Kokie darbai, mes turbūt žinome: trinkelizacija, kuri labai patraukli statybos bendrovėms, ir, aišku, restauravimo darbų pakeitimas statybos darbais.

Trinkelizacija, tiek fizinė, tiek kultūrinė sparčiai vyksta toliau ir panašu, kad greitai niekas jos nesustabdys. Ura, draugai!

O kur menininko ir valstybės prieštaravimas, konfliktas, dramos? Kur mūsų išgirtasis teatras, tapytojai, skulptoriai, aktoriai? Praktiškai viskas – tik būtasis laikas, jokio naujo rimto potencialo neturime. Kiek mokesčių mokėtojų pinigų į tą pradvokusią pelkę nemesi – dvigubai, trigubai daugiau, jie bus paleisti vėjais, nes jokia gera kultūra negali gimti ir egzistuoti tokioje moralinėje bei emocinėje aplinkoje, kokia dabar yra Lietuvoje. Tas kultūros finansavimas yra tik kita trinkelizacijos forma. Dažniausiai tai net ne menas, o tik labai prasta jo imitacija, tiesiog tai yra niekas, mėgėjiškas šlamštas, chaltūra.

Juk Kalnų parkas, kurį įpratome būtent taip vadinti, tai kelių sluoksnių visuma: istorinio, gamtinio, kultūrinio, geologinio. Mus kankina idėjų badas, ištikęs minties ir krypties kolapsas. Nėra idėjos – neikim į parką, į mišką. Geriau jau nedaryti nieko – jei nežinai, ką nori padaryti. Kol pasveiksim ir sužinosim. Provincijos trinkelizacijos sindromas iki Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų atėjo kaip kiaulių maras.