káilio dirbìmas mūšis: Kaip daug tokių dirbimų kailio neužrašyta. Piet.
káilio išmangū̃rijimas išpėrimas, sumušimas: Už kailio išmangūrijimą dar ponui rankas nubučiuodavo. rš.
káilio lupìkas išnaudotojas: Ponas – kailio mūs lupikas. rš.
káilio ráugas bjauri rūgštis: Duona įgavo kailio raugą tiek ilgai berūgdama. Slnt. Tas kisielius perrūgęs, smirda kailio raugu. Klvr.
káilių raugaĩ bjauri rūgštis: Gira kailių raugais nurūgo. Ds.
káilis brangùs vengiama gauti pylos: Ale kai kailis brangus, tai ir tylėjau. Šmn.
devýnis káilius dýžti labai išnaudoti: Samdiniams jis geriau primes kelias markes, bet užtai dyš nuo jų devynis kailius. rš.
devýnis káilius lùpti labai išnaudoti: Jo dvaras užstatytas, todėl ir lupa nuo mužiko devynis kailius. rš.
devýnis káilius nulùpti
1.brangiai pareikalauti (už darbą ar pirkinį): Už tą saują grūdų tau devynis kailius nulups, mielas pone. Avyž. Tik, susimildamas, neik pas agentą Bruzgulį, jis devynis kailius nulups, paminėsi mane!. Andr.
2.smarkiai sumušti: Aš tau kad nulupsiu devynis kailius, tai tu man neišdykausi!. Kt.
devýnis káilius nuplė́šti labai brangiai pareikalauti užmokėti: Pagaliau vežikai mūsų lagaminus iškrovė pas kažkokio traktieriaus duris ir, už atvežimą nuplėšę devynis kailius, vėl nudardėjo į stotį. Vencl.
deviñtą káilį nudìrti išnaudoti, nuskriausti: Tas tik ir žiūri darbininkui devintą kailį nudirti. Vencl.
deviñtą káilį nulùpti brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nulupo nuo manęs. Šk.
deviñtą káilį nuplė́šti Šk. brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nuo manęs nuplėšė. Snt.
dù káilius nulùpti išnaudoti: Gaspadorius, kad galėtų, du kailius iš samdininko nuluptų. KrvP. Nuo vieno jaučio nor du kailius nulupti. Dr.
išdỹkęs káilis išdykėlis, padauža: Ot išdykęs kailis tas mūsų vaikas!. Skr.
kíetą káilį turė́ti būti nejautriam ar neklusniam: Per daug jis kietą kailį turi, kad klausytų. Jnš.
kitaĩs káiliais apsimainýti pakeisti pažiūras: Iš karto kiek prilindo į įstaigas apsimainę kitais kailiais. Škn.
nečỹsto káilio
1.piktas: Mat koks nečysto kailio šuva. Ėr.
2.nedoras: Jis labai nečysto kailio. Ėr.
nedõras káilis nenuorama: Ak tu, nedoras kailis!. Ps.
nedõro káilio
1.piktas: Tas šuva labai nedoro kailio. Ėr.
2.savanaudis, blogas: Toks jau nedoro kailio tas senis, matai, tyčia leidžia avis į burokus. Jnš. Nedoro kailio boba. Pc.
nesavamè káilyje prastai nusiteikęs: Bastėsi visą vakarą nesavame kailyje. Avyž.
pasiléidęs káilis išdykėlis: Jau toks pasileidęs kailis tas vaikpalaikis, nieko nebeklauso. Jnš.
paskutìnį káilį lùpti išnaudoti: Taipgi reikia, man rodosi, stebėtis, jeigu lietuviai lupa paskutinį kailį nuo lietuvių. Kudir.
paskutìnį káilį nulùpti labai išnaudoti: Žiūrėk, Baraišai paskutinį kailį nulupo: už tai, kad tas dar peržiemojo savo grytelėje – kasdien dvaran prie kūlės kvietė. Vien.
pàts (kieno)káilis labai panašus į ką: Tas tavo vaikas pats tėvo kailis: taip pat lūpas sustatęs, taip pat susiraukęs. Brs.
ramaũs káilio tylus, rimtas: Buvau irgi tokia nelabai ramaus kailio. Ppl.
savamè káilyje nenusiturė́ti šėlti, išdykauti: Nenusituri vaikas savam kailyje, reikės vėl lupti. Krs.
savamè káilyje nenustìgti išdykauti, triukšmauti, šėlti: Tada gi tu nenustigsi savam kailyje. Krs.
savamè káilyje nerìmti šėlti, išdykauti: Kodėl gi šiandien vaikai taip nerimsta savam kaily?. Slm.
savamè káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Savam kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis: Juočbalienės veide ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo – stačiai ji savam kaily nesitveria. Bub.
savamè káilyje netvérti nerimti, labai nerimauti, jaudintis: Jis žmogus nebetveria savam kaily. Jnšk.
sàvo káiliu pačiam, praktiškai (patirti kokią blogybę): Pamatysi, kaip jin pati savo kailiu pajus jo ranką. Jnš. Bet kad tam „podporučikui" ar „poručikui" narsumo netrūksta, patyriau šiandien savo kailiu. Pt. Žinoma, gerai, kai tautos rinktas atstovas ir viena, ir kita pats savo kailiu išbando. Šein.
sàvo káilį gélbėti ištrūkti iš bėdos: Patark, kaip mums ir tą žmogų, ir savo kailį gelbėti. Trein.
sàvo káilį įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Aš manau, kad jis įkiš savo kailį žandarams. Myk-Put. Ne kartą vilkus nuo bandos praginiau, du kartu vos savo kailio neįkišau. Bs.
2.žūti: Bet per tai ir pati savo kailį įkišo. Valanč.
sàvo káilį įmer̃kti įkliūti, patekti į bėdą: Žandarai pradėjo ginti, bet ir jiem pateko įmerkti savo kailį. Kudir.
sàvo káilį išnèšti ištrūkti, išvengti bėdos: Džiaugėsi peliutė, pati savo kailį išnešusi. Jabl. Tavo laimė, kad suspėjai laiku išnešti savo kailį. Varn.
sàvo káilį išvadúoti išsigelbėti, išsisukti iš bėdos: Tą pavojaus valandą visi suerzinti, išsigandę žiūri tik ties savimi, kiekvienas tik susirūpinęs, kaip savo kailį išvadavus, kaip savo turtas išgelbėjus. Pt.
sàvo káilį mainýti keisti pažiūras, prisitaikyti: Kodėl tu tiek kartų savo kailį mainai, Viliau?. Simon.
sàvo káilyje neišsitèkti nerimauti: Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?!. Rm.
sàvo káilyje neištvérti neiškęsti (ko nepadarius): Jau jis neištveria savo kaily nepasakęs ko nors jauniesiems. Cvir.
sàvo káilyje nerìmti
1.šėlti, triukšmauti: Jau net ir Nemunas nerimsta savo kaily: išlipo iš krantų pasižiūrėti.... Mont.
2.kilti dideliam norui, panūsti, neiškęsti: Kalvis nupasakojo siuvėjui savo kelionės tikslą, nupiešė jį tokiomis gražiomis varsomis, kad ir siuvėjas neberimo savo kaily, panūdo eiti drauge laimės ieškoti. Nėr. Pajutęs gerą kąsnį senis iš papratimo savo kaily nerimsta. Pt.
sàvo káilyje nesikę̃sti nerimti, jaudintis: Jisai savo kaily nesikenčia. Ss.
sàvo káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Paėdę, išsiganę, savo kaily nesitveria. Vkš. Savo kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis, nervintis: Nesitverdama savo kaily bėgu prie sodo vartų ir žūriu pro laukus į girios aikštelę, kur baisiausiai siaučia pragariškas armotų trenksmas. Pt.
sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestygstu savo kailyje: juodu serga, o aš čia sėdžiu. Jrb.
sàvo káilį nèšti bėgti, sprukti: Bailūs kiškiai, pastatę ausis, nešė tolyn savo kailius. Vien. Nešk ir tu savo kailį į kitą ūkį, pamatysi, ar bus gerai. Šl.
sàvo káilyje netil̃pti šėlti, išdykauti: Šitie štai dar vakar buvo nebrendėliai, vėjavaikiai, netilpę savo kailyje. Vaižg. Benius nebetilpo savo kailyje. Avyž. Toksai jis, geros nuotaikos ir netelptantis savo kailyje, ir su Deimante susipažino. Bub.
sàvo káilyje netvérti šėlti, triukšmauti, labai juoktis: Vyrų užstalė, kuriai meisteris rodo viena akimi apgaulę, negali tverti savo kailyje. Cvir.
sàvo káiliu pajùsti praktiškai įsitikinti: Pone profesoriau, turėjote progos savo kailiu pajusti autoritetinės valdžios kietumą!. Andr.
sàvo káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Vieni sėdi apkasuose, kiti naudojasi proga – uždarbiauja, kiti pakeitė savo kailį ir purvais drebia į savo vakarykščius mokytojus. Vien.
sàvo káilį prikaĩsti nukentėti: Už tai, kad karves suleido į dobilus, dar jis man prikais savo kailį!. Paį.
sàvo káilį sáugoti būti savanaudžiui: Ale ir žmonės: tik savo kailį saugo, o dėl kitų galvą nė kiek neskauda. Jnš.
sàvo káilį vadúoti stengtis išvengti bausmės: Kas meluoja, savo kailį vaduoja. Jnš.
nè sàvo káilyje nerimsta: Ubagė ne savo kaily: kad nepažintų sūnus, bijo. Mšk.
siùtusio káilio piktas: Jis siutusio kailio. Žml.
sveĩką káilį išnèšti pasprukti, išsigelbėti: Užkiršinau bobas, tai kad ims braklyti – vos sveiką kailį išnešiau. Ll. Džiaukis, kad sveiką kailį išnešei!. Mrj. Durtuvą atidavei – žiūrėk dar, kad sveiką kailį išneštum. Saj. Žandarai nesiryžo avilio judinti ar jiems į galvą neatėjo, ir taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir.
sveĩką káilį ištem̃pti pasprukti, ištrūkti: Tai ką, vaikel, išsisukai, ištempei sveiką kailį, nu, tai džiaukis. Sk.
sveĩką káilį išvil̃kti pabėgti, ištrūkti: Ką ten! Tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį per duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius. Jnš.
sveĩką káilį parnèšti pareiti ištrūkus: Vos tik sveiką kailį parnešiau. Jrb.
káilį angýti perti, mušti: Kai kailį imsiu su lazda angyti, tai klausysi!. Gr.
káilį ángti perti, mušti: Pradėjo vyras vokiečiui kailį angti. ps.
káilį aplýginti apmušti: Aplygino jam kailį gerai, tai dabar vaikas kaip vaikas. Jrb.
káilį apráižyti išperti, apmušti: Apraižys tau tėvas kailį, ir bus tau!. Tl. Jei neįpuolė atgal į kamarą, tai ir gerai kailį apraižė. Žem.
káiliu (kieno)apsisègti užmušti: Neik niekur, ka anas vis lygu apsisegs tavo kailiu. Arm.
káilį atbárškinti primušti, prilupti: Reikia gerai arkliui atbarškint kailis, tada nustos baidytis. Ds.
káilį atkasýti primušti, prilupti: Aš tau atkasysiu kailį botagu!. Ds.
káilį atkatúoti primušti, prilupti: Kad aš tau atkatuosiu kailį, tai tu žinosi kaip rūkyti!. Alv.
káilį atkrẽnyti prilupti: Muškis muškis, kai atkrenys kada kailį, tai bus!. Mlt.
káilį atkùlti primušti: Kad atkūlė gerai kailį, tuoj liko geresnis. Ds.
káilį atnė́ręs (į ką)
1.labai panašus: Ta Madlė į savo tėvą ir kailį atnėrusi. Simon. Bus į tėvą ir kailį atnėręs. Krtn. Karvaitė visą kailį bus į motiną atnėrusi. J. Tas tavo vaikas į tave visai kailį atnėręs. Klp.
2.panašus savo pažiūromis: Į vokietį ir kailį atnėręs tasai Mikelio sūnus!. Simon.
káilis atsakỹs bus mušamas, lupamas: Bene tavo valia – turi eiti, o ne, tai tavo kailis atsakys. Žem. Kaip tu nori, tavo paties kailis atsakys, kad neklausysi, gausi nuo tėvo. Tl.
káilį atskal̃bti apmušti: Aš jam gerai atskalbiau kailį, tai žinos, kad taip nereikia daryt. Rs.
káilį atšérti primušti, prilupti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai. Stk.
káilį atšùtinti prilupti: Reikia jum gerai atšutint kailis diržu, tai nustosta dūkt. Ds.
káilį atšveĩsti primušti, prilupti: Jam kailį atšveitė Jonas diržu. Ds.
káilį atvanóti prilupti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia. Prl.
káilį áusti mušti, lupti: Ar girdi? Ta vėl vaikui kailį audžia, ar jau galva susisuko?. Jnš.
káilį áušinti mušti, lupti: Tai ką, aušino vėl tau kailį!. Plng.
káilį bárškinti mušti, lupti: Mačiau, vėl barškinai kailį šuniui, ar vėl padarė ką?. Ut.
káilį botagúoti mušti, pliekti botagu: Palauk, aš tau kailį imsiu botaguoti, tada suprasi. Auk.
káilis brãzda apie mušimą, lupimą: Tik neklausyk tu manęs, kaip imsiu aldabyti, kad ir kailis brazdės!. Brs.
(kieno) káilyje bū́ti patekti į kieno padėtį: Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. rš. Nenorėčiau jos kaily būt. Kdl.
káilis bùvo darbè mušė, lupo: Tai tavo kailis šiandien vėl buvo darbe. Šl.
káilį čáižyti mušti, lupti: Pradės tau tėvas tuoj kailį čaižyti, kad tai darai. Krs.
káilį derė́ti mušti, lupti: Aš deru kailį, t. y. mušu, dyžu su rykštėmis. J.
káilį dėvė́ti prisìminant labai mušti, pliekti: Dėvėk prisimynęs vaikui kailį, tik tada išaugysi žmogų. Sk.
káilį dìrbti mušti, lupti: Dirbtas kailis brangesnis. KrvP.
káilį dyrióti mušti, lupti: Paliksiu prie dėdės, lai dyrioja tau kailį. Skd.
káilį dìrti mušti, lupti: Diria vaikui kailį, net kudlos lekia. Skd.
káilį dýžti
1.mušti, lupti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas kailį dyžia. Vvr. Nuo mažumos dyžk kailį vaikui, ir bus žmogus. Jnš.
2.išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą kailį dyžė ubagei, ko čia benorėt. Jnš.
káilis drẽba ima baimė: Man tik kailis tir tir ėmė drebėti, kai į duris pasibeldė. Jnš. Jo kailis dreba. PnmA.
káilį drẽbinti baimintis, bijoti: Nėr ko kailį drebinti dėl kito. Ms.
káilį dùlkinti mušti, lupti: Ar girdėjot? Vakar vakare kad dulkino tai dulkino Jurgelis Ermutei kailį!. Jnš.
káilį dúoti mušti, lupti: Taip jau davė tėvas kailį, – paėjo kiek, ir vėl kiša liežuvį. Šl.
káilį éngti mušti, perti: Kam tam vaikui kailį engti be reikalo, ar jis ką supranta. Škn.
káilį éngti prisìminant labai išnaudoti: Ir toks lygus savo mužikams engė mužikų kailį prisimindamas. Žem.
káilį er̃kėti mušti: Šiandien vėl ans savo pačiai kailį erkėjo. Krp.
káilį gélbėti stengtis ištrūkti (iš bėdos): Tu dabar nori kailį gelbėt?. rš.
káilį įdìrbti prilupti, primušti: Kai įdirbs jai kailį, tai pasijudins prie darbo. Brt.
káilį įdùlkinti prilupti, išperti: Gerai jam įdulkino kailį, pylė, kiek norėjo. Jrb.
káilį įdúoti
1.įkliūti į bėdą: Kiekvienas bijosi savo kailį įduoti, o drąsuolių mažai. Žem.
2.gauti mušti, lupti: Na tai kaip – įdavei kailį dėl tos panos?!. Škn. Gerai, kad pro duris išaudei, būtum kailį įdavęs. Ll.
káilį įdúoti į dárbą gauti mušti, lupti: Girdėjau, kad vakar vėl buvai kailį į darbą įdavęs. Šl. Kad neklausai, per tai ir kailį į darbą įdavei. Grz.
káilį įdúoti į gárbaną patekti į vargą: Oi ta mergelė durnai daro už ano eidama: tai įduos kailį į garbaną, verks šunį apsikabinus. Škn.
káilį įkárti prilupti, apmušti: Nutverdavo ir gerai įkardavo bobai kailį. Trgn.
káilį įkìšti į bėdą įkliūti: Tau taip ir knieta kailį įkišti. Pns. Iškilo aikštėn šuniška jo baimė įkišti kailį. rš. Įkišai kailį ir kentėk, ką padarysi. Ms.
káilį įmer̃kti įkliūti į bėdą: Įmerkei kailį, tai ko dar dabar vaipaisi?. Jrb.
káilį im̃ti perti: Neklausyk neklausyk – ims tau tėvas kailį. Slm.
káilį išangýti išperti, prilupti: Paėmęs diržą kad išangysiu tau kailį, žinosi!. Šd.
káilį išángti išperti, prilupti: Gerai išangiau vaikui kailį. Vv.
káilį išáusti prilupti, išperti: Išaustų [girtuokliams] kailį, bijotų bedraibsytis pakeliais. Krš. Išausiu kailį už lakstymą. Vvr.
káilį išáušinti primušti, prilupti: Kailį jam gerokai išaušino. Klp.
káilį išavė́ti primušti, prilupti: Aš jam kailį gerai išavėjau. Skr.
káilį išbalnóti prilupti: Kur man pagalys, aš tai katei vėl išbalnosiu kailį!. Skr.
káilį išbélsti primušti, prilupti: Palauk, išbelsiu tau kailį!. Skr.
káilį išbìldinti prilupti: Kai kailį jam gerai išbildinsiu, tai žinos!. Skr.
káilį išblìzginti primušti, prilupti: Tai ar pačiam, tokiam vyrui, išblizgino kailį?!. Jnš.
káilį išbrūkliúoti primušti, prilupti: Išbrūkliuok marčiai kailį, ir tylės. Krkl.
káilį iščáižyti primušti: Nieko nebus, reikės kailį tau iščaižyti, gal nusiraminsi. Lnkv.
káilį iščíežti prilupti: Tėvas iščiežė jam kailį už lakstymą naktimis. Pln.
káilį išdarýti primušti, prilupti: Aš jam kailį kaip išdariau, tai nereiks jam daugiau vogti. Slk.
káilį išdėvė́ti primušti: Tik tu nenurimk, kad išdėvėsiu kailį, čiaudėsi tik vien!. Jnš.
káilį išdìrbti primušti, prilupti: Kai išdirbsiu tau kailį, ir kada gimęs atsiminsi. Žmt. Kai išdirbs tėvas kailį, tai žinosi!. Kt. Išdirbo pačiai kailį. Klvr. Išdirbk gerai kailį – ir dvės, atsimins. Prn.
káilį išdìrti primušti, prilupti: Ko neklausei, bene nori, kad kailį išdirčiau?!. Brs.
káilį išdýžti primušti, prilupti: Išdyšiu tau kailį, tik, veizėk, tada nekriok. Ms.
káilį išdùlkinti prilupti: Na ir gerai, kad tau tėvas kailį išdulkino. Krs.
káilį išdúoti prilupti: Kad išduotų kailį gerai, būtų kitoks. Kž.
káilį išekė́ti primušti, prilupti: Išekėsiu tau kailį už neklausymą!. Ms.
káilį išéngti prilupti: Išengė kailį su rimbu ir buvo po visko. Vkš.
káilį išer̃koti išperti: Paveizėsi, kai aš tau kailį išerkosiu. Šts.
káilį išgélbėti išsisukti iš bėdos: Tai šiaip taip išgelbėjai kailį nuo žmonelės, negavai lupti. Šl.
káilį išir̃kioti primušti, prilupti: Palauk, tu išmanysi, kad tau gerai iširkios kailį!. Brs.
káilį iškáišti primušti, prilupti: Kad gerai iškaištų kailį, ir nebeimtų ne savo. Ms. Kaip iškaiš kailį, tai žinos, kur pipirai auga!. Dj.
káilį iškarnãpyti išperti: Aš tau kailį iškarnapysiu!. Brs.
káilį iškáršinti išperti: Jai kailį iškaršino ir išvarė šunų lodyti. Krž.
káilį iškar̃šti
1.primušti, prilupti: Mama, kai parnešiau [pavogęs] griviną, reikėjo man duot beržinės košės, kai parnešiau avį, reikėjo kailį iškaršt, o kai kviečių parnešiau, mane pražudei. Gdž. Kailį iškaršti tau reiktų. Cvir. Aš jai kada nors iškaršiu kailį už lakstymą pas tą šlubį. Kudir. Gerai kailį jam iškaršė per patalkį. Jrb. Kai iškaršiu kailį, žinosi daugiau taip nedaryti. Aln.
2.sulydyti: Tą vakarą smarkus lietus jiems iškaršė kailį. Avyž.
káilį iškasýti primušti, prilupti: Tau tik brūklį paimti ir kailį iškasyti. Skr.
káilį iškedénti prilupti: Nu ir gerai jam kailį iškedeno tėvas. Jrb.
káilį išklėstúoti prilupti: Kaip aš tau kailį išklėstuosiu, tai tu visą amžį atminsi mane!. Erž.
káilį iškočióti primušti, prilupti: Nei pačios, nei marčios, – kas tau kailį iškočios!. Saj. Reikėjo tik kailį iškočioti tokiai panai, ar nemokėjai?!. Jnš.
káilį iškrė̃nyti prilupti: Kad aš tau iškrėnysiu kailį, tai nenorėsi po svetimus sodus landyti!. Tv.
káilį iškrė̃sti apmušti: Daugiau nieko, tik kailį iškrėsti, ir viskas praeis. Šts.
káilį iškùlti primušti: Aš jau nebegaliu, pamatysi, kaip tam katinui iškulsiu kailį. Ds.
káilį iškùtryti prilupti: Iškutrijau kailį, kad žinotų ir kitą kartą tokių šposų nekrėstų. Brs.
káilį išlýginti prilupti: Ar nori, kad kailį išlyginčiau, ką čia dabar dirbi?!. Jrb.
káilį išlùpti primušti: Išlupsiu gerai kailį, visa siusta tavo išlakstys. Vvr. Aš tau išlupsiu kailį, kad neklausai. Mrj.
káilį išmangū̃ryti primušti, prilupti: Aš tuoj jam kailį išmangūrysiu, kad tik užspėjus. Žem.
káilį išnérti primušti, prilupti: Išnerk gerai tu jam kailį. Alk.
káilį išnèšti ištrūkti: Vyram, matyt, pasisekė išnešti kailį. Avyž. Kur jau čia suksis: jiems bet tik kailis išnešt!. rš. Tik kailį išnešiau, kaip pradėjo anys daužytis. Grv.
káilį išper̃ti prilupti: Einam, pakalbėsim, jei kalbės žmoniškai. Jei ne, išvaikysim ir kailį išpersim. Myk-Put. Greičiau eik, suieškok; nesurasi, visą kailį išpersiu!. Bil.
káilį išpìlti prilupti: Gana tokiam išpilti kailį, ir ateis į protą. Avyž. Išpilk tik kailį su sprunguliu, ir nutils. Jnš.
káilį išplóninti išperti: Dabar imkim ir išploninkim kailį tam, kur prie sienai guli. Rs.
káilį išplum̃pinti prilupti: Kodėl tu piemenukui kailį išplumpinai?. Skr.
káilį išplum̃pyti prilupti: Anam reikia kailį gerai išplumpyti. KlvrŽ.
káilį išpùrtyti prilupti: Na kaip, ar gerai vyrai kailį išpurtė?. Jrb.
káilį išpū̃sti prilupti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę gerai. Lnkv.
káilį išrangýti sumušti: Jam reikia gerai kailį išrangyti, tada bus kitoks. Skr.
káilį išrašýti prilupti: Kaip aš tau išrašysiu kailį, tai atsiminsi, kada gimei!. Al.
káilis išrū́go nusilpo begerdamas, nusistekeno: Vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė. Dauk.
káilį išsiver̃sti pakeisti pažiūras: Išsivertę kailius, tokie čia ir lenkai. Rdn.
káilį išskal̃bti sumušti: Geriau neprasidėk: kailį išskalbs, ir tiek tebus. Ll. Išalkus parėjau kitos dienos popiete, mama išskalbė kailį, o paskui padavė tokią lėlytę. Bub.
káilį išskùsti sumušti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs. Krėv.
káilį išspìrginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nei iš šio nei iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu. Jnš.
káilį išsùkti išvengti kokios bėdos: Ilgai bylinėjo, ale ką tu jam padarysi, vis tiek raitės raitės ir išsuko kailį – nepakliuvo. Jnš.
káilį iššukúoti primušti, prilupti: Iššukuosma tavo seną kailį!. Užv. Gerai iššukuok kailį, ir klausys. Užv.
káilį iššùtinti prilupti: Kazokai jums iššutins kailį. Sruog. Iššutino tėvas bernui kailį. Srj.
káilį iššveĩsti prilupti: Neverk, ba kai iššveisiu kailį, tai žinosi!. Alv. Iššveisk vaikui kailį, nedirbs niekų. Srv.
káilį ištarkúoti prilupti: Nu ir ištarkavo jis vakar tai mergai kailį. Jnš.
káilį ištriñkti išbarti, iškoneveikti: Man patiko jo atvirumas ir drąsa, su kuria jis ištrinko mums kailį už blogą vadovavimą. rš.
káilį išvangū̃ryti prilupti: Už tokį darbą reik gerai jam kailį išvangūryti. Ll.
káilį išvanóti prilupti: Kaip išvanos tau kailį, tada žinosi!. Kdl. Už tokį darbą tau gerai reikia kailį išvanoti. Bgs.
káilį išvąšúoti primušti: Išvąšuosiu kailį – tinginys tuoj išgaruos. Snt.
káilį išvelė́ti primušti, prilupti: Saugokis, kad ir tau kailio neišvelėtų. Krs. Na ir išvelėjo kailį. Mrj.
káilį išvélti primušti: Išvėlė kailį, bus dabar ramesnis. Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga. Vlkv.
káilį išver̃sti pakeisti pažiūras: Gal dar atsiras tokių, kurie, paskaitę mano žodžius, pasakys, kad, girdi, tas išvertė kailį... Tai tiesa. Aš kailį išverčiau, bet tik į gerąją pusę. rš. Nu ans tai taip greitai kailį išvertė, manė, kad niekas nesupras. Šv. Kaipgi atskirti, kuris iš tikrųjų nusivalė dvasinį purvą ir nuoširdžiai dirba Tėvynės labui, o kuris tik išvertė kailį ir pirmai progai pasitaikius dar kartą jį išverstų mainais į šiltą vietą. rš.
káilį išver̃sti į añtrą pùsę pakeisti pažiūras: Kaip moka kailį išversti į antrą pusę!. Šv.
káilį išvė́tyti prilupti: Kai išvėtysiu kailį, tai daugiau taip nedarysi!. Ll.
káilį išvokúoti prilupti: Aš tau kailį išvokuosiu, jei nesiliausi išdykauti. Šv.
káilį išžãryti prilupti: Kaip anas pačiupęs gerai kailį išžarys, tai žinos daugiau nelįst į svetimą sodą. Paį.
káilį kaĩsti mušti, lupti: Kai pareisi namo, tai, vaikel, tau tėvas kailį kais. Lš.
káilį kaĩšti mušti: Tokiam neklaužadai reik kasdien kailį kaišt. Rs.
káilį kapóti mušti, lupti: Be reikalo tam vaikui kailį kapoji, ar jis ką supranta. Jnš.
káilį kar̃šti mušti, lupti: Sučiupę savo arklį nujojant, karšia kailį tokiam raiteliui. Pt. Už tokį darbą, vaike, tėvas karš tau kailį. Ėr.
káilį kasýti spausti prie darbo: Per metus tau kailį kaso gaspadorius, ir ne ką tegausi. Pnd.
káilį kedénti mušti, lupti: Susilaukė bobelė, ko norėjo: sako, jau kedena vyras kailį. Jnš.
káilį kočióti mušti, lupti: Neturi pačios, nei marčios, niekas kailio nekočios. Brs.
káilis krãtosi
1.bijo: Kur ten girsies, nė į tą pusę! Bet... man kailis kratosi, bijau. Žem. Ir man kailis ėmė kratytis, o ans baras, ir gana. Tl.
2.labai nenori, nemalonu: Taip priprato tingėti, jog, apie darbą atsiminus, kailis jai kratėsi. Žem.
káilį kùtryti mušti: Kutryk kutryk jam kailį, matai, ką jis padarė. Vl.
káilį kutúoti lupti: Tėvas kutavo jam gerai kailį, kas iš to?!. Vl.
káilį lýginti mušti: Ar tu motina, ar ne – kailį lyginsiu. Skr.
káilį lùpti
1.mušti: Lupk lupk gerai tam šuniui kailį, nesitąsys naktimis. Žž. Oo, kaip jai mažutei tėvas lupo kailį – juoda mėlyna būdavo. Jnš.
2.varginti, išnaudoti: Baisiai man kailį lupo visą gyvenimą, dabar tik atsitiesiau. Jrb. Buvau kaime – vargau, išvažiavau miestan – tas pats, argi ir duosies per visą amžių kailį lupti. rš.
káilį mainýti rš. keisti pažiūras:
káilį mangū̃ryti mušti: Ar vėl mangūrijai kailį šuniui?. Škn.
káilis nepatiñka nemielas: Jeigu kailis nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
káilis nerìmsta baisu: Ale mat kailis nerimsta – tokie laikai dabar baisūs. Sur.
káilyje nerìmti išdykauti, triukšmauti: Kai prisigeria, tai kailyje nerimsta. Pc. Vaikai iš to linksmumo kailyje nerimsta. Varn.
káilyje nesitvérti
1.nenustygti: Aš jau tuokart nebtveriuos kaily, mirštu iš juoko. Pln.
2.jaudintis: Laukiam čia tavęs, nebsulaukiam – kailyje netveriamos. Plt.
káilio nesuvaldýti pasileisti, nesitvarkyti: Jeigu savo kailio nesuvaldai, tai tada ir išeini velniop. Sur.
káilį nèšti bėgant gelbėtis: Plechavičiukams tris kartus iššovus, teko nešti kailį kaip zuikiams. Trein.
káilyje netil̃pti
1.šėlti, triukšmauti: Ir nebetilpo piliečiai kailyje, ir ėmė vėl nerimti, tik jau nebesusivaldydami. Vaižg.
2.būti storam: Kad jau priėdę avys – kailyje nebetelpa!. Krk.
káilis netiñka prie káilio neatitinka charakteriai: Netiko kailis prie kailio – von!. Bsg.
káilyje netvérti jaudintis: Kipšas kailyj netvėrė, matydamas jaunikaitį taip elgiantis. Valanč.
káilis niẽžti
1.apie labai nerimstantį: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu!. Ds. Kailis niežti, gausi diržų nuo tėvo. Jnš.
2.rūpėti ką padaryti: Tiesiog kailis jam niežti, taip nori pasakyti ir kai ko paklausti. Ap.
káilį nuáusti apmušti: Nuausk kailį paėmus šakikotį, ir užsikiš žiaunos. Jnš.
káilį nudažýti primušti, prilupti: Ponas ir juokaudamas tankiai nudažo kailį. Dauk. Jis man be jokio reikalo kailį nudažė. Skd.
káilį nudìrti prilupti: Tėvas nudyrė jam kailį. Mrc.
káilį nudìrti gyvám prilupti, nuplakti, primušti: Britvonai, už tokį darbą gyviems kailį nudirti... Tėvui skolų kaklas nekelia... o vaikai?... Žem. Tėvai jiems už tai gyviems kailį nudirs. rš.
káilį nudýžinti prilupti: Taip jau nudyžino kailį, kad baisu!. Vvr.
káilį nudýžti primušti, nuplakti: Kad jau mažam niekas nenudyžė kailio, ką jau dabar pusberniui bepadarysi. Jnš.
káilį nudùlkinti aplupti: Ar nudulkinai šuniui kailį už kiaušinių ėdimą?. Sk.
káilį nudúoti prilupti: Tu man palauk, pagausiu, tai nuduosiu kailį. Brž. Nuduok kailį, juk kitaip neklausys!. Vkš.
káilis nuė̃jo pagáugomis apėmė baimė: Žvilgterėjo dešinėn, ir kailis jam pagaugomis nuėjo. Vaižg.
káilį nugarúoti primušti: Aną vakarą jam gerai kailį nugaravo, kol ženysis, atmins. Žg.
káilį nuglóstyti apmušti, išperti: Kiek čia seniai tėvas nuglostė kailį, ir vėl nori!. Jrb.
káilį nuim̃ti išperti: Reiks užduoti, kad tėvas tau kailį nuimtų. Rk.
káilį nukar̃šti išperti: Aš matau, kad reikės ir tau kailį nukaršti. Krs.
káilį nukedénti prilupti: Ar ir vėl tau tėvas nukedeno kailį, kogi neklausai?. Jrb.
káilį nulýginti primušti, išperti: Nulygino kailį, tai dabar kai šventas. Jrb.
káilį nulùpti
1.primušti, išperti: Papuolei, vaikeli; tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
2.išnaudoti: Stengdavosi už tą patį litą nulupti nuo Mortos kuo didesnį kailį. Avyž.
3.į vargą įstumti, nualinti: Tas ponas taip nulupo kailį, kad žmogelis duonos nebeturėjo. Jnš.
káilį numáuti primušti, išperti: Vagį kai pagaus, tai ir kailį numaus. Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu!. rš.
káilį nunérti
1.primušti, prilupti: Taip padirbus, tėvas kailį nunertų. Krš. Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenunertų kailio. Dkš.
2.išnaudoti, nuvarginti: Tikrasis ponas, grafas, gyvena Vilniuje, o čia, dvare, kamisorius įmano žmonėms kailį nunerti. Žem. Tie teismai jam visai kailį nunėrė – liko be kelnių. Jrb.
3.apgauti: Jis jam gerai nunėrė kailį su tom avižom. Jrb.
káilį nunèšti ištrūkti, pabėgti: Džiaukis, kad nunešei kailį. Sd.
káilį nuraitýti prilupti: Na, dabar tai pražuvau: jis man kailį nuraitys!. Sruog.
káilį nurašýti primušti, išperti: Dar gal nebuvo kailis gerai nurašytas, kad šitaip šneka. Ds.
káilį nusvìlti įkliūti į bėdą: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia. Krs.
káilį nušérti prilupti: Kai pašauksiu tėvą, tai pasakysiu – nušers tau gerai kailį!. Krėv. Kad tavo kailis nenušertas. Lp.
káilį nušmùtryti primušti: Aš tau kaip nušmutrysiu kailį, tai tu žinosi!. Trg.
káilį nušùtinti primušti: O aš jūsų piemenį vis dėlto nukulsiu ir gerai kailį nušutinsiu. Krėv.
káilį nušveĩsti primušti: Nušveitė jam kailį. Ds.
káilį nušukúoti išlupti, išperti: Ar tik nenori, kad kailį nušukuočiau?!. Krs. Kai nušukuosiu tau kailį, tai žinosi!. Km.
káilį nutaisýti primušti: Aš tau tuoj kailį nutaisysiu!. Antz.
káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip kailis nutrūko. Rt.
káilį nuvanóti prilupti: Kai nuvanosiu kailį, kituokart žinos!. Skp.
káilį nužãryti prilupti: Tėvas jam gerai kailį nužarijo. Ėr.
(kieno) káilyje pabū́ti patekti į kieno padėtį: Tegu ir jie mūsų kaily pabūna ir pamato, ar ne tas pats!. Vien. Pabūtum tu mano kailyje, padėliotum per dieną pasmirdusius baltinius, ir ponios Stuinienės gyvenimas tau pasirodytų rojum. rš.
káilis padulkė̃s apie grasinimą mušti: Kad duosiu tau, tai ir kailis padulkės, tik tu man nenustok [šėlti]!. Ms.
káilį padùlkinti kiek perti: Padulkino kailį, ale jis vis tiek savo. Jrb.
káilį padúoti įkliūti (į bėdą): Padavei kailį [ištekėdama], tai ir paivija (muša). Trgn. Išėjau (ištekėjau) ir padaviau kailį. Lb.
káilį pakasinė́ti apmušti: Ar lauki, kad kailį pakasinėčiau – aš ilgai nelauksiu. Jrb.
káilį pakasýti primušti: Matyt, pati nori, kad kailį pakasyčiau už tokį darbą. Jnš.
káilį pakedénti primušti, išperti: Jam pakedeno kailį, o jis nė štai nė antai. Jrb.
káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Duok tokiems kokią nori partiją, kokią nori valdžią, – jeigu tik ji padėties viešpats, – per vieną naktį pamatysi tiek atsivertėlių, tiek kailius pakeitusių. Cvir.
káilį pakliudýti užsitraukti bėdą: Už akių visi mandrūs teisybę rėžti, o į akis – nė mur mur, katras bijo kailį pakliudyti. Škn.
káilį palýginti paperti: Kad tik tu nori, aš tau greitai galiu palyginti kailį, man nesunku. Sk.
káilis pàmetė káulus sulyso: Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų. Ps.
káilis panìžo parūpo (netikusiai elgtis): Muštis nori, kailis panižo. LzP.
káilį papùrtyti aplupti: Papurtė kailį gerai, tai dabar tyli. Jrb.
káilį partãlyti mušti: Tai tu vėl partalijai tai katei kailį. Škn.
káilį parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik kailį parvilkau. Skd.
káilį paspìrginti primušti, prilupti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirgint, tai būtų žinojus.... Sk.
káilį pasvìlinti primušti, prilupti: Kad nemoki!.. reik tik pasvilinti tokiem kailį gerai, ir nebelįs. Jnš.
káilį pašiáušti supykti, pasipūsti: Tik pamėgink aną užkliudyti, tuojau pašiauš kailį. Ms.
káilis pašiur̃psta apima baimė: Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis. Gruš.
káilį pašukúoti prilupti: Išvesti iš kantrybės vaikinai ne kartą grasino kailį jam pašukuoti. rš. Kaip pašukavo kailį, tai kaip šilta vilna dar̃. Sn.
káilį pérversti pakeisti pažiūras: Vokiečių laikais buvo pervertę kailį į vieną pusę, dabar pervertė į kitą – tai žmonės!. Šl.
káilį pìlti mušti: Girdėjau, kad vėl jam kailį pylė. Šl.
káilį plū̃kti mušti: Pas ponų nedirbau, man kailio neplūkė. Šlv.
káilį pridė́ti mirti: Ana ir kailį pridėjo ten bedirbdama, o niekas ir ačiū nepasakė. Skd.
káilį prikaĩsti pakliūti į bėdą, įkliūti, susilaukti nemalonumų: Geras buvo berniukas, tik be reikalo prikaitė kailį. Krs. Oi, galima kailį prikaisti su tokiais dalykais. Mžš.
káilį prikinkýti įkliūti į bėdą: Matai, kas nusidėjo, o kas kailį turėjo prikinkyti. Škn.
káilį prikìšti patekti į bėdą: Ir vis dėlto iškilo aikštėn šuniška jo baimė prikišti kailį. rš.
káilį prilùpti smarkiai nudyžti: Gerai jam reikėjo kailį prilupti, ne taip sau. Jrb.
káilį prišùtinti primušti: Sako, jis kailį gerai prišutinęs ir žmonai, ir uošvienei. Jnš.
káilis pùrtinasi bjauru: Purtinas kailis nuo tokių obuolių. Tl.
káilis raĩtosi
1.smarkiai (muša): Kad daviau, tai daviau – kailis tik vien raitės!. Jnš.
2.smarkiai (bėga): Kad movė vyrelis namo, kailis tik vien raitės – išsigando bobelės vargšas. Jnš.
káilį rėžúoti mušti, perti: Reikia tik kailį tokiai rėžuoti. Pgr.
káilį rùmžti mušti: Vaikui kailį rumžė. Nm.
káilį skal̃bti perti: Nieko nebelaukę vyrai ėmė jam kailį skalbti. Šl. Kad tie ims kailį skalbti, tas rėkti!. Ll. Skalbė kailį, kiek betilpo. Lpl.
káilį skùsti mušti, perti: Kai paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti. Vnž. Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto?. Krėv.
káilį sudìrbti sumušti: Na ir sudirbo jam kailį prisišveitę vyrai. Brt.
káilis sukaĩto apėmė baimė: Jam tik kailis sukaito, kai pamatė mane ant kelio. Krs.
káilį sùkti stengtis neįkliūti: Aš sukau kailį, norėjau iš bėdos išsisukti. Prn. Kiekvienas savo kailį suka. Rm.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad kailį šertų – tai tau!. Krn.
káilį šiáušti pūstis, didžiuotis: Nešiaušk kailio prieš mumis, dar ne tokių matėm. Varn.
káilis šiáušiasi
1.ima baimė, bijo: Dabar beliko pas poną eiti; Juozui kailis šiaušėsi. LzP. Bet dėl jų (arklių) likimo Domo kailis šaušėsi: paskutiniųjų netekęs – eik ir ieškok patogesnės gembės pasikarti; vis tiek elgeta būsi paleistas. Gric. Kai anie pradeda pasakoti, kailis šiaušias. Vgr.
2.darosi neramu: Gumbas rokuoja, o uriadnikui kailis šiaušiasi iš piktumo. Žem.
káilį šukúoti mušti, perti: Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti!?. Šl. Buvo tokie laikai, kad ponai ir kailį šukavo. Ub.
káilį šùtinti smarkiai mušti, perti: Ar mama negirdėjai, man sakė, kad ir vakar Jonis Stasei kailį šutinęs. Jnš. Kad aš tau imsiu kailį šutinti!. Ll. [Smuklininkas] ėmė šutinti nedorėliui kailį. Cvir.
káilį švantãlyti mušti: Gėrė gėrė – prigėrė ir ėmė kits kitam kailį švantalyti. Krp.
káilį šveĩsti mušti, perti: Žiūrėk, ans vėl kailį šveičia tavo seniui. Škn. Paskui vyras ir ėmė jai kailį šveist. Prn.
káilį švéntinti mušti, perti: Sako, ar šeštadienį, ar sekmadienį parėjęs vėl gerai įtraukęs ir vėl ėmęs pačiai kailį šventinti. Sk.
káilį taisýti mušti, lupti: Sugrįžo supykęs pas raganą ir kaip pradės vėl jai kailį taisyt. Jnš.
káilį tašýti mušti, perti: Ką ten! Sakė, vėl tašė Juozeliui kailį kaip pašėlę, na, ar nereik tokiem nagus nudaužyti!. Sk.
kailiùkas tem̃piasi darosi išdykęs, neklauso: Ką tiems jauniems pasakysi, kad aniems ragiukai dygsta, kailiukas tempias. Šauk.
káilį tvóti mušti, lupti: Pagriebė boba šluotą, valiai jam kailį tvoti. Pgr.
káilis užkaĩto supyko: Kai pradėsiu rokuotis, o jis ką pasakys priešais, tai užkais man kailis. Žem.
káilį užkar̃šti aplupti: Tai sakau, kad taip anys nučiupus ir gerai užkaršus kailį. Sug.
(kieno) káilis užmokė̃s (kas) atsakys: Jaugi (juk) ne mūsų kailis užmokės, bet jūsų. Ps.
káilius užráugti Ds. supykus nekalbėti:
káilis užsìdegė perpyko: Jau užsidegė kailis nabagei, kad pulna priešais. Krš.
káilis užšãlo apėmė išgąstis: Jau man visas kailis užšalo, kai jis pasakė. Skdv.
káilį vanóti mušti: Na, vaikeli, tai tavo kailis vėl buvo vanojamas. Sk. Kad aš duonos nenusipirksiu, tai aš tau kailį vanosiu. Všn. Tokiam verkiant reik kailį vanoti. Ll.
káilį vartýti nuolat keisti pažiūras: Kad ir mokėjo kailį vartyti, ale priėjo liepto galą. Krž.
káilį vąšúoti mušti: Paskui ten kailius vąšavo visiems su kančiumi. Snt.
káilį velė́ti primušti, prilupti: Kelis kartus velėjau kailį, o nieko nepadeda. Pn.
káilį ver̃sti keisti pažiūras: Mes kitaip kailio nebverčiam. Žv. Kiti labai moka kailį versti, jiejie ir gyvena gerai. Trg.
káilį ver̃sti į kìtą pùsę keisti pažiūras: Kas tik ateina, ir verčia kailį į kitą pusę. Krš.
káilį ver̃stis keisti pažiūras: Niekas per gvaltą nespiria kailio versti, patys verčias. Krš.
káilį vė́tyti mušti: Reiks kailį vėtyti, jei neklausai. Ll.
káilį vyzgúoti slėpti teisybę: Aš ir biskį savo kailį vyzguoju – kam turi mane tokį matyti. Jrb.
káilį vokúoti mušti: Ištekėjo už tokio vilkmušos – kur ans tau kailio nevokuos. Ggr.
ant sàvo káilio pats iš praktikos (patyręs vargo): Ant savo kailio pramokę pažinti, kas po kam, turime sau galvon įkalti, kad nei rusas mums ne tėvas, nei vokietis ne brolis. Pt. Kaip jis mokinosi universitete ir kiek jis perkentėjo, kiek vargo, tas tik tegali suprasti, kas ant savo kailio yra tokią kovą ir vargą patyręs. Žem.
ant sàvo káilio im̃ti būti atsakingam: Eikit po kelmais, o kam aš imsiu viską ant savo kailio, matai, kokie ponai atsirado!. Šl.
ant sàvo káilio nèšti būti atsakingam: O kam aš turiu ant savo kailio nešti, tegu jis sau žinos. Jnš.
ant sàvo káilio pakélti išgyventi, patirti: Sykiu ir mano vyras, būdavo, pripasakos, kiek ponų malonės ant savo kailio pakėlęs!. Žem.
ant sàvo káilio patìrti išgyventi: Žmogui reikia viską ant savo kailio patirt, tada jis įsitikina, supranta. Mark. Mes tą juoką patyrėm ant savo kailio gerai. Rd.
ant sàvo káilio prisiim̃ti būti atsakingam: Prisiimu visa ant savo kailio. An. Neprisiimk nieko ant savo kailio. Krs.
be káilio lìkti labai stengtis: Nors be kailio liksi, visiems neįtiksi. Pnd.
dėl sàvo káilio drebė́ti bijoti (įkliūti): Taip jau pirma gudravojo, o dabar pats dreba dėl savo kailio. Sk.
į kìtą káilį įlį̃sti pakeisti pažiūras: Buvo tautininkas, o dabar įlindo į kitą kailį. Gs.
į (kieno)káilį atnė́ręs labai panašus: Į tėvo kailį atnėręs. Šts.
į káilį dróžti mušti, lupti: Pasiraitojo rankas, kad drožė, tai drožė jam į kailį!. Ar.
į káilį dúoti mušti, lupti: Dabar jį tėvas gali nutverti ir duoti gerai į kailį. Mont. Tu, Liudai, žiūrėk, – juokavo jis, – nepaviliok mums Liucės! Duos tau Trikauskas į kailį!. Myk-Put. Duok gerai pagavęs kailin, tai atsimins. Ssk. Gali kiek nori duoti į kailį – neklauso, ir tiek. Ms. Duok į kailį, kad visą gyvenimą atsimintų. Žg. prk Duos į kailį saulė [vidurdienį], kepins nugarą. Krtn.
į káilį gáuti būti mušamam, lupamam: Ne taip ką padarysi, nesuprasdamas paliepimo, tuojau gausi į kailį. Žem. Pasidarė tokia velniava, kad senis vos negavo į kailį. Cinz. Gavai į kailį? – mėgino pasirodyti abejingas Benas. Ap. Kabeikos vyrai, kaip kokie peštukai, prie visų kabinėjasi, bet užtat ir patys gauna į kailį. Brt. Nepaklausysi, tai, žinok, ir gausi kailin. Šmn. Vaikas gageno gageno, kol kailin gavo. Bd.
į káilį įdė́ti išlupti, išperti: Į kailį kaip įdės mama, ir žinosi!. Jdr. Kai įdės į kailį, tai ir nebenorėsi išdykauti. Brs.
į káilį įkar̃šti išperti: Aš jam gerai įkaršiau į kailį. Vv.
į káilį įkrė̃sti primušti, prilupti: Reikia tam neklaužadai kailin įkrėsti. Kp. Jam mažam įkrėsdavo į kailį, aš matydavau. Šl. Įkrėsk gerai kailin, ir šventa bus. Krs.
į káilį įkùlti primušti, išperti: Palauk, įkulsiu aš tau kailin!. Btr.
į káilį įpìlti primušti, prilupti: Vagiui vakar gerai į kailį įpylė už vogimą. Pln.
į káilį įsègti sušerti, suduoti: Įsegs tau į kailį. LzP.
į káilį įsū́dyti išplakti: Įsūdyk gerai į kailį už tokį darbą, ir tegul žinos!. Vvr.
į káilį įšveĩsti prilupti: Jam gerokai į kailį įšveitė. Slv.
į káilį įvąšúoti įkirsti, įkrėsti: Kad man vėl į kailį įvąšuotų?!. Graž.
į káilį kar̃šti mušti, perti: Oi, karšiu kailin, jei nepasitaisysi!. Lp.
į káilį kliū́ti būti sumuštam: Kliuvo ir tai moteriai į kailį. Slnt. Ir jam pačiam gerai kailin kliuvo. Krs.
į káilį pìlti
1.primušti, nupliekti: Ar ne už tą patį (už liežuvį) ir vyras į kailį pildavo. Krš.
2.lydyti: Kad pradėjo pilti į kailį lietus, kai žiurkučiai šlapi namo parėjom. Jnš.
į káilį sudróžti primušti, nupliekti: Ar sudrožei į kailį tam vaikpalaikiui?. Jnš.
į káilį sukáustyti primušti, prilupti: Aniem tėvas gerai į kailį sukausto, kad neklauso. Pgr.
į káilį supìlti primušti, prilupti: Žinai, kad aš jam gerai supyliau į kailį su ta lazda. Sk.
į káilį susigriẽbti būti sumuštam, priluptam: Tas ir gerai susigriebė į kailį, prie ano belįsdamas. Škn.
į káilį tèkti būti sumuštam, priluptam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti. Žem. Juokis juokis, teks ir tau į kailį, tik nenustok!. Yl. Oi gerai jam kailin teko nuo tėvo, pakliuvo vyras. Krs. Per tave teko man kailin. Pl.
į káilį užbraũkti primušti, prilupti: Na kaip? Ar pačiam gerai užbraukė į kailį zalimuos (gegužinėje)?. Sk.
į káilį uždúoti kiek sumušti: Dabar prieglaudon dar kailin užduoda. Alks.
į káilį užpliū̃pti suduoti, įkirsti: Aš tau ne mama: užpliūpsiu į kailį, i bus. Krš.
į káilį vèžti mušti: Kailin veža dykam kaip katram. Drsk.
iš káilio kiek įmanydamas, smarkiai: Apibariau, tai jis ginas iš kailio. Slm.
iš káilio eĩti labai pykti: Eina iš kailio, kai sužinojo, kad reikia manopoliai uždaryt. Šv. Aš jau iš kailio einu, kad tos šnapšės taip daug. KlvrŽ. Tėvas iš kailio eina, ką čia niekus šneki. End.
iš káilio im̃tis labai augti, suvešėti: Na, burokai tai taip iš kailio imas, kad net malonu, po to lietaus. Sk.
iš káilio išeĩti
1.pakvaišti, išprotėti: Ar iš kailio išėjai, kad vinį į stalą kali!. Vkš. Kur tu duosi taukus šuniui, ar iš kailio išėjai!. KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išėjęs ir esi?!. Skd.
2.labai stengtis: Trys mergikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvilkti. End.
iš káilio išjóti labai prikamuoti: Išjos iš kailio visus mumis ta karė. Ggr.
iš káilio išsinérti
1.labai stengtis, rūpintis: Dabar tai jau įmanytų iš kailio išsinerti, – pridėjo Kižienė, – kad tik kaip norint tą savo mergą Domui užkarti. Žem. Kotrė taip nori seniams įtikti, kad prie darbo klupdama bėga – įmanytų iš kailio išsinerti. Vkš. Onytė dėl šito berno tai ir iš kailio išsiners. Užp. Gatavas iš kailio išsinert, kad tik laimę už uodegos galėtų nutvert. KrvP.
2.šėlti, smarkauti: Taip ir kitiems [arkliams] įpila gerai [degtinės], paskui įmano iš kailio išsinerti.... Žem. Dūksta, šėlsta minia. Nebežino, kaip iš savo kailio išsinerti. Švaist.
iš (kokio)káilio išsinérti pakeisti tautybę ar įsitikinimus: Ji tik dabar iš lenkiško kailio išsinėrė. Mrj.
iš káilio lį̃sti labai stengtis: Lįsti iš kailio reikia, kol tiek plytų perlaidysi iš rankų į rankas. Šts. Tu neprašomas lendi iš kailio. Krs. Iš kailio lenda, kad padarytų karjerą. rš.
iš káilio nértas labai panašus: Duktė toji pati motinysta, t. y. iš kailio nerta motina. J.
iš káilio nértis
1.labai stengtis: Jau savaitė, kaip penki vyrai dirba iš kailio nerdamiesi; o naudos nė už skatiką nėra. LzP. Skubina, net iš kailio nerias. Ds. Geras gaspadorius, kol darbininkas iš kailio nerias. VšR. Ar šiaip tu žmogus galvok, ar taip – nors iš kailio nerkis, nėra gyvenimo, – skundėsi senis. Myk-Put. Kauniečiai net iš kailio nėrėsi, kad tik apgalėjus vilniečius. Šein. Mes čia sėdime, o ji iš kailio neriasi dėl mūsų. Mont. Nors iš kailio nersies, vis tiek neištversi. Grk. Geras arklys, kad iš kailio neriasi, bet paveža. Slk.
2.labai nerimauti: O tas nebsulaukdamas iš kailio nerias. Plt.
3.siausti, dūkti: Jaunimas iš kailio nėrėsi – šoko, kiemo pievutė bematant vienu dumblu pavirto. Paukš.
4.gerai, vešliai augti: Geri metai – vasarojus iš kailio nerias. Jnš.
5.keisti įsitikinimus: Tada ką gi – daug kas nėrės iš kailio. Jnš.
iš káilio ver̃stis labai stengtis: Žmonės patys iš savęs verčias iš kailio. Dv.
per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį. Žem.
per káilį važiúoti pajuokti: O ji žino, kad čia važiuota per jos kailį, kad čia – greičiausiai – buvo juokiamasi iš jos. Simon.
prie káilio taisýtis rengtis, ketinti mušti, bausti: Tėvas taisos anai prie kailio. Akm.
už káilio užlíeti išgerti svaigalų: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau niekuomet nebegali širdingai mylėti. Valanč.
už káilio užlį̃sti patikti: Nejaugi tau per visą ilgą amžių jokia moteris neužlindo už kailio, kad vien žemės teieškai?. Vaižg.
kaĩp ne sàvo káilyje nejaukiai: Jis jautėsi kaip ne savo kailyje. rš.
kaĩp nesavamè káilyje nejaukiai: Per balių buvau kaip nesavame kailyje. Varn.
kaĩp iš (kieno)káilio išnértas labai panašus: Koks tėvas, toks ir vaikas, kaip iš tėvo kailio išnertas. Klp.
angino kailis žr anginas
avies kailyje žr avis
į avies kailį įsisiausti žr avis
ėriuko kailiu prisidengti žr ėriukas
į jaučio kailį nesurašytų žr jautis
katės kailiuko nenupirksi žr katė
kiškio kailį pakabinti ant vartų žr kiškis
nežolės kailis žr nežolė
rupkės kailis žr rupkė
šuns kailiu apsiūti žr šuo
į tinginio kailį įlįsti žr tinginys
utėlę įsileisti į kailį žr utėlė
utėlės paėdė kailį žr utėlė
velnias įlindo į kailį žr velnias
velnias mieruoja kailį žr velnias
vilkas avies kailyje žr vilkas
vilko kailį nešioti žr vilkas
vilko kailiu apsisegti (apsisiūti, apsivilkti) žr vilkas
ant vilko kailio mautis avies kailelį žr vilkas
iš vilko kailio išlindęs žr vilkas
žvėris avino kailyje žr žvėris

kójų apačiojè bū́ti klausyti (ko): Vyras buvo pačios kojų apačioj. Šts.
kójų apačiosè yrà susijęs su darbštumu: Žmogaus turtai kojų apačiose. Jz.
kójų ãpačias iščiupinė́ti smulkmeniškai iškritikuoti: Kojų apačias iščiupinėjo Druskius. Jabl.
iš kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Išsibariau, išsiriejau, išsiėmiau iš pat kojų apačių, iš pat panagučių. Šts.
nuo kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Ji tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu. Dr.
kójų atsukìmas į durìs Šln. mirtis:
į kójos aũtą smarkiai (išbarti, iškeikti): Išdirbo į kojos autą. Kal. Aš šiokia, tokia ir anokia – išdirbo į kojos autą. Slnt.
kójos aũto nestóvi niekam tikęs: Aš nė kojos auto nestoviu, kad ans mane taip kreizavoja. Šv.
kójomis galvomìs labai greitai (eina, bėga): Ėjau kojoms galvoms, kad buvo vidurius bepaleidžią. Šts.
kója grabè arti mirties: Grabe jau koja, o teisybės prie tavęs nė už grašį. Žem. Kokie gi ten dabar be giedotojai, kad jų koja jau grabe. Mžš.
kójos grabè arti mirties: Jau kojos grabe, o dar ženytis ruošies. Ds. Kojos grabe, jau ana tokia ir bus, nepakeisi. End. Dabar grabe kojos žmonių, kogi bedurniuot. Ut.
kójos karstè arti mirties: Karste kojos yr. Kv.
po kójų pãdais padė́ti leisti nugalėti: Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti namų Viešpaties, savo tėvo, vardu per jam grasinančius priešus, kol Viešpats nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. ŠR.
po kójų padù pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ką matęs, ką regėjęs, pamink po kojų padu, būsi geresnis. B.
iš kójų panagių̃ smulkmeniškai, išsamiai (klausinėti): Jis viską iš kojų panagių klausinėdavo. Raud.
kójų plakìmas ėjimas (be reikalo, veltui): Svietelis subėgo supuolė gminon (valsčiun) miltų ir nieko negavo, tik gaila dienos ir kojų plakimo. Tvr.
kója rankà apie nerišlią kalbą: Kokia ten jo kalba – koja ranka, bet aš susgaudau. Lš.
kójas rankàs bučiúoti nusižeminus, labai prašyti: Bučiavo kojas rankas, kad dovanok, žmonel, dovanok!. Mžš.
kójas rankàs padžiáuti mirti: O kai padžiausiu kojas rankeles, tada išvargsiu savo vargelį. Zp.
kójų sūkulìmas nuėjimas (be reikalo, be naudos, veltui): Šįmet gailu tik kojų sukūlimo. Žem.
abíem kójomis rem̃tis rš. turėti tvirtą pagrindą:
abíem kójomis stovė́ti turėti tvirtą pagrindą: Jis abiem kojom stovi, neprapuls. rš. Jis gal net abiem kojomis semitinėje rasėje stovi (yra semitas). Šein.
aukštỹn kójomis netvarka, suversta: Kaži kaip ta Lietuva, a nebus aukštyn kojom. Graž. Kai susimušė, viskas ėjo aukštyn kojom. Mrj. Tai išeina, kad visi mūsų planai aukštyn kojom. Dovyd. Tarėmės tarėmės, – vėl sumurmėjo Alis, – o jis viską žybt aukštyn kojom. Saj.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1.iš esmės pakisti: Neapsakomai daug kas per šitą valandą apsivertė aukštyn kojom. Zur. Kodėl viskas taip aukštyn kojom apsivertė: ir vėliava, ir tokios kalbos, ir bažnyčia. Krš.
2.suirti tvarkai: Motinai sergant namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. rš. Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis. rš.
aukštỹn kójomis apver̃sti
1.iš esmės pakeisti: Karas viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom. Daut. Aš ta pati Virginija Tyrulytė, kuri viską aukštyn kojomis apvertė internate!. Zur. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Cvir.
2.padaryti netvarką: Tada mudu juokdavomės visa gerkle ir visai iš niekų, apversdavom butą aukštyn kojom.... Bub. Nejaugi tie žmonės, be jokių ceremonijų įsiveržę į svetimus namus ir apvertę juos aukštyn kojomis, pagaliau prisiminė šeimininką?. Avyž. Kas jo nežino: kol geras – geras, o kai supyksta, tai tokia audra pakyla, kad, rodos, viską pasirengęs aukštyn kojom apversti. Paukš. Gyvena bendrabutyje, disciplina, kliauzūra, lygu vienuolyne, bet Myliutė sugebėjo viską aukštyn kojomis apversti. Žem. Vaikas apvertė gryčią aukštyn kojom. Tr.
aukštỹn kójomis apvir̃sti iš esmės pasikeisti: Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, man apvirto viskas kojom aukštyn. Gric. Paskui buvo Didysis karas, viskas aukštyn kojom apvirto, visi giminės kažkur išnyko. Mont. Agotai atėjus į Noreikų sodybą, per dešimtis metų įprasta tvarka apvirto aukštyn kojomis. Avyž.
aukštỹn kójomis išver̃sti sujaukti: Viską išvertė aukštyn kojom. Mrj.
aukštỹn kójomis lė̃kti darytis netvarkai: Ši diena vargšelei viena iš tų, kai viskas lekia aukštyn kojom. rš.
aukštỹn kójomis ver̃sti
1.iš esmės keisti: Jūs viską verčiate aukštyn kojom. Gruš.
2.daryti netvarką, jaukti:
aukštỹn kójomis ver̃stis
1.iš esmės keistis: Pati matote, kas iš to išeina... Visos jūsų programos verčiasi aukštyn kojomis. rš. Dar čia gali viskas aukštyn kojom verstis. Mrj.
2.darytis netvarkai: Viskas kažkaip aukštyn kojomis vertėsi ir vakar, ir užvakar. rš.
nė̃ basà kója nesistóti ant žẽmės nesivarginti pradėti ką nors dirbti: Pati žebravojo, o jisai tai nė basa koja nestojos ant žemės. Vlk.
drūktomìs kójomis nėščia: Padirbo mergą drūktomis kojomis, o nepaėmė. Nt.
ìlgos kójos greitas: O kas per tą laiką įvyko Daučiūnuose ir tolimesnėse apylinkėse? Vargui, sako, ilgos kojos. Marc.
ìlgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
kairią́ja kója išlìpti iš lóvos Ds. apie prastai nusiteikusį: Prieš šaukdamas pasiklaustum. Kaire koja iš lovos išlipai?. rš.
kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti prastai nusiteikusiam: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandien kairiąja kojyte iš lovelės išsiropštė. Pt.
kám kója kám rankà bet kaip, atmestinai: Primetė tom karvyštėm kokios siečkos kam koja kam ranka ir nuėjo švirkšdamas kieman. Arm. Kam koja kam ranka nudaužia – kokis ten jo darbas. Grv. Kada ar bulbes nečystai renka ar ką, tai sako: kokis tę darbas – kam koja kam ranka. Pls.
katrà kója ráišti
1.kaip išsisukti (iš keblios padėties): Nežinojo žmonės po karo kaip šokinėti, katra koja raišti. Vn.
2.kokią turi silpnybę: Dabar žinosi, katra koja raišti. Šts.
kreivà kója atsistóti iš pãtalo prastai nusiteikti: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo. Krėv.
kurià kója ráišti kaip išsisukti (iš keblios padėties): Ot skubu, tai skubu, nebeišmanau, kuria koja beraišti!. Gršl.
laisvà kója galima bet ką daryti: Kai tu išvažiuosi, man bus laisva koja. Pln. Palmyrai dabar laisva koja. Lkv. Kol buvau netekėjusi, buvo laisva koja. Krž. Jis gali važiuoti kur tik nori, jam laisva koja, o moteriška turi būti namie. Stl. Vaikiams, vyrams laisvesnė koja, gyvena pašvytraudami. Krš.
liuosà kója be rūpesčių: Ko jam reik – dabar liuosa koja. Erž. Petronėlei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekėjo pernai rudenį, grynai iš meilės. Žem. Šiandie ir tavo liuosa koja. Lkv.
naujàs kójas pastatýti vėl vesti: Anas senas, ale kai pati pamirė, užsigeidė naujas kojas pastatyt. Grv.
naujàs kójas statýti vėl dirbti: Augini augini vaikus, o senystoj ir statyk naujas kojas [iškrikus vaikams]. Vlk.
paskutìnėmis kójomis kàsti siekti daugiau naudos: Šita kai atėjo – dabar kas kojom paskutinėm, kilstels kainas. Sur.
sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi. Jabl.
skersà kója nėščia: Ko tamsta iš jos benori, juk matai, kad jau skersa koja. Žg.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersas kojas velka. Iš.
smėliúotomis kójomis sakoma apie žmogų, ką tik palaidojusį ką iš artimųjų: Smėliuotom kojom, ir jau ženijas. Ds.
stačiomìs kójomis išvargęs: Grįžom stačiom kojom. Dg.
sunkių̃ kójų nėščia: Ano žmona buvo sunkių kojų. NmŽ.
sunkiomìs kójomis nėščia: Ana sunkiom kojom. Sug. Jau mano pati sunkiom kojom vaikščioja. Tvr.
ne tà kója atsikė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Tu šiandien turbūt ne ta koja iš lovos atsikėlei. Jabl.
ne tą̃ kóją iškė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Kas čia tarp jūsų atsitiko? Ar ne tą koją iš lovos iškėlėte, ar ką?. Saj. Gal ne tą koją iš lovos iškėlei, kad toks piktas?. Všk.
ne tą̃ kóją iškė́lė pìrmą iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Iš tikrųjų ji šiandien ne tą koją pirmą iš lovos bus iškėlusi. Paukš.
ne tà kója išlìpo iš lóvos Jrb. apie prastai nusiteikusį: Kas tau, tėve, šiandien atsitiko? – juokdamasi paklausė ji. – Ne ta koja iš lovos išlipai ar blogą sapną sapnavai?. rš. Jis paniuręs ir, kaip atrodo, ne ta koja išlipęs iš lovos. Cinz.
trumpomìs kójomis nėščia: Buvo trumpomis kojomis. Nt. Trumpom kojom netoli nueisi. Pnd.
víena kója beveik (būti kur): Ir pragare kaip teatre esmi jau viena koja. Trein.
víena kója grabè arti mirties: Ar galima stebėtis, kad visi jaučiamės viena koja jau grabe. Pt. Motutė viena koja jau kaip ir grabe, tėvas – tas vėl vos krutuliuojas. Vien. Žmogus – jau viena koja grabe – ir dar jam visko reikia!. Mžš. Nors jau viena koja grabe, o vis savo kalba. Pnd.
vienà kója karstè arti mirtis: Mano viena koja seniai karste. Rmš.
vienà kója prãšo šiẽno kità šiaudų̃ sunkiai eina, šlubuoja: Nebepaeinu – viena koja prašo šieno kita šiaudų. Rm.
víena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greitai sudegintas), todėl taip kalbi. Krėv. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja garbe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!. Bor. Nyku. Apima tokia nuotaika, tartum pati jau stovėtum viena koja grabe. Avyž.
víena kója stovė́ti prie grãbo grėsti mirčiai: Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo. Klrv.
víena kója teñ kità čià apie greitą nuėjimą kur ir sugrįžimą: Sulakstei greitai in Alponą, ale kad viena koja ten kita čia!. Švnč.
kójomis apsikepurė́ti neig. mirti: Ans apsikepurėjo kojomis, t. y. mirė. J.
kójomis apsiklóti smarkiai virsti: Kai duosiu, net kojom apsklosi. Akn.
kójas apšìlti
1.kiek apsiprasti: Sūnaitis dar nei kojų neapšilo. Grv. Dar kojų nespėjęs apšilti šiame aukščiausiame poste, įžengė jis su vėjeliu į mūsų teatrą. Trein.
2.kiek pabūti: Nespės kojas apšilti, jau pažadins kulti su spragilais rugius. Kv. Matai, kaip apšilai kojas pas marčią!. Klt. Pas jį ir kojų neapšilsi. Švnč.
kójos apšìlo apsiprato: Dar kojos neapšilo [stojus tarnauti], kelk su gaidžiais kulti. Krš.
kójas atgrę̃žti į durìs mirti: Ji nuvaikščiotas kojas atgręžė į vėjo klabenamas duris. Nėr.
kójas atim̃ti pailsti (einant): Kai reik striokuot, tai atima kojas. Gs.
kójas atitę̃sti lėtai, sunkiai ateiti: Čiut kojas atitęsiau, tokis klampynas. Grv.
kóją atitráukti trumpam išeiti: Vaikas negeruoja, tai nė kojos negaliu iš namų atitraukti. Ds.
kóją atkélti ateiti: Jis bijo pas mus ir koją atkelti. Als. Neatkelsiu aš pas tave kojos, ne!. Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. Sirgau, o duktė kojos neatkėlė prie motinos. Šts.
kójas atkélti daug dirbti, gerokai padirbėti: Prie žemės reik atkelti kojas. Gs.
kójas atmèsti nugaišti: Atmetė kojas to žvynė. Kvt.
kójos atsãkė sunku eiti: Nežinau, kaip būčiau bepasivilkusi... kojos atsakė... dvasios nebeatgaunu. Žem.
kójos atsisãkė negali paeiti: Per šventes buvau taip nusigėręs, kad ir kojos atsisakė. Vkš.
kójas atstatýti mirti: Gyveno gyveno, ėmė ir atstatė kojas. Grž. Jei kraujas sustos, ir atstatysi kojas. Rdn.
kójas atstatýti į durìs mirti: Vai ilgai dar teks palaukti, kad aš kojas į duris atstatysiu. Bub.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsukus kojas. Plv.
kójas atsùkti ant dùrų mirti: Kojas atsuksi ant durų, bus be vargo. Rdn. Šiandieną Jonų senelė atsuko kojas ant durų. Šlv. Jei kojas ant durų neatsuksiu, tai susitiksim. Jd.
kójas atsùkti į durìs Pjv. mirti: Tai atsuko vargšelis kojas į duris. Mrj. Gydykis, ba gali kojas atsukt į duris. Šk.
kójas atvil̃kti sunkiai ateiti: Dar kojas atvilkau į miestelį. Ėr.
kójas aũtis baigtis (apie maisto produktus): Duonelę baigiam, bet jau ir bulvelės kojeles aunas. Šts. Badas ateina – duona per kluoną išbėgo, o putra jau kojas aunas. Sim.
kójomis briksė́ti Ds. dvėsti:
kójomis bùrti dvėsti: Jau tik kojomis buria. Alk.
kójose bū́ti turėti paklausą: Dabar obuolių košė tai kojose bus. Skrb. Labai jau obuolas kojose. Lkv. Šį metą obuoliai kojose. KlvrŽ.
kójos dẽga nerimsta vienoje vietoje, linkęs lakstyti: Ans prie ūkininko negali išbūti – ano kojos dega. Dr. Nepasėdi, dega ano kojos. Plt.
atmìnti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant mušti: Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmintų visą buitį, iš kur kojos dygsta. Rod.
pamatýti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Nu nu, pamatysite, iš kur kojos dygusios, jei kalbėsit ant pirmininko. Šln.
parodýti, iš kur̃ kójos dýgsta Krs. sakoma grasinant primušti ar kitaip nuskriausti: Aš tau greit parodysiu, iš kur kojos dygsta!. Užp. Joną kapan nuvarė, tai dabar Petras parodys jiems, iš kur kojos dygsta!. Balt. O, jeigu man dabar būtų keturiolika! Parodyčiau Albinui, iš kur kojos dygsta. Bub.
pažiūrė́ti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Pažiūrėsiu, iš kur tavo kojos dygsta!. Grž. Reiks pažiūrėti, iš kur tavo kojos dygsta!. Alk. Dabar mes patys jį pačiupinėsim, pažiūrėsim, iš kur kojos dygę. rš. Tik supipsėk nors kartą, vėl pažiūrėsiu, iš kur kojos dygsta. Ss.
kójoms dúoti žinóti nueiti, pasišalinti: Pavalgiau ir daviau kojoms žinoti. Btg.
kíek kójos įkabìna greitai: Juodbėris nusistovėjęs pasileidžia kiek kojos įkabina. Dovyd.
kóją įkélti
1.bent trumpam įeiti, ateiti: Neįkels jis kojos į mano gryčią. Bsg. Kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Vien. Nespėjau kojos įkelti, tuoj tu į kišenę, – šaukia. – Aš tau pamokysiu!. Žem. Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrasko. Slm. Jei ne tos aplinkybės, gal niekad nebūtų įkėlęs kojos į žemaičių kraštą. Švaist.
2.atsikelti gyventi: O tas tik įkėlęs koją iš armijos pasakė: – Būtų gerai, kad iš čia išeitum. Ap. Kad tik aš ten įkelsiu koją, manęs nebeišvarys. Lnkv. Greitai pradėjo jie mirti. Nespėjo kojos įkelti ir jau miršta. Švaist.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibsto. Šts.
kója įkirstà labai susirūpinęs: Kad vyras išeina kur, žmonai vis koja įkirsta. Bsg. Anos koja vis įkirsta, kad vaikas neapsivogtų. Užv.
kójas įkir̃tęs pasirengęs (ką daryti): Jau ir mes kojas įkirtę išbėgt (per karą). Alvt.
kíek kójos į̃kerta greitai: Bėk kiek kojos įkerta!. Slv.
kóją įkìšti
1.trumpam įeiti: O sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Bs.
2.pradėti kokią veiklą: Kur jis koją įkišo, tai ir paliko. Mrc.
kóją įsikir̃sti turėti daug rūpesčių: Tai aš dabar įsikirtus koją su tais paršiukais. Kž.
kójas išdaũžti suvilioti: Ką jis nebus mandras, kad jis jai pirma kojas išdaužė. Skr.
kóją iškélti
1.trumpam išeiti: Taip pribaidė, kad dabar bijo vienas ir kojos į orą iškelti. Grž. Mus suvarė į barakus, pastatė sargybas su šunimis ir uždraudė po saulės sėdimo ir koją iš barakų iškelti. Vien. Kai tik Marė koją iškėlė iš bažnyčios, prie pat slenksčio Tautkus su piršliu belaukią poterių vestis. Žem. Būk namie, kad man niekur iš trobos kojos neiškeltumei. Vvr. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelti. Srv. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Myk-Put.
2.išlipti: Per visą žiemelę karšusi, dususi, taip parsisirgo, nusikamavo, ant pavasario visai nublogo, jog nė iš lovos kojos nebeiškelia. Žem.
kóją iškìšti tumpam išeiti: Tik iškiši koją, ir pasineri purvan. Dbk.
kójas iškìšti atsikėlus išeiti trumpam: Perdien lovoj pratupėjau, tik dabar kojas iškišau. Švnč.
kójas išmìnti nusivaikščioti: Aš ko kojas neišmyniau – bėk bėk apie tuos svečius. Gs.
kóją išnèšti pabėgti, išsigelbėti: Niekas gyvas kojos neišnešė. Pt.
kójas išnèšti pabėgti: Gerai, kad išnešė kojas, o būt užmušę. Pst.
kójas išraitýti
1.pabėgti: Tuo pačiu akimirksniu išraitė kojas ir jo draugas. rš.
2.gražiai šokti: Matyt, dar nesenas, kad prie armonikos taip išraito kojas. Ėr.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! Kojas išsitempusi. Akm.
kójas ištaisýti galą gauti: Kad tu sa[vo] kojas ištaisytai. Rod. Ištaisys kojas taip lakiodama. Mrk.
kójas ištem̃pti pasiligoti: Per Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištempęs kojas. Kp.
kójas ištiẽsti
1.pailsėti: Sakėsi dar nevedęs ir labai mielai norėtų sukurti savo šeimynėlę, norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas, ir taip toliau. Simon.
2.mirti: Maniau, kad jau kojas ištiesiu. Ob. Davė marčiai darbo anytėlė, kad ištiesė kojas per nedėlėlę. KrvP. Išgėrė šilto alaus ir ištiesė kojas. Krč. Kur nenusigąs – vaikų skruzdėlynas – ką jis darytų, jei boba kojas ištiestų?. Paukš. Aš manau, kad senis auštant išties kojas. LzP.
3.pastipti: Jei telią nuo karvės atimdinėsi, greit kojas išties. Rod. Iš ryto lesė [višta], per pietus jau žiūriu – kojas ištiesus. Žl. Kad ta kiaulė tik kojų neištiestų!. Krš.
kójas išvil̃kti
1.sunkiai išeiti: Arkliai vos išvelka kojas iš tvarto. Rmš. Ir Eliuką reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų. Pt.
2.pasveikti: Šiaip taip kojas išvilko. Všk. Vos kojas išvilkau iš ligos. Rmš. Kaži ar beišvilks tėvas kojas?. Sml.
kójas jùdinti dirbti: Kas kojas judina, tai ir duoną valgo. Grv.
kójomis kabìnti smarkiai eiti: Kabina kojom kiek tik gali ir šnervėm orą uodžia. Mont.
kóją káišioti nuolat kliudyti: Anglija nesiliovė jam (Napoleonui) kaišiojusi koją. rš.
kóją kélti eiti, žengti (ppr. ateinant, išeinant ar nueinant): Būk apdairus, kai keli koją į Dievo namus. ŠR. Jeigu ponas šauktų rokuotis dėl ganyklų, nevalnu nė vienam kojos kelti prie pono. Žem. Eglei naramu – bijo kelti kojos iš tėvų namų. Nėr.
kójos kẽliasi ima didelis noras: Kai šokt, tai kojos kelias, o kai darbui, tai ne. Vrn.
kójas kilnóti šokti: Visi džiaugiasi, kojas kilnoja. LTR.
kóją kìšti trukdyti, kliudyti: Ten kas nors koją kiša. Rmš.
kójas kratýti mirti: Prirūko [vyrai], prigeria ir kojas krato. Krš.
kóją kùlti eiti (be tinkamos naudos): Dėl kelių rublių nėr ko ir koją kulti. Krš.
kójas kùlti smarkiai ar toli eiti, daug lakstyti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė. Bs. Kur tik kojas kūlęs, žiūrėk, ir čia besąs. Ll.
kójas laižýti pataikaujant žemintis: Kur žmogus laižo kojas, tai jo kaip velnio bijok. Ob. Kiti galinčiams laižo kojas, kad šviesią dalį nor įgyt. Mač-Kėk. Laižo visi kojas pirmininkui. Slm.
kójas mainýti pavaduoti: Kai tau kojas mainė ir be skatiko, tai gera buvo. Prng. Tavo, motinėle, kojų nemainysiu. Str.
kójas mìndžioti niekinti: Mindžioja mums kojas ir juokias iš mūs veršiško būdo. Kudir.
kójomis mìndžioti niekinti: Teisybę kojomis mindžioti. K.
kójas mìnti eiti (nepasiekiant norimo tikslo): Nei tu mink kojas, nei tu vaikščiok!. Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kojas minsiu!. Vlkv. Dirbi dirbi, ir sekmadienį kojas mink. Gs.
kójomis mìnti naikinti, žaloti, gadinti: Tik tas karas, tas karas! Visus žmogaus geriausius jausmus mina kojomis.... Pt.
kójos mìrga apie smarkų bėgimą: Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos jo mirgėjo. Balt.
kójas mùšasi eiti (be naudos): Tik dovanai kojas muši – negausi. Rdm.
kójos mùšasi į ùžpakalį apie greitą bėgimą: Kad lekia, net kojos į užpakalį mušas. LTR.
kad ir̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad daugiau mano namuose jo ir kojos nebūtų!... Vien.
kad nė̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad mano namuose daugiau tavo nė kojos nebūtų, – kartą riktelėjo supykęs senis Gerulavičius. Vien. Kad daugiau nė kojos čia nebūtum!. Ėr. Eik iš mano akių, kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod.
kad nė̃ kója nepastovė́tų sakoma reikalaujant daugiau nesilankyti: Kad tu man šitaip padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė koja čia daugiau nepastovėtų!. Gs. Kad man nė tavo koja karčemoj nepastovėtų!. Gdl.
(kieno) kójos nebùvo nėra lankęsis: Kai gyvas – mano kojos teisme nėra buvę!. Gric.
kójos neįkélti neužeiti: Jūs man nepavydėkite, jus tik myliu ir į vestuves prašau, o Jokimukas su Kaziu kojos pas mane neįkels!. Žem. Anasis girininkas, gali sakyti, kasdien užsukdavo, o jūs kojos neįkeliat. Ap. Daugiau ji čia man nė kojos neįkels. Mont.
kójų nejaũsti būti išvargusiam: Išvarginti kelių dienų kelionės akinančioje saulėje, nebejausdami kojų jie nugriuvo kažkokioje sodyboje ant šieno ir užmigo. rš.
kójų nejaũsti po savimì
1.būti išvargusiam, negalėti greitai eiti: Eina Jonukas ir kojų po savim nejaučia. Svyruoja kaip girtas.... Nėr.
2.apie greitą bėgimą: Kaip išsigandau, tai taip nešiausi, kad net kojų po savim nejaučiau. Ml.
kójos nekélti
1.neužeiti: Kaip sau nori, bet tavim dėtas aš ten mažiausiai savaitę kojos nekelčiau. Mark. Ir aš daugiau kojos ten nebekėliau. Žeml. Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus. ŠR. Daugiau pas mane nė kojos nekelk. Šk. Ir tetulė, pati eidama išpažinties pas altaristą, nekėlė kojos klebonijon. Dovyd. Jis jau seniai pas mus kojos nekelia. Lš. Pasiuski! – sušnibždėjo Simonaitienė. – Kojos niekur nekeliu nuo šios dienos, kam aš čia sveikatą dėsiu. LzP.
2.neišeiti: Būčiau žinojęs, būčiau ir kojos iš namų nekėlęs. Vien. Kelias savaites kaimynas kojos nekėlė iš namų – tvarkė savo biblioteką. rš. Tarp saviškių galima ir atviriau: baisokas ten (Afganistane) gyvenimas. Be ginklo nekeliam kojos. Vienas gatvėj nepasirodyk. Ap.
kójos neláužia neverčia skubėti: Tas reikalas kojos nelaužia!. Rs. Neskubink, niekas kojos nelaužia. Ėr.
kójos nelim̃pa į žẽmę greitai eina: Eina, net kojos nelimpa į žemę. Klt.
kójomis nelypója apie greitą bėgimą: Kaip šoko bėgti, tai nelypojo ir kojom, kaip žaibas prapuolė. Vrn.
kójos nenutrū̃ks sakoma sutinkant ar raginant kur nueiti: Nubėgsiu, man kojos nenutrūks, aš savo kojų negailiuos. Dr.
kójų nepàkelia
1.nerangus: Ė jau šita tai kojų nepakelia. Sdk.
2.silpnas: Kai kojų nepakeliu, tai ir stumdo. Rmš.
kójų nepanèšti labai pavargti: Labai gerai statyba vyksta – kojų nebepanešu. Sur. Tai pavargau, kojų nepanešu. Mrj.
kójų nepavil̃kti
1.sunkiai, tingiai eiti: Eidamas darban, kojų nepavelka, iš darbo – arklį pralenkia. KrvP. Eina ir kojų nepavelka. Kt. Rajono gydytojai gydė patys juokaudami, kad toks jaunas ir jau nebepavelka kojų. Ap. Aš rankų nebepakeliu, kojų nebepavelku. Mžš.
2.nusilpti: Ką čia įskalsinsi! Kojų nepavilksi. Krš.
kójos neródyti visai neateiti: Tol laidė, kol neliko nė skatiko, o tuomet, žinoma, ir kojos nerodė. Ml.
kójos nesíekia žẽmės smarkiai bėga: Ir aš išvykau baisiausiai bijodamas, kad tasai karas nesibaigtų, man dar nenuvažiavus į vietą. Mano kojos žemės nesiekė, kol aš nuvykau į kazarmę. Simon.
kójos nesíekia žẽmių nori šokti: Muzika per kaimą perėjo, ir kojos žemių nebesiekia. Šmn.
kójas nèšti eiti (nuvargusiam): Nusivazojau – tik ką kojas nešu. Ktk.
kíek kójos nẽša labai greitai (eiti, bėgti): Nuėjo kaip gali, kiek kojos nešė. Krok. Ištrūkęs vaikas nudūmė kiek kojos neša. Jnš. Pamatęs vilką kad jau ėjau, kiek tik kojos nešė. Srv. Vyresnysis liepė broliui bėgti kiek kojos neša į kaimą ir šaukti žmones. rš.
kur̃ kójos nẽša bet kur (eiti): O jie nebeteks gerai apmokamo, garbingo ir pelningo darbo ir turės išeiti kur akys veda, kur kojos neša. Tilv. Einu, kur akys mato, kur kojos neša, kur bėdos žmonių dar nesurado. KrvP. Eisiu kur kojos neš. Sv. Kur kojos neša eitau, kad tik to vargo išvengtau. Lš.
kójomis nẽšinas vos paeinantis: Nuėjo kojomis nešinas. Pvn.
kójų netèkti nuvargti: Eini eini, ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti. Krėv.
kójų neužkélti neiti (kur): Reikia užsistatyti ir kojų neužkelti. Krš.
kóją nukélti bent kiek apsilankyti, nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti. Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten. Ggr. Jei tik šį vakarą manęs nepaprašys, neleisiu nė tavęs nė kojos nukelti... Kokie mat begėdžiai!. Žem. Daugiau kojos nenukelsiu. Ms.
kójas nukratýti neig. mirti: Negerk tų stypžolių – kojas nukratysi. Plv. Pabraidyk šaltan vandeny – tuoj kojas nukratysi. Sur. Aš čia ir kojas nukratysiu per tuos darbus. Šts. O, dar senis stiprus, negreit kojas nukratys!. Dbk. Nė metų nepagyveno apsiženijęs, ir nukratė kojas. Ker. Kad bent kojas nukratytų, tai būčiau ramus. Vencl.
kóją nukùlti toli nueiti: Pas jį Jonas nukūlė koją – gavo penkiasdešimt litų. Lš.
kójas numìnti pailsti (einant): Taip kojas numyniau, o visai be reikalo. Skr.
kójomis nunèšti nuniokoti, apversti: O čia Beržėnus įmanė kojomis nunešti klausiukai beieškodami Čapskio. Žem. Javai kojomis nunešti. Dauk. Karvės kojomis nunešė visus daržus. Krž.
kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimušiu koją pas tave. Kt. Tai dar aš vis tėviškėje koją nusimušu. Plv. Kitąsyk visi atėjo, visi koją nusimušė pas juos. Gs.
kójomis nusitargýti mirti: Senelė kojom nustargytų, jei negautų taip iš žmonių. Drsk.
kója nuspìrti lengvai padaryti: Ką pirma koja nuspyriau, dabar ranka nepaimu. Dkš.
kójomis nuspárdomas lengvai padaromas: Mūsų darbai kojomis nuspardomi, nepavargstas. Šts.
kójas nustirénti neig. mirti: Tu čia pat ir nustirensi kojas. Jnšk.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau kojas nusukusi ant durų, kad ne tie vaistai. Skdv.
kójas nušálti būti silpnam: Be duonos valgysi, ir kojas nušalsi. Yl.
kójas nutaisýti pastipti, nugaišti: Kuilys nuraudonavo visas ir nutaisė kojas veterinoriaus nesulaukęs. Balt.
kójomis nutrỹpti dažnai kur lankytis: Šaligatvis į „Versalį" buvo jo kojomis nutryptas, o prie bufeto, kurį jis vadindavo altoriumi, jis visada rasdavo pripiltą klebonišką. Tilv.
kójas nuvar̃vinti turėti pastogę, prisiglausti, nukaršti: Tėvai vis sakydavo, kad Jurgis blogas vaikas, o dabar ir gerai, kai gauna senatvėje kojas nuvarvinti. Žvr. Turėsiu senatvėj nors kur kojeles nuvarvinti. Skr.
kójas nuvìrbinti neig. numirti: Tokion Rūdiškėn ligoninė – tik kojas nuvirbinti. Onš.
kójomis pabùrti sakoma apie stimpantį, mirštantį: Paskui nusimoviau klumpę ir drožiau per galvą taip smarkiai, kad jis tik pabūrė kojomis, išsižiojo ir išleido paskutinį atodūsį.... Mont. Eik eik prie arklių, kaip spirs, tuojau pabursi kojomis!. Dkš. Jis tik kojomis pabūrė ir atliko (nugaišo). Plv.
kójas padžiáuti
1.mirti: Padžiausime kojas tuoj mes visi. Ds. Ar čia seniai jis ūžė, linksminosi, o jau šiandien kojas padžiovęs. Srv.
2.atsisėsti pailsėti:
kójas pakáustyti sumušti: Dar labiau apniuko ir išėjo. Ir jau kelinta diena nebesirodo. Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo. Balt.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs. Rs. Ar žinote, kad jau mūsų Bronė koją pakėlė. Skr. Aš vis pakėlęs koją ieškoti darbo. Lkš.
kójas pakélti
1.imti bėgti, sprukti: Pakėlė ir Vanka kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti). Skdt. Tada tai pakėliau kojas!. Gdr.
2.imti šokti: Užplėšk užplėšk (užgriežk), tegul ir seniai pakelia kojas. Ktk.
3.sugebėti darbuotis: Kolei kojas pakeliu, tolei ir skurstu. Dg.
kóją pakė́lęs pasiruošęs išvykti: Jis seniai koją pakėlęs miestan. Kp.
kóją pakylė́ti trumpam išeiti: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten. rš.
kójas pakir̃sti
1.sujaudinti, išgąsdinti: Per rugiapjūtę vieną vakarą Marelei, rodos, kas kojas pakiro – krito į lovą. Žem. Apie Šarūno nelaimę stengiausi negalvoti, bet, kai pamačiau dvi juodas gegnes, sugniaužė širdį, pakirto kojas. Mik.
2.apgauti (merginą): Vaikis mergei pakirto kojas. Skdv.
kóją pakìšti sukliudyti, sutrukdyti ką daryti, pakenkti: Jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. ŠR. Bėda, kiekvienas nori didesnis, mandresnis pasirodyti, – įsimaišė kitas, – o labiausiai kitam už akių užbėgti, koją pakišti, labiausiai tą trirublinę sau išmilminti. Žem. Ir ką gi jis gavo, kad draugui koją pakišo?. Alv. Velnias, matyt, koją pakišė, kad nebesulaukiam ateinant. Alz. Pamidorai labai pakišė koją agurkam: kad ne pamidorai, gal ir agurką valgytų. Mžš.
kójas pakìšti po (kieno)stalù gyventi nesavarankiškai: Kol po tėvo stalu kojas pakišęs. Snt.
kójas pakratýti neig.
1.mirti: Dar nesenas buvo, o jau, veizėk, ir pakratė kojas. Šll. Jau mėnuo laiko, kaip ji kojas pakratė. Skr. Nuo tokio valgio gali ir kojas pakratyti. Ll. O tai kas padės? Ar kad aš čia toj baltoj lovoj pastipsiu, kojas pakratysiu?. Ap. Tas jau kojas vieną kartą pakratė. Skd. O dabar tik ir stypčiojat aplink lovą, tik žvairiakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys, kada griebsim viską. Balt.
2.pastipti: Gyvulys jau kojas pakratė. Lp. Veršiukas jau pakratė kojas. Alz. Kada ta kumelė poną pamatė, ausis pastatė, kojas pakratė. An.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (žmona pagimdė). B.
kójas paléisti į dárbą sprukti: Jam vieną tik šūvį būt tereikėję iššauti, ir darbininkai būtų paleidę savo kojas į darbą. SnV.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors kojeles palenkti. Krž.
kója pamèsti nevertinti (kokio daikto): Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi. Rod.
kójas pamèsti
1.nuvargti bevaikščiojant: Kojas gali pamesti tie paštaljonai benešiodami paštą. Šts. Ir kojas pamečiau, iki tave suradau. Brs. Aš buvau didžiai greita – pamečiau kojas. Dov. Aš bevaikščiodama ir kojas pamečiau. Mrj.
2.galą gauti: Per tokią muižę (baudžiavą) ir kojas reiks pamesti. Lk.
kójos pamirgė́jo apie greitą bėgimą: Kad pasileido nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo. Švnč.
kójas panèšti
1.sunkiai paeiti: Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas. Krėv. Kai ženijos, tai čiut šiltas buvo, vos kojeles panešė. Šauk.
2.sugebėti eiti: Berniokas nusprendė tol eiti, kol paneš kojos, nors visai neturėjo vilties rasti. Balč.
kójas papùrtinti mirti: Galvą į tvorą – kojas papurtinu, ir gana, – ne ko už našlio ėjusi. Šts.
kóją pariẽtus smarkiai (eiti): Eina koją perietęs. KrvP.
kójas parvil̃kti sunkiai pareiti: Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Jnš. Tik tik kojas parvilkau, šilta be vieno galo. Krš.
kójas pasipustýti pasirengti ką daryti: Pasipustysma, vyrai, kojas – vienas, du, trys. On.
kójos pasistãtė parvirto: Kad pastumtum girtą, tai tuoj kojos pasistatytų. Jrb.
kója paspirtà
1.labai nori: Yra anos koja paspirta su tais baliais, šokiais. Šts.
2.apie nėščią: Cilei besanti koja paspirta. KlvrŽ.
kója paspìrti neig. labai mažai (yra): To darbo – tik koja paspirti. Bgt.
kójos paspìrtos apie nėščią: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia. J.
kójas pastatýti neig.
1.ne laiku, negražiai atsigulti: Vienas dirbk, o kitas gulės kojas pastatęs. Jrb.
2.mirti: Dabar senis ponas kojas pastatė, o žentas, tas biesas, kokią mums šunybę taiso!... Žem. Kojas visi pastatė, tie gudrieji. Pj. Vieną valandą šneki, kitą kojas pastatai. End. Per tą didelę sprogseną ir kojas pastatė. Vkš. Dirbsi dirbsi ir bedirbdama kojas pastatysi. Vdk. O pėsčiam tai ne juokai yra suklankti, paskui dar kojas galiu pastatyti. LzP.
3.pastipti: Vienas gaidelis, veizam, kojas pastatęs. Mžk. Arė arė, kol arklys kojas pastatė. Šll.
kójas pastatýti aukštỹn neig. mirti: Valgyk, o aukštyn kojas pastatysi!. Grg.
kójas pastatýti į aũkštą neig. mirti: Jei neėsi, kojas pastatysi į aukštą. Krš.
kójas pastatýti į vir̃šų neig. mirti: Reiks visiems kojas pastatyti į viršų. Grd.
kójas pastatýti prieš mėnùlį galą gauti: O boncai dabar jau veik veik pastatysią kojas prieš mėnulį, nes jie patys juk dirbti nemoką, o darbininkų jie dabar, po karo, nė vieno nebegausią. Simon.
nėrà kur̃ kójos pastatýti labai ankšta, maža vietos: Nėr kur būt, kur kojos pastatyt. Švn.
kójos pàsuktos ant dùrų miręs: Kojos ant durų pasuktos, nieko nebenorėk. Ukm.
kójas pašálti
1.būti apgautai, suvedžiotai: Mergė kojas pašalo ant švento Jono. Tršk. Ona pašalė kojas. Akm.
2.nusikalsti: Tas vaikis buvo kojas pašalęs, turėjo kitur išbėgti. Vkš.
kójas patem̃pti mirti: Kojas patempsma visi, čia niekas neatsipirks. Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų. rš.
kójas patiẽsti mirti: Turbūt greit teks patiesti kojas. Mont. Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau. Bor. Dar stiprus senis, toks kojų greit nepaties. Sb.
kójomis patrem̃ti suniekinti: Neras jie niekuomet rimasties, jog dėl tuštybės savo patrėmė kojomis prakilniausias savo pareigas ir užduotis. Mač-Kėk.
kójas paver̃sti neig. mirti: Kad nemylėtų, tai gal seniai pavertus kojas būčiau. Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi. Ob.
kójas pavil̃kti sunkiai paeiti: Pavargau, vos kojas pavelku. Mrj. Aš taip esu pavargusi, kad vos tik kojas pavelku. Skr. O koks čia begali būti grūmimasis, jeigu paskui teodolitą vos bepavelki kojas?. Ap. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pavelki kojas. Mžš. Kojų pavilkt nebegaliu, kur čia benueisi. Sdb.
kójas pìlti eiti smarkiai (toli ar ilgai): Atėjai iš kolionijos, dabok, tuoj ir vėl pilk kojas kolionijon atgalio. Vj.
kójos pìnasi svirduliuoja, svyruoja: Sudžiūvo, susisuko, kojos pinas. Krš. Ar kojos pinas nuo tų pienų?. Rdn. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinasi. Jrb.
kójas plàkti eiti (be naudos): Neverta kojas plakt. Ml.
kójas plū̃kti eiti (be naudos): Be reikalo kojas plūkei. Sdk.
kójas praskìrti išeiti: Jis man neduoda niekur kojas praskirt. Skr.
kójomis praskìrti negalì labai daug yra: Ot prigyvenom – moterų kojom praskirt negali, o vyrai turi puodus kilot!. Ob.
kójas pridė́ti šùniui veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šuniui kojas prideda. Skr.
kóją prikìšti atsikratyti kuo įskundžiant: Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs prikišo jam koją. Kudir.
kójas prileñkti prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas... užsidek pypkę. Žem. Prilenk kojas, būsi svečias. Užv.
kójas primainýti pakankamai dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu. Prng.
kóją primýnus
1.smarkiai (muša): Koją primynęs jam davė [į kailį]. Rsn.
2.labai daug (reikalauja): Plėšia [už kambarį] koją primynę. Ėr.
kójas priplū̃kti einant privargti: Tik kojas priplūkiau, o nieko gera negavau. Svn. Tai priplūkiau kojas – kelias blogas. Dglš.
kóją prispáudus labai daug (reikalauja): Iš tokio bagočiaus tai galima plėšti koją prispaudus. Užp.
kójas raitýti teig.
1.smarkiai bėgti: Žiūrėk, jis kad raito kojas, tai raito!. Rm. Kad bėga risokas, kad raito kojas, gražu žiūrėt. Ob.
2.suktis, darbuotis: Petras gerai kojas raito. Ds. Tai raito kojas, raito!. Upt.
kójomis rašýti teig. gražiai bėgti (apie arklį): Apjojo kartą, kitąkart, trečiąkart, o kumelys tik kojom rašo, kaip skraido. Lz.
kója rãšo labai mokytas: Prasgėręs, praslakęs, bet koja rašo. Ml.
kójomis skaitýti
1.gražiai bėgti (apie arklį): Sartukas kojukėm tik skaito. Pns.
2.brūkščioti stimpant: Arklys dvėsdamas jau tik kojomis skaito. Švnč.
kójos smeñga į žẽmę nėra jėgų, silpna: Rodos, niekas neskausta, o širdis taip bloga, net kojos į žemę smenga. Žem. Akyse viskas sukosi, kojos į žemę smego; drebančiomis rankomis atdarė duris ir vietoje kaip įkastas pasiliko. LzP.
kójos smìrdi grabù senatvė, arti mirties: Jeigu kojos smirda grabu, kamgi reikėjo to senio dėl to laužo. Mžš.
kójomis stirénti neig. mirti: Kas geria, tas kojom stirena. Rš.
kójose stovė́ti
1.galėti vaikščioti: Kai jau kojose stovėjau, išvežė į Kauną. Slnt.
2.savarankiškai gyventi: Kaip vaikai kojose stovės, tada [tėvai] skirsis. Krš. Kojose visi vaikai stovi. Vn.
kójomis subùrti sakoma apie stimpantį: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojomis subūrė ir atliko. Brt.
kójomis sùkti ant dùrų mirti: Jei ji man nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kojas sukti ant durų. Skdv.
kójas sùkti prie dùrų mirti: Vargsti vargsti, žiūrėk, jau reik sukti kojeles prie durų. Btg.
kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo būtumei kojas sukūlusi, nebūtumei išplikusi dantų. Žem. Be reikalo kojas sukūliau, o neradau daktaro. Šts.
kójas suleñkti
1.atsisėsti: Adomas, tiesa, parbėgęs retai tesulenkia kojas. Simon. Kur tu paklydai? Seniai bematyta. Še kėdę, sulenk kojas. Simon.
2.nusižeminti: Nesulenksiu prieš jį savo kojų. Mont.
kójos suliñdo į sùbinę vlg. sakoma pavargus nuo vaikščiojimo: Kol visus žygius apėjau, kojos į subinę sulindo. Krš.
kójos suliñdo į úodegą sakoma pavargus nuo stovėjimo: Nusibodo stovėt – net kojos į uodegą sulindo. Srv.
kójos suliñdo į ùžpakalį pavargo: Per dieną kojos į užpakalį sulindo. Krš. Kur ten beeisi, ir taip kojos į užpakalį sulindo. Avyž.
kójomis sumìnti lengvai nugalėti: Tvirtai jie tikėjosi visas kliūtis pergalėsią, visus priešininkus kojomis suminsią. Žem.
kójas suplàkti be naudos suvaikščioti: Nuėjau, tik kojas suplakiau ir nieko negavau. Plš.
kójas suplū̃kti einant nuvargti: Suplūkei kojas be vieno reikalo. Lkm. Et, be reikalo tik kojas suplūkiau. Ds.
kójas suraitýti greit pasileisti bėgti: Suraityk gerai kojas, ir suspėsi. Ds.
kójas sušìldyti apsiprasti: Dar kojų čia nesušildė. KrvP.
kójas sušìlti apsiprasti, priprasti: Sušils kojas ir vėl lėks kur. Vrn. Jau paėmėt piemenį ant dantų, – pasakė tyliai. – Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er – rr, er – rr!. Balt. Kitą pavasarį Martynas su savo anūku įsikūrė savo sodyboj, tačiau dar gerai nesušilo kojų, kai brakšt – karas.... Avyž. Nė šilt kojų nesušilo; parvažiavo – ir vėl tuoj išvažiuot. Srv. Kurgi taip skubiniesi, nė kojų nespėjęs sušilt. Krs. Tas šunadvokatis kojų Amerikoj nesušilęs grįžo atgal. Dovyd.
kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kojom sutabaluosi. Srj.
kójas sutaisýti mirti: Tu pirmà kojas sutaisysi!. Lp.
kójas šìldyti gyventi (ppr. namie): Anas maža kada namie šildo kojas. Arm. Neilgai aš pas jį šildžiau kojas – prasvarė. Arm.
kójas šìlti gyventi kur: Pas tėvus kojas šyli, tėvų ir klausyk. KzR.
kójas taisýti rengtis ką daryti: Taisykit, mergos, kojas – šiandien kaimynuos šokis. Gs. Vokietys taiso kojas an karo. Krš. Taisyk kojas, brauksim – ir taip sutems, kol parsikapstysim. Šv. Jei nekaltas esi, duris uždaryk, o jei kaltas, kojas taisyk. Dauk.
kójas taisýti į grãbą rengtis mirti: Žmogus sulaužytas ligų, tai tik taisyk kojas graban. Svn.
kójas tę̃sti lėtai eiti: Ot pavargau mieste, čiut kojas tęsiu. Grv.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiesim kojas, visiem tas bus, ale visi dar norim pagyvent. Bb.
kójas trankýti daug eiti: Vis Panevėžin kojas trankydavo. Mžš.
kóją uždė́ti už ausiẽs tinginiauti: Šiandien nėra valgyt, virėja koją už ausies uždėjo. Vrn.
kóją uždė́ti už galvõs gimdyti: Ma[no] boba uždėjo koją už galvos. Arm.
kójas uždìrti nusibaigti: Tik bumt iš muškietos ir uždyrė kojas kiškelis. Nč. Prisikūreno pirtį drūčiai, nuė[jo] ir aždyrė kojas. Grv. Jau jis uždyrė kojas. Knv.
kóją užkélti apie ilgai neateinantį, nepareinantį: Kame tas daktaras buvo koją užkėlęs taip ilgai?. Žem. Jau dabar anys seniai nebuvo, kaži kur koją užkėlė. Akn. Jau kad neparėjo, must užkėlė koją kur nors. End.
kójas užkélti
1.nusibaigti: Knirkia paršelis, nebeišrėkia, greit užkels kojas. Srv.
2.mirti: Jis jau užkėlė kojas. Ds. Dirbo labai ir užkėlė kojas. Krš.
3.apie ilgai neateinantį, užtrukusį: Turbūt kojas ir užkėlė, – bambėjo sau, – čyst jau pavakarė, o dar nėra!. Žem.
kóją užkélti už galvõs apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Tėvai, bene užkėlei koją už galvos?. Šts.
kóją užkélti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Bene buvai koją už kaklo užkėlusi. J.
kójas užláužti neig. mirti: Gyveno dar senis su sūnum, senis užlaužė kojas, o sūnus kažkur dingo. Ap.
kóją užmìnti nuskriausti: Dar ne vienam koją užmins, kol jo veidai patins. KrvP.
kójas užplė́šti neig. mirti: Ar dar kojų neužplėšė?. Ker.
kójas užriẽsti neig. mirti: Senis bėgo bėgo, kol užrietė kojas. Skdt. Kugėjo kugėjo (drebėjo) nuo šalčio ir užrietė kojeles. Lkm. Su darbais apsieiliosim, kai kojas užriesim. Al. Mums kas, daug čia liko? Užriesi kojas... ir baigta. Mark. Jei kojų neužriesiu, nuvažiuosiu kada. Švn. Juk tai Gimbutis! Ot, broleli, kur jo atsikraustyta kojų užriesti. Zob.
kóją užsidė́ti už ausiẽs mirti: Jau ana žusdės koją žu ausies. Rod.
kóją užsidė́ti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Gal ji ten koją užsidėjo už kaklo. Krok.
kóją užsikélti apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Sakau, kur ana koją užsikėlė, o mat serga. Krž.
kóją užsikélti ant sprándo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar jis koją užsikėlęs ant sprando ar ką, kad neateina?. Prn.
kóją užsikélti už sprándo sakoma apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar anie ten koją užsikėlė už sprando?. Sd.
kójomis užsiklóti smarkiai parvirsti: Kad galėčiau, tai kad duočiau aš šituos kiauliapirkius iš trobos, kad net savo kojomis užsiklotų. Vaižg. Kaip pavargsiu, tai ir kojomis užsiklosiu. Nč. Kaip virto, tai net kojom užsiklojo. Arm.
kójomis užsivirbénti neig. numirti: Iššoko iš patiltės, kaukšt kupčiui kakton tuinu – ir užsivirbeno anas kojom. Ml.
kójas užvartýti išmirti: Visi kojeles užvartysma. Krš.
kójas užver̃sti
1.mirti: Jau metai, kai Šikšnių kaimo burtininkas užvertė kojas. Ds. Palauk, kol dar senis užvers kojas, tai tu turėsi vargti be duonos kąsnio. Lš. Tas nevidonas kojas užvertė. Šn. Nuo tokios supyliotos degtienės kiek jau kojas yr užvertusių. Krš. Sugrąžins [žemę], kai jau būsi kojeles užvertęs. Brš. Greit ir man reikės kojas užverst. Ker. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvint. Krėv.
2.pastipti: Du mano paršai užuvertė kojas. Krs. Sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Bor. Kojas užvertęs paukštelis gulėjo palangėje. Sav.
kójas užver̃sti aukštỹn neig. mirti: Užversi kojas aukštyn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės. Žl.
kójomis užvirbénti neig. mirti: Pasiėmęs lazdą drykst diedukui – tik tas ir užvirbeno kojom. Ign.
kójomis užvirbė́ti neig. mirti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir užmušė motką – tik kojom užvirbėjo. LTR.
kójomis užvìrbinti neig. mirti: Anas jau greit kojom užvirbins. Rš.
kójas vartýti į aũkštą mirti: Ryna, nu mažilelės ryna tabletes, užtai pusamžiai ir varto kojas į aukštą. Krš.
kójas vẽjant sunkiai, svirduliuojant (eiti): Taip sylos nebeturiu: einu kojas vydama. Skd. Ko tu čia eini kojas vydamas?. Yl. Kojas vydami ėjom – tokie buvom susibaigę. Šts.
kójas ver̃sti neig. mirti: Visi žino, kad reiks verst kojas, tik raminas, kad negreit. Jd. Jau maniau kojas versiu. Bb.
kójomis ver̃stis į vir̃šų keisti gyvenimą: Vaikai verčias kojom į viršų. Nmn.
kójas vil̃kti sunkiai eiti nuvargus, nusilpus: Jis per dieną dirbdavo ir vakarais pareidavo vos vilkdamas kojas, visas apskretęs moliu. Mont. Ir pas mus ne Velykos – vos kojas velkame. Vencl. Atliko kaip bizūnas, led kojas velka. Šmn. Senas – kojas vos velka. Msn. Toks tinginys led velka kojas. Krs. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioj slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Krėv.
ant kójų
1.stojasi, keliasi, atsikėlęs: Apie Severją sakydavo: tereikią paliesti sieną ir ji tuoj ant kojų – tokia esanti budri ir klusni. Vaižg. Saulė įspinsta, aš ant kojų. Krš. Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų. Krėv.
2.stovi, pastovi: Jonelis pervirto per galvą, bet stypt – ir vėl ant kojų. Mont. Šidlauskiokas nusidažęs (pasigėręs), vos ant kojų, piršliais atvažiavo mat. Slm.
3.dirba, triūsia, vaikščioja: Ne tik prieš kunigėlį, bet prieš patį Dievą parvežant reikia tinkamai pasiruošti, – todėl visi ant kojų. Žem. Visą dieną ant kojų, neprisėdo nė minutės. Jnš. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Kp. Aš papratus: aš daugiau ant kojų ir ant kojų. Graž. Ar tau lietus lyja, ar griaustinis griaudžia, ar sniegas sninga – vis ant kojų ir ant kojų... vis bėk.... Pt. Jį išvežė greitoji, ir galas žino, kaip ten bus toliau, o aš va ant kojų.... Avyž. Žinai, per dienas ant kojų ir ant kojų. Vakare, nusivaręs kaip šuo, sėdžiu ligi išnaktų prie popierių. Bub.
ant (kieno)kójų kliūdamas, trukdydamas: Pirma gyvenau ant visų kojų. Mrj.
ant antrõs kójos sakoma raginant išgerti: Dar po vieną! Ant antros kojos, – perbraukia lūpas delnu. Dovyd.
ant naujų̃ kójų stóti rūpintis kitais reikalais: Man vėl ant naujų kojų reikia stoti. Drs.
ant naujų̃ kójų stótis imti naujai gyventi: Reikėjo ant naujų kojų stotis. Mlt.
ant sàvo kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Daug prisikamavo, kol ant savo kojų atsistojo. KrvP. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos. Simon. Laimė?! Laimė – tai atsistoti ant savo kojų. Mik.
ant sàvo kójų stovė́ti savarankiškai gyventi: Jis jau ant savo kojų stovi. Alv.
ant savų̃ kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai. Baran.
ant skaudamõs kójos užmìnti M. paliesti jautrią vietą:
ant stipresnių̃ kójų atsistóti prasigyventi: O kaip tik turėtume džiaugtis, kad štai jau ir lietuvių vienas kitas atsistoja ant stipresnių kojų. Gruš.
ant sunkių̃ kójų nėščia: Tiesa, po kelerių metų sugrįžo viena duktė – Marė, nuvargusi, nuliūdusi, pageltusi ir ant sunkių kojų. Simon. Ji ir vėl vaikščioja ant sunkių kojų. Ck. Ant sunkių kojų buvau. Šln.
ne ant tõs kójos atsistóti būti blogos nuotaikos: Piktas, kaip ne ant tos kojos atsistojęs. Krs.
ant tõs kójos pataikýti išlìpti iš lóvos būti geros nuotaikos: Ar tame jo posėdyje vakar kas nors gerai nusisekė, ar ant tos kojos pataikė iš lovos išlipti, bet nusiteikęs jis buvo puikiai. Ap.
ant trumpų̃ kójų eĩti būti nėščiai: Ji eina ant trumpų kojų. prš.
ant vienõs kójos
1.trumpai (būti kur): Nebūsiu ilgai – tik ant vienos kojos. Lp.
2.apie svaigalų gėrimą: Ant vienos kojos išgėrė, reik ir ant antrosios. End.
ant vienõs kójos apsisùkęs greitai: Šis ant vienos kojos apsisukęs, greit padavęs gerti. Šts.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai išvykti: Kas dar kaltas, kad verkia Poli-na, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?. Bub.
ant vienõs kójos sùktis
1.džiaugtis: Linksmiausioji, sukas ant vienos kojos. Lž.
2.būti judriam, vikriam: Septyniasdešimt metų, o dar sukas ant vienos kojos. Klt. Tai mano boba, kaip ratas ant ašies, tik sukas ant vienos kojos. Ml.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: Ant vienos kojos šokom, kad carą nuvertė. Btg. Vyras džiaugės, ant vienos kojos šoko, kad karas prasidėjo. Trgn. Kad tu itokį namą turėtum, tai ant vienos kojos šoktum. Švnč.
ant kójų atsistóti
1.prasigyventi, atkusti: O vis dėlto Kazys turi racijos: norint tvirčiau atsistot ant kojų, negalima vien sentimentais vadovautis. Vien. Šitaip, brolau, niekada ant kojų neatsistosi. Jei ganysi centą, tai litas pas tave pats atsiras. Gric. Jau žmogus prasigyveno, jau ant kojų atsistojo. Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistosiu ant kojų, tai pagyvensiu ne šitaip. Užp. Vaikinas, matyt, rimtas, jau atsistojęs ant kojų. Mark. Antanavičius, besiversdamas knygomis, stipriai atsistojo ant kojų. Švaist. Kol jie (išeiviai) negrįš, tėvynė tegul nė nebando atsistoti ant kojų. Andr.
2.susitvarkyti, įeiti į vėžes: Prekyba jau visai atsistojo ant kojų. rš.
3.pasveikti: Jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų. Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus. Saj. Buvai aplankyti Toleikio?.. – Gero mėnesio prireiks, kol atsistos ant kojų. Avyž. Kai Jurgis vėl atsistojo ant kojų, juodviejų keliai nesuėjo. Mart.
ant kójų išbė́gęs ištįsęs, išaugęs ne pagal amžių: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kojų išbėgus – argi tai pora?!. Vlk.
ant kójų kélti išjudinti, paskatinti veikti, telkti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį. rš.
ant kójų laikýtis
1.pastovėti: Buvau be galo nuvargusi ir vos besilaikiau ant kojų, arba, teisingiau pasakius, ant savo kriukio. Simon. Bet bajorai, nors ir neblaivūs, dar ant kojų laikos. rš.
2.šiaip taip pragyventi: Prisimušiau žuvų, ir laikomės ant kojų.... rš.
ant kójų léistis paūgėti: Pas mus taip: vaikai leidos ant kojų, tai darbuja ir darbuja. Pls.
ant kójų lìpti užbėgti už akių, nekantrauti: Kiek, kiek, kiek... tūkstančių? – nedavė toliau kalbėti iš nekantrumo valdininkai, lipdami teisėjui ant kojų. Cvir.
ant kójų nepastovė́ti labai išvargti: Eini eini žmogus, kol viską apeini, ir ant kojų nebepastovi. Srv.
ant kójų nunèšti iškapstyti, išmynioti: Vištos viralus ant kojų nunešė. Arm.
ant kójų nupùlti nepaeiti: Nagai atbuko, išbirėjo tie dantys, kuriais draskydavo neprietelius, nupuolė nuo kojų. Blv. Kiaulė nupuolė nuo kojų, nebegali nė iš kinio bepasikelti. Vkš.
ant kójų pakélti
1.išjudinti, paskatinti veikti: Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus!. Upt. Kai atėjo su armonika, tuoj visus pakėlė ant kojų. Sdk. Mūsų aprašomo miestelio ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų pakelta naujo įvykio. Cvir. Tu pakeli ant kojų visas ligas tiek vaistų gerdama. Sur.
2.padaryti, kad prasigyventų: Vainos kitus pakelia ant kojų. Gs.
ant kójų pastatýti
1.prikelti, sukelti: Skardus it varpo garsas bematant pastatė vyrus ant kojų. Myk-Put. Pastatė visą šeimyną ant kojų. Upn.
2.išgydyti: Na, nieko, aš jį tuoj pastatysiu ant kojų. Dvd. O kai pradingo Karusės motina, pardavė paskutinę ožką, aulines pušnis ir vis dėlto pastatė Jurgį ant kojų. rš. Motinos rankos pastatys ant kojų, ir mes vėl turėsim kovotoją. Bub.
3.parengti savarankiškam gyvenimui, išmokyti: Aš daug nukenčiau nemokytas, – galvoja tėvas, – bet mano nors vienas vaikas nebekentės, pastatysiu ant kojų, palauk.... Žem. O man dar reikia du vaikus ant kojų pastatyti. Trein. Jis vaikus ant kojų pastatė, išmokino, aprūpino. Mrj. Daug vaikų gerai, bet kol juos užauginai, ant kojų pastatei.... Nmk.
4.sutvarkyti: Tu galėtum pastatyti spaustuvę ant kojų, nes tu esi teisingas žmogus. Mont. Sakysime, pastatę visą biznį ant kojų, mes galėsime paleist į darbą po penketą tūkstančių grabų per dieną. Cvir.
5.įgalinti prasigyventi: Aš jį pastačiau ant kojų, – vis dar nenorėdamas sutikti su tuo, ką Piskarskis pasakė, dantim griežė Spiritavičius, – o jis man užpakalį parodė!. Tilv. Buvo jau nusigyvenęs, bet aš vėl jį pastačiau ant kojų. Btr. Auksas ir sidabras žmogų ant kojų pastato. ŠR. Jį arkliai ant kojų pastatė. Alv.
võs ant kójų pastovė́ti būti silpnam, ligotam: Juk Marė visiškai iš veido buvo išėjusi, vos ant kojų bepastovėjo, kai pagaliau ją išvežė į Bachmaną. Simon.
ant kójų stótis
1.keltis ir eiti: Kaip tik užtrūbija, tai visos moterys ant kojų stojasi. Grv.
2.pasveikti: Nieko nedarbuik, kol net ant kojų nestosies. Arm.
3.prasigyventi: Naujakuriai tvirtai stojasi ant kojų. rš. Jų vaikai stipriai stojos ant kojų. Grv.
ant kójų stovė́ti būti nepjautam: Tegu pieva tavo ant kojų stovi. Btg.
ant kójų sukélti visus išjudinti, paskatinti veikti: Praeitą savaitę ji sukėlė visą mokyklą ant kojų. Bub. Nei savęs, nei artimųjų nematydamas, visus žmones ant kojų sukėlęs, meistrauja paslapčia kažką. Daut. Ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų sukelta. Cvir. Sukėlė sargė valsčiaus ponus ant kojų. Trein.
ant kójų sukìlti visiems išjudėti, sujusti: Visas Kaunas ant kojų sukilo. Marc.
ant kójų užmìnti įkyrėti, vis kliūti: Savo šeimoje Rokas taip pat saugojosi, kad neužmintų kam nors ant kojų. Avyž.
be kójų nuvargęs belakstydamas: Daugelio ponų slūga be kojų. KrvP.
be kójų lìkti vaikščiojant labai nuvargti: Vaikas ištisą dieną miške grybavo ir vakarop liko be kojų. rš.
be kójų padarýti nugirdyti: Kada tik jis atvažiuodavo į Naupylę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, padarydavo be kojų: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo. Kudir.
be kójų palìkti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi. Als. Jei jūs pėsti, va Jėzus Marija, reiks be kojų palikti. Plt.
į kóją sutartinai (eiti): Gyvenimas eina pirmyn ir negailestingai baudžia tuos, kurie nespėja eiti su juo į koją. Tilv. Nešant sužeistąjį, reikia eiti ne į koją, kad einant nesisuptų. rš.
į kójas apie greitą bėgimą: Per krūmus ir į kojas. Bsg. Vaikai, į kojas, žąsiukai darže!. Jrb. Akvilė kyštelėjo liežuvį ir į kojas. Avyž.
kója į kóją
1.sutartinai: Gerai žengti koja kojon su visais: tada nejauti nuovargio. rš. Einame koja į koją su mūsų amžiumi. rš. Fizinio lavinimo mokytojas visą koloną turėjo nuvesti iki šventoriaus, o iš tenai jau žygiuoti koja kojon pro mokyklą, kur ant cementinių laiptų stovėjo svečiai. Ap.
2.lėtai (vykti, eiti): Koja kojon stūmėmės. Trgn.
į kójas atsistóti pasveikti: O kažin ta boba ar atsistojo į tas kojas?. Trk.
į kójas bū́ti kliūti: Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?. Simon.
į kójas dė́ti
1.bėgti: Lekiu, sutvarkysiu, – dėjo į kojas dar vienas veidas. Žil.
2.sprukti: Vyrukas dėjo į kojas, dingęs šlaito krūmuose. Andr.
į kójas dúoti greitai bėgti: Pajutęs pavojų, davė į kojas ir pasislėpė. Jnš. Vokiečių armija bėga. Matyt, kad jau paliko miestą, o gal ir ne, tik tam tikra dalis duoda į kojas. Simon. Unguriai pagavo raitytis, bėgt, kad jis davės į kojas nuo tų ungurių!. Kin.
į kójas įstatýti padėti tapti savarankiškam: Ans mane mokė, į kojas įstatė. Krš.
į kójas léistis greitai bėgti, sprukti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus išneštum. Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas. Šts. Danielius pašoko ir leidosi į kojas. Bub.
į kójas lìpti keltis iš patalo: Tuojau lipk į kojas, juk išmiegojai. Dr.
į kójas nerem̃ti nepastovėti, nepaeiti: Jau cielų metų vaikas, o dar nė biškį neremia į kojas. Vvr. Neremia į kojas ir kalboje klysta ana. Pj.
į kójas nuspiẽsti nubėgti: Vyrai buvo jau nuspietę į kojas. Plng.
į kójas padýžti Krtn. pabėgti:
į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakūrė į kojas. Dr.
į kójas pasė́sti apsvaiginti: Padėk man eiti dėl to, kad ta degtinė pasėdo man į kojas. Šts.
į kójas pastatýti
1.išgydyti: Daktarai mane bepastatė į kojas, tariaus jau mirsiąs. Šts. Karvę pastatėm į kojas. Plt.
2.padėti įsikurti: Visus keturis vaikus pastatysi į kojas. Als.
į kóją patáikyti sugyventi, sutarti: Kas gali su juo, tokiu lepūnu, į koją pataikyti. rš. Man būdavo skaudžiai sunku žiūrėti į šį švelniasielį savo kolegą, tyliai pasiskųsdavusį, kaip jam sunku pataikyti savo viršininkui į koją. Trein.
į kójas puldinė́ti nuolankiai žemintis pagerbiant: Regėdamas Korneliusą, puldinėjantį kojump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Dk.
į kójas pùlti žemintis (prašant): Į kojas puolu. R. Tėvas nori, kad į kojas jam pultų. Jnš. Puolė broliui kojosun. Rs. Priėjęs kloniojos jam ir puolė kojosemp jo ant veido savo. Dk. Pulk savo motinėlei labai žemai į kojas. JD. Jonas š. puolė kojosemp jo, idant jam duotų pakloniojimą. Dk. Pulk į kojas vienas prieš vieną. Jeigu nepavyktų – pulsim visas teatras. Trein.
į kójas spáusti skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotum. Dr.
į kójas spìrti bėgti: Velnias greit spyrė į kojas, o žmogus, ant kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko. ps.
į kójas stóti keltis: Pirma [valandą] – jau turi į kojas stoti ir kulti. KlvrŽ. Saulė teka – stoji į kojas ir varai bandą. Mšk.
į kójas stótis
1.pasveikti: Stojaus į kojas ir vaikščioju. Skd.
2.atsigauti: Katrie ūkininkai vėl tuojau stojos į kojas. Trš.
į kójas sukélti visus išjudinti, paskatinti judėti: Visus žmones į kojas sukėlė tas gaisras. Šts.
į kóją sutáikyti sutartinai veikti: Ir anksčiau jis su žmona nekaip sugyveno, vis negalėjo sutaikyti į koją – jis varė vienaip, o ji bandė sukti savaip. rš.
į kójas varýti bėgti: Tas vyras, tą kunigą pamatęs, pagavo varyti į kojas. Klp.
kójos ikì žẽmės juok. raminama dėl mažo ūgio: Nesvarbu, kad jis mažas, bet užtat kojos lig žemės. Trš.
iš kairė̃s kójos atsikélti apie prastą nuotaiką: Kolgi toks piktas, gal iš kairės kojos atsikėlei?. Ds.
iš kójų bū́ti pasidaryti silpnam, nedarbingam: Senyn einam: tuoj būsim iš kojų. Brt.
ìš kójų eĩti smarkiai bildėti: Iš kojų eidavo tos šliurės, kai šokdavom patalky. Jrb.
ìš kójų išeĩti nusidirbti: Viena merga ant tokio namo gali išeiti iš kojų. Brt.
iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti. Skd.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kojų išsivarydavo. Skr.
ìš kójų išsivartelióti išmirti: Kas bus, kai visi seniai iš kojų išsivartelios?. Drsk.
iš kójų išvarýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Toks vaikščiojimas išvarys mane iš kojų. Mrj. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia. Bor.
iš kójų išver̃sti pargriauti: Galva pradeda suktis, akyse pažaliuoja, nei juste nepajuntu, kaip išverčia iš kojų. Skd.
iš kójų išvir̃sti
1.nusigerti: Be to, turėjo būti parodoma, kad senovėje gerdavo ne iš stiklinių, bet iš ąsočių, o išvirtę iš kojų dar įvairias karžygių dainas dainavo. Cvir.
2.nualpti: Per pat sumą išvirto iš kojų. Varn.
kõ iš kójų neišvir̃to sakoma apie smarkų juoką: Mes pirmąjį kartą ko iš kojų neišvirtom, tavo jojimą pamatę. Vkš.
iš kójų išvýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvaryta, išvyta kumelė iš kojų. Alvt.
iš kójų ver̃sti
1.atleisti iš pareigų: Tu anam nei gera, nei bloga nepadarysi: vis tiek aną jau vers iš kojų. Štk.
2.pakirsti jėgas: Iki pietų darbas eidavo palyginti greitai, o į vakarą nuovargis versdavo iš kojų. rš. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti: vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu. Dovyd. Senam tai tas suskausta, tai tas – verčia iš kojų jau. Krš.
iš kójų vir̃sti
1.alpti: Vienu tarpu labai virtau iš kojų. Krš.
2.netekti jėgų: Jūs teisus, sūnų matau tik vakare, kai pats iš kojų virstu. rš.
iš po kójų iš čia pat: Kurapka pakilo iš po kojų. Jnš. Eik iš po kojų, ko čia vis maišai?. Jrb.
iš po kójų ir rañkų iš čia pat: Mūsų buvo daug, [vilkas] bijojo imt iš po kojų ir rankų [šunį]. Vlk.
nuo kójų nukrìsti apšlubti: Arklys nukrito nuo kojų, visai nepaeina. Jnš.
nuo kójos nuléisti papjauti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuleisiu nuo kojos. Žml.
nuo kójų nulė̃kti nuvirsti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kojų nulėkė. Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų. Skdt.
nuo kójų numùšti
1.atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, taip numuš nuo kojų. Ds.
2.nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas. rš.
3.sugadinti nuotaiką: Aš, taip sakydamas, visiškai numušiau jį nuo kojų. Šlv.
nuo kójų nupùlti
1.nepajėgti eiti, nepaeiti: Mano teta jau visai nuo kojų nupuolė. Al. Su bėriu greit nepavažiuosi – nuo kojų nupuolęs. Krok. Nėr kur išleisti, nupuls vištos nuo kojų. Krš.
2.nusilpti: Tas darbas žmogų turi: be darbo nuo kojų nupultum. Krš.
nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, nuvargti: Tie rugiai tokie tiršti, taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų. Bsg. Eit negaliu, kaip nusimušiau nuog kojų – ir teip toli. Arm. Kol nuėjau Balatnon, tai čystai nuo kojų nusimušiau. Arm.
nuo kójų nusivarýti
1.nuvargti dirbant, einant, nusidirbti: Na ir nusivariau vakar nuo kojų. Šk. Buvo taip nusivariusi nuo kojų, jog peržengė slenkstį ir tuoj susmuko ant suolo. Balt. Būtų gera išsimaudyti ežere, bet visi taip nusivarę nuo kojų, kad kiekvienas žingsnis brangus. Avyž. Visai nusivarė arkliai nuo kojų. Jrb. Nusivariau nuo kojų bevaikščiodama. Ig.
2.išsekti, nusilpti: Nusvarysi nuo kojų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą. Aln.
nuo kójų nustóti negalėti paeiti: Tėtė nustojo nuo kojų – per Didįjį karą aną išgandino. Akm.
nuo kójų nuvarýti
1.labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ji buvo veikli labdaroje, net tiek, kad nuvarė nuo kojų visas miesto aukštuomenės moteris. Šein. Kam taip vaikai arklį – nuvarysi nuo kojų, i bus po gyvulio. Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarytas nuo kojų. Ut.
2.išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kojų nuvarė. Ukm.
nuo kójų nuver̃sti nugirdyti: Šeimininkė nuvers nuo kojų didžiausią armiją svečių. Andr.
nuo kójų ver̃sti svaiginti (išgėrus): Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės – šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų. Vien.
nuo kójų ikì galvõs
1.daug (apsirengimo): Drabužio turi nuo kojų lig galvos prisikrovusi. Lnkv.
2.ištisai, visą: Nelė nesivaržydama apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos. rš. Švelnus vėjelio pūtimas perbėgo nuo kojų lig galvos ir išblaškė tylias mintis. Šein.
kója per kóją lėtai, pamažu: Vakar per pusę adynos koja per koją Peleson nuėjau. Pls.
kójas per pẽtį apie greitą bėgimą: Reikėjo matyti, kaip „džentelmenas" pasižiūrėjo į mane ir, nemeluodama galiu sakyti, kad jis tik savo kojas per petį ir dui!. Simon.
per sàvo kójas klùpti būti nuvargusiam: Garsiai murmėdami įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos vos įsivilko mergos. Simon.
po kójomis nesvarbu: Jei [yra] meilė, o turtas po kojomis. Šts.
po (kieno)kójomis priklausomybėje: Visas miestas būtų po jos kojomis. Pt.
po kójų klóti duoti, teikti: Tik reikia džiaugsmą po kojų kloti ir žengt prie laimės gražiu taku!. Mont.
po kójų maišýtis
1.kliudyti, kliūti: Ko tu čia, vaikeli, maišaisi po kojų, eik šalin!. Mrj. Vysiu lauk tave: nieko man nepadedi, tik po kojų maišaisi. Lkč.
2.atkreipti į save dėmesį: Geriau nepakliūti šnipams į akis ir nesimaišyti po kojų. rš.
po kójomis maišýtis
1.kliudyti, trukdyti: Iš mūsų jokios naudos. Tik maišomės po kojomis. rš.
2.atkreipti į save dėmesį: Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Bil.
po kójomis mìndyti niekinti: Ji visą jį ardo, po savo kojomis mindo. Šein.
po kójų mìnti
1.būti geresniam, pralenkti: Našlys ir jauną vaikį mina po kojų. Varn.
2.niekinti, nepaisyti: Visas mynė po kojų. Sml. O nebok nieko, mano mergužėle, mink šaunius žodelius vis po kojužių. JD. Kitus po kojų savo mina. Bret. Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos. Donel.
po kójomis mìnti niekinti: Kas šventa, kas brangu, tą po kojomis mina. KzR. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaros. Jabl.
po kójomis nesimė́to turi vertę: Klebonas pasijuto kaip rūkorius, atradęs papirosus, bet pametęs degtukus: penkiasdešimt litų po kojom nesimėto, bet ir Liūto gaila. Skodž.
po kójomis nueĩti niekais virsti: Kokis ponas, koki pinigai buvo: visus regėjom – visi nuėjo po kojom. Šlčn.
po kójų pablõkšti atiduoti, perleisti (demonstratyviai): Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek Pals–Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiu nusijuokimu juos pablokštų Severjai po kojų. Vaižg.
po kójų padė́ti padaryti ką nugalėtoju: Sėskis mano dešinėje, iki kol padėsiu tavo priešus po tavo kojų. brš.
po kójomis padúoti padaryti ką nugalėtoju: Visa padavė po kojomis jo. Dk.
po (kieno)kója pagniáužti pavergti: Pečius išskėtęs, viršum dangų remia, tarytum plačią Palemono žemę stiebias pagniaužti po kryžioko koja. Mač-Kėk.
po kójų páiniotis trukdyti (arti būnant): Nesipainiok po kojų!. Rk. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčiomis painiojosi jam po kojų. Žem. Ten paviešės savaitę kitą, kol pamatys iš akių, iš veidų, kad jau darosi našta, kad pradeda visiems painiotis po kojų. Gran.
po kójų paklóti atiduoti: Net ir toji pajėga buvo paklota jankiui po kojų. rš.
po kójų pamìnti paniekinti, nepaisyti: Nebok tu tų kalbužėlių, jas pamink po kojelių. JD. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau. Klvr. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs. Bret. Tas bagotesnis tave pagal tavo biednystę po kojų pamins. Klp.
po kójomis pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ir principus pamini po kojomis. rš.
po kójų pìntis trukdyti (arti būnant): Nenusinešiu šios lovos, kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur niekas po kojų nesipynė. Vaižg.
po kójomis pìntis trukdyti (arti būnant): Ko čia tas kačiūkštis pinas po kojom?!. Vb.
po kójų pùlti žemintis, maldauti: Pulk po kojų brolutėliui paskutinį kartą. LTR. Leonardžiuk, pulk po kojų, prašyk! Prašyk nusižeminęs, visaip prašyk!. Dovyd. Nepulsiu aš po kojų piktam seniui. Nėr.
po kójų spjáuti nelaikyti svarbiu, niekinti: Dabar kiekvienas pasvalietis spjauna jam po kojų. Ps.
po kójų sùktis trukdyti (arti būnant): Nuėjęs nesprūdo kur kampe, ale sukasi po kojų. Dkš.
po kóją sumèsti susituokti: Ana nekokia buvo, kaip ir jis, ir sumetė po koją. Šmk.
po sàvo kójomis žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Nereikia tik po savo kojomis žiūrėti. rš.
prie (kieno)kójų nusižeminęs: Aš esu kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų.... Sruog. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. ŠR.
prie kójos bū́ti pagelbėti (darbe): O juk ar aš nedirbu? Ir dar kaip! Visą vasarą prie kojos buvau. Simon.
prie kójos prikabìntas trukdo: Kūdikis man prie kojos prikabintas. B.
kója pro kóją lėtai, sunkiai (eiti): Eik greičiau, ko velkies koja pro koją!. Erž. Pasiskubink kiek, ką bimbini koja pro koją!. Vlk. Koja pro koją bepaeina. Lk.
su kójomis atmestinai (dirba): Jie su kojom, o ne su rankom dirba. Mrj.
su kairè kója péržegnoti visai nekreipti dėmesio, ignoruoti: Kad būčiau žinojusi, būčiau peržegnojusi su kaire koja. Brs.
su kójomis ir su rañkomis visiškai: Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom atvalgo. Asv.
šalìp kójos apie suplyšusią avalynę, kojines: Kad yra nušiuręs čystai, batai šalip kojos. Trk. Matysi, kad bus pančekos šalip kojos. Trk.
kója už kójos R. lėtai, sunkiai (eina): Koja už kojos jis ėjo per kalvotus miškelius. Ap. Koja už kojos parėjau namo sirgdamas. Mrj. Čia ėjome koja už kojos. Žem. Iš gilios Lietuvos koja už kojos vilkosi į Rygą keturios dešimtys vežimų su sėmenimis. Kudir. Ėjo namo koja už kojos. Alz. O tie bindzina koja už kojos. Cvir. Saulė iš lėto, pavargusi, koja už kojos lipo į antrąjį aukštą. Švaist.
virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas virš kojomis apvertė. Sav.
anė̃ kójos negalima eiti: Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem.
kur̃ kója kur̃ galvà viskas išmėtyta: Priemenėj kur koja kur galva. Šk.
kur̃ kója kur̃ rankà
1.menkas, prastas: Dainos mano – tai jau kur koja kur ranka. Lkš.
2.prastai, kaip pakliuvo, ne iš eilės: Aš kur koja kur ranka – visos pasakos nemoku. rš. Eidavo Šešiapūdis kur koja kur ranka. Cvir. Kaip jau ten mokino, kur koja kur ranka. Dg. Viską reik savon vieton padėt, o ne taip – kur koja kur ranka. Gž.
ne (kieno)kójai nevertas (ko): Juk tu žinojai, kad už jo netekėsi – ne tavo kojai jis, tai kamgi jį erzinai, ko lindai prie jo?. Paukš.
nė̃ kójos
1.negalima eiti: Kai tik lakstysit, pamatys ponas ir iššaudys kaip šuniukus! Nė kojos man niekur.... Žem.
2.visai (neužeiti): Pamėgink, seneli, apsiženyt, čia mūsų nė kojos nebus. Gdž. Anelė pas mum visai nebuvo, nė kojos. Mžš.
3.visai (nevertas): Jau aš jo nė kojos neverta buvau, o gražus, o didelis [vyras]. Mrc.
kaĩp kójomis labai prastai (atliktas): Jei dirba, jo darbas kaip kojomis. Tat.
kaĩp nesavomìs kójomis išvargęs: Kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp ne sàvo kójomis prastai, silpnai (eina): Eina kaip ne savo kojom. KrvP. Na ir eina, kaip ne sa[vo] kojom, čia sustodo, čia eina. Grv.
kaĩp kóją įkir̃tęs susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę. Gs. Jau kelintas mėnuo mes kaip koją įkirtę, dieną ir naktį ant atsargos. Piet. Nuo mažens maniškis brolutis kaip koją įkirtęs. Katil. Mano tas gyvenimas tai lyg koją įkirtus. Dkš.
kaĩp kóją įsikir̃tęs susirūpinęs, neramus: Visą laiką esu kaip koją įsikirtęs. Krž. Vakar visądien kaip koją insikirtus sėdėjau. Pv.
kaĩp kójas pasvìlęs greitai (išbėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs. LTR.
kaĩp ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kaip an naujų kojų atsistojai – tokį žentą gerą gavai. Ut.
kaĩp be kójų silpnai, lėtai (eiti): Eina kaip be kojų. Vl.
kaĩp į kóją įkir̃tęs turi rūpesčių: Kol Bukotukas būtų buvęs pilėje ir mūsų rankose, tol būtume mes turėję ramybę. O dabar vėl kaip kojon įkirtę. Piet. Taip kaip į koją įkirstas, kad reikia laukti. Lkv. Taip dabar po to visko nesmagu, aš kaip į koją įkirtus. Mrj.
kaĩp į kóją įsikir̃tęs labai susirūpinęs: Negerai taip ilgai rengtis į kelionę, vis kaip į koją įsikirtęs, rūpesnis prieš akis. Žem. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs. Slm. Visi kaip į koją įsikirtę, nežino, ko laukia. Mrj. Ir ana kaip kojon įsikirtus su sveikata. Aln.
kaĩp su kójomis labai prastai (atliktas): Koks čia tavo darbas? Koks prosijimas?.. Kaip su kojomis... vienos raukšlės.... Žem. Dirba kaip su kojomis. Grdm.
nė po arklio koja žr arklys
asilo koja žr asilas
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
Dieve duok kojas žr Dievas
Dievą stvarstyti už kojų žr Dievas
dyselį valdyti koja žr dyselis
kaip gaidys su koja žr gaidys
galvomis kojomis žr galva
gudas kiša koją žr gudas
karvė įkėlė koją žr karvė
laumės koja žr laumė
meška išsilaužtų kojas žr meška
nosį šluostyti su koja negebėti žr nosis
ožkos koja žr ožka
paršo koja žr paršas
pusė kojos žr pusė
rankai kojai žr ranka
rankas kojas atlaužti žr ranka
rankas kojas bučiuoti žr ranka
rankas kojas išbučiuoti žr ranka
rankas kojas nubučiuoti žr ranka
rankas kojas nukirsti žr ranka
rankas kojas pakirsti žr ranka
rankas kojas susinerti žr ranka
rankas kojas užkrutėti žr ranka
abi rankas ir kojas kelti žr ranka
abiem rankomis ir abiem kojomis žr ranka
rankomis ir kojomis žr ranka
rankas ir kojas atimti žr ranka
rankas ir kojas mušti žr ranka
rankas ir kojas pakelti žr ranka
rankas ir kojas surišti žr ranka
kur ranka kur koja žr ranka
svietą laiminti kojomis žr svietas
tarantulas perbėgo per kojas žr tarantulas
ubago kojos žr ubagas
uodas neįkištų kojos žr uodas
valią duoti kojoms žr valia
varlės koja žr varlė
varlių kojelės žr varlė
velnias kojose žr velnias
velnias nusilaužtų (nusisuktų)koją žr velnias
velnias pasisukeliotų kojas žr velnias
vietos nėra kojai žr vieta
virtimas iš kojų žr virtimas
vištos koja žr višta
kaip ant vištos kojos žr višta
kaip su vištos koja žr višta
kaip višta su koja žr višta
žemė dega po kojomis žr žemė
žemė dreba po kojų žr žemė
žemės negriebti (neliesti)kojomis žr žemė
žemės nelypauti kojomis žr žemė
žemės nelypoti (nelypstoti)kojomis žr žemė
žemės nesiekia kojomis žr žemė
žemė skiriasi po kojų žr žemė
žemės slysta iš po kojų žr žemė
žibainys eina iš po kojų žr žibainys
žinią duoti kojoms (į kojas) žr žinia