Dirbdama „Russia Today“ E. Wahl pasakojo susidūrusi su trimis propagandos technologijomis, kurias ji pavadino 3D koncepcija, t. y. neigti, nukreipti ir iškreipti (angl. deny, deflect, distort).
Kita nukreipimo taktika skirta pakeisti Rusijos politikai žalingą temą. Pasaulinėje žiniasklaidoje tai taip pat vadinama whataboutism arba siekiu ne atremti oponento argumentą, bet nukreipti pokalbį, bandant įrodyti, kad oponentas yra ne ką mažiau blogesnis.
„Jei yra istorija, kuri įtraukia Rusiją ir yra jai nemaloni, tai pokalbį bus stengiamasi pakreipti klausiant, kas vyksta Irake, Libijoje ar bet kur, kur Vakarams istorijos eigoje nepavyko“, – pasakojo L. Wahl.

Pavargstu kartoti, kad tai jau buvo. Sovietinė propaganda, iškilus klausimams apie režimo trūkumus ir ydas, išdidžiai atšaudavo: „O pas jus tai negrus muša!“ Vatabautizmas ir dėmesio nukreipimas nuo realių vietos problemų į „kovą už taiką visame pasaulyje“, aršų karą su visokios rūšies ir plauko išnaudojimu ten – anapus Geležinės uždangos, kai tuo tarpu savų piliečių nepasitenkinimas slopintas be ceremonijų šaudant į alkanų darbininkų minią, persekiojant ir kalinant disidentus, intensyviai plaunant smegenis visiems likusiems – atgimsta kaip groteskiškas maskaradas.

Kremliaus whataboutismo taktika nesikeičia nuo Šaltojo karo laikų, ją tik papildo tobulesni metodai – nusiųskime banderovcams į Euroviziją neįgalią atlikėją ir žiūrėkim, ką jie darys, arba leiskim „žaliesiems žmogeliukams“ ant pečių atnešti mergaitę, dainuojančią apie „aulinius batelius, kuriais avės ir Londone, ir Paryžiuje“. Taip nutiko Krymui minint trečiąsias aneksijos metines.

Visų pirma, taip bandoma nuslėpti vidines Rusijos problemas. Tai atitinka britų žurnalisto Edwardo Lucaso sukurtą šiuolaikinio vatabautizmo (nuo angliško pasakymo what about) teoriją, kurios esmė – savo ydas Rusija slepia išryškindama tariamas vakariečių problemas.

Ar administracija gali patenkinti tokį skundą?
Atsakymas akivaizdus. Iki šiol į šį klausimą teko sulaukti tik whatabautizmų (atsakymų pagal formulę, „bet/o x darė/sakė tą ir tą“) ir nukreipimų į šalį, kritikos V. Radžvilui, neretai ir gana pagrįstos.

Šis žanras turi savo pavadinimą „whataboutism“, kai į kritiką atsakai kritikuodamas kitus. Jo virtuozai buvo sovietiniai propagandistai, kurie į bet kokią kritiką atsakydavo „o užtat pas jus negrus linčiuoja“.
[...] Atrodė, kad po Šaltojo karo „whataboutismas“ liko tik nepažangių moksleivių repertuare – „taip, gavau šešis, bet, tėti, beveik visa klasė gavo penketus, o trys klasiokai tai iš viso nepatenkinamai, įsivaizduoji, tėti, nepatenkinamai, baisu nu“.
Tačiau „whataboutismas“ sėkmingai atgijo tarp raudonųjų Kremliaus žvaigždžių.