Emocija, kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingose situacijose, susijusi su tikru ar įsivaizduojamu pavojaus šaltiniu. Nuo skausmo ir kitų kančių, kurias sukelia realus gyvavimui pavojingų veiksnių poveikis, baimė skiriasi tuo, kad atsiranda juos nujaučiant, jų tikintis. Baimės išgyvenimo stiprumas ir specifika priklauso nuo pavojaus pobūdžio ir yra įvairaus diapazono (baiminimasis, būgštavimas, išgąstis, siaubas). Būsena, kylanti, kai pavojaus šaltinis yra neaiškus arba nesuprantamas, vadinama ↑ nerimu. Baimė perspėja subjektą apie gresiantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų pavojui išvengti. Kai baimė išauga iki baimės afekto (paniška baimė, siaubas), ji gali nulemti elgesio stereotipą (sprukimas, apstulbimas, apsauginė agresija). Socialinėje žmogaus raidoje baimė reiškiasi kaip viena auklėjimo priemonių, pavyzdžiui, baimė būti pasmerktam yra elgesio reguliavimo veiksnys. Kai visuomenėje individą gina teisė ir kiti socialiniai institutai, per didelis žmogaus polinkis bijoti praranda prisitaikymo reikšmę ir tradiciškai vertinamas neigiamai. Susidariusios baimės reakcijos yra palyginti pastovios ir gali išlikti netgi suvokiant jų beprasmiškumą. Todėl paprastai stengiamasi išugdyti žmogaus sugebėjimą tvardytis, apėmus baimei, o ne apsaugoti žmogų nuo jos. Neadekvačių baimės reakcijų kyla sergant įvairiomis psichinėmis ligomis ( ↑ Fobijos).