Įsidėmėję šiuos vertingus patarimus, ėmėmės – kaip mėgo sakyti Simėjas – brainstormingo.

Sudaroma darbo grupė dokumentui rengti, dažniausiai iš lojalių personų, o po to renkamos idėjos, organizuojamas idėjų turgus, tik pamirštama elementari tiesa, kad idėjos, ypač geros, kainuoja. Ir niekas jų taip paprastai nedalija, bent jau tie, kurie tai supranta. [...] Tai ir norisi pasakyti, būkite malonūs, ponai ir ponios, atlikite pavestą darbą sąžiningai ir kvalifikuotai, tada nereiks jokių postdiskusijų ar „brainštormingų“ idėjoms rinkti.

Bet kuriuo atveju tai jau kurį laiką aktualus, taigi apibendrintinas raidos tendencijų vektorius. Rentabilų (ne „visaliaudinį“ – jį pragmatiškai ir beveik be pasekmių realizuoja interneto socialinių tinklų breinstormingas) naratyvą, komentuojantį visus įvykius, į savo rankas perima (jau perėmė) energingi, indiferentiški vadybininkai, geriau už kitus suprantantys, kad publikos, kuri nuobodžiauja, išvarginta interpretacijų gausos, dėmesį gali patraukti nebent lingvistiniai žygdarbiai, nebūtinai turintys ką nors bendra su tikrove.

Jūs esate vyras. Nuotrauka (dažniausiai juoda-balta, bet nebūtinai) atspindi jūsų individualumą, arba bent jau jums taip atrodo. Jūs dirbate kūrybinėse industrijose, arba bent jau manote, kad dirbate, nes darbo turite vieną savaitę iš penkių. Likusias keturias savaites siurbiate kavą mieste ir plakate liežuviu su draugais apie tai, ką „reikėtų prastumt“. Viskas lieka tik sumanymais. Tai vadinate „breinstormingu“.

breinstòrmingas [angl. brainstorm – nelauktas įkvėpimas, kvaila idėja],
kūrybinio mąstymo stimuliavimo technika: problemą sprendžia kelių žmonių kolektyvas, iš anksto sutarus, kad bet kuris (kad ir fantastiškiausias ar primityviausias) jos sprendimo siūlymas bus laikomas vertingu.

Čia ne menkiausią vaidmenį [...] vaidino ir tas faktas, kad nuobodžiaudamas žmogus, paprastai nugrimzta į svajingą būseną, pažįstamą kone visiems. Būtent tai išjudina vaizduotę ir nuteikia žmogų kūrybiniam darbui. Galime daryti išvadą, kad breinstormingą geriausia rengti po mirtinai nuobodaus darbinio susirinkimo.

Ne vien tas raudonuojantis tinimas apie žandus ir ant ausų, kai staiga pakviečia atsakinėti arba tėvas užklumpa su kompromituojančiom medžiagom, ir reikia skubiai ką nors suregzti: kai mintys nutrūksta ir užstringa susikurto pasaulio struktūrose, pulsuojančios vaizduotės vaivorykštėse, tada tau blogai. Adaptacijai prie tikrovės, į kurią dabar įtraukia netikėti trukdžiai, reikia laiko, ypač jei ir nesi breinstormingo laureatas ir blickrygo rungčių lyderis.

Tai tik keletas dar vieno ilgo metražo režisieriaus stulbinančio darbo štrichų. Apie tai traktatus reikia rašyti, nes tas valandą trunkantis “breinstormingas“ vėl sužadina to tikro teatro skonį. Traktatus rašys ir po kitų spektaklių. Spektakliai to nusipelno, ir apmąstymai būtini, - kad išgyventume iki kitų “Sirenų“ dainų.

Būtent į produktyvumą orientuotas karingas Amerikos galios modelis 1940 metais įkvėpė reklamos specialistą Aleksandrą Osborną, brainstormingo tėvą, jam tikrąja to žodžio prasme patiriant „smegenų šturmą“. Osbornas pasiūlė žymiai padidinti idėjų skaičių, pasitelkdamas kelis principus: laisvai priimti visas gimstančias idėjas ir asociacijas, atsisakant įprasto vertinimo, leisti prabilti savo vaizduotei ir jokiu būdu nekritikuoti kitų žmonių idėjų.