"Dieviškoji pliauska" sukurta, remiantis XX a. šiuolaikinio japonų šokio adeptų sukurta buto (butoh) stilistika, sujungusia klasikinio japonų teatro ir modernaus europietiško šokio sroves ir išsivysčiusi į visiškai savitą šokio filosofiją. Ypatingai sulėtinto ritmo, deformuotų kūno formų kalba buto dažniausiai "pasakoja" apie dabarties pasaulio disharmoniją.

[...] greta pramoginių sūkurių egzistuoja ir kitoks: tamsus, meditacinis, išlaisvinantis sūkurio ir mirties šokis – butoh.
Butoh, dar vadinamas „tamsos šokiu“, atsirado Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo kaip alternatyva tradiciniam japonų šokiui ir iš Vakarų atėjusioms modernaus šokio madoms.

Nepakeliama butoh lengvybė [antraštė]
Sakoma, kad butoh stilių egzistuoja tiek, kiek jį kuriančiųjų. Butoh neturi griežtų išraiškos kanonų, tad varijuoja nuo visiško minimalizmo iki grandioziško maskaradiškumo. Nežinia, kiek butoh technikos yra ragavęs P.Lisauskas, tačiau jo spekaklyje „TUAŠ“ esminiu choreografijos atspirties tašku tapo vienas esminių butoh principų – kūnas juda ne todėl, jog sąmoningai renkamasi judėti, o todėl, kad jis, kūnas, yra tarsi išjudinamas kažkokios svetimos jėgos, pastūmėjamas kryptelti, sujudėti, nuslysti oru ar staiga pajusti nepakeliamą žemės traukos jėgą ir kristi visu svoriu. Butoh dažnai naudoja judesius, kurie būdingi gyvūnams.

Sužydėjimas - tai klasikinis Butoh performancas skirtas, energijos augimui nuo mirties taško iki visiškos euforijos. [...]
Butoh - tai tuštumos siekis, skirtas netradiciniai komunikacijai ir fantazijos atpalaidavimui. šimtametės, vis dar aktyvios atlikėjos KOZO ONO posakis, remiantis vienu iš kertinių šios filosofijos sentencijų "Atverk akis", nematyk nieko, daryk".

„Lietuvoje aš pradedu nuo nulio,“ – teigia radijo laidos „Avanscena“, transliuotos rugsėjo 17 d., viešnia Sakurako. Menininkė, net aštuoniolika metų rezidavusi svetur, kuria ir reiškiasi įvairiose meno srityse – poezijoje, šokyje, fotografijoje, skulptūroje, performansuose ir šokio mene butō.

Japoniškasis buto – „tamsos šokis“ – atsirado praeitojo amžiaus penktajame dešimtmetyje, kaip atsakas Japonijos pokario politinei, socialinei ir moralinei suirutei. Bet – tamsos nebūna be šviesos. Buto meditacijų tikslas – susitelkti į save (body awareness), rasti išraišką vidiniam judesiui, jungti kvėpavimą, balsą ir kūno plastiką į vientisą, veiksmingą buvimą (presence).

Beveik valandą scenoje labai lėtai judėjo dvi nuogos būtybės, belytės, bevaisės ir beveidės. Jų kūnai - baltai nugrimuoti. Už jų nugarų - improvizuoja grupės atlikėjai, ekrane rodomos brutalios ir ciniškos vaizdo projekcijos. Spektaklio lankstinuke paaiškinama, kad spektaklį "inspiravo filosofinės "butoh" šokio idėjos apie beribį universalų kūną, atveriantį tikrąją žmogaus esmę".

"Kokoro dance" - viena žymiausių Kanados moderniojo šokio puoselėtojų. Žodis "kokoro" pasiskolintas iš japonų kalbos ir reiškia "siela, širdis, dvasia". Įkvėptas sudėtingos Japonijos moderniojo šokio formos buto (butoh), "Kokoro dance" stato provokacinius, asketinių formų kupinus spektaklius, rengia pasirodymus jaunimo auditorijai mokyklose, taip pat džiazo klubuose, teatrų scenose.

Įdomus režisierės sprendimas jaunajai butoh šokėjai duoti vardą Jū: anglų kalba, kuria bendrauja veikėjai (vokietis ir japonė), jos prisistatymas „Iʼm You“ perteikia iš karto kelias prasmes: „Aš esu Jū“ ir „Aš esu tu“.

"Processus" galima vadinti visos ligšiolinės šios choreografės kūrybos viršūne ir vienu geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių. Jis paremtas japonų butoh šokio technika, pasižymi fizine ir dvasine jėga.

Po ilgos pertraukos bus pamaloninti buto šokio gerbėjai. „Tamsos šokiu“ vadinamos japonų kilmės šiuolaikinio šokio krypties choreografės Carlottos Ikedos trupė „Compagnie Ariadone“ pristatys spektaklį „Sora no ao, dangaus žydrynė“, kuriame atsiskleis moteriškoji buto pusė.

S. Heller, 36 metų šokėja, aktorė ir šokio mokytoja iš Berlyno, keliauja po įvairias šalis skleisdama buto šokio subtilybes. Jau antra savaitė ji kuria Palangoje, „Ramybės“ kultūros centro rezidencijoje. Vokietė moko lietuvius šokio, kilusio iš Japonijos.

Butoh – tai avangardinis šokis. Jis gimė Japonijoje XX a. viduryje – kuomet Japonija, laikydamasi iš esmės ilgamečių tradicinių vertybių, buvo itin įtakojama amerikietiškos kultūros. [...] Butoh – tai daugelį meno formų jungiantis reiškinys, kuriame galima atpažinti tradicijų estetiką, socialinių menų apraiškas, rasti mitologijos bei istorijos elementų, Vakarų ir Japonijos literatūros, muzikos, teatro jungčių.

Butoh – tai Japonijoje prasidėjęs reiškinys, postmoderniai traktuojantis judesio ir filosofijos santykį. Jis panašus į dzen religijoje naudojamus koanus – beprasmius paradoksus, kurie atveda į nušvitimą. [...] Šiuolaikinio šokio atstovai nemėgsta butoh, nes jie „per lėti“ – stovi, svirduliuoja valandą. Butoh atlikėjai teigia, kad modernistai tušti – strikinėja, demonstruoja techniką, o nieko prasmingo tame nėra.

Butoh meno pradininkai T.Hijikata ir K.Ohna pabrėžė, kad butoh šokio mąstymo būdas pagrįstas identiteto transformacija – menininkas privalo ne imituoti realybę, o ja būti. Todėl šis šokis gali būti visoks: nuo groteskiško iki juokingo, nuo aštraus ir provokatyvaus iki lyriško, medityvaus, nes butoh neturi ribų ir nesako „ne“ visoms naujovėms.

Butoh nepretenduoja į oficialaus šokio su nustatytais žingsneliais ar tam tikru ritmu bei melodija statusą – tai konceptuali saviraiškos stilistika, kurios filosofiją reprezentuoja mintis, kad šokis – tai erdvė tarp tavo pėdų ir grindų.
Butoh išties išsiskiria iš kitų šokio mokyklų ar krypčių, daugiausia dėmesio skiriančių kūno judesiui bei vizualiajai jo reprezetacijai. Šokant butoh, nebijoma atrodyti netobulai, elgtis groteskiškai, atidengti ne tik sielą, bet ir jos tarpelius, kuriuos, norint išlikti žmogumi, būtina užpildyti emocijomis.

Japoniško šokio butoh pažinimo kelionė baigsis per saulėlydį Palangoje [antraštė]
Butoh šokiui įtakos turėjo Europos šokis, literatūra, muzika. Vokiečių šokėjai ekspresionistai Mary Wigan ir Harald Kratzberg įkvėpė butoh meistrus neribota kūrybine laisve. Butoh grupės nariai skaitė rašytojus Genet, Artaut ir de Sade. Siurrealizmas ir Dada jiems buvo taip pat įkvėpimo šaltinis. Kazuo Ohmo, Butoh pradininkas, žavėjosi prancūzų mimu Marceliu Marceau.