Bene žinomiausias rūkytas sūris – čečilis (sūrio kasa).

Nuo seno čia valgo iš rūgštaus pieno pagamintą „maciūną“ bei jo šaltu vandeniu praskiestą variantą „tan“, visokias sūdytas daržoves ir žoles, suktą sūrį „čečil“ ir minkštą sūrį „žažik“su žolėmis ir žaliais česnakais, įvairiausias mišraines, kurias gaminant naudojamos pupos, visų rūšių žalumynai ir mėsos produktai, plovą „plav“ bei įvairiausius česnakų prieskonius.

Nuostabus reginys Armėnijoje – turgus, ypač vasarą ir rudeniop, kai prekystaliai pilni vaisių ir daržovių: šviežių abrikosų, persikų, figų, vynuogių, granatų, arbūzų, moliūgų, baklažanų, paprikų ir begalės kitų. Šalia jų – šviežia mėsa, basturma (vytinta jautiena), sudžuch (vytintos jautienos ir avienos dešra), žuvis, sūriai (paprastai iš karvės ir avies pieno, pvz., čečilas – itin sūrus ir atrodantis kaip virvelės), prieskoniai, riešutai, kava, ir milžiniški kalnai lavašo.

Sūrį, nesvarbu, kad jis būna patiektas jau supjaustytas gabaliukais, reikia valgyti šakute ir peiliu. Išimtis – čečilas (jis valgomas rankomis) ir minkštieji sūriai, kuriuos galima užsitepti ant bandelės.

Rusijoje gaminama ne tik jau daug nuosavų sūrio rūšių, bet tos, kur iš Kaukazo – adygėjiškasis, suluguni ir čečil – tiesiog puikūs, ir nuostabiai tinka tiek salotoms, tiek ir griliui.