Informacinių technologijų sužydėjimas verčia skeptikus (tikriausiai ne vien juos) mąstyti apie ateitį futurologinio blokbasterio kategorijomis. Pavyzdžiui, kad atsiras interneto specialistų elitas, į kurį neturės šansų patekti asmenys, neįvaldę atitinkamų įgūdžių ir gebėjimų.

Kelias valandas per vynines, grožio salonus ir butikus keliavusi potenciali TV8 žiūrovių auditorija paskutinei vyno taurei buvo pakviestos į sostinės senamiestyje įsikūrusį restoraną, kur jų laukė ne tik gėrimai bei užkandžiai, bet ir didysis siurprizas – Tado Blindos vaidmenį lietuviškame „blokbasteryje“ sukūrusio Manto Jankavičiaus ir jo šokėjų pasirodymas.

[...] kiekvienas humanitarinės ir kultūrinės situacijos vertinimas, kad ir kaip netikusiai ir atmestinai surašytas, yra jau iš anksto pasmerktas būti automatiškai priimtas, jei sužymi visus reikalingus apokalipsės laukelius: trumparegiška valdžia, finansavimas per mažas, mūsų nebeklauso, kultūros griuvėsiai, vilties nėra. Tai lyg koks sezoninis Hollywoodʼo blockbusterʼis – turi būti automobilių lenktynės, meilės scena ir pabaigoje blogąjį herojų nudaigoja gerasis rūpestingai ištęstoje scenoje.

Taigi, gėda, nes filmą žiūri kaip bendruomenės, vadinamos Lietuvos Respublika, narys, nes valstybė šitą filmą rėmė, nes jis pilnas kodų, kurie atpažįstami. Galiausiai, gėda nes Prezidentė tvirtina, kad šis blokbasteris puikiai paskatins patriotizmą. Ir tikrai paskatino. Kūrė kolektyvinę atmintį – sukūrė kolektyvinę gėdą. Ir niekas iš šalies to nesupras.

Ten jie dirba taip: sukuria blokbasterio scenarijų, jam skiria 80 milijonų dolerių biudžetą, o tada pasamdo režisierių, kuris tą biudžetą įsisavintų.

„Momentą, kuomet įvyko metamorfozė, pakeičianti supratimą, kas yra kino produktas, geriausiai iliustruoja 1975 metais pasirodęs S.Spielbergo filmas „Nasrai“.
Jis į kinematografijos istoriją patenka ne tik dėl to, kad tapo vasaros blokbasterių tėvu ir startavo daugiau nei keliuose šimtuose JAV kino teatrų vienu metu, bet ir dėl to, jog nutarė gaminti su filmo siužetu susijusią atributiką (marškinėliai, rankšluosčiai, ryklio pelekas, kurį galima užsidėti ant nugaros plaukiojant ir pan.).

Remdamiesi savo klasika, jie padaro filmus blokbasterius, sumušančius rekordus kaip „Titanikas“.

Šiomis aplinkybėmis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, draudžiantis embrionų šaldymą ir apsunkinantis moteriai galimybę pastoti, su įsivaizduojamu „tikru“ konservatizmu turi tiek pat bendra, kiek, tarkime, konservatizmas - su „darbiete“ Dangute Mikutiene, kuri aktyviai už šį įstatymą agitavo, arba su kultine laida „Duokim garo“. Galbūt daugelis konservatorių šią laidą žiūri ir mėgsta. (Sklinda kalbos, kad net Algis Ramanauskas slapta pažiūri). Galbūt jie per „Duokim garo“ pajunta stiprų tarpusavio ryšį ir ideologinį svetimumą tų, kurie šiuo etnokultūros blockbuster‘iu nesidomi arba jo nemėgsta.

Užpraeitą vasarą ir buvau Marienbade, apie kurį tau primelavo zuikelis Alainas Resnais savo arogantiškame ir egocentriškame blokbasteryje. Filmavo tą mūsų opiumą kažkur Vokietijoj, barokinėj pily, kai Marienbade tikrojo baroko nė su žiburiu.

„Žvaigždžių karai" žymi naujos rūšies blokbasterių pradžią, rūšies, kuri pasinaudojo geriausiomis kompiuterinėmis technologijomis, kad sukurtų dar labiau įtraukiančią fantaziją. [...] Hiperrealūs „Juros periodo parko" (1993) dinozaurai drauge su „Žaislų istorija" (1995), pirmu vien kompiuterine grafika sukurtu filmu, sukėlė tokių blokbasterių potvynį, nusitęsusį nuo „Matricos" (1999) iki „Įsikūnijimo" (2009).

Nenuostabu, jog kino teatrus užplūdus Holivudo „blokbasteriams“ [...].

Tie istoriniai filmai kartais tokie blockbusteriai (didžiulio populiarumo sulaukiantys filmai – DELFI) yra, bet nieko baisaus, reikia žiūrėti faktūrą, apie ką kalba.