Žinoma, sutinka N. Putinaitė, vatnikas turi ir kitą prasmę – žymi žmogų, esantį už sociumo ribų, nuo kurio atsiribojama, kuris yra svetimas. „Nors mes galvojame, kad vatnikas žymi tokį postsovietiką, aš matau sovietinę schemą, kurioje nėra tarpinių grandžių tarp savo ir svetimo, t. y. svetimas iškart tampa priešu, yra savas ir yra priešas. Kai atsirado vatniko terminas, iškart pagavau, kad tai labai posovietinio mentaliteto požymis“, – pastebi politologė.

Pasak Vilniaus universiteto sociologijos magistrantės Rimos Žilinskaitės, tiksliai pasakyti, iš kur kilęs žodis vatnikas, negalima, bet pirmiausia jis asocijuojasi su vatine striuke, kurią žmonės geriausiai prisimena iš sovietmečio ir kurią dėvėdavo gulago kaliniai. „Paskui, prisimenant sovietinio kino ar populiariosios kultūros įvaizdžius, tai dažniausiai mums asocijuojasi su pavargusiu, alkoholį vartojančiu kaimo gyventoju, galbūt su muštynių žymėmis ant veido“, – kalba R. Žilinskaitė.

Šis žargoniškas slavizmas lietuvių kalboje padarė stulbinamą karjerą – berods nuo Krymo okupacijos ir aneksijos laikų. Etimologija nesudėtinga – tai dėvintys vatinukus (rusų k. „vatinki“), šimtasiūles, kurios kadaise buvo sovietinio gulago „zekų“, dabar – Kremliaus šalininkų uniforma.
Tačiau žargono konkretus politinis turinys ilgainiui išsitrynė, „vatnikai“ pradėjo išstumti mūsiškio elito pamėgtus „runkelius“ ir „budulius“. Regis, net kalbos redaktoriai ir inspektoriai kapituliavo, neprotestuoja, kai šis svetimžodis rašomas be kabučių, matyt, prisibijo, kad ir jų nepakrikštytų „vatnikais“.

Tautiniai lietuvybės vatnikai ir kodėl jie bijo anglų kalbos [antraštė]
Klaida būtų manyti, kad vatnikai yra būtinai tik rusai, apsiraišę kolorado (Georgijaus) juostelėmis ir pasakojantys, kaip visi Baltijos šalių gyventojai yra fašistai, kaip juos (pribaltus) išlaisvino, aprengė, paskiepijo ir pamaitino – čia jau nekalbant apie ukrainiečius, kurie apskritai nieko neturi be degtinės ir lašinių. Ne, tai netiesa. Mes Lietuvoje turime savo vatnikus – žmones, kurie save laiko patriotais. Tačiau patriotu reikėtų laikyti tuos, kas myli savo Tėvynę ir ypatingai jos žmones (šiaip jau šalies neįmanoma mylėti, nekenčiant jos žmonių [...].

Pavyzdžiui, neapykantos žargono naujadaras „vatnikas“, pakeitęs tarybiniais laikais paplitusį „kacapą“ rusų tautybės asmeniui įvardinti, šiandien papildė ne vieno/-os politologinį žodyną. Šitaip V. Putino karinių kampanijų akivaizdoje veikiau susitelkiama į priešo ir jo agentų „vatnikų“ demaskavimą, nei į rimtą paramą V. Putino režimo oponentams ir opozicionieriams Rusijoje. O kam gi remti Putino režimo opoziciją, jei net kai kurie naujieji Lietuvos istorikai sutinka, jog „opozicijos nebuvimas Rusijoje yra tradicija“. Tada visi rusai yra putinistai, o tai reiškia – „vatnikai“. Susikurtas ideologiškai tobulas priešas, kurio reikia bijoti, ir todėl – nekęsti...

[...] emigracija vis labiau susijusi su tuo, kad žmogus tampa dvasiniu vatniku.
Vatnikais vadinami tie, kam ant nugaros ir tarp ausų – šimtasiūlė, o širdyje veltiniai ir pomėgis kalėjimų romantinei lyrikai.