Jei jau pavalgę norim mėgautis skonio receptorių teikiamais pojūčiais – organizmą griauname. Kad neskambėtų per daug asketiškai, priminsime, kad žydų tradicijoje šabas baigiamas saldžiu desertu. Kad pirmadienis, mūsiškai kalbant, nebūtų per daug liūdnas. Žodžiu, ir skonio receptoriai yra puikus dalykas – nors ne tada, jei pilvo receptoriai riaumoja nuo pertempimo.
Kitaip sakant, jei žinome pavojų tapti „pilvažmogiais“, tai mūsų dienom dar dažniau linkstam tapti „galvažmogiais“. O nereta kombinacija – abiem kartu. Malonumas kvadratu.

Ir būtinai reikia pasipasakoti, pasidaryti asmenukę su lėkšte ir marmalu, kad kiti tokie patys virškinamojo trakto estetai turėtų ką veikti Feisbuke. Tokia didinga subtiliausių išgyvenimų kultūra net Gargantiua ir Pantagriueliui nesisapnavo.
Manote, dauguma jų tai daro autoironizuodami, pasišaipydami iš savęs? Nė velnio. Ten viskas ganėtinai nuoširdu, rimta ir lėkšta ne tik nuo žodžio „lėkštė“. Tai naujoji snobų karta, naujieji pilvažmogio avatarai.

Nemažėja fariziejų ir sadukėjų, vien save reginčių su teisybės aureole, o visus kitus niekinančių ir puolančių. Jie uoliai laikosi įstatymų raidės, bet nuolat pamiršta Dvasią. Žodžiais itin rūpinasi nuskriaustaisiais, o iš tiesų vien savo žemiškąja gerove. Jie telkia aplink save pilvažmogius su idealiai tuščiais manekenų veidais, ypač mėgstančius puotauti maro metu.

Priviso Lietuvoje tinginių pilvažmogių, kuriems tik pavalgyti ir kvailus komentarus rašinėti rūpi. Smagu, kad nemaža dalis jų emigravo, bet nemažai vis dar parazituoja ant Lietuvos kūno.