Pirmieji multipleksai Lenkijoje atsirado dar 1998 m. (Europoje jų pradininkė 1986 m. buvo Anglija). [...] analitikai pranašavo, kad daugiaekraniai kino centrai taps populiariausiomis masinių pramogų vietomis [...].

„Kultūros namai“ – laida, nevertinanti informacijos. Antai Vilniuje buvo atidarytas kino multipleksas. Reportaže – sienos, tuščios kėdės, ir tiek.

Greito maisto restoranuose prie plastikinio kavos puodelio nerašomos poemos, o multipleksuose nevyksta premjeros su žvaigždėmis, ant jų slenksčio neklojamas raudonas kilimas [...].

Ar pamenate laikus, kai Varšuvoje nebuvo „multiple“ kino? Nebuvo boulingo?

Prahoje yra daugiau kaip 20 kino teatrų. Būtent kino teatrų, o ne kino salių – šių yra daug daugiau, nes ten irgi yra keletas kino centrų, vadinamųjų multipleksų.

Metų pabaigoje „Vingio“ kino centras taps 12-os įvairaus dydžio salių multipleksu „Forum Cinema Vingis“.

Alternatyvūs klubai ir pasilinksminimo vietos tapo save kaip nors išlaikančiomis įmonėlėmis, kurios puikiai žino, kad nemokamų priešpiečių nebūna, todėl, jei nori paklausyti kokios nepopsinės muzikos ar pasižiūrėti nekomercinio kino, turi būti pasiryžęs už tai susimokėti. Beje, ne visuomet pigiau nei masiniame koncerte ar kino multiplekse.

Naujų kino centrų statyba – dar vienas Vakarų patirties bei idėjų rezultatas. Lietuvoje vadinamieji „multipleksai“ užsienyje gana paplitęs reiškinys, tačiau jis pritaikytas stambioms rinkoms, kurių klientų pajamos dvigubai didesnės nei lietuvių.

Multipleksai, t. y. kino teatrai su daugeliu salių, paprastai skiriami komerciniam kinui, masiniam žiūrovui, ieškančiam pramogos.