Prižiūrėk automobilį, kad jis būtų tvarkingas techniškai. Dabartizmo vaikai bagažinėse nesivežioja atsarginių ratų.

Šiam tikėjimui JAV kultūros ir politikos filosofas Richardas Weaveris net sugalvojo specialų žodį – „dabartizmas“ (presentism). „Dabartizmą“ jis aiškina kaip „provincialų santykį su laiku“. Tikėjimą pažanga ir XXI a. ar kurio kito amžiaus pranašumus išpažįstantiems laiko provincialams visa, kas neatitinka jų gyvenamo laiko madų ir prietarų, atrodo pasenę ir kvaila.

Dauguma mano pažįstamų turi planų, o aš tarp jų esu veikiau išimtis nei taisyklė. Vis dėlto mano bendraamžiai tikriausiai turi tam tikrų dabartizmo požymių. Štai pavyzdys: neseniai abiturientai šventė paskutinį skambutį, mūsų klasė nuvažiavo į restoraną. Jame pasėdėjus valandą dvi, dalis draugų pakilo ieškoti kitos vietos, nes ši atsibodo. Jie buvo mano artimiausi pažįstami, tad prie atsiskyrėlių prisijungiau ir aš, nors, mano galva, restorane kaip tik buvo pradėję darytis jauku.
Su šiuo reiškiniu – blaškymusi nuo vienos vietos prie kitos – susiduriu ne pirmą kartą. Matyt, tai ir yra dabartizmas – naujų potyrių troškulys.