Įpuolė jam kas į galvą, ir neišeina. Gs.
į gálvą įpū̃sti užsigeisti: Nežinia, kas jam į galvą įpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Kt.
į gálvą įsė́sti
1.užvaldyti, apimti (kokiai minčiai): Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon. Balt. Matai, įsėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis. Ds.
2.apsvaiginti: Jau įsėdo į galvą šnapšė, nepastovi kojose. Dr.
į gálvą įsidė́ti įsidėmėti: Įsidėk tu man tas pasakas į galvą!. Rm. O jos pasakymą Ragaišienei įsidėjau į galvą ir niekada neužmiršau, nors retai, o gal ir niekada nevykdžiau. Simon. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. Pt. Įsidėk į galvą – svetys pirmoje vietoje. Akm. Vieną sykį reikia gerai įsidėti į galvą, kad nuo savęs nepabėgsi, ir tada nereikės tų visokių graužačių ir nagų krimtimo. Ap. Tikriausiai jis dar buvo vėjavaikiškas, kad tėvo pokalbį su savo dėde Valūnu būtų įsidėjęs į galvą ir širdį. Bub. Policijos numerius įsidėk galvon. Dovyd.
į gálvą įsikálti įsidėmėti: Įsikalk į galvą, kad neužmirštum. Mrj.
į gálvą įsimùšti susigalvoti: Jei jau įsimuš kas galvon – neperkalbėsi. Mlt. Įsimušė nabagui galvon, kad eit ir pasikart. Ds. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?. Vaižg. Jam įsimušė į galvą, kad jis serga. Krkn.
į gálvą įsipùlti atmintyje išlikti: Neįsipuolė į galvą pasakos, nežinau. Grd.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti: Insiskėlė galvon nesikeltie gyvenvietėn. Adm.
į gálvą įsisùkti kilti neprotingai minčiai: Kažin kas jam įsisuko į galvą – terkš, ir pardavė tėviškę. Alk.
į gálvą įsmègti įsidėmėti: Tas mezginys įsmego į galvą. Šts. Atvykau pamatyti ir kitas dar iš gimnazijos laikų man galvon įsmegusias vietas. Vien.
į gálvą įstrìgti įsidėmėti: Tasai žodis įstrigo jam į galvą. rš. Vis jos man įstrigusios į galvą, vis aš žiūrėsiu, kaip iki jų nukakt. Sml.
į gálvą įšókti
1.staiga sugalvoti: Į galvą nebeįšoka niekas. Žg. Gal tokios žmogus akės yra, gal jam taip įšoka į galvą. Skdv.
2.apsvaigti, pasigerti: Man jau įšoko į galvą. Kv.
į gálvą kálti nuolat kartoti raginant įsidėmėti: Bet namiškiams, kai atvažiuoja vaistų, kalu į galvą, kad mano vaistai nieko nepadeda. Dt. Kasdien ir Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynui į galvą. Žem.
į gálvą káltis stengtis įsiminti: Tuos žodžius vyriškis kalėsi į galvą. rš.
į gálvą krìsti įsiminti: Jam mintys greit krinta į galvą. Vlkv. Labiausiai krito galvon jam tie paskutiniai žodžiai: „Suramink tamsta ją!". Šein.
į gálvą léistis stengtis įsiminti: Man būtų įdomu, o aš nebenoriu dideliai ką į galvą leistis. Štk.
į gálvą lį̃sti
1.įkyriai kilti mintyse: Alkanam visi velniai į galvą lenda. LTR. Ir tas lenda galvon, ir tas lenda, ir galop išeina, kad kokiai vienai minčiai išpili pusbačkinį maišą žodžių. Šein. Kas čia per nesąmonės lenda į galvą?. Ap. Kad ir toks klausimas lindo man į galvą: kodėl velnias visada turi būti velniu?. Dovyd.
2.erzinti: Nustok barškėjęs su pagaliu į tas lentas, man net į galvą lenda. Gs.
3.duotis išmokti: Jam viskas gerai lenda į galvą. Rm. Į galvą niekas nelindo. rš. Bet ar gali lįsti mokslas į galvą, kuri nuolat galvoja apie tai, kiek tėvas uždirbo, ką nupirks valgyti. Mont.
į gálvą málti plepėti: Tik tu nemalk man į galvą, aš vis tiek nieko nesuprantu. Skr.
į gálvą mùšti
1.staigiai pagalvoti: Anam mušo į galvą lengvai praturtėti. Kv.
2.svaiginti: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem. Alaus mažiau išeina. Kas iš to, kad padaro kokių sąmazgų! Pilvą išpučia, o galvon nemuša. Balt. Išvargusiems žmonėms po antros ir trečios stiklinės ėmė mušti į galvą, pakirto gyslas. Katk.
į gálvą nedúoda neskubu: Nesiskubink, galvon niekas neduoda. Dbk.
į gálvą netil̃pti nesuprasti: Kai kam netilpo į galvą, kad taip galima padaryti. rš.
į gálvą neturė́ti nepagalvoti: Skiestis (skirtis) aš nė į galvą neturėjau. Grd.
į gálvą paim̃ti įsidėmėti: Dabar daug laiko, nepaėmiau galvon. Str. Gal pirmininko žodžius ir paims į galvą?. Gran.
į gálvą panèšti atsiminti: Į galvą viską negali panešti. Krtn.
į gálvą pasė́sti apsvaiginti: Vynas jau pasėsta į galvą tikrai. Vkš. Pasės į galvą ir kvapas. KlvrŽ. Tokios karės pasėdo žmogui į galvą. Slnt.
į gálvą pareĩti sugalvoti: Kadgi nors vienam mitologui būtų parėję į galvą ištirti ant vietos. Vaižg.
į gálvą pìltis rūpintis: Iš to ligos... kam taip pilies į galvą, rūpesčiai suėda sveikatą. Žem. Nereikia visų niekų taip imtis į širdį, nepiltis į galvą bobų plepalo. Žem.
į gálvą prieidýti prisiminti: Buvau numiršęs, kaip prieido galvon, žinau – pragaišo dabarkos lietuvių dainos. Grv.
į gálvą pripū̃sti prikalbėti (netinkamų dalykų): Jis man pripūtė į galvą nesąmonių. rš.
į gálvą pùlti
1.susigalvoti: Jam puolė galvon, kad negerai padarė. Kb.
2.atimti protą, sukvailinti: Jam tas puolė į galvą, ir dabar nesveikas. Alk. O man tas viskas puolė į galvą. VšR.
3.sukvailioti: Tokiam greit į galvą puola. Gs.
į gálvą pū̃sti stengtis nuteikti ką daryti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. rš. Visą vakarą į galvą pūtė, kad eičiau. Šl.
į gálvą riñkti
1.stengtis įsiminti, įsidėmėti: Dabar žmogus visa ir galvon nerenki, o tada tai mokėjom visokių ten giesmių. Lz.
2.rūpintis, kreipti dėmesį: O kalvis nerenka sau galvon. Lz.
į gálvą sė́sti
1.įsidėmėti: Mokslas kitam į galvą nesėda. Šts.
2.svaiginti: O stiprus [samagonas] sėda į galvą. Vvr. Stipras alus – sėsta į galvą. Krš. Saldus alus nesės nė į galvą. Akm.
į gálvą smègti įsidėmėti: Lietuvių raštai labai man smego į galvą. Žem.
į gálvą spráustis rūpėti: Žiaurūs spėliojimai spraudžias galvon. Šein.
į gálvą sudė́ti atsiminti: Kad negalì visko nė į galvą sudėti. Mrj.
į gálvą suim̃ti suprasti: Taigi, nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kudir. Aš to nesuimu į galvą. Al. Senas žmogus, jau nebesuima galvon. Pl.
į gálvą susiim̃ti dėl visko jaudintis: Nereikia į galvą viską susiimti. Sg.
į gálvą šáuti
1.staiga sugalvoti: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko. Bor. Man šovė į galvą, kad reikia bėgti. Mrj. Jo pasakojimo klausant, šovė man į galvą mintis. Pt. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Sruog. Šovė galvon palikt tėvus ir išeit užkuriom. Alz. Tuojau pat į galvą šovė ko gero geniali mintis. Ap. Toks tai buvo Trakimas. Tu, žmogau, nežinai, kas kada šaus jam galvon. Dovyd.
2.apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą. rš.
į gálvą šáutis staiga susigalvoti: Tai man šovės į galvą: vadinasi, jis su kita susigiedojo. Dovyd.
į gálvą šókti
1.staiga sugalvoti: Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti. rš. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Rdm.
2.svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas [vynas] nešoks į galvą. Žem. Tabakas turi macnumo – šoka į galvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti. Krž.
į gálvą treñkti
1.staiga sugalvoti: Pagaliau dar neaišku, kas tėvui trenks į galvą. Zur. Kas vaikui į galvą trenks, negali žinoti. Akm.
2.svaiginti: Rodos, mažai išgėriau, ale smarkiai trenkė į galvą. Rs. Saulės spindulys trenkė man galvon, labai vėmiau, uždegimas smegenų buvo. Kpč.
į gálvą užeĩti
1.sugalvoti: Man visai į galvą ta mintis neužėjo. Lš. Tom bitėm užeina kas į galvą ir įgelia. Btg.
2.užsigeisti: Kas jai užėjo į galvą važiuot, ir nieko neklauso. Šl.
3.prisiminti: Galvon neužeina, gal ir yra. Dbg. Nesuprantu, kas čia tavo per kalba ir kam tokie klausimai? – Taip sau, nieko ypatinga. Užėjo į galvą ir paklausiau. Švaist.
į gálvą užsisùkti netikėtai sugalvoti: Užsisuko galvon, ir padariau bėdų. Mrc.
į gálvą varýti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo. LTR.
į gálvą výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvon vijosi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas. Grv.
nė̃ į gálvą nepagalvojus: Man nė į galvą, kad anas tiek pinigų turėtų. Als. Man nė galvon, kad jis serga. Sb.
ikì gyvõs galvõs visam gyvenimui: Gavęs gerokus pinigus, visai metė mokslą, apmąstęs, kad ir be mokslo užteks jam pinigų iki gyvai galvai. Lauc. Ligi gyvos galvos užlaikė jas gerai. Btg. Jeronimui priteisė iki gyvos galvos po dvidešimt du doleriu kas mėnesį. Dovyd. O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos. Gran.
iš galvõs
1.sugalvojęs: Nieko nerašau iš galvos, o iš gyvenimo. Žem. Ji čia iš raštų audžia, ne iš galvos. Jabl.
2.atmintinai: Ar visą knygą reikia iš galvos mokėt?. Ds. Turėjau viską iš galvos mokėti. Pgg. Kas jau labai iškalbingas, tai iš galvos sako. Lnkv.
iš sàvo galvõs
1.pats: Tai vis ponai iš savo galvos žmones spaudžia ir mokesčius lupa.... Žem. Pati iš savo galvos išmoko, niekur nesimokino. Pc. Šitos obelys iš savo galvos išvestos. Vlkj. Gryčią pasistačiau iš savo galvos. Krč.
2.išgalvojęs: Ana iš savo galvos audžia visokius raštus – neturi į ką pasižiūrėti. Als.
iš tikrõs galvõs savarankiškai: Mokinaus iš tikros galvos. Bt.
iš visõs galvõs kiek gali, smarkiai: Iš visos galvos šaukia, kad apvogė. J. Iš visos galvos suriko vaikas, ar susapnavo ką?. Mrj.
iš galvõs eĩti
1.kvailėti: Ir norisi seniui kaip nors nuprašyti panelę, kad šis „neitų taip iš galvos". Paukš.
2.vešliai augti: Žolė iš galvos eina. Jrb.
3.pasimiršti: Eina viskas iš galvos. Vlkv. Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai. rš. Staiga man įstrigo labai nuodėminga mintis ir – užmušk! – neina iš galvos: „Jis kaip šuo ant šieno, nei pats ėda, nei kitam duoda!". Simon. Neina man iš galvos tas atsitikimas. Alz. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija.... Šein.
4.labai krimstis: Sužinojo tėvas ir kone iš galvos eina. Ktk.
iš galvõs išbrùkti priversti atsisakyti, užmiršti: Motina norėjo jam tą mergaitę iš galvos išbrukti. Mrj.
iš galvõs išdìlti užsimiršti: Baudžiava ir jos smūgiai išdilę iš galvos. Žem.
iš galvõs išdū̃kti užsimiršti: Kad ir prisimena, greitai vėl iš galvos išdūksta. Al.
iš galvõs išdūlė́ti nebesvaiginti: Alus jau išdūko, išdūlėjo iš galvos. J.
iš galvõs išdulkė́ti
1.užsimiršti: Bet ji tiki, kad šitame gražiame krašte jos Dangulei praeis ir džiova, išdulkės iš galvos ir tas šelmis. Vien. Kas man liko nuo to mokslo! Viskas iš galvos išdulkėjo.... Šein.
2.nebesvaiginti: Nesirūpink – išdulkėjo jam tas alus iš galvos seniausiai. Žg.
iš galvõs išdundė́ti užsimiršti: Iš galvos išdundėjo, nebežinau. Mžk.
iš galvos išeĩti
1.užsimiršti: Ale tai iš galvos išėjo!. Mrj. Man visai išėjo iš galvos tavo prašymas. Ldk. Pasakos išėjo iš galvos. Šts. Viskas išėjo iš galvos, nemenu. Šlčn. Aš tau papasakosiu savo paskutinį nuotykį, kuris neišeina man iš galvos ir iš širdies. Tilv. Smaluotą kryžių jam paliko, tačiau vis tiek neišeina iš galvos, kaip visi bijojo amerikoną vežti iki namų. Ap.
2.pakvaišti: Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Vien. Kad visa imtum galvon, kiek anos prisako, tai galima ir iš galvos išeit. Užp. Ar iš galvos išėjot – taip stūgauti!. Gs. Iš didelio mokslo išėjo iš galvos. Ldk. Mūs ponas turbūt iš galvos išėjo. Kudir. Iš galvos išeitum nieko nedirbdamas. Aln.
iš galvõs išgarúoti užsimiršti: Tai kas, kad pati prašei: išėjo per duris ir vėl viskas jam iš galvos išgaravo. Sk. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos. Krėv. Rodėsi, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Šein.
iš galvõs išjùdinti prisiminti: Aš žinau, tu moki pasakų, bet tingi iš galvos išjudint. Jrb.
iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti. rš. Ką padarysi, kad tas mano vaikas nebegali jos iš galvos iškrapštyt. Šl.
iš galvõs iškrìsti užsimiršti: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio. Mrc. Per tiek metų atsimena, neiškrenta iš galvos. Krš.
iš galvõs išlakstýti pamažu užsimiršti: Tos mįslės išlaksto iš galvos. Šln.
iš galvõs išláužti išgalvoti: Tingėjo laužyti galvą, dargi žinodamas, nieko iš jos neišlaušiąs. Kudir.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvos tą kalbą išleidė. Pp. Ji jau nebežino ką besakyti, nuo pat ryto išleido iš galvos visus žodžius. Ap.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmeta iš galvos. Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos!. Krėv. Stenkis iš galvos išmesti buvusį laiką. Galvodamas apie jį, trukdai sau. Ap.
iš galvõs išmùšti priversti užmiršti: Aš tau greit išmušiu iš galvos Petrą, – sako tėvas dukrai. rš.
iš galvõs išpùlti užsimiršti: Tas puodas tai man visai iš galvos išpuolė. Alk.
iš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrūko iš galvos pasakos. Pgg. Tai matai, dabar išrūko iš galvos viskas. Šll. Taip išrūko iš galvos – bradinys anas šaukias. Grv. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Simon.
iš galvõs išsidaũžti užsimiršti: Jau mano senysta, jau visos dainos ir pasakos iš galvos išsidaužė. Ml.
iš galvõs išsikráustyti pakvailti, pamišti: Jei karas dar užsitrauks, visiems teks iš galvos išsikraustyti. Pt. Ar iš galvos išsikraustei, kad taip rėki?. Vlkv. Jau aš tąsyk ką tik iš galvos neišsikrausčiau. Skr. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs. Ss. Nesusidėk su ta mėme, ji visai išsikraustė iš galvos. Grl. Ar iš galvos išsikraustei tokius niekus kalbėdamas?. Alz.
iš galvõs išsimùšti užsimiršti: Man ta pavardė iš galvos išsimušė. Žml.
iš galvõs išsisùkti užsimiršti: Ana viską moka, ale išsisukė iš galvos. Dv.
iš galvõs išsùkti
1.pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa išsukė iš galvos. Arm.
2.sukvailinti: Jį bėdos iš galvos išsukė. Ml.
iš galvõs išvarýti
1.padaryti kvailą: Mane tu iš galvos išvarysi!. Lp. Toks žmogus greitai gali iš galvos kitą išvaryti. Lzd. Per uolius savo šalininkus, dažnai pasitaiko, hipnotizmas iš galvos išvaro, suardo jųjų dirgsnius. Šein.
2.prisiversti kitaip galvoti: Sūnus niekaip negalėjo minties iš galvos išvaryti, kad visas tėvo gyvenimas ne jam vienam priklauso. Šl.
iš galvõs išvė́sti užsimiršti: Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos. Žem.
iš galvõs kráustytis kvailti, mišti: Ar iš galvos kraustais – taip šalta, o basas vaikščioji!. Gs. Dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi. rš. Aš iš galvos kraustaus, dejuodama, iš niekur patarimo, iš niekur užuojautos savo varge nesulaukdama. Pt.
iš galvõs mèsti kratytis, užmiršti: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tas bėdas. Gs. Mesk iš galvos, sakė jam motina, ko tu nori, vagių valdžia. Ap.
iš galvõs varýti labai jaudinti (iki proto netekimo): Be jokio pasigailėjimo vieni skerdžiami, kiti plėšiami, turtas deginamas, ištisų šeimų vaikai nuo tėvų atskiriami, motinos ir žmonos iš galvos varomos.... Pt.
nuo galvõs atmintinai: Mudvi giesmeles nuo galvos išgiedojom. Jnš.
nuo galvõs atstóti
1.pamišti: Buvo nuo galvos atstojęs ir mirė. Šts.
2.pasišalinti, netrukdyti (erzinus): Atstok tu nuo mano galvos čia nemokęs!. Sb. Eisiu jau, tik tu atstok nuo mano vargšės galvos. Vien.
nuo (kieno)galvõs eĩk niek. palik ramybėje (nemandagiai išvarant): Eik sau nuo mano galvos!... Žem. Eik nuo mano galvos, daryk ką nori. Up.
nuo galvõs nukrìsti neberūpėti: Jau viena bėda, ačiū Dievui, nukrito nuo galvos. Kair.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį), atsikratyti: Marelė kalbėjo, o motina maž tegirdėjo: džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos. Žem.
nuo galvõs nusikárti
1.palikti ramybėje, nebeerzinti: Gerai, kad ir nusikorei nuo mano galvos su visais savo norais. Brs.
2.nusikratyti: Nusikorėm nuo galvos ponus, bus geriau. Dr. Nusikoriau nuo galvos rūpestį. Vvr.
nuo galvõs ikì užùpenčio ištisai, visiškai: Aptaisė nuo galvos lig užupenčio. Ds.
per gálvą išeĩti pamiršti: Ką išgirdau, jau per mano galvą neišeis. Erž.
per gálvą išlį̃sti įkyrėti: Man tos kalbos jau per galvą išlindo. Ms.
per gálvą léisti nekreipti dėmesio: Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau per galvą. Žg.
per gálvą nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš išmokau viską nuleisti per galvą. Sk.
per gálvą péreiti pagalvoti: Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kudir.
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Per galvą varau varau, su kuom buvau apsivilkęs – ir susekiau. Krš.
per gálvą ver̃stis
1.skubėti dirbti: Na, dabar turėsim verstis per galvą. Mrj. Šiandien turėsim tiek daug darbo, kad nors per galvą verskis. Dkš. Visi vertės per galvą – mat lytus ant nosies. Varn.
2.labai rūpintis, suktis: Tu nors per galvą verskies, niekas tau nepadės, jei plika būsi. Rdn. Dieną stribai neėdę, naktį žaliukai nesiprausę, ir verskis žmogus per galvą. Brš.
3.apie saulėgrįžą: Tą naktį saulei nusileisti nėra kada, už kalnelių ridinėja, nesgi švento Jono naktis – saulė verčiasi per galvą. Dovyd.
po (kieno)gálva
1.gyvenant: Po mano galva jau dusyk taip buvo. Gs.
2.mirus: Po senio galva namai liko Jurgio. KzR. Valdyt tepradėsi tik po mano galva. Srv.
po gálva žẽma sakoma vakare sočiai nepavalgius: Kai be vakarienės atsigula, tai, sako, būna žema po galva. Krok. Jam nūnai žema po galva, tai toks širdytas. Arm.
prie (kieno)galvõs gyvam esant: Nors prie mano galvos nesiriekit. Jnšk.
pro gálvą eĩti užsimiršti: Viskas eina pro galvą, nebeatmenu. Vn.
su gálva
1.protingas: Antanas vyras su galva. Vg.
2.protingai: Reikia dirbti su galva, kitaip nieko nebus. Jnš. Šnekėk su galva, o ne su šikna. Zp.
galvà su pakáušiu protingas: Tai galva su pakaušiu. C.
su ãpvalia gálva gabus, sumanus: Yra sakoma – išmintingesnis miesto veršelis kaip sodos vaikelis; tačiau atsiranda kartais ir sodose mažiukai su apvalia galva. Valanč.
ties gálva kýboti grėsti: Keršto debesys kybo ties tavo galva! Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva. Myk-Put.
už (kieno)galvõs
1.dėl (ko): Už tavo galvos mane aprėkė. Srv. Čia vis už tavo galvos man tenka. Jabl.
2.gyvam esant: Kad taip visi gyventų, kaip gyveno už uošvio galvos. Lp.
3.prižiūrint, globojant: Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos užsiėdęs, užsimanei vesti. Žem.
4.prisimenant: Už mano galvos nevogdavo arklių. Sn. Už mano galvos tai nemaitino atskirai. Kpč. Už mano galvos taip duonos nekepė. Šlvn.
už (kieno)gyvõs galvõs gyvenant: Už tikro tėvo gyvos galvos migdynė buvo ilgesnė. Lš.
už galvõs nusistvérti labai nustebti: Parodė jam – tas už galvos nusistvėrė, kad tas pavargėlis turi tiek pinigų. Bs.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Vyras ir už galvos nusitvėrė, nu ale ką tu durnam daiktui padarysi. Škn.
už galvų̃ stvárstytis visiems stebėtis: Gydytojai stvarstėsi už galvų, kai mėnuo po mėnesio vis gyvenau virš jų duoto termino. Ap.
už galvõs stvértis piktintis: Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią babiloniją. Kudir. Kai pasakiau, ji už galvos stvėrėsi. Prn.
už galvõs susiim̃ti
1.piktintis: Aš ką tik buvau lauke ir už galvos susiėmiau! Kiaulės gražiau suknisa, negu tu suari!. Paukš.
2.stebėtis: Kiek bus dar tos orės – reikia už galvos susiimti. Nmn. Dabar kad atsikeltų seni žmonės, už galvos susiimtų, anys kalbos nesuprastų. Zr.
viršum̃ galvõs čia pat, ties (kuo): Deja, įvykiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dangus. Vencl.
ne galvojè nerūpi: Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jam visai ne galvoje. Myk-Put. Eik tu gulti, ne man galvoje tas pienininkas. Btg. Jam šiandien ne galvoj, kas ryt dėsis Lietuvoj. Tilv. Diedui nė ne galvoj vaikai. Dg. Onai ne galvoj jis. Visai jį užmiršo. Šein.
nė̃ galvojè nerūpi: Man nė galvoj, ar jis siuva, ar jis nesiuva. Mžš. Jam nė galvoj, kad jis basas, kad jis nuogas. Mžš. Ničniekas to nepastebi, ir niekam nė galvoje. Šein.
neĩ galvojè neĩ uodegojè visai nerūpi: Pusę aruodų išvežė, o tau nei galvoj nei uodegoj!. Balt. Man tavo sakymas nei galvoj nei uodegoj. Ds. Priburčijo iki raudonumo ir išėjo, o man nei galvoj nei uodegoj. Vj. Tie meistrai plepa, bet man nei galvoj nei uodegoj. Všn.
neĩ į gálvą neĩ į šìkną vlg. visai nesitikima: Man nei galvon nei šiknon kad taip gali padaryt. Pns.
neĩ į gálvą neĩ į úodegą nekreipia dėmesio, nerūpi: Bara ją visi ažu tokį gėrimą, ale kad jai nei galvon nei uodegon. Slk.
kaĩp gálvą išdẽgęs smarkiai, greitai: Lekia, lyg kad galvą išdegus, musis į gerklę. J.
kaĩp nesavà gálva labai susijaudinęs: Ir bėgu šen, bėgu ten – nėra [arklio]. Kaip nesava galva, kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp galvà léidžia smarkiai: Kokią dieną jie uliavojo kaip tik galva leidžia. An. Šaukia kaip galva leidžia. Tat.
kaĩp galvõs netẽkęs greitai, smarkiai, nieko nepaisant: Eina kaip galvos netekęs. KrvP. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
kaĩp gálvą nutrū́kęs greitai, smarkiai: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Jis lakstė po miestą, po kelis kartus per dieną bėgo pas siuvėją. Vencl.
kaĩp gálvą pamẽtęs be atodairos, staiga: Jauna, dar galėtų pašvitraut, pabūt, o dabar puola kaip galvą pametus prie berno. Žg.
kaĩp gálvą pérdaužtas greitai: Išbėgau kaip galvą perdaužtas. Lnk.
kaĩp galvõs pérdaužtas greitai: Lekia kaip galvos perdaužtas. Krtn. Šią naktį Antaną ištarabanijo jau į Kauną, į kariūmenę... kaip galvos perdaužta valkiojuosi, neįmanau ką bedaryti. Žem.
kaĩp pérmušta gálva be nuovokos: Jis toks nevisprotis: vaikščioja kaip permušta galva. Krš.
kaĩp gálvą péršalęs greitai (bėga): Lekia kaip galvą peršalęs. NmŽ.
kaĩp be galvõs
1.susijaudinęs: Dabar ir diecezijos galvos kaip be galvų, nesusigaudo, kur čia taikytis: ar į lenkus bajorus, ar į lietuviškus mužikus. rš. Mergina įpuolė į trobą kaip be galvos. Jnš.
2.smarkiai: Ko tu šauki kaip be galvos?. Pln.
kaĩp į gálvą daũžtas smarkiai: Pasakė ir nulėkė kaip galvon daužtas. Paukš. Iškurnėjo kaip galvon daužtas. Vaižg.
kaĩp į gálvą dúotas greitai: Bėga kaip galvon duotas. Ds.
kaĩp į gálvą įskéltas
1.greitai: Važiuoja kaip galvon įskeltas. Rod.
2.garsiai: Rėkia kaip galvon įskeltas. Arm.
kaĩp į gálvą mùštas
1.smarkiai: Bėga kaip galvon muštas. Ut. Vaikas lekia kaip į galvą muštas. Žg.
2.nurimęs: Dvylika pasibaigė ir visi kaip galvon mušti, jau gavėnia. Adm.
kaĩp į gálvą skéltas
1.greitai: Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio. Vaižg.
2.garsiai: Ko bliauni kaip galvon skeltas?. Ds. Rėkė kaip į galvą skeltas. Als.
akmens negausi galvai prasimušti (prasirakti, prasiskelti) žr akmuo
arklio galva žr arklys
asilo galva žr asilas
avelės galva žr avelė
avino galva žr avinas
devyni avinai daužosi (mušasi)po galvą žr avinas
devyni avinai mušasi galvoje žr avinas
avinai badosi galvoje žr avinas
avinai mušasi po galvą žr avinas
avies galva žr avis
avies galvą turėti žr avis
kaip avies galva žr avis
basliu neįkalti į galvą žr baslys
baslį tašyti ant galvos žr baslys
bizukai vanojasi galvoje žr bizukas
dėjimasis į galvą žr dėjimasis
dvokulys puolė į galvą žr dvokulys
gaidukai gieda galvoje žr gaidys
gručės turėti galvoje žr gručė
su kaklu be galvos žr kaklas
kaltūną rauti nuo galvos žr kaltūnas
kaltūnu sėdėti ant galvos žr kaltūnas
karštis užšoko ant galvos žr karštis
viena kepurė ant galvos žr kepurė
kepurė nenulėks nuo galvos žr kepurė
kepurė pasikėlė ant galvos žr kepurė
kiaušinis nekristų (nelėktų, nenugriūtų, nenukristų, nenusiristų, neriedėtų)nuo galvos žr kiaušinis
kaip su kiaušiniu ant galvos žr kiaušinis
kiaušis nenukristų (nenuvirstų)nuo galvos žr kiaušis
kiaušis stovėjo ant galvos žr kiaušis
kilpą mesti (nerti)ant galvos žr kilpa
kojomis galvomis žr koja
koją uždėti (užkelti)ant galvos žr koja
nuo kojų iki galvos žr koja
kur koja kur galva žr koja
košės saiko trūksta galvoje žr košė
košės įkrėsti į galvą žr košė
košės trūksta į galvą žr košė
kryžių imti ant savo galvos žr kryžius
ir kūlio negausi galvai prasimušti žr kūlis
kuolą duoti kalti į galvą žr kuolas
gali kuolą tašyti ant galvos žr kuolas
nors kuolą tašyk ant galvos žr kuolas
lankus dėti ant galvos žr lankas
laumės galva žr laumė
lentos nestoja galvoje žr lenta
lentų trūksta galvoje žr lenta
meška nusisuktų (nutrūktų)galvą žr meška
meška trūksta galvą žr meška
mieto netašo ant galvos žr mietas
gali mietą tašyti ant galvos žr mietas
nervos krito į galvą žr nervos
už nespeigos galvos žr nespeiga
ožiai mušasi galvoje žr ožys
po oželio galva žr ožys
plaukai atsistojo ant galvos žr plaukas
plaukas nekrinta (nenukrito)nuo galvos žr plaukas
plaukas nepakrutėjo (nesuklibėjo)ant galvos žr plaukas
nė vienas plaukas nenukris nuo galvos žr plaukas
plaukai keliasi (pasišiaušė, pastėro)ant galvos žr plaukas
plaukus pašiaušti ant galvos žr plaukas
plaukai pašiuro ant galvos žr plaukas
plaukus rautis nuo galvos žr plaukas
plaukai pasistojo (statosi, stoja)ant galvos žr plaukas
plaukai sustojo stati ant galvos žr plaukas
plaukai šiaušiasi (šiurpsta)ant galvos žr plaukas
poną turėti ant savo galvos žr ponas
nei rūroje nei galvoje žr rūra
Saliamono galvą turėti žr Saliamonas
sija palūžo galvoje žr sija
sijoną užmauti ant galvos žr sijonas
skaros lekia per galvą žr skara
skystumos turi galvoje žr skystuma
smegenų turėti galvoje žr smegenys
smilgos galvoje žr smilga
kaip sniegas ant galvos žr sniegas
srutas pilti ant galvos žr srutos
stogas ant galvos žr stogas
sutromis pilti ant galvos žr sutros
trakinio galva žr trakinys
šaltą vandenį pilti ant galvų žr vanduo
vėjai galvoje žr vėjas
devyni vėjai pučia galvoje žr vėjas
tušti vėjai pusto galvoje žr vėjas
vėjai išdulkėjo iš galvos žr vėjas
vėjai mušasi po galvą žr vėjas
vėjas pripūtė galvas žr vėjas
vėjai pučia (staugia, sukasi)galvoje žr vėjas
vėjai švelpia po galvas žr vėjas
vėjai šoka kadrilį galvoje žr vėjas
vėjas (vėjai)švilpauja galvoje žr vėjas
vėjai švilpia galvoje žr vėjas
vėjai vaikšto galvoje (po galvą) žr vėjas
nors velnias atsistotų ant galvos žr velnias
vinių trūksta galvoje žr vinis
vištos galva žr višta
vištos galvą turėti žr višta
kaip višta be galvos žr višta
zuikiai pjaunasi galvoje su kralikais žr zuikis
žarijas krauti ant galvos žr žarija
žąsies galva žr žąsis
žvirblio galva žr žvirblis
žvirbliai vanojasi galvoje žr žvirblis
kaip žvirblio galva žr žvirblis