2 vir̃žti, -ta, -o intr. FrnW
1. DŽ, NdŽ, KŽ, DūnŽ trauktis pluta, kietėti iš paviršiaus, diržti: Sausroje žemė vir̃žta DŽ1.
2. Ser, DŽ, NdŽ menkėti; kiausti, neaugti.
2 apvir̃žti intr.
1. DŽ, KŽ apsitraukti pluta, sukietėti iš paviršiaus: Apvir̃žo duona – kaip šikšna pasidarė K.Būg, Vr(Tv). Kad virkščios pabergžda, tada ir žirniai nesuverda, esti apvir̃žę K.Būg(J). Žirniai apvir̃žę nesuverda, t. y. aptraukinti yra J. Apvir̃žę obūliai paliko [konservuoti] DūnŽ. Apvir̃žusi meisa, bet dar žalia (neiškepusi) Šts. Nedėk į karštą [v]andenį, apvir̃š bulbės Akm. Bulbes šiltai pastatei – apvir̃žo, kai išvirs, būs neskanios Vkš. Apvir̃žęs ąžuolas daugiau tura juodymės, y[ra] stipresnis Trk.
2. DŽ, KŽ prk. apsileisti.
apvir̃žusiai adv.: Apvir̃žusiai gyvena seniejai žmonys Šts.
3. KŽ, Šts, Plt sumenkti, skursti: Apvir̃žo sėjimai be lytaus Ggr.
| Kūdikis apvir̃žęs K.Būg. Viržte apviržęs kūdikis, t. y. apulžęs, nieko nebauga, auga tik į pilvą J. Juzis mūso apviržęs KlvrŽ.
2 išvir̃žti intr.
1. išsigimti, suprastėti: Dabar visi daiktai sumenkėjo ir išviržo Blv. Šiandien jų ainiai išviržo ir begali lyginties nebent su vilku Blv.
2. kilti: Lieknų žvirblis yra išviržęs iš naminio ir dabar skirias nuo jo ir spalva, ir didumu Blv.
2 pavir̃žti intr. NdŽ kiek pamenkėti, padžiūti, nustoti augus.
2 suvir̃žti intr. apsitraukti lyg pluta, sukietėti paviršiui: Epušė nulupta, bet nepjauta, suviržta savė[je], materiolas stipresnis, nereik mirkyti Trš. Suviržusį medį deda meistras į plėšrias vietas, kad neplyštų veikiai Šts.
2 užvir̃žti intr. NdŽ užskursti, paliegti: Ans užvir̃žęs yr KlvrŽ.