vandini̇̀nis, -ė adj. (2) žr. 2 vandeninis:
1. P Vandini̇̀nės vištaitės tokios buvo DrskŽ. Vandini̇̀nis žmogus (vandenis) Grdm. Vandini̇̀niai tiej liūliai, koki negadni Drsk. [V]anduo gulina pievas, o [v]andininės žolės neėda nė gyvolis Šts. [V]andini̇̀niai lukštai Akm.
2. Kiauliniai viedrai buvo kiaulėms šerti, karvamilžiai – karvėms milžti, vandini̇̀nis viedras – tik vandinie End. [V]andininė blindė (Salix aquatica) P.
3. skirtas vandeniui nutraukti, nutekėti: [V]andininis griovis yr [v]andinie nutraukti Šts.
4. žr. 2 vandeninis 3: Vandini̇̀nis malūnas senovė[je] buvo: lentos yr, sukas i neša vandinį Šauk. Dideliūse malūnūse vandini̇̀niūse tie malo, kur pri upių gyveno, o mes vežėm į vėjinį End. Beržėnūse buvo grapo malūniukas vandini̇̀nis Užv.
5. žr. 2 vandeninis 7: [V]andini̇̀nė smiltis y[ra] aštri, be žvyro – gal rankas plauti Šts. Kapūs molis vandini̇̀nis, i duobė[je] prieina vandens Vg.
6. žr. 2 vandeninis 8: Vandini̇̀niai debesys ateita, dabar lys Vn. Toks vandini̇̀nis oras, nemalonus Yl.
7. prk. kuris nerimtas, nesubrendęs, nenusistovėjęs: Su anais (pusberniais) neprasidėk – anie vandini̇̀niai yr: sylos tura, o proto nė už kapeiką Slnt.