Vis dėlto storytellingą rinkodaroje galima apginti ir nebūtinai vertinti tik neigiamai – kai kurie prekės ženklai išties turi pasidalinimo vertą, įkvepiančią (kad ir ką tai reikštų) istoriją. Antra vertus, mąžtančio krizinio vartojimo perspektyvoje, tikėtina, vartotojai nepageidaus triukšmingos komunikacijos, o pasakojimas bent iš dalies imituoja empatiją. Banali tiesa ir tai, kad namų sienų apribotas vartotojas ieško, kuo užpildyti laisvą laiką, o turinį geriausiai generuoja... istorijos.

DAŽNAI MANĘS KLAUSIA: Akodėl jums nepatinka LRT? Netiesa, aš dažnai klausau LRT. Antropologiniais sumetimais. Ypač po to, kai Monika atjaunastino visą LRT persuomenę.
Andai klausiau kaip radijo burnytė uoliai lenkė prie storytelingo gyvenimo mačiusią vilnietę.
Ar tiesa, kad apie 60-tus, ten, kur dabar Seimo rūmai, iš upės traukdavo sielius? Arba kitaip tariant, paraleliai sugrupuotus medinius rąstus?

Nutiko taip, kad kartą dukra pakvietė mane į egzaminą - judesio spektaklį „My dear friend“, LMTA Balkono teatre. Tai buvo vieša egzamino peržiūra - modernus šokis, kurį paruošė antrakursiai moderniukai vadovaujami Giedrės Jankauskienės.
Modernus šokis šiais laikais jau nebe tai ką galima būtų pavadinti šokiu, nors nelabai pavadinčiau tai ir spektakliu. Stiprūs išgyvenimai, pantomima, teatras, performasas. Toks judesio storytelingas.
Istorija, kurią bandė perteikti šokėjai buvo iki skausmo visiems pažįstama - santykiai. Kontakto užmezgimas, bandymas rasti bendrą kalbą, pyktis, ginčas, draugystė, meilė.

„Storytelingas“, berods, madingiausias žodis komunikacijos profesionalų pasaulyje, – bet kokia turėtų būti mano istorija? Kodėl istorijų pasakojimas laikomas pačiu paveikiausiu bendravimo būdu, bet vis dar nedaug žmonių pasitelkia istorijų pasakojimą norėdami laimėti savo versle?