Miegoti guldavome anksti – dažniausiai 21 val. jau būdavome lovoje, nebent kelio kompanionai pasitaikydavo smagūs ir įsisukdavo vyno butelaitis. Kelionės metu nakvojome piligrimų nakvynės namuose, vadinamuosiuose alberguose.

Beje, nakvynės taškai - tai vadinamosios albergės. Specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini šv. Jokūbo keliu, tai yra parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą, gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę pasigaminti vakarienę. Nakvynės kaina nuo 17 iki 35 litų.

Tiesa, pernelyg daug nesiruošiau. Kelionės metu supratau, kad mums iš tiesų reikia labai mažai daiktų. O ir Šv. Jokūbo kelio infrastruktūra - labai išvystyta. Visada žinai, kad eidamas rasi maisto ir kur apsistoti. Dažniausiai nakvodavau nakvynės namuose, vadinamuosiuose savivaldybės alberguose, kuriuose gali apsistoti ir už šešis eurus.

Yra žmonių, kurie keliauja su šunimi, asiliuku. Yra keliaujančių šeimomis, mažučiais vaikais. Jie per dieną nueina mažiau, bet vakare taip pat apsigyvena vadinamosiose albergėse, vakaroja su visais piligrimais, dalijasi įspūdžiais ir anksti rytą, kad apgautų karštą saulę, vėl iškeliauja į tą patį kelią.

O Cebreirą paliekame dar visiškoje nakties tamsoje. Jau liepos 3-ioji, trečiadienis. Pasišviesdami keliais žibintuvėliais, kulniuojame kalnų takeliais per mišką, tikėdamiesi sparčiau įveikti 20 km iki Triacastella miestelio ir gauti vietas alberge.