Dvi savaites stebėjau, kas Lietuvoje atsitiko man pasiūlius nutraukti didžiųjų sisteminių partijų sisteminį maitinimąsi iš mūsų mylimos valstybės lesyklos. Kilo triukšmas, pasipiktinimo audra, įtūžis. Mano pasiūlyto teisingumo prieš valstybę ir jos piliečius idėja sugrįžo tradiciniais save vadinančių politikų konvulsijomis, pykčiu ir nerimu. Kodėl? Todėl, kad tiesiog pasiūliau partijoms reklamuoti save idėjomis, o ne kalnais per kiekvienus rinkimus išmetamų reklaminių šiukšlių. Tik pasiūliau save pristatyti rinkėjams už savo pinigus.

Kaip matome, prezidentė siekia skaidrinti partijų veiklą. Finansinio rėmimo apribojimais bandoma gerokai sumažinti partinių šėryklų lovius, visokiausias neoficialias lesyklas, kuriose partijų funkcionieriai nuolat finansiškai pasimaitina ir įgyja priklausomybę nuo tų lesyklų šeimininkų. Ne veltui sakoma, kad buvimas įtakingoje partijoje suteikia galimybę pasistatyti namą, finansuoti vaikų mokslus ir panašiai.