Poetas analizuoja lietuvių įsruvą į kitų tautų, ypač lenkų, kultūrą. Štai 1842 m. birželio 17 d. paskaitoje jis įrodinėjo, kad lenkų literatūroje yra dvi perspektyvios mokyklos (lietuvių ir ukrainiečių), nuolat puolamos lenkų tradicionalistų.

Normatyvinė literatūrinė kalba deformuojama rusiškų ir angliškų keiksmažodžių, lagerinio slengo, blevyzgų įsrūvomis. Išnaši ir vaisinga moderniosios dailės kūriniuose, deformacija skverbiasi į literatūros pirminę arteriją, sumaišydama kalbos klodus, suplakdama aukštojo ir žemojo rango stilistikas.

Ką gali padaryti žurnalas, ir yra intelekto darbas – būti šitame agresyviame pasaulyje, kuris bando sutrinti, kas yra savita, kas tęstina, bet taip pat ir suvokti, kad mes negalime užsikonservuoti, negalime būti tokie patys, negalime nereaguoti, nepriimti įsrūvų. Pagaliau turime suvokti, kad visos įsrūvos, kurios yra, yra objektyvios. Mes turime sugebėti kūrybiškai jas indoktrinuoti į savo kultūrą, padaryti jas tęstinumo dalimi.

O platumo kartais – 2 kilometrai ar kokie 10 kilometrų. Šalis labai nederlinga. Čia gyvena apie 3/4 mln. chorvatų. Tik šiaurėje, italų valdomose srityse, italų esama gal koks penketas procentų. Atsidūręs šiandie Dubrovnike, iš tikrųjų jautiesi lyg būtum perkeltas vėl į kurį kitą, be galo į Veneciją panašų miestą. Tautų mišinio ir įvairių įsruvų iš tikrųjų būta čia be galo. Kad ir kalnuose susispietę chorvatai, toliau nuo kultūros centrų, vis vien šio proceso nepaliesti neišliko. Etnologiško atskiedimo procesas tik dabar bandomas ištirti šių dienų mokslininkų.

Pasak Gedos, „užtvindęs tiesiogine šio žodžio prasme šią tuštumą [sovietmečio poezijos] savo raštais – jeigu pats ne viską „gerai darė“, tai bent jau atvėrė vartus kitiems, po jo einantiems. Lietuvių poetinė kalba tapo imli visoms pasaulinėms įsruvoms“.

Reikėtų atkreipti dėmesį į genetinę I ir II tūkstantmečių Lietuvos gyventojų atskirtį (7 pav.). Tikėjomės artimesnės įpėdinystės tarp dviejų tūkstantmečių gyventojų, bet tai nepasiteisino. Laikotarpius skiria apie 500 metų tarpas, kai buvo paplitusi kremacija, o per tą laiką galėjo būti įvykių, paveikusių genų fondą, nors nėra nė mažiausio pagrindo įtarti buvus kiek ryškesnę svetimo antropologinio elemento įsrūvą nuo I tūkstantmečio pabaigos (kai jau buvo susiklosčiusios visos genčių sąjungos) iki II tūkstantmečio vidurio (kai ėmė formuotis tautybė).