Gavę biuletenį, bendrijos nariai ar jų įgalioti asmenys turi ne vėliau kaip per dvi savaites nuo įteikimo dienos jį užpildyti, pažymėję „pritariu“ arba „nepritariu“, ir pasirašytą arba įmesti į specialiai tam įrengtą balsadėžę pastato bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėje, hole ir pan.), arba atsiųsti paštu ar kitu biuletenyje nurodytu būdu perduoti balsavimo organizatoriui. Biuleteniai iš balsadėžės išimami ir paštu ar kitu būdu gauti vokai su biuleteniais atplėšiami dalyvaujant balsų skaičiavimo komisijai.

Balsadėžė turi būti aiškiai matomoje vietoje, kad ją galėtų matyti rinkimų komisijos nariai ir stebėtojai. Ji turi būti tokio dydžio, kad tilptų visų į rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų rinkimų biuleteniai. Ant balsadėžės turi būti pritvirtintas (arba priklijuotas) Lietuvos valstybės herbas. Valstybės herbo matmenys turi atitikti balsadėžės matmenis. Balsadėžė gali būti nudažyta arba aptraukta žalia arba natūralaus lino spalvos medžiaga.

Pasak A. Krupavičiaus, nuo 1996 m. Lietuvoje piliečių eilės prie balsadėžių referendumų metu ėmė trumpėti (išimtis – 2003 m. referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje) dėl to, kad šie šalyje rengiami visuotiniai apklausos būdai įgavo ydingą tendenciją.

Ištroškusius vaišino gira, praalkusius – žirnių koše, šventės dalyviai nuolat buvo raginami balsuoti – rinkti 2011 m. Tėvelį ir Senelį. Bendruomenės organizacinis komitetas, atidaręs balsadėžę suskaičiavo balsus ir paskelbė, kad 2011 m. tėveliu išrinktas Regimantas Kiupelis, seneliu – Raimondas Savickas. Abiem įteikti simboliniai puodeliai su atitinkamu užrašu ir „Pamario“ trijų mėnesių prenumerata.

Atrodo, dar taip neseniai, vos praėjusiame amžiuje, dėl biologinio determinizmo nulemtų visuotinių stereotipų moteris buvo įkalinta virtuvėje ir neprileidžiama prie balsadėžių, o vyras, pasirinkęs šokti baletą, dar ir šiandien gali būti nesuprastas ir vien dėl profesijos palaikytas gėjumi.

Rinkimai paprastai vyksta mokyklose, o jose yra kompiuteriai. Tereikia juos panaudoti. Šiaip ar taip, rudenį dar taip nebalsuosime, tačiau per kitus ar dar kitus rinkimus – jau tikrai. Žinoma, nereikia tikėtis, kad balsadėžės tuoj pat išnyks.

Ūmus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas – kosminės reikšmės įvykis. Baltų kosmoso, mūsų pasaulio pabaigos pradžia. Net nebe pradžia tos pabaigos, o pati pabaiga. [...] Tačiau pabaigos nebus. Nes ji jau įvyko, kai Lietuva stačia galva įgarmėjo į Europos Sąjungą. Kai 2003 metais mes ne balsavome, o bėgome prie balsadėžių. Kaip prie gėlių kioskų. [...] Jaunos šeimos? - ką iš jų peši! Vaikai ir kūdikiai nebalsuoja, o jų tėvai nė nežino, kur balsadėžes rinkimų dieną rasti.

Geras pilietis nėra tas, kuris tesugeba įmesti popieriaus lapelį į balsadėžę, pasirašyti prie savo vardo ar tam tikros dienos rytą atsikėlęs jausti pakylėtą nuotaiką. Tai kasdienė būsena, savyje talpinanti smalsų susidomėjimą, atsakomybę ir aktyvų dalyvavimą.

VRK ateities planas – tipinis balsavimo kabinų ir balsadėžių aprašas. „Iki šiol to nepadarėme todėl, kad nėra bendro sutarimo, ar balsadėžės turėtų būtų permatomos, iš ko reikėtų gaminti kabinų pertvaras“, – sakė Z.Vaigauskas.