Patriarchato komunikate rašoma, jog ortodoksų Bažnyčia dialoguoja su kiekvienu laiku ir patiria kiekvieno laiko iššūkius. Ji kenčia kartu su žmonėmis ir dalijasi jų nerimu. Ji negali atsisakyti dalyvauti išbandymuose ar išlikti jiems abejinga. Visų ortodoksų susirinkimas būtinas tam, kad būtų apsvarstytos šiandieninės žmonijos problemos ir pagundos. [...]
Komunikate minima Sirijos tragedija. Ortodoksų vadovai pasmerkė terorizmą ir religijos juodinimo formas, primindami ortodoksų vyskupus ir kitus krikščionis, kurie buvo pagrobti ir laikomi nelaisvėje. Šalys turi pradėti dialoguoti.

Šiuolaikiškumas D. Dauknytės darbuose pasireiškia per intensyvią spalvą. Svarbiausia yra spalva, o ne linija jos kūryboje. Dažnai autorė per spalvą ir potėpį net nuklysta į tapybą. Spalvos - ne agresyvios ir šokiruojančios, o dvelkiančios natūralumu. Anot menotyrininkės Godos Giedraitytės, kartais "suklykia" raudona ir oranžinė spalvos. Spalvinė gama neklykia, o švelniai dialoguoja su žiūrovu ir vertintoju: mėlyna, raudona, įvairių atspalvių ruda. Rusvai, gelsvai mirguliuojantys darbai primena batika išmarginta drobę.

Bažnyčia dialoguoja su mokslu, dėkodama Kūrėjui už žmogaus proto galias ir įsitikinusi, kad tikėjimas praplečia ir praturtina proto perspektyvą.

Aleksijus II teigiamai įvertino pastaruoju laiku didėjantį Europos Tarybos bendradarbiavimą su religinėmis bendruomenėmis, tame įžvelgdamas atsaką į jau daugybę kartų religinių lyderių išsakytą kvietimą labiau dialoguoti. „Viena iš svarbių šio dialogo temų gali būti apie žmogų, mat būtent aplink antropologines problemas šiandien sukasi aštriausios diskusijos ar net konfliktai tarp religinių tradicijų bei pasaulietiško humanizmo.“.

Popiežius Pranciškus apie tarpreliginį dialogą: dialoguoti nereiškia atsisakyti savo tapatybės [straipsnio antraštė]
Dialoguoti nereiškia atsisakyti savo tapatybės ar priimti kompromisus apie tikėjimą krikščionišką moralę. Priešingai, tikras atvirumas apima savo giliausių įsitikinimų tvirtumą. [...] Tarpreliginis dialogas ir evangelizavimas neišskliaudžia vienas kito, bet turtina vienas kitą.

Norėčiau kalbėti apie šaknis, apie meilę, apie ilgesį ir amžinybę. [...] Todėl bendradarbiauti pakviečiau kolegą Henriką Savickį, kurio autorinės dainos kalba apie tą patį, tik vyriškai ir tarsi dialoguoja su moteriškąja poezija,“ – apie poetinio žodžio ir dainuojamosios poezijos vakaro idėją pasakoja aktorė Vilija Grigaitytė.

Benediktas XVI, viena vertus, taisė ir sprendė, kita vertus, dialogavo ir priėmė kitų samprotavimus, klausdamas, lygindamas, argumentuodamas tikėjimo tikrumą. Prieš akis dar ilgas kelias, kol tokia nuostata bus įausta į visą bažnytinį audinį.

Popiežius knygoje kalba apie gailestingumą dalydamasis asmenine kaip kunigo ir ganytojo patirtimi bei mintimis apie būsimuosius Šventuosius metus, aiškina, kodėl norėjo paskelbti neeilinį jubiliejų, kreipiasi į visus žmones, tiek dalyvaujančius Bažnyčios gyvenime, tiek nedalyvaujančius, dialoguoja su ieškančiais gyvenimo prasmės, trokštančiais taikos ir susitaikymo, pagydymo fizinėms ir dvasinėms žaizdoms.

Mokslas ir technologijos mums suteikia precedento neturinčią galią ir morališkai privalu, žmonijos, būsimų kartų ir vargšų atžvilgiu, ją naudoti bendrajam gėriui. Kaip ateityje bus atsimenama mūsų karta, ar kaip ta, kuri sugebėjo prisiimti sunkią atsakomybę? – klausė popiežius. [...]
Kaip to galime pasiekti? Per kiekvieno kasdienybę, pagal savo vaidmenį šeimoje, darbe, pasaulyje, ekonomikoje, moksle, visuomenėse, institucijose, dialoguojant, nebijant būti sukritikuotu. Trokštamas rezultatas gali būti tik bendro darbo vaisius, o didysis priešas yra veidmainystė.