káilio dirbìmas mūšis: Kaip daug tokių dirbimų kailio neužrašyta. Piet.
káilio išmangū̃rijimas išpėrimas, sumušimas: Už kailio išmangūrijimą dar ponui rankas nubučiuodavo. rš.
káilio lupìkas išnaudotojas: Ponas – kailio mūs lupikas. rš.
káilio ráugas bjauri rūgštis: Duona įgavo kailio raugą tiek ilgai berūgdama. Slnt. Tas kisielius perrūgęs, smirda kailio raugu. Klvr.
káilių raugaĩ bjauri rūgštis: Gira kailių raugais nurūgo. Ds.
káilis brangùs vengiama gauti pylos: Ale kai kailis brangus, tai ir tylėjau. Šmn.
devýnis káilius dýžti labai išnaudoti: Samdiniams jis geriau primes kelias markes, bet užtai dyš nuo jų devynis kailius. rš.
devýnis káilius lùpti labai išnaudoti: Jo dvaras užstatytas, todėl ir lupa nuo mužiko devynis kailius. rš.
devýnis káilius nulùpti
1.brangiai pareikalauti (už darbą ar pirkinį): Už tą saują grūdų tau devynis kailius nulups, mielas pone. Avyž. Tik, susimildamas, neik pas agentą Bruzgulį, jis devynis kailius nulups, paminėsi mane!. Andr.
2.smarkiai sumušti: Aš tau kad nulupsiu devynis kailius, tai tu man neišdykausi!. Kt.
devýnis káilius nuplė́šti labai brangiai pareikalauti užmokėti: Pagaliau vežikai mūsų lagaminus iškrovė pas kažkokio traktieriaus duris ir, už atvežimą nuplėšę devynis kailius, vėl nudardėjo į stotį. Vencl.
deviñtą káilį nudìrti išnaudoti, nuskriausti: Tas tik ir žiūri darbininkui devintą kailį nudirti. Vencl.
deviñtą káilį nulùpti brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nulupo nuo manęs. Šk.
deviñtą káilį nuplė́šti Šk. brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nuo manęs nuplėšė. Snt.
dù káilius nulùpti išnaudoti: Gaspadorius, kad galėtų, du kailius iš samdininko nuluptų. KrvP. Nuo vieno jaučio nor du kailius nulupti. Dr.
išdỹkęs káilis išdykėlis, padauža: Ot išdykęs kailis tas mūsų vaikas!. Skr.
kíetą káilį turė́ti būti nejautriam ar neklusniam: Per daug jis kietą kailį turi, kad klausytų. Jnš.
kitaĩs káiliais apsimainýti pakeisti pažiūras: Iš karto kiek prilindo į įstaigas apsimainę kitais kailiais. Škn.
nečỹsto káilio
1.piktas: Mat koks nečysto kailio šuva. Ėr.
2.nedoras: Jis labai nečysto kailio. Ėr.
nedõras káilis nenuorama: Ak tu, nedoras kailis!. Ps.
nedõro káilio
1.piktas: Tas šuva labai nedoro kailio. Ėr.
2.savanaudis, blogas: Toks jau nedoro kailio tas senis, matai, tyčia leidžia avis į burokus. Jnš. Nedoro kailio boba. Pc.
nesavamè káilyje prastai nusiteikęs: Bastėsi visą vakarą nesavame kailyje. Avyž.
pasiléidęs káilis išdykėlis: Jau toks pasileidęs kailis tas vaikpalaikis, nieko nebeklauso. Jnš.
paskutìnį káilį lùpti išnaudoti: Taipgi reikia, man rodosi, stebėtis, jeigu lietuviai lupa paskutinį kailį nuo lietuvių. Kudir.
paskutìnį káilį nulùpti labai išnaudoti: Žiūrėk, Baraišai paskutinį kailį nulupo: už tai, kad tas dar peržiemojo savo grytelėje – kasdien dvaran prie kūlės kvietė. Vien.
pàts (kieno)káilis labai panašus į ką: Tas tavo vaikas pats tėvo kailis: taip pat lūpas sustatęs, taip pat susiraukęs. Brs.
ramaũs káilio tylus, rimtas: Buvau irgi tokia nelabai ramaus kailio. Ppl.
savamè káilyje nenusiturė́ti šėlti, išdykauti: Nenusituri vaikas savam kailyje, reikės vėl lupti. Krs.
savamè káilyje nenustìgti išdykauti, triukšmauti, šėlti: Tada gi tu nenustigsi savam kailyje. Krs.
savamè káilyje nerìmti šėlti, išdykauti: Kodėl gi šiandien vaikai taip nerimsta savam kaily?. Slm.
savamè káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Savam kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis: Juočbalienės veide ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo – stačiai ji savam kaily nesitveria. Bub.
savamè káilyje netvérti nerimti, labai nerimauti, jaudintis: Jis žmogus nebetveria savam kaily. Jnšk.
sàvo káiliu pačiam, praktiškai (patirti kokią blogybę): Pamatysi, kaip jin pati savo kailiu pajus jo ranką. Jnš. Bet kad tam „podporučikui" ar „poručikui" narsumo netrūksta, patyriau šiandien savo kailiu. Pt. Žinoma, gerai, kai tautos rinktas atstovas ir viena, ir kita pats savo kailiu išbando. Šein.
sàvo káilį gélbėti ištrūkti iš bėdos: Patark, kaip mums ir tą žmogų, ir savo kailį gelbėti. Trein.
sàvo káilį įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Aš manau, kad jis įkiš savo kailį žandarams. Myk-Put. Ne kartą vilkus nuo bandos praginiau, du kartu vos savo kailio neįkišau. Bs.
2.žūti: Bet per tai ir pati savo kailį įkišo. Valanč.
sàvo káilį įmer̃kti įkliūti, patekti į bėdą: Žandarai pradėjo ginti, bet ir jiem pateko įmerkti savo kailį. Kudir.
sàvo káilį išnèšti ištrūkti, išvengti bėdos: Džiaugėsi peliutė, pati savo kailį išnešusi. Jabl. Tavo laimė, kad suspėjai laiku išnešti savo kailį. Varn.
sàvo káilį išvadúoti išsigelbėti, išsisukti iš bėdos: Tą pavojaus valandą visi suerzinti, išsigandę žiūri tik ties savimi, kiekvienas tik susirūpinęs, kaip savo kailį išvadavus, kaip savo turtas išgelbėjus. Pt.
sàvo káilį mainýti keisti pažiūras, prisitaikyti: Kodėl tu tiek kartų savo kailį mainai, Viliau?. Simon.
sàvo káilyje neišsitèkti nerimauti: Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?!. Rm.
sàvo káilyje neištvérti neiškęsti (ko nepadarius): Jau jis neištveria savo kaily nepasakęs ko nors jauniesiems. Cvir.
sàvo káilyje nerìmti
1.šėlti, triukšmauti: Jau net ir Nemunas nerimsta savo kaily: išlipo iš krantų pasižiūrėti.... Mont.
2.kilti dideliam norui, panūsti, neiškęsti: Kalvis nupasakojo siuvėjui savo kelionės tikslą, nupiešė jį tokiomis gražiomis varsomis, kad ir siuvėjas neberimo savo kaily, panūdo eiti drauge laimės ieškoti. Nėr. Pajutęs gerą kąsnį senis iš papratimo savo kaily nerimsta. Pt.
sàvo káilyje nesikę̃sti nerimti, jaudintis: Jisai savo kaily nesikenčia. Ss.
sàvo káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Paėdę, išsiganę, savo kaily nesitveria. Vkš. Savo kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis, nervintis: Nesitverdama savo kaily bėgu prie sodo vartų ir žūriu pro laukus į girios aikštelę, kur baisiausiai siaučia pragariškas armotų trenksmas. Pt.
sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestygstu savo kailyje: juodu serga, o aš čia sėdžiu. Jrb.
sàvo káilį nèšti bėgti, sprukti: Bailūs kiškiai, pastatę ausis, nešė tolyn savo kailius. Vien. Nešk ir tu savo kailį į kitą ūkį, pamatysi, ar bus gerai. Šl.
sàvo káilyje netil̃pti šėlti, išdykauti: Šitie štai dar vakar buvo nebrendėliai, vėjavaikiai, netilpę savo kailyje. Vaižg. Benius nebetilpo savo kailyje. Avyž. Toksai jis, geros nuotaikos ir netelptantis savo kailyje, ir su Deimante susipažino. Bub.
sàvo káilyje netvérti šėlti, triukšmauti, labai juoktis: Vyrų užstalė, kuriai meisteris rodo viena akimi apgaulę, negali tverti savo kailyje. Cvir.
sàvo káiliu pajùsti praktiškai įsitikinti: Pone profesoriau, turėjote progos savo kailiu pajusti autoritetinės valdžios kietumą!. Andr.
sàvo káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Vieni sėdi apkasuose, kiti naudojasi proga – uždarbiauja, kiti pakeitė savo kailį ir purvais drebia į savo vakarykščius mokytojus. Vien.
sàvo káilį prikaĩsti nukentėti: Už tai, kad karves suleido į dobilus, dar jis man prikais savo kailį!. Paį.
sàvo káilį sáugoti būti savanaudžiui: Ale ir žmonės: tik savo kailį saugo, o dėl kitų galvą nė kiek neskauda. Jnš.
sàvo káilį vadúoti stengtis išvengti bausmės: Kas meluoja, savo kailį vaduoja. Jnš.
nè sàvo káilyje nerimsta: Ubagė ne savo kaily: kad nepažintų sūnus, bijo. Mšk.
siùtusio káilio piktas: Jis siutusio kailio. Žml.
sveĩką káilį išnèšti pasprukti, išsigelbėti: Užkiršinau bobas, tai kad ims braklyti – vos sveiką kailį išnešiau. Ll. Džiaukis, kad sveiką kailį išnešei!. Mrj. Durtuvą atidavei – žiūrėk dar, kad sveiką kailį išneštum. Saj. Žandarai nesiryžo avilio judinti ar jiems į galvą neatėjo, ir taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir.
sveĩką káilį ištem̃pti pasprukti, ištrūkti: Tai ką, vaikel, išsisukai, ištempei sveiką kailį, nu, tai džiaukis. Sk.
sveĩką káilį išvil̃kti pabėgti, ištrūkti: Ką ten! Tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį per duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius. Jnš.
sveĩką káilį parnèšti pareiti ištrūkus: Vos tik sveiką kailį parnešiau. Jrb.
káilį angýti perti, mušti: Kai kailį imsiu su lazda angyti, tai klausysi!. Gr.
káilį ángti perti, mušti: Pradėjo vyras vokiečiui kailį angti. ps.
káilį aplýginti apmušti: Aplygino jam kailį gerai, tai dabar vaikas kaip vaikas. Jrb.
káilį apráižyti išperti, apmušti: Apraižys tau tėvas kailį, ir bus tau!. Tl. Jei neįpuolė atgal į kamarą, tai ir gerai kailį apraižė. Žem.
káiliu (kieno)apsisègti užmušti: Neik niekur, ka anas vis lygu apsisegs tavo kailiu. Arm.
káilį atbárškinti primušti, prilupti: Reikia gerai arkliui atbarškint kailis, tada nustos baidytis. Ds.
káilį atkasýti primušti, prilupti: Aš tau atkasysiu kailį botagu!. Ds.
káilį atkatúoti primušti, prilupti: Kad aš tau atkatuosiu kailį, tai tu žinosi kaip rūkyti!. Alv.
káilį atkrẽnyti prilupti: Muškis muškis, kai atkrenys kada kailį, tai bus!. Mlt.
káilį atkùlti primušti: Kad atkūlė gerai kailį, tuoj liko geresnis. Ds.
káilį atnė́ręs (į ką)
1.labai panašus: Ta Madlė į savo tėvą ir kailį atnėrusi. Simon. Bus į tėvą ir kailį atnėręs. Krtn. Karvaitė visą kailį bus į motiną atnėrusi. J. Tas tavo vaikas į tave visai kailį atnėręs. Klp.
2.panašus savo pažiūromis: Į vokietį ir kailį atnėręs tasai Mikelio sūnus!. Simon.
káilis atsakỹs bus mušamas, lupamas: Bene tavo valia – turi eiti, o ne, tai tavo kailis atsakys. Žem. Kaip tu nori, tavo paties kailis atsakys, kad neklausysi, gausi nuo tėvo. Tl.
káilį atskal̃bti apmušti: Aš jam gerai atskalbiau kailį, tai žinos, kad taip nereikia daryt. Rs.
káilį atšérti primušti, prilupti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai. Stk.
káilį atšùtinti prilupti: Reikia jum gerai atšutint kailis diržu, tai nustosta dūkt. Ds.
káilį atšveĩsti primušti, prilupti: Jam kailį atšveitė Jonas diržu. Ds.
káilį atvanóti prilupti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia. Prl.
káilį áusti mušti, lupti: Ar girdi? Ta vėl vaikui kailį audžia, ar jau galva susisuko?. Jnš.
káilį áušinti mušti, lupti: Tai ką, aušino vėl tau kailį!. Plng.
káilį bárškinti mušti, lupti: Mačiau, vėl barškinai kailį šuniui, ar vėl padarė ką?. Ut.
káilį botagúoti mušti, pliekti botagu: Palauk, aš tau kailį imsiu botaguoti, tada suprasi. Auk.
káilis brãzda apie mušimą, lupimą: Tik neklausyk tu manęs, kaip imsiu aldabyti, kad ir kailis brazdės!. Brs.
(kieno) káilyje bū́ti patekti į kieno padėtį: Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. rš. Nenorėčiau jos kaily būt. Kdl.
káilis bùvo darbè mušė, lupo: Tai tavo kailis šiandien vėl buvo darbe. Šl.
káilį čáižyti mušti, lupti: Pradės tau tėvas tuoj kailį čaižyti, kad tai darai. Krs.
káilį derė́ti mušti, lupti: Aš deru kailį, t. y. mušu, dyžu su rykštėmis. J.
káilį dėvė́ti prisìminant labai mušti, pliekti: Dėvėk prisimynęs vaikui kailį, tik tada išaugysi žmogų. Sk.
káilį dìrbti mušti, lupti: Dirbtas kailis brangesnis. KrvP.
káilį dyrióti mušti, lupti: Paliksiu prie dėdės, lai dyrioja tau kailį. Skd.
káilį dìrti mušti, lupti: Diria vaikui kailį, net kudlos lekia. Skd.
káilį dýžti
1.mušti, lupti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas kailį dyžia. Vvr. Nuo mažumos dyžk kailį vaikui, ir bus žmogus. Jnš.
2.išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą kailį dyžė ubagei, ko čia benorėt. Jnš.
káilis drẽba ima baimė: Man tik kailis tir tir ėmė drebėti, kai į duris pasibeldė. Jnš. Jo kailis dreba. PnmA.
káilį drẽbinti baimintis, bijoti: Nėr ko kailį drebinti dėl kito. Ms.
káilį dùlkinti mušti, lupti: Ar girdėjot? Vakar vakare kad dulkino tai dulkino Jurgelis Ermutei kailį!. Jnš.
káilį dúoti mušti, lupti: Taip jau davė tėvas kailį, – paėjo kiek, ir vėl kiša liežuvį. Šl.
káilį éngti mušti, perti: Kam tam vaikui kailį engti be reikalo, ar jis ką supranta. Škn.
káilį éngti prisìminant labai išnaudoti: Ir toks lygus savo mužikams engė mužikų kailį prisimindamas. Žem.
káilį er̃kėti mušti: Šiandien vėl ans savo pačiai kailį erkėjo. Krp.
káilį gélbėti stengtis ištrūkti (iš bėdos): Tu dabar nori kailį gelbėt?. rš.
káilį įdìrbti prilupti, primušti: Kai įdirbs jai kailį, tai pasijudins prie darbo. Brt.
káilį įdùlkinti prilupti, išperti: Gerai jam įdulkino kailį, pylė, kiek norėjo. Jrb.
káilį įdúoti
1.įkliūti į bėdą: Kiekvienas bijosi savo kailį įduoti, o drąsuolių mažai. Žem.
2.gauti mušti, lupti: Na tai kaip – įdavei kailį dėl tos panos?!. Škn. Gerai, kad pro duris išaudei, būtum kailį įdavęs. Ll.
káilį įdúoti į dárbą gauti mušti, lupti: Girdėjau, kad vakar vėl buvai kailį į darbą įdavęs. Šl. Kad neklausai, per tai ir kailį į darbą įdavei. Grz.
káilį įdúoti į gárbaną patekti į vargą: Oi ta mergelė durnai daro už ano eidama: tai įduos kailį į garbaną, verks šunį apsikabinus. Škn.
káilį įkárti prilupti, apmušti: Nutverdavo ir gerai įkardavo bobai kailį. Trgn.
káilį įkìšti į bėdą įkliūti: Tau taip ir knieta kailį įkišti. Pns. Iškilo aikštėn šuniška jo baimė įkišti kailį. rš. Įkišai kailį ir kentėk, ką padarysi. Ms.
káilį įmer̃kti įkliūti į bėdą: Įmerkei kailį, tai ko dar dabar vaipaisi?. Jrb.
káilį im̃ti perti: Neklausyk neklausyk – ims tau tėvas kailį. Slm.
káilį išangýti išperti, prilupti: Paėmęs diržą kad išangysiu tau kailį, žinosi!. Šd.
káilį išángti išperti, prilupti: Gerai išangiau vaikui kailį. Vv.
káilį išáusti prilupti, išperti: Išaustų [girtuokliams] kailį, bijotų bedraibsytis pakeliais. Krš. Išausiu kailį už lakstymą. Vvr.
káilį išáušinti primušti, prilupti: Kailį jam gerokai išaušino. Klp.
káilį išavė́ti primušti, prilupti: Aš jam kailį gerai išavėjau. Skr.
káilį išbalnóti prilupti: Kur man pagalys, aš tai katei vėl išbalnosiu kailį!. Skr.
káilį išbélsti primušti, prilupti: Palauk, išbelsiu tau kailį!. Skr.
káilį išbìldinti prilupti: Kai kailį jam gerai išbildinsiu, tai žinos!. Skr.
káilį išblìzginti primušti, prilupti: Tai ar pačiam, tokiam vyrui, išblizgino kailį?!. Jnš.
káilį išbrūkliúoti primušti, prilupti: Išbrūkliuok marčiai kailį, ir tylės. Krkl.
káilį iščáižyti primušti: Nieko nebus, reikės kailį tau iščaižyti, gal nusiraminsi. Lnkv.
káilį iščíežti prilupti: Tėvas iščiežė jam kailį už lakstymą naktimis. Pln.
káilį išdarýti primušti, prilupti: Aš jam kailį kaip išdariau, tai nereiks jam daugiau vogti. Slk.
káilį išdėvė́ti primušti: Tik tu nenurimk, kad išdėvėsiu kailį, čiaudėsi tik vien!. Jnš.
káilį išdìrbti primušti, prilupti: Kai išdirbsiu tau kailį, ir kada gimęs atsiminsi. Žmt. Kai išdirbs tėvas kailį, tai žinosi!. Kt. Išdirbo pačiai kailį. Klvr. Išdirbk gerai kailį – ir dvės, atsimins. Prn.
káilį išdìrti primušti, prilupti: Ko neklausei, bene nori, kad kailį išdirčiau?!. Brs.
káilį išdýžti primušti, prilupti: Išdyšiu tau kailį, tik, veizėk, tada nekriok. Ms.
káilį išdùlkinti prilupti: Na ir gerai, kad tau tėvas kailį išdulkino. Krs.
káilį išdúoti prilupti: Kad išduotų kailį gerai, būtų kitoks. Kž.
káilį išekė́ti primušti, prilupti: Išekėsiu tau kailį už neklausymą!. Ms.
káilį išéngti prilupti: Išengė kailį su rimbu ir buvo po visko. Vkš.
káilį išer̃koti išperti: Paveizėsi, kai aš tau kailį išerkosiu. Šts.
káilį išgélbėti išsisukti iš bėdos: Tai šiaip taip išgelbėjai kailį nuo žmonelės, negavai lupti. Šl.
káilį išir̃kioti primušti, prilupti: Palauk, tu išmanysi, kad tau gerai iširkios kailį!. Brs.
káilį iškáišti primušti, prilupti: Kad gerai iškaištų kailį, ir nebeimtų ne savo. Ms. Kaip iškaiš kailį, tai žinos, kur pipirai auga!. Dj.
káilį iškarnãpyti išperti: Aš tau kailį iškarnapysiu!. Brs.
káilį iškáršinti išperti: Jai kailį iškaršino ir išvarė šunų lodyti. Krž.
káilį iškar̃šti
1.primušti, prilupti: Mama, kai parnešiau [pavogęs] griviną, reikėjo man duot beržinės košės, kai parnešiau avį, reikėjo kailį iškaršt, o kai kviečių parnešiau, mane pražudei. Gdž. Kailį iškaršti tau reiktų. Cvir. Aš jai kada nors iškaršiu kailį už lakstymą pas tą šlubį. Kudir. Gerai kailį jam iškaršė per patalkį. Jrb. Kai iškaršiu kailį, žinosi daugiau taip nedaryti. Aln.
2.sulydyti: Tą vakarą smarkus lietus jiems iškaršė kailį. Avyž.
káilį iškasýti primušti, prilupti: Tau tik brūklį paimti ir kailį iškasyti. Skr.
káilį iškedénti prilupti: Nu ir gerai jam kailį iškedeno tėvas. Jrb.
káilį išklėstúoti prilupti: Kaip aš tau kailį išklėstuosiu, tai tu visą amžį atminsi mane!. Erž.
káilį iškočióti primušti, prilupti: Nei pačios, nei marčios, – kas tau kailį iškočios!. Saj. Reikėjo tik kailį iškočioti tokiai panai, ar nemokėjai?!. Jnš.
káilį iškrė̃nyti prilupti: Kad aš tau iškrėnysiu kailį, tai nenorėsi po svetimus sodus landyti!. Tv.
káilį iškrė̃sti apmušti: Daugiau nieko, tik kailį iškrėsti, ir viskas praeis. Šts.
káilį iškùlti primušti: Aš jau nebegaliu, pamatysi, kaip tam katinui iškulsiu kailį. Ds.
káilį iškùtryti prilupti: Iškutrijau kailį, kad žinotų ir kitą kartą tokių šposų nekrėstų. Brs.
káilį išlýginti prilupti: Ar nori, kad kailį išlyginčiau, ką čia dabar dirbi?!. Jrb.
káilį išlùpti primušti: Išlupsiu gerai kailį, visa siusta tavo išlakstys. Vvr. Aš tau išlupsiu kailį, kad neklausai. Mrj.
káilį išmangū̃ryti primušti, prilupti: Aš tuoj jam kailį išmangūrysiu, kad tik užspėjus. Žem.
káilį išnérti primušti, prilupti: Išnerk gerai tu jam kailį. Alk.
káilį išnèšti ištrūkti: Vyram, matyt, pasisekė išnešti kailį. Avyž. Kur jau čia suksis: jiems bet tik kailis išnešt!. rš. Tik kailį išnešiau, kaip pradėjo anys daužytis. Grv.
káilį išper̃ti prilupti: Einam, pakalbėsim, jei kalbės žmoniškai. Jei ne, išvaikysim ir kailį išpersim. Myk-Put. Greičiau eik, suieškok; nesurasi, visą kailį išpersiu!. Bil.
káilį išpìlti prilupti: Gana tokiam išpilti kailį, ir ateis į protą. Avyž. Išpilk tik kailį su sprunguliu, ir nutils. Jnš.
káilį išplóninti išperti: Dabar imkim ir išploninkim kailį tam, kur prie sienai guli. Rs.
káilį išplum̃pinti prilupti: Kodėl tu piemenukui kailį išplumpinai?. Skr.
káilį išplum̃pyti prilupti: Anam reikia kailį gerai išplumpyti. KlvrŽ.
káilį išpùrtyti prilupti: Na kaip, ar gerai vyrai kailį išpurtė?. Jrb.
káilį išpū̃sti prilupti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę gerai. Lnkv.
káilį išrangýti sumušti: Jam reikia gerai kailį išrangyti, tada bus kitoks. Skr.
káilį išrašýti prilupti: Kaip aš tau išrašysiu kailį, tai atsiminsi, kada gimei!. Al.
káilis išrū́go nusilpo begerdamas, nusistekeno: Vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė. Dauk.
káilį išsiver̃sti pakeisti pažiūras: Išsivertę kailius, tokie čia ir lenkai. Rdn.
káilį išskal̃bti sumušti: Geriau neprasidėk: kailį išskalbs, ir tiek tebus. Ll. Išalkus parėjau kitos dienos popiete, mama išskalbė kailį, o paskui padavė tokią lėlytę. Bub.
káilį išskùsti sumušti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs. Krėv.
káilį išspìrginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nei iš šio nei iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu. Jnš.
káilį išsùkti išvengti kokios bėdos: Ilgai bylinėjo, ale ką tu jam padarysi, vis tiek raitės raitės ir išsuko kailį – nepakliuvo. Jnš.
káilį iššukúoti primušti, prilupti: Iššukuosma tavo seną kailį!. Užv. Gerai iššukuok kailį, ir klausys. Užv.
káilį iššùtinti prilupti: Kazokai jums iššutins kailį. Sruog. Iššutino tėvas bernui kailį. Srj.
káilį iššveĩsti prilupti: Neverk, ba kai iššveisiu kailį, tai žinosi!. Alv. Iššveisk vaikui kailį, nedirbs niekų. Srv.
káilį ištarkúoti prilupti: Nu ir ištarkavo jis vakar tai mergai kailį. Jnš.
káilį ištriñkti išbarti, iškoneveikti: Man patiko jo atvirumas ir drąsa, su kuria jis ištrinko mums kailį už blogą vadovavimą. rš.
káilį išvangū̃ryti prilupti: Už tokį darbą reik gerai jam kailį išvangūryti. Ll.
káilį išvanóti prilupti: Kaip išvanos tau kailį, tada žinosi!. Kdl. Už tokį darbą tau gerai reikia kailį išvanoti. Bgs.
káilį išvąšúoti primušti: Išvąšuosiu kailį – tinginys tuoj išgaruos. Snt.
káilį išvelė́ti primušti, prilupti: Saugokis, kad ir tau kailio neišvelėtų. Krs. Na ir išvelėjo kailį. Mrj.
káilį išvélti primušti: Išvėlė kailį, bus dabar ramesnis. Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga. Vlkv.
káilį išver̃sti pakeisti pažiūras: Gal dar atsiras tokių, kurie, paskaitę mano žodžius, pasakys, kad, girdi, tas išvertė kailį... Tai tiesa. Aš kailį išverčiau, bet tik į gerąją pusę. rš. Nu ans tai taip greitai kailį išvertė, manė, kad niekas nesupras. Šv. Kaipgi atskirti, kuris iš tikrųjų nusivalė dvasinį purvą ir nuoširdžiai dirba Tėvynės labui, o kuris tik išvertė kailį ir pirmai progai pasitaikius dar kartą jį išverstų mainais į šiltą vietą. rš.
káilį išver̃sti į añtrą pùsę pakeisti pažiūras: Kaip moka kailį išversti į antrą pusę!. Šv.
káilį išvė́tyti prilupti: Kai išvėtysiu kailį, tai daugiau taip nedarysi!. Ll.
káilį išvokúoti prilupti: Aš tau kailį išvokuosiu, jei nesiliausi išdykauti. Šv.
káilį išžãryti prilupti: Kaip anas pačiupęs gerai kailį išžarys, tai žinos daugiau nelįst į svetimą sodą. Paį.
káilį kaĩsti mušti, lupti: Kai pareisi namo, tai, vaikel, tau tėvas kailį kais. Lš.
káilį kaĩšti mušti: Tokiam neklaužadai reik kasdien kailį kaišt. Rs.
káilį kapóti mušti, lupti: Be reikalo tam vaikui kailį kapoji, ar jis ką supranta. Jnš.
káilį kar̃šti mušti, lupti: Sučiupę savo arklį nujojant, karšia kailį tokiam raiteliui. Pt. Už tokį darbą, vaike, tėvas karš tau kailį. Ėr.
káilį kasýti spausti prie darbo: Per metus tau kailį kaso gaspadorius, ir ne ką tegausi. Pnd.
káilį kedénti mušti, lupti: Susilaukė bobelė, ko norėjo: sako, jau kedena vyras kailį. Jnš.
káilį kočióti mušti, lupti: Neturi pačios, nei marčios, niekas kailio nekočios. Brs.
káilis krãtosi
1.bijo: Kur ten girsies, nė į tą pusę! Bet... man kailis kratosi, bijau. Žem. Ir man kailis ėmė kratytis, o ans baras, ir gana. Tl.
2.labai nenori, nemalonu: Taip priprato tingėti, jog, apie darbą atsiminus, kailis jai kratėsi. Žem.
káilį kùtryti mušti: Kutryk kutryk jam kailį, matai, ką jis padarė. Vl.
káilį kutúoti lupti: Tėvas kutavo jam gerai kailį, kas iš to?!. Vl.
káilį lýginti mušti: Ar tu motina, ar ne – kailį lyginsiu. Skr.
káilį lùpti
1.mušti: Lupk lupk gerai tam šuniui kailį, nesitąsys naktimis. Žž. Oo, kaip jai mažutei tėvas lupo kailį – juoda mėlyna būdavo. Jnš.
2.varginti, išnaudoti: Baisiai man kailį lupo visą gyvenimą, dabar tik atsitiesiau. Jrb. Buvau kaime – vargau, išvažiavau miestan – tas pats, argi ir duosies per visą amžių kailį lupti. rš.
káilį mainýti rš. keisti pažiūras:
káilį mangū̃ryti mušti: Ar vėl mangūrijai kailį šuniui?. Škn.
káilis nepatiñka nemielas: Jeigu kailis nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
káilis nerìmsta baisu: Ale mat kailis nerimsta – tokie laikai dabar baisūs. Sur.
káilyje nerìmti išdykauti, triukšmauti: Kai prisigeria, tai kailyje nerimsta. Pc. Vaikai iš to linksmumo kailyje nerimsta. Varn.
káilyje nesitvérti
1.nenustygti: Aš jau tuokart nebtveriuos kaily, mirštu iš juoko. Pln.
2.jaudintis: Laukiam čia tavęs, nebsulaukiam – kailyje netveriamos. Plt.
káilio nesuvaldýti pasileisti, nesitvarkyti: Jeigu savo kailio nesuvaldai, tai tada ir išeini velniop. Sur.
káilį nèšti bėgant gelbėtis: Plechavičiukams tris kartus iššovus, teko nešti kailį kaip zuikiams. Trein.
káilyje netil̃pti
1.šėlti, triukšmauti: Ir nebetilpo piliečiai kailyje, ir ėmė vėl nerimti, tik jau nebesusivaldydami. Vaižg.
2.būti storam: Kad jau priėdę avys – kailyje nebetelpa!. Krk.
káilis netiñka prie káilio neatitinka charakteriai: Netiko kailis prie kailio – von!. Bsg.
káilyje netvérti jaudintis: Kipšas kailyj netvėrė, matydamas jaunikaitį taip elgiantis. Valanč.
káilis niẽžti
1.apie labai nerimstantį: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu!. Ds. Kailis niežti, gausi diržų nuo tėvo. Jnš.
2.rūpėti ką padaryti: Tiesiog kailis jam niežti, taip nori pasakyti ir kai ko paklausti. Ap.
káilį nuáusti apmušti: Nuausk kailį paėmus šakikotį, ir užsikiš žiaunos. Jnš.
káilį nudažýti primušti, prilupti: Ponas ir juokaudamas tankiai nudažo kailį. Dauk. Jis man be jokio reikalo kailį nudažė. Skd.
káilį nudìrti prilupti: Tėvas nudyrė jam kailį. Mrc.
káilį nudìrti gyvám prilupti, nuplakti, primušti: Britvonai, už tokį darbą gyviems kailį nudirti... Tėvui skolų kaklas nekelia... o vaikai?... Žem. Tėvai jiems už tai gyviems kailį nudirs. rš.
káilį nudýžinti prilupti: Taip jau nudyžino kailį, kad baisu!. Vvr.
káilį nudýžti primušti, nuplakti: Kad jau mažam niekas nenudyžė kailio, ką jau dabar pusberniui bepadarysi. Jnš.
káilį nudùlkinti aplupti: Ar nudulkinai šuniui kailį už kiaušinių ėdimą?. Sk.
káilį nudúoti prilupti: Tu man palauk, pagausiu, tai nuduosiu kailį. Brž. Nuduok kailį, juk kitaip neklausys!. Vkš.
káilis nuė̃jo pagáugomis apėmė baimė: Žvilgterėjo dešinėn, ir kailis jam pagaugomis nuėjo. Vaižg.
káilį nugarúoti primušti: Aną vakarą jam gerai kailį nugaravo, kol ženysis, atmins. Žg.
káilį nuglóstyti apmušti, išperti: Kiek čia seniai tėvas nuglostė kailį, ir vėl nori!. Jrb.
káilį nuim̃ti išperti: Reiks užduoti, kad tėvas tau kailį nuimtų. Rk.
káilį nukar̃šti išperti: Aš matau, kad reikės ir tau kailį nukaršti. Krs.
káilį nukedénti prilupti: Ar ir vėl tau tėvas nukedeno kailį, kogi neklausai?. Jrb.
káilį nulýginti primušti, išperti: Nulygino kailį, tai dabar kai šventas. Jrb.
káilį nulùpti
1.primušti, išperti: Papuolei, vaikeli; tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
2.išnaudoti: Stengdavosi už tą patį litą nulupti nuo Mortos kuo didesnį kailį. Avyž.
3.į vargą įstumti, nualinti: Tas ponas taip nulupo kailį, kad žmogelis duonos nebeturėjo. Jnš.
káilį numáuti primušti, išperti: Vagį kai pagaus, tai ir kailį numaus. Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu!. rš.
káilį nunérti
1.primušti, prilupti: Taip padirbus, tėvas kailį nunertų. Krš. Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenunertų kailio. Dkš.
2.išnaudoti, nuvarginti: Tikrasis ponas, grafas, gyvena Vilniuje, o čia, dvare, kamisorius įmano žmonėms kailį nunerti. Žem. Tie teismai jam visai kailį nunėrė – liko be kelnių. Jrb.
3.apgauti: Jis jam gerai nunėrė kailį su tom avižom. Jrb.
káilį nunèšti ištrūkti, pabėgti: Džiaukis, kad nunešei kailį. Sd.
káilį nuraitýti prilupti: Na, dabar tai pražuvau: jis man kailį nuraitys!. Sruog.
káilį nurašýti primušti, išperti: Dar gal nebuvo kailis gerai nurašytas, kad šitaip šneka. Ds.
káilį nusvìlti įkliūti į bėdą: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia. Krs.
káilį nušérti prilupti: Kai pašauksiu tėvą, tai pasakysiu – nušers tau gerai kailį!. Krėv. Kad tavo kailis nenušertas. Lp.
káilį nušmùtryti primušti: Aš tau kaip nušmutrysiu kailį, tai tu žinosi!. Trg.
káilį nušùtinti primušti: O aš jūsų piemenį vis dėlto nukulsiu ir gerai kailį nušutinsiu. Krėv.
káilį nušveĩsti primušti: Nušveitė jam kailį. Ds.
káilį nušukúoti išlupti, išperti: Ar tik nenori, kad kailį nušukuočiau?!. Krs. Kai nušukuosiu tau kailį, tai žinosi!. Km.
káilį nutaisýti primušti: Aš tau tuoj kailį nutaisysiu!. Antz.
káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip kailis nutrūko. Rt.
káilį nuvanóti prilupti: Kai nuvanosiu kailį, kituokart žinos!. Skp.
káilį nužãryti prilupti: Tėvas jam gerai kailį nužarijo. Ėr.
(kieno) káilyje pabū́ti patekti į kieno padėtį: Tegu ir jie mūsų kaily pabūna ir pamato, ar ne tas pats!. Vien. Pabūtum tu mano kailyje, padėliotum per dieną pasmirdusius baltinius, ir ponios Stuinienės gyvenimas tau pasirodytų rojum. rš.
káilis padulkė̃s apie grasinimą mušti: Kad duosiu tau, tai ir kailis padulkės, tik tu man nenustok [šėlti]!. Ms.
káilį padùlkinti kiek perti: Padulkino kailį, ale jis vis tiek savo. Jrb.
káilį padúoti įkliūti (į bėdą): Padavei kailį [ištekėdama], tai ir paivija (muša). Trgn. Išėjau (ištekėjau) ir padaviau kailį. Lb.
káilį pakasinė́ti apmušti: Ar lauki, kad kailį pakasinėčiau – aš ilgai nelauksiu. Jrb.
káilį pakasýti primušti: Matyt, pati nori, kad kailį pakasyčiau už tokį darbą. Jnš.
káilį pakedénti primušti, išperti: Jam pakedeno kailį, o jis nė štai nė antai. Jrb.
káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Duok tokiems kokią nori partiją, kokią nori valdžią, – jeigu tik ji padėties viešpats, – per vieną naktį pamatysi tiek atsivertėlių, tiek kailius pakeitusių. Cvir.
káilį pakliudýti užsitraukti bėdą: Už akių visi mandrūs teisybę rėžti, o į akis – nė mur mur, katras bijo kailį pakliudyti. Škn.
káilį palýginti paperti: Kad tik tu nori, aš tau greitai galiu palyginti kailį, man nesunku. Sk.
káilis pàmetė káulus sulyso: Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų. Ps.
káilis panìžo parūpo (netikusiai elgtis): Muštis nori, kailis panižo. LzP.
káilį papùrtyti aplupti: Papurtė kailį gerai, tai dabar tyli. Jrb.
káilį partãlyti mušti: Tai tu vėl partalijai tai katei kailį. Škn.
káilį parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik kailį parvilkau. Skd.
káilį paspìrginti primušti, prilupti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirgint, tai būtų žinojus.... Sk.
káilį pasvìlinti primušti, prilupti: Kad nemoki!.. reik tik pasvilinti tokiem kailį gerai, ir nebelįs. Jnš.
káilį pašiáušti supykti, pasipūsti: Tik pamėgink aną užkliudyti, tuojau pašiauš kailį. Ms.
káilis pašiur̃psta apima baimė: Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis. Gruš.
káilį pašukúoti prilupti: Išvesti iš kantrybės vaikinai ne kartą grasino kailį jam pašukuoti. rš. Kaip pašukavo kailį, tai kaip šilta vilna dar̃. Sn.
káilį pérversti pakeisti pažiūras: Vokiečių laikais buvo pervertę kailį į vieną pusę, dabar pervertė į kitą – tai žmonės!. Šl.
káilį pìlti mušti: Girdėjau, kad vėl jam kailį pylė. Šl.
káilį plū̃kti mušti: Pas ponų nedirbau, man kailio neplūkė. Šlv.
káilį pridė́ti mirti: Ana ir kailį pridėjo ten bedirbdama, o niekas ir ačiū nepasakė. Skd.
káilį prikaĩsti pakliūti į bėdą, įkliūti, susilaukti nemalonumų: Geras buvo berniukas, tik be reikalo prikaitė kailį. Krs. Oi, galima kailį prikaisti su tokiais dalykais. Mžš.
káilį prikinkýti įkliūti į bėdą: Matai, kas nusidėjo, o kas kailį turėjo prikinkyti. Škn.
káilį prikìšti patekti į bėdą: Ir vis dėlto iškilo aikštėn šuniška jo baimė prikišti kailį. rš.
káilį prilùpti smarkiai nudyžti: Gerai jam reikėjo kailį prilupti, ne taip sau. Jrb.
káilį prišùtinti primušti: Sako, jis kailį gerai prišutinęs ir žmonai, ir uošvienei. Jnš.
káilis pùrtinasi bjauru: Purtinas kailis nuo tokių obuolių. Tl.
káilis raĩtosi
1.smarkiai (muša): Kad daviau, tai daviau – kailis tik vien raitės!. Jnš.
2.smarkiai (bėga): Kad movė vyrelis namo, kailis tik vien raitės – išsigando bobelės vargšas. Jnš.
káilį rėžúoti mušti, perti: Reikia tik kailį tokiai rėžuoti. Pgr.
káilį rùmžti mušti: Vaikui kailį rumžė. Nm.
káilį skal̃bti perti: Nieko nebelaukę vyrai ėmė jam kailį skalbti. Šl. Kad tie ims kailį skalbti, tas rėkti!. Ll. Skalbė kailį, kiek betilpo. Lpl.
káilį skùsti mušti, perti: Kai paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti. Vnž. Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto?. Krėv.
káilį sudìrbti sumušti: Na ir sudirbo jam kailį prisišveitę vyrai. Brt.
káilis sukaĩto apėmė baimė: Jam tik kailis sukaito, kai pamatė mane ant kelio. Krs.
káilį sùkti stengtis neįkliūti: Aš sukau kailį, norėjau iš bėdos išsisukti. Prn. Kiekvienas savo kailį suka. Rm.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad kailį šertų – tai tau!. Krn.
káilį šiáušti pūstis, didžiuotis: Nešiaušk kailio prieš mumis, dar ne tokių matėm. Varn.
káilis šiáušiasi
1.ima baimė, bijo: Dabar beliko pas poną eiti; Juozui kailis šiaušėsi. LzP. Bet dėl jų (arklių) likimo Domo kailis šaušėsi: paskutiniųjų netekęs – eik ir ieškok patogesnės gembės pasikarti; vis tiek elgeta būsi paleistas. Gric. Kai anie pradeda pasakoti, kailis šiaušias. Vgr.
2.darosi neramu: Gumbas rokuoja, o uriadnikui kailis šiaušiasi iš piktumo. Žem.
káilį šukúoti mušti, perti: Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti!?. Šl. Buvo tokie laikai, kad ponai ir kailį šukavo. Ub.
káilį šùtinti smarkiai mušti, perti: Ar mama negirdėjai, man sakė, kad ir vakar Jonis Stasei kailį šutinęs. Jnš. Kad aš tau imsiu kailį šutinti!. Ll. [Smuklininkas] ėmė šutinti nedorėliui kailį. Cvir.
káilį švantãlyti mušti: Gėrė gėrė – prigėrė ir ėmė kits kitam kailį švantalyti. Krp.
káilį šveĩsti mušti, perti: Žiūrėk, ans vėl kailį šveičia tavo seniui. Škn. Paskui vyras ir ėmė jai kailį šveist. Prn.
káilį švéntinti mušti, perti: Sako, ar šeštadienį, ar sekmadienį parėjęs vėl gerai įtraukęs ir vėl ėmęs pačiai kailį šventinti. Sk.
káilį taisýti mušti, lupti: Sugrįžo supykęs pas raganą ir kaip pradės vėl jai kailį taisyt. Jnš.
káilį tašýti mušti, perti: Ką ten! Sakė, vėl tašė Juozeliui kailį kaip pašėlę, na, ar nereik tokiem nagus nudaužyti!. Sk.
kailiùkas tem̃piasi darosi išdykęs, neklauso: Ką tiems jauniems pasakysi, kad aniems ragiukai dygsta, kailiukas tempias. Šauk.
káilį tvóti mušti, lupti: Pagriebė boba šluotą, valiai jam kailį tvoti. Pgr.
káilis užkaĩto supyko: Kai pradėsiu rokuotis, o jis ką pasakys priešais, tai užkais man kailis. Žem.
káilį užkar̃šti aplupti: Tai sakau, kad taip anys nučiupus ir gerai užkaršus kailį. Sug.
(kieno) káilis užmokė̃s (kas) atsakys: Jaugi (juk) ne mūsų kailis užmokės, bet jūsų. Ps.
káilius užráugti Ds. supykus nekalbėti:
káilis užsìdegė perpyko: Jau užsidegė kailis nabagei, kad pulna priešais. Krš.
káilis užšãlo apėmė išgąstis: Jau man visas kailis užšalo, kai jis pasakė. Skdv.
káilį vanóti mušti: Na, vaikeli, tai tavo kailis vėl buvo vanojamas. Sk. Kad aš duonos nenusipirksiu, tai aš tau kailį vanosiu. Všn. Tokiam verkiant reik kailį vanoti. Ll.
káilį vartýti nuolat keisti pažiūras: Kad ir mokėjo kailį vartyti, ale priėjo liepto galą. Krž.
káilį vąšúoti mušti: Paskui ten kailius vąšavo visiems su kančiumi. Snt.
káilį velė́ti primušti, prilupti: Kelis kartus velėjau kailį, o nieko nepadeda. Pn.
káilį ver̃sti keisti pažiūras: Mes kitaip kailio nebverčiam. Žv. Kiti labai moka kailį versti, jiejie ir gyvena gerai. Trg.
káilį ver̃sti į kìtą pùsę keisti pažiūras: Kas tik ateina, ir verčia kailį į kitą pusę. Krš.
káilį ver̃stis keisti pažiūras: Niekas per gvaltą nespiria kailio versti, patys verčias. Krš.
káilį vė́tyti mušti: Reiks kailį vėtyti, jei neklausai. Ll.
káilį vyzgúoti slėpti teisybę: Aš ir biskį savo kailį vyzguoju – kam turi mane tokį matyti. Jrb.
káilį vokúoti mušti: Ištekėjo už tokio vilkmušos – kur ans tau kailio nevokuos. Ggr.
ant sàvo káilio pats iš praktikos (patyręs vargo): Ant savo kailio pramokę pažinti, kas po kam, turime sau galvon įkalti, kad nei rusas mums ne tėvas, nei vokietis ne brolis. Pt. Kaip jis mokinosi universitete ir kiek jis perkentėjo, kiek vargo, tas tik tegali suprasti, kas ant savo kailio yra tokią kovą ir vargą patyręs. Žem.
ant sàvo káilio im̃ti būti atsakingam: Eikit po kelmais, o kam aš imsiu viską ant savo kailio, matai, kokie ponai atsirado!. Šl.
ant sàvo káilio nèšti būti atsakingam: O kam aš turiu ant savo kailio nešti, tegu jis sau žinos. Jnš.
ant sàvo káilio pakélti išgyventi, patirti: Sykiu ir mano vyras, būdavo, pripasakos, kiek ponų malonės ant savo kailio pakėlęs!. Žem.
ant sàvo káilio patìrti išgyventi: Žmogui reikia viską ant savo kailio patirt, tada jis įsitikina, supranta. Mark. Mes tą juoką patyrėm ant savo kailio gerai. Rd.
ant sàvo káilio prisiim̃ti būti atsakingam: Prisiimu visa ant savo kailio. An. Neprisiimk nieko ant savo kailio. Krs.
be káilio lìkti labai stengtis: Nors be kailio liksi, visiems neįtiksi. Pnd.
dėl sàvo káilio drebė́ti bijoti (įkliūti): Taip jau pirma gudravojo, o dabar pats dreba dėl savo kailio. Sk.
į kìtą káilį įlį̃sti pakeisti pažiūras: Buvo tautininkas, o dabar įlindo į kitą kailį. Gs.
į (kieno)káilį atnė́ręs labai panašus: Į tėvo kailį atnėręs. Šts.
į káilį dróžti mušti, lupti: Pasiraitojo rankas, kad drožė, tai drožė jam į kailį!. Ar.
į káilį dúoti mušti, lupti: Dabar jį tėvas gali nutverti ir duoti gerai į kailį. Mont. Tu, Liudai, žiūrėk, – juokavo jis, – nepaviliok mums Liucės! Duos tau Trikauskas į kailį!. Myk-Put. Duok gerai pagavęs kailin, tai atsimins. Ssk. Gali kiek nori duoti į kailį – neklauso, ir tiek. Ms. Duok į kailį, kad visą gyvenimą atsimintų. Žg. prk Duos į kailį saulė [vidurdienį], kepins nugarą. Krtn.
į káilį gáuti būti mušamam, lupamam: Ne taip ką padarysi, nesuprasdamas paliepimo, tuojau gausi į kailį. Žem. Pasidarė tokia velniava, kad senis vos negavo į kailį. Cinz. Gavai į kailį? – mėgino pasirodyti abejingas Benas. Ap. Kabeikos vyrai, kaip kokie peštukai, prie visų kabinėjasi, bet užtat ir patys gauna į kailį. Brt. Nepaklausysi, tai, žinok, ir gausi kailin. Šmn. Vaikas gageno gageno, kol kailin gavo. Bd.
į káilį įdė́ti išlupti, išperti: Į kailį kaip įdės mama, ir žinosi!. Jdr. Kai įdės į kailį, tai ir nebenorėsi išdykauti. Brs.
į káilį įkar̃šti išperti: Aš jam gerai įkaršiau į kailį. Vv.
į káilį įkrė̃sti primušti, prilupti: Reikia tam neklaužadai kailin įkrėsti. Kp. Jam mažam įkrėsdavo į kailį, aš matydavau. Šl. Įkrėsk gerai kailin, ir šventa bus. Krs.
į káilį įkùlti primušti, išperti: Palauk, įkulsiu aš tau kailin!. Btr.
į káilį įpìlti primušti, prilupti: Vagiui vakar gerai į kailį įpylė už vogimą. Pln.
į káilį įsègti sušerti, suduoti: Įsegs tau į kailį. LzP.
į káilį įsū́dyti išplakti: Įsūdyk gerai į kailį už tokį darbą, ir tegul žinos!. Vvr.
į káilį įšveĩsti prilupti: Jam gerokai į kailį įšveitė. Slv.
į káilį įvąšúoti įkirsti, įkrėsti: Kad man vėl į kailį įvąšuotų?!. Graž.
į káilį kar̃šti mušti, perti: Oi, karšiu kailin, jei nepasitaisysi!. Lp.
į káilį kliū́ti būti sumuštam: Kliuvo ir tai moteriai į kailį. Slnt. Ir jam pačiam gerai kailin kliuvo. Krs.
į káilį pìlti
1.primušti, nupliekti: Ar ne už tą patį (už liežuvį) ir vyras į kailį pildavo. Krš.
2.lydyti: Kad pradėjo pilti į kailį lietus, kai žiurkučiai šlapi namo parėjom. Jnš.
į káilį sudróžti primušti, nupliekti: Ar sudrožei į kailį tam vaikpalaikiui?. Jnš.
į káilį sukáustyti primušti, prilupti: Aniem tėvas gerai į kailį sukausto, kad neklauso. Pgr.
į káilį supìlti primušti, prilupti: Žinai, kad aš jam gerai supyliau į kailį su ta lazda. Sk.
į káilį susigriẽbti būti sumuštam, priluptam: Tas ir gerai susigriebė į kailį, prie ano belįsdamas. Škn.
į káilį tèkti būti sumuštam, priluptam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti. Žem. Juokis juokis, teks ir tau į kailį, tik nenustok!. Yl. Oi gerai jam kailin teko nuo tėvo, pakliuvo vyras. Krs. Per tave teko man kailin. Pl.
į káilį užbraũkti primušti, prilupti: Na kaip? Ar pačiam gerai užbraukė į kailį zalimuos (gegužinėje)?. Sk.
į káilį uždúoti kiek sumušti: Dabar prieglaudon dar kailin užduoda. Alks.
į káilį užpliū̃pti suduoti, įkirsti: Aš tau ne mama: užpliūpsiu į kailį, i bus. Krš.
į káilį vèžti mušti: Kailin veža dykam kaip katram. Drsk.
iš káilio kiek įmanydamas, smarkiai: Apibariau, tai jis ginas iš kailio. Slm.
iš káilio eĩti labai pykti: Eina iš kailio, kai sužinojo, kad reikia manopoliai uždaryt. Šv. Aš jau iš kailio einu, kad tos šnapšės taip daug. KlvrŽ. Tėvas iš kailio eina, ką čia niekus šneki. End.
iš káilio im̃tis labai augti, suvešėti: Na, burokai tai taip iš kailio imas, kad net malonu, po to lietaus. Sk.
iš káilio išeĩti
1.pakvaišti, išprotėti: Ar iš kailio išėjai, kad vinį į stalą kali!. Vkš. Kur tu duosi taukus šuniui, ar iš kailio išėjai!. KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išėjęs ir esi?!. Skd.
2.labai stengtis: Trys mergikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvilkti. End.
iš káilio išjóti labai prikamuoti: Išjos iš kailio visus mumis ta karė. Ggr.
iš káilio išsinérti
1.labai stengtis, rūpintis: Dabar tai jau įmanytų iš kailio išsinerti, – pridėjo Kižienė, – kad tik kaip norint tą savo mergą Domui užkarti. Žem. Kotrė taip nori seniams įtikti, kad prie darbo klupdama bėga – įmanytų iš kailio išsinerti. Vkš. Onytė dėl šito berno tai ir iš kailio išsiners. Užp. Gatavas iš kailio išsinert, kad tik laimę už uodegos galėtų nutvert. KrvP.
2.šėlti, smarkauti: Taip ir kitiems [arkliams] įpila gerai [degtinės], paskui įmano iš kailio išsinerti.... Žem. Dūksta, šėlsta minia. Nebežino, kaip iš savo kailio išsinerti. Švaist.
iš (kokio)káilio išsinérti pakeisti tautybę ar įsitikinimus: Ji tik dabar iš lenkiško kailio išsinėrė. Mrj.
iš káilio lį̃sti labai stengtis: Lįsti iš kailio reikia, kol tiek plytų perlaidysi iš rankų į rankas. Šts. Tu neprašomas lendi iš kailio. Krs. Iš kailio lenda, kad padarytų karjerą. rš.
iš káilio nértas labai panašus: Duktė toji pati motinysta, t. y. iš kailio nerta motina. J.
iš káilio nértis
1.labai stengtis: Jau savaitė, kaip penki vyrai dirba iš kailio nerdamiesi; o naudos nė už skatiką nėra. LzP. Skubina, net iš kailio nerias. Ds. Geras gaspadorius, kol darbininkas iš kailio nerias. VšR. Ar šiaip tu žmogus galvok, ar taip – nors iš kailio nerkis, nėra gyvenimo, – skundėsi senis. Myk-Put. Kauniečiai net iš kailio nėrėsi, kad tik apgalėjus vilniečius. Šein. Mes čia sėdime, o ji iš kailio neriasi dėl mūsų. Mont. Nors iš kailio nersies, vis tiek neištversi. Grk. Geras arklys, kad iš kailio neriasi, bet paveža. Slk.
2.labai nerimauti: O tas nebsulaukdamas iš kailio nerias. Plt.
3.siausti, dūkti: Jaunimas iš kailio nėrėsi – šoko, kiemo pievutė bematant vienu dumblu pavirto. Paukš.
4.gerai, vešliai augti: Geri metai – vasarojus iš kailio nerias. Jnš.
5.keisti įsitikinimus: Tada ką gi – daug kas nėrės iš kailio. Jnš.
iš káilio ver̃stis labai stengtis: Žmonės patys iš savęs verčias iš kailio. Dv.
per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį. Žem.
per káilį važiúoti pajuokti: O ji žino, kad čia važiuota per jos kailį, kad čia – greičiausiai – buvo juokiamasi iš jos. Simon.
prie káilio taisýtis rengtis, ketinti mušti, bausti: Tėvas taisos anai prie kailio. Akm.
už káilio užlíeti išgerti svaigalų: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau niekuomet nebegali širdingai mylėti. Valanč.
už káilio užlį̃sti patikti: Nejaugi tau per visą ilgą amžių jokia moteris neužlindo už kailio, kad vien žemės teieškai?. Vaižg.
kaĩp ne sàvo káilyje nejaukiai: Jis jautėsi kaip ne savo kailyje. rš.
kaĩp nesavamè káilyje nejaukiai: Per balių buvau kaip nesavame kailyje. Varn.
kaĩp iš (kieno)káilio išnértas labai panašus: Koks tėvas, toks ir vaikas, kaip iš tėvo kailio išnertas. Klp.
angino kailis žr anginas
avies kailyje žr avis
į avies kailį įsisiausti žr avis
ėriuko kailiu prisidengti žr ėriukas
į jaučio kailį nesurašytų žr jautis
katės kailiuko nenupirksi žr katė
kiškio kailį pakabinti ant vartų žr kiškis
nežolės kailis žr nežolė
rupkės kailis žr rupkė
šuns kailiu apsiūti žr šuo
į tinginio kailį įlįsti žr tinginys
utėlę įsileisti į kailį žr utėlė
utėlės paėdė kailį žr utėlė
velnias įlindo į kailį žr velnias
velnias mieruoja kailį žr velnias
vilkas avies kailyje žr vilkas
vilko kailį nešioti žr vilkas
vilko kailiu apsisegti (apsisiūti, apsivilkti) žr vilkas
ant vilko kailio mautis avies kailelį žr vilkas
iš vilko kailio išlindęs žr vilkas
žvėris avino kailyje žr žvėris

pir̃štų bãdymas tyčiojimasis: Daužoma žodžiais mergaitė, plaukusi ašaromis kokį laiką, nebeužtekdama kantrybės kentėti to pirštų badymo bobelių, ieško pasigelbėti, dažnai palįsdama pati po žemės. Žem.
pir̃što bedimù aklai, atsitiktinai: Pranciulis piršto bedimu pasirinko mokytojų seminariją. Andr.
víenas pir̃štas burnojè, kìtas uodegojè apie sunkiai besiverčiantį: Sukė, kombinavo, o dabar vienas pirštas burnoj, kitas uodegoj. Msn. Ot bagočius – vienas pirštas burnoj, kitas uodegoj. Žl.
pir̃što dėjà labai nedidelis plotelis: Kiek čia to mūsų daržo – piršto dėjos. Erž.
pir̃što dėjìmas labai nedidelis plotelis: Kaip piršto dėjimas langučiai [audekle]. Gs. Taip prikupinau pečių kepalų, nepaliko vietos nė piršto dėjimui. Užv.
pir̃štų galaĩs
1.paviršutiniškai, atmestinai: Padarė, ale padarė galais pirštų. LTR.
2.atsargiai: Cit, eikiat pirštų galais!. Varn.
pir̃štų galùs nudègti nepasiekti: Aš dar kartą nusivyliau savo svajonėmis, nudegiau pirštų galus. Tilv.
pir̃štų galaĩs váikščioti (apie ką) labai gerbti: Visi aplink juos pirštų galais vaikščiojo. Žem. O visi vaikšto pro juos pirštų galais, bijo smarkiau įžeisti. rš. Geras buvo žmogus – protingas ir užjaučiantis, jis visą laiką vaikščiojo apie mane pirštų galais, bijodamas užkliudyti dar neužgijusią žaizdą. Ap.
ant pir̃štų galų̃ váikščioti pataikauti: Seniukė tokia sudžiūvusi, prijuostę pasirišusi, vaikšto aplink mus ant pirštų galų. Ap. Vaikšto aplink brigadyrių ant pirštų galų ir galvą linkčioja. Tr. Niekam nereikia meluoti, prieš nieką vaikščioti ant pirštų galų. Avyž.
pir̃što pajùdinimas koks nors darbas: Nė už vieną piršto pajudinimą neužmoka [vaikai]. Krš.
pir̃štų tárpe bežiūrint, nejučiomis: Išeina pinigai pirštų tarpe, nė juste nepajuntam. Gršl.
pir̃štai uodegojè apie nevikrų, nesumanų: Ką jis padarys, kad pirštai uodegoj. Srv.
ilgì pir̃štai vagišius: Darbininkas geras, tik pirštai ilgi. KrvP. Ilgais pirštais buvo merga. Ds.
ìlgus pirštùs turė́ti vaginėti: Kad Tūnaitienė turi ilgus pirštus – Ilžė seniai žino. Simon.
kruvinaĩs pir̃štais sunkiai, daug (dirbti): Dirbti reikia kruvinais pirštais. Dglš.
mãžojo pirštẽlio nepajùdinti nieko nedirbti: Paaukštinimą reikia išsitarnauti, čia ne koldūnų porcija, neužsisakysi restorane, dėl tokio dalyko Telkša mažojo pirštelio nepajudins. Avyž.
penkì pir̃štai apie tai, kas įsigyjama vagiant: Kiek mokėjai? – Penkis pirštus. Šd. Penki pirštai, biškį baimės – ir troba [pastatyta]. Krš.
penkiaĩs pir̃štais nupir̃kti pavogti: Kiba penkiais pirštais nupirksi. Trgn.
póilgius pirštùs turė́ti vaginėti: Pirštus poilgius anas gal turėjo. Lel.
stačiaĩs pir̃štais nerangiai, nevikriai, nenoromis: Dirba stačiais pirštais – bet tik iš akių. Slk. Gana jau, luokmaiša! Stačiais pirštais visur. Ktk.
tirštù pirštù daug, gausiai: Per storulį četvergą tirštu pirštu. Vrn.
trumpì pir̃štai apie gerą, teisingą žmogų: Jis geras žmogus, jo pirštai trumpi. Kt.
víeną pir̃štą prikìšti menkai tepadėti: Jis, kaip kelia maišą, tai tik vieną pirštą prikiša. Ūd.
víenas pir̃štas į bùrną, kìtas į úodegą apie beviltišką padėtį: Kralikus išpjovė, vištos išstipo; dabar vienas pirštas burnon, kitas uodegon. Sur.
pirštùs apsišùtinti apsigauti: Tai merga apsišutino pirštus ten eidama!. Sn.
nė̃ pir̃štui apvynióti visai nieko nėra: Atėjau kambarin – viskas išnešta, nė pirštui apvynioti. Bgs.
pirštù atidùrti į ãkį priminti skriaudą, atlyginti: Dievas neūmus, ale ir nemaršus: pirštu akin ataduria, tik negreit. Mžš. Atadūrė ir jam Dievas pirštu į akį. LTR.
pir̃štą atką́sti privargti: Atkąsi pirštą, kolei vaiką pripratinsi prie darbo. Ds.
atriẽtęs pirštùs gobšus, savanaudis: Visi atrietę pirštus, tik ant savęs. Sur.
pirštùs atsiką́sti privargti: Tik neik pas vaikus, ba aš jau pirštus atsikandau pas juos. Brž.
pir̃štais badýti tyčiotis, pašiepti: Jei mergą prigautą užuodžia, pirštais bado. Krš. Jis neapsikenčia, tik nusispjauna į šalį, rodos, kuo prasikaltęs, rodos, visi pirštais bado. Žem. Visas svietas pirštais bado. Kt. Aš – raštvedys?! Pirštais greit mane badys!. Tilv.
pirštùs èiul̃pti
1.gėrėtis: Bet projektai gražūs, jei tau papasakočiau, galbūt net pirštus čiulptum. Bil.
2.gailėtis, apgailestauti: Ta dabar galės pirštus čiulpti, kad taip pigiai karvę pardavė. Šll.
nórs pirštù dùrk labai tamsu: O tamsi naktis, nors pirštu durk. Dkš.
pirštù dùriamas į ãkį tamsu: Naktis – nors pirštu akį duriama. Šts.
pirštù dùrk į ãkį labai tamsu: Einu, nieko nesmato – pirštu akin durk, ale niekas man neprisidavinėdė. Grv. Tamsu, nors pirštu durk akin. Trgn. Taip tamsu, nors pirštu į akį durk. Kt. Lauke taip tamsu, nors pirštu į akį durk. Erž. Naktį – nors pirštu durk į akį – tokia tamsybė!. Žem.
pirštùs gráužti gailėtis: Pirštus, vaikeli, graužiu, kam jo paklausiau. Marc. Et, kvaila merga, dar grauš pirštus, kad patikėjo ponaičiuku. Vien.
nė̃ pir̃štui įkìšti visai nėra (vietos prisirinkus daugybei): Dėdinos plati pažintis – dar platesnė giminė: sukviestų svečių į veselę pilnas dvaras, nė pirštui įkišti vietos. Žem.
pir̃štą įsiką́sti gailėtis: Vilius skaudžiai pirštą įsikąs atsisakęs Anės Šmitikės, – sako Tūnaitienė. Simon.
pir̃štais iškaišýti išsityčioti, išjuokti: Kas yra pikto, netylėtų, vis tai pirštais iškaišytų. Gmž.
pir̃štais káišioti tyčiotis, pajuokti: Bijau, kad vaikai kaišios pirštais. Tr.
pirštùs káišioti tarp svetimų̃ dùrų kištis į kitų reikalus: Petušinskis mano draugas, aš negaliu tarp svetimų durų pirštų kaišioti. Marc.
pir̃štais kaišýti Šmn. tyčiotis:
nórs pir̃štą ką́sk labai (ko) trūksta: Išdrabstė pinigus ir dabar nežino kaip gyventi – nors pirštą kąsk. Jnšk.
pir̃štą kìšti tarp dùrų kištis į kitų reikalus: Nekišk pirštų tarp durų – nuvers. Krkl. Kam kiša pirštus tarp durų. Dkš.
pirštùs kìšti ir laižýti gėrėtis: Kiša pirštus ir laižo. End.
pirštùs kramtýti gailėtis, graužtis: Atvažiavo namo, o dabar pirštus kramto. Švnč. Tiek pinigo prašvilpė, dar pirštus kramto, bet jau po laiko. Alv. Jis verkė, raudojo, kramtė pirštus. Balč.
pirštùs krim̃stis gailėtis, graužtis: Dabar jis pirštus kremtasi – taip padarė. Pg. Paskui atmindamas vis dažniau sau pirštus krimtos, kam Petro neleido į mokslus. Vaižg.
pirštù krùstelėti vos pareikšti norą: Ona, tik pirštu krustelėjus, puolanti jo valios pildytų. Vaižg.
pirštùs laižýti gardžiuotis: Kad kas duotų tokių silkių, kaip senovėj kad buvo, pirštus laižytumėm. Žeml.
pirštùs láužyti sielvartauti: Motušė valandą pirštus laužė, lyg sakyti nenorėdama. LzP.
pirštùs láužytis sielvartauti: Karalius net pirštus laužėsi iš gailesties. LTR.
pir̃štai lenktì į savè apie savanaudį: Ji (motina) labiausiai gailėjo dienąnakt lydimų įsiūčio, aklo pykčio, težinančių, kad žmonių pirštai lenkti į save, visiems terūpi savas kailis. rš.
pirštù maĩšomas menku laikomas: Kito bėda pirštu maišoma. Plt.
pir̃što nedė́ti
1.neliesti: Tu be mano žinios nedėk nė piršto į mano vaiką. Ml.
2.nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė piršto nededa, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė. Rm.
pirštù nedė́ti nepadėti: Nieko mumiem nedarė, anei pirštu nedėjo. Lp.
nė̃ pir̃što nedė́ti pirštù nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė pirštu piršto nedėsiu. Gs.
pirštù nekabìnti nepatirti: Gerumo jos tu dar pirštu nekabinai. rš.
pirštù nekiẽsti pir̃što nieko nedirbti: Pirmoje po Velykų seredoje nė vienas ūkinykas senovėje nė pirštu piršto nekietė. Valanč.
pir̃što nekìšti
1.nedirbti, nieko neveikti: Tėvas nė piršto nekišdavo. Šmn. Jau tuojaus pietai, o dar niekur nė piršto nėra kišta. Vvr.
2.nekliudyti: O ką?! Aš nė piršto prie paties nekišau. rš.
3.nesidomėti: Tas (žmogelis), kuris buvo jau beveik užaugęs, po mokytojo mirties prie knygų nebekišo nė piršto. Ap.
4.nelįsti: Bet aš žinau, kad geriau niekur nekišti nė piršto. Gruš.
pir̃što nekrùtinti nieko nedaryti: Niekur neina ir piršto nekrutina nieko blogo daryt. Vdk.
pirštù nemainýti pir̃što Šts. nieko nedirbti:
pirštù nemóstelėti nepadėti: Čia (mieste) dykai nė pirštu niekas nemostelės. Žem.
pir̃što nepajùdinti
1.niekuo nesidomėti: Įsimetė į avilį tranas – piršto nepajudina, o kiti už jį turi plušti. Cvir. Su jaunimu reikia daug ir išmintingai dirbti. Kitaip turėsime dar vieną didžiulį miegančių, visa kuo nepatenkintų, bet piršto nepajudinančių būrį su jaunais kūnais ir nuvytusia dvasia. rš.
2.nieko nedaryti: Visi žinojo Pečiūros žiaurumą ir atkaklumą, ne vienas tikėjosi baisių įvykių, tačiau nė vienas ir piršto nepajudino tai grėsmei pašalinti. Vien. Nė piršto nepajudino nekaltiems gelbėti. Sąžinė jo negraužė. Sruog.
pirštù nepajùdinti nieko nedaryti: Dėl kitų nepajudino nei pirštu. KrvP.
pir̃što nepakélti
1.niekam nerūpėti: Ir užmiršt jį per dvi tris dienas suskubo, nieks ir piršto nepakėlė, neparodydamas noro opiau įžvelgt tikrąją priežastį. Cvir.
2.neįskaudinti: Piršto prieš nieką nepakėliau. Mrj.
pir̃što nepaklìbinti nieko nedirbti: Prie darbo nė piršto nepaklibina. Žal.
pirštù nepakliudýti nepadėti: Niekas ir pirštu nepakliudė. Dglš.
pir̃što nepakrùtinti visai nedirbti: Tėvas prie darbo ir piršto nepakrutina. Užp.
pirštù nèpenimas gudrus, apsukrus: Tas pirštu nepenimas, žino, ką šneka. Vencl.
pir̃štų nepraskìrti turėti daug (darbų): Darbų tiek, kad pirštų nepraskiriu. Kvr.
pir̃što nepridė́ti
1.visai neliesti: Žiūrėk, nė piršto prie jo nepridėk. Grž.
2.nieko nedirbti: Kiti dirba, o jis nė piršto neprideda – ponas. Sb. Ir kas aptvarko, apžygiuoja – jis nė piršto neprideda. Mžš. Jis nė piršto nepridėjo, o nori viską gauti. Snt.
pir̃štų nepridùrti nepadėti dirbti, daryti: Nepridūrei savo pirštų, ir nieko neišeina. Dbk.
pir̃što neprikìšti nesirūpinti: Sutikau tik su sąlyga, kad bent porą metų nereikėtų nė piršto prikišti prie naujos vietos. Andr.
pirštù neprìliestas nenukentėjęs: Tik jis vienas liko nuo karo nei pirštu nepriliestas. Lš.
pir̃što nereĩkia apie mėgstantį gerti: Jis jau vyras užaugo, jam prie degtinės piršto nereikia. Jnš. Ištuštinę baltakę, piršto nereikia. Žem.
pir̃što nesiaũsti pirštù nieko neveikti: Darbo nedirbo: pirštu piršto nesiautė. Šts.
pir̃štų nesudė́ti su Dievù apie nežinomą rytojų: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinau, kaip bus. Slv.
pir̃što nesudùrti su Dievù M. apie nežinomą ateitį: Su Dievu piršto nesudūrei, nieko nežinai. Ant.
pir̃štais nesudùrti su Dievù apie nežinomą ateitį (giriantis būsimais laimėjimais): Nesudūrei su Dievu pirštais!. B. Dar nežinai, kaip bus, dar nesudūrei su Dievu pirštais. Ds.
pir̃štų nesukeĩsti nieko nedirbti: Nė pirštų nesukeiti, t. y. niekam nedirbi. J.
pir̃štų nesukìšti su Dievù apie nežinomą ateitį: Ir tu dar su Dievu pirštų nesukišai. Dauk.
pir̃što nesutę̃sti pirštù nieko neveikti: Ne iš gero nieko niekicko neturi – per dienų dienas nei pirštu piršto nesutęsia. Rod.
pir̃štai netùri akúoto nebesiseka dirbti: Pasenau – pirštai akuoto nebturi, o kai jauna buvau, pirštai su darbu rokavos. Šts.
pirštù neužgáuti visai neliesti: Niekas nemušė, nei piršteliu neužgavo. Žem.
pirštù neužkabìnti nekliudyti, nekibti: Jei mums padėsi, tai gali būti visai ramus, niekas tavęs nė pirštu neužkabins. rš.
pir̃štai niẽžti labai rūpi, knita (ką daryti): Advė pasijunta, kad jai stačiai niežti pirštai tverti to vyro nešvarias kudlas, papurtinti jį. Simon. Katram čia pirštai niežtėjo – išvartyta kuparas. Skdt.
pirštùs niẽžti labai rūpi, knita (ką kliudyti, imti): Jau niežti pirštus kokį zbitką padaryti. Skdt.
pir̃štais nubadýti išjuokti: Už tokį darbą tave pirštais žmonės nubadys – ar tu turi sarmatos?!. Jnšk.
nórs pirštùs nučiul̃pk apie ką gražų, geidžiamą: O jau mergelės moterėlės apie Medininkus, tai nors pirštus nučiulpk – vien čiulbuonėlės. Vien.
pirštùs nudègti
1.apsigauti: Pamėginti lengva; tik pirštus nudegus, ar beatsitaisysi?. Vaižg.
2.nukentėti: Vienas jau nudegė pirštus, tai dabar antras lenda. Pg. Ir pats Grinius – šio sumanymo sėjėjas – nudegs pirštus. Avyž.
3.susigėsti: Kai Jonas teisybę pasakė, ir anas pirštus nudegė. Ds.
pirštù nudùrti labai neapkęsti: Kad primanytų, pirštu nudurtų. LTR.
pir̃štais nuródyti išsityčioti: Pirštais tave nurodytų, jei atlaidų drabužiais eitum į vakaruškas. Als. Aukso kubke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei pirštais nurodytas, nei žodžiais nukalbėtas (apie rūtų vainiką). Ukm.
pirštùs nusiką́sti labai gailėtis ar jausti apmaudą: Primanytų – pirštus nusikąstų. Alk.
pirštùs nusvìlti nukentėti, apsigauti, įkliūti: Jis mėgdavo grabštaut, ale vieną kartą pirštus nusvilo. Ėr. Mama man dažnai sakydavo, kad per daug pasitikiu savimi ir anksčiau ar vėliau galiu nusvilti pirštus. rš.
pirštù pajùdinti
1.panorėti: Bagotam tik pirštu pajudinti – ir draugų kiek nori gali turėti. KrvP.
2.ką nors nuveikti: Tiek amžiaus pragyvenau ponu ant savęs, o dabar be jūsų nevalia piršto pajudinti?. Avyž.
pir̃štą pakeĩsti pirštù ką nors dirbti: Kogi parėjai, kad taip nenori pirštu pirštą pakeisti?. Žem.
pir̃štą pakuštýti padirbėti: Per visą savo amželį poni pirštą bijojo pakuštyti. Žg.
pirštù paliẽsti nubausti: Šiandien geri, o ryt verksi, kai Dievas tave už girtuokliavimą savo pirštu palies. Krėv.
pirštù pamóti pakviesti: Jai tik pirštu pamoti tereikia – ir viskas atliekama kaip tikrai poniai. Simon. Pirštu pamok – ir aš čia. Dkš. Jei anas [vyras] pasirodys nevertas tavęs, tu man tik pirštu pamok. Žil. Ko eit tarnaut lyg šuniui, vos svetimas pirštu pamoja?. Zur.
pir̃štą paródyti nubausti: Dievas savo pirštą parodys. Zp.
pirštù pasíekiamas labai arti esantis: Frontas pirštu pasiekiamas, o jautiesi visiškai ramiai. rš.
pir̃štą pasikìšęs tuščiomis, be nieko: Pirštą pasikišęs į veselę nenueisi. Rdn.
ne pirštù pẽnimas gudrus: Tu nemokyk, žinau! Jau ne pirštu penimas. Cvir.
pirštùs prarýti apie ką nors labai gardų: Visi valgom [šviežią žuvį], koks skanumas, rodos, ir pirštus prarytum. Žž.
pir̃štą pridė́ti
1.kiek padirbėti: Kad būtų nonts pirštą pridėjus!. Rd.
2.truputį pakenkti: Mykolas prie tavęs tik pirštą pridėjo. Avyž.
pirštù pridė́ti paliesti: Niekam neleido jos nė pirštu pridėti. Vaižg.
pirštùs pridė́ti
1.padirbėti: Ir aš ten pridėjau pirštus. Btrm.
2.atlikti netikusį darbą: O suspėjo „išgarsėti". Jau pridėjęs pirštelius: suklastojęs raštelius. Tilv.
pirštù priduriamaĩ tuoj pat, greitai: Pirštu priduriamai i karvė ves, bado nebebus. Krž. Pirštu priduriamai reikėjo į mokyklą vesti, ir mirė [vaikas]. Grd. Pirštu priduriamai ir antroji galės tekėti. Krž.
pirštù prikišamaĩ
1.visai arti, labai greitai: Rugiai baltuoja kaskart didžiau, pirštu prikišamai užeis ir rugiapjūtė. Žem. Vestuvės pirštu prikišamai, reikia ir pasiūti, pataisyti. Žem.
2.labai aiškiai: Turėjo pirštu prikišamai parodyti savo tautos kruviną nuoskaudą. Pt. Jei pirštu prikišamai jam neparodai, tai jis ir nemoka padaryti. Alk.
3.labai sočiai: Pirštu prikišamai privalgęs, užgėrė. Valanč.
pir̃štą prikìšti
1.padėti: Kad prikišo savo pirštą, tai buvo prikišta: vežimą tuoj ant kojų pastatėm. rš.
2.bent kiek padirbėti: Pirštus prikiša, ir duok dvidešimtpenkinę. Snt. Neprikišau pats piršto – ir nejuda [darbas]. rš.
3.prisiliesti: Joneliui net akelės žibėjo, bet prie lementoriaus ir piršto prikišti nedrįso. Žem.
pirštùs prilaikýti nevogti: Laimė savo keliu. Tik kad nebūtų arti tamstos blizgančių dalykų... Ir kad pirštus truputį prilaikytum. Gric.
pir̃štai prilim̃pa vagiliauja: Jo pirštai prilimpa. R.
pirštù prisiektinaĩ daug (išgerti): Kai įtraukė žmonės alaus pirštu prisiektinai, tai ir prasidėjo šnekos. Balt.
pirštùs pū̃sti gailėtis (po laiko): Kas tėvo motkos neklauso, tas pirštus pučia. Arm.
pir̃štais rodinė́ti tyčiotis: Visi rodinėja jį pirštais, juokias. Tvr.
pir̃štais ródyti niekinti, tyčiotis: Kur pasisuku, visur mane rodo pirštais. Ds. Ant mergičkų pirštais rodo. Sln. Niekas manęs nesigailėjo, visi rodė pirštais, visi neapkentė. rš.
pirštùs sudègti apsigauti: Mislė (manė) – visus apgaus, bet ėmė pirštus ir sudegė. Ds.
pirštùs sudùrti susitikti, susiimti: Ne palaukš tu man, broleli brangus, su tavim mes dar sudursime pirštus!. Balt. Juk morams reikia mirties, o su mirtimi, apie kurią čia gulėdama galėčiau pasakoti, pirštais tebuvau sudūrusi bėgdama. Jank.
pirštùs sukeĩsti krỹžiais nieko neveikti, tinginiauti: Bet tinginiui į lovą niekas nieko neatneš, o pirštus kryžiais sukeitus, darbai neatliekami. Simon.
pirštùs sutèpti prisidėti prie negarbingo darbo: Ir reikalas tavo praslys kaip ledu, ir pirštai nebus sutepti. Mair.
pir̃štais užbadýti išjuokti: Ar tu iš proto išėjai?! Nori, kad mane mokiniai pirštais užbadytų.... Vien. Kad tik pamato kitaip apsirengusias, tai, rodos, primanę pirštais užbadys. Gs. Jei vienas iš minios atsiranda nesavanaudis, kuriam ne vien savo gerovė terūpi, tą kiti skuba pirštais užbadyti. Pt. Mane čia (Čikagoje) pirštais užbadytų, sakytų, va, eina tas grinorius, kuris verčiasi iš nuomos. Andr. Gerai, kad jo (stribo) nėra jau gyvo: o taip pirštais žmonės užbadytų. Graž.
pir̃štui uždė́ti apie labai nuskurusį: Suplyšęs, nei pirštui uždėt sveikos vietos nerastum. Ds.
pirštù užsispáudęs sùbinę vlg. be dovanų, nieko nenusinešant: Nenueisi pirštu subinę užsispaudęs į krikštynas – reik pyragų. Šts.
pir̃štais varpýti koneveikti, pajuokti: Žmonės ims tave pirštais varpyti: žiūrėkit, sakys, kaip klumpiškės mergos pasiuto. rš.
ne vãkar pirštù žebótas N. patyręs, nekvailas:
ne pirštù žìndžiamas patyręs: Jau nebe pirštu žindžiamas: ir pats supranta, kas reikia daryt. Trgn.
ant pir̃štų tyliai: Vaikščioja ant pirštų. Plv. Kaip anas atsikelia, tai vis ant pirštelių eina, kad vaikų nepažadintų. Grv.
ant pir̃što apvynióti padaryti klusnų: Ant piršto tu mūsų neapvyniosi, mergele.... Dvd.
ant pir̃štų skaičiúojami nedaug yra: Jis didelis meistras. Tokie ant pirštų skaičiuojami respublikoj. Trein.
ant pir̃štų suskaičiúoti gãlima nedaug: Bet juos ant pirštų galima suskaičiuoti. Mont.
ant pir̃štų suskaitýti gãlima nedaug: Kiek jų tuomet buvo – ant pirštų galima suskaityti. Žem. Mes tik vien juodas dienas matom, o tų baltų tai ant pirštų gali suskaityti. Brž.
ant pir̃što suvynióti valdyti ką, daryti paklusnų: Dabar aš anuos lenkiu (pataikauju), o paskui ant piršto suvyniosiu. Užv.
ant pir̃štų váikščioti pataikauti: Vaikščioja ant pirštų apie ją (marčią). Klt.
ant pir̃što vyniójamas labai nuolankus: Kai aš aną pamokysiu, tai ant piršto vyniojamas pasidarys. Krž.
ant pir̃što vynióti
1.valdyti ką, daryti paklusnų: Uošvienė vynio[ja] ant piršto žentą. Varn. Jį kaip nori ant piršto vyniok. Krs.
2.apgaudinėti: Teip mum vynioja visus an piršto. Všn.
ant pir̃što vyniótis būti nuolankiam: Bet jis neprivalo duotis ant piršto vyniotis tai bobai. Simon.
ant pir̃štų žiūrė́ti domėtis, ką veikia: Dabar uošvienė, žinoma, nieko nesakys, bet labai žiūrės martelei ant pirštų, – vėl Žiobrienė. Simon.
apie pir̃štą apvynióti apgauti: Pirmiausia tu, mergyt, žinok – nieko neapvyniosi apie pirštą. Zur.
apie pir̃štą vynióti apgaudinėti: Iš kur jau tokios gudrios, kad visąlaik mus vynios apie pirštą. Zur. Vyniodamas apie vieną pirštą profesionalus, apie kitą pirštą seklys turi apvynioti skaitytoją. Žil.
apliñk pir̃štą apsivynióti padaryti paklusnų: Kaip nori, taip gali jį aplink savo pirštą apsivynioti, destis, išnaudoti. Vaižg.
apliñk pir̃štą apvynióti padaryti paklusnų: Pasakoju tam, kad tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų kaip siūlą. Krėv.
apliñk pir̃štą vynióti apgaudinėti: Kad tasai mandrasis Šalteikių Karalius duodasi tam žalčiui aplink pirštą vyniojamas, tai tiesiog gėda. Simon.
be pir̃što mielai (gerti): Geria be piršto. Mrc.
į kum̃pą pir̃štą Šts. neteisingas:
į pir̃štą ką́stis gailėtis, graužtis: Nuspirkau neapgalvojus, paskiau kandaus pirštan. Ktk.
iš kumpų̃ pir̃štų vogdamas: Gyvena iš kumpų pirštų, tokia apvagė̃. Lkž.
iš penkių̃ pir̃štų naudodamasis darbo pajamomis, neturėdamas atsargų: Aš gyvenu iš penkių pirštų. Mrj. Jis iš savo penkių pirštelių namus stato. Rm. Iš penkių pirštų reikia gyvent. Krs. Kaip tėvai pradėjo gyvent – iš penkių pirštų. Gdž. Tėvelis tik iš savo penkių pirštų visus maitina. Paukš. Begyveno šiokie tokie, kurie tik iš savo daržo ir iš penkių pirštų vertėsi. Gran.
iš trijų̃ pir̃štų kombinuojant: Iš trijų pirštų dvarą įsigijo. Vencl.
iš pir̃što iščiul̃pti sugalvoti, pramanyti: Tačiau ir tarp šitų tokių negausių kūrinių negaliu nurodyti nė vieno, kurį man būtų pasisekę iščiulpti iš piršto. Balt.
iš pir̃što išláužti
1.išgalvoti, pramanyti: Bet kam čia rūpėjo vamptelėti? Sako, neišlaužė iš piršto, neišlaužė! Kokio čia bereikia išlaužimo!. Žem. Buvo, kaip nebuvo, iš piršto gi neišlauš. Lnkv. Ne, žinau, suprantu, neišlaužei iš piršto. Bet ar kiti tuo patikės?. Avyž.
2.sakoma, kai neįmanoma gauti: Iš kur aš gausiu, ar iš piršto išlaušiu, kad neturiu. Grž.
iš pir̃što išsiláužti užsidirbti: Iš piršto išsilaužė ir nupirko namą. Ėr.
iš pir̃što láužti išsigalvoti, pramanyti: Jei nežinai, iš piršto nelaužk: sakyk tik, ką pats gerai žinai. Grž. Gal iš tikrųjų Petro pagyrimai ne iš piršto laužti – esąs puikus vyras, ne zirzlys, ne įkyruolis. Zur. Tokią kainą ne iš piršto laužiu. Viskas apgalvota ir aptarta. Daut.
iš pir̃što neišláužti neįmanoma gauti: Iš kur tau imsiu: iš piršto neišlaušiu. Lp.
nuo penkių̃ pir̃štų nieko neturint: Nuo penkių pirštų pradėjom, buvom biedni. Grd.
per pirštùs lengvai, netaupant: Ans per pirštus viską praleido – ką aš pati viena užplėšiu!. Krš.
per penkìs pirštùs švil̃pti skaniai miegoti: Rast jau švilpia per penkis pirštus. End.
per pirštùs léisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš nieko nepaisiau, viską leidau per pirštus. Drsk.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Per pirštus nušvilpia, nežiūri nieko. Grd.
per pirštùs pašvil̃pk nieko nepadarysi, po laiko: Pašvilpk per pirštus – tas jau prapuolė, nebgausi. Lk.
per pirštùs veizdė́ti nekreipti dėmesio: Ponas teipag užutrunka, o tikrai per pirštus veizdi ant pagalbės jos. Mork.
per pirštùs žiūrė́ti nekreipti dėmesio: Nesusiprato visai, kad toks Pstrumskis aukauja viršininkui ne dėl pagerbimo, o tik dėl to, idant viršininkas žiūrėtų per pirštus ant jo darbų (= į jo darbus) valsčiuje. Kudir.
prie pir̃što taupiai, šykščiai: Tai bent prie piršto gyvena. Klvr.
pro pirštùs išslýsti Avyž. išsisukti:
pro pirštùs nuléisti nekreipti dėmesio: Taip negalima nuleisti pro pirštus. Avyž.
pro pirštùs pažiūrė́ti nekreipti dėmesio: Marytė jauna, tai daug pasako, dėl to nieko neatsitiks, jei vieną sykį ir pro pirštus pažiūrėsi. Simon.
pro pirštùs praléisti išeikvoti, iššvaistyti: Pro pirštus viską praleido. Krš.
pro pirštùs veizė́ti nieko nepaisyti, nesirūpinti: Jei pro pirštus veizėtumėm, tai duonos jau neturėtumėm. Vkš.
pro pirštùs žiūrė́ti nekreipti dėmesio, nesirūpinti: Pripratę gerti, o neturėdami iš ko, pradeda nuo tėvo vogčioti; tankiai motina, nors numanydama, žiūri į tokius darbus pro pirštus. Žem. Vieni mokytojai iš mokinių reikalauja per daug, o kiti, priešingai, į savo darbą žiūri pro pirštus. Dvd. Man rodos, tu pradedi į mokslą žiūrėti pro pirštus. Mik.
su penkiaĩs pir̃štais nieko neturint: Vargdienys su penkiais pirštais prasigyveno. Šv.
nórs su pirštù dùrk į ãkį apie tamsą: Dabar nū vakaro santėmis – nors su pirštu į akį durk. Lkv.
su pirštù paródyti viską paaiškinti: Nusakau, su pirštu parodau, iš žioplos vis žiopla!. Ds.
su pirštù pérduriamas perkaręs, sulysęs: Čia karvė su pirštu perduriama. Akm.
su pirštù prìduriamas Valanč. labai arti esantis:
tarp (kieno)pir̃štų sudìlti būti pavogtam: Jei tų pinigų dalis ir sudils tarp valdininkų plonų pirštelių, visgi pro tarpupirščius iškris kiek ir bedarbiams. rš.
viršum̃ pir̃štų
1.netiksliai, abejingai: Ką dirba, tai tik viršum pirštų. Ds.
2.su kaupu, užtektinai: Jau jam viršum pirštų pasogos atiduota. Vlk.
kaĩp penkìs pirštùs puikiai (pažinti, mokėti): Aš jį pažįstu kaip penkis pirštus. Šlčn. Linksniuotes žinojau kaip savo penkis pirštus, visus artikelius turėjau kaip kišenėj. Vien. Aš jau jį žinau kaip savo penkis pirštus. Ds.
kaĩp pir̃štas
1.apie vienišą: Vienas aš kaip pirštas! Nei man tėvų, nei man namų!... rš. Sėdžiu ir sėdžiu kaip pirštas, in seną niekas ir nesglaudžia, in mažą dar greičiau. Ck. Visi numirė, likau viena lyg pirštas. Mrj. Kai pirštą mane vieną paliko. M.
2.apie neturtingą: Visas padarynes išvežė, paliko kaip pirštas. Užv. Kada jis paliko plikas kaip pirštas, tada buvo man be vertės. Simon. Apsivedėm, tai gryni kaip pirštai buvom. Arm. O buvo kaip pirštas, plikiausias buvo. Lk. Likome kaip pirštas, visa sudegė. Sug.
kaĩp pir̃štą be nieko, tuščiomis rankomis: Giminės to vyro ją išvarė gryną kaip pirštą. PnmŽ.
kaĩp pirštù į ãkį
1.tikslus: Jonas žiūri pro langą. Kiekvienas žodis – lyg pirštu į akį. Zur.
2.tiksliai: Tu turi baisų liežuvį, bet tu visada pataikai kaip pirštu į akį. Simon. Pataikei kaip pirštu į akį. Skr.
kaĩp pirštù į akìs ryškiai (spigina): Taigi, išėjau, ir man į akis kaip pirštu – plūgas. Saulės nušviestas, žvilga sidabru. Dovyd.
kaĩp pirštù į dañgų tiksliai: Pataikė kaip pirštu į dangų. Krč.
badymas pirštais žr badymas
dienos skaičiuojamos pirštais žr diena
Dievo apvaizdos (rankos)pirštas žr Dievas
Dievo pirštas žr Dievas
Dievas parodė pirštą žr Dievas
ant galų pirštų vaikščioti žr galas
išlaužimas iš piršto žr išlaužimas
ne vakar košę valgė pirštu žr košė
laumės pirštas žr laumė
likimo pirštas žr likimas
gali medų išsemti pirštu žr medus
nė tvarto pirštui žr tvartas
velnio pirštas žr velnias
žodį ištraukti su pirštu žr žodis

veizė́ti, véizi (véiza, véizia), -ė́jo K žr. veizdėti:
1. D.Pošk, K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ Veizė́k iš arčiau ir matysi DūnŽ. Véizu véizu i nėkaip atskirti negaliu Krt. Véizu pro ašaras, nėko nematau Všv. Teip véiza, teip véiza į vienas kitą! End. Dideliai gerai gražiam būti: visos mergos tik véiza, tik véiza Kl. Paskuo ans į muni veizė́jo kaip vilkas Lnk. Jei daktaras ir atvažiuos, ans tiek į tas duris, tiek ans į muni veizė́s (nesistengs pagydyti) End. Véiza akis išsprogenęs Kv. Ka ans véiza – akys sprogsta, a ko neišneš Rdn. Ans liuob veizė́s iš paniūros Varn. Jonis véiza teip kaip par maurus (apsiblausęs, prisimerkęs) End. Plačiums akiums visi véiza (gobšai, visko nori), nepatenkinti Krš. Mas tik véizam ausis iškėlę Sd. Akys didžiausios, veizė́jo gražiausiai, o nematė Varn. Veizė́te véiza, bet nemato Pln. Véizu neveizė́jusi – nebipripažįstu Rdn. Bobos šmūkšt sulindo i véiza Pj. Išejau pri pušale, prisimečiau i veizė́siu Skd. Ans pro duris, aš iš lovos veizė́ti, kur ans eina Tl. Neveizė́k: višta pera, anai netinka, ka kas véiza Pln. I kelti į saulę veizė́jom, i gulti (nereikėjo laikrodžio) End. Ka véizi priš saulę, toki rausva dirva yr (apie vėlai pasėtus rugius) Kl. Aš prisnūdau, véizu – karvių nebėr Plik. Veizu – vieškeleliu juodbėru žirgeliu parjoja brolelis (d.) S.Dauk. Pradėjo daržinė degti, žmonys subėgo veizė́ti, kas ten pasidarė Kl. Tik veizė́siam, ka tik iš kitur, iš kito kiemo kas neatneštų kuršį [linus minant] Bdr. Žiūru žiūru i veizė́ti pradėjau (pajuokiami, kurie giriasi matę) Krš. Kaimo žmogus žiūri̇̀ žiūri̇̀ į tvarkas i veizė́t pradedi (juok.) Kž. Tokie knikiai véiza véiza i žiūrėti ema (priekabių žmonių pašiepimas) Krš. Veizė́k, šaukštą į užpakalį įsikišęs išneša [gandras] – pavakarės negausi Pkl. Veizė́k, motin, zuikys par lauką lapatuo[ja] (pašiepiami žemaičiai) LD11(Jrb). Ant lenta gulėsi, į dangų veizė́si, po smerčio jokios ligos nebturėsi (juok.) Trk. Baimė buvo veizė́ti ten tame kare Skd. Ka jaučiai susirema, baimė veizė́ti yr End. Vyrai maudos, kaip tu eisi artie – iš atsto veizė́sma i lauksma pakarklynė[je] End. Mun akys kaista véizant į anus: žmonys y[ra] puikiausiai apsidarę, pavalgę Yl. Smailiai ans véiza į mergas, rodos, suės Kv. Ale kiek aš piningo turiu, jūs veizė́kiat! Šts. O tas vaikis sėda sau pri košės pusbliūdžio i neveiza nė veizėti į tą pusę Pln. Ans (velnias) nubėgo iš tos baimės i į ežerą įsilindo i veizą̃s, ar neatsigena ta boba (ps.) Žr. Cigonas, įsikibęs į laiškus cibulių, veizė́jo ant gaspadoriaus kaip varna ant kaulo BM303(Pvn). O ta (tai) tuokart parodys, ka buvo geras kąsnis, bet paliks beveizą̃ (nieko nepešę) Trk. Šiuodu pasiliko beveizį kaip avies įkąsti prš. Kad veidas liepsnoja arba kaista, reikia į juodą aviną veizėti arba su titnagu apskilti LMD(Klp). Veizėk, mergele, veizėk, jaunoji, kaip dreba rūtų šakelė LTR(Plt). Pirmą kartą kad veizėjau, žalias [tebesąs] vainikelis (d.) Slnt. Veizu pro langą – ateina par lauką matušelė verkdama LTR(Vkš). Per žalią girelę saulelė tekėjo, pro stiklo langelį mamužė veizėjo KlpD40. Žiūru veiziu pro langelį, kas atjoj, kas parjoj tą rugių laukelį KlvD46. Žiūrėk nežiūrėjęs, veizėki neveizėjęs, žinai gerai, bernuželi, kad aš tau neteksiu (d.) J.Jabl(Grz). Svietas, pamatęs keistą apdarą ir nepažįstamą stovylą, par kits kitą grūdės veizėti S.Dauk. Jo juodos kaip anglys akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui J.Bil. Kaip tau ir akelės nepaskausta teip beveizant S.Čiurl.
| prk.: Saulė iš aukšto veizi ir gėrisi iš žiemos miego pabudusia gamta rš. Ano nupinti krežiai veizė́te véiza – tokie puiki yra Vkš. Oi, alus alus labai gražus, ant stalu padėtas į muni veizėjo D17. Mun bevéizant žmonys ėmė skirstyties Skd.
^ Ko véizi kaip katinas į lašinius? Trkn. Veiza kaip karvė (kaip asilas Lk) į naujus vartus Kv. Ko veizi kaip avis į berlinką? Dr. Veiza akis išplėtęs[is] kaip driežas į gegužę D(167psl.). Véiza pasišiaušusi kaip šeškas Varn. Véiza kaip varlė akis išpūtęs Kltn. Véiza kaip gervė galvą iškėlusi Plt. Veiza atsivertęs kaip driežas į gegutę Klp. Ir blūdija kaip ožys, į vandenį veizėdamas Žr. Veiza kaip ožys baltoms S.Dauk. Juk ir aš nebe su kojoms veizu, o neregu Šts. Ar su avižomis veizi, kad nematai? prš. Akys ištįso beveiziant VP5. Akys – vienos duobės: toms pačioms i veizė́ti, i kriokti Krtn. Nekuomet miręs beveizįs D(166psl.). Iš miško parejęs (gautas D(166psl.), kilęs Pln) į mišką ir veiza LTR(Plt). Miško paukštis į mišką i véiza Slnt. Dovenotam arkliui neveiza į dantis S.Dauk. Dovenoms niekas neveizi į dantis Žem. Anie nevéiza į dantis: varo dirbti, ir gana Jdr. Je, ligelė užpula, į dantis nevéiza End. Giltinė neveiza į dantis S.Dauk. Smertis į dantis nevéiza Yl, Slnt. Nėkas nevéiza į dantis – numirsi i pats Brs. Véiza véiza kaip Bauža į bitį, o nėko nemato End. Veizė́k į šikantį, ne į darbą dirbantį (vlg. sakoma, kai kas žiopso į dirbantį) Grg. Kas miegodamas véiza? (zuikis) Tl. Į mišką eitant véiza numie, iš miško eitant véiza į mišką (kirvis) Yl. Du véiza, du girda, vienas rėka (akys, ausys, burna) Pln.
bevéizint netrukus, greit, tuoj pat: Tujaus įsėdęs, bevéizant atvažiavo pri puikio rūmo BM310(Šll). Kaip bevéiziant blynų privariau (prikepiau) Lkv. Tas milas blogo gatunko – bevéizint būs kiaurynė KlbVI31(Trk). Beveizint liko stalai apsėdę, kaip tik vestuvės Žem.
| refl.: Atsisėdusys véizas vienas į kitą, bėdoj būdamys, vienas kitam nieko nedaro PP42. Motriška turi̇̀ veizėti ir veizė́ties (turi būti apdairi) Krš. Véizuos pro langą ir pamačiau – beateitąs LKT52(Skd). Tas akis ana išbalinusys i véizas KlbX126(Krtn). Ka žinotumi, tas šaukštas čia pat veizė́jęs[is] į vedvi (buvo matomai padėtas) Ms. Dviračio guma pūkš – ir palikau besiveiząs Šts. Vaikas tą pakį sugrobęs[is] i véizas, ka kas neatimtų Dr.
^ Ko veizys kaip su smetonais (baltakiuodamas)? Dr. Veizias kaip čerapakas į kiaušius Sim. Veizėkis yt karvė į naujas karkles Skd.
besivéizint adv. tuoj pat, labai greitai: Besivéizant padariau alaus Šts.
ǁ tr. stebėti, sekti akimis: Nevéizu [futbolo], nesuprantu – vieni laksto, kiti šauka Krš. Véizam televizorių, radijos klausomos Sd. Pri kūtės [kaimynai] bešneką, kiaules bevéizą Krš.
| refl.: Kartais bajorės, išpylusios į bliūdelį kavos tirštimus, veizas, kaip tie renkas į kupetas ir kokios daros liečynos M.Valanč.
ǁ intr. domėtis kitos lyties asmeniu: Smarkiai būtų apsišavęs vaikis, jei į tą mergelę būtų veizė́jęs Sd. Jis į muni nevéiza Rsn. Ana į kavalierius tik véiza, i viskas Trk. Ko véizi į tokį jauną piemenį? Trk.
| refl.: Kaip paaugom, ta (tai) tuokart pradėjėm jau į tus vaikius veizė́ties Lnk.
ǁ intr. stebėti norint suvokti kieno būklę, elgesį, veiksmus: Aš del to daba véizu į jaunimą – dideliai gerai y[ra] gyventi jaunimuo Trkn. Senam genda krau[ja]s daba į tvarką véizant Krš. Nu dabar vedu ta (tai) jau veizė́siav, katras ilgiau išgyvens Krt. Mums véizant (mūsų supratimu), čia lengvus darbas Krš. Nu i pamatysi, ka nusipirksu: nuvažiuosu i gausu, i neprašysu tevęs. – A véizi! (stebintis) Grdm. Ar tu véizi tiktai (mat kaip): galįs ir basas vaikščioti! Šts.
| refl.: Ten daba, kad aš véizuos, ka daba jauniejai teip auga kaip pri pečiaus Trkn. Véizuos, kas čia būs prigėrus Rdn. Kaip daba svietas gyvena, pone Dievali, ben neveizė́kis Šts.
ǁ refl. būti matomam: Pri lango toki didelė šviesa véizas Gršl.
ǁ refl. praleisti šviesą, persišviesti: Stogas jau véizas Skd.
| Tie akulioriai neveizas teip gerai Šts.
2. Važiuos jaunoji su tėvais, veizė́s, ką ans ten tura Sd. Veizė́k, ko vaikas kroka Šv. Pusrakį (pusę perėjimo laiko kiaušinį) veizėjo (tikrino) pryš saulę Vkš. Veizėtumėm kartu bites po mikroskopo, aš jau daug iš jų anatomijos žinau interesingo Pč. Ka parveš kraitį, ka pradeda veizė́ti – akmenų pridėtà Žr. O kad įvažiavo į uošvės dvarelį, ir išejo trys mošelės kraitelio veizėti (d.) S.Dauk.
ǁ tr. apžiūrėti (ligonį), tikrinti sveikatą: Nevéiza i daktaras, jei girtas ateisi DūnŽ. Ar duodies daktarui veizamas, barškinamas? M.Unt. Knaisė, veizė́jo visus galus, ieškojo ligos Rdn.
3. Rsn, Žr, Vkš Ans sako: eitu darbo veizė́ti Krtn. Veizė́k vyro pagal savo nosę Mžk. Nesastikdžiau (nesusitikau) tokio, kad mañ veizė́t LKKXIV228(Grv). Mus[t] reiks eiti nakvynės veizė́ti kur nors Kl. Patalkėms šeimininkas veizė́s muzikanto Lnk. A stalčiuo[je] nebrandi, a skrynelė[je] veizė́jai? LKT54(Trk). Ką tokiam šimtmetiniuo daktaras padės – kunego tik veizė́k Krš. Tėvas, sūnuo žmonos veizėdamas, ne turtų, ne grakštumo ieško S.Dauk. Kaipo švento[je] vieto[je] globos sau veizėjo S.Dauk. Reiks jums joti, reiks važiuoti seselės veizėti D5. Oi jojau jojau į svečią šalį audėjelės veizėti D41. Pravyrėjau vario duris, matušės veizėjau (d.) S.Dauk. Aš veizėsiu kitą, kad aš pervaikščiosiu šią žalią lankelę lyg kviečių dirvelę KlpD3.
^ Nepadėjęs neveizėk, neieškok S.Dauk. Veizėti reik žodžiui vietos S.Dauk.
| refl. Vkš: I pasmirs (senmerge paliks) pri motynos bestovėdama – tura vaikio veizė́ties Krš. Eik į svietą veizė́ties sau duonos Dr. Iš kokio sporto duonos ilgai neėsi, veizė́kias tikro darbo Krš. Martel, skruzdel, veizė́kias darbo (ragina anyta marčią po vestuvių) Trš.
ǁ tr. DūnŽ ieškoti pirmųjų bulvių po keru, neišraunant paties kero, urvinėti: Builių dar nėkas pry mūso nevéiza Šv. Jau bulvės veizamos buvo, ka vokyčiai antejo [1941 m.] Šts.
4. Sd, Lž Vienas nu kito grobstomos (vaginėjame), nėko nevéizam teisybės Krš. Kas būs, ka taip svietas teisybės i tvarkos nebvéiza Rdn. Į žmogų nevéiza, ka tik piningų prisismauktų – o valdžia! Krš. Į motinų ašaras kas véiza: – eik [, sūnau,] į karą, i tiek Rdn. Kas nora gerti, tam nėra veizė́ta (nieko nepaiso) Krš. Šiandien į turtą nevéiza Plik. Nėra veizė́ta: gali negali – turi dirbti, ir gana Vvr. Aš ne par daug véizu į vaistus: jei su vaistais vieną skylę lopai, kita praplyšta Prk. O kitas ans (ūkininkas) sėjo pasėjo – nėko neveizė́jo Žlb. Ka audi, véizi, ka visi pašaliai gerai i lygiai išeitų Sd. Sėdav i ėdav – nėko nevéizav End. Noru vaikščioti, o ka nėkas į norą nevéiza End. Į kelnes neveizė́kiat, veizė́kiat, ka pastogę turėtų [vesti ketinantis vaikinas] End. Visi į darbą veizė́jo atbulai, ka tik sau parsinešti Yl. Bendrovė[je] visų viskas, visi taip i veizė́s Krš. Vyrai tų drabužių labai nevéiza: ka būtų žmoniškas koks, i gerai – ne bobos Pln. Ūkė[je] valandų nėkas nevéiza i neskaitliuo[ja] Krš. Kas ten veizė́jo meilių, da[r] ko: eik, būsi paėdusi! Rdn. Meilė, meilė, o ana išrūksta – reik pirmu proto veizė́ti Krš. Gera karvikė: nevéiza, taukinas a netaukinas [gėralas] Prk. A kas véiza: dreba žodį senam – tik laižykias! Krš. Kriok kiek nori, nėkas neveizė́jo, o dabar: ajajai – vaikas negalia sukriokti, pula bent du KlvrŽ. Ir neveizė́k ant piktumo mano DK140. O krikščionie, veizė́k, ką skeli V[iešpačiui] savam DP153. O veizė́k, ką pirm to pažadėjo evangelija DP250. Braidžio[ja] po griekus kaip gandrai po balas ir neveiza nieko M.Valanč.
^ Daryk gudriai (mandriai Lk, End), veizėk galo Švn, LMD(Pln). Neveizėk į pradžią, bet į pabangą Lkž. Neveizėk į pigumą, bet į gerumą S.Dauk. Vilkas neveiza, ar daug, ar maž yra avių VP50. Nevéiza giltinė į metus Pvn.
| refl.: Kaip negalėjo skirties, veizė́jos vienas kito, mažinos – daba pūrkš, pūrkš! Krš. Teisybė brangus daiktas, turi labai veizė́ties Pln. A ten kas véizas: užryna ko, i gerai Krš.
5. Krtn, Trg, Vgr Ana šėliojas, ardos, nenora tų vaikų veizė́ti End. Ne vyro, sako, véiza, ne tėvų véiza, sako Žeml. Daktaras tura veizė́ti, kas bebūtum ligonie Rdn. Ičtikri gaspadoriai buvo, veizė́jo gyvenimą kaip kaži ką Krš. Vyrai daba ne tie – numų nevéiza Krš. Jaunosios nebvéiza vyrų, valgio nežiūra Rdn. Motriška savo veizė́jo, vyras savo, i sutiko Rdn. Buvo taip: motriška veizė́k numus, vyriškas už numų – buvo taikos Krš. Piningo tura, į tą seną žmogų nė veizė́ti nevéiza Yl. Išmirė visi – nėkas i kapų nevéiza Krš. Gyvolį veizė́k nu ryto lig vakaro Rdn. Gana iš tavęs, kad veizėsi savęs S.Dauk. Gal anie lyginties (užmokėti), i veizė̃tumiam [žąsiukus] Pvn. A veizė́jai bitis savo? Tl. Rytoj tėvas veizės (veizdės) bites, bus bičiuliai J.Jabl(Žem). Kerdžius, kaipo piemenų pardėtinis, veiza, kad tie be reikalo galvijų nečaižytų su votegais M.Valanč. Ans veizė́jo, ar visi dirba Klp.
^ Pilni kapai priguldyti savęs neveizė́jusių Krš. Tevei̇̃zie savo dukteries rūtų, ne kitas gano Trš.
| refl.: Senam i nu vėjo reik veizė́ties Krš. Motriškai reik veizė́ties (prisižiūrėti, apsitvarkyti), reik priš veidrodį staipyties Rdn.
6. Matau, kad ans (šeimininkas) nelabai véiza, pati pradėjau storoties [malkų žiemai] Kl. Reiks anai pačiai veizė́ti su tais virbais Trk. Reiks veizė́ti įsitiekti Krtn. Dukterys irgi véiza, kur pelnyties Rsn. Mes véizam, ka tik sveikos būtumiam – geram pieną, kiek noram Rsn. Veizė́kiat, ka smako galva negautum nurietėti į vandinį (ps.) Užv. Anie tik veizė́jo į savo kišenę Sd. Ne pastrajus reik veizė́ti, reik veizė́ti, ka bulbių nebėra valgyti Trk. Mergikėms nu mažilelės juo tų škurlių škurlelių turi̇̀ veizė́ti Rdn. Ankstainiais atsigulęs, ans neveizi atsikelti Šts. Tatai ans ejo uždarbiauti, o į ūkį neveizė́jo End. Veizės muni uždegti, primušti Nt. Pamotė tik veizė́jo pykibti Klp. Ne ana nora, ne ana véiza Trk. Senovės raštininkai pasako[ja] tą vyskupą buvus dideliai linksmą, gebėjus tankiai svečius kviesti, o vyskupystės nedaug teveizėjus M.Valanč.
^ Motriška tevei̇̃zie puodžiuką, vyriškas – plūgiuką DūnŽ.
| refl. Trk: Ėsti pirmu reik veizė́ties, ne kningikių pirkinė́ties Rdn. [Susenusi] ūkininkė, tik grabo veizė́kias Krš. Veizė́kias antro [vaiko] – vienas kaip vieni marškiniai Rdn. Vaizė́kiamos, rūpinkiamos, ka geriau būtum Lietuvo[je] Krš. Nudegęs veizė́jos, ejo padegėliais Rdn. Grįžę iš karūmenės véizas pry miesto (nori įsikurti mieste) Štk. Jei taip ilgiau ės ta senė mun sveikatą, būsu priversta veizė́ties Krš. Po karo žmogus veizė́jais gyvybę išsukti Rdn. Veizas (svarbu), kad būtų lengvesnė kultuvė Šts.
7. Kitas vaikis, veizėk (veizdėk), prieš saulei tekant moka pakilti J.Jabl(Žem). Veizė́k, kiaulėms lapų suskink Šv. Ateis vasara, veizė́k, būs vežimai krauti, rugius rinkti reiks Trkn. Sudžiovink saldį sūrį, veizė́k, i nebįkąsi Pp. Šlitinas, veizė́k, i bepareinąs Krš. Veizė́k šitai, i Telšiūse jau kitoki kalba, skiras Sd.
◊ baltomi̇̀s (iš baltõs) veizė́ti(s) baltakiuoti, šnairuoti, pykti: Jei tu báltoms veizė́si, kas tau gyvens Brs. Tas vyras stova pri pečiaus i véizas baltõms, ką ana pasakys Lpl. Ko tu taip baltõms véizi į muni? Lž. Tiek [marčiai] padedu, o eina susineržusi, véiza iš baltõs Krš.
į aki̇̀s véiza arti̇̀ (mirtis): Matai, ka tas tėvas mirs, ka jau smertis į aki̇̀s véiza Sd. Jau smertis yr į aki̇̀s veizė́jęs Plt.
į bùtelį veizė́ti dažnai girtuokliauti: Anie į bùtelį veizė́jo, ne į gyvenimą (ne į ūkį) Krš.
į dañgų veizė́ti badauti: Suės – pavasarį galės veizė́ti į dañgų End.
į kniñgą veizė́ti eiti mokslą: Veizė́k į kniñgą – būk plikas i nevalgęs Lkv.
į (kieno) rankàs (nósę) veizė́ti laukti pagalbos, paramos: Aš į marčių rankàs neveizė́su, pati dirbu Vn. Kol galiu, nenoru į vaikų rankàs veizė́ti DūnŽ. Jauni be rūpesnio, tik į tėvų rankàs véiza Krš. Taisysuos ką geriau, neveizė́su anims į nósę Krš.
kreivà akimi̇̀ (kreivomi̇̀s akimi̇̀s) veizė́ti skersakiuoti, šnairuoti: Dėl ko ant munęs kreiva akia veizi? P. Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivõms akim̃s į aną veizė́ti BM342(Dr).
nė̃ skersà akimi̇̀ (nė̃ skersomi̇̀s, nė̃ skersám) neveizė́ti visiškai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kol jauna buvau, aš į vaikius nė̃ skersà akià neveizė́jau Užv. Tas prašos, o ana nenora, nė̃ skersà nevéiza į tą vyrą Trk. Kiti nė̃ skersomi̇̀s nevéiza Jn. Kanaunykai, į aną nė skersi neveizėdamys, senu savo papročiu baros tarp savęs M.Valanč.
per akė́čias veizė́ti patekti į kalėjimą: Veizė́si par akė́čias Šts.
per dúoną dúonos veizė́ti LKKXIII132(Grv) nepasitenkinti tuo, ką turi.
per šãlį veizė́ti nesirūpinti: Par šãlį veizė́damas valdė, apleido ūkį DūnŽ.
antveizė́ti (ž.) žr. užveizėti 1: Kunegų darbas buvo šventas vietas gerbti ir antveizėti S.Dauk. Vadinos kūrėjaičiai, it būtų kūrėjo sūnūs esantys, kurie šventą ugnį antveizėjo ir svietuo teisybę attiesė S.Dauk.
apveizė́ti
1. M, NdŽ, Vkš, Rsn žr. apveizdėti 1: Važiuosu numie apveizė́ti, kaip čia kas yra Gršl. Apveizė́jo drabužius, iščiupinėjo muno viską Vvr. Anie apveizė́jo tus kiaušius, suskaitė Jdr. Apveizu visus pašalius – nebėr muno senio Tl. Apveizė́siu visur, apčiupnosiu tą [perkamą] karvę – papilvę, tešmenį, visur Bdr. Eita apveizėti gyvolių kamisorius, urėdas, tijūnas PP13. Dabar eina, anie eina apveizė́dami tus altorius Akm. Teip vienu čėsu karalius važiuojąs po karalystę apveizėti savo žmonių – be nėra nulupamys nu ponų S.Dauk. Eikite, apveizėkite darbus Viešpaties, kokius padarė stebuklus M.Valanč.
| refl. tr., intr. P: Apsiveizė́ti nueitu [į tėviškę], ale nereik i širdies graudinti Šv. Apsiveizė́jo, ka jau nebtura piningų Kv. Girioje uogauti reikia gerai apsiveizėdamos, kad gyvatės neįkirstų Sr. Vieną vakarą nuejov vedu, apsiveizė́jov vietą Pln. Aš tankiai ejau lauke apsiveizė́ties, kur aš eiti turėsu Prk. Katuogė dideliai pavojinga kiaulėms: neapsiveizėjai šerdamas su buroklapiais – ir kiaulė gatava Yl. Zuikis apsivéiza, iš krūmo į kelį išbėgęs Šts.
2. D.Pošk žr. apveizdėti 3: Apveizė́k, seną už seną laikyk Krš. Nėr ans teip švakas: jau i apei numus pavaikščio[ja], i gyvolius apveiza Skd. Vaikams reik, ka anus kas pašertų, apveizė̃tų Rdn. Visus priima, visus vargdienius apveiza P. Viską reik apveizė́ti – nelaikysi kaip laumės laužą Pvn. Ar jau apveizė́jai paršelius, ar iščystijai (išromijai)? Šv. Jonis nuejęs apveizėti savo arklelio S.Dauk. Jei to nedarė, neapveizamos ir neapkentamos savo gyvatą bengė S.Dauk.
| refl. tr. D.Pošk, Vkš: Būk, kol gali apsi̇̀veizėties, o jei ne, keliauk sau (mirk) Krš. Negali savęs apsi̇̀veizėti – kam i begyventi Rdn. Reikėtų laikyti [gyvą] žmogų, kol apsivéizi Krš.
3. P, J, Bdr, Rdn žr. apveizėti 4: Aš negaliu viena tokią šeimą apveizė́ti, dirbk ir tu Lkv. Zygmuntas karalius apveizėjo visu kuo Plungės numus Dievo M.Valanč. Šiandieną patys (lietuviai) tapė svetimų valdomys ir nu visų neapveizamys S.Dauk. Jis pasimirė apveizėtas visomis patiekomis religijos prš.
| refl.: Ligonis pats tura apsi̇̀veizėti (pasirūpinti ligos eiga, laidotuvėmis ir pan.) Krš. [Reikia] teipojaus apsiveizėti sakramentu paskutinio patepimo P.
atveizė́ti
1. intr. pažiūrėti: Atrasi žmogaus kaukolę ant kapais, ėmęs veizėk, ką tu pamatysi. O dabar iš antros pusės atveizėk S.Dauk.
ǁ refl. ilgai žiūrėti: Atsiveizėk, mergelė, kaip dreba rūtų šakelė LLDII573(Kl). Lovelė[je] gulėjau, saulelė tekėjo – į vainikelį atsiveizė́jau (d.) Krtn. Bandelės ieškojau, graudžiai ašarojau. Saulelė tekėjo, į ašareles atsiveizėjau (d.) Krtn.
2. refl. žr. atveizdėti 2 (refl.): Aš tik tui tui [vilkui], ale atsivéiza atgaliau, nebėga greitai Vgr. Tokį pamatė gyventojį, kad dar paskuo atsiveizėjo Lnk.
| prk.: Metęs viską išejo į Ameriką, nei atsiveizė́ti nebatsiveizė́jo Skd.
3. refl. žr. atveizdėti 3 (refl.): Atsiveizė́jo [merginos] gražių akių greitai, kaip pamatė, kas do par gegutė Krš. Gražus, atsiveizėti negal Skd. Čia yra tatai gražybė (puokštė gėlių) nemieruota – atsiveizė́ti negal End. Atsiveizė́k, paniolale, šį paskuojį vakarelį (d.) Kl.
ǁ prk. iki valios patirti: Kol vyrą gauna, galus daros (labai stengiasi ištekėti), o kaip greitai tos laimės atsivéiza! Pvn. Katilas bėga, vaikas rėka – atsivéiza tos laimės [ištekėjusi] Pvn.
4. intr. atsižvelgti: Valdžia neatvéiza į žmogų Šts.
| refl. LMD(Žg): Į tavo vargus atsiveizė́damas duosu tau bagotą bobą Trš. Atsiveizėk, prašom, pone, ant tų tarnų tavo (= į tuos tarnus tavo) brš.
5. intr. atrodyti: Visokių žmonių: vienas atvéiza jaunas, gražus, kitas senas Yl. Ana toki daba štarki atvéiza Trkn.
6. refl. žr. atveizdėti 5 (refl.): Saulė leisdamos atsiveizė́jo – rytoj būs pagada Užv. Saulė leisdamos atsiveizė́jo pro debesį – būs bjauri̇̀ Lkv. Atsiveiza saulė toki baugi, nusigaisrėjusi Ggr. Teip i tuokart saulė atsiveizė́jo raudona, graži Vvr. I saulė atsivéiza, i lyna Grg. Vakaruose, pakraštyj debesų, raudona saulelė leisdamos atsiveizėjo Žem.

×daveizė́ti (hibr.) intr.; D.Pošk (su neiginiu) neįstengti visko pamatyti, sužiūrėti:
^ Ko akimis nedaveizėsi, tą kišene damokėsi S.Dauk.
įveizė́ti
1. tr. KŽ įžiūrėti, pamatyti: Iš tolie įveizė́jom bažnyčios bones Žr. Aš neįveizė́jau, kas buvo Šv. Tamsi, ar ką įvéizat rašyti – meskiat! Rdn. Įveizė́jo, kad aš išbalęs, i klausa, a aš sergu Prk. Taip spoksojau, veizu i nėkaip negalėjau įveizė́ti to panašumo Akm.
2. žr. įveizdėti 1 (refl.): Ka įsivéizu, pamatau, žinau, kas i kaip Krš. Aš įsiveizė́ti liuobu i dirbti teip, kaip ana dirba Pln. Įsiveizė́jau, pažinau vagį Rdn. Senės turam gerai įsiveizė́ti į [naujus] piningus Krš. Įsiveizė́jau – tikrai muno skarikė mėčiojas Krš. Įsiveizėkis, mergele mano, kai trauk šėmi jautukai! KlvD95. Vaikai, ing vyresniūsius įsiveizėdami, tą patį vėlesniu laiku sekio[ja], kad daugiaus o skaniaus valgyti IM1878,33.
ǁ įsitraukti veizėti: Kaip įsivéiza [rašto žmonės] į raštus, ir nebmato Pvn. Pri to televizoriaus įsivéizam, įsiblūdijam Trk.
^ Įsiveizė́jai kaip karvė į naujas karkles End.
ǁ tr., intr. prk. įsimylėti: Gera vaikas buvo, įsi̇̀veizėjo į tokį – nė šioks, nė toks End. Įsi̇̀veizėjau aš tą mergę – palikau kaip pamišęs Trkn. Įsivéiza į kokią mergą, kaip ne tie vaikesai: už pirščiukų susiėmę eina Eig. Įsiveizė́k tu mun į tokią kikimoriją! Kv.
^ Įsiveizė́jo kaip driežas į gegužę, neina nė nu šalies End.
3. tr. galėti, įstengti matyti, įžiūrėti: Aš dar įvéizu, munęs nepaimsi Akm. I skaitlių nebįvéizi – dideli kaip avino galvos Krš. Neįvéizu aš tų naujų centų, gal apgauti muni Krš. Piningai maži, senam sunkiai įveizami̇̀ Rdn. Jei tako nebįvéizi, nebapsikopi, kam i begyventi Rdn. Tamsi̇̀, nėko nebįvéizu Krš. Nėko nebįvéizu, apaksu kaip sena varna Krš. Ar įvéizi [fotografiją]? Lkv. Anku, nebįvéizu i televizoriaus Klk.
^ Kaimynai i par sieną įvéiza Krš.
| refl.: Turi įsi̇̀veizėti atskirti, kitas [vaikis] i kasą susirišęs Krš.
4. refl. KlvrŽ atrodyti: Įsiveizėjo, kad lys septynių brolių miegtamąją dieną, o nelijo nė lašo Šts.
5. intr. suvokti, suprasti: Rasi anie dar protą įgaus ir įveizės, kad pryš visą svietą yr paikystė krygį pradėti prš.
6. BzF196, KŽ žr. suveizėti 6.
išveizė́ti
1. NdŽ, Pln žr. išveizdėti 1: Elena išveizė́jo visas kningas – nėr tos vardo dienos Trk. Išveizė́jo, išvartė visus pašalius ir nerado Brs. Išveizė́s iš visų pusių, iškratys, tada pirks Krš. Par vis mistras norėjo išveizėti tus kraštus, vis norėjo rūmus kunigo rasti S.Dauk. Reik pirmu išveizėti, bene pragaišo koksai keras S.Dauk. Jūs turiat kuo metu noris patys jį (bitiną) išveizėti, tai paskui tarp tūkstantės kitų bičių tujaus pažinti galėsiat S.Dauk.
ǁ tr. išrinkti bulves iš po kero, išurvinėti: Išveizėtos bulvės, jau kastos Šts.
2. žr. išveizdėti 3: Muno akimi tu išvéizi sveika Plng. Koks buvo gražus žmogus, jaunas išveizė́jo Pln. Kaip cigonės išvéiza su tais ilgais sijonais Kv. Koks ans išvéiza – tokio nesu matęs Plik. Koks tas žmogus yra ir koks ans išvéiza? PP82. Tai išvéizia gražiai! Smln. Anos (jos) girnos kiteip išvéiza Sg. Jūs jau žinot, kaip ji (bičių motina) išveiza S.Dauk. Vasarojas labai menkai išveizi LTI99(Bs). Sakė žmonės, jog seniau kaimas išveizėjęs tvarkus Vd. Išveizi, it nuodų būtų atsigėrusi P.Vaičiūn.
^ Ne vienas it angelas išvéiza, o savo širdė[je] žaltį slepa Pln.
| impers.: Išveizė́jo, ka gausiam lytaus Sg. Įpilsiu tuodu šėpeliu į siaurą žaką, tai išveizė̃s da pilnas saikas ėsąs Jrk70. Mun išveiza, Leinė yr senesnė Vyž. Man išvéiza, kad ji sirgo tridšium šeštais (trisdešimt šeštais metais) Šlu. Munie išvéiza, nėko iš to nebūs, vaikeli NmŽ. Mun taip išvéiza, ka būs lytaus Vkš. Išvéiza munie, ka blogai būs Vn.
| refl.: Da tu jauna dideliai išsivéizi Žd.
| impers.: Skurla toks, nuruopėjęs, surembėjęs, o ir tokiam maž išsiveizėjo septyniasdešimt metų (apie norėjusį šimtą metų išgyventi) Rt.
3. žr. įveizėti 1: Aš neišvéizu, nekirpsu – bijau įkirpti Krš.
4. tr. žiūrint pasiekti kokį rezultatą: Veizėk, a gerai [susiuvau]? – Gerai, gerai – ką čia išveizė́si! Krš. Veizu veizu – nėko neišvéizu Pj.
^ Čerapakas kiaušius išvéiza (bežiūrėdamas išperi) Vkš.
5. tr. kurį laiką prižiūrėti, globoti, slaugyti: Penkius metus išveizė́jo i numarino gražiausiai Krš.
6. tr. pajėgti prižiūrėti iki galo, išsaugoti: Tu veizėk aną. – Ką ten išveizė́si, ne mažas vaikas yra Krš. Kas ten išveizė́s tus vaikus, ka anie neklauso Trk. Jeigut ans (vilkas) įsilenda į krūmalį, tu neišveizė́si Plt.
7. tr. KlvrŽ atsižvelgti, paisyti: Nebišveizėsi pigumo, reik pirkti Šts. Kumet priejo, tumet i pasėjėm [bulves], nebibuvo kumet beišveizė́ti [, kokia buvo mėnulio fazė] Kl.
8. žr. išveizdėti 5: Apstoję Linkai ir Rimeikiai ėmė melsti, kad ir jų [avilius] išveizėtų Žem.
9. tr. žvilgsniu paveikti, pašalinti iš gyvųjų tarpo, numarinti: Jei neužspauda akies, nū́mirėlis išveizė́ti kitą galia Krš. [Numirėlio] akis veiza – ką ir išvéiza Krš. Numiškiams neužspaudus numirėlio abudums blakstėnums, žmonys, atejusys į budynę, sako: tas numirėlis išveizės dar du to buto M.Valanč.
nuveizė́ti
1. KŽ žr. nuveizdėti 1: Gero būdo vaikis, kaip nuveizė́jau Krš. Aš jau nuveizė́jau, kad iš anų pora pagal Dievo norą Brs. Nenūveizė́jo i skyrė tokį nevėkšlą dirbti Jdr. Nūveizė́s ir išves parubežiniai žmonys [bėgančius į Ameriką] par rubežių Grd. Turi̇̀ akį, nuvéizi, kas kam tinka Rdn. Nuveizė́jo, ka gaspadinė nemato, i išnešė saują plunksnų i paleido pavėjuo Lž. Nuveizėkiat, ar tiesiáu stova kryžius, į duobę įleistas Šts. Reta diena, kad aš nepravažiuočio: langelius nuvéizu, o neįeitu pri tavęs End.
| Jau buvo ciela pana, kad mirė, tai kol nuveizė́jom (nugailėjom), ir širdis ką neparplyšo Ms.
| refl.: Nusiveizė́jau ir pabėgau, arklį ruskiuo palikinas Šts. Nūsiveizė́jo, kas kur, ir apvogė Pj. Nusiveizė́k, iš kur pempė išlėkė, ir atrasi anos kiaušius Šts. Nusiveizėjęs nustūmęs ją į jūrą S.Dauk.
2. tr. įsižiūrėti, pasirinkti (merginą): Laikas, seniai laikas, ką gi tokią nuveizėjai? Ar šiek tiek pasiturinti? LzP.
| refl. tr.: Parejo iš karūmenės, nusiveizė́jo mergikę i paėmė Krš. I nusiveizė́k tu mun tokią motrišką, ka nė pačiam paveizėti, nė kitam parodyti Kv.
3. tr. įstengti prižiūrėti, nusaugoti: Argi gali tokius vaikius, mergas nuveizė́ti? Iš paskos jug nesekiosi! Krš.
4. tr. nugalėti žiūrėjimu: Ka kas į muni veiza, ir aš į aną veizu – turu nuveizė́ti KlvrŽ.
5. tr. numatyti, pasirinkti tinkamą (laiką): Būk, motin, rami: jei turi ką sakytie vyrui, tai sakyk, nuveizėjusi laiką, be keiksmo ir riksmo Rp.
6. tr. BzF196, KŽ užburti, užkerėti negeromis akimis, blogu žvilgsniu: Tūlos motynos bijo savo vaikus rodyti, kad nenūveizė̃tų Prk. Parodžiau savo paršelius anam žmoguo, tie nebė́da – nūveizė́jo (priet.) Prk.
7. žr. nuveizdėti 3: Aš nuveizėjau tyrus laukelius ir nurymojau nendrių tvoreles KlvD245.
8. tr. Šts numatyti, išburti, atspėti: Į ranką paveizėjusi, cigonė nuveiza ateinančius daiktus Dr.
9. refl. atrodyti: Kaip muno žentas tamstai nusiveizėjo? Ar gražus? Šts.
10. refl. sužlugti: Jei ūkės neveizė́si, greit nusiveizė́si Rdn.
paveizė́ti žr. paveizdėti:
1. KŽ, Šln Aš jau i paveizė́ti į tave nebgaliu Akm. Aš pavéizu iš paniūros i neinu pri stalo Mžk. Pavéiza pavéiza kaip par maurus (apsiblaususiomis akimis) vaikas End. Ka susiraukė tiek keistai, paveizė́jo mun teip į akis tiesiai Trk. Ne taip pašnekėjo, ne taip paveizė́jo [marti] – visokios bėdos Krš. Ka paveizė́s [blogų akių moteris], tie gyvoliai i susirgs Sd. Gudrios tos senės: pavéiza – žmogų kaip švieste paršvieta Krš. Paveizė́k, kaip čia gražu Všv. Paveizė́k, tėvai, į ką ta vaiko murzelė bė[ra] panaši Tl. Paveizė́ti motriška kaip reik, o vėžys Gršl. Tas dangtis paveizė́ti dideliai didelis Trk. Prastą dieną nepaveizu į uogas nė veizėte, tik šventą išbėgu pauogauti Šts. Ta motina nekenta anos i paveizė́ti Trk. Dabar nebnoriu tų savo namų ne paveizė́ti Sd. Aš į aną nebūčio nė paveizė́jusi KlbXXXV65(Nv). Pavéizam – nėko neišmanom Krg. Paveizė́ti krūmas (stiprus), ale jėgos neturiu Grd. Ryto metą paveiza į pakriautę – nebėra mėsos BsPII6(Kl). Ans gera paveizė́damas J.Jabl(Als). Kaip būs vakarelis, ta (tai) tujau ans ir ateis paveizė́ti Kv. Tretį kartą paveizėjau – vainikelis supelėjęs LTR(Ms). Atsisukęs paveizėjau ant savo mergelės – tebstovinti, tebverkanti pas žalią gojelių (d.) S.Dauk. Atsikėliau rytmetelį, paveizėjau pro langelį LTR. Pakelu galvelę – beskaustanti, paveizu pro langą – beauštanti (d.) Mžk. Mano mergelė maloni kalbėti, graži paveizėti (paveizdėti), liemeningo augumėlio (d.) J.Jabl. Ka pradėjo daužyties, baisu paveizė́ti Rdn. Šopagų padai atvimpa, gailu paveizė́t MitI68(Klp).
| prk.: Ale tik saulė paveizė́jo į langą, pūrkš i nebliko tų [šalčio] kvietkų End.
^ Ant akių paveizėjęs sveikatos neklausk M. Paveizė́k pirma į savo añtį, o paskuo į kito Slnt. Puiki puiki panelė, kas paveiza, tas ašarojas (svogūnas) Sd. Puiki panelė. Kas į aną paveiza, graudžiai apsiverka (svogūnas) S.Dauk. Graži graži panelė, paveizant reik verkti LTR(J.Jabl).
| refl. Jn: Pasiveizė́k važiuodama, kokios tos trobelės Rdn. Kad eis teip vaga pilna [plukdomi medžiai] – gražiai būs i pasiveizė́ti Kl. Aš misliju, reik mun bėgti paveizė́ties Bdr. Nepasiveizė́jo, nepasistebėjo i papuolė po mašinos Krš. Nesuvoka ligos [jauni gydytojai], pasiveizė́dami į knygikę vaistus rašo Krš. Aš pastovu, pasivéizu kaip [paršiukai] ėda Rdn. Seniejai liuob eis pasiveizė́ti, jauniejai pasišokti Plt. Pasivéiza piktums – bijau marčios Krš. Pasi̇̀veizėjau – burna vienos piešos End. O kur tu buvai įlindęs? Pasiveizė́k, koks tu besi! Als.
ǁ tr. stebėti (kieno elgesį, veiksmus): Pečius traukau, ka pavéizu, kaip daba dirba Yl.
| refl.: Tepasivei̇̃zie, kaip žmonys gyvena i teemies proto Krš.
2. Važiuosu nors priš smertį Vilniaus paveizė́ti Krš. Atvažiavo tamstos (ligonės) paveizė́ti. A žinai, kas čia? Krš. Eisu paveizė́ti: sako, apsirgo Lk. Kelkiat, panos, paveizėkiat, ko loj ruds šunelis (d.) S.Dauk. Eisiu laukan paveizė́ti, koks vėjelis puta Vkš. Ką tik ketinau eiti prie jūsų paveizėti, bene išdvėsėt Žem. O ka dega žiuburys, reik eiti paveizė́ti, kas ten ką dirba Žeml. Ka tu nueisi į peklą, paveizė́k, kaip y[ra] ponams (ps.) End. Buvau į savo tėvynę nuvažiavusi paveizė́ti Krš.
| refl.: Pasiveizė́ti eikiav į sodnelį – muno diegtas Eig. Sako [Vaižgantas]: – Šiandie atejot pasiveizė́ti, koks tas nau[ja]s klebonas, koki ano nosė yr LKT44(Lž). Eisime pasiveizėt, kokia mano gaspadorysta BsMtII91(Srd). Vyriškas da pasivéiza, pagalvo[ja], o boba – e… Krš.
ǁ J.Jabl(Als) Jug karvė ne višta, nepaveizėsi, ar su kiaušiu Šts.
3. Šėmmargei paveizė́k stipresnį sietą, ka nenusitrauktum Slnt.
| refl. tr.: Kitą vietą vėl pasiveizė́jau, vėl ten nuvažiavom su valte Štk.
4. tr. Skd prižiūrėti, aptvarkyti: Vaikali, a paveizė́jai karves? Rdn. Myliamos karvelės: pavéizam, pamyliam geru kąsneliu Rdn. Arklį paveizė́suos, viską, o tu galėsi apsišerti tas kiaules Pln.
| refl. tr.: Arklius pasivéizu i miegtu Krš. Pavéizas [daržus], i užauga Rdn. Vedi paveizė́svos [, ar nesusišlapinęs vaikas], eikiatav judu mokyties Kl.
ǁ pasaugoti, pagloboti: Paveizė́k, ka vaikas į šulnį neįkristum Kv. Sakom, reiks jau pakeravoti, paveizė́ti Trk.
| refl. tr.: Vaikai kitas kitą pasivéiza Rdn.
5. tr. parūpinti: Nei ans anai medžio paveizė́jo, nei teip ką padirbo End.
| refl. tr., intr.: Kas vasarą ugnakuro nepasivéiza, tam šalta žiema Vvr. Žalnierius pasiveizėjo (susirado) dar du draugu TDrVII80.
^ Pasiveizė́k aple savi, ne aple muni Pvn.
ǁ intr. parodyti dėmesį, padėti: Paprastas žmogus vargsti kaip musis, i ka tau tie didiejai paveizė̃tų – tik šampanus trūbija Krš.
6. žr. paveizdėti 4: Kas bepavéiza į savi: velkas i senės strugus [drabužius], i gan Rdn.
| refl.: Reik žmoguo pasiveizė́ti į savi (per daug nesididžiuoti, neperdėti savo vertės renkantis žmoną ar vyrą) Grg. Pasivéiza (apsižiūri) vyrai, imdami mergą, by kokios neema Krš.
^ Žmogus į savi nepasivéizas, kitas tiktai velnias Krš.
◊ į stiklẽlio dùgną paveizė́ti gerti svaigalus: Visuomet buvo linksmas ir dažnai mėgdavo į stiklelio dugną paveizėti rš.
pérveizėti KŽ, perveizė́ti Rtr
1. M žr. perveizdėti 1: Párveizu, kad atminčio, kame lopų kokių yra Slnt. Atvažiavo kamisija párveizėti, partikrinti Rdn. Veizi párveizi svetimam duodamas, i vis ką išranda Krš. Popiežiui liepant visu visą Varmijos vyskupystę parvažiavo ir parveizėjo kaipo popiežiaus pasiuntinys M.Valanč. Teip pat tankiai turi parveizėti, ar nerados plyšės kamine, kakalėj, o parvis sienose, kur ugnavietė yra S.Dauk. J. Boduėnas de Kurtenė, kada tik buvo Kazaniuje spaudinant dainas, visados parveizė́davo drauge su manimi kožną lakštą korektūros JDIII(XVpsl.). Zosė net tekina laksto, kožnai bobai padeda, parveizi Žem.
| refl. KŽ: Pársiveizėties ateita visi į jaunojo gyvenimą Sg.
ǁ tr. mintyse peržvelgti, prisiminti, apmąstyti: Parveizėk save, kaip apsiejai kožnoje valandoje par visą dieną brš.
2. tr. permesti akimis, peržvelgti: Žvilgt párveizėjo – i mato, koks žmogus Rdn. Sakydavo, kitas tura tokias akis: párveiza – ir nesekas tas daiktas Rsn.
3. tr. nuodugniai apžiūrėti, aptikrinti (ligonį): Párveiza, paršvieta, jei sveikas – ir į karūmenę Pvn. Párveizėjo muni, išlankstė – sveika Pj.
4. tr. visą peržiūrėti pasklaidant, ką ne ką perskaitant: Visus laikraščius turu párveizėti, parsklaidyti Žr. Nebnoru to laikraščio, párveizėjau ir išskaičiau šmotą jau End.
5. tr. ilgu žiūrėjimu sugadinti, nusilpninti, nuvarginti: Veizėtos párveizėtos akės, jug aš devintą [dešimtį metų] žengu Krš.
| refl. KlvrŽ, Šts: Tiek metų, pársiveizėjusios akės Krš.
6. tr. veizėjimu įveikti, nugalėti, nurungti: Mes buvom susilažinę, katras katrą párveizėsma Užv.
7. žr. praveizėti 6: Senoji matušėlė šį vakarą ir langelius parveizėjo, kur buvusi šoks pri lango, apsidairys po trobelę, šėpelę pravers, pasižiūrės, nuo puodelio museles nubaidys ir – vėl žiūri pro langą Žem.
8. refl. KŽ, Slnt, Jdr prastai pamatyti, apsirikti žiūrint: Pársiveizėjai, taip nebuvo Rdn. Bene tu pársiveizėjai – negalia būti dvidešimt penki šilumos End. Pársiveizėjau: ne du buvo, vienas Krš.
ǁ neapsižiūrėti, suklysti: Ei dienos, dienos, ką aš jauna padariau: persiveizėjau, žvejuką suderėjau KlvD36.
pieveizė́ti (dial.) žr. priveizėti:
1. Aš aną pyveizė́jau Dov.
2. refl. Pysiveizė́jo visokių juokų Plik.
praveizė́ti
1. intr. pradėti matyti: Jau akimis praveizė́jo [žąsiukas], gal nesprogs DūnŽ.
| refl.: Įsiveizu – prasivéizu, o taip kaži kas užkremta Krš. Esu prasiveizėjusi ir matau verpti betemstant Ggr.
2. intr. galėti, pajėgti žiūrėti, matyti: Užpūliavo akys vaiko – nebipravéiza Šts. Pats vos bepraveiza, mirs veikiai Šts.
| refl.: Akės skausta, rytą neprasivéizu Krš.
3. refl. praleisti kurį laiką žiūrint: Visą dieną į tuos stebuklus prasiveizėjau rš.
4. tr. praleisti nežiūrint ką rodomą, nepamatyti: Nežinot i pravéizat visas [televizijos] naujynas Krš.
5. tr. veizėjimu pralenkti: Į tolumą munęs nepraveizėsi, muno šviesios akys Šts.
6. tr. Užv, Krtn ilgu žiūrėjimu paveikti, dažnais žvilgsniais lyg prasiskverbti: Kada lauku, kada lauku – galėjau i langus praveizė́ti! Plt. Nei pakarti, nei paleisti – langus praveizėjome Žem. Lauka [vaikai motinos], tą pusę pravéiza, kol parvažiuoju Rdn. Mažne tą pusę praveizėjau tavęs belaukdamas Šts. Lygiuosius laukelius aš praveizė́jau, kol savo martelę aš paregėjau JD1495.
7. tr. pajėgti prižiūrėti, patvarkyti: Senė praveizė́s dar visus vaikus, dar nemirs Šts.
8. tr. parinkti bulvių iš po kero: Eik bulvių praveizė́k pietums Brs.
9. tr. apleisti, neprižiūrėti: Praveizė́ta, smirda meisikė Rdn.
◊ aki̇̀s praveizė́ti labai ilgai įtemptai žiūrėti ko laukiant: Akis praveizėjau belaukdamas VP5, S.Dauk. Ir akes praveizė́jau – kur buvai užvirtęs?! Krš.
pro šãlį praveizė́ti abejingai stebėti, nereaguoti: Aš pro šãlį pravéizu – nėko nesakau [už vaikų kvailiojimą] DūnŽ.
priveizė́ti NdŽ, KŽ, pryveizė́ti KlbIX67(Lks)
1. D.Pošk, Als, Lnk žr. priveizdėti 1: Gera pati: vyras priveizė́tas, išpucytas, viskas kaip reikiant Krš. Vyrą turi priveizė́ti, anie taip pripratę – ne numų paukščiai Krš. Senis apiplautas, privéizamas – marti aptvarko Krš. Papunis liuob dagios skalas i priveizė́s šeimyną, kad dirbtų LTR(Pln). Lakštuos, čiulbės: – Babulel, babulel – i priveizė́si [provaikaičius], supsi Krš. Turi vaiką – reik priveizė́ti Rdn. Nepriveizė́ti vaikai visai pasiunta, nesušnekami Pvn. Vaikai, labiáu mergikės, buvo priveizė́ti, ka iš kelio neitų Krš. Kaimynų paprašiau, kad priveizė̃tum [gyvulius] Rdn. Da reik tus veršiukus priveizė́ti Yl. Muno tėvas buvo apiekūnu pridėtas, ans turėjo priveizė́ti tą žemę Yl. Kas čia dabar privéiza bažnyčią? J.Jabl. [Perdėtinis] išsiuntė į Žemaičius vieną zokaninką, kad koplyčias su klioštoriu statant priveizėtum M.Valanč. Kalti jau ir kunigai, kad nepriveiza ir neragina, idant kožnas turėtų bažnyčioje „Šaltinį“ TS1901,2–3. O čia vis reik sugaišti su vaikais, tai pečių priveizėti Žem. Gerai priveizimas veršiukas greit į bulių išauga sp. Anais laikais buvo tvirtos kainos, priveizė́ta buvo Krš.
| refl.: Nėkas nepriveizė́s, jei tamsta pati neprisiveizė́si Rdn. Vyriškuo viskas tinka, o motriška turi̇̀ labai prysi̇̀veizėti Pj.
2. tr. KŽ daug matyti, prisižiūrėti, patirti: Visako primatęs, priveizė́jęs – geras vaikiukas Krš.
| refl. tr. Grd, Krtv: Nu jau jomarke šiandien prisiveizė́jom visko Kv. Par amžių esu prisiveizė́jusi visako, ne naujyna! Rdn. Nuvažiuoju pas vaikus, prisivéizu visako iš tos radijos, kur kiną rodo Rdn. Ten tokių baisybių prisi̇̀veizėjau Tl. Da spėsi i tas kelnes prisi̇̀veizėti, nesistrošyk [ištekėti] (juok.) End.
3. tr. M žiūrėti, stebėti:
^ Priveizė́sam, kas juoksias paskutinis Lpl. Ko akimis nepriveizėsi (nesaugosi, neprižiūrėsi), tą kišene užmokėsi S.Dauk. Ko su akimis nepriveizėsi, tą su kišene užmokėsi VP25.
4. žr. priveizdėti 3 (refl.): Prisivéiza iš vaikų i dirbas Krš. Būkiat patys [tėvai] geri, vaikai prisiveizė́s, ar (irgi) būs geri Krš. Prisiveizė́s anų vaikai, anus irgi stumdys senatvė[je] dar labiau Krš. Eik ir prisiveizėk į skruzdėlių kupstą ir mokinkis teip dirbti Tat. Žvilgterėk ant manęs, o prisiveizėk gerai ir užvožk P.
5. refl. žr. priveizdėti 4 (refl.): Storokias visu pirmu pirm spaviednės gerai parkratyti ir prisiveizėti sunkumo griekų savo P.
6. refl. atsižvelgti, paisyti: Vyriškas juo prisivéiza (atsižvelgia į sąlygas, aplinkybes), o motriška marma, kas užplūdo Krš.
7. intr. galėti, įstengti gerai matyti: Sena sesutė, jau ana neprivéiza Vkš.
suveizė́ti NdŽ, KŽ žr. suveizdėti:
1. Brs, Kltn Tebėr visi žygiai nežygiuoti, gyvoliai nesuveizėti Ggr. Kas ten tokį skruzdėlyną vaikų suveizė́s! Up.
| refl.: Susiveizė́sma i pašvęsma kapą Krš.
2. Eik, suveizė́k adatą su siūlu Slnt. Suveizėk peilius, šaukštus – būs svečių Šts. Jei vaikas užmigs, eisi tujau kiaulėms žolių suveizė́ti a bulbes skusti Lpl. Ka būtumiam gerą daktarą iškart suveizė́ję, būtų viskas gerai buvę Trk.
| refl. tr.: Reik pečšluostes susi̇̀veizėti, kaminą reiks čystyti Vvr.
3. tr. apžiūrėti, patikrinti: Ar neišsiskleis [sukrautas] vežimas vidurkelė[je] – suveizė́ti reik Rdn. Apvažiuo[ja] zalatekninkė (zootechnikė), suvéiza gyvolius Rdn.
| refl.: Turu susi̇̀veizėti, ko da reik pirkti Šv.
4. tr. sužiūrėti, supaisyti: Tu jų nesuveizė́si Trg. Eik suveizė́k (ką čia gali suprasti), kam kunigai neleida balsuoti į seimą Plng.
5. žr. suveizdėti 4: Suveizė́jau šįryt vištas, buvo septynios su kiaušiniais Jrb.
6. intr. BzF196, KŽ nuvažiuoti pražvalgoms, susitikti prieš sužieduotuves.
7. refl. susižvalgyti: Susiveizėjo į vienas antrą Šts.
užveizė́ti
1. Rtr, NdŽ, KŽ, Varn, Akm, Yl žr. užveizdėti: Ana yra gerai užveizamà, nėko anai netrūksta Užv. Pri dukteries galėjo būti, duktė geriausiai užveizė́jo End. Anie brangiau mokėjo, geriau valgyti davė ir užveizė́jo tus vaikelius Krtn. Užvéiza be meilės (labai) tą vaiką Vž. Pamotė i pamotė – kas ten teip jau užveizė́s Lnk. Į Klaipėdą aną išvežė, geri daktarai užveizė́jo Sd. Pensininkai tura būti užveizami̇̀ žmonys Eig. Parašė, ka tėvas neužveizamas Varn. Teip y[ra] arklys neužvéizamas, ano tie karčiai nulinkę Sd. Žiūrėk, ka būtų gyvolis užvéizamas, ka būtų šeimyna pašerta Gd. Užveizėjo kožną daiktelį motinelės nabaštikė, o vaikai viską paleido Šts. Užveizėk žemę, iškartok, darbuokis, kad ir lėdniai, ir badu nemirsi – ne kaukoze! Ggr. Šieninykas užveizėjo, kad visos pievos būtų girėse išpjautos S.Dauk. Kaip naujai įtikėjusius žemaičius užveizėti klojos, tiesą pasakius, nežinom M.Valanč. Duokš visus raktus! – šaukė. – Man tavęs nebereikia, aš pats užveizėsiu Žem. Bet kad sunkiai ir nepigiai buvo apaštolams užveizėti visa, todėl išrinko septynis vyrus išmintingus, kuriems pavedė rūpestį brš.
2. refl. užsižiūrėti, užsižiopsoti: Užsiveizė́jau i pradėjau kitką valgyti Rdn. Užsiveizė́jęs par sąsuką gali̇̀ po mašinos pakliūti Krš.
3. tr. iš anksto numatyti, paskirti kokiam reikalui (?): Este apsunkinti darbais, užveizamos yra jūsų valandos brš.

veizė́ti, véizi (véiza, véizia), -ė́jo K žr. veizdėti:
1. D.Pošk, K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ Veizė́k iš arčiau ir matysi DūnŽ. Véizu véizu i nėkaip atskirti negaliu Krt. Véizu pro ašaras, nėko nematau Všv. Teip véiza, teip véiza į vienas kitą! End. Dideliai gerai gražiam būti: visos mergos tik véiza, tik véiza Kl. Paskuo ans į muni veizė́jo kaip vilkas Lnk. Jei daktaras ir atvažiuos, ans tiek į tas duris, tiek ans į muni veizė́s (nesistengs pagydyti) End. Véiza akis išsprogenęs Kv. Ka ans véiza – akys sprogsta, a ko neišneš Rdn. Ans liuob veizė́s iš paniūros Varn. Jonis véiza teip kaip par maurus (apsiblausęs, prisimerkęs) End. Plačiums akiums visi véiza (gobšai, visko nori), nepatenkinti Krš. Mas tik véizam ausis iškėlę Sd. Akys didžiausios, veizė́jo gražiausiai, o nematė Varn. Veizė́te véiza, bet nemato Pln. Véizu neveizė́jusi – nebipripažįstu Rdn. Bobos šmūkšt sulindo i véiza Pj. Išejau pri pušale, prisimečiau i veizė́siu Skd. Ans pro duris, aš iš lovos veizė́ti, kur ans eina Tl. Neveizė́k: višta pera, anai netinka, ka kas véiza Pln. I kelti į saulę veizė́jom, i gulti (nereikėjo laikrodžio) End. Ka véizi priš saulę, toki rausva dirva yr (apie vėlai pasėtus rugius) Kl. Aš prisnūdau, véizu – karvių nebėr Plik. Veizu – vieškeleliu juodbėru žirgeliu parjoja brolelis (d.) S.Dauk. Pradėjo daržinė degti, žmonys subėgo veizė́ti, kas ten pasidarė Kl. Tik veizė́siam, ka tik iš kitur, iš kito kiemo kas neatneštų kuršį [linus minant] Bdr. Žiūru žiūru i veizė́ti pradėjau (pajuokiami, kurie giriasi matę) Krš. Kaimo žmogus žiūri̇̀ žiūri̇̀ į tvarkas i veizė́t pradedi (juok.) Kž. Tokie knikiai véiza véiza i žiūrėti ema (priekabių žmonių pašiepimas) Krš. Veizė́k, šaukštą į užpakalį įsikišęs išneša [gandras] – pavakarės negausi Pkl. Veizė́k, motin, zuikys par lauką lapatuo[ja] (pašiepiami žemaičiai) LD11(Jrb). Ant lenta gulėsi, į dangų veizė́si, po smerčio jokios ligos nebturėsi (juok.) Trk. Baimė buvo veizė́ti ten tame kare Skd. Ka jaučiai susirema, baimė veizė́ti yr End. Vyrai maudos, kaip tu eisi artie – iš atsto veizė́sma i lauksma pakarklynė[je] End. Mun akys kaista véizant į anus: žmonys y[ra] puikiausiai apsidarę, pavalgę Yl. Smailiai ans véiza į mergas, rodos, suės Kv. Ale kiek aš piningo turiu, jūs veizė́kiat! Šts. O tas vaikis sėda sau pri košės pusbliūdžio i neveiza nė veizėti į tą pusę Pln. Ans (velnias) nubėgo iš tos baimės i į ežerą įsilindo i veizą̃s, ar neatsigena ta boba (ps.) Žr. Cigonas, įsikibęs į laiškus cibulių, veizė́jo ant gaspadoriaus kaip varna ant kaulo BM303(Pvn). O ta (tai) tuokart parodys, ka buvo geras kąsnis, bet paliks beveizą̃ (nieko nepešę) Trk. Šiuodu pasiliko beveizį kaip avies įkąsti prš. Kad veidas liepsnoja arba kaista, reikia į juodą aviną veizėti arba su titnagu apskilti LMD(Klp). Veizėk, mergele, veizėk, jaunoji, kaip dreba rūtų šakelė LTR(Plt). Pirmą kartą kad veizėjau, žalias [tebesąs] vainikelis (d.) Slnt. Veizu pro langą – ateina par lauką matušelė verkdama LTR(Vkš). Per žalią girelę saulelė tekėjo, pro stiklo langelį mamužė veizėjo KlpD40. Žiūru veiziu pro langelį, kas atjoj, kas parjoj tą rugių laukelį KlvD46. Žiūrėk nežiūrėjęs, veizėki neveizėjęs, žinai gerai, bernuželi, kad aš tau neteksiu (d.) J.Jabl(Grz). Svietas, pamatęs keistą apdarą ir nepažįstamą stovylą, par kits kitą grūdės veizėti S.Dauk. Jo juodos kaip anglys akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui J.Bil. Kaip tau ir akelės nepaskausta teip beveizant S.Čiurl.
| prk.: Saulė iš aukšto veizi ir gėrisi iš žiemos miego pabudusia gamta rš. Ano nupinti krežiai veizė́te véiza – tokie puiki yra Vkš. Oi, alus alus labai gražus, ant stalu padėtas į muni veizėjo D17. Mun bevéizant žmonys ėmė skirstyties Skd.
^ Ko véizi kaip katinas į lašinius? Trkn. Veiza kaip karvė (kaip asilas Lk) į naujus vartus Kv. Ko veizi kaip avis į berlinką? Dr. Veiza akis išplėtęs[is] kaip driežas į gegužę D(167psl.). Véiza pasišiaušusi kaip šeškas Varn. Véiza kaip varlė akis išpūtęs Kltn. Véiza kaip gervė galvą iškėlusi Plt. Veiza atsivertęs kaip driežas į gegutę Klp. Ir blūdija kaip ožys, į vandenį veizėdamas Žr. Veiza kaip ožys baltoms S.Dauk. Juk ir aš nebe su kojoms veizu, o neregu Šts. Ar su avižomis veizi, kad nematai? prš. Akys ištįso beveiziant VP5. Akys – vienos duobės: toms pačioms i veizė́ti, i kriokti Krtn. Nekuomet miręs beveizįs D(166psl.). Iš miško parejęs (gautas D(166psl.), kilęs Pln) į mišką ir veiza LTR(Plt). Miško paukštis į mišką i véiza Slnt. Dovenotam arkliui neveiza į dantis S.Dauk. Dovenoms niekas neveizi į dantis Žem. Anie nevéiza į dantis: varo dirbti, ir gana Jdr. Je, ligelė užpula, į dantis nevéiza End. Giltinė neveiza į dantis S.Dauk. Smertis į dantis nevéiza Yl, Slnt. Nėkas nevéiza į dantis – numirsi i pats Brs. Véiza véiza kaip Bauža į bitį, o nėko nemato End. Veizė́k į šikantį, ne į darbą dirbantį (vlg. sakoma, kai kas žiopso į dirbantį) Grg. Kas miegodamas véiza? (zuikis) Tl. Į mišką eitant véiza numie, iš miško eitant véiza į mišką (kirvis) Yl. Du véiza, du girda, vienas rėka (akys, ausys, burna) Pln.
bevéizint netrukus, greit, tuoj pat: Tujaus įsėdęs, bevéizant atvažiavo pri puikio rūmo BM310(Šll). Kaip bevéiziant blynų privariau (prikepiau) Lkv. Tas milas blogo gatunko – bevéizint būs kiaurynė KlbVI31(Trk). Beveizint liko stalai apsėdę, kaip tik vestuvės Žem.
| refl.: Atsisėdusys véizas vienas į kitą, bėdoj būdamys, vienas kitam nieko nedaro PP42. Motriška turi̇̀ veizėti ir veizė́ties (turi būti apdairi) Krš. Véizuos pro langą ir pamačiau – beateitąs LKT52(Skd). Tas akis ana išbalinusys i véizas KlbX126(Krtn). Ka žinotumi, tas šaukštas čia pat veizė́jęs[is] į vedvi (buvo matomai padėtas) Ms. Dviračio guma pūkš – ir palikau besiveiząs Šts. Vaikas tą pakį sugrobęs[is] i véizas, ka kas neatimtų Dr.
^ Ko veizys kaip su smetonais (baltakiuodamas)? Dr. Veizias kaip čerapakas į kiaušius Sim. Veizėkis yt karvė į naujas karkles Skd.
besivéizint adv. tuoj pat, labai greitai: Besivéizant padariau alaus Šts.
ǁ tr. stebėti, sekti akimis: Nevéizu [futbolo], nesuprantu – vieni laksto, kiti šauka Krš. Véizam televizorių, radijos klausomos Sd. Pri kūtės [kaimynai] bešneką, kiaules bevéizą Krš.
| refl.: Kartais bajorės, išpylusios į bliūdelį kavos tirštimus, veizas, kaip tie renkas į kupetas ir kokios daros liečynos M.Valanč.
ǁ intr. domėtis kitos lyties asmeniu: Smarkiai būtų apsišavęs vaikis, jei į tą mergelę būtų veizė́jęs Sd. Jis į muni nevéiza Rsn. Ana į kavalierius tik véiza, i viskas Trk. Ko véizi į tokį jauną piemenį? Trk.
| refl.: Kaip paaugom, ta (tai) tuokart pradėjėm jau į tus vaikius veizė́ties Lnk.
ǁ intr. stebėti norint suvokti kieno būklę, elgesį, veiksmus: Aš del to daba véizu į jaunimą – dideliai gerai y[ra] gyventi jaunimuo Trkn. Senam genda krau[ja]s daba į tvarką véizant Krš. Nu dabar vedu ta (tai) jau veizė́siav, katras ilgiau išgyvens Krt. Mums véizant (mūsų supratimu), čia lengvus darbas Krš. Nu i pamatysi, ka nusipirksu: nuvažiuosu i gausu, i neprašysu tevęs. – A véizi! (stebintis) Grdm. Ar tu véizi tiktai (mat kaip): galįs ir basas vaikščioti! Šts.
| refl.: Ten daba, kad aš véizuos, ka daba jauniejai teip auga kaip pri pečiaus Trkn. Véizuos, kas čia būs prigėrus Rdn. Kaip daba svietas gyvena, pone Dievali, ben neveizė́kis Šts.
ǁ refl. būti matomam: Pri lango toki didelė šviesa véizas Gršl.
ǁ refl. praleisti šviesą, persišviesti: Stogas jau véizas Skd.
| Tie akulioriai neveizas teip gerai Šts.
2. Važiuos jaunoji su tėvais, veizė́s, ką ans ten tura Sd. Veizė́k, ko vaikas kroka Šv. Pusrakį (pusę perėjimo laiko kiaušinį) veizėjo (tikrino) pryš saulę Vkš. Veizėtumėm kartu bites po mikroskopo, aš jau daug iš jų anatomijos žinau interesingo Pč. Ka parveš kraitį, ka pradeda veizė́ti – akmenų pridėtà Žr. O kad įvažiavo į uošvės dvarelį, ir išejo trys mošelės kraitelio veizėti (d.) S.Dauk.
ǁ tr. apžiūrėti (ligonį), tikrinti sveikatą: Nevéiza i daktaras, jei girtas ateisi DūnŽ. Ar duodies daktarui veizamas, barškinamas? M.Unt. Knaisė, veizė́jo visus galus, ieškojo ligos Rdn.
3. Rsn, Žr, Vkš Ans sako: eitu darbo veizė́ti Krtn. Veizė́k vyro pagal savo nosę Mžk. Nesastikdžiau (nesusitikau) tokio, kad mañ veizė́t LKKXIV228(Grv). Mus[t] reiks eiti nakvynės veizė́ti kur nors Kl. Patalkėms šeimininkas veizė́s muzikanto Lnk. A stalčiuo[je] nebrandi, a skrynelė[je] veizė́jai? LKT54(Trk). Ką tokiam šimtmetiniuo daktaras padės – kunego tik veizė́k Krš. Tėvas, sūnuo žmonos veizėdamas, ne turtų, ne grakštumo ieško S.Dauk. Kaipo švento[je] vieto[je] globos sau veizėjo S.Dauk. Reiks jums joti, reiks važiuoti seselės veizėti D5. Oi jojau jojau į svečią šalį audėjelės veizėti D41. Pravyrėjau vario duris, matušės veizėjau (d.) S.Dauk. Aš veizėsiu kitą, kad aš pervaikščiosiu šią žalią lankelę lyg kviečių dirvelę KlpD3.
^ Nepadėjęs neveizėk, neieškok S.Dauk. Veizėti reik žodžiui vietos S.Dauk.
| refl. Vkš: I pasmirs (senmerge paliks) pri motynos bestovėdama – tura vaikio veizė́ties Krš. Eik į svietą veizė́ties sau duonos Dr. Iš kokio sporto duonos ilgai neėsi, veizė́kias tikro darbo Krš. Martel, skruzdel, veizė́kias darbo (ragina anyta marčią po vestuvių) Trš.
ǁ tr. DūnŽ ieškoti pirmųjų bulvių po keru, neišraunant paties kero, urvinėti: Builių dar nėkas pry mūso nevéiza Šv. Jau bulvės veizamos buvo, ka vokyčiai antejo [1941 m.] Šts.
4. Sd, Lž Vienas nu kito grobstomos (vaginėjame), nėko nevéizam teisybės Krš. Kas būs, ka taip svietas teisybės i tvarkos nebvéiza Rdn. Į žmogų nevéiza, ka tik piningų prisismauktų – o valdžia! Krš. Į motinų ašaras kas véiza: – eik [, sūnau,] į karą, i tiek Rdn. Kas nora gerti, tam nėra veizė́ta (nieko nepaiso) Krš. Šiandien į turtą nevéiza Plik. Nėra veizė́ta: gali negali – turi dirbti, ir gana Vvr. Aš ne par daug véizu į vaistus: jei su vaistais vieną skylę lopai, kita praplyšta Prk. O kitas ans (ūkininkas) sėjo pasėjo – nėko neveizė́jo Žlb. Ka audi, véizi, ka visi pašaliai gerai i lygiai išeitų Sd. Sėdav i ėdav – nėko nevéizav End. Noru vaikščioti, o ka nėkas į norą nevéiza End. Į kelnes neveizė́kiat, veizė́kiat, ka pastogę turėtų [vesti ketinantis vaikinas] End. Visi į darbą veizė́jo atbulai, ka tik sau parsinešti Yl. Bendrovė[je] visų viskas, visi taip i veizė́s Krš. Vyrai tų drabužių labai nevéiza: ka būtų žmoniškas koks, i gerai – ne bobos Pln. Ūkė[je] valandų nėkas nevéiza i neskaitliuo[ja] Krš. Kas ten veizė́jo meilių, da[r] ko: eik, būsi paėdusi! Rdn. Meilė, meilė, o ana išrūksta – reik pirmu proto veizė́ti Krš. Gera karvikė: nevéiza, taukinas a netaukinas [gėralas] Prk. A kas véiza: dreba žodį senam – tik laižykias! Krš. Kriok kiek nori, nėkas neveizė́jo, o dabar: ajajai – vaikas negalia sukriokti, pula bent du KlvrŽ. Ir neveizė́k ant piktumo mano DK140. O krikščionie, veizė́k, ką skeli V[iešpačiui] savam DP153. O veizė́k, ką pirm to pažadėjo evangelija DP250. Braidžio[ja] po griekus kaip gandrai po balas ir neveiza nieko M.Valanč.
^ Daryk gudriai (mandriai Lk, End), veizėk galo Švn, LMD(Pln). Neveizėk į pradžią, bet į pabangą Lkž. Neveizėk į pigumą, bet į gerumą S.Dauk. Vilkas neveiza, ar daug, ar maž yra avių VP50. Nevéiza giltinė į metus Pvn.
| refl.: Kaip negalėjo skirties, veizė́jos vienas kito, mažinos – daba pūrkš, pūrkš! Krš. Teisybė brangus daiktas, turi labai veizė́ties Pln. A ten kas véizas: užryna ko, i gerai Krš.
5. Krtn, Trg, Vgr Ana šėliojas, ardos, nenora tų vaikų veizė́ti End. Ne vyro, sako, véiza, ne tėvų véiza, sako Žeml. Daktaras tura veizė́ti, kas bebūtum ligonie Rdn. Ičtikri gaspadoriai buvo, veizė́jo gyvenimą kaip kaži ką Krš. Vyrai daba ne tie – numų nevéiza Krš. Jaunosios nebvéiza vyrų, valgio nežiūra Rdn. Motriška savo veizė́jo, vyras savo, i sutiko Rdn. Buvo taip: motriška veizė́k numus, vyriškas už numų – buvo taikos Krš. Piningo tura, į tą seną žmogų nė veizė́ti nevéiza Yl. Išmirė visi – nėkas i kapų nevéiza Krš. Gyvolį veizė́k nu ryto lig vakaro Rdn. Gana iš tavęs, kad veizėsi savęs S.Dauk. Gal anie lyginties (užmokėti), i veizė̃tumiam [žąsiukus] Pvn. A veizė́jai bitis savo? Tl. Rytoj tėvas veizės (veizdės) bites, bus bičiuliai J.Jabl(Žem). Kerdžius, kaipo piemenų pardėtinis, veiza, kad tie be reikalo galvijų nečaižytų su votegais M.Valanč. Ans veizė́jo, ar visi dirba Klp.
^ Pilni kapai priguldyti savęs neveizė́jusių Krš. Tevei̇̃zie savo dukteries rūtų, ne kitas gano Trš.
| refl.: Senam i nu vėjo reik veizė́ties Krš. Motriškai reik veizė́ties (prisižiūrėti, apsitvarkyti), reik priš veidrodį staipyties Rdn.
6. Matau, kad ans (šeimininkas) nelabai véiza, pati pradėjau storoties [malkų žiemai] Kl. Reiks anai pačiai veizė́ti su tais virbais Trk. Reiks veizė́ti įsitiekti Krtn. Dukterys irgi véiza, kur pelnyties Rsn. Mes véizam, ka tik sveikos būtumiam – geram pieną, kiek noram Rsn. Veizė́kiat, ka smako galva negautum nurietėti į vandinį (ps.) Užv. Anie tik veizė́jo į savo kišenę Sd. Ne pastrajus reik veizė́ti, reik veizė́ti, ka bulbių nebėra valgyti Trk. Mergikėms nu mažilelės juo tų škurlių škurlelių turi̇̀ veizė́ti Rdn. Ankstainiais atsigulęs, ans neveizi atsikelti Šts. Tatai ans ejo uždarbiauti, o į ūkį neveizė́jo End. Veizės muni uždegti, primušti Nt. Pamotė tik veizė́jo pykibti Klp. Ne ana nora, ne ana véiza Trk. Senovės raštininkai pasako[ja] tą vyskupą buvus dideliai linksmą, gebėjus tankiai svečius kviesti, o vyskupystės nedaug teveizėjus M.Valanč.
^ Motriška tevei̇̃zie puodžiuką, vyriškas – plūgiuką DūnŽ.
| refl. Trk: Ėsti pirmu reik veizė́ties, ne kningikių pirkinė́ties Rdn. [Susenusi] ūkininkė, tik grabo veizė́kias Krš. Veizė́kias antro [vaiko] – vienas kaip vieni marškiniai Rdn. Vaizė́kiamos, rūpinkiamos, ka geriau būtum Lietuvo[je] Krš. Nudegęs veizė́jos, ejo padegėliais Rdn. Grįžę iš karūmenės véizas pry miesto (nori įsikurti mieste) Štk. Jei taip ilgiau ės ta senė mun sveikatą, būsu priversta veizė́ties Krš. Po karo žmogus veizė́jais gyvybę išsukti Rdn. Veizas (svarbu), kad būtų lengvesnė kultuvė Šts.
7. Kitas vaikis, veizėk (veizdėk), prieš saulei tekant moka pakilti J.Jabl(Žem). Veizė́k, kiaulėms lapų suskink Šv. Ateis vasara, veizė́k, būs vežimai krauti, rugius rinkti reiks Trkn. Sudžiovink saldį sūrį, veizė́k, i nebįkąsi Pp. Šlitinas, veizė́k, i bepareinąs Krš. Veizė́k šitai, i Telšiūse jau kitoki kalba, skiras Sd.
◊ baltomi̇̀s (iš baltõs) veizė́ti(s) baltakiuoti, šnairuoti, pykti: Jei tu báltoms veizė́si, kas tau gyvens Brs. Tas vyras stova pri pečiaus i véizas baltõms, ką ana pasakys Lpl. Ko tu taip baltõms véizi į muni? Lž. Tiek [marčiai] padedu, o eina susineržusi, véiza iš baltõs Krš.
į aki̇̀s véiza arti̇̀ (mirtis): Matai, ka tas tėvas mirs, ka jau smertis į aki̇̀s véiza Sd. Jau smertis yr į aki̇̀s veizė́jęs Plt.
į bùtelį veizė́ti dažnai girtuokliauti: Anie į bùtelį veizė́jo, ne į gyvenimą (ne į ūkį) Krš.
į dañgų veizė́ti badauti: Suės – pavasarį galės veizė́ti į dañgų End.
į kniñgą veizė́ti eiti mokslą: Veizė́k į kniñgą – būk plikas i nevalgęs Lkv.
į (kieno) rankàs (nósę) veizė́ti laukti pagalbos, paramos: Aš į marčių rankàs neveizė́su, pati dirbu Vn. Kol galiu, nenoru į vaikų rankàs veizė́ti DūnŽ. Jauni be rūpesnio, tik į tėvų rankàs véiza Krš. Taisysuos ką geriau, neveizė́su anims į nósę Krš.
kreivà akimi̇̀ (kreivomi̇̀s akimi̇̀s) veizė́ti skersakiuoti, šnairuoti: Dėl ko ant munęs kreiva akia veizi? P. Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivõms akim̃s į aną veizė́ti BM342(Dr).
nė̃ skersà akimi̇̀ (nė̃ skersomi̇̀s, nė̃ skersám) neveizė́ti visiškai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kol jauna buvau, aš į vaikius nė̃ skersà akià neveizė́jau Užv. Tas prašos, o ana nenora, nė̃ skersà nevéiza į tą vyrą Trk. Kiti nė̃ skersomi̇̀s nevéiza Jn. Kanaunykai, į aną nė skersi neveizėdamys, senu savo papročiu baros tarp savęs M.Valanč.
per akė́čias veizė́ti patekti į kalėjimą: Veizė́si par akė́čias Šts.
per dúoną dúonos veizė́ti LKKXIII132(Grv) nepasitenkinti tuo, ką turi.
per šãlį veizė́ti nesirūpinti: Par šãlį veizė́damas valdė, apleido ūkį DūnŽ.
antveizė́ti (ž.) žr. užveizėti 1: Kunegų darbas buvo šventas vietas gerbti ir antveizėti S.Dauk. Vadinos kūrėjaičiai, it būtų kūrėjo sūnūs esantys, kurie šventą ugnį antveizėjo ir svietuo teisybę attiesė S.Dauk.
apveizė́ti
1. M, NdŽ, Vkš, Rsn žr. apveizdėti 1: Važiuosu numie apveizė́ti, kaip čia kas yra Gršl. Apveizė́jo drabužius, iščiupinėjo muno viską Vvr. Anie apveizė́jo tus kiaušius, suskaitė Jdr. Apveizu visus pašalius – nebėr muno senio Tl. Apveizė́siu visur, apčiupnosiu tą [perkamą] karvę – papilvę, tešmenį, visur Bdr. Eita apveizėti gyvolių kamisorius, urėdas, tijūnas PP13. Dabar eina, anie eina apveizė́dami tus altorius Akm. Teip vienu čėsu karalius važiuojąs po karalystę apveizėti savo žmonių – be nėra nulupamys nu ponų S.Dauk. Eikite, apveizėkite darbus Viešpaties, kokius padarė stebuklus M.Valanč.
| refl. tr., intr. P: Apsiveizė́ti nueitu [į tėviškę], ale nereik i širdies graudinti Šv. Apsiveizė́jo, ka jau nebtura piningų Kv. Girioje uogauti reikia gerai apsiveizėdamos, kad gyvatės neįkirstų Sr. Vieną vakarą nuejov vedu, apsiveizė́jov vietą Pln. Aš tankiai ejau lauke apsiveizė́ties, kur aš eiti turėsu Prk. Katuogė dideliai pavojinga kiaulėms: neapsiveizėjai šerdamas su buroklapiais – ir kiaulė gatava Yl. Zuikis apsivéiza, iš krūmo į kelį išbėgęs Šts.
2. D.Pošk žr. apveizdėti 3: Apveizė́k, seną už seną laikyk Krš. Nėr ans teip švakas: jau i apei numus pavaikščio[ja], i gyvolius apveiza Skd. Vaikams reik, ka anus kas pašertų, apveizė̃tų Rdn. Visus priima, visus vargdienius apveiza P. Viską reik apveizė́ti – nelaikysi kaip laumės laužą Pvn. Ar jau apveizė́jai paršelius, ar iščystijai (išromijai)? Šv. Jonis nuejęs apveizėti savo arklelio S.Dauk. Jei to nedarė, neapveizamos ir neapkentamos savo gyvatą bengė S.Dauk.
| refl. tr. D.Pošk, Vkš: Būk, kol gali apsi̇̀veizėties, o jei ne, keliauk sau (mirk) Krš. Negali savęs apsi̇̀veizėti – kam i begyventi Rdn. Reikėtų laikyti [gyvą] žmogų, kol apsivéizi Krš.
3. P, J, Bdr, Rdn žr. apveizėti 4: Aš negaliu viena tokią šeimą apveizė́ti, dirbk ir tu Lkv. Zygmuntas karalius apveizėjo visu kuo Plungės numus Dievo M.Valanč. Šiandieną patys (lietuviai) tapė svetimų valdomys ir nu visų neapveizamys S.Dauk. Jis pasimirė apveizėtas visomis patiekomis religijos prš.
| refl.: Ligonis pats tura apsi̇̀veizėti (pasirūpinti ligos eiga, laidotuvėmis ir pan.) Krš. [Reikia] teipojaus apsiveizėti sakramentu paskutinio patepimo P.
atveizė́ti
1. intr. pažiūrėti: Atrasi žmogaus kaukolę ant kapais, ėmęs veizėk, ką tu pamatysi. O dabar iš antros pusės atveizėk S.Dauk.
ǁ refl. ilgai žiūrėti: Atsiveizėk, mergelė, kaip dreba rūtų šakelė LLDII573(Kl). Lovelė[je] gulėjau, saulelė tekėjo – į vainikelį atsiveizė́jau (d.) Krtn. Bandelės ieškojau, graudžiai ašarojau. Saulelė tekėjo, į ašareles atsiveizėjau (d.) Krtn.
2. refl. žr. atveizdėti 2 (refl.): Aš tik tui tui [vilkui], ale atsivéiza atgaliau, nebėga greitai Vgr. Tokį pamatė gyventojį, kad dar paskuo atsiveizėjo Lnk.
| prk.: Metęs viską išejo į Ameriką, nei atsiveizė́ti nebatsiveizė́jo Skd.
3. refl. žr. atveizdėti 3 (refl.): Atsiveizė́jo [merginos] gražių akių greitai, kaip pamatė, kas do par gegutė Krš. Gražus, atsiveizėti negal Skd. Čia yra tatai gražybė (puokštė gėlių) nemieruota – atsiveizė́ti negal End. Atsiveizė́k, paniolale, šį paskuojį vakarelį (d.) Kl.
ǁ prk. iki valios patirti: Kol vyrą gauna, galus daros (labai stengiasi ištekėti), o kaip greitai tos laimės atsivéiza! Pvn. Katilas bėga, vaikas rėka – atsivéiza tos laimės [ištekėjusi] Pvn.
4. intr. atsižvelgti: Valdžia neatvéiza į žmogų Šts.
| refl. LMD(Žg): Į tavo vargus atsiveizė́damas duosu tau bagotą bobą Trš. Atsiveizėk, prašom, pone, ant tų tarnų tavo (= į tuos tarnus tavo) brš.
5. intr. atrodyti: Visokių žmonių: vienas atvéiza jaunas, gražus, kitas senas Yl. Ana toki daba štarki atvéiza Trkn.
6. refl. žr. atveizdėti 5 (refl.): Saulė leisdamos atsiveizė́jo – rytoj būs pagada Užv. Saulė leisdamos atsiveizė́jo pro debesį – būs bjauri̇̀ Lkv. Atsiveiza saulė toki baugi, nusigaisrėjusi Ggr. Teip i tuokart saulė atsiveizė́jo raudona, graži Vvr. I saulė atsivéiza, i lyna Grg. Vakaruose, pakraštyj debesų, raudona saulelė leisdamos atsiveizėjo Žem.

×daveizė́ti (hibr.) intr.; D.Pošk (su neiginiu) neįstengti visko pamatyti, sužiūrėti:
^ Ko akimis nedaveizėsi, tą kišene damokėsi S.Dauk.
įveizė́ti
1. tr. KŽ įžiūrėti, pamatyti: Iš tolie įveizė́jom bažnyčios bones Žr. Aš neįveizė́jau, kas buvo Šv. Tamsi, ar ką įvéizat rašyti – meskiat! Rdn. Įveizė́jo, kad aš išbalęs, i klausa, a aš sergu Prk. Taip spoksojau, veizu i nėkaip negalėjau įveizė́ti to panašumo Akm.
2. žr. įveizdėti 1 (refl.): Ka įsivéizu, pamatau, žinau, kas i kaip Krš. Aš įsiveizė́ti liuobu i dirbti teip, kaip ana dirba Pln. Įsiveizė́jau, pažinau vagį Rdn. Senės turam gerai įsiveizė́ti į [naujus] piningus Krš. Įsiveizė́jau – tikrai muno skarikė mėčiojas Krš. Įsiveizėkis, mergele mano, kai trauk šėmi jautukai! KlvD95. Vaikai, ing vyresniūsius įsiveizėdami, tą patį vėlesniu laiku sekio[ja], kad daugiaus o skaniaus valgyti IM1878,33.
ǁ įsitraukti veizėti: Kaip įsivéiza [rašto žmonės] į raštus, ir nebmato Pvn. Pri to televizoriaus įsivéizam, įsiblūdijam Trk.
^ Įsiveizė́jai kaip karvė į naujas karkles End.
ǁ tr., intr. prk. įsimylėti: Gera vaikas buvo, įsi̇̀veizėjo į tokį – nė šioks, nė toks End. Įsi̇̀veizėjau aš tą mergę – palikau kaip pamišęs Trkn. Įsivéiza į kokią mergą, kaip ne tie vaikesai: už pirščiukų susiėmę eina Eig. Įsiveizė́k tu mun į tokią kikimoriją! Kv.
^ Įsiveizė́jo kaip driežas į gegužę, neina nė nu šalies End.
3. tr. galėti, įstengti matyti, įžiūrėti: Aš dar įvéizu, munęs nepaimsi Akm. I skaitlių nebįvéizi – dideli kaip avino galvos Krš. Neįvéizu aš tų naujų centų, gal apgauti muni Krš. Piningai maži, senam sunkiai įveizami̇̀ Rdn. Jei tako nebįvéizi, nebapsikopi, kam i begyventi Rdn. Tamsi̇̀, nėko nebįvéizu Krš. Nėko nebįvéizu, apaksu kaip sena varna Krš. Ar įvéizi [fotografiją]? Lkv. Anku, nebįvéizu i televizoriaus Klk.
^ Kaimynai i par sieną įvéiza Krš.
| refl.: Turi įsi̇̀veizėti atskirti, kitas [vaikis] i kasą susirišęs Krš.
4. refl. KlvrŽ atrodyti: Įsiveizėjo, kad lys septynių brolių miegtamąją dieną, o nelijo nė lašo Šts.
5. intr. suvokti, suprasti: Rasi anie dar protą įgaus ir įveizės, kad pryš visą svietą yr paikystė krygį pradėti prš.
6. BzF196, KŽ žr. suveizėti 6.
išveizė́ti
1. NdŽ, Pln žr. išveizdėti 1: Elena išveizė́jo visas kningas – nėr tos vardo dienos Trk. Išveizė́jo, išvartė visus pašalius ir nerado Brs. Išveizė́s iš visų pusių, iškratys, tada pirks Krš. Par vis mistras norėjo išveizėti tus kraštus, vis norėjo rūmus kunigo rasti S.Dauk. Reik pirmu išveizėti, bene pragaišo koksai keras S.Dauk. Jūs turiat kuo metu noris patys jį (bitiną) išveizėti, tai paskui tarp tūkstantės kitų bičių tujaus pažinti galėsiat S.Dauk.
ǁ tr. išrinkti bulves iš po kero, išurvinėti: Išveizėtos bulvės, jau kastos Šts.
2. žr. išveizdėti 3: Muno akimi tu išvéizi sveika Plng. Koks buvo gražus žmogus, jaunas išveizė́jo Pln. Kaip cigonės išvéiza su tais ilgais sijonais Kv. Koks ans išvéiza – tokio nesu matęs Plik. Koks tas žmogus yra ir koks ans išvéiza? PP82. Tai išvéizia gražiai! Smln. Anos (jos) girnos kiteip išvéiza Sg. Jūs jau žinot, kaip ji (bičių motina) išveiza S.Dauk. Vasarojas labai menkai išveizi LTI99(Bs). Sakė žmonės, jog seniau kaimas išveizėjęs tvarkus Vd. Išveizi, it nuodų būtų atsigėrusi P.Vaičiūn.
^ Ne vienas it angelas išvéiza, o savo širdė[je] žaltį slepa Pln.
| impers.: Išveizė́jo, ka gausiam lytaus Sg. Įpilsiu tuodu šėpeliu į siaurą žaką, tai išveizė̃s da pilnas saikas ėsąs Jrk70. Mun išveiza, Leinė yr senesnė Vyž. Man išvéiza, kad ji sirgo tridšium šeštais (trisdešimt šeštais metais) Šlu. Munie išvéiza, nėko iš to nebūs, vaikeli NmŽ. Mun taip išvéiza, ka būs lytaus Vkš. Išvéiza munie, ka blogai būs Vn.
| refl.: Da tu jauna dideliai išsivéizi Žd.
| impers.: Skurla toks, nuruopėjęs, surembėjęs, o ir tokiam maž išsiveizėjo septyniasdešimt metų (apie norėjusį šimtą metų išgyventi) Rt.
3. žr. įveizėti 1: Aš neišvéizu, nekirpsu – bijau įkirpti Krš.
4. tr. žiūrint pasiekti kokį rezultatą: Veizėk, a gerai [susiuvau]? – Gerai, gerai – ką čia išveizė́si! Krš. Veizu veizu – nėko neišvéizu Pj.
^ Čerapakas kiaušius išvéiza (bežiūrėdamas išperi) Vkš.
5. tr. kurį laiką prižiūrėti, globoti, slaugyti: Penkius metus išveizė́jo i numarino gražiausiai Krš.
6. tr. pajėgti prižiūrėti iki galo, išsaugoti: Tu veizėk aną. – Ką ten išveizė́si, ne mažas vaikas yra Krš. Kas ten išveizė́s tus vaikus, ka anie neklauso Trk. Jeigut ans (vilkas) įsilenda į krūmalį, tu neišveizė́si Plt.
7. tr. KlvrŽ atsižvelgti, paisyti: Nebišveizėsi pigumo, reik pirkti Šts. Kumet priejo, tumet i pasėjėm [bulves], nebibuvo kumet beišveizė́ti [, kokia buvo mėnulio fazė] Kl.
8. žr. išveizdėti 5: Apstoję Linkai ir Rimeikiai ėmė melsti, kad ir jų [avilius] išveizėtų Žem.
9. tr. žvilgsniu paveikti, pašalinti iš gyvųjų tarpo, numarinti: Jei neužspauda akies, nū́mirėlis išveizė́ti kitą galia Krš. [Numirėlio] akis veiza – ką ir išvéiza Krš. Numiškiams neužspaudus numirėlio abudums blakstėnums, žmonys, atejusys į budynę, sako: tas numirėlis išveizės dar du to buto M.Valanč.
nuveizė́ti
1. KŽ žr. nuveizdėti 1: Gero būdo vaikis, kaip nuveizė́jau Krš. Aš jau nuveizė́jau, kad iš anų pora pagal Dievo norą Brs. Nenūveizė́jo i skyrė tokį nevėkšlą dirbti Jdr. Nūveizė́s ir išves parubežiniai žmonys [bėgančius į Ameriką] par rubežių Grd. Turi̇̀ akį, nuvéizi, kas kam tinka Rdn. Nuveizė́jo, ka gaspadinė nemato, i išnešė saują plunksnų i paleido pavėjuo Lž. Nuveizėkiat, ar tiesiáu stova kryžius, į duobę įleistas Šts. Reta diena, kad aš nepravažiuočio: langelius nuvéizu, o neįeitu pri tavęs End.
| Jau buvo ciela pana, kad mirė, tai kol nuveizė́jom (nugailėjom), ir širdis ką neparplyšo Ms.
| refl.: Nusiveizė́jau ir pabėgau, arklį ruskiuo palikinas Šts. Nūsiveizė́jo, kas kur, ir apvogė Pj. Nusiveizė́k, iš kur pempė išlėkė, ir atrasi anos kiaušius Šts. Nusiveizėjęs nustūmęs ją į jūrą S.Dauk.
2. tr. įsižiūrėti, pasirinkti (merginą): Laikas, seniai laikas, ką gi tokią nuveizėjai? Ar šiek tiek pasiturinti? LzP.
| refl. tr.: Parejo iš karūmenės, nusiveizė́jo mergikę i paėmė Krš. I nusiveizė́k tu mun tokią motrišką, ka nė pačiam paveizėti, nė kitam parodyti Kv.
3. tr. įstengti prižiūrėti, nusaugoti: Argi gali tokius vaikius, mergas nuveizė́ti? Iš paskos jug nesekiosi! Krš.
4. tr. nugalėti žiūrėjimu: Ka kas į muni veiza, ir aš į aną veizu – turu nuveizė́ti KlvrŽ.
5. tr. numatyti, pasirinkti tinkamą (laiką): Būk, motin, rami: jei turi ką sakytie vyrui, tai sakyk, nuveizėjusi laiką, be keiksmo ir riksmo Rp.
6. tr. BzF196, KŽ užburti, užkerėti negeromis akimis, blogu žvilgsniu: Tūlos motynos bijo savo vaikus rodyti, kad nenūveizė̃tų Prk. Parodžiau savo paršelius anam žmoguo, tie nebė́da – nūveizė́jo (priet.) Prk.
7. žr. nuveizdėti 3: Aš nuveizėjau tyrus laukelius ir nurymojau nendrių tvoreles KlvD245.
8. tr. Šts numatyti, išburti, atspėti: Į ranką paveizėjusi, cigonė nuveiza ateinančius daiktus Dr.
9. refl. atrodyti: Kaip muno žentas tamstai nusiveizėjo? Ar gražus? Šts.
10. refl. sužlugti: Jei ūkės neveizė́si, greit nusiveizė́si Rdn.
paveizė́ti žr. paveizdėti:
1. KŽ, Šln Aš jau i paveizė́ti į tave nebgaliu Akm. Aš pavéizu iš paniūros i neinu pri stalo Mžk. Pavéiza pavéiza kaip par maurus (apsiblaususiomis akimis) vaikas End. Ka susiraukė tiek keistai, paveizė́jo mun teip į akis tiesiai Trk. Ne taip pašnekėjo, ne taip paveizė́jo [marti] – visokios bėdos Krš. Ka paveizė́s [blogų akių moteris], tie gyvoliai i susirgs Sd. Gudrios tos senės: pavéiza – žmogų kaip švieste paršvieta Krš. Paveizė́k, kaip čia gražu Všv. Paveizė́k, tėvai, į ką ta vaiko murzelė bė[ra] panaši Tl. Paveizė́ti motriška kaip reik, o vėžys Gršl. Tas dangtis paveizė́ti dideliai didelis Trk. Prastą dieną nepaveizu į uogas nė veizėte, tik šventą išbėgu pauogauti Šts. Ta motina nekenta anos i paveizė́ti Trk. Dabar nebnoriu tų savo namų ne paveizė́ti Sd. Aš į aną nebūčio nė paveizė́jusi KlbXXXV65(Nv). Pavéizam – nėko neišmanom Krg. Paveizė́ti krūmas (stiprus), ale jėgos neturiu Grd. Ryto metą paveiza į pakriautę – nebėra mėsos BsPII6(Kl). Ans gera paveizė́damas J.Jabl(Als). Kaip būs vakarelis, ta (tai) tujau ans ir ateis paveizė́ti Kv. Tretį kartą paveizėjau – vainikelis supelėjęs LTR(Ms). Atsisukęs paveizėjau ant savo mergelės – tebstovinti, tebverkanti pas žalią gojelių (d.) S.Dauk. Atsikėliau rytmetelį, paveizėjau pro langelį LTR. Pakelu galvelę – beskaustanti, paveizu pro langą – beauštanti (d.) Mžk. Mano mergelė maloni kalbėti, graži paveizėti (paveizdėti), liemeningo augumėlio (d.) J.Jabl. Ka pradėjo daužyties, baisu paveizė́ti Rdn. Šopagų padai atvimpa, gailu paveizė́t MitI68(Klp).
| prk.: Ale tik saulė paveizė́jo į langą, pūrkš i nebliko tų [šalčio] kvietkų End.
^ Ant akių paveizėjęs sveikatos neklausk M. Paveizė́k pirma į savo añtį, o paskuo į kito Slnt. Puiki puiki panelė, kas paveiza, tas ašarojas (svogūnas) Sd. Puiki panelė. Kas į aną paveiza, graudžiai apsiverka (svogūnas) S.Dauk. Graži graži panelė, paveizant reik verkti LTR(J.Jabl).
| refl. Jn: Pasiveizė́k važiuodama, kokios tos trobelės Rdn. Kad eis teip vaga pilna [plukdomi medžiai] – gražiai būs i pasiveizė́ti Kl. Aš misliju, reik mun bėgti paveizė́ties Bdr. Nepasiveizė́jo, nepasistebėjo i papuolė po mašinos Krš. Nesuvoka ligos [jauni gydytojai], pasiveizė́dami į knygikę vaistus rašo Krš. Aš pastovu, pasivéizu kaip [paršiukai] ėda Rdn. Seniejai liuob eis pasiveizė́ti, jauniejai pasišokti Plt. Pasivéiza piktums – bijau marčios Krš. Pasi̇̀veizėjau – burna vienos piešos End. O kur tu buvai įlindęs? Pasiveizė́k, koks tu besi! Als.
ǁ tr. stebėti (kieno elgesį, veiksmus): Pečius traukau, ka pavéizu, kaip daba dirba Yl.
| refl.: Tepasivei̇̃zie, kaip žmonys gyvena i teemies proto Krš.
2. Važiuosu nors priš smertį Vilniaus paveizė́ti Krš. Atvažiavo tamstos (ligonės) paveizė́ti. A žinai, kas čia? Krš. Eisu paveizė́ti: sako, apsirgo Lk. Kelkiat, panos, paveizėkiat, ko loj ruds šunelis (d.) S.Dauk. Eisiu laukan paveizė́ti, koks vėjelis puta Vkš. Ką tik ketinau eiti prie jūsų paveizėti, bene išdvėsėt Žem. O ka dega žiuburys, reik eiti paveizė́ti, kas ten ką dirba Žeml. Ka tu nueisi į peklą, paveizė́k, kaip y[ra] ponams (ps.) End. Buvau į savo tėvynę nuvažiavusi paveizė́ti Krš.
| refl.: Pasiveizė́ti eikiav į sodnelį – muno diegtas Eig. Sako [Vaižgantas]: – Šiandie atejot pasiveizė́ti, koks tas nau[ja]s klebonas, koki ano nosė yr LKT44(Lž). Eisime pasiveizėt, kokia mano gaspadorysta BsMtII91(Srd). Vyriškas da pasivéiza, pagalvo[ja], o boba – e… Krš.
ǁ J.Jabl(Als) Jug karvė ne višta, nepaveizėsi, ar su kiaušiu Šts.
3. Šėmmargei paveizė́k stipresnį sietą, ka nenusitrauktum Slnt.
| refl. tr.: Kitą vietą vėl pasiveizė́jau, vėl ten nuvažiavom su valte Štk.
4. tr. Skd prižiūrėti, aptvarkyti: Vaikali, a paveizė́jai karves? Rdn. Myliamos karvelės: pavéizam, pamyliam geru kąsneliu Rdn. Arklį paveizė́suos, viską, o tu galėsi apsišerti tas kiaules Pln.
| refl. tr.: Arklius pasivéizu i miegtu Krš. Pavéizas [daržus], i užauga Rdn. Vedi paveizė́svos [, ar nesusišlapinęs vaikas], eikiatav judu mokyties Kl.
ǁ pasaugoti, pagloboti: Paveizė́k, ka vaikas į šulnį neįkristum Kv. Sakom, reiks jau pakeravoti, paveizė́ti Trk.
| refl. tr.: Vaikai kitas kitą pasivéiza Rdn.
5. tr. parūpinti: Nei ans anai medžio paveizė́jo, nei teip ką padirbo End.
| refl. tr., intr.: Kas vasarą ugnakuro nepasivéiza, tam šalta žiema Vvr. Žalnierius pasiveizėjo (susirado) dar du draugu TDrVII80.
^ Pasiveizė́k aple savi, ne aple muni Pvn.
ǁ intr. parodyti dėmesį, padėti: Paprastas žmogus vargsti kaip musis, i ka tau tie didiejai paveizė̃tų – tik šampanus trūbija Krš.
6. žr. paveizdėti 4: Kas bepavéiza į savi: velkas i senės strugus [drabužius], i gan Rdn.
| refl.: Reik žmoguo pasiveizė́ti į savi (per daug nesididžiuoti, neperdėti savo vertės renkantis žmoną ar vyrą) Grg. Pasivéiza (apsižiūri) vyrai, imdami mergą, by kokios neema Krš.
^ Žmogus į savi nepasivéizas, kitas tiktai velnias Krš.
◊ į stiklẽlio dùgną paveizė́ti gerti svaigalus: Visuomet buvo linksmas ir dažnai mėgdavo į stiklelio dugną paveizėti rš.
pérveizėti KŽ, perveizė́ti Rtr
1. M žr. perveizdėti 1: Párveizu, kad atminčio, kame lopų kokių yra Slnt. Atvažiavo kamisija párveizėti, partikrinti Rdn. Veizi párveizi svetimam duodamas, i vis ką išranda Krš. Popiežiui liepant visu visą Varmijos vyskupystę parvažiavo ir parveizėjo kaipo popiežiaus pasiuntinys M.Valanč. Teip pat tankiai turi parveizėti, ar nerados plyšės kamine, kakalėj, o parvis sienose, kur ugnavietė yra S.Dauk. J. Boduėnas de Kurtenė, kada tik buvo Kazaniuje spaudinant dainas, visados parveizė́davo drauge su manimi kožną lakštą korektūros JDIII(XVpsl.). Zosė net tekina laksto, kožnai bobai padeda, parveizi Žem.
| refl. KŽ: Pársiveizėties ateita visi į jaunojo gyvenimą Sg.
ǁ tr. mintyse peržvelgti, prisiminti, apmąstyti: Parveizėk save, kaip apsiejai kožnoje valandoje par visą dieną brš.
2. tr. permesti akimis, peržvelgti: Žvilgt párveizėjo – i mato, koks žmogus Rdn. Sakydavo, kitas tura tokias akis: párveiza – ir nesekas tas daiktas Rsn.
3. tr. nuodugniai apžiūrėti, aptikrinti (ligonį): Párveiza, paršvieta, jei sveikas – ir į karūmenę Pvn. Párveizėjo muni, išlankstė – sveika Pj.
4. tr. visą peržiūrėti pasklaidant, ką ne ką perskaitant: Visus laikraščius turu párveizėti, parsklaidyti Žr. Nebnoru to laikraščio, párveizėjau ir išskaičiau šmotą jau End.
5. tr. ilgu žiūrėjimu sugadinti, nusilpninti, nuvarginti: Veizėtos párveizėtos akės, jug aš devintą [dešimtį metų] žengu Krš.
| refl. KlvrŽ, Šts: Tiek metų, pársiveizėjusios akės Krš.
6. tr. veizėjimu įveikti, nugalėti, nurungti: Mes buvom susilažinę, katras katrą párveizėsma Užv.
7. žr. praveizėti 6: Senoji matušėlė šį vakarą ir langelius parveizėjo, kur buvusi šoks pri lango, apsidairys po trobelę, šėpelę pravers, pasižiūrės, nuo puodelio museles nubaidys ir – vėl žiūri pro langą Žem.
8. refl. KŽ, Slnt, Jdr prastai pamatyti, apsirikti žiūrint: Pársiveizėjai, taip nebuvo Rdn. Bene tu pársiveizėjai – negalia būti dvidešimt penki šilumos End. Pársiveizėjau: ne du buvo, vienas Krš.
ǁ neapsižiūrėti, suklysti: Ei dienos, dienos, ką aš jauna padariau: persiveizėjau, žvejuką suderėjau KlvD36.
pieveizė́ti (dial.) žr. priveizėti:
1. Aš aną pyveizė́jau Dov.
2. refl. Pysiveizė́jo visokių juokų Plik.
praveizė́ti
1. intr. pradėti matyti: Jau akimis praveizė́jo [žąsiukas], gal nesprogs DūnŽ.
| refl.: Įsiveizu – prasivéizu, o taip kaži kas užkremta Krš. Esu prasiveizėjusi ir matau verpti betemstant Ggr.
2. intr. galėti, pajėgti žiūrėti, matyti: Užpūliavo akys vaiko – nebipravéiza Šts. Pats vos bepraveiza, mirs veikiai Šts.
| refl.: Akės skausta, rytą neprasivéizu Krš.
3. refl. praleisti kurį laiką žiūrint: Visą dieną į tuos stebuklus prasiveizėjau rš.
4. tr. praleisti nežiūrint ką rodomą, nepamatyti: Nežinot i pravéizat visas [televizijos] naujynas Krš.
5. tr. veizėjimu pralenkti: Į tolumą munęs nepraveizėsi, muno šviesios akys Šts.
6. tr. Užv, Krtn ilgu žiūrėjimu paveikti, dažnais žvilgsniais lyg prasiskverbti: Kada lauku, kada lauku – galėjau i langus praveizė́ti! Plt. Nei pakarti, nei paleisti – langus praveizėjome Žem. Lauka [vaikai motinos], tą pusę pravéiza, kol parvažiuoju Rdn. Mažne tą pusę praveizėjau tavęs belaukdamas Šts. Lygiuosius laukelius aš praveizė́jau, kol savo martelę aš paregėjau JD1495.
7. tr. pajėgti prižiūrėti, patvarkyti: Senė praveizė́s dar visus vaikus, dar nemirs Šts.
8. tr. parinkti bulvių iš po kero: Eik bulvių praveizė́k pietums Brs.
9. tr. apleisti, neprižiūrėti: Praveizė́ta, smirda meisikė Rdn.
◊ aki̇̀s praveizė́ti labai ilgai įtemptai žiūrėti ko laukiant: Akis praveizėjau belaukdamas VP5, S.Dauk. Ir akes praveizė́jau – kur buvai užvirtęs?! Krš.
pro šãlį praveizė́ti abejingai stebėti, nereaguoti: Aš pro šãlį pravéizu – nėko nesakau [už vaikų kvailiojimą] DūnŽ.
priveizė́ti NdŽ, KŽ, pryveizė́ti KlbIX67(Lks)
1. D.Pošk, Als, Lnk žr. priveizdėti 1: Gera pati: vyras priveizė́tas, išpucytas, viskas kaip reikiant Krš. Vyrą turi priveizė́ti, anie taip pripratę – ne numų paukščiai Krš. Senis apiplautas, privéizamas – marti aptvarko Krš. Papunis liuob dagios skalas i priveizė́s šeimyną, kad dirbtų LTR(Pln). Lakštuos, čiulbės: – Babulel, babulel – i priveizė́si [provaikaičius], supsi Krš. Turi vaiką – reik priveizė́ti Rdn. Nepriveizė́ti vaikai visai pasiunta, nesušnekami Pvn. Vaikai, labiáu mergikės, buvo priveizė́ti, ka iš kelio neitų Krš. Kaimynų paprašiau, kad priveizė̃tum [gyvulius] Rdn. Da reik tus veršiukus priveizė́ti Yl. Muno tėvas buvo apiekūnu pridėtas, ans turėjo priveizė́ti tą žemę Yl. Kas čia dabar privéiza bažnyčią? J.Jabl. [Perdėtinis] išsiuntė į Žemaičius vieną zokaninką, kad koplyčias su klioštoriu statant priveizėtum M.Valanč. Kalti jau ir kunigai, kad nepriveiza ir neragina, idant kožnas turėtų bažnyčioje „Šaltinį“ TS1901,2–3. O čia vis reik sugaišti su vaikais, tai pečių priveizėti Žem. Gerai priveizimas veršiukas greit į bulių išauga sp. Anais laikais buvo tvirtos kainos, priveizė́ta buvo Krš.
| refl.: Nėkas nepriveizė́s, jei tamsta pati neprisiveizė́si Rdn. Vyriškuo viskas tinka, o motriška turi̇̀ labai prysi̇̀veizėti Pj.
2. tr. KŽ daug matyti, prisižiūrėti, patirti: Visako primatęs, priveizė́jęs – geras vaikiukas Krš.
| refl. tr. Grd, Krtv: Nu jau jomarke šiandien prisiveizė́jom visko Kv. Par amžių esu prisiveizė́jusi visako, ne naujyna! Rdn. Nuvažiuoju pas vaikus, prisivéizu visako iš tos radijos, kur kiną rodo Rdn. Ten tokių baisybių prisi̇̀veizėjau Tl. Da spėsi i tas kelnes prisi̇̀veizėti, nesistrošyk [ištekėti] (juok.) End.
3. tr. M žiūrėti, stebėti:
^ Priveizė́sam, kas juoksias paskutinis Lpl. Ko akimis nepriveizėsi (nesaugosi, neprižiūrėsi), tą kišene užmokėsi S.Dauk. Ko su akimis nepriveizėsi, tą su kišene užmokėsi VP25.
4. žr. priveizdėti 3 (refl.): Prisivéiza iš vaikų i dirbas Krš. Būkiat patys [tėvai] geri, vaikai prisiveizė́s, ar (irgi) būs geri Krš. Prisiveizė́s anų vaikai, anus irgi stumdys senatvė[je] dar labiau Krš. Eik ir prisiveizėk į skruzdėlių kupstą ir mokinkis teip dirbti Tat. Žvilgterėk ant manęs, o prisiveizėk gerai ir užvožk P.
5. refl. žr. priveizdėti 4 (refl.): Storokias visu pirmu pirm spaviednės gerai parkratyti ir prisiveizėti sunkumo griekų savo P.
6. refl. atsižvelgti, paisyti: Vyriškas juo prisivéiza (atsižvelgia į sąlygas, aplinkybes), o motriška marma, kas užplūdo Krš.
7. intr. galėti, įstengti gerai matyti: Sena sesutė, jau ana neprivéiza Vkš.
suveizė́ti NdŽ, KŽ žr. suveizdėti:
1. Brs, Kltn Tebėr visi žygiai nežygiuoti, gyvoliai nesuveizėti Ggr. Kas ten tokį skruzdėlyną vaikų suveizė́s! Up.
| refl.: Susiveizė́sma i pašvęsma kapą Krš.
2. Eik, suveizė́k adatą su siūlu Slnt. Suveizėk peilius, šaukštus – būs svečių Šts. Jei vaikas užmigs, eisi tujau kiaulėms žolių suveizė́ti a bulbes skusti Lpl. Ka būtumiam gerą daktarą iškart suveizė́ję, būtų viskas gerai buvę Trk.
| refl. tr.: Reik pečšluostes susi̇̀veizėti, kaminą reiks čystyti Vvr.
3. tr. apžiūrėti, patikrinti: Ar neišsiskleis [sukrautas] vežimas vidurkelė[je] – suveizė́ti reik Rdn. Apvažiuo[ja] zalatekninkė (zootechnikė), suvéiza gyvolius Rdn.
| refl.: Turu susi̇̀veizėti, ko da reik pirkti Šv.
4. tr. sužiūrėti, supaisyti: Tu jų nesuveizė́si Trg. Eik suveizė́k (ką čia gali suprasti), kam kunigai neleida balsuoti į seimą Plng.
5. žr. suveizdėti 4: Suveizė́jau šįryt vištas, buvo septynios su kiaušiniais Jrb.
6. intr. BzF196, KŽ nuvažiuoti pražvalgoms, susitikti prieš sužieduotuves.
7. refl. susižvalgyti: Susiveizėjo į vienas antrą Šts.
užveizė́ti
1. Rtr, NdŽ, KŽ, Varn, Akm, Yl žr. užveizdėti: Ana yra gerai užveizamà, nėko anai netrūksta Užv. Pri dukteries galėjo būti, duktė geriausiai užveizė́jo End. Anie brangiau mokėjo, geriau valgyti davė ir užveizė́jo tus vaikelius Krtn. Užvéiza be meilės (labai) tą vaiką Vž. Pamotė i pamotė – kas ten teip jau užveizė́s Lnk. Į Klaipėdą aną išvežė, geri daktarai užveizė́jo Sd. Pensininkai tura būti užveizami̇̀ žmonys Eig. Parašė, ka tėvas neužveizamas Varn. Teip y[ra] arklys neužvéizamas, ano tie karčiai nulinkę Sd. Žiūrėk, ka būtų gyvolis užvéizamas, ka būtų šeimyna pašerta Gd. Užveizėjo kožną daiktelį motinelės nabaštikė, o vaikai viską paleido Šts. Užveizėk žemę, iškartok, darbuokis, kad ir lėdniai, ir badu nemirsi – ne kaukoze! Ggr. Šieninykas užveizėjo, kad visos pievos būtų girėse išpjautos S.Dauk. Kaip naujai įtikėjusius žemaičius užveizėti klojos, tiesą pasakius, nežinom M.Valanč. Duokš visus raktus! – šaukė. – Man tavęs nebereikia, aš pats užveizėsiu Žem. Bet kad sunkiai ir nepigiai buvo apaštolams užveizėti visa, todėl išrinko septynis vyrus išmintingus, kuriems pavedė rūpestį brš.
2. refl. užsižiūrėti, užsižiopsoti: Užsiveizė́jau i pradėjau kitką valgyti Rdn. Užsiveizė́jęs par sąsuką gali̇̀ po mašinos pakliūti Krš.
3. tr. iš anksto numatyti, paskirti kokiam reikalui (?): Este apsunkinti darbais, užveizamos yra jūsų valandos brš.

var̃gti, -sta, -o KBII59, K, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; H, H156, CI140, R, MŽ, D.Pošk, I, M, J
1. intr. dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti: Kitas žmuoj dirbdamos ilgai nevar̃gsta LzŽ. Tik mane ji taip traukia, lyg būtų apžolėjusi, aš jau net vargti pradedu Vaižg.
| Kojos var̃gsta, ir iš vidurių sunkumą turiu Ds. Man akys var̃gsta bežiūrint į raibą paltą Mrj. Nuo plieno dalgelės vargsta man rankelės LTR(Ob). Sako, da paseju, tai kojos var̃gsta Str. Kaip ranką pakėlęs [dirbi], tai var̃gsta ranka, nugarą skauda PnmR.
2. intr. dėl fizinės ar protinės negalios kankintis, kamuotis: Senas negyveni, tik vargsti̇̀ Vdš. Tep ir vargstù aš be sveikatos Lp. Teip i var̃gstam su ligums Krž. Ans visą žiemą var̃go su tais skauduliais Vkš. Teip ir y[ra] su tuo skrandžiu, teip jau reik i var̃gti su anuo Trk. Vargstù su tom kojom Vlkv. Kaip čia gali būt žmogus be rankos, a jisai daba var̃gs visą amželį? Št.
| prk.: Valgykit blynų, var̃gsta tie blynai čia Snt.
^ Vargstai kaip šlapias nedegąs S.Dauk. Var̃gsta kaip katė su pūsle Krž.
3. intr. ŠT137 sunkiai dirbti, triūsti, plūktis: Aš kada vargstù šiandien prie to darbo J. Anuodu y[ra] dvarūs var̃gusiu LKT68(Dr). Dirbo dirbo žmonės, var̃go var̃go i nieko neturėjo Dgč. Visa vasara reikė šiteip var̃gtienai, o šiteipom PnmR. Nu pat mažumelės papratę buvom var̃gti Šts. Iš mažutukės, nuo septynių metų vargaũ ir vargaũ Ūd. Iš jaunų dienų var̃gom: ėjau apie bandą, apie kiaules Vlkv. Var̃gstam, eitam aplinkuo, o arkliai stova ant vietos Yl. Par naktis liuobam var̃gsmu su tuo mynimu linų Žlb. Ganys arklelius, var̃gs, būs, o aš sau kaip poni Yl. Vargstù vargstù, būdavo, raviu raviu bulbas Klt. Ten kiauras dienas var̃go po tą mišką Šts. Mokytojau, mes, per visą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą SkvLuk5,5. O eš sūdysiu tas žmones, kuriemus ji (giminė) vargti turės BB1Moz15,14. Kaip var̃gstam, kaip purvą brendam Als. Teip jau šiemet gera šienaujà, nereik var̃gti Stl. Čia kai buvau skalbėja kelis metus, tai jau var̃gdavau [lygindama skalbinius] PnmŽ. Jeigu lytuotą metą, jug var̃gs, pjaus su dalgeliais Yl. Dobilai išgulę, su traktorium nebegali pjaut, tai dalge vienas vargsti̇̀ Krs. Kitą kartą batvinius kasėm arba kopūstus nukirtom, i vėl nešėm [į rūsį], taip i var̃gom Krp. Jezau, kiek liuob var̃gti žmonys, naktimis linus šukuos Vž. Kumet atsirado kuliamosios mašinos, žmonims nebreikėjo su spragilais kulti ir par naktis var̃gti Vkš. Liuob var̃gsi var̃gsi, suksi suksi tą arbą Kv. Nevar̃k, biškį pramurkšliok [skalbinius] End. Vargsti̇̀ vargsti̇̀, šitą žemę kasi kasi visą vieką Klt. Ar tu čia šimtus metų gyvensi, kad tiek var̃gtum Ant. Ataduok mano algą, kol aš pas taũ dirbau, vargaũ Šmn. Nebelabai jam reikia var̃gt, prie pinigo gyvena, al’ va toks patraukimas Mžš. Vargaũ vargaũ, kol gryčelę pasistačiau Žl. Stačiau tą gryčią, vargaũ, pasistatęs gryčią – palik Sb. Nueisi prie žemei, prie ūkės – tai i vė var̃k! Mžš. I va Stasys – įlindo kolkozan i var̃gs Mžš.
^ Var̃gstam kaip bitės į aulį LTR(Klp). Žinai, ka var̃gom kaip bitys Rnv. Var̃gsta žmonelės kaip bitelės End. Vis in to pilvo žmogus vargsti̇̀ vargsti̇̀ Skdt.
ǁ verstis: Žuvimi, pievomi var̃go žmogutis, tokis sukrus DrskŽ.
4. intr. SD156, SD371, P patirti daug nepriteklių, sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Teip sutaisyta, ka žmogui tik var̃gt ant svieto Jrb. Nuog pradžios ik pabeigai vargsti̇̀ žmogus ir vargsti̇̀ Žln. Gyvas į žemę nelįsi, ką darysi – var̃k, i gana Jrb. Var̃k var̃k po svietą, kol akeles užmerki End. Var̃gom visą savo pasaulį, šviesios dienos neregėjom Ml. Vargáu visą amžių i tebvargstù Varn. Teip ir var̃gstam, kol Dievas laiko, reik gyvent Vdšk. Ans y[ra] dideliai var̃gęs, ans y[ra] daugiau var̃gęs kaip aš Skd. Senybos žmonys labai var̃gdavo Dglš. Neduok Dieve, kiek mes čia var̃gom! Akm. Savo neturėjov, vis ejov po svetimas žemes var̃gdamys Žr. Var̃gom, mitom bulvele Dkš. Nevar̃gsta teip labai žmonės dabar Dgč. Var̃gsta ta sesuo dabar viena, nėko nebtura Als. I mama paliko jauna našlė i var̃go, teip esam var̃gę Sd. Taip ir var̃gsta senis vienas namuose Šmn. Oi anas var̃go: jo pati numirė, su vaikučiais gyveno Btrm. Vyras pabėgo, palikau var̃gti i vargáu Brs. Žentas numirė, ir var̃gstam ažu tai Aps. Gimiau tokioj nelaimingoj dienoj, tai ir vargstù Stk. Vienas visą amžį laimingas, o kitas tik var̃gsta i var̃gsta KzR. O reikėjo var̃gti, reikėjo būti, o kur dingsi Varn. O tai teip vargáu, blogai gyvenau LKT123(Trg). Var̃gom be apavo, drabužio Grl. Už tėvo džiaugsmus mes čia vargstam Dkš. Jeigu paėmė koks apiekūnas, i var̃gsta tas vaikas pas svetimus Grz. Žinoma, kad var̃gom: be savo žemės, nu tai kaip nevargsi̇̀, kaipgi nevargsi̇̀! Zr. Iš algai var̃gsta miestūse Gršl. I papunis biednai gyveno, dideliai var̃go, ant vieno aktarelio (hektarėlio) gyveno Sd. Bevelijo badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot SPII103. Niekas jau var̃gt nebenori, visi ponavoja, vištos i tos perėt nenori Pg. Teip pradžios mokyklą ir baigėm bevargdami̇̀ vaikai PnmŽ. Ne ana viena var̃gsta, daug tokių Klt. Yra tų žmonių da var̃gstančių – neduok Dieve! Jrb. Pabaigsiu, kiek čia liksiu var̃gt Šmn. Vargsti̇̀ vargsti̇̀ šitas žmogus, daboji – galas Dglš. Ką tu žmogus padarysi – var̃k, pakol užsimerksi Mžš. Žmogus an svieto parejai, i var̃k, žalty! Trk. O tegu vargsta girio[je] paukšteliai, ale ne mūsų jaunas brolelis JD703.
^ Vargęs vargęs, tikt dabosu jau N. Vargstù vargstù kai šuo Rs. Tep var̃gom kap šunys Gž. Žmogus kaip šunelis tur vargti sviete M. Var̃gom kaip žuvis Kin. Vargáu kaip musėlė po išrūgas, neišlipau i nenuskendau Užv. Var̃gsta lyg musė barščiuos Mrj. Ilgą laiką var̃go kaip pelė po parūgas Trkn. Vargstù kap rupūžė moly Gž. Skursta, vargsta kaip lapė po akėčioms LTR(Zp). Bevargsti žmogus ant svieto kaip pelė po sietu KrvP(Vlk). I var̃gstav teip kaip pelės lauko Skd. Ką turiam vargti, geresniai pasibengti S.Dauk. Var̃gsta kaip žydas po peklą Šts. Vargsta kaip (kap Iš) žirnis prie kelio LTR(Vl). Vargsta kaip žiurkė kluone TŽIII378. Vargsta kaip pempė plynėje prš. Var̃gom kaip utėlės po šašu Erž. Dangus aukštai – neįšoksi, žemė kieta – neįlįsi, reik ant žemės vargti PPr58. Jei gyventina, pragyvens, jei vargtina, pravargs S.Dauk. Ko žmogus var̃gsta, to geresnis Mrc. Ir var̃k, ir verk Sdb.
| refl. impers.: Viseip teip i vargos, gyvenos paskutiniu laiku Gd.
5. tr. kęsti, kentėti (vargą): Visa ko matėm, visa ko var̃gom Žg. Būtum ištekėjus, šiandien vargą nevar̃gtum Skr. Vargą tik var̃gsta karvę laikydama, kiek te to pieno reikia Klt. Tu, mano seserėlė, seselė gulbužėlė, ar nori vargą var̃gti, vargelį pamatyti? JV393. Aš tau padėsiu vargt vargelį LTR(Švnč). Aš papratus vargelio vargti (d.) Kp. Iš giminelės be motinelės, jau aš pajunkau vargelių var̃gtie (d.) Ad. Reiks vargelis vargt, purvynas braidyt LTR(Mrj). Kad aš turėčiau savo močiutę, ji man padėtų vargelį vargti LTR(Nm). Eik, mergele, pas mane, tu tę vargo nevargsi̇̀ DrskD57. O kurgi ma[no] sesulės, tai kol anos neatsišaukdo, tai kol anos neateido ma[no] vargelio vargtie LTR(Rod). Išmokei man’ melstis ir vargelio var̃gti BM448(A.Baran). Kaip smagu, sakau, susitikti kokį artimą ar pažįstamą, su kuriuo tu vargą kartu vargai J.Paukš. Teip auginti vaikai nu mažų dienų ir paaugusys paskuo alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie sau turėjo S.Dauk.
6. intr. turėti rūpesčių, sunkumų, keblumų, nepatogumų: Vargti, varginties, žudyties I. Teip ir var̃gstam su tais gyvuliais pakrūmėm Kp. Su ta karve par vasarą var̃gom Trk. Ir dabar da turiu mazgelį [garstyčių sėklos], ale šiemet nebesėjau, sakau, ką gi aš su jom vargsiù Kp. Su šienu labai reikia var̃gt Pl. Ką aš vargáu, kol tas bulves iškriušau Šts. Tiek vargstù, kol beįvirpinu tą raktą [į skylutę] Kl. Kiek nevar̃go, kol nesugavo tą šunį Brs. Var̃got var̃got, mokinotės, apsiženysit, i po mokslo bus Upn. Dar̃ nevar̃gstam ant kūrinimo Pls. Visą laiką su šilima, su malkom var̃gom Sk. Kam jis be reikalo var̃gsta, pinigus kiša Krs. Vyrai var̃gsta su niekiukais, laksto, putbalą spardo, juokus visokius kreta Krš. Var̃gsta vyrai po smurglines (iron.) Rdn. Tie vyrai var̃gsta su rūkymu, o tas gėrimas! Jd. Ma[n] gaila, ka tu te[n] vargsti̇̀ del manę Jrb. Ana var̃gsta par savo gerumą Ktk. Vargaũ su savo vaikais, kol užauginau Ūd. Mama sakydavo: tu vargsti̇̀ vargsti̇̀ su tais vaikais i ką tu iš jų turi? Vl. Nestovėk, sėskis, kam vargsti̇̀ Klt. Vargáu, kol aš parsivilkau tus miltus Varn. I vargstù su tuo pijoku visą gyvenimą Akm. Tom žibalinėm lempom var̃gstam Jnšk. Reik piršlį karti, vėl var̃gs su tuo piršliu, kol pakars Tl. Tai vis var̃gstat an kojų (vaikščiojate) Vb. Buč susnešus [burokus], ko tu vargsti̇̀ Aln. Dėk an žemės [krepšį], ką tu čia įsikibus i vargsti̇̀ Grš. Nevar̃kiat, neieškokiat Kv. Eini var̃gdamas (nenoromis) OG2. Nevar̃k nė var̃gti LD390(Kal). Aplink ižguldymą prilyginimo nereikia mumus daugio vargt, kadang jį patis V. Christus ižguldyt mumus teikės DP83.
7. intr. I darytis skurdesniam, pasigailėtinam: Nupuolu, vargstu SD1115.
8. intr. prastai augti, skursti, nykti (apie augalus): Javai vargsta N. Dabartės gėlelė var̃gsta: vandenio neturi Vlkv. Javai šiemet labai vargstanti̇̀ Mrj. Kviečiai ilgai var̃go var̃go, kol pradėjo augt Grš. Senuose sodnuose greit prigyna, o laukuose var̃gsta i var̃gsta [vaismedžiai] Žg.
9. tr. sunkiai, vargingai ką auginti, auklėti, prižiūrėti: Ka aš tavo vaikus vargáu – gulėjai kaip kavalierius su pana Trk. Gyvulį vargsti̇̀, augini – kiek reik į jį įdėt, o atiduodi, gali sakyt, už dyką Jrb. Nu tai jau tuos žąsiukus vargaũ vargaũ ir nuejau karvių melžt Srj.
10. intr. Trg klojėtis (apie linus): Linai var̃gsta lauke DŽ.
apvar̃gti
1. intr. kiek pavargti, apilsti: Du kupsčiu šieno sūnešiau ir apvargáu Rdn. Apvar̃gstam, į lovą, tepasiuntie viskas! Rdn. Apvargaũ, tai parejus guliau Dsm.
2. tr. išvargti, iškentėti (vargą): Tu mano vargų neapvargsi̇̀ Ds.
3. tr. sunkiai, vargstant ką apeiti: Apvargáu visus pašalius, bet šilelių arbatos nebuvau dar gėręs Plng.
4. intr. šiek tiek atsiklojėti: Linai dar kaip reikiant neapvar̃go – tegu paguli Rs.
atvar̃gti Š, KŽ, DŽ1
1. intr. kurį laiką praleisti, išbūti vargstant: Penkelis metus atvargaũ Švnč. Jie atvar̃go dešimt metų Rmš. Parėjo iš kariuomenės, ketverius metus atvar̃gęs Pkn. Piemuo atvar̃go metus pas ūkinyką Jnš. Jau šmotelis metelių atgyventa, atvar̃gta Šmn. Karo reikėjo keturis metus atvar̃gti Vn.
2. tr. sunkiai, vargstant baigti nugyventi: Vis savo vieką atvargsiù, nedaug liko gyvent Ck. Jau atvargo žmogus savo amželį rš.
3. tr. baigti kentėti, atkentėti (vargą): Aš jau savo vargą atvargaũ Švnč. Atvar̃go savo – numirė Klt. Savo atvar̃go, nebė[ra] jau senelės Klk. Jau jis savo vargą atvar̃go, amžinatilsį Grd. Visus vargus atvar̃gęs (21 metų), užsimušo su motociklu Krš.
^ Vargas neatvargtas nepaliks Plt.
4. intr. atkentėti už ką vargstant: Visą amžių gerai išbuvau, reik senatvė[je] atvar̃gti End. Prisiejo tam už viską atvargti, kad ir ne nu žmonių KlvrŽ.
5. refl. pakankamai privargti, prisikentėti: Atsivar̃gom, silsėkiamos, pensiją atvelka į numus Krš. Atsivargaũ su tais vaikais po svetimus kampus Grl.
6. intr. sunkiai, vargstant ateiti: Atvargáu lig čia Šts. Ji …, iki rubežiaus atvargusi, atrado savo brolį, … kurs jos lūkuriavo TP1881,1.
7. tr. sunkiai, vargstant atnešti: Šiaip teip atvar̃gom, atanešėm Brž. Atvargsi̇̀ tą saują šiaudų šitiek kelio Skp.
8. refl. atsiklojėti (apie linus): Atsivar̃go linai, kelkiat Skdv.

×davar̃gti (hibr.) intr.
1. privargti, priilsti: Čianai ik valiai davar̃gę Dv.
2. pakankamai klojėtis (apie linus): Su mašinoms būt išmynę [linus], kad i nedavar̃gę Erž.
įvar̃gti NdŽ, DŽ1; N, M
1. intr. KŽ smarkiai pavargti, pailsti: Įvar̃go brolis dideliai, kol atvažiavo blogu keliu J. Neįvar̃k labai šiandien, rytoj reiks didelė kelionė keliauti Š. Par dieną, kol nusikasiau lig Plungei, gerokai įvargáu Slnt. Įvar̃gusi buvau dikčiai Varn. Tep įvargaũ, tep įvargaũ, kad rankos kojos dreba Mrj. N’išpasakytai įvargaũ su tais vaikais Gs. Įvargęs naktį kūnus belaidodamas, kaži kumet atgulė pakaičio savo pastogė[je] M.Valanč.
| Pareini, rūpi pasėdėt – rankos invar̃gsta Aln. Nelaikyk krapšo, įvar̃gs rankos Rdn. Lakstyk basa, tai ir kojos įvar̃gs Slm. Įvargusios akys nebesekė rankraščių A.Vencl.
| prk.: Ranka įvar̃go (nesinori nieko daryti), nėko [girtuokliui] nebdaro i nebsako Krš.
| refl. Š, KŽ.
| impers.: Kaip tenai skalbti įvar̃gdavos! Krš.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Kare buvo, didliai įvar̃gęs buvo žmogus Sd. Išganytojas tuokart turėjo tikt trisdešimtis trečius metus amžiaus savo, bet didžiai įvargęs bemokydamas žmones senu rodės M.Valanč.
3. tr. sunkiai uždirbti, užvargti: Kiek žmonys vargsta, kol įvar̃gsta, kol uždirba turtą Ms.
išvar̃gti Rtr, KŽ, DŽ1
1. intr. Sut netekti jėgų, labai pavargti: Išvargaũ, paklibėt negaliu Klt. Aš, matai, buvau išvar̃gęs, nemiegojęs Žr. Būsi išvar̃gęs iš darbų – užmigsi, nebjusi Kl. Šitiek kelio stačiom – išvargsti̇̀, pabaiga Slk. Jaučiausi išvar̃gęs iš kelionės NdŽ. Vaikščiok i vaikščiok, kaip išvar̃gsi, geriau miegosi Rm. Žvejai išvar̃gę, keturias paras buvo int jūra Plng. Vakare atsigulu, noriu miego pardien išvar̃gęs Kp. Ing vakarą ižvargsti̇̀, kap paršas inlendi ing lovą Drsk. Pas uogas kažkap daugiau išvargsti̇̀ Vrn. Išvar̃gusį geltonoja nuo kiaušinienės gali stvert Klt. Jau jūs gulit kap pėdai vakare išvar̃gę Srj. Jei šitoji (Marija) tave užturės, tad neparpulsi, jei tave toji apgins, tad neižgąsies, jei tave pralydės, nėmaž neižvargsi DP400.
| Suremta dieglių, [motina] klajojo išvargusiu žvilgsniu po kambarį S.Zob.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Labai buvo baisiai išdžiūvusi, išvar̃gusi Žd. Iš plieno (nelaisvės) išvar̃gęs grįžo Dglš. Jis (V.Krėvė) buvo išvargęs, susenęs, apsirengęs kaimiškais kailinukais rš.
| Jose (duryse) pasirodė nedidelio ūgio, išvargusio veido moteris rš.
3. tr., intr. NdŽ vargstant išgyventi, išbūti: Sunkiai, vargingai gyvenom, teip ir išvar̃gom Kvr. Varge palikau mažas, be tėvo reikėjo išvar̃gti Žlb. Ižvargsi̇̀ žiemą, bus lengviau Drsk. Ką padarysi! tuos metelius kaip nors išvargsime LzP. Gal ir išvar̃gsma šią žiemelę KlbII7(Lkm). Tą vasarą išvar̃gom, pradėjom pragyventi Vn. Gal kaip išvar̃gsma tus metus, kitą metą turėtumiam į savo [trobą] įeiti Rdn.
4. intr. kurį laiką kankintis: Išvargáu aš ilgai su ta koja Trk.
5. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Dešim metų išvargaũ su besispardančia karve Krs. Pati papuolė, vienas [vyras] su vaikais penkius metus išvar̃go Krš.
6. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Visus metus ten išvargaũ Š. Tuos tris metelius reikėjo [pas ūkininką] išvar̃gt Slv. Kap aš dar tris savaites išvargaũ, tai sakiau ir gyva neliksiu Pv.
7. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Jau ji išvar̃go savo dienas, visus savo vargus Š. Ai vargios vargios mano dienelės, kada aš jas išvar̃gsiu JD31. Vargom vargom, išvar̃gom, ir išejo gerai Sd. Paaugo vaikai, išvar̃gov, daba nė kokios bėdos Lnk.
| refl.: Dideliai vargau ir išsivargáu – dabar gerai gyvenu Vkš. Kada išsivar̃gs tas žmogus Dg. Vargstu vargstu, kada aš čia išsivar̃gsu Rdn. Vargo, kol ten (į dangų) išsivar̃go Krš.
8. tr. K, BŽ82 baigti, iškęsti (vargą): Jau, rokuok, pusė vargo i̇̀švargta Skdt. Išvar̃gom visa, kas buvo LzŽ. Mano darbas, mano vargas, aš išvargaũ Adm. Kumet būs galas varguo, kumet reik išvar̃gti End. Ko mun dabar nedžiaugties: vaikai paaugo, esu savo vargą išvargusi Vkš. Septynių metų mirė, jau visą vargą išvar̃gęs (paūgėjęs) Rdn. Ot vargo tai turėjau daug, o kad ne tėvulis, tai nežinia kada būčia tą vargą išvargęs V.Piet. Oi varge varge, vargeli mano, ir kada aš tave jauna išvargsiù? DrskD214. Kad aš užaugsiu, bernytį gausiu, tai vargužį išvargsiu NS285. Kai atsigulsi krikštan suolelio (mirsi), tada išvargsi̇̀ didį vargelį (d.) Tvr. Kiek vargelių išgivargai̇̃, kolei mane užauginai (rd.) Jž. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio kalaviju nesukaposi – mano vargelis, tetužėle, neišvargstamas V.Krėv.
9. tr. vargstant ką pasiekti, padaryti, parengti: Čia cielas gektaras buvo [šlapios pievos], tai kolei išvargsti̇̀ (nušienauji) Vdn. Skalbiau visą pavasarį, i šiaip teip išvargaũ Jrb. Jau duktė išvar̃go duoną, t. y. išminkė J. Aš tuos skyrius visgi išvargaũ tris ar keturis rušiškai Žž. Kad ana kaip norintais tus aštuonius [skyrius] išvar̃gtų! Krš. Kažin ar aš kada išvargsiù šitą savo žodyną Š.
| refl. tr.: Tai ir jūs išsivar̃got sau naują butą? Vrn. Šitą laipsnį tu kruvinu prakaitu išsivargai rš. Vargau vargelį visas viekelis, ir išsivargaũ šelmį bernelį (d.) Ndz.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis išauginti: Par žiemą tas karves išvar̃gsma – parduosma Rdn. Čia mano išvargtà karvė, aš ir pasimsiu Skdt. Gal išvargsi̇̀ tu juos, šituos paršelius Klt.
| refl. tr.: Vaikus visus išsiauginau, išsivargaũ Prn.
10. intr. Up išsistovėti, išsigulėti, išsiklojėti: Lentos jau išvargusios – antrus metus gulia padėtos Rs. Šitos lentos tikrai jau netrūkinės: lentpjūvėj jos kiek gana išvargo Prn. Baldam reikia išvar̃gusio medžio Brb. Linai da neišvar̃gę, spalio nemeta Ll. Jau išvargę linai: reik kelti Šts.
11. intr. Trg patirti neigiamą poveikį, būti ilgai neigiamai veikiamam: Čia išvar̃gęs (išlytas) šienas, greit išdžius Mrc. Tas šienas toks išvar̃gęs, turėtų negest Snt. Elksnyne šienas labai išvar̃gęs Gs. Rugiai tep išvar̃gę, laikas pjaut Alk. Kol buvo naujos, sandarios durys, o dabar išvar̃gusios, šaltis eina Erž.
nuvar̃gti KII117, K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; Q8, SD188, H, H153, R, MŽ, Sut, N, M, L, LL324
1. intr. LL240 netekti jėgų, nuilsti: Nuvargstu, pailstu SD231. Aš nuvargaũ šiandien dirbdamas, eidamas J. Daba nėko nebdirbk, i teip nuvargsti̇̀ Žeml. Jug esi par savaitę nuvar̃gęs su darbais Plt. Pajudu kiek, tai tik nušylu, nuvargstù, i viskas KzR. Regis, i nuvar̃gęs, i nemiegojęs, muzika aždūduos – kojos pačios eina, nejauti žemės po kojom Švnč. Katras nuvar̃gęs, tas noria miego LKT312(Rk). Visą dieną dirbu, nuvar̃gus ateinu ir atsigulu Lel. Jau nūvar̃gusi teip, kad šiaudas po kojų velas, i gali virsti Varn. Vakarais, nors kaip būtų buvęs nuvargęs, brostveles atkalbėti gebėjo M.Valanč. Baisiai nuvargsti sėdėdamas [prie ratelio], jeigu gauni išeiti vakare ar dieną – atsigauni (kalbėjo moteris) Sk. Nuvar̃gus, nėr kada ką pasidaryt, stuba kai kiaulininkas Jrb. Žmonys be miego buvę labai nuvargę ir prie to dar su bizūnais buvę tankiai čestavoti Sln. A tu nuvar̃gęs, a tu nenuvar̃gęs – be dainos nebuvom Jnšk. Tu mano motynėlė, močiutė sengalvėlė, gana pailsai, gana nuvargai̇̃, lig mane užauginai JV1017. Eikit manęsp visi, mielieji darbinykai mano, kurie nuvargot dirbdami toj vynyčioj mano MP94. Ten (po mirties) neteisingi nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra V.Krėv. Kiaulė teip priėdė, kad nuvargo, atsigulė ant šono ir ėmė sunkiai kriokt LTR(Ant).
| Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau V.Krėv. Kitą kartą taip rankos nuvargsta, kad ir skarelę sunku užsirišti J.Marc. Neberymok ant rankelių, nuvargs tau rankelės LTR(Pg). Man visi pašaliai (sąnariai) nuvar̃gsta, aš noriu miegoti i miegoti Yl. O buvau greitas ir nemaniau, kad in senatvės kojos mano nuvar̃gs Upn.
| Žiemelis (vakarų vėjas) puta par pietus, vakare ans nuvar̃gsta Prk.
^ Nuvargaũ kaip rugius pjovus Dbk. Nuvargo kaip pas mergas LTR(Jnš).
| refl. impers.: Apie namus tuntuojant labai nusvar̃gsta, rūpi pasilsėt Sld. Nusvar̃gt tai nusvar̃go, ale ką padarysi, kap atsigulsi, i atsigulta Švnč. Dienos laike važiuojant [traukiniu] taip dideliai nenuvar̃gstas Krš.
2. tr. nuvarginti, nuilsinti: Galvą nuvargęs J.Jabl. Jau priverčiau patalų pilną lovą, o vis skundžiasi šonus nuvargęs A.Gric.
3. intr. sumenkti, išsekti, sunykti: Dieną dirbo, naktį mokės, i dabar nudžiūvęs, nuvar̃gęs Grž. Neatrodo teip senas, ale toks nuvar̃gęs Yl. Arkliukai buvo labai silpni, nuvar̃gę, mažai tų pašarų buvo Sk. Ienose įkinkyta bloga, nuvargusi kumelė rš.
| prk.: Ilgai dirginami organai ar audiniai nuvargsta V.Laš. Ans toks tebuvo nuvar̃gęs upalis, tai iškasė kanalą Pln. Nuvargusios kaip ubago terbos LTR(Grk).
4. intr. prastai išaugti, nuskursti (apie augalus): Tos bulvės mūsų i nuvar̃gusios, reiks salietruot Jrb.
| part. praet.: Vienam šone kopūstas nuvargèsnis Plv.
5. intr. SD193, LL325 nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Jau buvom nubiednę, nuvar̃gę, negali čia viską išpasakoti Šts. Liūdni laikai tokie buvo, žmonys nuvar̃gę, nubuvę Sd. Nuvar̃gę dvarininkai buvo tę Žg. Tie vaikai visi tokie nė[ra] jau teip gatavai nuvar̃gę Pln. Del kelių kapeikų aš nepralobau, nė nenuvar̃gsiu Gs. Manęspi sueikitės, kurie este apsunkinti, nujievargę, ištroškinti, manimp ataušinsitės KN186. Anas dėl mūsų nuvar̃gusių žmonių ir dėl ižganymo mūsų teikės nužengt ižg dangaus DP5. Pagivyzdėk, Pon’, meilinga akia savo ant žmonių, badu nuvargusių MKr42. Kokieg tenai prajovai bus, kad teip daug kunigaikščių, karalių, ciesorių, monarchų akyse visų žmonių ir angelų stosis nuogi, virpėdami ir ižgąsčio pilni, be pompos ir be vieno tarno mažiausio, patys, nuvargę, nuog visų prastoti, po akimi ano dangujęjo teisaus ir vis reginčio sūdžios DP8. Dvasia Viešpaties … nusiuntė mane … apisakyt išliuosavimą kaliniamus ir šviesą akliemus, nuvargusius išleist and valnasties, apisakyt mieluosius metus Viešpaties Ch1Luk4,19. Darbininkas artojas, jei per nesitikėtą kokią nelaimę arba per neužderėjimą javų nuvargtų, tuojaus gaus pagelbą pas savo prietelius Rp.
| Kalbai ir dvasiai sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė A1883,90.
^ Kušančiasis prakunta, slinkasis nuvargsta S.Dauk.
6. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi: Taip i nuvar̃go taip skersoms į viens antrą žiūrėdami Akm. Aš nebžinau, kaip dabar bereiks nuvargti, kaip bereiks numirti Slnt. Tat jau gyveno, vargo i nuvar̃go savo amžių Pln. Reik išvargti, reik tą amželį nuvar̃gti, pabengti i munie, i visims End. Kaip aš nuvar̃gsu, kaip negalėsu [dirbti] Krš.
ǁ refl. ilgai vargus nusibaigti: Ka nėko nebūčiu turėjusi, būčiu nusivar̃gusi Rdn. Gal teip nusivar̃gsim, nieko nesulauksim Ėr. A išsivargsu, a nusivar̃gsu – viens iš to dvejo Rdn. Tėvas nusvar̃go dusu, ir ašiai nusvargsiù Adm. Šuo vienu sykiu nukentės savo, bet Juozas ilgai, rasit, vargs, kol nusivargs LzP.
| prk.: Vargo ta Lietuva i nusivar̃gs kumet Krš.
7. refl. tr. baigti kęsti (vargus): Nusivargęs vargus N.
8. tr. NdŽ vargstant ką nudirbti, padaryti: Kol žmogus visus laukus nuvargsti̇̀, ir pečiai supunta Krtv. Viena tokius plotus linų nuvargaũ, nulinkesčiavau Ds. Reikėta gi mūsų sklypelį nuvar̃gtie Skp.
| refl. tr.: Viską nusišveičiau, nusivargáu, švaru Krš.
9. intr. išsistovėti, išsigulėti: Jeigu iš nenuvargusių lentų suklosi grindis, tai tik vieni plyšiai bus Rs.
pavar̃gti, -sta (pàvargsta Rod), -o K, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; SD192,115, H, R, MŽ, D.Pošk, Sut, N, Ak, M, L
1. intr. LzŽ netekti jėgų, pailsti: Perdien sodinom bulbas, tai pavar̃gę kap autakojai Dsm. Lietus, griausmas – burnosą užsiskleidęs i kenti, miegti pavar̃gęs [naktigonėje] Pšš. Ale pavargaũ [pjaudamas rugius] nuo saulės ligi saulės Krk. Pavargsti̇̀ viškum [ausdama], rytą atsikeli ir vėl eini Kpr. Duodi duodi su kultuvėm (kočioji drabužius), tai pavargsti̇̀ PnmŽ. Pavargsti̇̀, toli kad reik vaikščiot Erž. Kelionėje pavargęs LL319. Pareisi rytą, ka nebnorėsi nėko, tiek pavar̃gęs būsi Lk. Kad ir pavargstù, vėl atsilsiu ir einu darban Krs. Nuleipai pavar̃gusi ir gulk, atilsėk J. Seniau linksmesniai žmonės būdavo, nu, matyt, ne teip pavar̃gdavo Kp. Pavargtū̃te perdie pagrėbę Ad. Pasėdžiu – pavargstù, ir gulėt pavargstù, jau nestipri visai Pv. Pri darbo tiek neliūb pavar̃gti, kiek dabar pavargstù atsisėdęs Sd. Kai pavargstu, tai man visus sąnarius maudžia KlbXXX(1)37(Rdm). Niekas tave neatjautė tarnaujant – a tu pavar̃gus, a tu ką, tiktai dirbk Pšš. Vienoj rankoj sviestas, kitoj rankoj kiaušinių kašelė – eini ir nepavargsti̇̀ Tvr. Pavargstù, akis biškį sudedu, šviesu pasdaro Sdb. Aš visą naktelę akių nesudėjau, pavargaũ, ė reikia krutėt LKKXIII117(Grv). Pavargaũ: parejau dūšią rankoj nešdama Pv. Jau sunku, pavargaũ: ir petys sopa, ir ranka sopa Nmč. Pavargsti̇̀, nuilsti, ir niekas nebemiela Šmn. Jaunas pavargsti̇̀ ir vėl greit pasilsi Pl. Jau ana pavar̃gusi, susirūpinusi, gal burną išgėrusi buvo, užmigo smarkiai Varn. Kartais prigulu pogulio, kai pavargstù Krs. Dirbi – pavargsti̇̀, valgai – pavargsti̇̀, atsiguli – pavargsti̇̀, pavar̃gęs i pavar̃gęs Erž. Marti tura niekada nepavar̃gti ir [visada] galėti Krš. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę V.Krėv. Šv. Mykolai, nepavargstąs apgynėjau žmonių Dievo! brš. Pagaliau žirgas teip pavargo, kad negalėjo net pasijudint ir sustojo LTR(Aln). O arkliukas toks mažučiukas, pavar̃go, nebegalia pavežt Pnd. Kad ir važiuoja kasdien, vis tiek arklys gražus ir nepavar̃gęs Skp. Kad dykesniai arkliai, tai važiuodavom [į bažnyčią], o kai arkliai pavar̃gę, tai tada pėsčios [eidavom] Šmn. Miške kiaulės pavar̃gę gulia kaip lapai Slm. Tie mažiukai ėriukai i pavar̃gsta – nešam juos Pšš.
| Suki ir suki [girnas], viena ranka pili [grūdus], kita suki, da apmainai ranką, ogi pavar̃gsta rankos Kp. Kol išdaužai tais spragilėliais tu tu tu, tu tu tu, rankos pavar̃gsta Mšk. Kai daugiau pasėdžiu, kojos pavar̃gsta Vlkv. Kojėms nebgaliu, o ka atsisėdusi, kojos nepavar̃gsta Yl. Rankos nelabai stipros, kojos irgi greitai pavar̃gsta Ob. Teip pavar̃gsta akys, nieko nesimato, kaip par dūmus Kvr. Gal ir geri akuliorai nebe ką rodytų, kad akys jau pavar̃gę Kp. Ir pavargo galvelė nuo sunkaus rūpestėlio LTR(Dkk). Vakar buvau drūtesnė, jau pavar̃go galva Gg. Pavargo mūsų kojos, pavargo mūsų širdys be Nemuno pakrančių, be tėviškės kelių B.Braz. Jo balsas buvo prikimęs, pavargęs J.Balt.
^ Pavargaũ, net akyse raibsta Msn. Pavar̃gęs kai šuo LKT125(Bt). Pavargaũ kap šunelis Mrj. Pavargaũ kai rugius kirtęs Sdr. Pavargaũ lyg kalnus vertęs, medžius rovęs Dkš. Tei[p] pavargau, rodos, kalnus verčiau LTR(Šmk). Šoki šoki [vakarėlyje], pavargsti̇̀ kaip šieną pjaudamas Antš. Pavargaũ kaip akmenis ritinėjęs Grk. Pavargaũ kap jautį į kalną nešęs Vlkv. Pavar̃go kaip varlę į kalną ginęs Šv. Dėl kvailos galvos kojos pavargsta LTR(Vdšk). Šuo kada lo[ja], nepavar̃gsta nėkados Kltn.
| refl. impers.: Senam nebė[ra] pilnos sveikatos, pavar̃gstas Pvn. Senatvia – pavar̃gstas Krš. Senas daiktas, juo pavar̃gstas Krš. Pavar̃gstas i su mašina važiuojant Krš.
2. tr. nuvarginti, pailsinti: Rankas pavargaũ Rk. Taip nesėdėk – kojas pavargsi J.Jabl. Kojas, galvą pavargau J.Jabl. Ir mes dažnai pavargstame kūną ir dvasią A.Sm. Grįšite namon pavargę kūną, tačiau pakilę dvasią A.Sm.
3. intr. Q40, H156, R, R32,362, MŽ, MŽ42,486, Tat, ŠT327, Kin nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Turtingasis veik gal pavar̃gti K. Jis visai pavar̃gęs KII286. Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo toks pavargęs, kad vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų J.Balč. Pirmiau gerai gyveno, dabar pavar̃go Vlkš. Pasunko čėsai, ir todėl pavar̃gome J. Į pradžią gerai buvo, o paskui pradėjo gert i pavar̃go Smln. Kai piningų vertė nukrito, miesčionys pavar̃go Plšk. Gyvenę du kaimynu – viens turtingas, o antras pavargęs BsMtII194. Ir atsitiko, kad tėvas Karnelis pavargęs begaspadoriaudamas I.Simon. Anas jį padarė pavar̃gusį Pb. Pavargęs butelninkas su savo pačio dukterim bei sūnumi gyveno LMD(Gumbinė). Kitas pavar̃go, kitas pralobo su ta šmukleryste Pgg. Dar kur tėvų pavar̃gusių būta, tai vaikai geresni buvo Ml. [Daukantas] mirė beveik nieko neturėdamas, visai pavargęs M.Birž. Pavar̃gus pavar̃gus žmonelė, skuduru galvą apsisupus Skr. Pavargusių penėtuvė SD365, Sut. Girdėjai, ką bylojo ponas tamui pavargusiam žmogui MP77. Eš esmi vyras pavargęs, kursai rykštę jo keršto regėti turiu BBRd3,1. Neprastok prieteliaus pavargusio, jeib su juo gautumbei džiaugtisi anam gerai pasivedant BBSir22,28. Nesang aš rudulis ir pavargęs esmi, nuog visų žmonių apleistas PK77. Štai mes pavargusios žmonės, o nupuolęs sutvėrimas tavas PK26. Girdėjom apie mūsų mielą Poną Jėzų Kristų … daug stebuklų dariusį ir visokias pavargusias žmones, jop šaukiančiąsias, pagelbėjusį BPII5. Čiag jau pavar̃gusi moteriškė galėjo abejot apie tai, ką pirm nuog žmonių girdėjo apie Viešpatį DP116. Kada žmogus pavargsta, tada jis išmoksta, kaip Dievo prašytisi, kaip griekų liautisi BPII478. Tikėjimas pavargusių jų neprapuls ant amžio Mž522. Darykiat tiesą pavargusiam ir siratai bei pašokiat pavargusiam ir pristokusiam BPII502. Ar didis darbas yra poterėlių sukalbėt, duonos riekelę pavargusiam duot, dienelę kurią pasnykaut? SPI367. Buvo kolūkelis pavar̃gęs Krž. Hemath ir Arpad (miestai) pavargo, anys nusigando BBJer49,23.
| Tasai gražus ir brangus vardas mumus žmonėms tiekam dera, jog ne liežuvis, nei širdis mūsų šiame pavargusiame gyvenime vis negal atsiekti BPI135.
| Didžiai pavargęs daiktas yra visų žmonių gyvenimas nuog užgimimo iš kūno augyvės iki ing žemę pakasti tampa, kuri mūsų visų augyvė yra BPII104. Lapės tur duobes ir paukščiai tur lizdus po dangumi, bet sūnus žmogaus netur galvos savo kur pakišti. Bet Kristus tyčiomis tokiu pavargusiu būdu norėjo pirmąjį kartą svietui pasirodyti BPI9.
^ Kas vogs – nepralobs, kas ars – nepavar̃gs Pln. Kas ars, tas nepavargs S.Dauk. Dirbsi – nepavargsi, vogsi – neišloši LTR(Grk). Ardamas nepavargsi, vogdamas nepralobsi LTR(Šl). Ožka – pavargstant, ožka – pralobstant J.Jabl. Kaip pralobsim, tai giedosim, kaip pavargsim, tai beverksim M.
| refl.: Regėk, o pavargęsis žmogau, meilę maną prieš tave DP206.
4. intr. sunkiai skurstant pagyventi: Pavar̃gom, arkliai labai dvėsė, matėm vargo Adm. Man rodos, tegu pavar̃gsta: visi prabūva [armijoje], prabus i jis Mžš. Tas šešias savaites pavar̃gom, nenorėjėm toliau, bijojėm, ka neišvežtų į Vokytiją Lž. Taigi ir man, pavargus pulkelį metelių, prireikė mirti rš. Pavar̃gt tai pavar̃gom ir alkani buvom Smln. Šeimyna didelė, tai pavar̃gom Adm. Nu i teip ana pavar̃go pusantrų metų i numirė Krt.
5. intr. turėti kiek rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Ir tėvai pàvargsta, ir jis pàvargsta, kolei išsimokina Dbč. Gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai LTR(Brž). Tepavar̃gstie, žinos kaip gyventi Krš. Nu tai jie teip jau pavar̃go, kol susirado [nuotakas] Pn. Da pavargaũ dikčiai: buvo Prienuose teismas keturis kartus, Marjampolėje – du kartu LKT231(Prn). Pavar̃go su [paralyžiuota] motka dukteres Drsk. Jau katros motriškos vienos buvom, jau reikėjo gerai pavar̃gti Yl. Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Mair.
^ Dabar pavargsma, paskiau turėsma Up. Pirma reik pavar̃gti, tai po tam džiaugties Ldv. Be aukso apseisi, bet nemaža pavargsi KrvP(Mrk). Nepavargęs nebaigsi vieko Švnč.
6. tr. iškęsti, iškentėti (vargą): Dar tu pavarki didžio vargelio (d.) Kp. Jos ryteliai nemigdyti, o vargelis nepavargtas KrvD161. Kad išeitų tėvutėlis, man vargelio pavargtų̃, kad išeitų motinėlė, mane gailiai apverktų (d.) Sug.
7. intr. būti menkam, blogai išaugti: Miežiai truputį pavargę Trs. Mažesnis augalėlis – pavar̃go Dg.
8. intr. kurį laiką klojėtis (apie linus): Ar linai dar neužtektinai pavar̃gę? Skr.
parvar̃gti intr. NdŽ, Pg sunkiai, vargingai parvykti, parkeliauti: I jojau, i varinas [senu arkliu] ejau, šiaip taip parvargáu Pvn. Vis šiap tep parvar̃gsim namo Al.
pérvargti Š, DŽ1, KŽ, pervar̃gti NdŽ
1. intr. per daug nuvargti, pailsti: Pérvargau, kol šitą ložę išpjoviau Sdk. Pérvargau, kol atatęsiau namo karvę Skdt. Eini vakare namo, pérvargęs, valgyt nebegali Kvr. Pérvargau pérvargau, par naktis in [ligonės] lovos riūčiu Slk. Aš párvargusi, aš tris naktis nemiegojau Rdn. Dabar mes parvar̃gę, akys merkias – ką gi te senas žmogus prie televizorio bekarksosi Mžš. Parvar̃gęs miega kaip užmuštas Mžš. Kai pérvargstu, tai ir šnekėt tingiu Sdk. Bijau, kad nebūtum parvar̃gęs, sušalęs Krs.
2. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai išbūti, pragyventi, prakentėti: Per žiemą šiap tep pérvargom senose stubose Gs. Aš praėjusią naktį šiaip teip pérvargau Pc. Vis kaip vargsi, teip pervar̃gsi, kad ir be lubų [gryčia] Slm.
^ Jei gyventina – pergyvens, jei vargtina – pervargs PPr115.
3. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, nepatogumų, pravargti: Dabar jiedu pervargo visus metus BsPIV72(Brt).
4. tr. perkęsti, ištverti, atlaikyti: Vargau vargau, šiap tep pérvargau tą ligą Vrb. Anus karas perejo, pérvargom viską, ir va, nū gyva Sn. Per karą kiek pérvargom, kiek matėm visko Brb.
5. intr. per ilgai gulint susigadinti, persiklojėti (apie linus): Linai begulėdami pérvargo Žlp. Jau párvargę linai, valakna lūžta Ll.
pravar̃gti NdŽ, DŽ1, KŽ; LL182,186
1. tr., intr. J, Ad vargstant prabūti, pragyventi: Kap aš pravargsiù viena, die Drsk. Pravargsti̇̀ dienelę, ir gerai Dkš. Peržiem pravar̃gsim, tuščia jo Pv. Su juo gražiai gyvenimą pravargom S.Zob.
^ Jei gyventina – pragyvens, jei vargtina – pravargs S.Dauk.
| refl.:
^ Jei gyventina – prasigyvens, jei vargtina – prasivargs LTR.
2. intr. Dj kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Keturius metus pravar̃go su ligoniu Krš. Su karve būtau pravar̃gus Drsk. Pravar̃go dvidešimt metų i metė [vyrą] Pj. Pràvargta [kelionėje], ir nieko neapsipirkau DrskŽ.
| refl.: Per naktį prasivargaũ, ir gerai Prn.
3. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Aš čia pravargaũ, pradirbau, – kap čia dar uždėt kitam tas sunkumas Dg. Ilgus metus pravar̃go, nieko gero nematydamas Sb. Mokytoju pravar̃go penkius metus, nuejo į pabriką, daba ponas Krš. Pravargsi̇̀ nuvažiavęs dvi dienas ir kažin ką atsiveši Slm.
4. tr. prakentėti, atlaikyti: Teip reikia pravar̃gt daug vargų Ėr. Karus pravar̃gom, ir vėl gerai Dkš. Vargau aš gyvenime, net keturis karus pravargaũ Upn.
5. intr. sunkiai prasikurti, prasigyventi: Buvo pravar̃gę jau, pragyvenę, bet sudegė Šts.
6. intr. sumenkti, sunykti: Pravar̃gs mano namai [be manęs] ir mano kiemas DrskŽ.
privar̃gti Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, LL92
1. intr. J netekti daug jėgų, priilsti: Privar̃gsta šienautuvis per visą dieną LzŽ. Privargaũ, net akysu žalia, tamsu Plš. Teip privargaũ, kojos tik riečias Žl. Vargau privargaũ, nor ausį pjauk Slk. Privargai̇̃, vaikel, visą dieną an kojų Krč. Privargaũ, šlapias visas Ob. Oi kad privargaũ, ir akys aptemo, reikia pasiulsėt Rk. Einu kaip virvė paskui ratus privar̃gus Slk. Einu einu (dirbu) viena, privargstù, niekas nepadeda Klt. Privar̃gdavai pardien, grėbi šieną, visa Č. Ojė ojė, kiek aš privargau tą dieną! Šk. Po tokio darbo ne dyvas ir privar̃gt Sv. Nueinu prie durų, sugrįžtu privar̃gus Lel. Būdavo, an pečiaus užlipa [bobutė], ojojoi, sakant, kaip pridusau, privargaũ, misliau, kaipgi čia galia būt, an pečiaus užlipt ir privar̃gt Kp. Pačiudu dirbsiatav, privar̃gsiatav Brs. Baisiai privargau su tom bulbom KlbVI102(Mlk). Kas čia yr, kad privargstù šiemet Sdk. Jau Amilia privar̃go prie šieno, baisiausia privar̃go Slk. Darbe privar̃gęs, jam neberūpi kad gal niekas Skp. Tolybė tie cukriniai: privargsti̇̀ tuo nuėjimu, ne tuo darbu Mšk. Bais bagoti tie broliai buvo, privar̃gsta, būdavo, pinigus beskaitydami (iron.) Svn. Vargšelės [bitės] taip privar̃gusios Všv.
| Po vakarienės mes abu su tėvu einam gult: rankos privar̃gę, noris pasilsėt Ukm. Davė rankon kokia sopė, rankos nėr, privar̃gsta ranka Klt. I tas plūkimas [linų] kaip sunku – rankos privar̃gsta Škt.
^ Arklys ir tai privar̃gsta, o žmogui nėr ir dyvo Trgn.
| refl. impers.: Prisvar̃gsta i vaikui pardien – eina eina Klt. Prisvar̃go, kojos sopa Slk. Prisvar̃go jau, nedaturėsme Mlk. Jau kaip prisvar̃gsta prie šieno! Slk.
2. intr. pakankamai, daug patirti skurdo, sunkiai gyventi: Privar̃gom mes padegę LzŽ. Mama privar̃go viena [tėvui mirus] Všv.
| prk.: Jau kiek privar̃go Lietuvelė, kiek visa ko primatė Krš.
| refl.: Prisivar̃gę, prisikentėję par visą šį gyvenimą, numirė A.Baran.
| impers.: Kap jau prisvar̃go [pirkiai sudegus] Žrm.
^ Jei gyventina – prisigyvęs, jei vargtina – prisivargs B.
3. intr. daug, ilgai, pakankamai turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Labai privar̃gom su tom bitelėm Kp. Privargaũ su tom bulbom Vdn. Atameni, kiek privargai̇̃ su maniem, kol atejom namo Aln. Kiek privargsti̇̀, kol paršus užaugini, kol juos reikia skerst Jrb. Nabagė! kiek tu privargai, pakol prilipei lig viršūnės, ir kas iš to naudos? Blv. Anys ir užmigo privar̃gę Ker. Kiek [tam žmogui] teko prišalti, privargti, kol pasiekė miestą rš. Kiek aš tų maišų prikilojau, kiek mano pri̇̀vargta Pg. Kiek ana privargo až savo seserų KlbIV80(Mlk). Kiek privargaũ až tavęs Dglš. Daug privargsta mūs berneliai, kol suranda sau mergelę LTR(Brsl).
4. intr. daug, pakankamai sunkiai, vargingai dirbti: Kiek tos motinos privar̃gsta, nėkas tiek neprivar̃gsta Sd. Kiek aš beprivargaũ, vyras tai nepadėjo Č. Kūlėm naktim klaimuos, Jėzau, mes va tokio amžiaus kiek privar̃gę Kp.
| refl. KII117, K: Gana šiandien prisivargom N. Kiek ta jo motina prisivargo po tuos laukus J.Paukš. Juk permier mes, bėdžiai, ant laukų prisivar̃gom K.Donel.
5. tr. S.Dauk prikęsti, prisikentėti (vargo): Privar̃gti vargo NdŽ. Aš nesu nėkame tarnavusi, aš tiek vargo esu privar̃gusi Trkn. Daug vargelių privargau NS181. Sakau: kas pri̇̀vargta, tai ne Dieve duok! Snt.
| refl. tr. S.Dauk: Savo vargo prisivargstu aš ir be jūsų vargų J.
6. tr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi, išvargti: Dar̃ gyvenimas mano pri̇̀vargtas Kpč.
suvar̃gti K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. L netekti jėgų, pavargti, pailsti, nusikamuoti: Suvar̃gsta žmuoj an senystos LzŽ. Suvar̃gsta ana lig ašarų Vdk. Bevažinėdama teip suvargstù, kad nebesinori nieko Krs. Parvažiavau teip suvar̃gus, teip suvar̃gus – niekas nedaryta Mžš. Suvisu dar nesuvargaũ Šlčn. Ejom nuo Aknystos, suvar̃gom, subuvom Kvr. Sudulkėję baisiausiai, suvar̃gę važiuo[ja] Pln. Sugrįžo visas suvar̃gęs, prisikamavęs, bet linksmas Krs. Jis (elgeta) buvo labai suvargęs, tai atsisėdo netoli dvaro namų pasilsėt LTR(Šil). Vakare labai suvar̃gus buvau, neparvedžiau avelių Šd. Lietuviai, keliu suvargę, pirmu gurti, paskuo šalin skrieti pradėjo S.Dauk. Daba[r] žmonys suvar̃gę su tais valdiškais darbais Krž. Vargšai bėgo tokie suvar̃gusys Pln. Vaikai savo vargais suvar̃gę Grd. Pagaliaus vienas nestengdamas vis apgalėti, suvargęs namų kerštais, įpuolė į rūpesnį ir mirė S.Dauk.
| Nebeištariu, liežiuvis suvar̃go Sdb. O dabar kojos ir apent suvar̃gusios, senatvia jau Trkn.
| prk.: Vis išmetę, suvar̃gę dabar vyrai (juok.) Rdn. Pri kaimynų suvar̃gsta (įsigeria) karts vyraitis (juok.) Rdn. Ans protingas, tik su toms motriškoms suvar̃gęs (keičia žmonas) Plt.
suvargtinai̇̃ adv.: Nesuvargtinai̇̃ gal pareiti par visas bredmas sausu laiku Lk.
2. intr. išsikankinti: Skrandį operavo, didliai esu suvar̃gusi, sukentėjusi Yl. Rodos, negalėjau atsikelti atsisėdusi, tiek su strėnoms buvau suvar̃gusi End.
| refl.: Erkė galia įsisurbties – i tau blogai, susivar̃gsys! Krš.
3. intr. LL317,326 pasidaryti neturtingam, nuskursti, nusigyventi: Troba sena buvo, suvar̃gę tokie atrodėm Šts. Ta muno vaikas vis suvar̃gusi ir suvar̃gusi, nėkaip nepragyvena Užv. Dár nesuvargaũ Šlčn. Te jau toks suvar̃gęs bajoras, šlėkta buvo Sb. Jis taip suvargęs buvo, kad jau neturėjo nė ką pavalgytie (ps.) Brt. Aš visiškai suvargau, nebeturėjau nė kuo užsigavėt LTR(Grk). O tas Simas, jau brolis, kur pasiliko ant seno gyvenimo, suvargo ir subiednėjo taip greitai po atsiskyrimo DS217. Šį metą esu tiek suvar̃gusi nu tos statybos Tl. Po jų valdžia miestas povisam suvargo Jrk. Ieškojo savo suvargusių brolių ir mėgino juos ginti nuo prispaudėjų SkvApD7,27(komentaras).
4. intr. sumenkti, sunykti, nusilpti, išsekti: Po bėdų ir jis jau suvar̃gęs Mrc. Pasenę žmonys suvar̃gę LKT108(Tt). Jis toks suvar̃gęs yra, toks susilenkęs, susirietęs, gaila žiūrėt Jrb. Parvasar labai stipri buvau, o ant rudenio vėl suvargaũ Krs. Suvar̃gęs žmogus, labai negirdžia Bsg. Kai[p] aš suvar̃gus, tei[p] ta troba suvar̃gus Pžrl. Suvar̃go su tais vaikais beaugindama Pj. Suvar̃gsta iš jaunų dienų, pasku neturi kojų rankų Jnšk. Nuo to karto tas žmogus ėmė džiūt ir teip suvargo, kad vos laikėsi ant kojų LTR(Ant). Suvar̃gęs vaikas, suvar̃gęs, ir močia pasibaigus gatavai Slm. Ir tos kiaulės, kokios gi te, suvar̃gę visos Sb.
^ Suvargęs, sunykęs, kaip pleiskana rš. Suvar̃go, išseko kai šiekštas Ss.
| part. praet.: Mano metų daug katrų jau nebėr, o katras ir yr, tai da daugiaus suvargèsnis atrodo Ob.
| prk.: Mūs tas namas toks suvar̃gęs Vlkv. O tei suvar̃gom (didžiai įsirūpinom) su ūke: Jezau, tei atiduoda, tei ne žemę! Krš. Miestelis atrodė gerokai suvargęs rš. Suvar̃gusi žemė par kaitras, kaip pelenai, be gyvybės Krš.
5. intr. nuskursti, užnykti (apie augalus): Medis suvar̃gęs KII298. Man dar tas bijūnėlis yra, bet jis jau labai suvar̃gęs Jnš. Ka mat suvar̃go [gėlės], perniai nepatręšiau Sdb. Mėnulio nušviesti, tykiai stovėjo suvargę samanynų berželiai, mažaūgės pušaitės J.Balt. O pavakary jis (vėjas) tartum ir spalvas nulaižė nuo suvargusių želmenų ir miško dulksvą mėlynumą sugėrė M.Katil.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Tai totule manas, tai mieliausias, tai padabokie manų sunkų vargelių, tai tu padėkie o man jų suvargtie (rd.) Rod.
7. tr. sunkiai, vargstant ką padaryti, įsigyti: Uždirbom, supirkom, suvar̃gom visokio turto Mrj. Paki suvar̃gs, pastatis [namus], i numirs Klt. Vienas suvargaũ visus medžius iš miško Kp. Sugrėbiau, suvargau šieną Šts. Bambarduoja, griauja namus sùvargtus Gs. Daug darbo įdėjom, iki padarėm, iki suvar̃gom trobeles Vlkv. Čia valdžia nieko nepadėjo, viskas yra sùvargta žmonių Pgg. Jau ir remontus suvar̃gom Vvs. Mas neraštingi, kol suvar̃gom popierius [pensijai], praejo laiko Pvn.
| refl. tr.: Rudenį ką užsiauginsam, susivar̃gsam kokį paršą ir važiuojam į Rygą Akm. Buvau susivar̃gęs [pinigų], nusipirkau ožką Pgg. Numaus po kokį kilometrą [žąsiukai] – kol susivarysi, susivar̃gsi Krtn. Kol tus popierius gaunas, suvar̃gstas, kol tien valdininkeliai sutvarko! Pvn.
užvar̃gti Š, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. privargti, užilsti, nusikamuoti: Užvar̃gę žmonės būdavo, darbe prapuolę, ką beapsičystis Slm. Darbinykai tiej ažuvar̃gsta Dv. Ažvar̃gom abidvi su Valia, regis, visas [kūnas] kaip aptirpęs Slk. Užvar̃gsta ir tas vaikas beganydamas Krn. Tęsi tęsi, ažvargsti̇̀ ir nemiegi Ob. Užvargstù, nėra kada kur eit Drsk. Užvargaũ neišpasakytai Ktk. Ažuvargaũ suvis Dv.
| refl.: Ažsivargaũ, reikia atsilsinėt Aps.
2. tr. nuvarginti, padaryti mažai veikiančiu: Gana, nebežiūrėsiu, akys ažvar̃go Ob. Akelės užverktos, rankelės užvargtos, dėl to pažinom, kad tu siratėlė LTR(Auk).
3. intr. sunykti, sumenkti, nusilpti: Kūdikis užkvėžęs, t. y. užvargęs, į pilvą suaugęs J. Jis užvar̃gęs, jau nedaug pajėgia Kt. Ažvar̃gus Amiliutė suvis, darbuos ažsiplakus – ir namai, ir daržai, o gyvulių pulkas Slk. Ji atvažiavo užvar̃gus ir ligota Al. Kaip pati mirė, ans labai užvar̃go žmogelis Rdn. Jy te užvar̃gs, nebeažaugs sunkiai dirbdama Svn. Neažvar̃go nė vienas vaikas Dglš. Džiaugdavos gaspadoriai, kad aš (piemenė) dainuoju, linksmus piemuo, neažvar̃gęs Svn. Neturėjo ko ėsti, užvar̃gę tokie užaugo Rdn. Užvar̃gs vienas vaikas [paliekamas namie], pas’ėmiau kaiman DrskŽ. Ta vargšė, prieš laiką pasenusi, užvargusi prie darbo, svajojo apie laimę, apie meilę! LzP. Užvar̃gęs iš mažų dienų – i neatsigauna Vrn. Jis toks užvar̃gęs, mažytis Gs. Toks užvargęs, nugybęs, kaip milinė pirštinė M.Katil. Dievuliau manas, aukštulėliau manas, tai visą sa[vo] buitelę vargau vargau, kol žuvargaũ, kol nuskurau, nieko gero neregėjau (rd.) Asv. Užvar̃gusi karvė nemeta plauko Tl. Tokius užvar̃gusius [paršelius] pardavinė[ja], brokuoti kur Rdn. Lig šiol nešalta, viščiukai neužvar̃go Pc.
4. intr. užskursti (apie augalus): Kap žiūrai, tai nekas – užvar̃gę koki [lubinai] Lp. Tos bulbės užvar̃go užvar̃go, i viskas Rd. Runkeliai neva išdygo, auga, bet užvar̃gę Plv. Medeliai labai užvar̃gę Dkš. Užvar̃gusį įdiegiau medelį, o vis dėlto atsigavo Trk. Pritirta yra: noris augmenys nu to [lapų karpymo] užvargsta savo augime, vienok geros brandos gali vilties S.Dauk.
5. refl. labai vargti, sunkiai dirbti: Ką čia senims užsikvėliotis (smarkiai dirbti), užsivar̃gti Rsn.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Vargau vargau ir užvargaũ vargą, vaikas užaugo DrskŽ. Jau aš užvargaũ savo var̃gą Kair.
| refl. tr.: Varguoki, dukrele, varguoki, viešnele, kai užsivargsi didžią vargelį, tai bus raškatėlė LTR(Auk).
7. tr. sunkiai, vargingu darbu uždirbti, užgyventi: Aš užvargaũ sau tą naudą, t. y. uždirbau J. Čia mūs viskas ùžvargta PnmA. Visą gyvenimą vargsti vargsti i nėko neužvargsti̇̀ Ub. Ale bet jo ùžvargta! Lp. Tiek mano ùžvargta pinigų! Jrb. Jo pinigas ùžvargtas Aln. Niekas pinigo už dyka nemoka – reikia užvar̃gt Mžš. Užprūniji, užvargsti̇̀, kokie vagys tau išvelka i prapunta Krš. Aš užvargaũ sau duoną Kair. Mano šitos malkos ažùvargta Ktk. Pačiumpa i išveža, palik tu i gyvenimą, i namus, palik tu viską, kas uždirbta, ùžvargta Ppl. Aš užvargaũ užgyvenau per savo amželį žalių rūtų vainikėlį ir aukso žiedelį (d.) Š(Jz).
| Tep ùžvargtas, tep užprocevotas tas laukelis Alvt.
| refl. tr.: Užsivargaũ sau butą Al. Bė́gom, klùpom, triobeles užsivar̃gom Dkš. Pensijos gaunu penkiasdešimt aštuonis [rublius], užsivargaũ Šk.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis užauginti: Užvargau, užauginau vaiką, o jis nieko nedavė I.Simon. Vyras mirė, palikau su penkiais vaikais, reikėjo užvar̃gti visus Krš. Muno yr [vaikas], aš [jį] užvargáu Šll.

žinóti, ži̇̀no, -ójo K, Rtr, DŽ, KŽ; SD1177, SD188,190, R, MŽ, Sut, I
1. tr., intr. R404, MŽ544 turėti galvoje; turėti žinių, nusimanyti: Tai nežinau R338, MŽ453. Kas žino N. Jis tai man nežinant daro KBI26. Šitas dalykas ir tau būtų žinotinas J.Jabl. Ir jų žinota apie tavo atvažiavimą J.Jabl. Aš tai nei žinóte nežinójau OGLIII244. Nei tu žinai̇̃, nei tu ką NdŽ. Pats apie savi tiek nežinai̇̃, kiek kitas apie tavi ži̇̀no Jrb. O buvai žinójusi? Pln. Dviratį buvo pasivogęs, išsiardė, o ta motyna būs nežinanti̇̀ Trk. Aš dar̃ jau nieko nežinaũ Grv. Aš tai jau ir užmiršus, o ana viską ži̇̀no Žl. Jums (jūs) patys ži̇̀not geriau jau, kaip dabar y[ra] Varn. Anie yr tikrai žinójusiai, kad čia viskas yr Prk. Žinó[ja]u vardą, ažmiršau Klt. Ot tau – gyvena žmogus in svieto ir neži̇̀no kam Ut. Ką atgyvenai, tą žinai̇̃, ė kap bus, tai nežinai̇̃: kokia smerčia mirsi – nežinai̇̃ Dglš. Teip teip, ana dikčiai daug ži̇̀no Tv. Ana liuobanti žinóti visas naujynas Trk. Ten didliai daug ži̇̀nąs žmogus, didliai gerą galvą turįs Brs. Moteris užaugo, mokyklon nėjo – nù tai tiek ir ži̇̀no Akn. O tas vaikis būsiąs nėko neži̇̀nąs Vkš. Mes negirdė́[jo]m ir nežinó[jo]m Brsl. Senesni žmonės tai da gal žinótų Krs. Senópip ažeikit, maža ana razsakis, ana maža ži̇̀no daugiau ką Lz. Katrie jauni, negi beatmins, negi bežinõs LKT312(Rk). Mes žinome, kuomi esame ir kuomi buvome, nės atmename savo tėvų darbus A1884,91. Teip yr užpykusi, ka nedevė žinóti (nepranešė) End. Kiek aš žinaũ žinių ir apie juos, tik ką niekam nesakau Pv. Ži̇̀no ką kas, ar tep pliaukščia? Švnč. Rast ži̇̀not čia Paalančio kaimą už Kuliams? Kl. Tai aš gi tavų namų než[i]naũ Lz. Plepina plepina svietas, ži̇̀no ar neži̇̀no Klt. Savo dūšė[je] žinái, o taip nepliurpi Krž. Iš kur tu ir žinai̇̃ viską kaip ant delno? Snt. Nereikė paskalas leist – žinai̇̃ i žinai̇̃ viena Švnč. Ką žinaũ, tai ir malu Užp. Nė čia ką daug žinaũ, nė čia ką pasakot LKT197(KzR). Vyrui visko žinót ir nereikia, boba viską sutvarkai jam neži̇̀nant, i gerai Drs. Kunigas ži̇̀no, kas jam gal kalbėt lietuviškai Cs. Kas ži̇̀no, kaip ana (sala, kaimas) atsirado, nežinau Kr. Neži̇̀nančiam žmoguo sunku Tl. A ten taip buvo, a nebuvo, kas čia ži̇̀no Klk. Tikriausiai ans i žmogaus mislę ži̇̀no Sd. Jaunas, ką ans bežinós [senovės dalykų] Akm. Žinójai, kur ejai, kur tekėjai, žinójai, kiek vaikų yra Klt. Gal ar atsitikimas koks, ar apsirgot, kas te jum ži̇̀no Ant. Než[i]naũ, ar aš tavo duktukė LKT212(Lbv). Nuspirksiu sąsvinį ir surašysiu viską, ką žinaũ Švnč. Noriu, kad vaikai ir vaikų vaikai žinótų, koks jų protėvių gyvenimas buvo Plšk. Ka teip vaikščioji, žinái daug naujynų End. Nejot ir palikot neži̇̀ną Mžk. Ka teip žinójus, kur karvę nusipirkt, tai daba būtų gerai Sml. Iš kur žinias žinóti, kumet būs geri laikai? Ggr. Mano kur padėta, visa aš žinaũ Alks. Ai vyrai, metė numetė, neži̇̀no kur ką pasidedą Krš. Maž žinai̇̃ ką nuo pilvo sopės? Sdk. Kuom išgydytie, aš žinaũ Dgp. Mamytė labai žinódavo, kur yr tų grybių, prinešdavo daug Alz. Aš žinaũ lydeką, kelbuką, aušlę, badikšlį, mekšruką, ūsočių Brb. Kad aš žinótau, kap man bus gerai, tai aš tep darytau Rud. Kap seniau, tai žinójau viską, o dabar ne Žsl. Kad žmogus viską žinótų, jis nu daug ko apsisaugotų Rsn. Pirmiau žmonys kaji kaip žinójo savo mirtį Sd. Tep paskui Dievas padarė, kad než[i]nótųbi, kada mirs Lz. Žmogus, katris neži̇̀nomas (nežinantis), negali rast Drsk. Žinódamiem sekasi (galima) te eit, o tep nuskęsi DrskŽ. Reik ži̇̀nomo (žinančio) žmogaus, o tep sunku pataikyt Mrc. Čia būta ži̇̀nomo vagio Dglš. Neži̇̀nantis vogt tikrai neatėjo Mžš. Kaip žinomam, tai kelias geras, nežinomam – balos Ad. Čia, matyt, ži̇̀nomų žmonių darbas Ėr. Neži̇̀nomas nebūt radęs to žiedo Alk. Svečiai neži̇̀nomi (nežinota, kad atvažiuos), neturiu kuo mylėt Rm. Dailiai žinójėm, kad ans kručas yr End. Aš nežinójau da lig perniai metais, kad ana šitokia Mlk. Tam sakyk, kas neži̇̀no Dglš. Daug ži̇̀no, maža išmano Imb. Anos trydos abi: ži̇̀no neži̇̀no – vis tiek šneka Aln. Lyg aš negyvenau, lyg nieko než[i]naũ Ad. Noriu vis regėt, noriu vis žinót Asv. Aš an diedo krikštynų nebuvau, iš kur man žinót jo vardas (juok.) Pv. Žinodamas tai darau S.Stan. Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau Mair. Sako, jis gėręs taip, kad kartais nė savo vardo nebežinojęs I.Simon. Žinome, jog XVIII a. pirmoje pusėje lietuvių kalbos buvo mokoma Kėdainių reformatų mokykloje rš. Juk žinai̇̃, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom K.Donel. Dabar raganaitėms užrūpo žinoteino mąslis našlaitės Gmž(Krd). Kad aš žinójus, kur močiutė nuduos (d.) Tvr. Kam sẽnai vyras: geriau nė žinót, nė regėt Onš. Kad aš žinočio jį atjojantį, taisyčio jam patalelį D65. O kad žinóčiau brolelį josiant, aš pabalnočiau bėrą žirgelį JD1101. Ne pana būčiau, kad nežinočiau, kas juods, kas juods nuvelėtas TŽIV586(Pn). Juk tu žinojai, širdies bernyti, mane dvare nesėdint KlvD257. Kad būčia žinójus, kur mano motutė, būčia nuklojus kelelius drobelėm JT290. Vyte pavysiu, ginte paginsiu, Dievas tikt žino, ar aš sugrįšiu StnD24. Žinom Christų kėlusįsi, smertį pergalėjusį Mž255. Apie Tėvą tad žinau tatai, jog est sutvėrėju DP249. Viešpatie, nežinome, kana eisi DP449. Žinojai tu, aš esmi žmogus kietas VlnE186. Nežino žmogus apie savo turtą, kaip ilgai juo vartos SPI115. Nežino žmogus, kada jop smertis ateis PK149. Todėlei budėkite, nesa nežinote nei dienos, nei hadynos, kurioje žmogaus sūnus ateis VlnE182. Tu vienas ateivis esi Jeruzalėje, kurs nežinai, kas per tas dienas nusidavė MP164. Ir žinosit, kas ger ir pikt yra BB1Moz3,5. Tu žinai mane tave mylintį BPI410. Šitai žinau tave gražią moteriškę sančią ant veido BB1Moz12,4. Juk nuo amžių Viešpačiui žinomas jo darbas SkvApD15,18. Kunegas Pabrėža pažįsta kožną žolelę mūsų pusė[je] augančią, kožnos žino vardą ir pavardę, numano teipogi, kam kuri yra deranti M.Valanč.
^ Neklausi – nežinósi Ds. Ką žinai̇̃, reikia až kasų turėt Sug. Niekas nežino galo vežimo LTsV211(Vlkv). Niekas nežino, kas až [už šieno Srj] vežimo LTR(Ds). Žinoma, kas yra, nežinoma, kas bus Pšl. Kad aš būčia žinójus, kad tu tokis, tai až dešims kalnų būčia bėgus Švnč. Žinai ką – nežinók, girdėjai ką – negirdėk Ėr. Dievo galybė neži̇̀noma: vienam nueinant, kitam pareinant Jrb. Vaikų ausės stačios, akės plačios – nora viską žinóti Krš. Jei nori, kad apie tave visi žinõtų, tai pasakyk pačiai, pati mergai, merga piemeniui, piemuo skerdžiui, skerdžius ubagui, ubagas visam svietui Dkš. Kad šuneliai nelotų, kaimynai nežinotų̃ Lb. Kad žinótai, ką pulsi, atsisėstai Lp. Greit pasenėsi, kai daug žinósi J.Jabl(Šl). Tu daug nori žinót, greit susenėsi Dglš. Aš žinaũ kaip šiandie Erž. Kad žinai, tai ger ir sakyt NžR. Daug žinok, maža bylok LTR(Rm, Pnd). Meluot nemoku, teisybės nežinau NžR. Pats žinai – vienas žinai, du trys – visi žino LTR(Lkv). Žinai – žinok, kitam nelok LTR(Vdk). Kame ži̇̀no Jonis, ži̇̀no ir Onė Grg. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Ul). Ką gali žinóti: rytas už naktie, o smertis už durims Sd. Ko nežinom, to nenoriam VP24. Visų dantes balti, tik nežinai̇̃, kas až dantų JT328. Kožno vieno dantys balti, o kas už dantų – nežinai̇̃ Kls. Nė velnias neži̇̀no, kur motriškos pagalanda peilį Krž. Kas dirba, tam nereikia, kas perka, tai ne sau, o kam reikia, tas nežino (karstas) Sim.
ži̇̀nančiai Dauk: Atėjo neži̇̀nančiai Lnkv.
žinótinai
| refl. tr., intr. H163, R, MŽ: Nieko nežinaus R71. Aš žinaũsi visą reikalą viena Snt. Aš geriau apie save žinaũsi Sutk. Mes visi žinójomės apie kitas kitą Smln. Kaipgi broliai nesižinos, kur gyvena Ėr. Ką čia gali papasakot, pats nesižinai̇̃, kur ką pasidedi Snt. Jis žinosi už kitus ne vėliau nuvažiuosiąs Vaižg. Nėko neži̇̀nos, gal be atminties? LKT111(Šll). Nė nesiži̇̀nom, kiek jų turį J.Jabl. Aš žinaũs, kur staunu, kur eitu MitI70. Jei žinósias, pasakysias, ko čia slėpti Krš. O juodu nesižinójo tėvams tei[p] arti ėsą Jrk86. Keleivis nežinosi, kur užėjęs razbaininką, piktą kokį draugą, nežinos, kur apsergąs, nežinos, kur alba kaipo dūšią išleisiąs BPII510. Gana gerai žinaũs, kaip vokietis ėjo Grš. Jis ži̇̀nos kaltas ėsąs KII357. Aš žinaũs esąs griekininkas K. Trankais žmogus, pats nesižinai, kurio galo sulauksiąs J.Bil. Eš žinaus teisus būsiąs BBJob13,18. Jeib Petras dėlei savo grieko nenusimintų, bet žinotųsi malonę Dievo gavęs BPII35. Ji žinojosi vyro nelytėta BPI287. O nežinomės, kurią dieną alba hadyną būsim Dievo paieškoti BPII293. Žinausi tame esąs tarnu mano pono MT21. Tada žinokias smertimi mirsiąs BB1Moz20,7. Jogei mirsiu, žinaus tikrai, bet kada? P.
ǁ modal. vartojama pašnekovo dėmesiui aktyvinti: Žinai̇̃, pavargom pėsti Švnč. A tu žinái, ka buvo didiliai drūktas reikalas Sd. Ži̇̀not, šiandiej čiut vaiko nesupjaustė kertamoja LKT331(Gdr). Sako, žinai̇̃, Jon, aš žinau paną, Balaišyčią Kp. Graži ta mergė buvo, daba, žinái, jau sena Vkš. Kad žinotum, ir aš esu tinginys J.Jabl. Kad sušalau kojas, kad jūs žinótūt! Pls. Sušilau, kad tu žinótum! Antš. Man, kad žinotum, gaila tavęs! J.Jabl. Kad žinotūt, meilumas moterėlės, tik čiulba, siūlo valgyt LMD(Pns). Žinái, sugebėti reik i prašyti, juk teip nuejęs i negausi nėko Trk. Aš i stovu, žinái, sena boba, kas mun rūpa Sd. Teip, žinótum, piktai: duok alaus Skp. Ži̇̀not, koki čia kviečiai abuojūs Mlk. O dabar, žinai̇̃, tarp krūmų buvo, augo ir apaugo [ežeras] Brž. Žinai̇̃, tie rudens darbai: tą pabaigt, aną pabaigt Jrb. Jug žinái, laikas jau kieta (keičia) visus Lž. Dirbk, vaikel, žinai gi, vasaros prakaitas, žiemą šiluma Dgč. Senatvė[je] nebevalgom tiek daug, žinai̇̃ Sdb. Viena gyvena, žinai̇̃ gi, sena merga Aln. Žinótum, užvalgiau riebiau – bloga bloga, nei kur dėtis! Mžš. Kad, žinai̇̃, mano sakymas: kaip išeina, teip ir ateina Pnm. Mokini gi vis, žinai, kaip motina Kp. Žinók gi, papratęs dirbt, tai ką gi daugiau veiksi Skp. Ieško paparčio žiedo visi, žinótumėt, tai šlapi lig pažastų Kp. Kita, žinai̇̃, nemokėdavai nė dvinytai išaust Mšk. Tas, kur biednas, turėjo pulką vaikų, o kitas – nei vieno, tai kurgi, žinók, žemės valakas, ir viso turėjo, gražiausi namai Plvn. Ži̇̀note, jis tę vienas gyvena Vrn. Gerą pusmetį išbuvo i sako: –A žinái, ciocale, ką, kad aš čia metus išbūsu, aš jau i peklo[je] galėsu būti Kl. A žinái, lei einie po velnių anie visi! Trš. A žinai, ka gerai y[ra] daba gyventi žmonims Ms. A žinái, matyt, sveikesni būdavo žmonys senovė[je] Krž. Žináik, vargstu su širdžia, sirgau žiemą Krš. Kad žinótūte, su sveikata nekas Vrn. Oi, seniau kaip buvo gražu [per tautos šventes], kad jūs žinótumėt, tai niekai dabar ir sąjūdžiai, ir persitvarkymai visi Skp. Jau, žinai̇̃, galvoj nėra, silpsta viskas Pst. Žináik, blogai senam vienam Krš. Jau, žinai̇̃, po gyvenimo – jam jau aštuoniasdešium, man tuoj bus septyniasdešium Grv. Ir buvo tokia mada, ži̇̀not, laidot saulei leidžiantis Jnk. Ir, žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau A.Vaičiul.
| Eik tu, Alyzai… žinai kur!.. – pasakiau piktai J.Balt. Įsikišk tą savo draugystę žinai kur, – tyliai, bet įtaigiai pasakė vairuotojas rš.
| refl.: Ži̇̀notės, pas mus yra svečių Dkš.
ǁ modal. abejojimui, svarstymui reikšti: Man tai visa įdomu, aš nežinaũ Plvn. Nežinaũ, kad dabar reiktų jauniem teip dirbt kaip mės dirbom, kas te būt Plvn. Apsirgo, nežinaũ, metus gyveno a negyveno, i pamirė Švnč.
2. tr. R221,234, MŽ295, NdŽ pažinti: Aš žinójau jį Arm. Než[i]naũ to žmogo Pst. Savo bočiulio (tėvelio) anas neminės, než[i]nõs bočios LKKIII203(Lz). Ką te ana jį ži̇̀no, tik iš matymo Klt. Tą kuningą gerai žinai? Mšk. Žinaũ jį ir kalbą jo saugoju DP127. Jūs neži̇̀not, nepažįstat mūsų klebono PnmR. Aš jus žinaũ, nežinaũ, ar jūs mane ži̇̀not ar ne Str. Nenoriu aš jo ir žinót Pv. Jeigu aš aštuoniasdešimt pragyvenau čia, mane visi ži̇̀no Dv. Aš žinaũ juos nuluptus (labai gerai pažįstu) Dglš. Tu jo nepažįsti ir nežinai̇̃ – jis pas mus vertėn, šitas žmogus Sn. Kad žinótau ją, vestau Brš. Man visi pažįstami, ži̇̀nomi Pl. Ko čia bijot – ži̇̀nomi žmonės, negi piemenys Slm. Daug užmiršau, nežinaũ nė žmonių visų Pn. Bile kam neduos neži̇̀nomam Sn. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi V.Krėv. Jug ana sena merga buvo, gyvatė, aš aną seniai žináu Trk. Baisi bestija, jau aš ją žinaũ kaip savo penkius pirštus Ut. Aš jau žinau jį skersai ir pailgai LTR(Ds). Aš aną žináu kaip padėtą Jdr. Ažu ži̇̀nomo berno ištekė[jo] Dglš. Aš pramergavau merga, aš nežinójau berno Al. Kiek ją žinau, mėgo gražiai puoštis, linksmai praleisti laiką J.Avyž. Bažnytkiemiai, kurių vardais vadinas visa apylinkė, jug daug yra žinotinesni neg paprasti sodžiai TS1900,4-5. Ten mun vietos buvo didliai gerai ži̇̀nomos Als. Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo BsPIII273. Prijojo kiemas svetelių iš nežinomų šalelių LTR(Pnd). Jis man ži̇̀nomas tik iš pavardės PnmA. Anas kvolijas, ką visą mišką ži̇̀no Brsl. Aš tą ežerą žináu kaip savo trobikę End. Jug tie keliai muno takai ži̇̀nomys, aš einu numie Žr. Nebži̇̀no savo numų, klaidžio[ja] klaidžio[ja] Trk. Nelabai ži̇̀nantis (žinomas) kelias, tai greit nė nenuvyksit Nm. Ieškau žmogaus, žinančio kelio A.Baran. Oi žinaũ žinaũ aš kaime našlelę, tę nujosiu, tę sustosiu, naktelę nakvosiu DrskD263. Kad aš žinojus šitą bernelį, būčia paklojus jam patalėlį LTR(Šmn). Nakčia išjojau, nakčia parjojau, nieks manę nežinójo, nieks manę nesuprato LB19. Toli mano mergužėlė, balta graži lelijėlė, mano nežinota LLDII231(Mrc). Nuduosiu dukrelę ką toliausia až šimto mylelių nežinančių, až žalių girelių nesiaudžiančių LTR(Ds). Ir sutikau seną šeirį, seną šeirį nežinotą KlpD12. Buvo žmogus biednas ir nežinótas, ejo jis savo keliu MitVI67(Mrc). Vaiščiojom kap savi nežinójomi žmones LKKXIV215(Zt). Katrie daugiau dasimanę būdavo prie bičių, tai jau jie žinódavo bičių balsą Jdp. Aš tų žolių tai nežinaũ, o anksčiau tai žinójau Graž. Žinójau visus budis, ir apsivalgiau Kb. Žolynai reikia tik žinót, anies visi vis kur nuo ko buvo Švnč. Ji jau ži̇̀no mano obuolius, tai nė neragau[ja] Jrb. Vėžį visi regėj[o] ir ži̇̀no Vlk. Nei mes jų (žuvų) gaudom, nei ži̇̀nom Pst. Aš nė pats visokias žuves nežináu Rsn. Visas jau raides žino ir vardus atmena, tik viena tokia sunki Žem. Veršius (jaučius) aš žinaũ – veršius ganiau Pb. Jūs nematėt, neži̇̀not [naminių girnų], o aš maliau, oi, maliau Mšk. Matulis jau penkti metai kulia, turėt[ų] kaip nuluptą žinót [kombainą] Slm. Kazienė i nuvažiuoja, i parduoda, o Antanienė Panevėžio neži̇̀no! Mžš. Jei tarysiu, jog nežinau jo (Dievo), būsiu lygus jums melagis SPII109.
| prk.: Kap aš šitos karvės nežinaũ, teip ir tu nežinai̇̃ Švnč. Kap ani [seni] buvo, Dievą žinój[o], žinój[o] Dievą, o mes jau ne tep ži̇̀nom, liš darbas, darbas, darbas LKKXXIX185(Lz). Nesa jūs žinot širdį ateivių, kadangi ir jūs ateiviais buvot Egiptų žemėje BB2Moz23,9.
^ Žinomą imk, nuog nežinomojo atsitrauk B. Žinaũ kap savo penkis pirštus Dkš. Eik: moki žodį, žinai kelią B, N. Kalbas moki, kelią žinai̇̃ – keliauk Ar. Moki žodį – žinai kelią J.Jabl. Kas genio vaikus žinotų, kad pats neklyksėtų LTsV225(Dglš). Jei nori, kad tave visi žinotų, būk kaltas kriaučiui ir šiaučiui LTR(Kb). Kai bėda, tai ir Dievą žino Švnč. Nežináu nei peklos, nei velnio Yl. Kad tu būtum nežinótas! (keik.) Mrj. Kad tu dienų nežinótai! Rod. Žino jį šaltos dienos (magylos, bėdos) B, B819, PrLXVII32.
| refl.: Tai tarė Marija angelui: – Kaip tai nusiduos, kadangi nė jokio vyro nesižinau? NTLuk1,34.
ǁ atskirti, rasti: Arklys žinojo savo vagą K.Bor. Tai protingą arklį nupirkau, ka i kiemą mano ži̇̀no Sk. Dabar karvės nežino ką ėst Ktk. Žinodavo gyvoliai katras savo kiemą Grz. Žėdna kiaulė ži̇̀no savo gardą Šmn. Namo gena piemenys, tai avys skirias, kiekviena savo namus atranda, ži̇̀no Kvr. Jauna vištikė – savo numų neži̇̀no Rdn. Padeklį paėmiau, vištos nebžinos, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
ǁ būti susipažinusiam ir naudoti, taikyti: Tada šitų lentinių [avilių] nežinójo, tik toki loviai būdavo LKT204(Kt). Pjaudavom pjautuvais, dalgių nežinojom Aps. Anies neži̇̀no pavalkų arkliui Imb. Seniau visa malė namie, turėjo girnas, malūnų nežinójo LKT378(Vrn). Kol žmonės nežinójo šulinio, tai tik prie vandenų ir gyveno Vžn. Nė mašinos nežinódavom, nė dviračio nežinódavom Trs. Kilogramo nežinójėm, svarai tik buvo End. Kitą kartą literį mažai kas težinójo: kvarta, puskvartė, gorčius Plt. Seniau su pitliavotais [miltais] nėkas nežinójo virti [košę], su ruginiais virė Kl. Vasarą laistyt laukus niekas nežinójo Smln.
3. refl. NdŽ turėti pažintį, pasižinti, bendrauti: Tarp savęs žinójos [du žmonės], gyveno Rdn. Jos vyras žinojosi su kitais to krašto gyventojais J.Jabl. Savo [pačią] tura, kam da su kitoms ži̇̀nos, fu koks! Jdr. Tai reikė mumiem iš jaunio nesižinótie, tai būtum pagyvenę Lp. Žydai su niemčiais žinójosi seniau DrskŽ. Žinójos su žandarais ir dėl to laimingai nešė kontrabandas Šts. Tas kupčius žinojosi su tais razbaininkais BsPI15. Ans žinójos su tais vokyčiais, ans ir išvedė mumis Plt. Žinókiatės su munim ir turėsiat pieno, – tarusi čerauninkė Šts.
4. tr., intr. suprasti, išmanyti, susigaudyti: Mokytas, prityręs, žinąs SD12. Nežinąs ką daryt, nestiprus R381, MŽ511. Ką žinąs ir parmanąs Jzm. O tas žmuoj nieko než[i]nój[o] – durnas buvo kap tamsi naktis Lz. Mokykias, ka žinótumei daugiau kaip aš Gd. Kad aš i sena, viską žináu i viską suprantu, lig plauko viską suprantu End. Ką žinójau, tai pasakiau, daugiau neišmanau Ker. Senovės žmonys daug ko žinójo, ko dabar mokslas neži̇̀no Kin. Kurie nieko nesmokina, tai jie nieko i neži̇̀no Slm. Apie linus tai labai atamenu, labai žinaũ, labai teko dirbt Kp. Daba tu vaiko mažo neapgausi – ži̇̀no viską Jdr. Sako visus mokslus ži̇̀nąs, o paklausus, dėl ko višta kiaušinį padėjusi kata, vargšas nėko neatsakė, nežinójo Tv. Kap man sako, aš žinaũ, o pasakyt negaliu Nmč. Ir nežinau taipajag, ką tu kalbi VlnE194. Jie žino perkalbėti, jog žaidimas, šokimai, štukos ir juokai negali būt taip baisūs griekai brš. Ar jūs nežinot, ar jūs neišmanot: kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs keleliai (d.) Kp. Ar jūs neži̇̀not savo čysto stono JD567. Ką tas čia senas žmogus tik esi toks nėko nebži̇̀nąs, nėko nesuprantąs Skd. Kad nebžinái, nė ko senas žmogus nori End. Ant metų galo žinójau, kaip gyvenau Plšk. Kad vaikai nežinótumb, sẽniai ūtarino teip LKT355(Nmč). Pažįsti save, žinai žmogumi esąs Žem. Dirbk, sūneli, žinók, kad duonelė ne su vėju ateina Dgč. Kad žinótumbi, tai neitumbi [lankytis] Lz. Pati nežinaũ, kaip gyva likau KlbIV156(Vdšk). Ta sirgo, o ans (vyras) dėjos nematąs, neži̇̀nąs, nesuprantąs End. Jei nora, ži̇̀no [moterys] prisikabinti Rdn. Durnikė, o liežuvius sudirbti ži̇̀no Krš. Kẽliai nušalę, kad nebežinai̇̃ kur dėtis Pnd. Trudna žinót, kap tę bus, kap pamirsim Aps. Kad priskelt[ų] iš to pasaulio, nežinót[ų] kap i gyvent Dglš. Būk tu nežináu kas, gyvenk nežináu kaip, o lįsi į žemę Krš. Kad ir pavargsti grodamas, tai žinai̇̃ až ką (gerai atlygina) Sug. Kap apsiženijo su kitu, neži̇̀no kap šėnavot, nežino kap godot Pls. Labai labai buvo skanu, kad jau nebežinaũ kaip jau ir pasakyt Ant. Kad dar vieną paslaugėlę brolienė mums padarytum, tai jau nebežinotumėm kaip ir atsidėkot A.Vien. Išeini laukan [per trėmimus] – než[i]nai̇̃ ką daryt ir kur eit: ar bėgt, ar stovėt Žsl. Kad kas man pasakytų, kur dabar jis, atiduočiau nežinau ką! Nj. Parnešė vaiką, neži̇̀no ką daryt: vaikas verkia ir ana verkia Rod. Kartais baisiai galvą sopa, kad jy neži̇̀no kur dėtis Slm. Kai duosiu, tai nežinõs anas kur skrist Ob. Aš nežinaũ, kap tu nedaboji! Dgp. Daryk kap žinai̇̃ Al. Daryk kaip žinanti P.Cvir. Priaugina kaime tų lašinių negales, žmonys neži̇̀no, kur anus dėti Klm. Žmonės než[i]nójo sa[vo] gėrybos kur dėt Dv. Lietuviai kad užstotų ten (Sibire) gyventi, anie skarbo galo nežinótų, neturėtų kur dėti Sd. Skolos nežinójo galo, nemokėjo gyventi End. Savo kampo neturėsi, visi tavo daiktus turi žinót, visi gali imt Bb. Reik žinóti savo laiku pjauti, savo laiku sėti Sd. Žinodavo, kaip selyklą padaryt, nu tai būdavo ir alus geras Plvn. Pripynėm virvių, kaip tik žinójo galva PnmR. Dabar dalge nebepjaus, paimt neži̇̀no už katro galo Kpr. Nei jūs ži̇̀not, kumet gulti, kumet kelti, kumet valgyti (netvarkingai gyvenate) End. Viską ži̇̀nom: i kaip bulves sėti, i kaip batvinius diegti Šts. Tegul žinõs, kaip jo tėvai jauni būdami duoną pelnės Skrb. Dabar kamanų yr, ale nebežinai̇̃ kaip maut (naujoviškos) Slm. Gal žemė [negera], gal reikia žinót, kaip reikia jie (pomidorai) auklėt Antš. Nė žinót nežinójo, nemokėjo muilo virt Vdk. Nei anas suprato, nei nieko žinójo, kaip te to žemė aria ar te kaip sėja Sug. Biškį pašvindus [mėsa], aš an kvapo žinaũ Žl. Toks buvo brangus daktaras – akis paveizės ir ans ži̇̀no tavo ligą Žr. Da daktarui nemoki pasakyt, kaip tau yr – jis pats turia žinót Jrb. Makt praduria pilvą [išputusiai karvei], ži̇̀no, kur pradurt Alz. Arklys tai mat reikia žinot pakaustyt, ba tik kad kiek, ir bus šlubas PnmR. Aš visą darbo eilę žinaũ Tvr. Tu nieko nežinai̇̃ apie sarmatą Kp. Ka dab kito nėko žmonys nebži̇̀no kaip tik važinėties End. Anas tik pavalgyt ži̇̀no, o darbas jam ne galvoj Kzt. Aš aštuonių metų į mišką bandą giniau, o daba aštuonių metų vaikas nieko neži̇̀no Grz. Tu tik nuraut žinai̇̃, o pasėt nenori Jrb. Tiek i težinai̇̃ – pasigert i susimušt su kitais tokiais Sml. Du metu nežinójau, a piemuo, a vaikis besu (dirbau visokius darbus) Rdn. Mun žinóti, ką aš turiu daryti! Vkš. Prigera, nebži̇̀no ką bekalbąs, nebži̇̀no ką bedirbąs Mžk. Pririjo (prisigėrė), nieko neži̇̀no Aln. Žinójėv sveikatą užlaikyti, negėrėv vedu [su broliu] Ms. Beprotis ir geriausį darbą visad peikia, o pats nežino, kaipo pataisyti reikia D.Pošk. Nežino pavargusios žmonės nei numano, kas su jais veikias ir kas turi veiktis paskui DP312. Padarė per žydus nežinančius, ižg kur būtų žinąjie atvaduoti, o kurie užginai būtų pagėdinti DP577. O eš dūmojau: gerai, pavarguliai (ruduliai) neišmano, nieko nežino apie kelį Pono ir apie savo Dievo tiesą BBJer5,4. Bet apie dvasiškas dovanas, mieli broliai, nenoriu, idant nežinotumbit VlnE99. Tvirtais būkite ir nepakrutinamais, skalsindamies darbe Viešpaties, visada žinodami, jog darbas jūsų neesti tuščias Viešpatip SPI44. Duok man, Viešpatie, žinoti, kas žinoti reikia A.Baran. Atleisk mums, Viešpatie, nežinomus nusidėjimus CII645.
| Skruzdėlės ir bitės gudriausi vabaliukai – kiekviena savo darbą ži̇̀no Žb. Timptelėjo aną, arklys tujau ži̇̀no, ans i pasuko čia, kur tavie reik End. Dabar tai durni arkliai: paemi, tai neži̇̀no, kur lėktien – kaip laukiniai Kp. Jautis tep ži̇̀no, kap žmogus: stojos an vagos ir nuej[o] Rod. Padį paėmiau, vištos nebžinós, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
| prk.: Ans (sijonas) jau nebži̇̀no savo metų Krtn.
^ Kalbi kaip žinódamas JT498. Ką žinósi, an pečių nenešiosi JT371. Ką tik žinai, tai gerai LTR(Žg). Ką jaunas išmoksi, visą amžių žinósi JT371. Nežino, kur likti, kur dėtis B. Daug žinosi, veikiai pasęsi Plt. Daug žinosi, greit pasensi Vdžg. Reik žinóti, ką dirba žanoti Žr. Žino, kaip žolė auga, tik gyvent nemoka LTR(Igl). Kap duok, tai neži̇̀no, kap te (imk), tai ži̇̀no Btrm. Žinók, iš ko duoną valgai JT435. Nueinu namo, tai nežinaũ ko stvertis (daug darbų), i te, i te lekiu Klt. Žinósi, iš kur kojos dygusios, ka lupti gausi NmŽ. Žinai̇̃, iš kur kojos dygsta JT435. Žinái, kaip buvęs, nežinósi, kaip bebūsi Bdr. Padaryk muni ži̇̀nomą (išmanantį), aš tavi bagotą Krš. Padirbk tu mane ži̇̀nomu, aš tave padirbsiu bagotu J. Padaryk muni žinančiu, o aš tavi bagotu Plt. Nė rytas, nė vakaras nežináu, o mala aple muni Krš. Nežináu nė pradžios, nė pabangos Šv. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva LTR(Zp). Žinai, kiek iš nosės į gerklę LTR(Rm). Tiek i težinai̇̃ – iš nosies ant gerklę Sml. Tu tiek žinai̇̃, kiek nuo lūpų iki nosiai Plv. Tu žinai, kas nuo nosies ant lūpos PPr431. Žino, kas iš nosies į dantis Grš. A mis[lini] – ana ką išmano, ana tik teži̇̀no iš ančio an dančio Ms. Jis žino tik duoną ėst ir pamatus krėst LTR(Grk). Težinai̇̃, kaip iš klėties karčemon nešt JT300. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai LTR. Kiaulė tik ir težino purvyną LTR(Km). Kiaulė daug žino, kur debesis eit B826. Duok Dieve viską žinoti, bet ne viską dirbti M. Peniukšlė kiaulė neži̇̀no, ko žieminė žviega LKT86(Kl). Senis vilkas ži̇̀no, kaip avelė nešt Sld. Katė žino, kieno pieną laka JT363. Maiše gimęs, papečky augęs, nieko aš nežinau LTR(Grv). Naktyje gimęs, maiše krikštytas, miške augęs – nieko nežino LTR(J.Jabl).
| refl. H163: Jis nesižinójo ką darąs K. Nežinausi ką darąs R28, MŽ37. Nesižinąs ką darąs, nenuvokiąs LL108. Jis savęs nesižinójo KII41. Iš džiaugsmo savęs nesižino KBI13. Vaikšto kaip apdujęs, pats savęs nesiži̇̀no Dgl. Kai parėjo – nė pats nesižinójo jau Jrb. Pernai ma[n] buvo kaži kas užėję, ka aš visai nesižinójau, kur aš ėsu Slv. Pūga [Sibire], nežináis kame gimęs, kame augęs Jdr. Iš gero gyvenimo neži̇̀nos, kas besąs Yl. Nebesiži̇̀no kaip ponavot Sur. Mat ka tu savo kaily nebesižinai̇̃! Ps. Gerai gyvenom, nebžinójomos ko benorėti Plt. Jau nesiži̇̀no nė kaip gyveną, nė ko norį Jrb. Daba žmonys neži̇̀nos kas esantys Žlb. Subinė šonūse yr, nebži̇̀nos ko benorianti (juok.) End. Nebsiži̇̀nos ką bepliurpti Grdm. Jaunesnė buvos, žinójos Lk. Kaip kulkozą paleido, neži̇̀nos kantõriškės (kontoros darbuotojos) kur dėties Krš. Jie turto nesižinójo galo Šk. Daugelis žmonių per visą savo gyvastį nesižino patys, ko nori Tat. Žinausi ir šiose knygose vienur kitur suklydęs K.Būg. Mažai pagundai apnikus nebžinaus ką bedarysiąs M.Valanč. Nereik nė vadinimo į talką, reikia žinóties pačiam Šts. Nesižino piktai darąs žmogus Mž446. Daug žmonių nesižino, kokie esą BPII148. Teip didė linksmybė širdį švento Petro buvo apiėmus, del kurios nesižinojo ir pats kur esąs ir ką regiąs – apgaišus buvo dūšia nuog didybės džiaugsmo SPII32. O Jėzus bylojo: Tėve, atleisk jiemus, nes anys nesižino, ką darą BPI388. Žinausi, iš kur atėjęs ir kur nueinąs NTJn8,14. Tikrai žinausi, nuog jo gavęs atleidimą visų mano griekų BPI67. Tėve muno! Atleisk tam nendznam ligonie griekus, kurius papildė, nes nežinojos ką darąs P. Nesižino Jurgelis kaip pačios džiuginti NS103. Jūzapas ant pirmo balso kūdikio visas sudrebėjo, nebežinojos, kas su juomi dedas Žem. Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris J.Bil. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti Vaižg. Net mėlyna rėkia, nesižino kur gyva dėtis, kaipgi bijo pelės, skreba te po kuprą Svn.
| Parginė peralkusias karves, nesiži̇̀no tos kur griebtis namie Ėr.
^ Katė pieną paliejus žinos Tsk.
ǁ įsidėmėti, atsiminti: Gausi skūron, tai žinósi! Pns. Išvanosiu kailį, tai žinósi į svetimus daržus lįst! Slv. Dabar žinosi neklausyti tėvų! Žem. Kad nuskalto, tai tegu žinõs i tėvo kietą ranką Tr. Užvožė jam delnu par pakaušį – kitą kartą žinos Ėr. Va, paimsiu diržą, perjuosiu, tai žinósi Rš. Žinósi lįsti kur nereik Kal. Vis aš buvau negera, o jis geras, tai dabar žinõs Stak. Kai išdirbsiu kailį, tai žinósi! Ėr. Kad aš tau užplėšiu lazda per pastargalį, tai tu žinósi, kuoj Dievas vardu Lp. Gausi į nosį i žinósi! Jrb. Kai iššveisiu kailį, tai žinósi Švnč. Rupūže, aš tave kaip pakratysiu, tai tu žinósi! Kš. Nelakstykit čia, vaikai, nenumindžiokit man darželio, ba kai išsirausiu dilgynę, kai nukaposiu užpakalį, tai žinóstat! Pnd.
5. tr., intr. patirti, pajusti; būti patyrusiam, pajutusiam: Daugį amatų turi – reikia apie badą žinót Drsk. Ir sarmatą žinójo žmogus, ir baisumą Aps. Nežinoma kančia R25, MŽ33. Kas nėr kaštavojęs [skyrybų], tas neži̇̀no nėko, o kas kaštavojo, tas ži̇̀no tą smoką: bjauriai yr, dikčiai bjauriai End. Ana až jo gyveno, žinójo, ką gyvena Klt. Valgyk, sūnel, žinósi, kad pas mamą buvai Jrb. Negyveno ana nei su moša, nei su dieveriu, tai nieko neži̇̀no Dglš. Pas mamužės augau, vargo nežinojau (d.) BzBkXV139(1512m.vad.Dresdeno.juostos.įrašas). Vienas žmogus nežinojo nei jokios bėdos ir išjojo jos ieškoti LMD(Rz). Kad žinójęs, kad neis kunigu, būč ir nemokinęs Žl. Tas vaikas teip išlepintas, kad nebežino, kas tas vargas Brž. Jis nežinójo šaltos žiemužės nė vasaružės JD201. Nors vokietis negerbia jų (dievų), bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino V.Krėv. Esu aklas, nežináu nė nakties, nė dienos Pln. Aš par amžių nežinójau, kas tas y[ra] liga, kas y[ra] susirgti Skd. Nežinójau aš, kas do ligos, dar̃ žinaũ Kls. Galėjai eiti kada nori i kur, kuliganų ir žodžio negirdėjom, žinóti nežinójom Krš. Kad apalpsti, nuslambi, nieko nejauti, nežinai̇̃ Rs. Aš rankos nežinojau, toks buvo gėlimas Plng. Lig dvidešims metų nežinójau, kas yra dantų sopėjimas Ėr. Tėtė nežinojo dantų sopės Ktk. Neži̇̀no, kap galvą skauda, neži̇̀no, kap dantį skauda Brt. Mano tėvas doktoriaus nežinó[jo] (nėra buvęs pas gydytoją) Dglš. Tas yr ži̇̀nomas, ka cukrus negerai dantims Slnt. Kab insidedi saują [vaistažolių], tai žinai̇̃, kad vaistai Dg. Kai ganiau, tai žinójau, kaip kožnas kvietkelis kvepia Kp. Kaip einam, tai kur yr kepta duona ar [virti] kopūstai, vis žinai̇̃, gali užuost Brž. Pašoktumi (patriūstumei) aple vaikus, žinõtumi Dievo malonę (vargo patirtum) KlK12,70(Rdn). Gaspadinė par Kalėdas įneš mergai savo kuskelę – šiandieną tepasišvieta su ta kuskele – iš to ta merga ži̇̀no, ka gaspadinė nora, ka būtumi da i kitą metą End. Būčio Velykų nežinanti̇̀, kad būt kiti nesušelpę Ggr. Kab lija, tai jau žinai̇̃, kad lija, dartės tokių lietų nėra Sn. Ne mes karvių ganyti žinójom, kad tokias platybes turėjom miškų Plng. Mes dykai dirbom, išeiginių (nj.) nežinójom Adm. Su mašina važiavau, jokio vargo nežinójau Al. Jis nei pjovė, nei šakių, nei lopetos rankoj neėmė, tik šitą vieną pienelį težinójo (dirbo pienininku) Č. Visos ži̇̀nom: dėl vyro galėk, dėl vaikų turėk Rdn. Tas žmogus buvo del visų geras ir žinojo tiktai dirbti, kas yra naudinga del savo krašto A1883,143. Kas tatai nori žinoti, neprivalo toli lėkėti BBJer2,24. Nes tas medis ir vaisius, ir tokią macį turi, nes kas tiktai jį paragaus, žinos visa pikta ir gera, kas destis ant svieto MP146.
^ Nusipirk, žinósi, ką kaštuoja (atsakas prašinėtojui) Šk. Pirty nebuvęs, nežinai̇̃, kaip karšta JT306. Gavai nosim žemę paarti, žinok, kaip senesnį barti PPr110. Ži̇̀nom tus pyragus Vgr. Žináu aš tą pyragą Tn.
×6. (sl.) tr. NdŽ mokėti: Motina neži̇̀no nė žodžio lietuviškai Pb. An futorų du vyrai žinój[o] lietuviškai, ale jų jau nėr Zt. Kap anas ži̇̀no, tep žegnojas Aps. Tu viską žinósi, kalbas visų gyvulių, paukščių pažinsi (ps.) Ign. Pasakelių žinóta daug Ad. Ir mėgstu, ir daug žinó[ja]u [dainų], bet visos pabėgo Grv. Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas V.Krėv. Aš šį vakarą neišdainiuočiu, kiek aš anų (dainų) žinójau Nv.
^ Žinójai sugriauti, žinók i pataisyti Kal.
7. refl. NdŽ manytis, verstis savo nuožiūra: Jie bylojo, kas mumus do to? Tu žinokias VlnE198. Žinókies, kap nori Ad. Žinókis tu sau ten LB213. Žinókitės, kas man rūpi Vlk. Žinókiatavs, didili, nekišuos, kaip noriatav Pln. Aš išeinuos, o tu žinokis Šts. Tu su jais, su tais pinigais žinókis, ale jie ne tavo Raud. Žinókis su tais savo vaikais, ma[n] duona uždirbt rūpi, kap pasiklosi, tep išsimiegosi, žinókis KzR. Paliko, žinókitės su viskuo Ėr. Duos šimtelį prieš šliūbą ir žinokis su žmona Pn. Vyras pasikinko arklį ir išvažiuoja an turgaus, o tu, moč, žinókis su visais daržais namie pasilikus Skrb. Ži̇̀nais su savo sviestu Jn(Jž). Žinókis sau, kad nesiduodi sušukuot Krs. O aš liuobu užsitarnausu: atves pri kokio gaspadoriaus, paliks i žinókis Vž. Žemės skundė, buvo kelius užarę [vienkiemių naikintojai], žinókias, su dangaus ratais važinėkias Krš. Jeigu kokio neramumo [dėl nelaukto poelgio], tai žinókis, vaikeli Sn. Dabar žinókis, mano mergelė, kad manę nenorėjai JV443. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk V.Krėv. Tas atsitikimas visai suardė karaliaus sumanymus, ir jis gavo palikti miestą pačiam žinotis J.Balč. Paliksiu, ir tegu anys sau ži̇̀nos Mlt. Eime, tesiži̇̀nai su savo pupomis J.Jabl. Tegul sau ži̇̀nos su tais svečiais Ps. Kieno gaspadorysčia, tesiži̇̀no Skdv. Tesiži̇̀nai, tepešys Erž. Tada teži̇̀nos, kaip noria tedãrai Rs. Ką tu padarysi, tegu ži̇̀naise Jrb. Tesižiniẽ, jau aš nedirbsu Gs. Tegu jisai ži̇̀naisis Snt. Tegu jis ži̇̀nos su tais obuoliais, ko tu ten belendi Jnšk. Lai ži̇̀nos! Ko kišės, kur nereikia Pš.
| Vilkas neša ožį, bast tą ožį, besiži̇̀nai, man skūrelę sugrąžino LTR(Pnd). Nė aš klausaus, nė girdžiu: sykį pakišau po pečiaus, tegu ži̇̀nais tas kugelis Jrb. Šeimyna žinókis, bile šeimininkė soti Skr.
8. tr., intr. rūpintis, paisyti: Tiek tėvų vaikai ir teži̇̀no – ejo išejo Rdn. Mes (vaikai) tik namuose žinójom [būti], tėvai dvaran ėjo Gdr. Vyras turi tvarką žinót ir darbo nepamest Brš.
◊ aklatỹs (ámžinas) ži̇̀no neaišku, nežinia: Aklatỹs jį ži̇̀no – valkiojas ir valkiojas, ar kur reikia ar nereikia Pbs. Ámžinas ži̇̀no, kada anie parbildės Užv.
balà (balai̇̃, bãlas, bãlės, bãliai) ži̇̀no NdŽ nežinia, neaišku, sunku suprasti: O balà žino, kur jis naktim trankosi, ale namie nenakvoja Slv. Mes jau bala žino kada einam – labai išalkom P.Klim. Kai kada gerai girdžia, o kai kada – balà ži̇̀no Jrb. Balà ži̇̀no, daržan ejau, ar čia vėjo supūtimas, teip sopėjo va šič, stuburo galą šič Kp. Balai̇̃ ži̇̀no, kaip tę buvo Skr. Man kartą buvo užsikėlus [rožė], nuo ko – bãlas ži̇̀no Grž. Eina i eina tumonas, nuo kur anas eina – bãlas jį ži̇̀no Švnč. Sako, kad mirė, o bãlės jį ži̇̀no Sdb. Bãliai ži̇̀no – ar čia augs rugiai, ar ne Ėr. ×
bi̇́esas (×brántas, bùdelis) ži̇̀no nežinia, neaišku: Bi̇́esas aną ži̇̀no, kur ana gyvena Užv. Kaip jų šiemet teip priviso, tų musių – visokių, žaliom galvom – bi̇́esas juos ži̇̀no Mžš. Kaip ten tie dvarai išnyko, brántas anus ži̇̀no Jdr. Bùdelis ži̇̀no, kur jis išvažiavo Snt. Bùdelis ži̇̀no, kaip ana sudegė Kv.
bur̃bulą žinóti nieko neišmanyti: Bur̃bulą anas žinójo: iš nosies burnon Ob.
čemerỹs ži̇̀no nežinia: Čemerỹs ži̇̀no, kas bus iš to vaiko Pnd. O čemerỹs ži̇̀no, kaip čia bus Kp.
[vi̇́enas Dglš, gẽras Slnt] Diẽvas (dievai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: O Diẽvas ją ži̇̀no. Šito tai aš nežinau Krns. O Diẽvas ži̇̀no, kuom anas numirė Ob. Ar anas gyvas ar ne, Diẽvas jį ži̇̀no Švnč. Diẽvas ži̇̀no, kur tie vijūnai paliko End. Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo Dievas žino kur I.Simon. Kuom tas [šventas] Jurgis buvo pasigarsinęs, tai dievai̇̃ ži̇̀no Grž. Dievai̇̃ ži̇̀no, iš kurio tu karklyno (juok.) Klm.
2. sakoma apie ką nors ypatinga: Aš dar ne Dievas žino kokis senis esu V.Krėv. Per dieną Dievùlis ži̇̀no kiek suveždavo [šieno] – keliolika kãrų Kvr. Mes neretai linkę perdėti ir dievai žino ką įsivaizduoti V.Bub. Pinigas ne dievai žino koks, o vis pinigas. Dykai nepaimsi ir tokio J.Balt.

gãlas (galai̇̃) ži̇̀no NdŽ
1. nežinia, neaišku: Ir gãlas ži̇̀no, kogi nėra dar̃ grybų Sn. Kur ji tęnuis nusigrūdo, gãlas ži̇̀no– žinai bobas Kbr. O gãlas čia ži̇̀no, kad daug buvo tę prisodyta visokių gėlių, nei neprisimenu Vs. Galai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis nuėjo Stk. Galai̇̃ ži̇̀no, kas jam buvo Pls.
2. labai daug: Sniego privelta gãlas ži̇̀no Str.
3. sakoma keikiantis: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki V.Krėv.

gãlas ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Grikių tai gãlas ži̇̀no kiek prisėja, nurauk paskui Pv.
gãlas ži̇̀no kóks labai didelis, gausus: Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum J.Avyž.
gãlo nežinóti labai daug turėti: Užtat visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino Žem.
giltinė̃ (gi̇̀ltinė) ži̇̀no nežinia: Giltinė žino, kur jis dabar Dkšt. Kaip aną vadino, gi̇̀ltinė ži̇̀no Yl. Kaži kur ans dingo, giltinė žino Plng.
griaũsmas (graũzmas) ži̇̀no nežinia: Griaũsmas ži̇̀no, kiek tų paršiokų toj fermoj Aln. Griaũsmas juos ži̇̀no, kur jie dabar šienauja Strn. Kažno, anas gyvas ar yra, griaũsmas jį ži̇̀no Žl. Ė graũzmas te juos ži̇̀no Švnč.
kàd žinók daug, negailint: Ir įvertė mun medaus kaušą kad žinok Plt.
kẽlio neži̇̀no nesilanko: Kol bėdos nespaudė, kẽlio nežinójai pas mum Srv.
kélmas (kelmai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: Kélmas ži̇̀no, ar būs ta pagada Vvr. Nusidangino ir gyvena kelmas žino kur KlK15,78(Krt). Kelmai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis yra Jrb. Kumet ana parvažiuos, kelmai̇̃ ži̇̀no Trk.
2. sakoma stebintis: Al kviečiai, kélmas ži̇̀no, liuob maž teatneš [derliaus] Kl. ×

kvarabà ži̇̀no
1. nežinia: Ale kvarabà ži̇̀no, kur jis nulėkė Srj.
2. sakoma stebintis: Bėrasiai tai gerai eina, ė šitas, kvarabà jį ži̇̀no, kai įsiutęs lekia [ariant] Švnč. ×

kvarabà ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Pinigų prileido kvarabà ži̇̀no ki̇́ek Sn. ×
mõnas ži̇̀no nežinia: Ir kur jie paliko, dabar mõnas ži̇̀no On. ×
pai̇̃beliai ži̇̀no sakoma švelniai keikiantis: Paibeliai žino, nemoku ir pasakyti, ką noriu J.Ap.
parãkas (×peklà, pélkė, perkū́nas, piktumà, Põndievas, prãgaras, rai̇̃stas, smalà NdŽ) ži̇̀no nežinia: Parãkas jį ži̇̀no, kur jis dingo Graž. Peklà žino, ar duoda až pieną pinigus Kp. Ar pélkė ją ži̇̀no: tvora tai tvora, ale ne pintinė KlK24,60(Ps). Jegu niekas nesutrukdis, nesurėks, tai jis (lunatikas) užlips perkū́nas ži̇̀no kur, boniõs, kažno ką padirbs Č. Piktumà juos ži̇̀no, kur any LzŽ. Kaip ten yr tikrinybė[je], vienas Põndievas teži̇̀no End. Pragaras juos žino rš. A rai̇̃stas ži̇̀no, gal dar augs ta kaliotė Kvr.
šim̃tas ži̇̀no NdŽ
1. nežinia: O šim̃tas jį ži̇̀no – nesvėrėm, nežinom, kiek kuodelis svėrė Kpč.
2. sakoma stebintis: Valsčiaus sekretorius, jeigu ne gražuolis, tai pakenčiamos išvaizdos vyras, dabar atrodė šimtas žino kaip: jo pilnas veidas supliuško, žandikauliai išsikišo, o nosis – tokios nebuvo visame apskrityje! P.Cvir.

širdi̇̀s ži̇̀no nėra užmiršta (ppr. apie skriaudas): Kad ir kalbuos, bet širdi̇̀s viską ži̇̀no Plng.
šuõ (šùnys) ži̇̀no nežinia: Šuo žino, kas per žvėrys atsivilko į girią, pasistatė trobelę (ps.) V.Piet. Gal te nebuvo vėžys, šùnes ži̇̀no Slm. Ir tegul nesitranko šunys žino kur A.Vencl.
tai̇̃p ir žinók
1. sakoma grasinant: Išmesi, sudaužysi – tei̇̃p i žinók! Mžš. Negrįši [laiku], vaikel, tei̇̃p ir žinók: lupsiu, kai pareisi Mžš.
2. sakoma, reiškiant įsitikinimą: Ir nebūsi, nebūsi tu valdžioj, taip ir žinok, – pasakė motina J.Balt.

var̃gas (vélnias NdŽ, velniai̇̃) ži̇̀no nežinia: Iš kur anas yra, vargas vienas žino KlK24,60(Kair). O vél[nia]s aną ži̇̀no: gal i ta pati, o gal i ne Trk. Užlipam visi – a vélnias ten ži̇̀no, kas ten buvo LKT100(Krtv). O kaip toliaus būs, velniai̇̃ ži̇̀no Akm. Nei slydokas, nei vélnias ži̇̀no kas End. Vélnias ži̇̀no, už ko ana ištekės Ukm. Bijau [degtinės] kap vélnias ži̇̀no ko Švnč. Kad ir velniai žino kas būtų – vis tiek eisiu KlK15,79(Nmk). Velniai žino, ko čia mes dar tupime P.Cvir. O kad ans (laikrodis) eina vél[nia]s ži̇̀no kaip Trk.
vélnias ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Dabar žolės vélnias ži̇̀no ki̇́ek [miškuose], tai kurgi augs tas grybas Žl. Vélnias ži̇̀no ki̇́ek obuolių Dglš.
vencai̇̃ (vė́tra, Viẽšpats) ži̇̀no nežinia: Vencai̇̃ ži̇̀no kada [bus] Snt. Vė́tra ži̇̀no, kur jis nuėjo KlK24,60(Šl). Likau pati viena, o kaip gyvęsiu, kaip pabaigsiu amžių, vienas Viẽšpats ži̇̀no Pžrl.
neži̇̀no kàs ẽsąs keliasi į puikybę, labai įsivaizduoja: Merga, vyrą gavusi, nebži̇̀no kàs ẽsanti Trš.
apžinóti
1. tr. Š, LVI137, NdŽ, KŽ, Vvr iš daug kur sužinoti, apsiteirauti: Važiuodamas daug apžinái Rt. Apžinók, kur obūlius superka Krš. Ką besupasakosiu, kad tamsta pats daug apžinái Šts. Žmonės čia viską vieni apie kitus apžino Db. Kaip apži̇̀no, bet tik žino Ds. Visko apžinót negali̇̀ Rmš. Da saulelė nešildo, ė anas lekia jau miestelin, jo visi žydeliai apžinóta, kur silkės pigesnės Ml.
| refl.: Apsižinojo visi Šts. Apsižinójo, kur darbą gaus Rmš. Apsižinó[jo], iš visur važiuoja LTR(Dkšt). Jau jiej apsižinój[o], kur mes gyvenam Lp.
2. tr. surasti, užtikti: Apžinójom pas gerą žmogų karvę, ir reikia pirkt Arm.
| prk.: Pelnas iš visų gerų darbų sueina bendran visõs bažnyčios skarban, kurį V. Dievas, kaipo dangiškasis Tėvas, apži̇̀no ir dalija savo vaikams A.Baran.
3. tr. pažinti, ištirti: Ana sakė, tura pareiti žmonys, apžinóti Kv. Apžinóti čia visi pašaliai, nebėr ko čia bemedžioti Šts.
| refl.: Kruopą apsižinójot jau Zt. Anys apsižinój[o] sa manim ZtŽ. Ciecoriui vienam nieku būdu galima vislab apmatyti ir su visum apsižinoti Kel1881,128.
4. tr. BŽ304 suprasti, suvokti: Neapžinomi tavo keliai, Viešpatie! Db. Neapži̇̀no, kiek pinigų turi Dglš. Ji neapži̇̀no savo turto Bgt.
5. tr. BŽ147 aprūpinti, pasirūpinti, aptvarkyti: Apžinóti visus tur gaspadorius J. Kam kas negerai, tai vis aš turiu apžinót Plv. Visi bus atlygyti ir visi bus apžinoti Db. Man visur reikia valkioties, visus aprūpinti, apžinoti, o tu nei apie namus negali apsiruošti TS1904,4. Iš to paršelio reikia ir padotkai apžinót, ir skyles užkamšyt Vlk.
6. tr., intr. Alk, Pkp, Up, Kltn užvaldyti, pasiglemžti, pasisavinti, sunaudoti: Ans vienas nora viską apžinóti Pln. Viską ana apžinójo: vyšneles, morkelius – nėko jug nepirko Krš. Kas gi ir apži̇̀no visas uogas, jei ne jos Grž. Kas buvo amžinatilsį Untulėnės – medžiai, viskas – Jonušėnė apžinójo Sd. Muno pyragus kažkas jau apžinójo Kl. Pusę karvės atidavė, antrą pusę apžinójo Lkv. Žinote vaitai viską apžinódavo J.Jabl(Pšl). Šiaip ar taip, svetimi žmonės visą naudą apžinos Žem. Jis apžinós vienas visais jo turtais, t. y. nedavęs nėkam iš giminės žinios, vienas užvaldys naudą, paveldės J. Marijona viską pati apžino S.Čiurl. Jau i kirvį kažin kas apžinójo Slnt. Buvau pasidėjus antienos šlaunelę, i nebė[ra] – matyt, katinas apžinójo Sml.
7. tr. prižagti: Kas tą katiną įleidot į kamarikę – visus muno puodus apžinójęs Kl.
8. tr. Šll, Vkš turėti lytinių santykių: Jau apžinójo Mykolas Petronę Sml. Jo visos mergos apžinóta Ml.
| Tai gal žiemvakarių vėjas jų motiną apžinojo? (juok.) rš.
atžinóti
1. refl. BŽ117,119 pasiteirauti, pasiklausti: Norėjau atsižinóti, ar reik, ar nereik ateiti J.
2. refl. vėl, iš naujo paklausti: Tai atsižinók po kokios savaitės Sn.
3. refl. atprasti: Jis atsižinójo savo mylimą brolį lankyti J.
4. tr. sužinoti: Da gaideliai negiedojo, jau tėvelis atžinojo LTR(Ad).
| refl. tr., intr. LL229, Š: Par ką mes galim atsižinót? J.Jabl(Ukm). Tamistos visa greit atsiži̇̀not Aps. Nesenai atsižinó[ja]u, kad Anupro numirta Dglš. Ir brolis galės nuvežt – tegul atsiži̇̀no kelią Mlt. Visus galus atsižinójo OG106. Atsižinój[o], kur šokiai, ir važiuoja Str. Boba plepuonė – išplepės visiem, i ponas atsižinõs Švnč. O teip kur tu eisi neatsižinójęs – galia būti išejęs mokyto[ja]s kur End. Žmonės, atsižinoję, kad tai esąs stabmeldystės laikų dievaitis, sudaužę jį K.Būg. Ką aš galiu žinoti, iš kur policija apie tą atsižinojo TS1900,9. Anas tuojos atsižinojęs, kur esą ažkasti pinigai VoL383(Tvr). Kad būčia atsižinojus savo nedalelę, būčia žirgelį pašėrus rūtų vainikeliu (d.) Ml.
^ Ubago neatsižinósi, kur gimęs Prng.
5. tr. pažinti, patirti: Tavo žmona išgirs, kad kas atejo, ir tave, sako, atžinõs Pls.
| refl. tr., intr.: Kap pagyvensi, atsižinósi [savo vyrą] Dglš. Per mus kad pabūtum, tai atsižinótum, kap šalta Dglš. Kai pradėsiu aš, tai atsižinos, kuom vilkas švilpia (ką aš galiu) Ml. Kada tave, dukrele, atsižinósiu? – Dieną per vėjulį, naktį per sapnulį, tada mane, tėtuli, atsižinósi (rd.) Š(Tvr).
6. refl. tr., intr. atpažinti: Ka ne akminai, nebūčiu atsižinójusi [buvusios sodybos] Krš. Čia augusi, ale vos atsižinójau – sugrautà, krūmų prižėlusi Krš. Paklydau, šiaip taip atsižinójusi išlindau, ir akės atšvito Krš. Kad paklysti, reik drabužius išsiversti, tad atsižinai, kur esi LTR.
7. tr. surasti, užtikti: Atžinójot tamsų kampelį Pls. Regi, kur žmones atsižinójo mūs kraštą Rod.
| refl. tr.: I mūs ūlyčios žmonys atsižinójo Ameriką Dglš.
8. intr. atvykti: Ot iš kur pas mus žmones atžinójo Rod. Aš pas tave tankiai atžinosiu: žiemos ledeliu šyvu žirgeliu, pavasarėku – luoteliu LMD(Rod).
| refl.: Išgaudo žuvis, ir tada žydai atsiži̇̀no, prisperka kašikus ir vežioja po kaimus, pardavinėja Sld. Dabar jau kada pas mus atsižinósit? Dv.
9. refl. tr. pripažinti: Visi atsižinójo visokius dievus Kli.
10. intr. atsakyti: Tai dabar reikia už tą [krūminę] atžinót, tai nebekas Pl.
| refl.: Tu turi žemę, tu ir atsižinósi Pl.
11. tr. prisiminti: Kap išvažiuosi, tai kas taũ atžinõs, kad ne motka Vrnv.
| refl. tr.: Neužsirašei, ir dabar neatsižinai Mrj.

×dažinóti (hibr.) tr.
1. sužinoti: Reikia dažinót, kas daros Šlčn. Ar dažinójai, kur anas dabar gyvena? Lel. Dažinój[o] aplinkiniai ir eina Šč. Norėj[o] dažinót, kas terp mūsų Sn. Dažinójo žmonys, kad rugių parduos – pulkais, pulkais! Mžš. Kai dažinójau, kur jūs esat, tai tada nuėjau – nebe teip ilgu buvo Kp. Kai tik tėvas dažinójo, tuoj išvarė iš namų Skp. Reikia dažinót, kuomet išleis Zt. Dažinójo tokių vaistinėj žolių (vaistažolių) Blnk. Sako, visa vientara dažinõs kungas LKKXXIX185(Lz). Noriu klaust, dažinot, ar leisi dukrelę LLDII302(Mrc).
| refl. tr., intr. SD125, D.Pošk: Dasižinau, ižklausinėju SD45. Katrie dasiži̇̀no, ir perka Pns. Dabar jau dasižinójo, ka tat aš taip padirbau Varn. Tėvas, nebesumanydamas ką veikti, siuntęs tą savo sūnų pas laimę dasižinot, kas tai yra ir kas gal būt Sln. Nedasižinójai dangaus aukščio, nedasižinósi marios gilumos LzŽ. Po tam išlekino nug savęs balandį, jeib dasižinotų, bau nuseko audra ant žemės BB1Moz8,8. Liepė visus bernelius užmušti … nuog dvejų metų ir kurie žemiaus buvo pagal čėsą, kurio jis (Herodas) pilnai nuog išmintingųjų dasižinojo VlnE141. O sesuo jo stovėjo iš tolo, idant ištirtų (paraštėje dasižinotų), kaip jam būtų BB2Moz2,4.
2. patirti: Nežinojai, kokių žmonių yra, dabar dažinósi Klt.
| refl.: Dasižinójo, koki anys yra an svieto Dv. Man ne galvoj, patys dasižinósit Dbg.

×išdasižinoti (hibr.) N išsiteirauti, išklausti.
įžinóti tr.
1. sužinoti: Ans neįži̇̀no, ką aš mislyju Kl. Aš tokis, kad visa man inžinót kur kas ZtŽ. Aš turiu vištą, reik mun ir antės, aš tą noriu įžinoti, ką ta antė verta LLDI463(Vkš).
| refl. tr.: Daug žodžių įsižinái iš laikraščių Šv. Kaip jūs galiat įsižinot? Erž.
×2. (sl.) išmokti: Daugi mažų vaikų lietuviškai inžinójo ZtŽ.
3. įspėti: Ir inžinój[o], kas jamp biti rankoj ZtŽ.
išžinóti tr. daug sužinoti: Kap išžinõs anas, tai taũ gyvą apkas po sierąj[a] žeminyka Arm. Kad jis tai ir viską išži̇̀no Gs.
| prk.: Šitiek knygų išžinók (išmok), tai reik pasukt galvą Gs.
| refl.: Jūs išsižinókit, tai pasakysit Pv. Giminiuočius išsižinojo, atejo ir ištraukė pinigus Nmn. Bendraitė Nojaus, išsižinojusi apie nuskandą pasaulės, apreiškė velniui Gmž(Krd).
nužinóti tr.
1. NdŽ nuspėti, numanyti: Tas išminčius vadinos kaip, nu koks užspėjėjis, kaip koks žynys, kur nuspėjo, nūžinójo viską NmŽ. Nėkas aiškiai nenužino tos bažnyčios prasidėjimo Dr.
2. pavogti: Ans nužinójo muno auksinelius Vkš.
pažinóti tr.
1. DŽ, NdŽ iš žinomų bruožų suvokti kuo esant, pažinti: Ka parejau, žmona nepažinójo iš balso, kas aš esu Kl. Neregėt gerai, ar vyriškas eit, ar moteriškas ZtŽ. Ant galvos šydas toks, kad nė nepažinót negali̇̀ Snt. Išsimaliavo[ja] murzas, ka nėkas nepažinótų [Užgavėnių veikėjų] Žlb. Nesa ant ko turėtų pažinota būti mane ir tavo žmones malonę radusius BB2Moz33,16.
| refl. tr.: Kaip į veidrodį pasižiūrėjau, tai bemenk save nepasižinójau Plšk.
2. tr. pažinti, būti mačiusiam, bendravusiam: Jie mani nuo anksčiau pažinójo Plšk. Aš tą seną seniai pažinójau, per nedėlią bulbom čestavojau LKKXXIX185(Lz). Jis visai nepanašus dabar į tą, kurį mes gyvą pažinojom V.Krėv.
| Tėvuko aš nepažinójau, [mirė, kai] mes mažučiai dar buvom On.
ǁ refl. būti pažįstamam: Ne su visais pasi̇̀žinojo Všv. Nu mergystės vedvi pasižinójėv End.
3. refl. susipažinti: Papas (popas) pasižinój[o] ir visą kelią sa manim ūtarino Zt. Ir anys vot pasižinój[o] ir pernaik sasrašė ZtŽ.
4. tr. mokėti atskirti, išmanyti: Senelė žoles gerai pažinójo Dgč. Mano sesuoj tai žadėj[o] nuvest [parodyti], pažinój[o] tas žolukes Sn. Aš jau paž[i]nójau iš karto, jau teliuosis ana ZtŽ. Mama mane mokino skaityt, raides kad pažinóčia visas Pl. O jis buvo toks – nė raidę nepažinójo, nemokytas buvo Graž. Juk nebuvo beprotelis: i tą piningą ans pažinójo, i nusipirko ans pats, ko reik End. Jis kalvis buvo, veterinariją pažinójo Grl.
5. tr. suprasti: Anei kokių baikavimų nepažinójo Smn.
6. tr. vartoti, naudoti: Gilioje senovėje mūsų proseniai nepažinojo plytų ir plytinių mūrų A1883,37. Nepažinójom raktų – buvo geri žmones Drsk.
7. tr. sužinoti, patirti: Tadaik pažinój[o], kad ten jokios pauštės nėra Zt.
8. intr. pranešti, duoti žinią: Kada bus pamaldos? Man reikia pažinót dukteriai, ba ji kaime gyvena Švnč.
9. tr. pripažinti: Jei kursai pažinotų jį esant Christų, tas iš bažnyčios būtų atmestas BBJn9,22.
| refl.: Mes patys turim pasižinoti, jog kožną dieną ing griekus … įbraidinami esme, kartais velino, kartais pikto žmogaus, kartais mūsų pačių kūno BPII53.
ǁ įsiminti: O kad anas nepažnótų, kur kelias, tai ėmė ir užlipino smalái akis ir nuvedė ZtŽ.
atpažinóti tr. atpažinti: Aš jos visai neatpažinójau: ji teip buvo nusirgusi ir nubadėjusi Plšk. Įeitų dabar čia, atpažinóčiau, ligi mirties neužmiršiu Erž.
išpažinóti žr. išpažinti 8: Eš meldžiaus Ponop mano Dievop, išpažinojau ir bylojau BBDan9,4.
péržinoti tr.
1. I, Sut, S.Dauk viską iki galo sužinoti, patirti, perprasti: Nepáržino anie visko gerai Šv. Aš jįjį kiaurai páržinau J. Nepáržinau visų Akm. Iž pirmo (ką tik susituokę) karaktorio nepéržino DrskŽ. Numanė, páržinojo [audėja] viską, visus raštus Šts. Žmonės péržinojo, tai visus grybus renka Rud. Geras ta[vo] bernelis, tu čia nepražūsi, peržinok, sesule, tu jo notūrėlį Š(Knv). Dievas, paržinodamas blogas misles žmonių, nepakoro[ja] tujau brš. Kuriuos jau buvo peržinojęs ir peržvelgęs, tuos teipajagi ir paženklinojo WP147.
| refl. S.Dauk.
ǁ įsitikinti: Péržinoj[o], ką gera pati, gyvens Drsk. Péržinojom, kad tę patys žmonės rėkaloja Vrn.
2. sužinoti: Rasit ir Dievas palūkurs ant tavęs. Bet kas tą gali paržinoti? brš. Da gaidelis negiedojo, kai tėvelis péržinojo (d.) Aps.
3. refl. atsiskaityti: Kaipgi persižinai tu su savo sąžine? AK41.
4. prk. pažinti lytiškai santykiaujant: Páržino vaikiai mergas priš vestuves – moka anie prisisukti Rdn.
papéržinoti (dial.) tr. pažinti: Aš daugelį papéržinojau LKKIX203(Dv).
pražinóti tr., intr. gerai suprasti, išmanyti: Kad žinotau, pražinótau, ką per mano valią, pateriotau šyvą žirgą, šimtą raudonųjų (d.) Nč. A kad tu gyvent nepražinótai! (keik.) Vrn. Neabejotinas ir tikriausis tai daiktas, jog Dievas visa pražino, visa suvaldo A.Baran.
prižinóti tr.
1. Kal žinoti: Daugiau neprižinaũ nieko J. Aš apei tą štabo (stabo) kūlį maž ką teprižináu Skd. Turi prižinóti – kaip tat nežinai! Pvn. Ar jis jums nieko nedavė aną šventą dieną prižinoti, kur jis lėks TŽV325. Kiek prižinome, buvo ik šiol mislijama, kad kalėjimas mieste Kėpenik šios visos žemės džiaugsmingiausiasis ėsąs LC1878,44. Prižináu visus atsitikimus Šts. Seniejai pasakas bepriži̇̀no Šts. Jei prižinai tas velėnduobes, tad esi girdėjęs, kad ten piningai šmėklaujas naktį Šts.
| Jis dideliai prie ugnies priži̇̀no Lnkv.
2. pažinoti: Ar prižinai, koks tas vaikis yr? – Aš ten netolie esu, kur aš neprižinosu Grg. Turėjau priži̇̀nomą daržininką, ans ir patarė, kaip daryti obelinę plėstrą Šts.
| refl. tr.: Biliūną daktarą prisižinái? Kv.
3. išaiškinus nustatyti: Daktoriai neprižinój[o] nieko ZtŽ.
4. refl. tr. prisipažinti: Kuris prisižinójo, o kuris nenori ir prisižinót [savo metų] ZtŽ. Spaviednykuo visus savo griekus drąsiai, aiškiai ing ausį reik prisižinoti brš.
5. paskirti: Mane prižinój[o] ketvirton ZtŽ.

×razžinóti (hibr.) tr. suprasti: Itai aš negaliu razžinót gadnai ZtŽ.
sužinóti tr.
1. LL229, DŽ gauti žinią (apie ką): Suži̇̀no žmonės vienas per kitą viską Pv. Vienas nuo kito suži̇̀no, kad žadu nuo rožės Sug. Pensininkai ta iš radijos visas naujynas suži̇̀no Akm. Visi gavo sužinóti, kas čia yra Pgg. Reikia sužinótie, kap sviete ką daros Brsl. Kas į pasaulį dedas, sužinodavo žmonės per žydus, kur per butus su kromeliu eidavo Plšk. Kap itai buvę – mum sakė – ir mes visa sužinójom Dv. Ka jis noria sužinót, lai pats ateina pas mani LKT155(Žg). Pirkioj sėdėdamas, nieko nesužinósi Dglš. Reikia sažinóti, kas ko nori mokytis Zt. Ir iš kur jūs sužinójot, kad aš moku lietuviškai Pb. Noriu sažinot, kap tėvai mano gyvena Krn. Kai mane pagavo [į nelaisvę], sažinój[o], kad aš iš Slanimo ZtŽ. Kad pavogęs parduok, tuo sužinós J. Pamažu svietas sužinójo, pradėjo kast [durpes] Pls. Sužinójo pinigus, pradėjo piršliai važinėtis Lnkv. Nu i dar ketvirtadienė[je] ateik, mes aiškiai sužinósiam viską Trk. Dar bernelis neatjojo, jau motulė sužinójo DrskD43. Kai pelėda sužinójo, in penkių kiškių atjojo (d.) Švd.
| refl. tr., intr.: Anys greit susižinójo Dglš. Viską nesusižinósiam Prk. Vienas per kitą susiži̇̀no, kada reikia susirinkt Graž. Susiži̇̀no dabar svietas visa ką: mokyti, visur važinėja Klt. Ne žinduklis, susižinós Krš. Susiži̇̀no vaikiai aple mergas, paeina šlovė greitai Rdn. Susižinójau tarnystę, važiuosiu apsižiūrėt Skr.
2. DŽ1 išmokti, įgyti žinių: Kai pradeda mokyklę, daug suži̇̀no Skrb. Nelab seniai pirtis parejo: perenė buvo, mamos nabaštikė tik sužinójo [naują žodį] Krš. Aš tą darbą sužinaũ, ir jis man neįdomus jau Dg. Armijoj pabuvo, ruskus litarus sužinójo Aps.
3. patirti: Kaip munęs nebliks, sužinós [marti] darbus, vargą Krš. Palauk, pasenste, sužinóste viską Krš. Sužinós vargo, gal būs protingesnis Rdn. Jauni, gal žinot apie meilę, ė kad nežinot, tai sužinóstat Pnm.
4. pažinti: Aš nesužinójau to eigulio Lg. Aš nesužináu, kas tos y[ra] Slnt. Ana nebsuži̇̀no, ar gegužė, ar vanagas tupi ant mieto J. Kaip ans muni sužinójo, nežinau Trš.
ǁ įsidėmėti: Pavardiẽs to vaikeso nežinau, kas jaunus sužinós Krš.
5. Arm pajėgti sutvarkyti, aprėpti: Anas sa[vo] gerybos nesuži̇̀no Rod. Veizdėkit kits kitą, veizdėkit vaikus, aš viena negaliu sužinoti Žem. Vienas bagotas, savo turtų galo negalia sužinót BM254(Grz).
6. Š, Svn, Pl priglobti, pasisavinti: Man rodos, gi̇̀minės tuos pinigus sužinójo Mžš. Mirs, brolio vaikai turtą sužinós Krš. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Laumės už lango sako, kad tas vaikas pirklio turtą sužinos LTR(Skp). Palikimą sužinójo, o kapų veizėti nenora Pp.
| Trys kiemo šuneliai kuiną sužinojo, o patys svoteliai nieko nežinojo LTR(Pnd).
7. refl. M, DŽ, Jnšk susisiekti, palaikyti ryšį: Tai mano prietelis, su kuriuomi aš didei susipažįstu, susižinaũ KII313. Jie susrašą, susiži̇̀ną JT380. Ar jos matančiosi, ar jos susižinančios? J.Jabl. Aš susižinojau su juomi J. Laukia nesulaukia, nesusiži̇̀no, niekas neaišku Pv. Mes su jais nelabai susiži̇̀nom Al. Su Jono vaikais nebesusiži̇̀nom – nė kaip jie, nė kur jie Mžš. O su taũ susižinót teip greit nebuvo galiama Krs. Susižinójėm, susiteiravom, i parejo pri munęs Vn. Su vagimis susižinójęs, prasikišo i sėda Rdn. Anys sasižinój[o], kap degino ZtŽ. Buvo suspėta telegrafu susižinoti Pt. Kaip tu su dangum susižinósi? Ds. Todėl … visur mislijama, kad karalius bei ans jo gendrolius slaptomis susižinančiu Kel1862,131.
ǁ susipažinti: Tos piršlybos buvo bjauriai: piningų ieškojo, geriau, ka patys susiži̇̀no Eig. Jei tu nori su Mare susižinot, tai galiu suvest Al.
8. refl. R372, MŽ500, N, LL167, ŠT49 susitarti: Su vyrais susižinósi greičiaus, o su boboms, e, vienos nervos Pvn. Su tuo žmogum nesusižinóję nė nosies į girią nekiša Alk. Jos pažadėjo bemat viską sutvarkyti, susižinoti J.Ap.
ǁ susikalbėti: Jis ir su cigonais susižinójo, ir ruskai sušneka – jau jo nenupirksi Graž.
užžinóti tr.
1. Skr, Užv, Kal sužinoti: Bil tik užžinójo, ėjo kažkur ieškoti Lnkv. Nuvedė į stubą, žiūri, kad pilna popierų; perskaitė, užžinojo, kas visam sviete vakar pasidarė BsMtI36.
2. susigaudyti, perprasti: O tų markių tai jau neužžinójo, kiek jis jų turi Kt. Jie savo turtų neužži̇̀no Mrj.
3. S.Dauk aprūpinti; patvarkyti: Bažnyčios … turėtų užžinoti a užveizdėti WP198. Užžinok (paraštėje užrūpink) tavo namus, nesa tu mirsi ir nebūsi gyvas BB2Kar20,1.
4. užvaldyti: Bei mus, savo apaštalus, urėdnykais dideis padarys, idant mes tam padėtumbim visą žemę užžinoti BPI258. Vilniaus miestas brukavotas, mūs brolelių užžinotas LTR(Btr).

kri̇̀sti, kriñta (kreñta, krim̃ta ž., krem̃ta ž., krim̃sta Rdn), kri̇̀to intr.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.

į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.

iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.

į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.

×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.

žinóti, ži̇̀no, -ójo K, Rtr, DŽ, KŽ; SD1177, SD188,190, R, MŽ, Sut, I
1. tr., intr. R404, MŽ544 turėti galvoje; turėti žinių, nusimanyti: Tai nežinau R338, MŽ453. Kas žino N. Jis tai man nežinant daro KBI26. Šitas dalykas ir tau būtų žinotinas J.Jabl. Ir jų žinota apie tavo atvažiavimą J.Jabl. Aš tai nei žinóte nežinójau OGLIII244. Nei tu žinai̇̃, nei tu ką NdŽ. Pats apie savi tiek nežinai̇̃, kiek kitas apie tavi ži̇̀no Jrb. O buvai žinójusi? Pln. Dviratį buvo pasivogęs, išsiardė, o ta motyna būs nežinanti̇̀ Trk. Aš dar̃ jau nieko nežinaũ Grv. Aš tai jau ir užmiršus, o ana viską ži̇̀no Žl. Jums (jūs) patys ži̇̀not geriau jau, kaip dabar y[ra] Varn. Anie yr tikrai žinójusiai, kad čia viskas yr Prk. Žinó[ja]u vardą, ažmiršau Klt. Ot tau – gyvena žmogus in svieto ir neži̇̀no kam Ut. Ką atgyvenai, tą žinai̇̃, ė kap bus, tai nežinai̇̃: kokia smerčia mirsi – nežinai̇̃ Dglš. Teip teip, ana dikčiai daug ži̇̀no Tv. Ana liuobanti žinóti visas naujynas Trk. Ten didliai daug ži̇̀nąs žmogus, didliai gerą galvą turįs Brs. Moteris užaugo, mokyklon nėjo – nù tai tiek ir ži̇̀no Akn. O tas vaikis būsiąs nėko neži̇̀nąs Vkš. Mes negirdė́[jo]m ir nežinó[jo]m Brsl. Senesni žmonės tai da gal žinótų Krs. Senópip ažeikit, maža ana razsakis, ana maža ži̇̀no daugiau ką Lz. Katrie jauni, negi beatmins, negi bežinõs LKT312(Rk). Mes žinome, kuomi esame ir kuomi buvome, nės atmename savo tėvų darbus A1884,91. Teip yr užpykusi, ka nedevė žinóti (nepranešė) End. Kiek aš žinaũ žinių ir apie juos, tik ką niekam nesakau Pv. Ži̇̀no ką kas, ar tep pliaukščia? Švnč. Rast ži̇̀not čia Paalančio kaimą už Kuliams? Kl. Tai aš gi tavų namų než[i]naũ Lz. Plepina plepina svietas, ži̇̀no ar neži̇̀no Klt. Savo dūšė[je] žinái, o taip nepliurpi Krž. Iš kur tu ir žinai̇̃ viską kaip ant delno? Snt. Nereikė paskalas leist – žinai̇̃ i žinai̇̃ viena Švnč. Ką žinaũ, tai ir malu Užp. Nė čia ką daug žinaũ, nė čia ką pasakot LKT197(KzR). Vyrui visko žinót ir nereikia, boba viską sutvarkai jam neži̇̀nant, i gerai Drs. Kunigas ži̇̀no, kas jam gal kalbėt lietuviškai Cs. Kas ži̇̀no, kaip ana (sala, kaimas) atsirado, nežinau Kr. Neži̇̀nančiam žmoguo sunku Tl. A ten taip buvo, a nebuvo, kas čia ži̇̀no Klk. Tikriausiai ans i žmogaus mislę ži̇̀no Sd. Jaunas, ką ans bežinós [senovės dalykų] Akm. Žinójai, kur ejai, kur tekėjai, žinójai, kiek vaikų yra Klt. Gal ar atsitikimas koks, ar apsirgot, kas te jum ži̇̀no Ant. Než[i]naũ, ar aš tavo duktukė LKT212(Lbv). Nuspirksiu sąsvinį ir surašysiu viską, ką žinaũ Švnč. Noriu, kad vaikai ir vaikų vaikai žinótų, koks jų protėvių gyvenimas buvo Plšk. Ka teip vaikščioji, žinái daug naujynų End. Nejot ir palikot neži̇̀ną Mžk. Ka teip žinójus, kur karvę nusipirkt, tai daba būtų gerai Sml. Iš kur žinias žinóti, kumet būs geri laikai? Ggr. Mano kur padėta, visa aš žinaũ Alks. Ai vyrai, metė numetė, neži̇̀no kur ką pasidedą Krš. Maž žinai̇̃ ką nuo pilvo sopės? Sdk. Kuom išgydytie, aš žinaũ Dgp. Mamytė labai žinódavo, kur yr tų grybių, prinešdavo daug Alz. Aš žinaũ lydeką, kelbuką, aušlę, badikšlį, mekšruką, ūsočių Brb. Kad aš žinótau, kap man bus gerai, tai aš tep darytau Rud. Kap seniau, tai žinójau viską, o dabar ne Žsl. Kad žmogus viską žinótų, jis nu daug ko apsisaugotų Rsn. Pirmiau žmonys kaji kaip žinójo savo mirtį Sd. Tep paskui Dievas padarė, kad než[i]nótųbi, kada mirs Lz. Žmogus, katris neži̇̀nomas (nežinantis), negali rast Drsk. Žinódamiem sekasi (galima) te eit, o tep nuskęsi DrskŽ. Reik ži̇̀nomo (žinančio) žmogaus, o tep sunku pataikyt Mrc. Čia būta ži̇̀nomo vagio Dglš. Neži̇̀nantis vogt tikrai neatėjo Mžš. Kaip žinomam, tai kelias geras, nežinomam – balos Ad. Čia, matyt, ži̇̀nomų žmonių darbas Ėr. Neži̇̀nomas nebūt radęs to žiedo Alk. Svečiai neži̇̀nomi (nežinota, kad atvažiuos), neturiu kuo mylėt Rm. Dailiai žinójėm, kad ans kručas yr End. Aš nežinójau da lig perniai metais, kad ana šitokia Mlk. Tam sakyk, kas neži̇̀no Dglš. Daug ži̇̀no, maža išmano Imb. Anos trydos abi: ži̇̀no neži̇̀no – vis tiek šneka Aln. Lyg aš negyvenau, lyg nieko než[i]naũ Ad. Noriu vis regėt, noriu vis žinót Asv. Aš an diedo krikštynų nebuvau, iš kur man žinót jo vardas (juok.) Pv. Žinodamas tai darau S.Stan. Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau Mair. Sako, jis gėręs taip, kad kartais nė savo vardo nebežinojęs I.Simon. Žinome, jog XVIII a. pirmoje pusėje lietuvių kalbos buvo mokoma Kėdainių reformatų mokykloje rš. Juk žinai̇̃, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom K.Donel. Dabar raganaitėms užrūpo žinoteino mąslis našlaitės Gmž(Krd). Kad aš žinójus, kur močiutė nuduos (d.) Tvr. Kam sẽnai vyras: geriau nė žinót, nė regėt Onš. Kad aš žinočio jį atjojantį, taisyčio jam patalelį D65. O kad žinóčiau brolelį josiant, aš pabalnočiau bėrą žirgelį JD1101. Ne pana būčiau, kad nežinočiau, kas juods, kas juods nuvelėtas TŽIV586(Pn). Juk tu žinojai, širdies bernyti, mane dvare nesėdint KlvD257. Kad būčia žinójus, kur mano motutė, būčia nuklojus kelelius drobelėm JT290. Vyte pavysiu, ginte paginsiu, Dievas tikt žino, ar aš sugrįšiu StnD24. Žinom Christų kėlusįsi, smertį pergalėjusį Mž255. Apie Tėvą tad žinau tatai, jog est sutvėrėju DP249. Viešpatie, nežinome, kana eisi DP449. Žinojai tu, aš esmi žmogus kietas VlnE186. Nežino žmogus apie savo turtą, kaip ilgai juo vartos SPI115. Nežino žmogus, kada jop smertis ateis PK149. Todėlei budėkite, nesa nežinote nei dienos, nei hadynos, kurioje žmogaus sūnus ateis VlnE182. Tu vienas ateivis esi Jeruzalėje, kurs nežinai, kas per tas dienas nusidavė MP164. Ir žinosit, kas ger ir pikt yra BB1Moz3,5. Tu žinai mane tave mylintį BPI410. Šitai žinau tave gražią moteriškę sančią ant veido BB1Moz12,4. Juk nuo amžių Viešpačiui žinomas jo darbas SkvApD15,18. Kunegas Pabrėža pažįsta kožną žolelę mūsų pusė[je] augančią, kožnos žino vardą ir pavardę, numano teipogi, kam kuri yra deranti M.Valanč.
^ Neklausi – nežinósi Ds. Ką žinai̇̃, reikia až kasų turėt Sug. Niekas nežino galo vežimo LTsV211(Vlkv). Niekas nežino, kas až [už šieno Srj] vežimo LTR(Ds). Žinoma, kas yra, nežinoma, kas bus Pšl. Kad aš būčia žinójus, kad tu tokis, tai až dešims kalnų būčia bėgus Švnč. Žinai ką – nežinók, girdėjai ką – negirdėk Ėr. Dievo galybė neži̇̀noma: vienam nueinant, kitam pareinant Jrb. Vaikų ausės stačios, akės plačios – nora viską žinóti Krš. Jei nori, kad apie tave visi žinõtų, tai pasakyk pačiai, pati mergai, merga piemeniui, piemuo skerdžiui, skerdžius ubagui, ubagas visam svietui Dkš. Kad šuneliai nelotų, kaimynai nežinotų̃ Lb. Kad žinótai, ką pulsi, atsisėstai Lp. Greit pasenėsi, kai daug žinósi J.Jabl(Šl). Tu daug nori žinót, greit susenėsi Dglš. Aš žinaũ kaip šiandie Erž. Kad žinai, tai ger ir sakyt NžR. Daug žinok, maža bylok LTR(Rm, Pnd). Meluot nemoku, teisybės nežinau NžR. Pats žinai – vienas žinai, du trys – visi žino LTR(Lkv). Žinai – žinok, kitam nelok LTR(Vdk). Kame ži̇̀no Jonis, ži̇̀no ir Onė Grg. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Ul). Ką gali žinóti: rytas už naktie, o smertis už durims Sd. Ko nežinom, to nenoriam VP24. Visų dantes balti, tik nežinai̇̃, kas až dantų JT328. Kožno vieno dantys balti, o kas už dantų – nežinai̇̃ Kls. Nė velnias neži̇̀no, kur motriškos pagalanda peilį Krž. Kas dirba, tam nereikia, kas perka, tai ne sau, o kam reikia, tas nežino (karstas) Sim.
ži̇̀nančiai Dauk: Atėjo neži̇̀nančiai Lnkv.
žinótinai
| refl. tr., intr. H163, R, MŽ: Nieko nežinaus R71. Aš žinaũsi visą reikalą viena Snt. Aš geriau apie save žinaũsi Sutk. Mes visi žinójomės apie kitas kitą Smln. Kaipgi broliai nesižinos, kur gyvena Ėr. Ką čia gali papasakot, pats nesižinai̇̃, kur ką pasidedi Snt. Jis žinosi už kitus ne vėliau nuvažiuosiąs Vaižg. Nėko neži̇̀nos, gal be atminties? LKT111(Šll). Nė nesiži̇̀nom, kiek jų turį J.Jabl. Aš žinaũs, kur staunu, kur eitu MitI70. Jei žinósias, pasakysias, ko čia slėpti Krš. O juodu nesižinójo tėvams tei[p] arti ėsą Jrk86. Keleivis nežinosi, kur užėjęs razbaininką, piktą kokį draugą, nežinos, kur apsergąs, nežinos, kur alba kaipo dūšią išleisiąs BPII510. Gana gerai žinaũs, kaip vokietis ėjo Grš. Jis ži̇̀nos kaltas ėsąs KII357. Aš žinaũs esąs griekininkas K. Trankais žmogus, pats nesižinai, kurio galo sulauksiąs J.Bil. Eš žinaus teisus būsiąs BBJob13,18. Jeib Petras dėlei savo grieko nenusimintų, bet žinotųsi malonę Dievo gavęs BPII35. Ji žinojosi vyro nelytėta BPI287. O nežinomės, kurią dieną alba hadyną būsim Dievo paieškoti BPII293. Žinausi tame esąs tarnu mano pono MT21. Tada žinokias smertimi mirsiąs BB1Moz20,7. Jogei mirsiu, žinaus tikrai, bet kada? P.
ǁ modal. vartojama pašnekovo dėmesiui aktyvinti: Žinai̇̃, pavargom pėsti Švnč. A tu žinái, ka buvo didiliai drūktas reikalas Sd. Ži̇̀not, šiandiej čiut vaiko nesupjaustė kertamoja LKT331(Gdr). Sako, žinai̇̃, Jon, aš žinau paną, Balaišyčią Kp. Graži ta mergė buvo, daba, žinái, jau sena Vkš. Kad žinotum, ir aš esu tinginys J.Jabl. Kad sušalau kojas, kad jūs žinótūt! Pls. Sušilau, kad tu žinótum! Antš. Man, kad žinotum, gaila tavęs! J.Jabl. Kad žinotūt, meilumas moterėlės, tik čiulba, siūlo valgyt LMD(Pns). Žinái, sugebėti reik i prašyti, juk teip nuejęs i negausi nėko Trk. Aš i stovu, žinái, sena boba, kas mun rūpa Sd. Teip, žinótum, piktai: duok alaus Skp. Ži̇̀not, koki čia kviečiai abuojūs Mlk. O dabar, žinai̇̃, tarp krūmų buvo, augo ir apaugo [ežeras] Brž. Žinai̇̃, tie rudens darbai: tą pabaigt, aną pabaigt Jrb. Jug žinái, laikas jau kieta (keičia) visus Lž. Dirbk, vaikel, žinai gi, vasaros prakaitas, žiemą šiluma Dgč. Senatvė[je] nebevalgom tiek daug, žinai̇̃ Sdb. Viena gyvena, žinai̇̃ gi, sena merga Aln. Žinótum, užvalgiau riebiau – bloga bloga, nei kur dėtis! Mžš. Kad, žinai̇̃, mano sakymas: kaip išeina, teip ir ateina Pnm. Mokini gi vis, žinai, kaip motina Kp. Žinók gi, papratęs dirbt, tai ką gi daugiau veiksi Skp. Ieško paparčio žiedo visi, žinótumėt, tai šlapi lig pažastų Kp. Kita, žinai̇̃, nemokėdavai nė dvinytai išaust Mšk. Tas, kur biednas, turėjo pulką vaikų, o kitas – nei vieno, tai kurgi, žinók, žemės valakas, ir viso turėjo, gražiausi namai Plvn. Ži̇̀note, jis tę vienas gyvena Vrn. Gerą pusmetį išbuvo i sako: –A žinái, ciocale, ką, kad aš čia metus išbūsu, aš jau i peklo[je] galėsu būti Kl. A žinái, lei einie po velnių anie visi! Trš. A žinai, ka gerai y[ra] daba gyventi žmonims Ms. A žinái, matyt, sveikesni būdavo žmonys senovė[je] Krž. Žináik, vargstu su širdžia, sirgau žiemą Krš. Kad žinótūte, su sveikata nekas Vrn. Oi, seniau kaip buvo gražu [per tautos šventes], kad jūs žinótumėt, tai niekai dabar ir sąjūdžiai, ir persitvarkymai visi Skp. Jau, žinai̇̃, galvoj nėra, silpsta viskas Pst. Žináik, blogai senam vienam Krš. Jau, žinai̇̃, po gyvenimo – jam jau aštuoniasdešium, man tuoj bus septyniasdešium Grv. Ir buvo tokia mada, ži̇̀not, laidot saulei leidžiantis Jnk. Ir, žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau A.Vaičiul.
| Eik tu, Alyzai… žinai kur!.. – pasakiau piktai J.Balt. Įsikišk tą savo draugystę žinai kur, – tyliai, bet įtaigiai pasakė vairuotojas rš.
| refl.: Ži̇̀notės, pas mus yra svečių Dkš.
ǁ modal. abejojimui, svarstymui reikšti: Man tai visa įdomu, aš nežinaũ Plvn. Nežinaũ, kad dabar reiktų jauniem teip dirbt kaip mės dirbom, kas te būt Plvn. Apsirgo, nežinaũ, metus gyveno a negyveno, i pamirė Švnč.
2. tr. R221,234, MŽ295, NdŽ pažinti: Aš žinójau jį Arm. Než[i]naũ to žmogo Pst. Savo bočiulio (tėvelio) anas neminės, než[i]nõs bočios LKKIII203(Lz). Ką te ana jį ži̇̀no, tik iš matymo Klt. Tą kuningą gerai žinai? Mšk. Žinaũ jį ir kalbą jo saugoju DP127. Jūs neži̇̀not, nepažįstat mūsų klebono PnmR. Aš jus žinaũ, nežinaũ, ar jūs mane ži̇̀not ar ne Str. Nenoriu aš jo ir žinót Pv. Jeigu aš aštuoniasdešimt pragyvenau čia, mane visi ži̇̀no Dv. Aš žinaũ juos nuluptus (labai gerai pažįstu) Dglš. Tu jo nepažįsti ir nežinai̇̃ – jis pas mus vertėn, šitas žmogus Sn. Kad žinótau ją, vestau Brš. Man visi pažįstami, ži̇̀nomi Pl. Ko čia bijot – ži̇̀nomi žmonės, negi piemenys Slm. Daug užmiršau, nežinaũ nė žmonių visų Pn. Bile kam neduos neži̇̀nomam Sn. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi V.Krėv. Jug ana sena merga buvo, gyvatė, aš aną seniai žináu Trk. Baisi bestija, jau aš ją žinaũ kaip savo penkius pirštus Ut. Aš jau žinau jį skersai ir pailgai LTR(Ds). Aš aną žináu kaip padėtą Jdr. Ažu ži̇̀nomo berno ištekė[jo] Dglš. Aš pramergavau merga, aš nežinójau berno Al. Kiek ją žinau, mėgo gražiai puoštis, linksmai praleisti laiką J.Avyž. Bažnytkiemiai, kurių vardais vadinas visa apylinkė, jug daug yra žinotinesni neg paprasti sodžiai TS1900,4-5. Ten mun vietos buvo didliai gerai ži̇̀nomos Als. Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo BsPIII273. Prijojo kiemas svetelių iš nežinomų šalelių LTR(Pnd). Jis man ži̇̀nomas tik iš pavardės PnmA. Anas kvolijas, ką visą mišką ži̇̀no Brsl. Aš tą ežerą žináu kaip savo trobikę End. Jug tie keliai muno takai ži̇̀nomys, aš einu numie Žr. Nebži̇̀no savo numų, klaidžio[ja] klaidžio[ja] Trk. Nelabai ži̇̀nantis (žinomas) kelias, tai greit nė nenuvyksit Nm. Ieškau žmogaus, žinančio kelio A.Baran. Oi žinaũ žinaũ aš kaime našlelę, tę nujosiu, tę sustosiu, naktelę nakvosiu DrskD263. Kad aš žinojus šitą bernelį, būčia paklojus jam patalėlį LTR(Šmn). Nakčia išjojau, nakčia parjojau, nieks manę nežinójo, nieks manę nesuprato LB19. Toli mano mergužėlė, balta graži lelijėlė, mano nežinota LLDII231(Mrc). Nuduosiu dukrelę ką toliausia až šimto mylelių nežinančių, až žalių girelių nesiaudžiančių LTR(Ds). Ir sutikau seną šeirį, seną šeirį nežinotą KlpD12. Buvo žmogus biednas ir nežinótas, ejo jis savo keliu MitVI67(Mrc). Vaiščiojom kap savi nežinójomi žmones LKKXIV215(Zt). Katrie daugiau dasimanę būdavo prie bičių, tai jau jie žinódavo bičių balsą Jdp. Aš tų žolių tai nežinaũ, o anksčiau tai žinójau Graž. Žinójau visus budis, ir apsivalgiau Kb. Žolynai reikia tik žinót, anies visi vis kur nuo ko buvo Švnč. Ji jau ži̇̀no mano obuolius, tai nė neragau[ja] Jrb. Vėžį visi regėj[o] ir ži̇̀no Vlk. Nei mes jų (žuvų) gaudom, nei ži̇̀nom Pst. Aš nė pats visokias žuves nežináu Rsn. Visas jau raides žino ir vardus atmena, tik viena tokia sunki Žem. Veršius (jaučius) aš žinaũ – veršius ganiau Pb. Jūs nematėt, neži̇̀not [naminių girnų], o aš maliau, oi, maliau Mšk. Matulis jau penkti metai kulia, turėt[ų] kaip nuluptą žinót [kombainą] Slm. Kazienė i nuvažiuoja, i parduoda, o Antanienė Panevėžio neži̇̀no! Mžš. Jei tarysiu, jog nežinau jo (Dievo), būsiu lygus jums melagis SPII109.
| prk.: Kap aš šitos karvės nežinaũ, teip ir tu nežinai̇̃ Švnč. Kap ani [seni] buvo, Dievą žinój[o], žinój[o] Dievą, o mes jau ne tep ži̇̀nom, liš darbas, darbas, darbas LKKXXIX185(Lz). Nesa jūs žinot širdį ateivių, kadangi ir jūs ateiviais buvot Egiptų žemėje BB2Moz23,9.
^ Žinomą imk, nuog nežinomojo atsitrauk B. Žinaũ kap savo penkis pirštus Dkš. Eik: moki žodį, žinai kelią B, N. Kalbas moki, kelią žinai̇̃ – keliauk Ar. Moki žodį – žinai kelią J.Jabl. Kas genio vaikus žinotų, kad pats neklyksėtų LTsV225(Dglš). Jei nori, kad tave visi žinotų, būk kaltas kriaučiui ir šiaučiui LTR(Kb). Kai bėda, tai ir Dievą žino Švnč. Nežináu nei peklos, nei velnio Yl. Kad tu būtum nežinótas! (keik.) Mrj. Kad tu dienų nežinótai! Rod. Žino jį šaltos dienos (magylos, bėdos) B, B819, PrLXVII32.
| refl.: Tai tarė Marija angelui: – Kaip tai nusiduos, kadangi nė jokio vyro nesižinau? NTLuk1,34.
ǁ atskirti, rasti: Arklys žinojo savo vagą K.Bor. Tai protingą arklį nupirkau, ka i kiemą mano ži̇̀no Sk. Dabar karvės nežino ką ėst Ktk. Žinodavo gyvoliai katras savo kiemą Grz. Žėdna kiaulė ži̇̀no savo gardą Šmn. Namo gena piemenys, tai avys skirias, kiekviena savo namus atranda, ži̇̀no Kvr. Jauna vištikė – savo numų neži̇̀no Rdn. Padeklį paėmiau, vištos nebžinos, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
ǁ būti susipažinusiam ir naudoti, taikyti: Tada šitų lentinių [avilių] nežinójo, tik toki loviai būdavo LKT204(Kt). Pjaudavom pjautuvais, dalgių nežinojom Aps. Anies neži̇̀no pavalkų arkliui Imb. Seniau visa malė namie, turėjo girnas, malūnų nežinójo LKT378(Vrn). Kol žmonės nežinójo šulinio, tai tik prie vandenų ir gyveno Vžn. Nė mašinos nežinódavom, nė dviračio nežinódavom Trs. Kilogramo nežinójėm, svarai tik buvo End. Kitą kartą literį mažai kas težinójo: kvarta, puskvartė, gorčius Plt. Seniau su pitliavotais [miltais] nėkas nežinójo virti [košę], su ruginiais virė Kl. Vasarą laistyt laukus niekas nežinójo Smln.
3. refl. NdŽ turėti pažintį, pasižinti, bendrauti: Tarp savęs žinójos [du žmonės], gyveno Rdn. Jos vyras žinojosi su kitais to krašto gyventojais J.Jabl. Savo [pačią] tura, kam da su kitoms ži̇̀nos, fu koks! Jdr. Tai reikė mumiem iš jaunio nesižinótie, tai būtum pagyvenę Lp. Žydai su niemčiais žinójosi seniau DrskŽ. Žinójos su žandarais ir dėl to laimingai nešė kontrabandas Šts. Tas kupčius žinojosi su tais razbaininkais BsPI15. Ans žinójos su tais vokyčiais, ans ir išvedė mumis Plt. Žinókiatės su munim ir turėsiat pieno, – tarusi čerauninkė Šts.
4. tr., intr. suprasti, išmanyti, susigaudyti: Mokytas, prityręs, žinąs SD12. Nežinąs ką daryt, nestiprus R381, MŽ511. Ką žinąs ir parmanąs Jzm. O tas žmuoj nieko než[i]nój[o] – durnas buvo kap tamsi naktis Lz. Mokykias, ka žinótumei daugiau kaip aš Gd. Kad aš i sena, viską žináu i viską suprantu, lig plauko viską suprantu End. Ką žinójau, tai pasakiau, daugiau neišmanau Ker. Senovės žmonys daug ko žinójo, ko dabar mokslas neži̇̀no Kin. Kurie nieko nesmokina, tai jie nieko i neži̇̀no Slm. Apie linus tai labai atamenu, labai žinaũ, labai teko dirbt Kp. Daba tu vaiko mažo neapgausi – ži̇̀no viską Jdr. Sako visus mokslus ži̇̀nąs, o paklausus, dėl ko višta kiaušinį padėjusi kata, vargšas nėko neatsakė, nežinójo Tv. Kap man sako, aš žinaũ, o pasakyt negaliu Nmč. Ir nežinau taipajag, ką tu kalbi VlnE194. Jie žino perkalbėti, jog žaidimas, šokimai, štukos ir juokai negali būt taip baisūs griekai brš. Ar jūs nežinot, ar jūs neišmanot: kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs keleliai (d.) Kp. Ar jūs neži̇̀not savo čysto stono JD567. Ką tas čia senas žmogus tik esi toks nėko nebži̇̀nąs, nėko nesuprantąs Skd. Kad nebžinái, nė ko senas žmogus nori End. Ant metų galo žinójau, kaip gyvenau Plšk. Kad vaikai nežinótumb, sẽniai ūtarino teip LKT355(Nmč). Pažįsti save, žinai žmogumi esąs Žem. Dirbk, sūneli, žinók, kad duonelė ne su vėju ateina Dgč. Kad žinótumbi, tai neitumbi [lankytis] Lz. Pati nežinaũ, kaip gyva likau KlbIV156(Vdšk). Ta sirgo, o ans (vyras) dėjos nematąs, neži̇̀nąs, nesuprantąs End. Jei nora, ži̇̀no [moterys] prisikabinti Rdn. Durnikė, o liežuvius sudirbti ži̇̀no Krš. Kẽliai nušalę, kad nebežinai̇̃ kur dėtis Pnd. Trudna žinót, kap tę bus, kap pamirsim Aps. Kad priskelt[ų] iš to pasaulio, nežinót[ų] kap i gyvent Dglš. Būk tu nežináu kas, gyvenk nežináu kaip, o lįsi į žemę Krš. Kad ir pavargsti grodamas, tai žinai̇̃ až ką (gerai atlygina) Sug. Kap apsiženijo su kitu, neži̇̀no kap šėnavot, nežino kap godot Pls. Labai labai buvo skanu, kad jau nebežinaũ kaip jau ir pasakyt Ant. Kad dar vieną paslaugėlę brolienė mums padarytum, tai jau nebežinotumėm kaip ir atsidėkot A.Vien. Išeini laukan [per trėmimus] – než[i]nai̇̃ ką daryt ir kur eit: ar bėgt, ar stovėt Žsl. Kad kas man pasakytų, kur dabar jis, atiduočiau nežinau ką! Nj. Parnešė vaiką, neži̇̀no ką daryt: vaikas verkia ir ana verkia Rod. Kartais baisiai galvą sopa, kad jy neži̇̀no kur dėtis Slm. Kai duosiu, tai nežinõs anas kur skrist Ob. Aš nežinaũ, kap tu nedaboji! Dgp. Daryk kap žinai̇̃ Al. Daryk kaip žinanti P.Cvir. Priaugina kaime tų lašinių negales, žmonys neži̇̀no, kur anus dėti Klm. Žmonės než[i]nójo sa[vo] gėrybos kur dėt Dv. Lietuviai kad užstotų ten (Sibire) gyventi, anie skarbo galo nežinótų, neturėtų kur dėti Sd. Skolos nežinójo galo, nemokėjo gyventi End. Savo kampo neturėsi, visi tavo daiktus turi žinót, visi gali imt Bb. Reik žinóti savo laiku pjauti, savo laiku sėti Sd. Žinodavo, kaip selyklą padaryt, nu tai būdavo ir alus geras Plvn. Pripynėm virvių, kaip tik žinójo galva PnmR. Dabar dalge nebepjaus, paimt neži̇̀no už katro galo Kpr. Nei jūs ži̇̀not, kumet gulti, kumet kelti, kumet valgyti (netvarkingai gyvenate) End. Viską ži̇̀nom: i kaip bulves sėti, i kaip batvinius diegti Šts. Tegul žinõs, kaip jo tėvai jauni būdami duoną pelnės Skrb. Dabar kamanų yr, ale nebežinai̇̃ kaip maut (naujoviškos) Slm. Gal žemė [negera], gal reikia žinót, kaip reikia jie (pomidorai) auklėt Antš. Nė žinót nežinójo, nemokėjo muilo virt Vdk. Nei anas suprato, nei nieko žinójo, kaip te to žemė aria ar te kaip sėja Sug. Biškį pašvindus [mėsa], aš an kvapo žinaũ Žl. Toks buvo brangus daktaras – akis paveizės ir ans ži̇̀no tavo ligą Žr. Da daktarui nemoki pasakyt, kaip tau yr – jis pats turia žinót Jrb. Makt praduria pilvą [išputusiai karvei], ži̇̀no, kur pradurt Alz. Arklys tai mat reikia žinot pakaustyt, ba tik kad kiek, ir bus šlubas PnmR. Aš visą darbo eilę žinaũ Tvr. Tu nieko nežinai̇̃ apie sarmatą Kp. Ka dab kito nėko žmonys nebži̇̀no kaip tik važinėties End. Anas tik pavalgyt ži̇̀no, o darbas jam ne galvoj Kzt. Aš aštuonių metų į mišką bandą giniau, o daba aštuonių metų vaikas nieko neži̇̀no Grz. Tu tik nuraut žinai̇̃, o pasėt nenori Jrb. Tiek i težinai̇̃ – pasigert i susimušt su kitais tokiais Sml. Du metu nežinójau, a piemuo, a vaikis besu (dirbau visokius darbus) Rdn. Mun žinóti, ką aš turiu daryti! Vkš. Prigera, nebži̇̀no ką bekalbąs, nebži̇̀no ką bedirbąs Mžk. Pririjo (prisigėrė), nieko neži̇̀no Aln. Žinójėv sveikatą užlaikyti, negėrėv vedu [su broliu] Ms. Beprotis ir geriausį darbą visad peikia, o pats nežino, kaipo pataisyti reikia D.Pošk. Nežino pavargusios žmonės nei numano, kas su jais veikias ir kas turi veiktis paskui DP312. Padarė per žydus nežinančius, ižg kur būtų žinąjie atvaduoti, o kurie užginai būtų pagėdinti DP577. O eš dūmojau: gerai, pavarguliai (ruduliai) neišmano, nieko nežino apie kelį Pono ir apie savo Dievo tiesą BBJer5,4. Bet apie dvasiškas dovanas, mieli broliai, nenoriu, idant nežinotumbit VlnE99. Tvirtais būkite ir nepakrutinamais, skalsindamies darbe Viešpaties, visada žinodami, jog darbas jūsų neesti tuščias Viešpatip SPI44. Duok man, Viešpatie, žinoti, kas žinoti reikia A.Baran. Atleisk mums, Viešpatie, nežinomus nusidėjimus CII645.
| Skruzdėlės ir bitės gudriausi vabaliukai – kiekviena savo darbą ži̇̀no Žb. Timptelėjo aną, arklys tujau ži̇̀no, ans i pasuko čia, kur tavie reik End. Dabar tai durni arkliai: paemi, tai neži̇̀no, kur lėktien – kaip laukiniai Kp. Jautis tep ži̇̀no, kap žmogus: stojos an vagos ir nuej[o] Rod. Padį paėmiau, vištos nebžinós, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
| prk.: Ans (sijonas) jau nebži̇̀no savo metų Krtn.
^ Kalbi kaip žinódamas JT498. Ką žinósi, an pečių nenešiosi JT371. Ką tik žinai, tai gerai LTR(Žg). Ką jaunas išmoksi, visą amžių žinósi JT371. Nežino, kur likti, kur dėtis B. Daug žinosi, veikiai pasęsi Plt. Daug žinosi, greit pasensi Vdžg. Reik žinóti, ką dirba žanoti Žr. Žino, kaip žolė auga, tik gyvent nemoka LTR(Igl). Kap duok, tai neži̇̀no, kap te (imk), tai ži̇̀no Btrm. Žinók, iš ko duoną valgai JT435. Nueinu namo, tai nežinaũ ko stvertis (daug darbų), i te, i te lekiu Klt. Žinósi, iš kur kojos dygusios, ka lupti gausi NmŽ. Žinai̇̃, iš kur kojos dygsta JT435. Žinái, kaip buvęs, nežinósi, kaip bebūsi Bdr. Padaryk muni ži̇̀nomą (išmanantį), aš tavi bagotą Krš. Padirbk tu mane ži̇̀nomu, aš tave padirbsiu bagotu J. Padaryk muni žinančiu, o aš tavi bagotu Plt. Nė rytas, nė vakaras nežináu, o mala aple muni Krš. Nežináu nė pradžios, nė pabangos Šv. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva LTR(Zp). Žinai, kiek iš nosės į gerklę LTR(Rm). Tiek i težinai̇̃ – iš nosies ant gerklę Sml. Tu tiek žinai̇̃, kiek nuo lūpų iki nosiai Plv. Tu žinai, kas nuo nosies ant lūpos PPr431. Žino, kas iš nosies į dantis Grš. A mis[lini] – ana ką išmano, ana tik teži̇̀no iš ančio an dančio Ms. Jis žino tik duoną ėst ir pamatus krėst LTR(Grk). Težinai̇̃, kaip iš klėties karčemon nešt JT300. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai LTR. Kiaulė tik ir težino purvyną LTR(Km). Kiaulė daug žino, kur debesis eit B826. Duok Dieve viską žinoti, bet ne viską dirbti M. Peniukšlė kiaulė neži̇̀no, ko žieminė žviega LKT86(Kl). Senis vilkas ži̇̀no, kaip avelė nešt Sld. Katė žino, kieno pieną laka JT363. Maiše gimęs, papečky augęs, nieko aš nežinau LTR(Grv). Naktyje gimęs, maiše krikštytas, miške augęs – nieko nežino LTR(J.Jabl).
| refl. H163: Jis nesižinójo ką darąs K. Nežinausi ką darąs R28, MŽ37. Nesižinąs ką darąs, nenuvokiąs LL108. Jis savęs nesižinójo KII41. Iš džiaugsmo savęs nesižino KBI13. Vaikšto kaip apdujęs, pats savęs nesiži̇̀no Dgl. Kai parėjo – nė pats nesižinójo jau Jrb. Pernai ma[n] buvo kaži kas užėję, ka aš visai nesižinójau, kur aš ėsu Slv. Pūga [Sibire], nežináis kame gimęs, kame augęs Jdr. Iš gero gyvenimo neži̇̀nos, kas besąs Yl. Nebesiži̇̀no kaip ponavot Sur. Mat ka tu savo kaily nebesižinai̇̃! Ps. Gerai gyvenom, nebžinójomos ko benorėti Plt. Jau nesiži̇̀no nė kaip gyveną, nė ko norį Jrb. Daba žmonys neži̇̀nos kas esantys Žlb. Subinė šonūse yr, nebži̇̀nos ko benorianti (juok.) End. Nebsiži̇̀nos ką bepliurpti Grdm. Jaunesnė buvos, žinójos Lk. Kaip kulkozą paleido, neži̇̀nos kantõriškės (kontoros darbuotojos) kur dėties Krš. Jie turto nesižinójo galo Šk. Daugelis žmonių per visą savo gyvastį nesižino patys, ko nori Tat. Žinausi ir šiose knygose vienur kitur suklydęs K.Būg. Mažai pagundai apnikus nebžinaus ką bedarysiąs M.Valanč. Nereik nė vadinimo į talką, reikia žinóties pačiam Šts. Nesižino piktai darąs žmogus Mž446. Daug žmonių nesižino, kokie esą BPII148. Teip didė linksmybė širdį švento Petro buvo apiėmus, del kurios nesižinojo ir pats kur esąs ir ką regiąs – apgaišus buvo dūšia nuog didybės džiaugsmo SPII32. O Jėzus bylojo: Tėve, atleisk jiemus, nes anys nesižino, ką darą BPI388. Žinausi, iš kur atėjęs ir kur nueinąs NTJn8,14. Tikrai žinausi, nuog jo gavęs atleidimą visų mano griekų BPI67. Tėve muno! Atleisk tam nendznam ligonie griekus, kurius papildė, nes nežinojos ką darąs P. Nesižino Jurgelis kaip pačios džiuginti NS103. Jūzapas ant pirmo balso kūdikio visas sudrebėjo, nebežinojos, kas su juomi dedas Žem. Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris J.Bil. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti Vaižg. Net mėlyna rėkia, nesižino kur gyva dėtis, kaipgi bijo pelės, skreba te po kuprą Svn.
| Parginė peralkusias karves, nesiži̇̀no tos kur griebtis namie Ėr.
^ Katė pieną paliejus žinos Tsk.
ǁ įsidėmėti, atsiminti: Gausi skūron, tai žinósi! Pns. Išvanosiu kailį, tai žinósi į svetimus daržus lįst! Slv. Dabar žinosi neklausyti tėvų! Žem. Kad nuskalto, tai tegu žinõs i tėvo kietą ranką Tr. Užvožė jam delnu par pakaušį – kitą kartą žinos Ėr. Va, paimsiu diržą, perjuosiu, tai žinósi Rš. Žinósi lįsti kur nereik Kal. Vis aš buvau negera, o jis geras, tai dabar žinõs Stak. Kai išdirbsiu kailį, tai žinósi! Ėr. Kad aš tau užplėšiu lazda per pastargalį, tai tu žinósi, kuoj Dievas vardu Lp. Gausi į nosį i žinósi! Jrb. Kai iššveisiu kailį, tai žinósi Švnč. Rupūže, aš tave kaip pakratysiu, tai tu žinósi! Kš. Nelakstykit čia, vaikai, nenumindžiokit man darželio, ba kai išsirausiu dilgynę, kai nukaposiu užpakalį, tai žinóstat! Pnd.
5. tr., intr. patirti, pajusti; būti patyrusiam, pajutusiam: Daugį amatų turi – reikia apie badą žinót Drsk. Ir sarmatą žinójo žmogus, ir baisumą Aps. Nežinoma kančia R25, MŽ33. Kas nėr kaštavojęs [skyrybų], tas neži̇̀no nėko, o kas kaštavojo, tas ži̇̀no tą smoką: bjauriai yr, dikčiai bjauriai End. Ana až jo gyveno, žinójo, ką gyvena Klt. Valgyk, sūnel, žinósi, kad pas mamą buvai Jrb. Negyveno ana nei su moša, nei su dieveriu, tai nieko neži̇̀no Dglš. Pas mamužės augau, vargo nežinojau (d.) BzBkXV139(1512m.vad.Dresdeno.juostos.įrašas). Vienas žmogus nežinojo nei jokios bėdos ir išjojo jos ieškoti LMD(Rz). Kad žinójęs, kad neis kunigu, būč ir nemokinęs Žl. Tas vaikas teip išlepintas, kad nebežino, kas tas vargas Brž. Jis nežinójo šaltos žiemužės nė vasaružės JD201. Nors vokietis negerbia jų (dievų), bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino V.Krėv. Esu aklas, nežináu nė nakties, nė dienos Pln. Aš par amžių nežinójau, kas tas y[ra] liga, kas y[ra] susirgti Skd. Nežinójau aš, kas do ligos, dar̃ žinaũ Kls. Galėjai eiti kada nori i kur, kuliganų ir žodžio negirdėjom, žinóti nežinójom Krš. Kad apalpsti, nuslambi, nieko nejauti, nežinai̇̃ Rs. Aš rankos nežinojau, toks buvo gėlimas Plng. Lig dvidešims metų nežinójau, kas yra dantų sopėjimas Ėr. Tėtė nežinojo dantų sopės Ktk. Neži̇̀no, kap galvą skauda, neži̇̀no, kap dantį skauda Brt. Mano tėvas doktoriaus nežinó[jo] (nėra buvęs pas gydytoją) Dglš. Tas yr ži̇̀nomas, ka cukrus negerai dantims Slnt. Kab insidedi saują [vaistažolių], tai žinai̇̃, kad vaistai Dg. Kai ganiau, tai žinójau, kaip kožnas kvietkelis kvepia Kp. Kaip einam, tai kur yr kepta duona ar [virti] kopūstai, vis žinai̇̃, gali užuost Brž. Pašoktumi (patriūstumei) aple vaikus, žinõtumi Dievo malonę (vargo patirtum) KlK12,70(Rdn). Gaspadinė par Kalėdas įneš mergai savo kuskelę – šiandieną tepasišvieta su ta kuskele – iš to ta merga ži̇̀no, ka gaspadinė nora, ka būtumi da i kitą metą End. Būčio Velykų nežinanti̇̀, kad būt kiti nesušelpę Ggr. Kab lija, tai jau žinai̇̃, kad lija, dartės tokių lietų nėra Sn. Ne mes karvių ganyti žinójom, kad tokias platybes turėjom miškų Plng. Mes dykai dirbom, išeiginių (nj.) nežinójom Adm. Su mašina važiavau, jokio vargo nežinójau Al. Jis nei pjovė, nei šakių, nei lopetos rankoj neėmė, tik šitą vieną pienelį težinójo (dirbo pienininku) Č. Visos ži̇̀nom: dėl vyro galėk, dėl vaikų turėk Rdn. Tas žmogus buvo del visų geras ir žinojo tiktai dirbti, kas yra naudinga del savo krašto A1883,143. Kas tatai nori žinoti, neprivalo toli lėkėti BBJer2,24. Nes tas medis ir vaisius, ir tokią macį turi, nes kas tiktai jį paragaus, žinos visa pikta ir gera, kas destis ant svieto MP146.
^ Nusipirk, žinósi, ką kaštuoja (atsakas prašinėtojui) Šk. Pirty nebuvęs, nežinai̇̃, kaip karšta JT306. Gavai nosim žemę paarti, žinok, kaip senesnį barti PPr110. Ži̇̀nom tus pyragus Vgr. Žináu aš tą pyragą Tn.
×6. (sl.) tr. NdŽ mokėti: Motina neži̇̀no nė žodžio lietuviškai Pb. An futorų du vyrai žinój[o] lietuviškai, ale jų jau nėr Zt. Kap anas ži̇̀no, tep žegnojas Aps. Tu viską žinósi, kalbas visų gyvulių, paukščių pažinsi (ps.) Ign. Pasakelių žinóta daug Ad. Ir mėgstu, ir daug žinó[ja]u [dainų], bet visos pabėgo Grv. Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas V.Krėv. Aš šį vakarą neišdainiuočiu, kiek aš anų (dainų) žinójau Nv.
^ Žinójai sugriauti, žinók i pataisyti Kal.
7. refl. NdŽ manytis, verstis savo nuožiūra: Jie bylojo, kas mumus do to? Tu žinokias VlnE198. Žinókies, kap nori Ad. Žinókis tu sau ten LB213. Žinókitės, kas man rūpi Vlk. Žinókiatavs, didili, nekišuos, kaip noriatav Pln. Aš išeinuos, o tu žinokis Šts. Tu su jais, su tais pinigais žinókis, ale jie ne tavo Raud. Žinókis su tais savo vaikais, ma[n] duona uždirbt rūpi, kap pasiklosi, tep išsimiegosi, žinókis KzR. Paliko, žinókitės su viskuo Ėr. Duos šimtelį prieš šliūbą ir žinokis su žmona Pn. Vyras pasikinko arklį ir išvažiuoja an turgaus, o tu, moč, žinókis su visais daržais namie pasilikus Skrb. Ži̇̀nais su savo sviestu Jn(Jž). Žinókis sau, kad nesiduodi sušukuot Krs. O aš liuobu užsitarnausu: atves pri kokio gaspadoriaus, paliks i žinókis Vž. Žemės skundė, buvo kelius užarę [vienkiemių naikintojai], žinókias, su dangaus ratais važinėkias Krš. Jeigu kokio neramumo [dėl nelaukto poelgio], tai žinókis, vaikeli Sn. Dabar žinókis, mano mergelė, kad manę nenorėjai JV443. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk V.Krėv. Tas atsitikimas visai suardė karaliaus sumanymus, ir jis gavo palikti miestą pačiam žinotis J.Balč. Paliksiu, ir tegu anys sau ži̇̀nos Mlt. Eime, tesiži̇̀nai su savo pupomis J.Jabl. Tegul sau ži̇̀nos su tais svečiais Ps. Kieno gaspadorysčia, tesiži̇̀no Skdv. Tesiži̇̀nai, tepešys Erž. Tada teži̇̀nos, kaip noria tedãrai Rs. Ką tu padarysi, tegu ži̇̀naise Jrb. Tesižiniẽ, jau aš nedirbsu Gs. Tegu jisai ži̇̀naisis Snt. Tegu jis ži̇̀nos su tais obuoliais, ko tu ten belendi Jnšk. Lai ži̇̀nos! Ko kišės, kur nereikia Pš.
| Vilkas neša ožį, bast tą ožį, besiži̇̀nai, man skūrelę sugrąžino LTR(Pnd). Nė aš klausaus, nė girdžiu: sykį pakišau po pečiaus, tegu ži̇̀nais tas kugelis Jrb. Šeimyna žinókis, bile šeimininkė soti Skr.
8. tr., intr. rūpintis, paisyti: Tiek tėvų vaikai ir teži̇̀no – ejo išejo Rdn. Mes (vaikai) tik namuose žinójom [būti], tėvai dvaran ėjo Gdr. Vyras turi tvarką žinót ir darbo nepamest Brš.
◊ aklatỹs (ámžinas) ži̇̀no neaišku, nežinia: Aklatỹs jį ži̇̀no – valkiojas ir valkiojas, ar kur reikia ar nereikia Pbs. Ámžinas ži̇̀no, kada anie parbildės Užv.
balà (balai̇̃, bãlas, bãlės, bãliai) ži̇̀no NdŽ nežinia, neaišku, sunku suprasti: O balà žino, kur jis naktim trankosi, ale namie nenakvoja Slv. Mes jau bala žino kada einam – labai išalkom P.Klim. Kai kada gerai girdžia, o kai kada – balà ži̇̀no Jrb. Balà ži̇̀no, daržan ejau, ar čia vėjo supūtimas, teip sopėjo va šič, stuburo galą šič Kp. Balai̇̃ ži̇̀no, kaip tę buvo Skr. Man kartą buvo užsikėlus [rožė], nuo ko – bãlas ži̇̀no Grž. Eina i eina tumonas, nuo kur anas eina – bãlas jį ži̇̀no Švnč. Sako, kad mirė, o bãlės jį ži̇̀no Sdb. Bãliai ži̇̀no – ar čia augs rugiai, ar ne Ėr. ×
bi̇́esas (×brántas, bùdelis) ži̇̀no nežinia, neaišku: Bi̇́esas aną ži̇̀no, kur ana gyvena Užv. Kaip jų šiemet teip priviso, tų musių – visokių, žaliom galvom – bi̇́esas juos ži̇̀no Mžš. Kaip ten tie dvarai išnyko, brántas anus ži̇̀no Jdr. Bùdelis ži̇̀no, kur jis išvažiavo Snt. Bùdelis ži̇̀no, kaip ana sudegė Kv.
bur̃bulą žinóti nieko neišmanyti: Bur̃bulą anas žinójo: iš nosies burnon Ob.
čemerỹs ži̇̀no nežinia: Čemerỹs ži̇̀no, kas bus iš to vaiko Pnd. O čemerỹs ži̇̀no, kaip čia bus Kp.
[vi̇́enas Dglš, gẽras Slnt] Diẽvas (dievai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: O Diẽvas ją ži̇̀no. Šito tai aš nežinau Krns. O Diẽvas ži̇̀no, kuom anas numirė Ob. Ar anas gyvas ar ne, Diẽvas jį ži̇̀no Švnč. Diẽvas ži̇̀no, kur tie vijūnai paliko End. Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo Dievas žino kur I.Simon. Kuom tas [šventas] Jurgis buvo pasigarsinęs, tai dievai̇̃ ži̇̀no Grž. Dievai̇̃ ži̇̀no, iš kurio tu karklyno (juok.) Klm.
2. sakoma apie ką nors ypatinga: Aš dar ne Dievas žino kokis senis esu V.Krėv. Per dieną Dievùlis ži̇̀no kiek suveždavo [šieno] – keliolika kãrų Kvr. Mes neretai linkę perdėti ir dievai žino ką įsivaizduoti V.Bub. Pinigas ne dievai žino koks, o vis pinigas. Dykai nepaimsi ir tokio J.Balt.

gãlas (galai̇̃) ži̇̀no NdŽ
1. nežinia, neaišku: Ir gãlas ži̇̀no, kogi nėra dar̃ grybų Sn. Kur ji tęnuis nusigrūdo, gãlas ži̇̀no– žinai bobas Kbr. O gãlas čia ži̇̀no, kad daug buvo tę prisodyta visokių gėlių, nei neprisimenu Vs. Galai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis nuėjo Stk. Galai̇̃ ži̇̀no, kas jam buvo Pls.
2. labai daug: Sniego privelta gãlas ži̇̀no Str.
3. sakoma keikiantis: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki V.Krėv.

gãlas ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Grikių tai gãlas ži̇̀no kiek prisėja, nurauk paskui Pv.
gãlas ži̇̀no kóks labai didelis, gausus: Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum J.Avyž.
gãlo nežinóti labai daug turėti: Užtat visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino Žem.
giltinė̃ (gi̇̀ltinė) ži̇̀no nežinia: Giltinė žino, kur jis dabar Dkšt. Kaip aną vadino, gi̇̀ltinė ži̇̀no Yl. Kaži kur ans dingo, giltinė žino Plng.
griaũsmas (graũzmas) ži̇̀no nežinia: Griaũsmas ži̇̀no, kiek tų paršiokų toj fermoj Aln. Griaũsmas juos ži̇̀no, kur jie dabar šienauja Strn. Kažno, anas gyvas ar yra, griaũsmas jį ži̇̀no Žl. Ė graũzmas te juos ži̇̀no Švnč.
kàd žinók daug, negailint: Ir įvertė mun medaus kaušą kad žinok Plt.
kẽlio neži̇̀no nesilanko: Kol bėdos nespaudė, kẽlio nežinójai pas mum Srv.
kélmas (kelmai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: Kélmas ži̇̀no, ar būs ta pagada Vvr. Nusidangino ir gyvena kelmas žino kur KlK15,78(Krt). Kelmai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis yra Jrb. Kumet ana parvažiuos, kelmai̇̃ ži̇̀no Trk.
2. sakoma stebintis: Al kviečiai, kélmas ži̇̀no, liuob maž teatneš [derliaus] Kl. ×

kvarabà ži̇̀no
1. nežinia: Ale kvarabà ži̇̀no, kur jis nulėkė Srj.
2. sakoma stebintis: Bėrasiai tai gerai eina, ė šitas, kvarabà jį ži̇̀no, kai įsiutęs lekia [ariant] Švnč. ×

kvarabà ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Pinigų prileido kvarabà ži̇̀no ki̇́ek Sn. ×
mõnas ži̇̀no nežinia: Ir kur jie paliko, dabar mõnas ži̇̀no On. ×
pai̇̃beliai ži̇̀no sakoma švelniai keikiantis: Paibeliai žino, nemoku ir pasakyti, ką noriu J.Ap.
parãkas (×peklà, pélkė, perkū́nas, piktumà, Põndievas, prãgaras, rai̇̃stas, smalà NdŽ) ži̇̀no nežinia: Parãkas jį ži̇̀no, kur jis dingo Graž. Peklà žino, ar duoda až pieną pinigus Kp. Ar pélkė ją ži̇̀no: tvora tai tvora, ale ne pintinė KlK24,60(Ps). Jegu niekas nesutrukdis, nesurėks, tai jis (lunatikas) užlips perkū́nas ži̇̀no kur, boniõs, kažno ką padirbs Č. Piktumà juos ži̇̀no, kur any LzŽ. Kaip ten yr tikrinybė[je], vienas Põndievas teži̇̀no End. Pragaras juos žino rš. A rai̇̃stas ži̇̀no, gal dar augs ta kaliotė Kvr.
šim̃tas ži̇̀no NdŽ
1. nežinia: O šim̃tas jį ži̇̀no – nesvėrėm, nežinom, kiek kuodelis svėrė Kpč.
2. sakoma stebintis: Valsčiaus sekretorius, jeigu ne gražuolis, tai pakenčiamos išvaizdos vyras, dabar atrodė šimtas žino kaip: jo pilnas veidas supliuško, žandikauliai išsikišo, o nosis – tokios nebuvo visame apskrityje! P.Cvir.

širdi̇̀s ži̇̀no nėra užmiršta (ppr. apie skriaudas): Kad ir kalbuos, bet širdi̇̀s viską ži̇̀no Plng.
šuõ (šùnys) ži̇̀no nežinia: Šuo žino, kas per žvėrys atsivilko į girią, pasistatė trobelę (ps.) V.Piet. Gal te nebuvo vėžys, šùnes ži̇̀no Slm. Ir tegul nesitranko šunys žino kur A.Vencl.
tai̇̃p ir žinók
1. sakoma grasinant: Išmesi, sudaužysi – tei̇̃p i žinók! Mžš. Negrįši [laiku], vaikel, tei̇̃p ir žinók: lupsiu, kai pareisi Mžš.
2. sakoma, reiškiant įsitikinimą: Ir nebūsi, nebūsi tu valdžioj, taip ir žinok, – pasakė motina J.Balt.

var̃gas (vélnias NdŽ, velniai̇̃) ži̇̀no nežinia: Iš kur anas yra, vargas vienas žino KlK24,60(Kair). O vél[nia]s aną ži̇̀no: gal i ta pati, o gal i ne Trk. Užlipam visi – a vélnias ten ži̇̀no, kas ten buvo LKT100(Krtv). O kaip toliaus būs, velniai̇̃ ži̇̀no Akm. Nei slydokas, nei vélnias ži̇̀no kas End. Vélnias ži̇̀no, už ko ana ištekės Ukm. Bijau [degtinės] kap vélnias ži̇̀no ko Švnč. Kad ir velniai žino kas būtų – vis tiek eisiu KlK15,79(Nmk). Velniai žino, ko čia mes dar tupime P.Cvir. O kad ans (laikrodis) eina vél[nia]s ži̇̀no kaip Trk.
vélnias ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Dabar žolės vélnias ži̇̀no ki̇́ek [miškuose], tai kurgi augs tas grybas Žl. Vélnias ži̇̀no ki̇́ek obuolių Dglš.
vencai̇̃ (vė́tra, Viẽšpats) ži̇̀no nežinia: Vencai̇̃ ži̇̀no kada [bus] Snt. Vė́tra ži̇̀no, kur jis nuėjo KlK24,60(Šl). Likau pati viena, o kaip gyvęsiu, kaip pabaigsiu amžių, vienas Viẽšpats ži̇̀no Pžrl.
neži̇̀no kàs ẽsąs keliasi į puikybę, labai įsivaizduoja: Merga, vyrą gavusi, nebži̇̀no kàs ẽsanti Trš.
apžinóti
1. tr. Š, LVI137, NdŽ, KŽ, Vvr iš daug kur sužinoti, apsiteirauti: Važiuodamas daug apžinái Rt. Apžinók, kur obūlius superka Krš. Ką besupasakosiu, kad tamsta pats daug apžinái Šts. Žmonės čia viską vieni apie kitus apžino Db. Kaip apži̇̀no, bet tik žino Ds. Visko apžinót negali̇̀ Rmš. Da saulelė nešildo, ė anas lekia jau miestelin, jo visi žydeliai apžinóta, kur silkės pigesnės Ml.
| refl.: Apsižinojo visi Šts. Apsižinójo, kur darbą gaus Rmš. Apsižinó[jo], iš visur važiuoja LTR(Dkšt). Jau jiej apsižinój[o], kur mes gyvenam Lp.
2. tr. surasti, užtikti: Apžinójom pas gerą žmogų karvę, ir reikia pirkt Arm.
| prk.: Pelnas iš visų gerų darbų sueina bendran visõs bažnyčios skarban, kurį V. Dievas, kaipo dangiškasis Tėvas, apži̇̀no ir dalija savo vaikams A.Baran.
3. tr. pažinti, ištirti: Ana sakė, tura pareiti žmonys, apžinóti Kv. Apžinóti čia visi pašaliai, nebėr ko čia bemedžioti Šts.
| refl.: Kruopą apsižinójot jau Zt. Anys apsižinój[o] sa manim ZtŽ. Ciecoriui vienam nieku būdu galima vislab apmatyti ir su visum apsižinoti Kel1881,128.
4. tr. BŽ304 suprasti, suvokti: Neapžinomi tavo keliai, Viešpatie! Db. Neapži̇̀no, kiek pinigų turi Dglš. Ji neapži̇̀no savo turto Bgt.
5. tr. BŽ147 aprūpinti, pasirūpinti, aptvarkyti: Apžinóti visus tur gaspadorius J. Kam kas negerai, tai vis aš turiu apžinót Plv. Visi bus atlygyti ir visi bus apžinoti Db. Man visur reikia valkioties, visus aprūpinti, apžinoti, o tu nei apie namus negali apsiruošti TS1904,4. Iš to paršelio reikia ir padotkai apžinót, ir skyles užkamšyt Vlk.
6. tr., intr. Alk, Pkp, Up, Kltn užvaldyti, pasiglemžti, pasisavinti, sunaudoti: Ans vienas nora viską apžinóti Pln. Viską ana apžinójo: vyšneles, morkelius – nėko jug nepirko Krš. Kas gi ir apži̇̀no visas uogas, jei ne jos Grž. Kas buvo amžinatilsį Untulėnės – medžiai, viskas – Jonušėnė apžinójo Sd. Muno pyragus kažkas jau apžinójo Kl. Pusę karvės atidavė, antrą pusę apžinójo Lkv. Žinote vaitai viską apžinódavo J.Jabl(Pšl). Šiaip ar taip, svetimi žmonės visą naudą apžinos Žem. Jis apžinós vienas visais jo turtais, t. y. nedavęs nėkam iš giminės žinios, vienas užvaldys naudą, paveldės J. Marijona viską pati apžino S.Čiurl. Jau i kirvį kažin kas apžinójo Slnt. Buvau pasidėjus antienos šlaunelę, i nebė[ra] – matyt, katinas apžinójo Sml.
7. tr. prižagti: Kas tą katiną įleidot į kamarikę – visus muno puodus apžinójęs Kl.
8. tr. Šll, Vkš turėti lytinių santykių: Jau apžinójo Mykolas Petronę Sml. Jo visos mergos apžinóta Ml.
| Tai gal žiemvakarių vėjas jų motiną apžinojo? (juok.) rš.
atžinóti
1. refl. BŽ117,119 pasiteirauti, pasiklausti: Norėjau atsižinóti, ar reik, ar nereik ateiti J.
2. refl. vėl, iš naujo paklausti: Tai atsižinók po kokios savaitės Sn.
3. refl. atprasti: Jis atsižinójo savo mylimą brolį lankyti J.
4. tr. sužinoti: Da gaideliai negiedojo, jau tėvelis atžinojo LTR(Ad).
| refl. tr., intr. LL229, Š: Par ką mes galim atsižinót? J.Jabl(Ukm). Tamistos visa greit atsiži̇̀not Aps. Nesenai atsižinó[ja]u, kad Anupro numirta Dglš. Ir brolis galės nuvežt – tegul atsiži̇̀no kelią Mlt. Visus galus atsižinójo OG106. Atsižinój[o], kur šokiai, ir važiuoja Str. Boba plepuonė – išplepės visiem, i ponas atsižinõs Švnč. O teip kur tu eisi neatsižinójęs – galia būti išejęs mokyto[ja]s kur End. Žmonės, atsižinoję, kad tai esąs stabmeldystės laikų dievaitis, sudaužę jį K.Būg. Ką aš galiu žinoti, iš kur policija apie tą atsižinojo TS1900,9. Anas tuojos atsižinojęs, kur esą ažkasti pinigai VoL383(Tvr). Kad būčia atsižinojus savo nedalelę, būčia žirgelį pašėrus rūtų vainikeliu (d.) Ml.
^ Ubago neatsižinósi, kur gimęs Prng.
5. tr. pažinti, patirti: Tavo žmona išgirs, kad kas atejo, ir tave, sako, atžinõs Pls.
| refl. tr., intr.: Kap pagyvensi, atsižinósi [savo vyrą] Dglš. Per mus kad pabūtum, tai atsižinótum, kap šalta Dglš. Kai pradėsiu aš, tai atsižinos, kuom vilkas švilpia (ką aš galiu) Ml. Kada tave, dukrele, atsižinósiu? – Dieną per vėjulį, naktį per sapnulį, tada mane, tėtuli, atsižinósi (rd.) Š(Tvr).
6. refl. tr., intr. atpažinti: Ka ne akminai, nebūčiu atsižinójusi [buvusios sodybos] Krš. Čia augusi, ale vos atsižinójau – sugrautà, krūmų prižėlusi Krš. Paklydau, šiaip taip atsižinójusi išlindau, ir akės atšvito Krš. Kad paklysti, reik drabužius išsiversti, tad atsižinai, kur esi LTR.
7. tr. surasti, užtikti: Atžinójot tamsų kampelį Pls. Regi, kur žmones atsižinójo mūs kraštą Rod.
| refl. tr.: I mūs ūlyčios žmonys atsižinójo Ameriką Dglš.
8. intr. atvykti: Ot iš kur pas mus žmones atžinójo Rod. Aš pas tave tankiai atžinosiu: žiemos ledeliu šyvu žirgeliu, pavasarėku – luoteliu LMD(Rod).
| refl.: Išgaudo žuvis, ir tada žydai atsiži̇̀no, prisperka kašikus ir vežioja po kaimus, pardavinėja Sld. Dabar jau kada pas mus atsižinósit? Dv.
9. refl. tr. pripažinti: Visi atsižinójo visokius dievus Kli.
10. intr. atsakyti: Tai dabar reikia už tą [krūminę] atžinót, tai nebekas Pl.
| refl.: Tu turi žemę, tu ir atsižinósi Pl.
11. tr. prisiminti: Kap išvažiuosi, tai kas taũ atžinõs, kad ne motka Vrnv.
| refl. tr.: Neužsirašei, ir dabar neatsižinai Mrj.

×dažinóti (hibr.) tr.
1. sužinoti: Reikia dažinót, kas daros Šlčn. Ar dažinójai, kur anas dabar gyvena? Lel. Dažinój[o] aplinkiniai ir eina Šč. Norėj[o] dažinót, kas terp mūsų Sn. Dažinójo žmonys, kad rugių parduos – pulkais, pulkais! Mžš. Kai dažinójau, kur jūs esat, tai tada nuėjau – nebe teip ilgu buvo Kp. Kai tik tėvas dažinójo, tuoj išvarė iš namų Skp. Reikia dažinót, kuomet išleis Zt. Dažinójo tokių vaistinėj žolių (vaistažolių) Blnk. Sako, visa vientara dažinõs kungas LKKXXIX185(Lz). Noriu klaust, dažinot, ar leisi dukrelę LLDII302(Mrc).
| refl. tr., intr. SD125, D.Pošk: Dasižinau, ižklausinėju SD45. Katrie dasiži̇̀no, ir perka Pns. Dabar jau dasižinójo, ka tat aš taip padirbau Varn. Tėvas, nebesumanydamas ką veikti, siuntęs tą savo sūnų pas laimę dasižinot, kas tai yra ir kas gal būt Sln. Nedasižinójai dangaus aukščio, nedasižinósi marios gilumos LzŽ. Po tam išlekino nug savęs balandį, jeib dasižinotų, bau nuseko audra ant žemės BB1Moz8,8. Liepė visus bernelius užmušti … nuog dvejų metų ir kurie žemiaus buvo pagal čėsą, kurio jis (Herodas) pilnai nuog išmintingųjų dasižinojo VlnE141. O sesuo jo stovėjo iš tolo, idant ištirtų (paraštėje dasižinotų), kaip jam būtų BB2Moz2,4.
2. patirti: Nežinojai, kokių žmonių yra, dabar dažinósi Klt.
| refl.: Dasižinójo, koki anys yra an svieto Dv. Man ne galvoj, patys dasižinósit Dbg.

×išdasižinoti (hibr.) N išsiteirauti, išklausti.
įžinóti tr.
1. sužinoti: Ans neįži̇̀no, ką aš mislyju Kl. Aš tokis, kad visa man inžinót kur kas ZtŽ. Aš turiu vištą, reik mun ir antės, aš tą noriu įžinoti, ką ta antė verta LLDI463(Vkš).
| refl. tr.: Daug žodžių įsižinái iš laikraščių Šv. Kaip jūs galiat įsižinot? Erž.
×2. (sl.) išmokti: Daugi mažų vaikų lietuviškai inžinójo ZtŽ.
3. įspėti: Ir inžinój[o], kas jamp biti rankoj ZtŽ.
išžinóti tr. daug sužinoti: Kap išžinõs anas, tai taũ gyvą apkas po sierąj[a] žeminyka Arm. Kad jis tai ir viską išži̇̀no Gs.
| prk.: Šitiek knygų išžinók (išmok), tai reik pasukt galvą Gs.
| refl.: Jūs išsižinókit, tai pasakysit Pv. Giminiuočius išsižinojo, atejo ir ištraukė pinigus Nmn. Bendraitė Nojaus, išsižinojusi apie nuskandą pasaulės, apreiškė velniui Gmž(Krd).
nužinóti tr.
1. NdŽ nuspėti, numanyti: Tas išminčius vadinos kaip, nu koks užspėjėjis, kaip koks žynys, kur nuspėjo, nūžinójo viską NmŽ. Nėkas aiškiai nenužino tos bažnyčios prasidėjimo Dr.
2. pavogti: Ans nužinójo muno auksinelius Vkš.
pažinóti tr.
1. DŽ, NdŽ iš žinomų bruožų suvokti kuo esant, pažinti: Ka parejau, žmona nepažinójo iš balso, kas aš esu Kl. Neregėt gerai, ar vyriškas eit, ar moteriškas ZtŽ. Ant galvos šydas toks, kad nė nepažinót negali̇̀ Snt. Išsimaliavo[ja] murzas, ka nėkas nepažinótų [Užgavėnių veikėjų] Žlb. Nesa ant ko turėtų pažinota būti mane ir tavo žmones malonę radusius BB2Moz33,16.
| refl. tr.: Kaip į veidrodį pasižiūrėjau, tai bemenk save nepasižinójau Plšk.
2. tr. pažinti, būti mačiusiam, bendravusiam: Jie mani nuo anksčiau pažinójo Plšk. Aš tą seną seniai pažinójau, per nedėlią bulbom čestavojau LKKXXIX185(Lz). Jis visai nepanašus dabar į tą, kurį mes gyvą pažinojom V.Krėv.
| Tėvuko aš nepažinójau, [mirė, kai] mes mažučiai dar buvom On.
ǁ refl. būti pažįstamam: Ne su visais pasi̇̀žinojo Všv. Nu mergystės vedvi pasižinójėv End.
3. refl. susipažinti: Papas (popas) pasižinój[o] ir visą kelią sa manim ūtarino Zt. Ir anys vot pasižinój[o] ir pernaik sasrašė ZtŽ.
4. tr. mokėti atskirti, išmanyti: Senelė žoles gerai pažinójo Dgč. Mano sesuoj tai žadėj[o] nuvest [parodyti], pažinój[o] tas žolukes Sn. Aš jau paž[i]nójau iš karto, jau teliuosis ana ZtŽ. Mama mane mokino skaityt, raides kad pažinóčia visas Pl. O jis buvo toks – nė raidę nepažinójo, nemokytas buvo Graž. Juk nebuvo beprotelis: i tą piningą ans pažinójo, i nusipirko ans pats, ko reik End. Jis kalvis buvo, veterinariją pažinójo Grl.
5. tr. suprasti: Anei kokių baikavimų nepažinójo Smn.
6. tr. vartoti, naudoti: Gilioje senovėje mūsų proseniai nepažinojo plytų ir plytinių mūrų A1883,37. Nepažinójom raktų – buvo geri žmones Drsk.
7. tr. sužinoti, patirti: Tadaik pažinój[o], kad ten jokios pauštės nėra Zt.
8. intr. pranešti, duoti žinią: Kada bus pamaldos? Man reikia pažinót dukteriai, ba ji kaime gyvena Švnč.
9. tr. pripažinti: Jei kursai pažinotų jį esant Christų, tas iš bažnyčios būtų atmestas BBJn9,22.
| refl.: Mes patys turim pasižinoti, jog kožną dieną ing griekus … įbraidinami esme, kartais velino, kartais pikto žmogaus, kartais mūsų pačių kūno BPII53.
ǁ įsiminti: O kad anas nepažnótų, kur kelias, tai ėmė ir užlipino smalái akis ir nuvedė ZtŽ.
atpažinóti tr. atpažinti: Aš jos visai neatpažinójau: ji teip buvo nusirgusi ir nubadėjusi Plšk. Įeitų dabar čia, atpažinóčiau, ligi mirties neužmiršiu Erž.
išpažinóti žr. išpažinti 8: Eš meldžiaus Ponop mano Dievop, išpažinojau ir bylojau BBDan9,4.
péržinoti tr.
1. I, Sut, S.Dauk viską iki galo sužinoti, patirti, perprasti: Nepáržino anie visko gerai Šv. Aš jįjį kiaurai páržinau J. Nepáržinau visų Akm. Iž pirmo (ką tik susituokę) karaktorio nepéržino DrskŽ. Numanė, páržinojo [audėja] viską, visus raštus Šts. Žmonės péržinojo, tai visus grybus renka Rud. Geras ta[vo] bernelis, tu čia nepražūsi, peržinok, sesule, tu jo notūrėlį Š(Knv). Dievas, paržinodamas blogas misles žmonių, nepakoro[ja] tujau brš. Kuriuos jau buvo peržinojęs ir peržvelgęs, tuos teipajagi ir paženklinojo WP147.
| refl. S.Dauk.
ǁ įsitikinti: Péržinoj[o], ką gera pati, gyvens Drsk. Péržinojom, kad tę patys žmonės rėkaloja Vrn.
2. sužinoti: Rasit ir Dievas palūkurs ant tavęs. Bet kas tą gali paržinoti? brš. Da gaidelis negiedojo, kai tėvelis péržinojo (d.) Aps.
3. refl. atsiskaityti: Kaipgi persižinai tu su savo sąžine? AK41.
4. prk. pažinti lytiškai santykiaujant: Páržino vaikiai mergas priš vestuves – moka anie prisisukti Rdn.
papéržinoti (dial.) tr. pažinti: Aš daugelį papéržinojau LKKIX203(Dv).
pražinóti tr., intr. gerai suprasti, išmanyti: Kad žinotau, pražinótau, ką per mano valią, pateriotau šyvą žirgą, šimtą raudonųjų (d.) Nč. A kad tu gyvent nepražinótai! (keik.) Vrn. Neabejotinas ir tikriausis tai daiktas, jog Dievas visa pražino, visa suvaldo A.Baran.
prižinóti tr.
1. Kal žinoti: Daugiau neprižinaũ nieko J. Aš apei tą štabo (stabo) kūlį maž ką teprižináu Skd. Turi prižinóti – kaip tat nežinai! Pvn. Ar jis jums nieko nedavė aną šventą dieną prižinoti, kur jis lėks TŽV325. Kiek prižinome, buvo ik šiol mislijama, kad kalėjimas mieste Kėpenik šios visos žemės džiaugsmingiausiasis ėsąs LC1878,44. Prižináu visus atsitikimus Šts. Seniejai pasakas bepriži̇̀no Šts. Jei prižinai tas velėnduobes, tad esi girdėjęs, kad ten piningai šmėklaujas naktį Šts.
| Jis dideliai prie ugnies priži̇̀no Lnkv.
2. pažinoti: Ar prižinai, koks tas vaikis yr? – Aš ten netolie esu, kur aš neprižinosu Grg. Turėjau priži̇̀nomą daržininką, ans ir patarė, kaip daryti obelinę plėstrą Šts.
| refl. tr.: Biliūną daktarą prisižinái? Kv.
3. išaiškinus nustatyti: Daktoriai neprižinój[o] nieko ZtŽ.
4. refl. tr. prisipažinti: Kuris prisižinójo, o kuris nenori ir prisižinót [savo metų] ZtŽ. Spaviednykuo visus savo griekus drąsiai, aiškiai ing ausį reik prisižinoti brš.
5. paskirti: Mane prižinój[o] ketvirton ZtŽ.

×razžinóti (hibr.) tr. suprasti: Itai aš negaliu razžinót gadnai ZtŽ.
sužinóti tr.
1. LL229, DŽ gauti žinią (apie ką): Suži̇̀no žmonės vienas per kitą viską Pv. Vienas nuo kito suži̇̀no, kad žadu nuo rožės Sug. Pensininkai ta iš radijos visas naujynas suži̇̀no Akm. Visi gavo sužinóti, kas čia yra Pgg. Reikia sužinótie, kap sviete ką daros Brsl. Kas į pasaulį dedas, sužinodavo žmonės per žydus, kur per butus su kromeliu eidavo Plšk. Kap itai buvę – mum sakė – ir mes visa sužinójom Dv. Ka jis noria sužinót, lai pats ateina pas mani LKT155(Žg). Pirkioj sėdėdamas, nieko nesužinósi Dglš. Reikia sažinóti, kas ko nori mokytis Zt. Ir iš kur jūs sužinójot, kad aš moku lietuviškai Pb. Noriu sažinot, kap tėvai mano gyvena Krn. Kai mane pagavo [į nelaisvę], sažinój[o], kad aš iš Slanimo ZtŽ. Kad pavogęs parduok, tuo sužinós J. Pamažu svietas sužinójo, pradėjo kast [durpes] Pls. Sužinójo pinigus, pradėjo piršliai važinėtis Lnkv. Nu i dar ketvirtadienė[je] ateik, mes aiškiai sužinósiam viską Trk. Dar bernelis neatjojo, jau motulė sužinójo DrskD43. Kai pelėda sužinójo, in penkių kiškių atjojo (d.) Švd.
| refl. tr., intr.: Anys greit susižinójo Dglš. Viską nesusižinósiam Prk. Vienas per kitą susiži̇̀no, kada reikia susirinkt Graž. Susiži̇̀no dabar svietas visa ką: mokyti, visur važinėja Klt. Ne žinduklis, susižinós Krš. Susiži̇̀no vaikiai aple mergas, paeina šlovė greitai Rdn. Susižinójau tarnystę, važiuosiu apsižiūrėt Skr.
2. DŽ1 išmokti, įgyti žinių: Kai pradeda mokyklę, daug suži̇̀no Skrb. Nelab seniai pirtis parejo: perenė buvo, mamos nabaštikė tik sužinójo [naują žodį] Krš. Aš tą darbą sužinaũ, ir jis man neįdomus jau Dg. Armijoj pabuvo, ruskus litarus sužinójo Aps.
3. patirti: Kaip munęs nebliks, sužinós [marti] darbus, vargą Krš. Palauk, pasenste, sužinóste viską Krš. Sužinós vargo, gal būs protingesnis Rdn. Jauni, gal žinot apie meilę, ė kad nežinot, tai sužinóstat Pnm.
4. pažinti: Aš nesužinójau to eigulio Lg. Aš nesužináu, kas tos y[ra] Slnt. Ana nebsuži̇̀no, ar gegužė, ar vanagas tupi ant mieto J. Kaip ans muni sužinójo, nežinau Trš.
ǁ įsidėmėti: Pavardiẽs to vaikeso nežinau, kas jaunus sužinós Krš.
5. Arm pajėgti sutvarkyti, aprėpti: Anas sa[vo] gerybos nesuži̇̀no Rod. Veizdėkit kits kitą, veizdėkit vaikus, aš viena negaliu sužinoti Žem. Vienas bagotas, savo turtų galo negalia sužinót BM254(Grz).
6. Š, Svn, Pl priglobti, pasisavinti: Man rodos, gi̇̀minės tuos pinigus sužinójo Mžš. Mirs, brolio vaikai turtą sužinós Krš. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Laumės už lango sako, kad tas vaikas pirklio turtą sužinos LTR(Skp). Palikimą sužinójo, o kapų veizėti nenora Pp.
| Trys kiemo šuneliai kuiną sužinojo, o patys svoteliai nieko nežinojo LTR(Pnd).
7. refl. M, DŽ, Jnšk susisiekti, palaikyti ryšį: Tai mano prietelis, su kuriuomi aš didei susipažįstu, susižinaũ KII313. Jie susrašą, susiži̇̀ną JT380. Ar jos matančiosi, ar jos susižinančios? J.Jabl. Aš susižinojau su juomi J. Laukia nesulaukia, nesusiži̇̀no, niekas neaišku Pv. Mes su jais nelabai susiži̇̀nom Al. Su Jono vaikais nebesusiži̇̀nom – nė kaip jie, nė kur jie Mžš. O su taũ susižinót teip greit nebuvo galiama Krs. Susižinójėm, susiteiravom, i parejo pri munęs Vn. Su vagimis susižinójęs, prasikišo i sėda Rdn. Anys sasižinój[o], kap degino ZtŽ. Buvo suspėta telegrafu susižinoti Pt. Kaip tu su dangum susižinósi? Ds. Todėl … visur mislijama, kad karalius bei ans jo gendrolius slaptomis susižinančiu Kel1862,131.
ǁ susipažinti: Tos piršlybos buvo bjauriai: piningų ieškojo, geriau, ka patys susiži̇̀no Eig. Jei tu nori su Mare susižinot, tai galiu suvest Al.
8. refl. R372, MŽ500, N, LL167, ŠT49 susitarti: Su vyrais susižinósi greičiaus, o su boboms, e, vienos nervos Pvn. Su tuo žmogum nesusižinóję nė nosies į girią nekiša Alk. Jos pažadėjo bemat viską sutvarkyti, susižinoti J.Ap.
ǁ susikalbėti: Jis ir su cigonais susižinójo, ir ruskai sušneka – jau jo nenupirksi Graž.
užžinóti tr.
1. Skr, Užv, Kal sužinoti: Bil tik užžinójo, ėjo kažkur ieškoti Lnkv. Nuvedė į stubą, žiūri, kad pilna popierų; perskaitė, užžinojo, kas visam sviete vakar pasidarė BsMtI36.
2. susigaudyti, perprasti: O tų markių tai jau neužžinójo, kiek jis jų turi Kt. Jie savo turtų neužži̇̀no Mrj.
3. S.Dauk aprūpinti; patvarkyti: Bažnyčios … turėtų užžinoti a užveizdėti WP198. Užžinok (paraštėje užrūpink) tavo namus, nesa tu mirsi ir nebūsi gyvas BB2Kar20,1.
4. užvaldyti: Bei mus, savo apaštalus, urėdnykais dideis padarys, idant mes tam padėtumbim visą žemę užžinoti BPI258. Vilniaus miestas brukavotas, mūs brolelių užžinotas LTR(Btr).

kri̇̀sti, kriñta (kreñta, krim̃ta ž., krem̃ta ž., krim̃sta Rdn), kri̇̀to intr.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.

į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.

iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.

į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.

×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.

stovė́ti, stóvi (stóvia Dv, stóvna BzBkXXVII183, stáuna K, BzBkXXVII183, BIII163; N, -ė́ja), -ė́jo K, Rtr, Š; L
1. intr. SD353, H, MŽ, Sut, N, K, LL238, Rtr būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: Sėskis, ko stóvi! NdŽ. Stoviu, stovmi R. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti KII330. Nestovė́k po lašiniu NdŽ. Aplinkui stóvintiejie KI628. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše J. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje Pt. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Mžš. Stovė́t eš galiu Nmč. Negi stovė́si visą kelią? Ut. Marikė liūdna stóvna py motinos kapo Klp. Stóvim itai, galvas nukorę Rod. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom Kpč. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Adm. Inbėgęs ir stovią̃s Užp. Kojas ažgėlė stóviant in sniego Klt. Aš ilgai bestovė́damas pailsau KII205. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? LKKXIII118(Grv). [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja (kad ir kitos mergaitės ištekėtų) Alv. Tik stóvinti žmonės galė[jo] važiuot (buvo daug vandens) Arm. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt Ds. Eik nestovėjęs, tinginių panti! J.Jabl. Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig R181. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų J. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti Gršl. Stóvu aš, stóva ir tas ožys Klk. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis Nv. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia Mšk. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba Kair. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą Klt. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav Vž. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs LKT371(Nmn). Jis stóvia prieg durimi Kls. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu (pagaikščiu) Ob. Mes stóvim kamputy galvas nuleidę Pls. Pašal' stóvia ir kalba Ps. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana Mlk. Ant saulės esmi, stoviu SD169. Daugybė aplink stovinti, pulkas SD3. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! LKT264(RdN). Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? K.Donel. O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis V.Piet. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus Pln. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo Jsv. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi LTR(Klp). Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane J.Jabl. Arklys stó[vi] už durų Sch147. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję Dr. Vištos niekai tos baltosios: kur stó[via], čia pameta kiaušinį Jrb. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva Štk. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą Erž. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis LTR(Grv). Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k DrskD262. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit (d.) Dglš. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama StnD25. Nėr man sesutės šalip stovėti LTR(Klp). O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo LB45(Vlkš). Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę KlvD329. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti KlpD75. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos Ns1858,3. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį DP381. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti VlnE37. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius BB1Moz18,2. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį BB1Moz41,1. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa Ch1ApD7,33. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių] Ch1Mt13,2.
| prk.: Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies rš. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs S.Dauk. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio LTI455. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės DP478.
^ Stovi kaip Pilypas kanapėse LTR(Btg). Ko stovi kaip Barnabas pupose? Ssk. Stóva kaip mietą įrijęs Kv. Stovi kaip pelų maišas LTR(Zp). Stóvi kap drekelį prarijęs Plv. Stovė́k kaip nudiegtas Lkš, Dkš. Stóvi kap indiegta karvė Dglš. Stóvi kaip sušalęs Nj. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi LTR(Kp). Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Vkš. Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Kpč. Ko stóvit kap pabučiuoti! (drąsinimas sėsti) Plv. Stovi kaip melžiamas LTR(Kz). Stóvia kaip ant karštų anglių Krž. An kelio stovi i kelio klausia LTR(Kš). Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros KrvP(Vl). Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai R186. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga KrvP(Krž). Bėga vilkas –tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas J.Jabl. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi (niekaip) End. Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi LTR(Grv). Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt (sakoma nedirbančiam) LTR(Alk). Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus (šluota) LTR(Bd). Senas senas senelis ant vienos kojos stovi (kopūstas) J.Jabl. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula (durys) LTR. Trijų stovėta, o vieno nueita (kibirai su naščiais ir nešėjas) Rš. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys (balnas) LTR(Vdk). Gale lauko begėdė stovi (pirtis) LTR(Ldvn). Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa (deganti žvakė) B870. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais (arklas) LTR.
ǁ būti vertikalioje padėtyje, laikantis ant galvos ar rankų: Jis stóv ant galvos KII205.
ǁ būti pastatytam (už bausmę): Kampe stovi rš. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs Vž.
ǁ pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: Jau an kojų nestóviu, jau blogai Bb. Pareina, va an kojų nestóvi (labai girtas) Pls.
ǁ atsistojus, sustojus laukti: Py duonai stovė́jėm KlbXV130(Krg). Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Jrb. Žmonės silkių stóvi Ėr. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu End. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus Klt. Vyras stóvi algos Rk. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų LTR(Slk).
| prk.: Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio[je] stóviam Mžš.
2. intr., tr. būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t Žg. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys LKT218(Bsg). Stovė́k visą naktį prie arklių Ėr. Prie gyvuliui reikia stovė́t (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) – tada bus geras Klt. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt Klt. Pri puodų ana nebstovė́sianti (nebevirsianti) – tepasiuntie! Krš. Ūkvedis stova prysistójęs Lkv. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais] Ck. Kirvelnykas (karys su alebarda) kieno pas jį stovįs SD70. Stovė́ti valandas NdŽ. Jie turį vektą stovė́ti Sch177. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo LTR(Gr). Kasdie viena pas galvą stovė́[jo] (budėjo) seselė Mrj.
| prk.: Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje rš. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje (sov.) sp.
ǁ eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: Mano duktė stóvia pieninė[je] Pš. Ne savo vieto[je] stóvu – mažo mokslo Krš. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau Klk. Gero[je] vieto[je] stóva samdyti po kelis metus Yl.
3. intr. būti vertikalioje padėtyje (apie daiktus, augalus): Žvakė nestóvi NdŽ. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta] Skrb. Tai kreivai stóv KII205. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė J. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta Pb. Stóvinčiai medžiai LKKVII189(Krs). Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia Sk. Stuburas medinis stovė́jo Ker. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės K.Donel1. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba K.Donel. Lai stáuna eglikė, nekirsk Klp. Stovėjo eglelė, stovėj[o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi D23. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas DrskD53. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? LTR(Ktv).
^ Ne braškantis griūva, o stovintis LKGII349(Bsg). Traškančioji eglė ilgiaus stovi M. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia LMD.
ǁ būti pasikėlusiam, pasistojusiam: Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi Ktk.
ǁ būti nelanksčiam, sustirusiam: Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi Užp. Skauda jau metai [koją], kap kada kap kuolu stóvi Rš. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi Kdn.
4. intr. būti kur padėtam, laikomam: Šluota kampe stóvi DŽ. Kerčioje stóvi stalelis NdŽ. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j[o] rugių kūliai Eiš. Šakų stirtos stovė́davo Krs. Miltų maišai stóvi primalta Ktk. Miltų stóviamasis puodelis Slnt. Po keliais raktais tos uogos stóvi Šmn. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos Antr. Dabar viskas čia testóvia Erž. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert Rm. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų Dkk. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios Kv. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį Klp. Jis valgį bestóvint paliko KII205. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros Skrb. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo LTsV136(Ldvn). Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko (visai ne šilkas) Trgn. Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse M.Valanč.
^ Du ratu pagiryje stovi (ausys) Klm.
5. intr. būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje (apie naminius gyvulius, paukščius, bites ir pan.): Nume penai stóvi J. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė Vdk. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó[via] Pš. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi Nmč. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kdn. Kur antės stovė́jo, baisus smardas Klt. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo Brs.
^ Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė[je] stóvia LKT121(Vdk). Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? LTR(Vdšk). Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta Slm. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? LTR(Grk).
ǁ tr. užimti (vietą): Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė MPas.
6. intr. būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: Butas stóv prie pat upės KI82. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis LTR(Kt). Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų rš. Daba tebstáuna [rūmas], jei nenūpūstytas yr Krg. Dacinės malūnas an Bartuva stóva Nt. Kai Juodkėnai stóvia, tai te[n] kažkur jis gyvena Rs. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas Sv. In piliakalnio stovė́jo pilis Lel. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų Dbg. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas Vdn. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi Dv. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas J.Avyž. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi DP579. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis Blv. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Dkk. Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo BsPII206(Jž). Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur Ln. Mano žemė apykalniai stovi LKGII504(Jnšk). Akmenėlis stovi – stovi be kojelių NS366. Miškuose tie kapai stovė́jo Stk. Ant šitos obels dideli obuoliai stó[via] Jrb. Jaknos stóvia prie žarnom Ob. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas Ob. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia Klt. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai V.Krėv. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis Krš. Kur palios, ten ežeras stovė́[jo] LKT206(Ig). Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva LKT83(Žlb). Vandenai vis stóvi kaip šulny Ob. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi Upn. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos (ištvinęs upelis užliejo lankas) Bsg. Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų Jon. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas Pgg. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi Ds. Stóvi gruodas, net žemė balta Klt. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango Upn. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva End. Rasa stóvi, rasos laukia (visą laiką apsiniaukę) Bsg. Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest Lel. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas Krš. Papilvėj kilbasos (rumbai) stóvi nuo lazdos Aps. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį Ktk. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! LKT234(Brb). Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia Mšk. Į knygas stóva parašyta Rsn. Nes teip zokane įrašyta stovi MP64.
^ Gera galva, ale blogam daikte stóvi Str. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo (valgo iš dubens su šaukštais) Tvr.
ǁ laikytis iškilusiam (viršuje): Riebuma stóvi viršuj Dv. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo Vž.
ǁ užimti vietą erdvėje (apie dangaus kūnus, debesis ir pan.): Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva Vn. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose J.Bil. Saulė žemai ant medžių stovėjo V.Krėv. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus V.Kudir. Mėnuo stóvia ant dangaus Ar. Debesys ant Upytės stovė́jo Ėr.
7. intr. būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: Darbas stóvi – dienos eina Dkk. O darbas stóvi nepadarytas PnmA. Linai stóvi neverpti Skdt. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas K.Donel. Stóvi laukai da nepjauti Aln. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius Šts. Laukas stóvi pūdymu NdŽ. Žemė dirvonu stovė́jo Rmš. Daug ganyklių krūmais stóvi Ėr. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi Pb. Mėšlai stóvi nevežti NdŽ. Arklių nėra, jie (rugiai) stovė́ję stovė̃s Sdb. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi Lb. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna Mžš. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia Dg. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina Ds. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta Prn. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot Nmč. Pensija stovė́jo kišenė[je] (neišleista) Mžš.
8. intr. Klm, Jon būti užtrūkusiai, neduoti pieno: Karvė stov N. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda Jrb. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio Mrj. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi? Jrb.
9. intr. laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia Ob. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi Klt. Be cukraus nestovė̃s uogos Dgp. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai Šts. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys Šts. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva Šts. Geriausia stóvia ruduokės Žg. Vynas stóvi trisdešimt metų Ėr. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių Upt. Geležinukai (tokie obuoliai) net iki kitais obuoliais stóvi Dg. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi KzR. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s Sdk. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia V.Bub. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą Brž. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo Iš. Kiek benugertum [alaus], o puta stovi ir stovi J.Balt. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau Pb. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta Šts. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos P.Vaičiūn.
10. refl. NdŽ klojėtis: Stóvis linai ant lauko J.Jabl. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis Užp. Juo linai stóvas, juo y[ra] geresni Šts.
11. refl. NdŽ darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: Vanduo stóvisi DŽ.
12. intr. nejudėti, laikytis vietoje (apie daiktus): Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis P.Cvir. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj (negaliu kąsnio nuryti) Dglš.
| fiz.: Stovinčioji banga PolŽ52.
^ Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo (galėjo išsilaikyti nenukritęs), kad ejo (buvo labai išdidi) Ms.
ǁ nejudėti, nevažiuoti (apie susisiekimo priemones): Traukinys dar stóvi stotyje NdŽ.
ǁ nustoti veikti (apie mechanizmą): Stóvi laikrodis, netiksi Žl.
ǁ netekėti, nesruventi (apie vandenį): Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti Krg. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton Rud. Stóvimas, stóvintis vanduo NdŽ. Stovimas vanduo nesveika gerti J.Jabl. Stovė́tas vanduo veikiau į̇̃šala LD380(Zt). Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra Jrb. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys Zp. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs Plšk. Stóvinčias vanduoj LKKIX210(Dv). Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis sp.
^ Ir stóviamas vanduo pūva Grž.
ǁ būti užšalusiam: Nemunas jau stóvi Prn. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė Lp.
ǁ neaugti: Pasodinau, teip ir stovi Pn. Niekas neauga, stóvia visa an vietos Skp.
ǁ prk. nesikeisti: Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi V.Bub. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje rš.
13. intr. tęstis, trukti, laikytis: Mūsų žemėje vasara neilgai stova S.Dauk. Frontas stovė́jo keturis mėnesius Vgr. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų BB1Moz7,24.
ǁ kurį laiką išlikti: Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva! Krš.
14. intr. NdŽ tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. (apie drabužį): Rūbas man gerai pritink, stóv' KII189. Jo švarkas stóvia kaip nulietas Jnš. An tavę ir kalniai gražiai stóvi Sdk. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi Mrj.
| Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys], i gražiai stóvia Mšk.
15. intr. atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį S.Nėr. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme StnD26. Padėk mums prieš jį stovėti PK119.
ǁ būti priešingai nusistačiusiam: Pamušk pagonis, stovinčius priš mus Mž421.
16. intr. I, NdŽ gyventi kur, įsikurti: Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva KlvrŽ. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva Krž. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Dr. Stoviamosios trobos langai užrožėję (užšalę) Ggr. Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko Bt. Kambariai visi stoviami (šildomi) Šts. Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo Trk. Lai ana ten stáuna [ligoninėje], gal išgys Krg. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau Skr. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą Jnš. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė Žln. Lietuviai stovė́jo par jį Dbg. Seniai jau seniai ten (dvare) nieko nebestovima ir nebesustojama Vaižg. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje rš. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? LTR(Mžk).
ǁ gyventi kurį laiką, apsistoti: Numie po dvi dieni stovė́davom LKT112(Klm). Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu LzP. Septynias dienas testov pas savo augyvę BB2Moz22,30.
ǁ būti, laikytis kur (apie paukščius, žuvis ir pan.): Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai Sd. Vėgėlė stóva urve Eig. Didliai giliai anos (žuvys) yr, anos pačio[je] gilmė[je] stóva Plt.
17. intr. būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: Gerai stoviu R406, MŽ545. Bėdoje stovėti N. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis Skr. Ka buvau pusaštuntos [dešimties], da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti Vž. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b[uv]o varinėt Gs. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim (karves tik šiaudais šeriame) Sml. Pri motinos neilgai tebuvęs (trumpai žindytas), nestipras, an vaistų i stóva Krš. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo (griaus sodybą) Pvn. Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu Skr. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo Šts. Ko čia stóvi atsigulęs?! Grž. Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku Skr. Aš be darbo nestóviu penkių minutų Krt. Vokytis be karės nestóva Šts. Man galva kap stovė́[jo], tep ir stóvi (nesu girtas) Kt. Mūso arkliai nestóva riebi Lnk. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa Ggr. Varna be šokčiojimo nestóvi Lp. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano B234. Pečius tiktai ką šiltas stóvia LKT299(Sb). Žiemą padėk pry pečiaus [batus], įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos Jdr. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko Stk. Da raistas stóvi kamaroj Ds. Durys stóv atdaros KI121. Visų trobų pašaliai stovėjo jais (rąstais) užkrauti J.Balt. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi Upn. Aš žinau, kaip pasaulis stó[via] – daug šalių mačiau Btg. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Vvs. Dievas testov tau malonus BB1Moz43,29. Jei yra duktė, tada testov gyva BB2Moz1,16. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj Ch1PvP1,27. Pagirts, kurs stov Dievo baimė[je] Mž386.
| impers.: Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis KII2. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Jrb. Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra S.Dauk.
18. intr. būti, egzistuoti: Testov, t'esie R327, MŽ438. Ar pas jus lytaus stó[via] kada? Skr. Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų KI223. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt Mž12. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų VlnE157. Jo teipajeg valia testov BPI193. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį Ch1PvKol1,17.
| Siuntinė[ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva Rdn.
ǁ refl. įvykti: Tesistov (teesie) man pagal žodžio tavo WP118.
19. intr. Sut būti kieno pusėje, palaikyti, remti: Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti Žem. Anys vienas až kitą stóvi Grv.
20. intr. būti atsakingam: Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti KII286. Aš už tai stóviu (atsakau, užtikrinu), kad šitas vynas čystas KI39.
21. intr. laikytis (kokių pažiūrų): Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo MP45. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios DP549.
22. intr. kreipti dėmesį į ką, vertinti: Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė Grd. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva Užv. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu Tn.
23. intr. Mrj būti priklausomam nuo ko: Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis KI13. Aš labai jo valėj stóviu KI13. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis TDrIV3(Prng).
24. (nlt.?) intr. užsiimti kuo: Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt Všt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva Krš. Jis an to stóvi, užtat nusimano Mžš. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako (suskaičiuoja) Skp. An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt Ukm. Kad an to stovė́tum (pasakas pasakotum), daug žinotum Tvr.
25. tr. N, BPI141 būti vertam, prilygti savo verte: Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva Vvr. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs SD190. Nestovi tieko SD187. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus J. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas J. Jauniejai nė senųjų nebstóva Plng. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva Ms. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau Plt. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio[je] Šts. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų Žem. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos (ps.) S.Dauk. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų BM401(Slnt).
ǁ intr. būti vertinamam: Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi Dglš.
26. (sl.?) intr. kainuoti: Viena bulba kiek stóvi Užg. Jisai teduod ją (uolą) man užu piningus, kiek ji kaštuoj (paraštėje stov) BB1Moz23,9.
27. (sl.?) intr. Žž turėti reikšmę, būti svarbiam: Tu man nieko nestóvi! Lp. Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Al. Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! Krok. O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės LTR(Žl).
◊ abiẽm kójom stovė́ti tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje rš.
akysè stovė́ti Šmn, Yl būti nuolat prisimenamam: Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė J.Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi V.Krėv. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės Mrj. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas] Eiš.
ant akių̃ stovė́ti būti matomam: Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia Jnš.
ant [vi̇́eno] akmeñs stovė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Vn. Stóvia ant vi̇́eno ãkmenio LKT299(Sb).
ant galvõs stovė́ti
1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Juk aš tau ne ant galvos stoviu B642.
2. apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą Šts. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas! Kl.

ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo Nt.
ant kẽlio stovė́ti
1. N būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu B. Ant kelio stovįs, esąs R394, MŽ531.
2. DŽ būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti.

ant krūti̇̀nės stóvi nemalonu, nesmagu: Stóvi ant krūti̇̀nės – lyg katės prišlapinta An.
ant kùpros stovė́ti versti dirbti: Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk Vn.
ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti Dkš, Jrb, Krns, Pkr apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint Skrb. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti Krkn. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt Imb.
ant liežùvio stovė́ti
1. nuolat kalbėti apie ką: Tau tik alus ant liežùvio stóvi Pc.
2. būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt LTR(Vdkt).

ant márgo árklio stovė́ti apie neaiškų, abejotiną, netikrą dalyką: Da čia viskas stóvi an márgo árklio Mrj.
ant mi̇̀slės stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Šitó mergiotė man stóvi in mi̇̀slės Ktk.
ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti
1. Al, Arm versti skubėti, pristojus raginti: Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi Ktk. Teip ir stóvi an penčių̃ Ds.
2. sekti, saugoti: Eigulys ant penčių̃ stóvi (neleidžia medžioti) Kb.

ant sàvo kójų stovė́ti DŽ pradėti savarankiškai gyventi: Jis jau an sàvo kójų stóvi Alv.
ant sleñksčio stovė́ti būti pasirengusiam: Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi Vj.
ant sprándo stovė́ti raginti dirbti: Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos… Žem. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai rš.
ant širdiẽs stovė́ti apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva an ši̇̀rdžia tie grybai (jų pavadinimai), bet neatminu Lkž.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi? V.Bub.
ausysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam (apie ką girdėtą): Par gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausỹs stóvi Vb. Man šita melodija ausys ir stovi Slč.
Diẽvo stovė́ta gerai užderėjo: Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta Trgn.
galvojè stovė́ti
1. Ob būti visą laiką mintyse: Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę Mrj. Jo paveikslas mano galvõj stóvi Prn. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia J.Paukš.
2. atrodyti: Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu Nč.

kai̇̃p ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti labai nerimauti, baugštytis: Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs Žem. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kai̇̃ an ýlų Mrs. Stóvi kàp in ugnès Vrnv.
kai̇̃p ant délno stóvi aišku, suprantama, akivaizdu: Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės Dkšt. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno A.Baran.
kai̇̃p stóvi
1. Slk, Brž be nieko, be jokio turto: Jis tur eiti, kaip jis stov N. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kai̇̃p stóvim Užp. Paėmė ją [už žmoną] kai̇̃p stóvi Mžš. Sūnus iš namų išėjo kai̇̃p stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs Skrb. Atėjo kai̇̃p stóvia – nieko neatsinešė Šln. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kai̇̃p stóvi Mžš.
2. visiškai (vienas): Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres Dg. Esu vienas kai̇̃p stóviu Šr.
3. Prn visai suaugęs: Daba merga kai̇̃p stóvi Ar. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi Gs.
4. Lt nepasirengus: Jis kàp stóvi, tep ir išėjo Alk. Išvarė žmogų kai̇̃p stóvi PnmA. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti Žem.
5. su viskuo, viską paėmus: Až tavo ūkį kai̇̃p stóvi tris stūkstančias duot[ų] Ds. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi Gs.

kai̇̃p stóvi, tai̇̃p brangùs (bagótas) Plv, Alk nieko neturi: Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė], ir už pono nuej[o] [duktė], tai ką pasakysi?! Krok. Aš nieko neturėjau – kai̇̃p stóviu, tei̇̃p brangi̇̀ Kdl. Kai̇̃p stóvi, tei̇̃p bagóta Skr.
kálnu stovė́ti slėgti, varginti: Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia Pt.
kójose stovė́ti savarankiškai gyventi: Kójėse visi vaikai stóva Vn. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai] Krš.
krūti̇̀nėje (kriūti̇̀nėje) stovė́ti kelti nerimą, rūpestį: Stóvi tavo žodis kriūti̇̀nėj Vj.
nei ei̇̃ti (bė́gti), nei stovė́ti nežinia ką daryti: Anas man kai atkirto, tai nei ei̇̃t, nei stovė́t Ml. Nei bė́gt, nei stovė́t Ds.
plaukai̇̃ stóvi ant galvõs [pasišiáušę Lc] siaubas ima: Tau plaukai stovia ant galvos, kaip velnią būtum pamatęs LTR(Grz).
prie apkaklė̃s stovė́ti būti arti, greitai įvykti: Smertis pri apkaklė̃s stóva Vgr.
prie puši̇̀nių stovė́ti būti nekviestam prie stalo: Tu jo gerasiai draugas, ale jo veselioj aš taũ regiu prie puši̇̀nėm stóviant Prng.
prie žõdžio stovė́ti tesėti pažadą: Kad visi taip stovė́tų pri žõdžio, tai pupą už ausies užmetus galėtų gyventi Brs. Kaipo žmogus, pri žodžio stovįs, atiduodu tamstai piningus M.Valanč. Bene prižadėjai kitam ką gera padaryti, o ar stovėjai pri žodžio? P.
stulpù stóvi Trgn apie mirštančio, nualpusio akis: Tęsia (velka) žmogų, o jo akys jau stulpù stóvi Žl.
širdyjè stovė́ti
1. kilti nuojautai: O man vis širdỹ stóvi, kad čia kaimynų darbas Rmš.
2. teikti nerimą, rūpestį: Palikom močią sergančią – stóvi širdỹ ir stóvi Aln.

širdi̇̀s stóvi stačià (ant pakáušio) šiurpas ima, baisu: Širdi̇̀s ant pakáušiu stóva iš baimės Šts. Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stova Skd.
už (kieno) nùgaros stovė́ti slapta remti, palaikyti, nurodinėti: Už jų nugaros stovi pramoniniai ir finansiniai sluoksniai rš.
už pečių̃ stovė́ti būti arti, greit įvykti: Ką darysi – jau ir kita bėda už pečių̃ stóvi Grv.
vi̇́ena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės, pavojaus: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greit sudegintas), todėl taip kalbi V.Krėv. Viena koja jau grabe stoviu rš. Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo Klvr.
žõdžiai stóvi už dantų̃ rūpi, norisi kalbėti: Man tik tik stovė́jo žõdžiai už dantų̃ Vlkv.
žõdyje stovė́ti tesėti pažadą: Visi anie tokie neteisingi, žõdė[je] nestóva Užv. Daugiau jumso (jūsų) paršelio, sakau, nebimsu, kad drato neįsukot, nestovė́jot žõdė[je] Lk.
apstovė́ti
1. tr. apeiti pastovint: Visas tris pečiaus puses apstovė́siu Lp.
2. refl. R sustoti, liautis judėti: Par upes, kalnus, pakalnes ėję, tyrus užėję apsistovėjo LMD(Sln).
3. refl. Š, Rtr, KŽ užsibūti stovint, užsistovėti.
4. refl. apsiprasti stovint: Aš apsistovė́jau ir stovėsiu, iki autobusas sustos Mrj.
5. tr. ilgai stovint priminti mėšlo, apminti: Kūtės durys apstovėtos, negal atdaryti Šts. Loviai apstovė́ti, reik pasikreikti Šts. Gyvoliai apstóva eglašakes ir skujas, ir y[ra] geriausis mėšlas Šts. Apstovė́ta staklės vištų, nėr jau kitur vietos – kaip tvarte Ut.
| prk.: Aš dar apstovėsiu (suvedžiosiu) ne vieną [merginą] Šts.
| refl.: Apsistovėjęs lovys, įšalęs Žem. Eik, tvartą palygink – karvės apsistovė́jusios Skr. Pašalas iškela akmenis ir apmintą, apsistovė́jusį medį Tl.
6. intr. stovint aplipti, apkibti nešvarumais: Dumblu jau apstovė́jusios tokios lydekos nutvertos Žeml.
7. refl. aptrešti: Eglė nugriuvus, apsistovė́jus Skrd.
8. refl. nusistoti (apie vandenį): Palauk, kolei vanduo apsistovė̃s, tada pamatysi, kur įmetei peilį Al. Kai vandenėlis apsistovėjo, bernelis mergelę prikalbinėjo LTR(Alv).
9. refl. pasidaryti pastoviam: Kole apsistóvi rudenį oras, tai viso būva: lietų, droblių Dglš.
10. refl. apsigyventi, apsistoti: Anys čionai apsistovė́jo Švnč.
11. tr. gerbti, branginti: Jis manę neapstóvi Kb. Labai savo apstóvi, mažiausį daiktą Rdm. Jis moka žmogų apstovė́t Pns.
ǁ Pns stengtis kam įtikti: Jiej nesugodo, kap jis apstovė́t Lp.
12. intr. taupyti, neeikvoti: Turėsim daugiau lėšų, neapstovėsime apie skatiką LzP.
13. (sl.?) tr. apginti: Tu nebijok, aš tavi apstovė́su KlvrŽ.
14. (vok. bestehen?) intr. prš išlikti, išsilaikyti.
| refl.: Lepūnai neapsistovės po akimis tavo Mž511. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj ir, vis pabaigę, apsistovėt BtPvE6,13. O jis (Dievas) yra pirm visų, ir visi daiktai per jį apsistovi BtPvKol1,17.
atstovė́ti Š, Rtr
1. tr. K, J, KŽ stovint atbūti, atlikti užduotį: Eik už jį atstovė́k [sargybą] Ėr. Drebi, kol atstóvi šalty karaulą Pl. Tas kareivis, kap atstovėjo savo, atėjo pas karaliūną BsPIV183(Brt).
2. intr. kurį laiką stovėti: Kareivis atstovėjo valandą po šautuvu rš. Atstovė́jo, prispirko, ko reikia Ob. Na ir atstovė́jau, iki gavau PnmA.
ǁ refl. tr. išbūti reikiamą laiką stovint: Senas žmogus jau savo atsistovė́jo, tegu sėdi Mrj.
3. refl. pakankamai išbūti tam tikroje vietoje (apie daiktus): Bažnyčia sena atsistovė́jo, dabar jau kita Žlp.
4. refl. RtŽ, LL296, DŽ, Dglš, Vb, Užp išbūti reikiamą laiką padėtam, paliktam, stovint įgyti reikiamų savybių: Jei gerai atsistóva [linai], greit išmini Krš. Jau atsistovė́jo [linai], jau ims lauk iš tos markos, kreiks an dobilienų Plt. Ka šilta yr, greit atsistovė́[ja] linai KlvrŽ. Anus (kanapius) liuob mirkys, džiovins, mins – neatsistovė́jos be mirkymo Lž. Atsistovė́ję linai minas geriau, braukias geriau, pluoštas gražesnis Km. Metas jau linai iš kratos imt – senai atsistovė́jo Kp. Rudenį tai tokio obuolio nevalgysi, ė kai atsistóvi, tai kaip medus Sdk. Pritinka mažinti degtinės gėrimo mada ir neišsivaikščiojusio ir neatsistovėjusio vyno pomėgis rš.
5. intr. išbūti tinkamam, nekeičiant savybių, tverti: Metų trisdešims keturiasdešims atstóvi, kad gerai padengsi [šiaudinį stogą] Aps.
ǁ tr. išbūti, tverti ilgiau už ką: Šitas dangtis (stogas) atstovė̃s dešim tokių dangčių Zr.
6. refl. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Atsistovė́jusi žemė gera visam kam Šts.
7. refl. atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti: Ar atsistóvi tavo pienas eketėj? Ktk. Vanduo reikia imti atsistovėjęs iš tvenkinio rš.
8. tr., intr. atidirbti, atbūti už ką: Mergos vietą neatstovė́si, eik už piemenę Krš. Jei neraštingas – moka susiedui penkius rublius, ir susiedas atstovė́davo (atbūdavo mokesčių rinkėju už neraštingąjį) Grz.
9. (sl.?) tr. KŽ atlaikyti, laimėti: Amatininkai virsta į paprastus darbininkus, nebegalėdami atstovėti lenktyninę kovą su dirbtuvininkais A1884,302.
10. (sl.?) tr. atremti: Vieni patys neprietelių neatstovėtų J.Šliūp.
11. tr. KŽ, Ml, Slnt atstoti, pavaduoti, prilygti verte: Šito rožė viena visą darželį atstóvi Klt. Šeši vaikai buvo, pri darbo atstovė́jo darbininkus Ms. O paminklai ir vainikai ant jų kapų neatstovės jų pačių gyvybės… Pt. Jonukas iš čia nuėjo stačiai prie uriadninko, kurs atstovėjo čionai vyresnybę LzP. Berneli mano, jaunasai mano, neatstóvi bernelis man už aukso žiedelį DrskD71.
įstovė́ti
1. tr. Š, Ser, NdŽ, KŽ ilgai stovint įduobti, išstovėti: Aš įstovėjau vietą bestovint (bestovėdamas), t. y. įlinko žemė nuo stovėjimo J. Mes įstovėjom aukštą kalnelį, tikt nesulaukėm mūsų brolelį KlvD249.
2. refl. ilgai stovint susislėgti, susigulėti: Išvežkit žemę ant lauko ką tik iškastą – paskui, kai sužels ir insistovė̃s, nei kirviu neinkirsit Krok. Žemė įsistovėjus, negali pakaupt Rmš.
3. refl. N stovint įgyti reikiamų savybių.
4. refl. KŽ ilgai stovint įjuosti, apaugti nešvarumais: Dugnas bliūdo įsaltęs, t. y. įbuvęs, įsistovė́jęs JI538.
5. refl. NdŽ, Ser nevažiuojamam, nedirbamam įsiganyti (apie arklius): Niekur nevažiuoja, arkliai insistovė́ję Lp.
6. tr. stovint pamėgti: Jauniklis meta kaip už ausių, paspringsta, užsikosėja ir nepadėkojęs smunka į savo įstovėtą vietą rš.
7. refl. kur būnant, gyvenant įprasti, apsibūti: Įsistovė́jom vienoj vietoj, tai tingu dabar kitur kraustytis Š.
8. refl. įsisenėti, įsigalėti, įsišaknyti: Liga įsistovė́jo, t. y. įsenėjo J.
9. refl. žr. nustovėti 18 (refl.): Iš jūrių amoniako dalis turi eiti atmosferon, kol įsistovės tam tikra pusiausvyra rš.
išstovė́ti; H162, LL296
1. intr. Rtr, Š išbūti kurį laiką stovint, stačiam: Valandomis ji išstovė́davo ties langu NdŽ. Aš išstovė́jau savo adynas J. Kaip žydo žvakės išstovė́jo par visas mišias, nė vienas neatsiklaupė Vkš. Kur ten atsisėsi – išstovė́jom, i viskas Erž. Kad tu galėjai per dieną an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit Brt. Man patinka tapyba, grafika – galiu ilgai išstovėti prie paveikslų, užmiršdamas, kad laikas bėga V.Bub.
2. intr. pajėgti išbūti stačiam, įstengti stovėti: Aš jau neišstovė́su: mun jau devinta dešimtis Krš. Gerai, ka užleido vietą: nu Šiaulių nebūčiu išstovė́jusi Rdn.
3. tr. Š stovint išduobti, išminti: Toks laukimas buvo – duobės pri lango išstovė́tos! Krš. Pakratytum susimildamas arkliam, duobę name (tvarte) išstovė́jo Srv. Mes išstovėjom kalne duobelę, mes nurymojom aukštą tvorelę StnD24. Kalne duobes išstovėjo, stiklo langus pražiūrėjo LTR(Blnk).
^ Aš tę duobės neišstovė́jau (blogo nepadariau), ką inejau Krok.
4. tr. NdŽ stovint, laukiant ką gauti, laimėti: Ar ką jis išstovėjo vakar tenai? J.Jabl. Ką dabar aš tę išstovė́siu – apsisukau i parėjau Jrb. Stovi pardien atejęs kai ažu skolą [kaimyno vaikas] – ką tu čia išstovė́si?! Klt.
5. intr. išbūti kurį laiką padėtam, paliktam: Išstóva po mėnesį [algos] piningai nepraimti Krš. Apie mėnesį išstovė́jo lauke nukastos bulbos Krs. Par naktį uždegta [elektra] išstovė́jo, ot apsileidę! Krš.
| refl.: Per visas vainas ta brička išsistovė́jo alksnynė[je] Ss.
ǁ tr. būnant padėtam per kurį laiką pasikeisti, prilygti savo ypatybėmis kam:
^ Linai stovėdami išstóvi šilką (pasidaro kaip šilkas) Zp. Kad linas stovi – auksą išstovi, kad vilnos stovi – mėšlą išstovi LTsV374(Krž).
| Ką ana išstovė̃s, šitó suknelė (jokios naudos, kad ji stovės) – reikia nešiot Klt.
6. intr. DŽ išsilaikyti tinkamam, išbūti nekeičiant savybių: Lig pavasariui išstóvi tie obaliai Ul. Žaliai nudažytos samanos par visą žiemą išstovė́davo žalios, nenublukdamos Skrb. Bėras arklys išstova vienu plauku, o kiti maino Šts.
| refl. Mrj, Alk: Skintiniai obuoliai ilgiau išsistóvi Dkš.
7. refl. I, N, K, Š, LL297, Rtr, DŽ išbuvus reikiamą laiką padėtam, paliktam, įgyti reikiamų savybių: Išsistovė́ti yra išbūdyti (išbūti) J. Pakloji linus, tai išsistóvi, tada vėl surenki Trgn. Šuniarūgštiniai obuoliai būna skanūs, kai išsistóvi Kt. Išsistovė̃s [vynas], bus stipresnis Bgt. Grūdai sušutę tuose sandėliuose, neišsistovė́ję gerai Iš. Kai jie išsistóvi, kitoniški rugiai Kdn. Biškį y[ra] drėgni, rasi išsistovė́s šiaudai Trk. Ka būt į žaginį sudėtas, išsistovė́tų tas šienas Jnš. Parvežę pupas iš lauko, tuoj nekuldavo, bet sukraudavo klojimo gale, ka išsistovė́t Skrb. Sėklai nereikia labai sausų dobilų, išsistovė̃s ant rąstų sumesti Srv. Vasarojus greit išsistóvi Pc. Jau avižos išsistovė́jo, gali vežt Sml. Išsistovė́ję malkos vis geriau dega Trgn. Išsibūva, išsistóvi lašinys, gardus pasdaro Klt. Jau sudėtas skilandis, balanėlėm apdėliotas, gerų pakulų virve aprištas ir pakabintas ant aukšto išsistovėti J.Balt.
8. tr. ilgai viršum laikantis, plytint (vandeniui, sniegui) sunaikinti, išgadinti: Daiktais išstovė́jo javus [sniegas] Lp. Pasėjo linus – neužderėjo, vanduo išstovėjo LTR(Kzt).
ǁ refl. ilgai stovėti, telkšoti: Ar žuskars rugys pavagiais – vagosa vanduo išsistovė́jęs Rod.
9. refl. nedirbant, stovint išsiilsėti, išsiganyti: Tai šit lekia kūmai geru žiemos keliu, arklys pašertas, išsistovėjęs rš.
10. intr. kurį laiką gyventi, būti apsistojusiam: Čia kareiviai da buvo ilgai, visą birželio mėnesį išstovė́jo Lc.
| Lig Naujų metų pasamdytas išstóvi Gsč.
×11. (plg. l. wystać, rus. выcтoять) intr. BzB290, MT43 atlaikyti, pakelti, ištverti, iškęsti: Nieks nėra tvirtas, nieks nėra išstovintis prš. Ir kas išstovės, kada jis pasirodys? VlnE38. Kas gal dėlei jo keršto išstovėti? BBNa1,6. Apsivilkit šarvu Dievo, kad galėtumbit išstovėti prieš buklius užkabinėjimus velino NTPvE6,11.
nustovė́ti
1. intr. LL269, DŽ galėti, pajėgti stovėti, ištverti stovint: Kojos įsmilko, nebgaliu nustovė́ti Up. Galop ji visai pavargo, nebegalėjo nustovė́ti ant kojų NdŽ. Kol nustóva kojūse, tol negydos Krž. Ar girtas, kad ant kojų nebnustóvi? Srv. Jau tik supas, nenustóvi – dar in stulpą švokšters Pv.
2. intr. I galėti ramiai, nejudant išbūti vienoje vietoje: Vaikas juda ir juda, nė minutės nenustovi vietoje rš. Ašiai negaliu ant vietos nustovė́t: einu ir einu Ob. Nušertas arklys nenustóvi, trypia J. Mikli merga nenustóvi: vis kruta, vis dirba J. Gi gal grūdais šeriami arkliai, kad nenustóvi ant vietos?! Srv. Brolio arklys sušalęs, nebenustovi vietoje Žem. Būčiau pragėręs ir antrą šimtą, liustaunas žirgelis nenustovė́jo JV193.
| prk.: Nebnustóva (nekantrauja, nebeištveria) – nagai patys dreba Trk. Prakeikta močeka negali nustovėt, rūpinas, kad ką greičiau instumt duobėn BsMtII106(Sv).
^ Nenustovi kai an žarijų Švnč. Nenustóvi kaip ant adatų Ds. Nenustovi kai arklys nupenėtas Str.
3. tr. BŽ362, NdŽ nuvarginti stovėjimu: Stovėdamas nustovė́jau kojas Gdl. Kojas nustovė̃s [veršiukas] tvarte, kai nevesi laukan Klt. Aš nustovėjau savo eiklias kojeles, ik perkalbėjau savo jauną mergelę (d.) Ldvn.
| refl. SD386, BzF177, LL296, Rtr: Nusistovė́jo kojos bestovint J. Arkleliuo kūtė[je] kojos nusistovė́jo – išleiskiat pasimankštinti Plt.
4. refl. ilgai stovint apsilpti, nuvargti: Arklys nusistovė́jo pririštas DŽ1. Labai nusistovė́jau, reikia atsisėst Kp. Nūsistóva paršukai staldė[je] Jdr. Galvijai reikia išleist palakstyt, kad nenusistovė́tų nuo kojų Ds. Pardien stačias, tai ir nuo kojų nusistovė́jau Trgn.
5. refl. ilgai nedirbamam, nejojamam, nevažiuojamam pailsėti, sustiprėti: Arkliai, paržiem nusistovė́ję, gerai dirbs žemę Užp. Eina strimpsėdamas kaip nusistovė́jęs arklys Vžns. Kumelė nusistovė́jusi buvo, užtat taip laigo Ll. Arkliai nusistovėję ant namų labai greitai bėgo Ašb. Žirgelis stainioj nusistovėjo, už kito mergelė tai nutekėjo KrvD37.
6. intr. kurį laiką išstovėti: Stovėk už mano pečių, ir tep perdien nustovė́si Lp.
7. tr. Sut, N, BzF9, NdŽ, KŽ ilgai stovint (ppr. ko laukiant) padaryti žymę, išduobti, išminti: Ir nustovėjom kalne duobaitę, ir prakilnojom uosės tvoraitę KlvD339. Jokit, broliai, nestovėkit, nenustovėkit viešo kelio (d.) Mrj.
8. tr. stovint nutręšti: Gyvuoliai nustovė́jo daržą J. Nakčiai suvaro gyvolius į bandodaržį, kad nustovėtų žemę Kv. Kur gyvoliai nustovėjo, javai geresni Up. Karvės daug trąšų nustóvi (stovėdamos primina) Dglš.
^ Po kuokinei pirkia kai karvių nustovė́ta Švnč.
9. tr. Kn užgožti, nustelbti: Medis nustovė́jo bulves, t. y. nusmelgė J. Medžiai javus nustóvi savo šešėliu K.Būg. Ar iškirst reikės tuos medžius, ar ką – tik dirvą nustóvi Srv.
10. intr. išlikti nesuvartotam: Ar ilgai tie agrastai nustovė́s? Suėsma Krš.
11. refl. išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių: Nusistovėjęs vynas SD419. Alus nusistovė́jo, geresnis pasdarė Ds. Linus pamerkdavo, [jie] nusistovė́davo Ds.
12. refl. KŽ netekti stiprumo, išsivadėti, nusistelbti: Tavo alus jau nusistovė́jęs Slm.
13. refl. SD192, Sut, N, NdŽ atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti (apie skystį): Nusistovi alus, nugula mielės alaus SD44. Šalta, o pienas nenusistóvi Ktk. Vandenys ežere nusistovėjo LTR(Švnč). Misa gal jau nusistovė́jo Ds. Sudžiovinto augalo žiupsniuką apipilti verdančiu vandeniu, palaukti, kad pritrauktų, nusistovėtų ir tuomet vartoti rš. Kol vandenėlis nusistovė́jo, bernytis mergytę sau parkalbėjo JV284.
14. tr. DŽ ilgai viršum stovint, telkšant išgadinti: Nustovė́jo vanduo javus Srv. Žemė nustovė́ta vandenio Ėr.
15. refl. nutekėti, susigerti į žemę (apie vandenį): Jei vanduo nenusistovė̃s nuo runkelių – šaknys supus Krok.
16. refl. Klt nusivalyti po veršiavimosi: Reikia pasaugot, kai nusistovė̃s [karvė], kad atsgręžus nesuryt Ob. Apsteliavo karvė ir ilgai nenusistovė́jo Vdn. Jeigu karvė po teliui ilgai nenusistovė́jus, tai reikia duot jai kokių žolių Prng.
17. intr. išgyventi, laikytis kur: Teip nustovė́jau pas tą mokytojį Vgr.
18. intr. DŽ1, KŽ pasidaryti pastoviam, įsivyravus nesikaitalioti: Oras nenuostoviąs, gal apsimainyti IM1847,20. Giedra nuostovianti IM1849,16. Senovės rūbų pasiuvimas nustovėdavęs trisdešimt keturiasdešimt metų rš(Grz).
| refl.: Nusistovėjo saulėtos dienos, žvaigždėtos naktys A.Vien. Dabar orai nusistovė́jo giedrūs, šaltūs Krs. Šalčiams nusistovėjus, antys, kragai, gulbės persikelia į Dusios ežerą sp. Nusistovė́ję gyvosios kalbos dėsniai NdŽ. Gyvenimas kaip plati upė nusistovėjusia vaga tekėjo, o tu nori tą upę užtvenkti, kita vaga nukreipti V.Krėv. Negalima juk ardyti nuo amžių nusistovėjusios tvarkos ir be gerų žmonių pagalbos imti rinktis pačią (juok.) I.Simon.
19. intr. būti pastovaus nusistatymo, tvirtų pažiūrų: Absalono brolis nenuostoviąs ir nedoro drąsumo I.
◊ kai̇̃p nustóvi
1. kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą): Saiką pylė kai̇̃p nustóva – teisingas buvo ano saikas Šts. Pilną šaukštą kai̇̃p nustóva gėriau liekarstų Šts. Pripylė sėtuvę kai̇̃p nustóva KlvrŽ. Duodu litrą [kruopų, obuolių] kaip nustóva Lk.
2. iš viso (apie kiekį): Keturi esam kaip nustóva KlvrŽ.
pastovė́ti intr.
1. R, N, Sut, K, M, L, Rtr, DŽ1 kurį laiką stovėti: Jis pastovė́jo kiek laiko, laukdamas atsakymo NdŽ. Skubėjo užkasti [mirusį] – iš tolie atvažiavęs tik pri kapo pastovė́jo Krš. Vaikai atbėgs, pastovė̃s i vėl nubėga JnšM. Kad ilgiau pastovė́čia, ir būt šalta Pb. Pastovė́k pastovė́k, ką aš tau pasakysiu! Aps. Pastovė́k, lig ateisu J. Pastovỹ, paka (kol) aš grįšiu Lz. Prašom sėst. – Pastovė́sim, didesnės paūgėsim Mrc. Ačiū, pastovėsiu, didesnis augsiu (atsako svečias, prašomas sėstis) LTsV865(Šil). Išeis vienas į kiemą, išeis kitas, pastovės prie vieno trobos kampo, pastovės prie kito, pasiklausys J.Paukš. Prieš vėją pastovė́jau išsižiojus i apsirgau Klt. Ko pas tavi eiti, a kieme pastovė́ti?! (sakoma nevaišingam) Krš.
| refl.: I pasistóvia jis (senukas), i pasisėdžia Grd. Pastóvas, pašnekas, praeina tas laikas Krš. Pasistóvit, ponai svotai, pasistóvit, pasistóvit JV532.
ǁ atsistojus kurį laiką laukti: Papuola, kad kadum reikia eilioj pastovė́t Ps.
ǁ sustoti: Pastovėkiat pastovėkiat, – šauks anys, o niekas nesugrįš BBNa2,9.
2. R, MŽ, N galėti, pajėgti stovėti: Truputį pastovėti gandriukai pradeda tik po dviejų savaičių T.Ivan. Ką jis pridirbs, kad jis ant kojų vos pastóvi Mrj. Te tokia srovė, kad giliau įbridęs nelabai pastovė́si Sb. Ma[no] duktė kap mendrelė buvo, ana an kojyčių nepastovė́[jo] LKKXIII125(Grv). Tik (taigi) negaliu pastovė́ti, mun sukas galva stipriai Žeml. Vos ne vos pastovėjo ant kojų savo MP146. Stuopikę išgėriau, nebepastovėjau, veskit mane gulti, neduokit parpulti KlvD314.
ǁ tilpti statiems, sustojusiems: Mūsų šaly teip dideli auga kopūstai, kad po vienu lapu gali čielas korpuzas vaisko pastovė́t BM3(Kp).
3. LL269 ramiai, nejudant pabūti: Nė vienas jų minutės nepastovėjo dykas per visą dienelę, o ristele, risčia, prorisčia J.Balt.
4. kurį laiką pabūti stovint, atliekant kokią pareigą, užduotį, dirbant ir pan.: Tuoj varysiu karves [iš ganyklos], pastovė́k (pasaugok atsistojęs) nuo burokų Ėr. Pastovėk prie vištom, paki pales KlbIV87(Mlk).
^ Esu jau ir už stalo sėdėjęs, ir kampe pastovėjęs KrvP(Al). Bernu pasitikėsi, kai su juo už grotelių pastovėsi (ištekėsi) KrvP(Vrn). Smulkiai malsi – pastovėsi, plonai verpsi – pasėdėsi PPr51.
5. pabūti kurį laiką kur padėtam, paliktam, nenaudojamam: Kokie lašiniai: ne surūdėję, ne nėko, o pastovė́ję Krš. Pastovė́jęs viralas, nevalgyk Klt. Da šiandie tepastà (tepastovi) varstotas: rytoj baigsiu meistravot, ir išnešma Lkm. Pastovėjo priemenėn sviestas [ir sukietėjo] Rud. Pasodinom anksti, pradėjo lyt lyt lyt, pastovė́jo šlapio[je] žemė[je] – parpus bulbių mažiau prikasėm Mžš. Pagistovėjo aukštas kraitelis aukštam svirnely (rd.) Jž. Obuoliai kad tik pastóvi, tai ir supūsta Sld. Pastovė̃s da staklės, kolei pasveiksiu Aln. Neturu kada kult, lei pastóvie LKT155(Škn). Pastovė́davo [rugiai], tąsyk veždavo į klojimus namo LKT186(Čk). Ale graži aviečių arbota – rausva, kai pastóvi Vdn. Išminko duonytę, pastóvi kiek laiko ir – an lopetos Dgp. Kap verdi juos (ungurius), vanduo kab pastóvi, tai kab drebulė Rud.
| refl.: Tegul pasistóvi vynas, bus gardesnis Alk. Alus, ka pasistovė́s, būs geresnis Lkv. Ir šermukšniai, kai pasistóvi, gardūs Sdk. Tik pakrėsti [obuoliai] neskanūs, turia pasistovė́t Raud. Ir skanus, kap va pasistóvi [skilandis] Dg. Tegul [šienas] pasistovė̃s kūgiuos Pnd.
6. išsilaikyti tinkamam, nekeičiant savybių: Kiaulės mėsa ilgiau pastóvi negu avies Kp. Ne visi obulai tė[ra] pastóvintys Vvr. Kol troba gali pastovėti (negriūva), vis šiokia tokia nauda Žem. Kūtės buvo dar pastoviančios, o vė[ja]s sugriovė Šts. Dvejus trejus metus pastovė́jusius [šiaudinius stogus] reikėjo parrišti (su karklo vytelėmis pritvirtinti naujus šiaudus) Všv. Pastateliai da pastoviantys Kl. Trobikė ten da pastóviama Krkl.
^ Ir eglė ilgiaus pastova traškančioji IM1852,36.
ǁ tverti, neplyšti, neirti: Tas raištis (skara) dar pastóvįs, dėl to ir prašau dešimt litų – jug ne palaikis Šts. Kas tokims [vaikėzams] pastovė́s: duodas, eina galvoms – drobužis jau i kiauras Krš.
ǁ laikytis nepaliestam, neišleistam: I braškes tie vaikai nuskina, i geresnes uogas – kas ten pastovė́s! Krž. Kitą daiktą ataveža – pastóvi, o arielka nepastóvi (greitai išperka) Skdt.
^ Pijokams piningas nepastóva Rdn.
| refl.: Per tave niekas nepasistóvi Alk.
ǁ būti tvirtam, pajėgiam: Dar pastovį̇̃s žmogus buvo, t. y. nesenas dideliai J. Juk pastovįs dar gyvolelis, o ryt reikės kraujį paleisti (papjauti) ž.
| prk.: Čia pastovintys (pasiturintys) ūkininkai, matyt, gera žemė Dr.
7. išbūti, išsilaikyti vienoje vietoje (apie daiktus): Dantis ant dančio nepastóvi (dreba) Ob.
^ Par darbymetį ir akminas ant vietos nepastova, ir tas juda NžR.
| Mun adata nepastova (vis dingsta, kur nors nusimeta) – kaip svetys Šts.
8. pagyventi, pabūti (pas ką): Vaikas kokį mėnesį pastovė́jo iš Vilniaus Krš. I kažinaičiais kas tas y[ra], ka pri tų vaikų tėvai nepastóva End.
ǁ refl. ilgai išgyventi: Pasistovė́jusi buvo senikė, šimtą turėjo Grd.
| Ta karvė jau pasistovė́jus: be dviejų metų neleidau Jrb.
9. išbūti ilgesnį laiką parsisamdžius: I buvom musintais geri, ka pastovė́jo i šeimyna Ms. Prasti gaspadoriai, kad šeimyna nepastóvi Lnkv.
10. H162, R67, MŽ89 iškęsti, ištverti, atsilaikyti: Daug nepastovėjo prieš tas ant jų siaučiančias vėtras Kel1881,31. Kaipogi pastovės karalystė jo? BtMt12,26.
11. apsieiti, išsiversti: Kaip tik koks subruzdimas ar atlaidai, ar svečiai – ir beatlekanti Marcė munęs ieškoti: negalia anie be munęs pastovėti S.Čiurl. Pargabena … vėl kitus nėknėkius, be kurių negali ūkininkas pastovėti A1884,276.
12. trukti, tęstis: Pastóva kokį porą savaičių šalna, i vėl tujau šiltai Vvr. Jegu teip pastovė̃s oras, ne kažin kas bus Trgn. Maž pastovė́jus, turėjo būt sugautas DP211. Kur nebūdavo per didelio puolimo, tai pastovė́davo pruntas Vlkv.
| refl.: Ale, dėkui Dievui, pagada pasistovė́jo Pc.
13. (l. postać?) būti kur, atsirasti: Mergel, duo man blynelį – aš tau an gero pastovėsiu (būsiu, kai reikės pagalbos) (ps.) Ad. Ir nepastovė́jo nė vienas melas nasruose jo DP3.
◊ [nė] kójai nepastovė́ti nebūti kur nuėjus, nesilankyti: Da mano kója pas juos nepastovė́jo Gs. Kad tu man šitep padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė kója čia daugiau nepastovė́tų! Gs. Kad man nė tavo kója karčemoj nepastovė́tų! Gdl.
sàvo vi̇́eno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi J.Jabl.
parstovė́ti tr. įminti, įslėgti, ilgai stovint (ppr. ko laukiant): Ji ir kiemo tvorelę parstovėjo (jo belaukdama prie tvorelės, berymodama ten, tvorelę sugriovė) J.Jabl. Aš parstovėčiau kalną klonelį, brolyčio belaukdama N343. Mes parstovė́jom klevo grindeles, mes paržiūrėjom šviesias akeles JD1174. Jau kryžkelėlį parstovėjom, da nesulaukėm broliuko savo NS494. Šviesus kardas vagio neparkybos, bėras žirgelis stainios neparstovė̃s JD789.
ǁ sunešioti, sudėvėti: Jis parstovė́jo ožio čebatus JV1098.
pérstovėti Š
1. intr. BŽ362, DŽ1 ištovėti, praleisti laiką stovint: Pérstovėjo gerą valandą NdŽ. Párstovėjo motyna pri duobės kaip stulpas, ne sujudėt nesujudėjo Krš. Par dieną pártovu pri vaiko, nėkur neišeinu Krš. Šią naktį par naktelę žirgas párstovėjo pas mano aukštą svirnužėlį JV29. Aš perstovėjau tamsią naktelę ir pražiūrėjau stiklo langelį LTR(Krsn). Aš miegelio nemiegojau, an rankelių perrymojau, an kojelių perstovėjau LTR(Lš).
2. tr. BŽ362, NdŽ stovint nuvarginti, nustovėti: Aš išginiau jautelius in lankelę, pérstovėjau kojeles per naktelę DrskD128. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė JR44.
3. tr. BŽ362 pralaukti, kol praeis: Pérstovėti lietų NdŽ.
4. tr. NdŽ, Vkš ilgiau už kitus išstovėti, išsilaikyti (apie daiktus): Namas pérstovės ne tik mus, bet ir mūsų vaikus DŽ1. Mano marka tavo šimtus parstovės NžR.
ǁ viršyti stovėjimo (laikymo) terminą: Už perstovėtą laiką reikia atskirai mokėti rš.
5. intr. išbūti kurį laiką, išlikti nepasikeitusiam, nepraradusiam savybių: Mūrai dar ligšiol párstovėjo Ps. Klumpis, nuteptas su meisos sulte, nesproginė[ja], párstova lig pat nudildamas Šts. Tokiu spasabu uždaryta bačka [su tabaku] gal parstovėti kelerius metus S.Dauk. Tas kalnas parstovė́jo septyni metai, daugiau, daba i tą išdirbo Rd.
6. intr. Arm per ilgai stovint prarasti geras savybes: Kap pérstovi, tai byra grūdai Eiš. Pérstovėj[o] jau javas, grūdai byra Dv.
| refl. BŽ362, NdŽ: Rugiai byra, kab jau pérsistovėj[o] Žrm. Rugiai pérsistovėjo jau, lenda žemėn Al. Jau obuoliai persistovėj[o] an medžio Mrs. Pérsistovėjo duona pečiuj, tai ir sujuodavo Vj. Jau pavakarys atėjo, pietai persistovėjo, o klebonas nesikelia… Žem.
7. tr. ilgiau išgyventi, pergyventi: Juokias žmonys, kad párstovėsu dukteris Pp.
8. tr. susidurti su kuo, turėti reikalų, perleisti:
^ Aš tiek vyžų neperavėjau, kiek tokių ponų perstovėjau LTR.
9. tr. įveikti, nugalėti, laimėti: Lažintis kas galės, katras katrą iš mūsų parstovės? Žlv. Ar žiemys vėjelis tavi parstovėjo, ar jauni brolaičiai tavi parkalbėjo? LTR(Pd).
10. intr. atsilaikyti: Todėlei neperstovės piktieji ant sūdo Mž505.
piestovė́ti (dial.) žr. pristovėti 7: Jam piestovė́jo uostukai Krg.
prastovė́ti Š; LL190
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti: Prastovė́[ja]u po langu OG364. Aš prie sienos prisiglaudus prastovė́jau visą naktį Pc. Dvi dienos [moterys] prastovė́j[o] an ulyčios ir nebeigė kalbėt (juok.) Azr. Nesėdusiam sunku prastovėt Arm.
^ Kas ant vienos kojos visą vieką prastovi? (baravykas) LTR(Dgč).
ǁ išbūti (ppr. stovint) kurį laiką laukiant: Visą dieną prastovė́jau malūne, kol gavau malt Lnkv. Valandą prastovė́jau ir pieno negavau Prn. Perdien prastovė́jom … i nepriejom OG364. Prastovėjau visą dieną – nė vienas neklausė LTR(Ut).
ǁ tr. stovint ką praleisti, nepastebėti: Kad [mes] neprastovė́tum, einam prie mašinų Dg.
2. tr. stovint nuvarginti, nustovėti: Sūnelio belaukdama, ir kojas prastovėjau! Brž. Vargšė net apsiašarojo, tiek ilgai laukusi jo, kojas prastovėjusi P.Cvir. Aš prastovė́jau savo kojeles ir perkilojau vario vartelius DrskD209.
3. tr. LB153, NdŽ stovint sugadinti, palikti žymę, išminti: Gi tegu ateina, tegu būna, kampo neprastovė̃s Prn. Jug i ten laidario kertės neprastovė́jo Pln. Testovie [drabužiai], mun to šėpo neprastovė́s Rdn. Neprastovė́jo mano kraiteliai tėvelio svirnely vietelės TŽV648(Kp). Neprastovės skrynio[je] vietos, lai būna skiautės skrynio[je] padėtos Tl. Jy išlėks, susitiks su kokiuo boba, tai duobę prastóvi (ilgai šnekasi) Mžš. Mes prastovė́jom kalne duobelę ir perrymojom uosio tvorelę DrskD209. Senai mum motynėlė laukdama kieme kalnelį prastovėjo, aukso tvorelę prarymėjo NS41. Kai prastovė́si kalne klonelį, tada sugrįšiu savo šalelėn (d.) Onš. Mano žirgas stonios neprastovės TDrIV80(Tvr).
ǁ stovint sudėvėti, pradilinti: Vario vartus nurymojau, jukto kurpes prastovė́jau JD1114.
4. tr. NdŽ pralenkti kitus stovėjimu, perstovėti.
5. intr. prabūti paliktam, padėtam (apie daiktus): Garlaivis per žiemą prastovė́jo uoste DŽ1. Laiškas visą savaitę prastovė́jo namuose, nebuvo kas išneša Krs. O jeigu iš pavasario [apmėžia], tai daugiau ant viršaus [mėšlas] prastóvi LKT189(Vlkj). Naktį prastóvi [linai], krosnį iškūrina ir mina mintuvais medžiaginiais (mediniais) Dv.
6. intr. prabūti kur laikomam (apie gyvulius): Bėris per žiemą prastovės tvarte rš.
7. intr. NdŽ išsilaikyti tinkamam, nepasikeitusiam: Akmeninė bažnyčia kelis viekus prastovės Pls. Vasarą duona greit pẽli – dvie[jų] nedėlių neprastóvi Dglš. Sula liuob prastovė́ti lig pat rugių pjovimo Vkš.
8. tr. ilgiau už ką išsilaikyti: Įkask ąžuolinį stulpą, tai ir tave prastovės Vdžg. O ji (liepa) dar stipri, visus medžius prastovės V.Krėv.
^ Guzikas švarką prastovė̃s Skr.
9. intr. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Ištisas paras prastóvi mašinos DŽ1. Prastovi technika ir dėl atsarginių dalių trūkumo sp. Jei per uostininkų kaltę prastovi vagonai, uostas moka geležinkeliui baudą sp.
10. intr. kurį laiką išgyventi kur: Ketverius metus vokiečiai čia prastovė́jo Ad.
11. tr. ilgiau išgyventi už ką: Senis da abidvi jąs[ias] prastovė̃s – žandai kai obuoliukai Jrb. Ji tą senį (vyrą) prastovė́jo Grd.
pristovė́ti; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 ilgai stovėti: Kiek tu pristovi tam šaltam vandeny! J.Balč. Pristovė́jo ikvaliai ir maniškė ant pamazgų (nebuvo šeimininkė) Rdm.
| refl. N, K, NdŽ: Prisistóvu pri katilų – pasėdėsu Krš. Atsisėskit, juk jūs ten prisistovė́sit Gr.
ǁ sulaukti ko, gauti ką stovint: Svieto minios, kol tu pristovė́si Krš.
ǁ turėti galimybę stovėti, tikintis ko gauti: Kas te kasdien pristovė̃s eilioj Ob. Prie kiekvieno lango su sterble nepristovėsi rš.
ǁ turėti galimybę stovėti saugant, prižiūrint: Brigadininko nėra, agronomas negali prie kiekvieno pristovėti J.Avyž. Visą ganyklą mašinom išvažinėjo – negi pristovė́si Slm. Kad vogs, tai pavogs – nepristovė́si Prng.
2. intr. H165, R, Sut, N šalia, greta stovėti: Ir merga, išvydusi jį, vėl pradėjo sakyt čia pristovintiems: tas vienas yra tųjų NTMr14,69.
3. tr. I, Š, NdŽ, DŽ1, Krž, Jnš, Klt priminti (mėšlo, nešvarumų): Tvarte mėšlo tiek pristovėta, kad karvė ragais vos lubų neremia V.Bub. Arkliai pristovė́jo mėšlo aukščiau pamatų Dkš. Kiaulinykas pristovė́tas mėšlo Vlkj. Paržiem tai nors trąšų gyvuliai pristóvi Trgn. Itiekas gyvulių, daug pristovė̃s mėšlo Arm. Kokia tu šeimininkė – pilna asla šiukšlių pristovė́ta Up. Kurpes žemių pristovė́jo Up.
^ Tavo ausys tai kap arklių pristovė́tos (labai nešvarios) Nč.
| refl.: Staldas prisistovė́jo mėšlo, einant galva į lubas remas Užv.
4. tr. išskirti nuosėdas: An dugnio [puodo] vanduo kažką pristovė́jo Ėr.
| refl.: Prisistovė́jusi (pritukusi nešvarumų) butelka, kur tu išplausi! Rdn.
5. intr. būti prie ko prižiūrint: Pristovė́k prie darbininkų J. Gi ateina ponas ir pristovi M.Katk.
6. intr. ilgai išgyventi, išbūti apsistojusiam: Jau niekur tep nepristovė́j[o] [kareiviai] kap pas mus Lp.
7. intr. J, NdŽ, Krž tikti, derėti prie veido, prie figūros: Pristóva pri burnos: dideliai puikiai yr pasiūta LKT55(Trk). Ir anam teip pristóva, ka, rodos, teip i reik KlvrŽ. Kad tu žinotumi, kaip ta kepurė tau pristóva! Grg. Kad i brangi tie sejonai, al ka tik pristóva Mžk.
ǁ būti tinkamam, pritikti: Ka tik žmogus būtų geras, tei i kožnas vardas pristóva Krš. Toki puiki privarptė nepristóva pri to seno kalvarato Slnt. Ko tu geri, ka tevi reiks nešti – tas nepristóva Vgr. Mandagumas mergoms geriaus pristovi kaip gražiausia kleida (suknelė) prš.
ǁ reikėti, privalėti: I tiekėmos kaip tiktai jau pristóva: i pyrago, i meisos Gršl.
ǁ tikti vartojimui: Su bulvėms kastinys daugiau pristóva Skd.
^ Pristova kaip šunie dešra (iron.) LMD.
8. intr. pagelbėti, padėti: Idant … pristovėtumbit jai kožname daikte, kuriame tiktai jūsų reikalautų BtPvR16,2.
sustovė́ti
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti.
2. intr. kartu sustoti: Drūtai (glaudžiai) sustovėti N.
3. tr. NdŽ stovint, laukiant ką laimėti, gauti.
4. tr. priminti, pristovėti (mėšlo): Sustovė́jo mėšlo šmotą gyvuoliai J. Da lig pavasario sustovė́s kelis vežimus mėšlų Skdv. Šiuosmet mūs avys daugel mėšlo sustovė́jo Rod.
ǁ stovint suminti, suplūkti: Ties užpakalinėm kojom tep sustovė́tas mėšlas, kad negali išlupt Gs. Skujas sustóva gyvoliai – ir yr geras mėšlas Šts.
5. intr. kurį laiką išbūti padėtam, paliktam: Tas popieris šimtą metų sustovė́jęs Krš. Jei nesunešioji [skepetos], tai sustóvi Lp.
| refl.: Žemuogės kaip susistovė́s, eglių sakais atsiduoda Žr.
6. tr. stovint sugadinti: Ką turi, bėdos nėr – vietos nesustovė̃s Trgn.
ǁ refl. sugesti: Drabužis ir stovėjimu susistóvi Rmš.
7. refl. per ilgą laiką susigulėti, susislėgti, sukietėti: Kiek ans i susistóva, ans galia par žiemą būti, toks kupstis šieno Jdr. Iš laidario išvežė mėšlus susistovė́jusius Jdr. Susistovėti tura mūras Plng. Skalus beržas susistóva, supentė[ja] į ragą Šts. Susistovė́jęs [molis], kietas kaip akminas Krš. Antsidėsu skrybelę, juo susistovė́tum plaukai Slnt. Jeigu gerai namas susistovė́jęs, tinkai neskyla Kair. Paržiem mėsos susistovė̃s Ds. Matyti, kad iš jūros vandens, išdžiūvusio tame duoburėlyje, susistovėjo toji druska Š.
8. refl. NdŽ, DŽ1, Jnš išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių, pagerėti: Susistovė́jęs alus geresnis Kp. Aruoduose kvepėjo dar nespėję susistovėti rugiai rš. Tas sausas vynas esąs susistovė́jusios sultės Krš. Padaryti vaistai turia susistovė́ti Skdv.
9. intr. sustingti, užšalti: Sustov gelmė R174, MŽ230. Gelmė viršuje sustov N, BbJob38,30.
10. intr. būti išdėstytam, sudėtam, sutvarkytam: Ardys, žiūrės, kaip ana (radijas) sustóva Krš. Muštuvai – kur skietas sustóva su nytėms Gd. Po vidų beveiząs, kaip kas sustóva Als. Par tą naktį [vagys] ištyrinėjo, kame kas sustóva Lž. A tu barkis, a nebarkis, aš tę nagų nekišiu – nė aš žinau, kaip tę kas sustóvia, nė nieko! Škn.
11. intr. būti, reikštis, vykti: Nepasakiau aš anam, kame prontas sustóva Žr.
12. intr. priaugti, padidėti, prisidėti: Buvo aštuoni šimtai, dabar jau vienuolika – trys procentai sustovė́jo Gs.
13. refl. nustoti tekėti, cirkuliuoti: Susistóva, neišsivaikščio[ja] raštininkams krau[ja]s, i serga Krš. [Diemedžio] gėrimėlis skiedžia susistovėjusį kraują rš.
14. intr. elgtis, laikytis: Tas y[ra] riktingas žmogus, ans visur gerai sustóva KlvrŽ.
15. intr. išgyventi: Retas lig šimto metų tesustóva Dr.
užstovė́ti
1. tr. NdŽ laimėti, gauti stovint: Sėskis, nieko neužstovė́si Sb.
2. refl. NdŽ užsibūti stačiam: Vegertas užsistovėjo prie lango, grožėdamasis peizažu K.Bor.
3. refl. NdŽ, DŽ1 užsibūti nedirbamam, nevažinėjamam: Užsistovėjęs arklys, reikia pravažinėti Š. Arkliai tvarte užsistovė́jo, tai kai pasikinkiau, tai eina kai vėjas Kt. Reikia pravažinėt arkliai, ba užsistovė̃s Alv. Jau tavo žirgeliai jau užsistovė́ję (d.) Tvr.
4. refl. NdŽ išlikti, užsibūti padėtam, nevartojamam, užsigulėti: Išperka, kur panašiau – kur kokia panaši (geresnė) žuvė neužsistóvi Mžš. Palikau paslėpęs kelis obuolius, tai dar užsistovė́jo Mrj. Kokis spirginys bus, tai už jo neužsistovė̃s! Lp.
5. refl. NdŽ nustoti tekėti, cirkuliuoti: Širdies nepakankamumo atveju kraujas užsistovi didžiojo kraujo apytakos rato venose rš. Valgymas skatina tulžies išsiliejimą, ir tulžis neužsistovi sp.
ǁ nenutekėti: Tarpkupstėse per vasarą telkšo užsistovintis vanduo sp.
ǁ nustoti veikti, funkcionuoti, užsilaikyti: Sviesto negavo, tai viduriai užsistovėjo (užkietėjo) Db.
6. intr. užtraukti atsivedimo laiką (apie gyvulių pateles): Užstóva karvės kelias dienas Šv.
7. (nlt.?) tr., intr. N, KŽ užstoti, palaikyti: Ką užstovė́ti KII313. Kits kitam padėt, kits už kitą užstovėt Žlv.