káilio dirbìmas mūšis: Kaip daug tokių dirbimų kailio neužrašyta. Piet.
káilio išmangū̃rijimas išpėrimas, sumušimas: Už kailio išmangūrijimą dar ponui rankas nubučiuodavo. rš.
káilio lupìkas išnaudotojas: Ponas – kailio mūs lupikas. rš.
káilio ráugas bjauri rūgštis: Duona įgavo kailio raugą tiek ilgai berūgdama. Slnt. Tas kisielius perrūgęs, smirda kailio raugu. Klvr.
káilių raugaĩ bjauri rūgštis: Gira kailių raugais nurūgo. Ds.
káilis brangùs vengiama gauti pylos: Ale kai kailis brangus, tai ir tylėjau. Šmn.
devýnis káilius dýžti labai išnaudoti: Samdiniams jis geriau primes kelias markes, bet užtai dyš nuo jų devynis kailius. rš.
devýnis káilius lùpti labai išnaudoti: Jo dvaras užstatytas, todėl ir lupa nuo mužiko devynis kailius. rš.
devýnis káilius nulùpti
1.brangiai pareikalauti (už darbą ar pirkinį): Už tą saują grūdų tau devynis kailius nulups, mielas pone. Avyž. Tik, susimildamas, neik pas agentą Bruzgulį, jis devynis kailius nulups, paminėsi mane!. Andr.
2.smarkiai sumušti: Aš tau kad nulupsiu devynis kailius, tai tu man neišdykausi!. Kt.
devýnis káilius nuplė́šti labai brangiai pareikalauti užmokėti: Pagaliau vežikai mūsų lagaminus iškrovė pas kažkokio traktieriaus duris ir, už atvežimą nuplėšę devynis kailius, vėl nudardėjo į stotį. Vencl.
deviñtą káilį nudìrti išnaudoti, nuskriausti: Tas tik ir žiūri darbininkui devintą kailį nudirti. Vencl.
deviñtą káilį nulùpti brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nulupo nuo manęs. Šk.
deviñtą káilį nuplė́šti Šk. brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nuo manęs nuplėšė. Snt.
dù káilius nulùpti išnaudoti: Gaspadorius, kad galėtų, du kailius iš samdininko nuluptų. KrvP. Nuo vieno jaučio nor du kailius nulupti. Dr.
išdỹkęs káilis išdykėlis, padauža: Ot išdykęs kailis tas mūsų vaikas!. Skr.
kíetą káilį turė́ti būti nejautriam ar neklusniam: Per daug jis kietą kailį turi, kad klausytų. Jnš.
kitaĩs káiliais apsimainýti pakeisti pažiūras: Iš karto kiek prilindo į įstaigas apsimainę kitais kailiais. Škn.
nečỹsto káilio
1.piktas: Mat koks nečysto kailio šuva. Ėr.
2.nedoras: Jis labai nečysto kailio. Ėr.
nedõras káilis nenuorama: Ak tu, nedoras kailis!. Ps.
nedõro káilio
1.piktas: Tas šuva labai nedoro kailio. Ėr.
2.savanaudis, blogas: Toks jau nedoro kailio tas senis, matai, tyčia leidžia avis į burokus. Jnš. Nedoro kailio boba. Pc.
nesavamè káilyje prastai nusiteikęs: Bastėsi visą vakarą nesavame kailyje. Avyž.
pasiléidęs káilis išdykėlis: Jau toks pasileidęs kailis tas vaikpalaikis, nieko nebeklauso. Jnš.
paskutìnį káilį lùpti išnaudoti: Taipgi reikia, man rodosi, stebėtis, jeigu lietuviai lupa paskutinį kailį nuo lietuvių. Kudir.
paskutìnį káilį nulùpti labai išnaudoti: Žiūrėk, Baraišai paskutinį kailį nulupo: už tai, kad tas dar peržiemojo savo grytelėje – kasdien dvaran prie kūlės kvietė. Vien.
pàts (kieno)káilis labai panašus į ką: Tas tavo vaikas pats tėvo kailis: taip pat lūpas sustatęs, taip pat susiraukęs. Brs.
ramaũs káilio tylus, rimtas: Buvau irgi tokia nelabai ramaus kailio. Ppl.
savamè káilyje nenusiturė́ti šėlti, išdykauti: Nenusituri vaikas savam kailyje, reikės vėl lupti. Krs.
savamè káilyje nenustìgti išdykauti, triukšmauti, šėlti: Tada gi tu nenustigsi savam kailyje. Krs.
savamè káilyje nerìmti šėlti, išdykauti: Kodėl gi šiandien vaikai taip nerimsta savam kaily?. Slm.
savamè káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Savam kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis: Juočbalienės veide ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo – stačiai ji savam kaily nesitveria. Bub.
savamè káilyje netvérti nerimti, labai nerimauti, jaudintis: Jis žmogus nebetveria savam kaily. Jnšk.
sàvo káiliu pačiam, praktiškai (patirti kokią blogybę): Pamatysi, kaip jin pati savo kailiu pajus jo ranką. Jnš. Bet kad tam „podporučikui" ar „poručikui" narsumo netrūksta, patyriau šiandien savo kailiu. Pt. Žinoma, gerai, kai tautos rinktas atstovas ir viena, ir kita pats savo kailiu išbando. Šein.
sàvo káilį gélbėti ištrūkti iš bėdos: Patark, kaip mums ir tą žmogų, ir savo kailį gelbėti. Trein.
sàvo káilį įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Aš manau, kad jis įkiš savo kailį žandarams. Myk-Put. Ne kartą vilkus nuo bandos praginiau, du kartu vos savo kailio neįkišau. Bs.
2.žūti: Bet per tai ir pati savo kailį įkišo. Valanč.
sàvo káilį įmer̃kti įkliūti, patekti į bėdą: Žandarai pradėjo ginti, bet ir jiem pateko įmerkti savo kailį. Kudir.
sàvo káilį išnèšti ištrūkti, išvengti bėdos: Džiaugėsi peliutė, pati savo kailį išnešusi. Jabl. Tavo laimė, kad suspėjai laiku išnešti savo kailį. Varn.
sàvo káilį išvadúoti išsigelbėti, išsisukti iš bėdos: Tą pavojaus valandą visi suerzinti, išsigandę žiūri tik ties savimi, kiekvienas tik susirūpinęs, kaip savo kailį išvadavus, kaip savo turtas išgelbėjus. Pt.
sàvo káilį mainýti keisti pažiūras, prisitaikyti: Kodėl tu tiek kartų savo kailį mainai, Viliau?. Simon.
sàvo káilyje neišsitèkti nerimauti: Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?!. Rm.
sàvo káilyje neištvérti neiškęsti (ko nepadarius): Jau jis neištveria savo kaily nepasakęs ko nors jauniesiems. Cvir.
sàvo káilyje nerìmti
1.šėlti, triukšmauti: Jau net ir Nemunas nerimsta savo kaily: išlipo iš krantų pasižiūrėti.... Mont.
2.kilti dideliam norui, panūsti, neiškęsti: Kalvis nupasakojo siuvėjui savo kelionės tikslą, nupiešė jį tokiomis gražiomis varsomis, kad ir siuvėjas neberimo savo kaily, panūdo eiti drauge laimės ieškoti. Nėr. Pajutęs gerą kąsnį senis iš papratimo savo kaily nerimsta. Pt.
sàvo káilyje nesikę̃sti nerimti, jaudintis: Jisai savo kaily nesikenčia. Ss.
sàvo káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Paėdę, išsiganę, savo kaily nesitveria. Vkš. Savo kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis, nervintis: Nesitverdama savo kaily bėgu prie sodo vartų ir žūriu pro laukus į girios aikštelę, kur baisiausiai siaučia pragariškas armotų trenksmas. Pt.
sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestygstu savo kailyje: juodu serga, o aš čia sėdžiu. Jrb.
sàvo káilį nèšti bėgti, sprukti: Bailūs kiškiai, pastatę ausis, nešė tolyn savo kailius. Vien. Nešk ir tu savo kailį į kitą ūkį, pamatysi, ar bus gerai. Šl.
sàvo káilyje netil̃pti šėlti, išdykauti: Šitie štai dar vakar buvo nebrendėliai, vėjavaikiai, netilpę savo kailyje. Vaižg. Benius nebetilpo savo kailyje. Avyž. Toksai jis, geros nuotaikos ir netelptantis savo kailyje, ir su Deimante susipažino. Bub.
sàvo káilyje netvérti šėlti, triukšmauti, labai juoktis: Vyrų užstalė, kuriai meisteris rodo viena akimi apgaulę, negali tverti savo kailyje. Cvir.
sàvo káiliu pajùsti praktiškai įsitikinti: Pone profesoriau, turėjote progos savo kailiu pajusti autoritetinės valdžios kietumą!. Andr.
sàvo káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Vieni sėdi apkasuose, kiti naudojasi proga – uždarbiauja, kiti pakeitė savo kailį ir purvais drebia į savo vakarykščius mokytojus. Vien.
sàvo káilį prikaĩsti nukentėti: Už tai, kad karves suleido į dobilus, dar jis man prikais savo kailį!. Paį.
sàvo káilį sáugoti būti savanaudžiui: Ale ir žmonės: tik savo kailį saugo, o dėl kitų galvą nė kiek neskauda. Jnš.
sàvo káilį vadúoti stengtis išvengti bausmės: Kas meluoja, savo kailį vaduoja. Jnš.
nè sàvo káilyje nerimsta: Ubagė ne savo kaily: kad nepažintų sūnus, bijo. Mšk.
siùtusio káilio piktas: Jis siutusio kailio. Žml.
sveĩką káilį išnèšti pasprukti, išsigelbėti: Užkiršinau bobas, tai kad ims braklyti – vos sveiką kailį išnešiau. Ll. Džiaukis, kad sveiką kailį išnešei!. Mrj. Durtuvą atidavei – žiūrėk dar, kad sveiką kailį išneštum. Saj. Žandarai nesiryžo avilio judinti ar jiems į galvą neatėjo, ir taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir.
sveĩką káilį ištem̃pti pasprukti, ištrūkti: Tai ką, vaikel, išsisukai, ištempei sveiką kailį, nu, tai džiaukis. Sk.
sveĩką káilį išvil̃kti pabėgti, ištrūkti: Ką ten! Tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį per duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius. Jnš.
sveĩką káilį parnèšti pareiti ištrūkus: Vos tik sveiką kailį parnešiau. Jrb.
káilį angýti perti, mušti: Kai kailį imsiu su lazda angyti, tai klausysi!. Gr.
káilį ángti perti, mušti: Pradėjo vyras vokiečiui kailį angti. ps.
káilį aplýginti apmušti: Aplygino jam kailį gerai, tai dabar vaikas kaip vaikas. Jrb.
káilį apráižyti išperti, apmušti: Apraižys tau tėvas kailį, ir bus tau!. Tl. Jei neįpuolė atgal į kamarą, tai ir gerai kailį apraižė. Žem.
káiliu (kieno)apsisègti užmušti: Neik niekur, ka anas vis lygu apsisegs tavo kailiu. Arm.
káilį atbárškinti primušti, prilupti: Reikia gerai arkliui atbarškint kailis, tada nustos baidytis. Ds.
káilį atkasýti primušti, prilupti: Aš tau atkasysiu kailį botagu!. Ds.
káilį atkatúoti primušti, prilupti: Kad aš tau atkatuosiu kailį, tai tu žinosi kaip rūkyti!. Alv.
káilį atkrẽnyti prilupti: Muškis muškis, kai atkrenys kada kailį, tai bus!. Mlt.
káilį atkùlti primušti: Kad atkūlė gerai kailį, tuoj liko geresnis. Ds.
káilį atnė́ręs (į ką)
1.labai panašus: Ta Madlė į savo tėvą ir kailį atnėrusi. Simon. Bus į tėvą ir kailį atnėręs. Krtn. Karvaitė visą kailį bus į motiną atnėrusi. J. Tas tavo vaikas į tave visai kailį atnėręs. Klp.
2.panašus savo pažiūromis: Į vokietį ir kailį atnėręs tasai Mikelio sūnus!. Simon.
káilis atsakỹs bus mušamas, lupamas: Bene tavo valia – turi eiti, o ne, tai tavo kailis atsakys. Žem. Kaip tu nori, tavo paties kailis atsakys, kad neklausysi, gausi nuo tėvo. Tl.
káilį atskal̃bti apmušti: Aš jam gerai atskalbiau kailį, tai žinos, kad taip nereikia daryt. Rs.
káilį atšérti primušti, prilupti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai. Stk.
káilį atšùtinti prilupti: Reikia jum gerai atšutint kailis diržu, tai nustosta dūkt. Ds.
káilį atšveĩsti primušti, prilupti: Jam kailį atšveitė Jonas diržu. Ds.
káilį atvanóti prilupti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia. Prl.
káilį áusti mušti, lupti: Ar girdi? Ta vėl vaikui kailį audžia, ar jau galva susisuko?. Jnš.
káilį áušinti mušti, lupti: Tai ką, aušino vėl tau kailį!. Plng.
káilį bárškinti mušti, lupti: Mačiau, vėl barškinai kailį šuniui, ar vėl padarė ką?. Ut.
káilį botagúoti mušti, pliekti botagu: Palauk, aš tau kailį imsiu botaguoti, tada suprasi. Auk.
káilis brãzda apie mušimą, lupimą: Tik neklausyk tu manęs, kaip imsiu aldabyti, kad ir kailis brazdės!. Brs.
(kieno) káilyje bū́ti patekti į kieno padėtį: Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. rš. Nenorėčiau jos kaily būt. Kdl.
káilis bùvo darbè mušė, lupo: Tai tavo kailis šiandien vėl buvo darbe. Šl.
káilį čáižyti mušti, lupti: Pradės tau tėvas tuoj kailį čaižyti, kad tai darai. Krs.
káilį derė́ti mušti, lupti: Aš deru kailį, t. y. mušu, dyžu su rykštėmis. J.
káilį dėvė́ti prisìminant labai mušti, pliekti: Dėvėk prisimynęs vaikui kailį, tik tada išaugysi žmogų. Sk.
káilį dìrbti mušti, lupti: Dirbtas kailis brangesnis. KrvP.
káilį dyrióti mušti, lupti: Paliksiu prie dėdės, lai dyrioja tau kailį. Skd.
káilį dìrti mušti, lupti: Diria vaikui kailį, net kudlos lekia. Skd.
káilį dýžti
1.mušti, lupti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas kailį dyžia. Vvr. Nuo mažumos dyžk kailį vaikui, ir bus žmogus. Jnš.
2.išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą kailį dyžė ubagei, ko čia benorėt. Jnš.
káilis drẽba ima baimė: Man tik kailis tir tir ėmė drebėti, kai į duris pasibeldė. Jnš. Jo kailis dreba. PnmA.
káilį drẽbinti baimintis, bijoti: Nėr ko kailį drebinti dėl kito. Ms.
káilį dùlkinti mušti, lupti: Ar girdėjot? Vakar vakare kad dulkino tai dulkino Jurgelis Ermutei kailį!. Jnš.
káilį dúoti mušti, lupti: Taip jau davė tėvas kailį, – paėjo kiek, ir vėl kiša liežuvį. Šl.
káilį éngti mušti, perti: Kam tam vaikui kailį engti be reikalo, ar jis ką supranta. Škn.
káilį éngti prisìminant labai išnaudoti: Ir toks lygus savo mužikams engė mužikų kailį prisimindamas. Žem.
káilį er̃kėti mušti: Šiandien vėl ans savo pačiai kailį erkėjo. Krp.
káilį gélbėti stengtis ištrūkti (iš bėdos): Tu dabar nori kailį gelbėt?. rš.
káilį įdìrbti prilupti, primušti: Kai įdirbs jai kailį, tai pasijudins prie darbo. Brt.
káilį įdùlkinti prilupti, išperti: Gerai jam įdulkino kailį, pylė, kiek norėjo. Jrb.
káilį įdúoti
1.įkliūti į bėdą: Kiekvienas bijosi savo kailį įduoti, o drąsuolių mažai. Žem.
2.gauti mušti, lupti: Na tai kaip – įdavei kailį dėl tos panos?!. Škn. Gerai, kad pro duris išaudei, būtum kailį įdavęs. Ll.
káilį įdúoti į dárbą gauti mušti, lupti: Girdėjau, kad vakar vėl buvai kailį į darbą įdavęs. Šl. Kad neklausai, per tai ir kailį į darbą įdavei. Grz.
káilį įdúoti į gárbaną patekti į vargą: Oi ta mergelė durnai daro už ano eidama: tai įduos kailį į garbaną, verks šunį apsikabinus. Škn.
káilį įkárti prilupti, apmušti: Nutverdavo ir gerai įkardavo bobai kailį. Trgn.
káilį įkìšti į bėdą įkliūti: Tau taip ir knieta kailį įkišti. Pns. Iškilo aikštėn šuniška jo baimė įkišti kailį. rš. Įkišai kailį ir kentėk, ką padarysi. Ms.
káilį įmer̃kti įkliūti į bėdą: Įmerkei kailį, tai ko dar dabar vaipaisi?. Jrb.
káilį im̃ti perti: Neklausyk neklausyk – ims tau tėvas kailį. Slm.
káilį išangýti išperti, prilupti: Paėmęs diržą kad išangysiu tau kailį, žinosi!. Šd.
káilį išángti išperti, prilupti: Gerai išangiau vaikui kailį. Vv.
káilį išáusti prilupti, išperti: Išaustų [girtuokliams] kailį, bijotų bedraibsytis pakeliais. Krš. Išausiu kailį už lakstymą. Vvr.
káilį išáušinti primušti, prilupti: Kailį jam gerokai išaušino. Klp.
káilį išavė́ti primušti, prilupti: Aš jam kailį gerai išavėjau. Skr.
káilį išbalnóti prilupti: Kur man pagalys, aš tai katei vėl išbalnosiu kailį!. Skr.
káilį išbélsti primušti, prilupti: Palauk, išbelsiu tau kailį!. Skr.
káilį išbìldinti prilupti: Kai kailį jam gerai išbildinsiu, tai žinos!. Skr.
káilį išblìzginti primušti, prilupti: Tai ar pačiam, tokiam vyrui, išblizgino kailį?!. Jnš.
káilį išbrūkliúoti primušti, prilupti: Išbrūkliuok marčiai kailį, ir tylės. Krkl.
káilį iščáižyti primušti: Nieko nebus, reikės kailį tau iščaižyti, gal nusiraminsi. Lnkv.
káilį iščíežti prilupti: Tėvas iščiežė jam kailį už lakstymą naktimis. Pln.
káilį išdarýti primušti, prilupti: Aš jam kailį kaip išdariau, tai nereiks jam daugiau vogti. Slk.
káilį išdėvė́ti primušti: Tik tu nenurimk, kad išdėvėsiu kailį, čiaudėsi tik vien!. Jnš.
káilį išdìrbti primušti, prilupti: Kai išdirbsiu tau kailį, ir kada gimęs atsiminsi. Žmt. Kai išdirbs tėvas kailį, tai žinosi!. Kt. Išdirbo pačiai kailį. Klvr. Išdirbk gerai kailį – ir dvės, atsimins. Prn.
káilį išdìrti primušti, prilupti: Ko neklausei, bene nori, kad kailį išdirčiau?!. Brs.
káilį išdýžti primušti, prilupti: Išdyšiu tau kailį, tik, veizėk, tada nekriok. Ms.
káilį išdùlkinti prilupti: Na ir gerai, kad tau tėvas kailį išdulkino. Krs.
káilį išdúoti prilupti: Kad išduotų kailį gerai, būtų kitoks. Kž.
káilį išekė́ti primušti, prilupti: Išekėsiu tau kailį už neklausymą!. Ms.
káilį išéngti prilupti: Išengė kailį su rimbu ir buvo po visko. Vkš.
káilį išer̃koti išperti: Paveizėsi, kai aš tau kailį išerkosiu. Šts.
káilį išgélbėti išsisukti iš bėdos: Tai šiaip taip išgelbėjai kailį nuo žmonelės, negavai lupti. Šl.
káilį išir̃kioti primušti, prilupti: Palauk, tu išmanysi, kad tau gerai iširkios kailį!. Brs.
káilį iškáišti primušti, prilupti: Kad gerai iškaištų kailį, ir nebeimtų ne savo. Ms. Kaip iškaiš kailį, tai žinos, kur pipirai auga!. Dj.
káilį iškarnãpyti išperti: Aš tau kailį iškarnapysiu!. Brs.
káilį iškáršinti išperti: Jai kailį iškaršino ir išvarė šunų lodyti. Krž.
káilį iškar̃šti
1.primušti, prilupti: Mama, kai parnešiau [pavogęs] griviną, reikėjo man duot beržinės košės, kai parnešiau avį, reikėjo kailį iškaršt, o kai kviečių parnešiau, mane pražudei. Gdž. Kailį iškaršti tau reiktų. Cvir. Aš jai kada nors iškaršiu kailį už lakstymą pas tą šlubį. Kudir. Gerai kailį jam iškaršė per patalkį. Jrb. Kai iškaršiu kailį, žinosi daugiau taip nedaryti. Aln.
2.sulydyti: Tą vakarą smarkus lietus jiems iškaršė kailį. Avyž.
káilį iškasýti primušti, prilupti: Tau tik brūklį paimti ir kailį iškasyti. Skr.
káilį iškedénti prilupti: Nu ir gerai jam kailį iškedeno tėvas. Jrb.
káilį išklėstúoti prilupti: Kaip aš tau kailį išklėstuosiu, tai tu visą amžį atminsi mane!. Erž.
káilį iškočióti primušti, prilupti: Nei pačios, nei marčios, – kas tau kailį iškočios!. Saj. Reikėjo tik kailį iškočioti tokiai panai, ar nemokėjai?!. Jnš.
káilį iškrė̃nyti prilupti: Kad aš tau iškrėnysiu kailį, tai nenorėsi po svetimus sodus landyti!. Tv.
káilį iškrė̃sti apmušti: Daugiau nieko, tik kailį iškrėsti, ir viskas praeis. Šts.
káilį iškùlti primušti: Aš jau nebegaliu, pamatysi, kaip tam katinui iškulsiu kailį. Ds.
káilį iškùtryti prilupti: Iškutrijau kailį, kad žinotų ir kitą kartą tokių šposų nekrėstų. Brs.
káilį išlýginti prilupti: Ar nori, kad kailį išlyginčiau, ką čia dabar dirbi?!. Jrb.
káilį išlùpti primušti: Išlupsiu gerai kailį, visa siusta tavo išlakstys. Vvr. Aš tau išlupsiu kailį, kad neklausai. Mrj.
káilį išmangū̃ryti primušti, prilupti: Aš tuoj jam kailį išmangūrysiu, kad tik užspėjus. Žem.
káilį išnérti primušti, prilupti: Išnerk gerai tu jam kailį. Alk.
káilį išnèšti ištrūkti: Vyram, matyt, pasisekė išnešti kailį. Avyž. Kur jau čia suksis: jiems bet tik kailis išnešt!. rš. Tik kailį išnešiau, kaip pradėjo anys daužytis. Grv.
káilį išper̃ti prilupti: Einam, pakalbėsim, jei kalbės žmoniškai. Jei ne, išvaikysim ir kailį išpersim. Myk-Put. Greičiau eik, suieškok; nesurasi, visą kailį išpersiu!. Bil.
káilį išpìlti prilupti: Gana tokiam išpilti kailį, ir ateis į protą. Avyž. Išpilk tik kailį su sprunguliu, ir nutils. Jnš.
káilį išplóninti išperti: Dabar imkim ir išploninkim kailį tam, kur prie sienai guli. Rs.
káilį išplum̃pinti prilupti: Kodėl tu piemenukui kailį išplumpinai?. Skr.
káilį išplum̃pyti prilupti: Anam reikia kailį gerai išplumpyti. KlvrŽ.
káilį išpùrtyti prilupti: Na kaip, ar gerai vyrai kailį išpurtė?. Jrb.
káilį išpū̃sti prilupti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę gerai. Lnkv.
káilį išrangýti sumušti: Jam reikia gerai kailį išrangyti, tada bus kitoks. Skr.
káilį išrašýti prilupti: Kaip aš tau išrašysiu kailį, tai atsiminsi, kada gimei!. Al.
káilis išrū́go nusilpo begerdamas, nusistekeno: Vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė. Dauk.
káilį išsiver̃sti pakeisti pažiūras: Išsivertę kailius, tokie čia ir lenkai. Rdn.
káilį išskal̃bti sumušti: Geriau neprasidėk: kailį išskalbs, ir tiek tebus. Ll. Išalkus parėjau kitos dienos popiete, mama išskalbė kailį, o paskui padavė tokią lėlytę. Bub.
káilį išskùsti sumušti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs. Krėv.
káilį išspìrginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nei iš šio nei iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu. Jnš.
káilį išsùkti išvengti kokios bėdos: Ilgai bylinėjo, ale ką tu jam padarysi, vis tiek raitės raitės ir išsuko kailį – nepakliuvo. Jnš.
káilį iššukúoti primušti, prilupti: Iššukuosma tavo seną kailį!. Užv. Gerai iššukuok kailį, ir klausys. Užv.
káilį iššùtinti prilupti: Kazokai jums iššutins kailį. Sruog. Iššutino tėvas bernui kailį. Srj.
káilį iššveĩsti prilupti: Neverk, ba kai iššveisiu kailį, tai žinosi!. Alv. Iššveisk vaikui kailį, nedirbs niekų. Srv.
káilį ištarkúoti prilupti: Nu ir ištarkavo jis vakar tai mergai kailį. Jnš.
káilį ištriñkti išbarti, iškoneveikti: Man patiko jo atvirumas ir drąsa, su kuria jis ištrinko mums kailį už blogą vadovavimą. rš.
káilį išvangū̃ryti prilupti: Už tokį darbą reik gerai jam kailį išvangūryti. Ll.
káilį išvanóti prilupti: Kaip išvanos tau kailį, tada žinosi!. Kdl. Už tokį darbą tau gerai reikia kailį išvanoti. Bgs.
káilį išvąšúoti primušti: Išvąšuosiu kailį – tinginys tuoj išgaruos. Snt.
káilį išvelė́ti primušti, prilupti: Saugokis, kad ir tau kailio neišvelėtų. Krs. Na ir išvelėjo kailį. Mrj.
káilį išvélti primušti: Išvėlė kailį, bus dabar ramesnis. Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga. Vlkv.
káilį išver̃sti pakeisti pažiūras: Gal dar atsiras tokių, kurie, paskaitę mano žodžius, pasakys, kad, girdi, tas išvertė kailį... Tai tiesa. Aš kailį išverčiau, bet tik į gerąją pusę. rš. Nu ans tai taip greitai kailį išvertė, manė, kad niekas nesupras. Šv. Kaipgi atskirti, kuris iš tikrųjų nusivalė dvasinį purvą ir nuoširdžiai dirba Tėvynės labui, o kuris tik išvertė kailį ir pirmai progai pasitaikius dar kartą jį išverstų mainais į šiltą vietą. rš.
káilį išver̃sti į añtrą pùsę pakeisti pažiūras: Kaip moka kailį išversti į antrą pusę!. Šv.
káilį išvė́tyti prilupti: Kai išvėtysiu kailį, tai daugiau taip nedarysi!. Ll.
káilį išvokúoti prilupti: Aš tau kailį išvokuosiu, jei nesiliausi išdykauti. Šv.
káilį išžãryti prilupti: Kaip anas pačiupęs gerai kailį išžarys, tai žinos daugiau nelįst į svetimą sodą. Paį.
káilį kaĩsti mušti, lupti: Kai pareisi namo, tai, vaikel, tau tėvas kailį kais. Lš.
káilį kaĩšti mušti: Tokiam neklaužadai reik kasdien kailį kaišt. Rs.
káilį kapóti mušti, lupti: Be reikalo tam vaikui kailį kapoji, ar jis ką supranta. Jnš.
káilį kar̃šti mušti, lupti: Sučiupę savo arklį nujojant, karšia kailį tokiam raiteliui. Pt. Už tokį darbą, vaike, tėvas karš tau kailį. Ėr.
káilį kasýti spausti prie darbo: Per metus tau kailį kaso gaspadorius, ir ne ką tegausi. Pnd.
káilį kedénti mušti, lupti: Susilaukė bobelė, ko norėjo: sako, jau kedena vyras kailį. Jnš.
káilį kočióti mušti, lupti: Neturi pačios, nei marčios, niekas kailio nekočios. Brs.
káilis krãtosi
1.bijo: Kur ten girsies, nė į tą pusę! Bet... man kailis kratosi, bijau. Žem. Ir man kailis ėmė kratytis, o ans baras, ir gana. Tl.
2.labai nenori, nemalonu: Taip priprato tingėti, jog, apie darbą atsiminus, kailis jai kratėsi. Žem.
káilį kùtryti mušti: Kutryk kutryk jam kailį, matai, ką jis padarė. Vl.
káilį kutúoti lupti: Tėvas kutavo jam gerai kailį, kas iš to?!. Vl.
káilį lýginti mušti: Ar tu motina, ar ne – kailį lyginsiu. Skr.
káilį lùpti
1.mušti: Lupk lupk gerai tam šuniui kailį, nesitąsys naktimis. Žž. Oo, kaip jai mažutei tėvas lupo kailį – juoda mėlyna būdavo. Jnš.
2.varginti, išnaudoti: Baisiai man kailį lupo visą gyvenimą, dabar tik atsitiesiau. Jrb. Buvau kaime – vargau, išvažiavau miestan – tas pats, argi ir duosies per visą amžių kailį lupti. rš.
káilį mainýti rš. keisti pažiūras:
káilį mangū̃ryti mušti: Ar vėl mangūrijai kailį šuniui?. Škn.
káilis nepatiñka nemielas: Jeigu kailis nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
káilis nerìmsta baisu: Ale mat kailis nerimsta – tokie laikai dabar baisūs. Sur.
káilyje nerìmti išdykauti, triukšmauti: Kai prisigeria, tai kailyje nerimsta. Pc. Vaikai iš to linksmumo kailyje nerimsta. Varn.
káilyje nesitvérti
1.nenustygti: Aš jau tuokart nebtveriuos kaily, mirštu iš juoko. Pln.
2.jaudintis: Laukiam čia tavęs, nebsulaukiam – kailyje netveriamos. Plt.
káilio nesuvaldýti pasileisti, nesitvarkyti: Jeigu savo kailio nesuvaldai, tai tada ir išeini velniop. Sur.
káilį nèšti bėgant gelbėtis: Plechavičiukams tris kartus iššovus, teko nešti kailį kaip zuikiams. Trein.
káilyje netil̃pti
1.šėlti, triukšmauti: Ir nebetilpo piliečiai kailyje, ir ėmė vėl nerimti, tik jau nebesusivaldydami. Vaižg.
2.būti storam: Kad jau priėdę avys – kailyje nebetelpa!. Krk.
káilis netiñka prie káilio neatitinka charakteriai: Netiko kailis prie kailio – von!. Bsg.
káilyje netvérti jaudintis: Kipšas kailyj netvėrė, matydamas jaunikaitį taip elgiantis. Valanč.
káilis niẽžti
1.apie labai nerimstantį: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu!. Ds. Kailis niežti, gausi diržų nuo tėvo. Jnš.
2.rūpėti ką padaryti: Tiesiog kailis jam niežti, taip nori pasakyti ir kai ko paklausti. Ap.
káilį nuáusti apmušti: Nuausk kailį paėmus šakikotį, ir užsikiš žiaunos. Jnš.
káilį nudažýti primušti, prilupti: Ponas ir juokaudamas tankiai nudažo kailį. Dauk. Jis man be jokio reikalo kailį nudažė. Skd.
káilį nudìrti prilupti: Tėvas nudyrė jam kailį. Mrc.
káilį nudìrti gyvám prilupti, nuplakti, primušti: Britvonai, už tokį darbą gyviems kailį nudirti... Tėvui skolų kaklas nekelia... o vaikai?... Žem. Tėvai jiems už tai gyviems kailį nudirs. rš.
káilį nudýžinti prilupti: Taip jau nudyžino kailį, kad baisu!. Vvr.
káilį nudýžti primušti, nuplakti: Kad jau mažam niekas nenudyžė kailio, ką jau dabar pusberniui bepadarysi. Jnš.
káilį nudùlkinti aplupti: Ar nudulkinai šuniui kailį už kiaušinių ėdimą?. Sk.
káilį nudúoti prilupti: Tu man palauk, pagausiu, tai nuduosiu kailį. Brž. Nuduok kailį, juk kitaip neklausys!. Vkš.
káilis nuė̃jo pagáugomis apėmė baimė: Žvilgterėjo dešinėn, ir kailis jam pagaugomis nuėjo. Vaižg.
káilį nugarúoti primušti: Aną vakarą jam gerai kailį nugaravo, kol ženysis, atmins. Žg.
káilį nuglóstyti apmušti, išperti: Kiek čia seniai tėvas nuglostė kailį, ir vėl nori!. Jrb.
káilį nuim̃ti išperti: Reiks užduoti, kad tėvas tau kailį nuimtų. Rk.
káilį nukar̃šti išperti: Aš matau, kad reikės ir tau kailį nukaršti. Krs.
káilį nukedénti prilupti: Ar ir vėl tau tėvas nukedeno kailį, kogi neklausai?. Jrb.
káilį nulýginti primušti, išperti: Nulygino kailį, tai dabar kai šventas. Jrb.
káilį nulùpti
1.primušti, išperti: Papuolei, vaikeli; tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
2.išnaudoti: Stengdavosi už tą patį litą nulupti nuo Mortos kuo didesnį kailį. Avyž.
3.į vargą įstumti, nualinti: Tas ponas taip nulupo kailį, kad žmogelis duonos nebeturėjo. Jnš.
káilį numáuti primušti, išperti: Vagį kai pagaus, tai ir kailį numaus. Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu!. rš.
káilį nunérti
1.primušti, prilupti: Taip padirbus, tėvas kailį nunertų. Krš. Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenunertų kailio. Dkš.
2.išnaudoti, nuvarginti: Tikrasis ponas, grafas, gyvena Vilniuje, o čia, dvare, kamisorius įmano žmonėms kailį nunerti. Žem. Tie teismai jam visai kailį nunėrė – liko be kelnių. Jrb.
3.apgauti: Jis jam gerai nunėrė kailį su tom avižom. Jrb.
káilį nunèšti ištrūkti, pabėgti: Džiaukis, kad nunešei kailį. Sd.
káilį nuraitýti prilupti: Na, dabar tai pražuvau: jis man kailį nuraitys!. Sruog.
káilį nurašýti primušti, išperti: Dar gal nebuvo kailis gerai nurašytas, kad šitaip šneka. Ds.
káilį nusvìlti įkliūti į bėdą: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia. Krs.
káilį nušérti prilupti: Kai pašauksiu tėvą, tai pasakysiu – nušers tau gerai kailį!. Krėv. Kad tavo kailis nenušertas. Lp.
káilį nušmùtryti primušti: Aš tau kaip nušmutrysiu kailį, tai tu žinosi!. Trg.
káilį nušùtinti primušti: O aš jūsų piemenį vis dėlto nukulsiu ir gerai kailį nušutinsiu. Krėv.
káilį nušveĩsti primušti: Nušveitė jam kailį. Ds.
káilį nušukúoti išlupti, išperti: Ar tik nenori, kad kailį nušukuočiau?!. Krs. Kai nušukuosiu tau kailį, tai žinosi!. Km.
káilį nutaisýti primušti: Aš tau tuoj kailį nutaisysiu!. Antz.
káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip kailis nutrūko. Rt.
káilį nuvanóti prilupti: Kai nuvanosiu kailį, kituokart žinos!. Skp.
káilį nužãryti prilupti: Tėvas jam gerai kailį nužarijo. Ėr.
(kieno) káilyje pabū́ti patekti į kieno padėtį: Tegu ir jie mūsų kaily pabūna ir pamato, ar ne tas pats!. Vien. Pabūtum tu mano kailyje, padėliotum per dieną pasmirdusius baltinius, ir ponios Stuinienės gyvenimas tau pasirodytų rojum. rš.
káilis padulkė̃s apie grasinimą mušti: Kad duosiu tau, tai ir kailis padulkės, tik tu man nenustok [šėlti]!. Ms.
káilį padùlkinti kiek perti: Padulkino kailį, ale jis vis tiek savo. Jrb.
káilį padúoti įkliūti (į bėdą): Padavei kailį [ištekėdama], tai ir paivija (muša). Trgn. Išėjau (ištekėjau) ir padaviau kailį. Lb.
káilį pakasinė́ti apmušti: Ar lauki, kad kailį pakasinėčiau – aš ilgai nelauksiu. Jrb.
káilį pakasýti primušti: Matyt, pati nori, kad kailį pakasyčiau už tokį darbą. Jnš.
káilį pakedénti primušti, išperti: Jam pakedeno kailį, o jis nė štai nė antai. Jrb.
káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Duok tokiems kokią nori partiją, kokią nori valdžią, – jeigu tik ji padėties viešpats, – per vieną naktį pamatysi tiek atsivertėlių, tiek kailius pakeitusių. Cvir.
káilį pakliudýti užsitraukti bėdą: Už akių visi mandrūs teisybę rėžti, o į akis – nė mur mur, katras bijo kailį pakliudyti. Škn.
káilį palýginti paperti: Kad tik tu nori, aš tau greitai galiu palyginti kailį, man nesunku. Sk.
káilis pàmetė káulus sulyso: Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų. Ps.
káilis panìžo parūpo (netikusiai elgtis): Muštis nori, kailis panižo. LzP.
káilį papùrtyti aplupti: Papurtė kailį gerai, tai dabar tyli. Jrb.
káilį partãlyti mušti: Tai tu vėl partalijai tai katei kailį. Škn.
káilį parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik kailį parvilkau. Skd.
káilį paspìrginti primušti, prilupti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirgint, tai būtų žinojus.... Sk.
káilį pasvìlinti primušti, prilupti: Kad nemoki!.. reik tik pasvilinti tokiem kailį gerai, ir nebelįs. Jnš.
káilį pašiáušti supykti, pasipūsti: Tik pamėgink aną užkliudyti, tuojau pašiauš kailį. Ms.
káilis pašiur̃psta apima baimė: Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis. Gruš.
káilį pašukúoti prilupti: Išvesti iš kantrybės vaikinai ne kartą grasino kailį jam pašukuoti. rš. Kaip pašukavo kailį, tai kaip šilta vilna dar̃. Sn.
káilį pérversti pakeisti pažiūras: Vokiečių laikais buvo pervertę kailį į vieną pusę, dabar pervertė į kitą – tai žmonės!. Šl.
káilį pìlti mušti: Girdėjau, kad vėl jam kailį pylė. Šl.
káilį plū̃kti mušti: Pas ponų nedirbau, man kailio neplūkė. Šlv.
káilį pridė́ti mirti: Ana ir kailį pridėjo ten bedirbdama, o niekas ir ačiū nepasakė. Skd.
káilį prikaĩsti pakliūti į bėdą, įkliūti, susilaukti nemalonumų: Geras buvo berniukas, tik be reikalo prikaitė kailį. Krs. Oi, galima kailį prikaisti su tokiais dalykais. Mžš.
káilį prikinkýti įkliūti į bėdą: Matai, kas nusidėjo, o kas kailį turėjo prikinkyti. Škn.
káilį prikìšti patekti į bėdą: Ir vis dėlto iškilo aikštėn šuniška jo baimė prikišti kailį. rš.
káilį prilùpti smarkiai nudyžti: Gerai jam reikėjo kailį prilupti, ne taip sau. Jrb.
káilį prišùtinti primušti: Sako, jis kailį gerai prišutinęs ir žmonai, ir uošvienei. Jnš.
káilis pùrtinasi bjauru: Purtinas kailis nuo tokių obuolių. Tl.
káilis raĩtosi
1.smarkiai (muša): Kad daviau, tai daviau – kailis tik vien raitės!. Jnš.
2.smarkiai (bėga): Kad movė vyrelis namo, kailis tik vien raitės – išsigando bobelės vargšas. Jnš.
káilį rėžúoti mušti, perti: Reikia tik kailį tokiai rėžuoti. Pgr.
káilį rùmžti mušti: Vaikui kailį rumžė. Nm.
káilį skal̃bti perti: Nieko nebelaukę vyrai ėmė jam kailį skalbti. Šl. Kad tie ims kailį skalbti, tas rėkti!. Ll. Skalbė kailį, kiek betilpo. Lpl.
káilį skùsti mušti, perti: Kai paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti. Vnž. Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto?. Krėv.
káilį sudìrbti sumušti: Na ir sudirbo jam kailį prisišveitę vyrai. Brt.
káilis sukaĩto apėmė baimė: Jam tik kailis sukaito, kai pamatė mane ant kelio. Krs.
káilį sùkti stengtis neįkliūti: Aš sukau kailį, norėjau iš bėdos išsisukti. Prn. Kiekvienas savo kailį suka. Rm.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad kailį šertų – tai tau!. Krn.
káilį šiáušti pūstis, didžiuotis: Nešiaušk kailio prieš mumis, dar ne tokių matėm. Varn.
káilis šiáušiasi
1.ima baimė, bijo: Dabar beliko pas poną eiti; Juozui kailis šiaušėsi. LzP. Bet dėl jų (arklių) likimo Domo kailis šaušėsi: paskutiniųjų netekęs – eik ir ieškok patogesnės gembės pasikarti; vis tiek elgeta būsi paleistas. Gric. Kai anie pradeda pasakoti, kailis šiaušias. Vgr.
2.darosi neramu: Gumbas rokuoja, o uriadnikui kailis šiaušiasi iš piktumo. Žem.
káilį šukúoti mušti, perti: Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti!?. Šl. Buvo tokie laikai, kad ponai ir kailį šukavo. Ub.
káilį šùtinti smarkiai mušti, perti: Ar mama negirdėjai, man sakė, kad ir vakar Jonis Stasei kailį šutinęs. Jnš. Kad aš tau imsiu kailį šutinti!. Ll. [Smuklininkas] ėmė šutinti nedorėliui kailį. Cvir.
káilį švantãlyti mušti: Gėrė gėrė – prigėrė ir ėmė kits kitam kailį švantalyti. Krp.
káilį šveĩsti mušti, perti: Žiūrėk, ans vėl kailį šveičia tavo seniui. Škn. Paskui vyras ir ėmė jai kailį šveist. Prn.
káilį švéntinti mušti, perti: Sako, ar šeštadienį, ar sekmadienį parėjęs vėl gerai įtraukęs ir vėl ėmęs pačiai kailį šventinti. Sk.
káilį taisýti mušti, lupti: Sugrįžo supykęs pas raganą ir kaip pradės vėl jai kailį taisyt. Jnš.
káilį tašýti mušti, perti: Ką ten! Sakė, vėl tašė Juozeliui kailį kaip pašėlę, na, ar nereik tokiem nagus nudaužyti!. Sk.
kailiùkas tem̃piasi darosi išdykęs, neklauso: Ką tiems jauniems pasakysi, kad aniems ragiukai dygsta, kailiukas tempias. Šauk.
káilį tvóti mušti, lupti: Pagriebė boba šluotą, valiai jam kailį tvoti. Pgr.
káilis užkaĩto supyko: Kai pradėsiu rokuotis, o jis ką pasakys priešais, tai užkais man kailis. Žem.
káilį užkar̃šti aplupti: Tai sakau, kad taip anys nučiupus ir gerai užkaršus kailį. Sug.
(kieno) káilis užmokė̃s (kas) atsakys: Jaugi (juk) ne mūsų kailis užmokės, bet jūsų. Ps.
káilius užráugti Ds. supykus nekalbėti:
káilis užsìdegė perpyko: Jau užsidegė kailis nabagei, kad pulna priešais. Krš.
káilis užšãlo apėmė išgąstis: Jau man visas kailis užšalo, kai jis pasakė. Skdv.
káilį vanóti mušti: Na, vaikeli, tai tavo kailis vėl buvo vanojamas. Sk. Kad aš duonos nenusipirksiu, tai aš tau kailį vanosiu. Všn. Tokiam verkiant reik kailį vanoti. Ll.
káilį vartýti nuolat keisti pažiūras: Kad ir mokėjo kailį vartyti, ale priėjo liepto galą. Krž.
káilį vąšúoti mušti: Paskui ten kailius vąšavo visiems su kančiumi. Snt.
káilį velė́ti primušti, prilupti: Kelis kartus velėjau kailį, o nieko nepadeda. Pn.
káilį ver̃sti keisti pažiūras: Mes kitaip kailio nebverčiam. Žv. Kiti labai moka kailį versti, jiejie ir gyvena gerai. Trg.
káilį ver̃sti į kìtą pùsę keisti pažiūras: Kas tik ateina, ir verčia kailį į kitą pusę. Krš.
káilį ver̃stis keisti pažiūras: Niekas per gvaltą nespiria kailio versti, patys verčias. Krš.
káilį vė́tyti mušti: Reiks kailį vėtyti, jei neklausai. Ll.
káilį vyzgúoti slėpti teisybę: Aš ir biskį savo kailį vyzguoju – kam turi mane tokį matyti. Jrb.
káilį vokúoti mušti: Ištekėjo už tokio vilkmušos – kur ans tau kailio nevokuos. Ggr.
ant sàvo káilio pats iš praktikos (patyręs vargo): Ant savo kailio pramokę pažinti, kas po kam, turime sau galvon įkalti, kad nei rusas mums ne tėvas, nei vokietis ne brolis. Pt. Kaip jis mokinosi universitete ir kiek jis perkentėjo, kiek vargo, tas tik tegali suprasti, kas ant savo kailio yra tokią kovą ir vargą patyręs. Žem.
ant sàvo káilio im̃ti būti atsakingam: Eikit po kelmais, o kam aš imsiu viską ant savo kailio, matai, kokie ponai atsirado!. Šl.
ant sàvo káilio nèšti būti atsakingam: O kam aš turiu ant savo kailio nešti, tegu jis sau žinos. Jnš.
ant sàvo káilio pakélti išgyventi, patirti: Sykiu ir mano vyras, būdavo, pripasakos, kiek ponų malonės ant savo kailio pakėlęs!. Žem.
ant sàvo káilio patìrti išgyventi: Žmogui reikia viską ant savo kailio patirt, tada jis įsitikina, supranta. Mark. Mes tą juoką patyrėm ant savo kailio gerai. Rd.
ant sàvo káilio prisiim̃ti būti atsakingam: Prisiimu visa ant savo kailio. An. Neprisiimk nieko ant savo kailio. Krs.
be káilio lìkti labai stengtis: Nors be kailio liksi, visiems neįtiksi. Pnd.
dėl sàvo káilio drebė́ti bijoti (įkliūti): Taip jau pirma gudravojo, o dabar pats dreba dėl savo kailio. Sk.
į kìtą káilį įlį̃sti pakeisti pažiūras: Buvo tautininkas, o dabar įlindo į kitą kailį. Gs.
į (kieno)káilį atnė́ręs labai panašus: Į tėvo kailį atnėręs. Šts.
į káilį dróžti mušti, lupti: Pasiraitojo rankas, kad drožė, tai drožė jam į kailį!. Ar.
į káilį dúoti mušti, lupti: Dabar jį tėvas gali nutverti ir duoti gerai į kailį. Mont. Tu, Liudai, žiūrėk, – juokavo jis, – nepaviliok mums Liucės! Duos tau Trikauskas į kailį!. Myk-Put. Duok gerai pagavęs kailin, tai atsimins. Ssk. Gali kiek nori duoti į kailį – neklauso, ir tiek. Ms. Duok į kailį, kad visą gyvenimą atsimintų. Žg. prk Duos į kailį saulė [vidurdienį], kepins nugarą. Krtn.
į káilį gáuti būti mušamam, lupamam: Ne taip ką padarysi, nesuprasdamas paliepimo, tuojau gausi į kailį. Žem. Pasidarė tokia velniava, kad senis vos negavo į kailį. Cinz. Gavai į kailį? – mėgino pasirodyti abejingas Benas. Ap. Kabeikos vyrai, kaip kokie peštukai, prie visų kabinėjasi, bet užtat ir patys gauna į kailį. Brt. Nepaklausysi, tai, žinok, ir gausi kailin. Šmn. Vaikas gageno gageno, kol kailin gavo. Bd.
į káilį įdė́ti išlupti, išperti: Į kailį kaip įdės mama, ir žinosi!. Jdr. Kai įdės į kailį, tai ir nebenorėsi išdykauti. Brs.
į káilį įkar̃šti išperti: Aš jam gerai įkaršiau į kailį. Vv.
į káilį įkrė̃sti primušti, prilupti: Reikia tam neklaužadai kailin įkrėsti. Kp. Jam mažam įkrėsdavo į kailį, aš matydavau. Šl. Įkrėsk gerai kailin, ir šventa bus. Krs.
į káilį įkùlti primušti, išperti: Palauk, įkulsiu aš tau kailin!. Btr.
į káilį įpìlti primušti, prilupti: Vagiui vakar gerai į kailį įpylė už vogimą. Pln.
į káilį įsègti sušerti, suduoti: Įsegs tau į kailį. LzP.
į káilį įsū́dyti išplakti: Įsūdyk gerai į kailį už tokį darbą, ir tegul žinos!. Vvr.
į káilį įšveĩsti prilupti: Jam gerokai į kailį įšveitė. Slv.
į káilį įvąšúoti įkirsti, įkrėsti: Kad man vėl į kailį įvąšuotų?!. Graž.
į káilį kar̃šti mušti, perti: Oi, karšiu kailin, jei nepasitaisysi!. Lp.
į káilį kliū́ti būti sumuštam: Kliuvo ir tai moteriai į kailį. Slnt. Ir jam pačiam gerai kailin kliuvo. Krs.
į káilį pìlti
1.primušti, nupliekti: Ar ne už tą patį (už liežuvį) ir vyras į kailį pildavo. Krš.
2.lydyti: Kad pradėjo pilti į kailį lietus, kai žiurkučiai šlapi namo parėjom. Jnš.
į káilį sudróžti primušti, nupliekti: Ar sudrožei į kailį tam vaikpalaikiui?. Jnš.
į káilį sukáustyti primušti, prilupti: Aniem tėvas gerai į kailį sukausto, kad neklauso. Pgr.
į káilį supìlti primušti, prilupti: Žinai, kad aš jam gerai supyliau į kailį su ta lazda. Sk.
į káilį susigriẽbti būti sumuštam, priluptam: Tas ir gerai susigriebė į kailį, prie ano belįsdamas. Škn.
į káilį tèkti būti sumuštam, priluptam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti. Žem. Juokis juokis, teks ir tau į kailį, tik nenustok!. Yl. Oi gerai jam kailin teko nuo tėvo, pakliuvo vyras. Krs. Per tave teko man kailin. Pl.
į káilį užbraũkti primušti, prilupti: Na kaip? Ar pačiam gerai užbraukė į kailį zalimuos (gegužinėje)?. Sk.
į káilį uždúoti kiek sumušti: Dabar prieglaudon dar kailin užduoda. Alks.
į káilį užpliū̃pti suduoti, įkirsti: Aš tau ne mama: užpliūpsiu į kailį, i bus. Krš.
į káilį vèžti mušti: Kailin veža dykam kaip katram. Drsk.
iš káilio kiek įmanydamas, smarkiai: Apibariau, tai jis ginas iš kailio. Slm.
iš káilio eĩti labai pykti: Eina iš kailio, kai sužinojo, kad reikia manopoliai uždaryt. Šv. Aš jau iš kailio einu, kad tos šnapšės taip daug. KlvrŽ. Tėvas iš kailio eina, ką čia niekus šneki. End.
iš káilio im̃tis labai augti, suvešėti: Na, burokai tai taip iš kailio imas, kad net malonu, po to lietaus. Sk.
iš káilio išeĩti
1.pakvaišti, išprotėti: Ar iš kailio išėjai, kad vinį į stalą kali!. Vkš. Kur tu duosi taukus šuniui, ar iš kailio išėjai!. KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išėjęs ir esi?!. Skd.
2.labai stengtis: Trys mergikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvilkti. End.
iš káilio išjóti labai prikamuoti: Išjos iš kailio visus mumis ta karė. Ggr.
iš káilio išsinérti
1.labai stengtis, rūpintis: Dabar tai jau įmanytų iš kailio išsinerti, – pridėjo Kižienė, – kad tik kaip norint tą savo mergą Domui užkarti. Žem. Kotrė taip nori seniams įtikti, kad prie darbo klupdama bėga – įmanytų iš kailio išsinerti. Vkš. Onytė dėl šito berno tai ir iš kailio išsiners. Užp. Gatavas iš kailio išsinert, kad tik laimę už uodegos galėtų nutvert. KrvP.
2.šėlti, smarkauti: Taip ir kitiems [arkliams] įpila gerai [degtinės], paskui įmano iš kailio išsinerti.... Žem. Dūksta, šėlsta minia. Nebežino, kaip iš savo kailio išsinerti. Švaist.
iš (kokio)káilio išsinérti pakeisti tautybę ar įsitikinimus: Ji tik dabar iš lenkiško kailio išsinėrė. Mrj.
iš káilio lį̃sti labai stengtis: Lįsti iš kailio reikia, kol tiek plytų perlaidysi iš rankų į rankas. Šts. Tu neprašomas lendi iš kailio. Krs. Iš kailio lenda, kad padarytų karjerą. rš.
iš káilio nértas labai panašus: Duktė toji pati motinysta, t. y. iš kailio nerta motina. J.
iš káilio nértis
1.labai stengtis: Jau savaitė, kaip penki vyrai dirba iš kailio nerdamiesi; o naudos nė už skatiką nėra. LzP. Skubina, net iš kailio nerias. Ds. Geras gaspadorius, kol darbininkas iš kailio nerias. VšR. Ar šiaip tu žmogus galvok, ar taip – nors iš kailio nerkis, nėra gyvenimo, – skundėsi senis. Myk-Put. Kauniečiai net iš kailio nėrėsi, kad tik apgalėjus vilniečius. Šein. Mes čia sėdime, o ji iš kailio neriasi dėl mūsų. Mont. Nors iš kailio nersies, vis tiek neištversi. Grk. Geras arklys, kad iš kailio neriasi, bet paveža. Slk.
2.labai nerimauti: O tas nebsulaukdamas iš kailio nerias. Plt.
3.siausti, dūkti: Jaunimas iš kailio nėrėsi – šoko, kiemo pievutė bematant vienu dumblu pavirto. Paukš.
4.gerai, vešliai augti: Geri metai – vasarojus iš kailio nerias. Jnš.
5.keisti įsitikinimus: Tada ką gi – daug kas nėrės iš kailio. Jnš.
iš káilio ver̃stis labai stengtis: Žmonės patys iš savęs verčias iš kailio. Dv.
per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį. Žem.
per káilį važiúoti pajuokti: O ji žino, kad čia važiuota per jos kailį, kad čia – greičiausiai – buvo juokiamasi iš jos. Simon.
prie káilio taisýtis rengtis, ketinti mušti, bausti: Tėvas taisos anai prie kailio. Akm.
už káilio užlíeti išgerti svaigalų: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau niekuomet nebegali širdingai mylėti. Valanč.
už káilio užlį̃sti patikti: Nejaugi tau per visą ilgą amžių jokia moteris neužlindo už kailio, kad vien žemės teieškai?. Vaižg.
kaĩp ne sàvo káilyje nejaukiai: Jis jautėsi kaip ne savo kailyje. rš.
kaĩp nesavamè káilyje nejaukiai: Per balių buvau kaip nesavame kailyje. Varn.
kaĩp iš (kieno)káilio išnértas labai panašus: Koks tėvas, toks ir vaikas, kaip iš tėvo kailio išnertas. Klp.
angino kailis žr anginas
avies kailyje žr avis
į avies kailį įsisiausti žr avis
ėriuko kailiu prisidengti žr ėriukas
į jaučio kailį nesurašytų žr jautis
katės kailiuko nenupirksi žr katė
kiškio kailį pakabinti ant vartų žr kiškis
nežolės kailis žr nežolė
rupkės kailis žr rupkė
šuns kailiu apsiūti žr šuo
į tinginio kailį įlįsti žr tinginys
utėlę įsileisti į kailį žr utėlė
utėlės paėdė kailį žr utėlė
velnias įlindo į kailį žr velnias
velnias mieruoja kailį žr velnias
vilkas avies kailyje žr vilkas
vilko kailį nešioti žr vilkas
vilko kailiu apsisegti (apsisiūti, apsivilkti) žr vilkas
ant vilko kailio mautis avies kailelį žr vilkas
iš vilko kailio išlindęs žr vilkas
žvėris avino kailyje žr žvėris