velniúoti, -iúoja, -iãvo, vélniuoti, -iuoja, -iavo
1. intr., tr. Š, Rtr, BŽ610, NdŽ, KŽ, Pc minint velnią keikti: Ana velniúoja, t. y. minavoja velnią, keikia J. Girtūklis, velniúo[ja] parsigrovęs Krš. Iš bažnyčios eina ir velniúoja Gs. Jei pats vaidinimas būdavo nekalto, „doro“ turinio, nė vienas kunigas niekad nei man, nei mano pažįstamiems jo nekeikdavo, nevelniuodavo, kelmais neversdavo J.Jabl. Kai velniuoja, sako kiti: – Nevelk, kai suvelsi, sunku bus išvelti LTR(Šmn).
^ Ima gražiai kalbėdamas, atiduoda velniuodamas KrvP(Dglš).
| refl.: Ko čia dabar velniúojies?! Š. Kogi jis te teip velniúojas? Sb. Prie mažų vaikų velniúotis negražu Km. Kai krūvoj (kartu) pagyvena, tai kasdien velniúojas Tr. Velniúoties vyrai [liuob] velniúosias, ale taip kaip daba bjaurybių rūšiškų į burną netepės Krš. Tik tu nesivelniúok, o eik ančių ieškot Jrb. Kaip tik prisprogsta, taip i velniúojas Lk. Nesivelniuok prie stalo, tėvai, – sudraudė ir jį mama rš.
^ Abu gražiu, kai bučiuojasi, o kokiu, kai velniuojasi? KrvP(Al).
2. intr. eiti kur nereikia, trenktis, bastytis: Nu, kur velniúoji, prisėsk Rs. Kur dabar velniúoji? Pj.
| refl.: Eik pry darbo nevelniúojąs Pj.
3. tr. bet kaip, prastai ką dirbti, darkyti: Žiūrėk, kad ma[n] daugiau nevelniúotum arimą Gs.
apvelniúoti tr. išvadinti velniu, minint velnią apkeikti: Apvelniãvo, aprupūžiavo – tiek gali iš pijoko gauti Krš. Ko jis ten sukinasi po daržą, ar nereikia apvelniúot? Ėr.
įvelniúoti intr. KŽ
1. Š turėti įprotį, mėgti velniuoti, keikti.
2. Š įeiti velniuojant, keikiant.
išvelniúoti tr. KŽ išvadinti velniu, iškeikti: Iškeikė, išvelniãvo mane, ir nežinau už ką Š. Išvelniãvo muni kaip kokią piemenę Krš. Papykęs išvelniãvo visus ir išėjo iš gryčios Ėr. Dar nei barščių neragavo, jau šeimyną išvelniãvo (d.) Nm.
| refl. Š, KŽ, Žvr: Jie baisiausiai susipyko, išsivelniãvo Rs.
nusivelniúoti pavadinti velniu, minint velnią nusikeikti: Nusivelniãvo, nusispjovė i numovė numie Krš. Nusivelniúok, bus ant širdies lengviau Ds.
pavelniúoti
1. intr. kiek velniuoti, velnią minint pasikeikti: Šnekėti mėgstu, pavelniúoti mėgstu Šauk.
2. tr. NdŽ kurį laiką velniuoti, velnią minint keikti.
| refl. NdŽ.
pravelniúoti intr. NdŽ
1. velniuojant, velnią minint, keikiantis praeiti.
2. refl. imti velniuotis, velnią minint keiktis.
3. refl. kurį laiką velniuotis, velnią minint keiktis.
privelniúoti
1. intr. daug velniuoti, velnią minint prikeikti: Privelniúoja, prisikeikia Ėr.
2. tr. daug apvelniuoti: Gana jau tu mane privelniavai̇̃, daugiau nebevelniuosi Ds.
suvelniúoti
1. intr. NdŽ minint velnią sukeikti: Da suvelniúoja kitas Ėr.
| refl. NdŽ: Kad susivelniuõs grodami kortom, net kortos nuo stalo nuskrenda Ds. Susvelniãvo, trenkė durim i nupylė Tr.
2. tr. bet kaip, prastai padaryti: Jis tik suvélniuoja tuos kupečius Skr.
užvelniúoti žr. suvelniuoti 1: Vyrai užvelniúoja Alvt. Kai aš tau užvelniuosiu! rš.