Nesu eidžistas, kuris sako, kad milenielsai yra ištižėliai ir jiems tik duok 1000 eurų, o jie sėdės ant sėdmaišio ir su laptopu darys tai, kas jiems malonu, – ne, taip jų nekarikatūrinu, nes mano asmeninė patirtis bendraujant su gerokai jaunesniais kolegomis yra veikiau priešinga, labai pozityvi.

Jau ne kartą taip keliauta į Ventspilį. Ne iš pačios stoties, o iš Vilniaus nuo „Panoramos“ dešimtą ryto, ir šį kartą, 2018-ų lapkritį, kaip niekada anksčiau, autobusas beveik pilnas, tad potencialią mano krepšio vietą šalia manęs yra užėmęs jaunuolis, pusę kelio pakaitomis manipuliuojantis laptopu ir mobiliuoju telefonu.

Tačiau bet kokią informaciją, esančią internete ar Seimo kompiuterių tinklo duomenų bazėje, per kelias minutes suteikiantys „laptopai“ matyti tik vienoje plenarinių posėdžių salės pusėje [...].

Jeigu per skreitinio kompiuterio (laptop) muzikos pasirodymą menininkas iš tikrųjų nieko nedaro – tai problema [...]. Jeigu kas nors atlieka muziką skreitiniu kompiuteriu ar bet kokiu kitu garsus skleidžiančiu prietaisu, kuriam valdyti nereikia įspūdingų judesių, [...].

Bet, ačiū Dievui, gyvename laike, kai visų namuose jau egzistuoja laptopų alto-riai, prieš kuriuos meldiesi po dienos triūso.

Nešina laptopu užeinu į interneto kavinę kažkokiame pusrūsyje.

Kokie metai, toks ir įžiebimas: Švenčionėlių eglė suspindo Kalėdų Seneliui paspaudus „laptopą“ [antraštė]
Šįkart Kalėdų Senelis sveikinosi su nešiojamuoju kompiuteriu ir jam paspaudus klaviatūros mygtuką žaliaskarė sužibo visai kitoje lokacijoje.