Be žinios dingo po Mongoliją ir Rusiją keliavęs autostopininkas Karolis Kergė – šeima ir draugai nieko apie jauną vaikiną negirdėjo daugiau kaip dvi savaites. Artimiesiems pavyko sužinoti, kad Altajuje rastas jo pasas ir kuprinė, tačiau daugiau apie jaunuolį – jokių žinių.

Rasotame Oregono lauke stebėjo, kaip šonkaulių prakiurdytais plaučiais mirtinai uždūsta devyniolikmetis keliautojas autostopu rudais marškinėliais su užrašu „Nirvana“. [...]
Tepas pasilenkęs virš tvoros vėmė į dilgėles. Iš pradžių toptelėjo, kad autostopininko balsas jam pasivaideno, o gal tiesiog norėjo tuo tikėti, bet antrąkart išgirdo aiškiai: Prašau, lik su manimi.

Nors, žinoma, galima su tuo nesutikti, primygtinai baksnoti pirštais į internete kone geometrine progresija augančius puslapius ir straipsnius, kuriuose jaunieji tautiečiai dalijasi autostopiniais nuotykiais iš viso pasaulio. Šventa teisybė, keliaujančiųjų apstu ir visame pasaulyje, ir aplink pasaulį, veikiausiai tebegyvuoja ir autostopininkų klubai, ir kitokios tokio žanro keliautojų brolijos bei seserijos, tik aš ne visai apie tai...

„Nors yra improvizuojančių keliautojų, dažniausiai autostopininkas žino, kur bus po dviejų savaičių.“