Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
užvar̃gti
Apibrėžtis
var̃gti, -sta, -o KBII59, K, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; H, H156, CI140, R, MŽ, D.Pošk, I, M, J
1. intr. dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti: Kitas žmuoj dirbdamos ilgai nevar̃gsta LzŽ. Tik mane ji taip traukia, lyg būtų apžolėjusi, aš jau net vargti pradedu Vaižg.
| Kojos var̃gsta, ir iš vidurių sunkumą turiu Ds. Man akys var̃gsta bežiūrint į raibą paltą Mrj. Nuo plieno dalgelės vargsta man rankelės LTR(Ob). Sako, da paseju, tai kojos var̃gsta Str. Kaip ranką pakėlęs [dirbi], tai var̃gsta ranka, nugarą skauda PnmR.
2. intr. dėl fizinės ar protinės negalios kankintis, kamuotis: Senas negyveni, tik vargsti̇̀ Vdš. Tep ir vargstù aš be sveikatos Lp. Teip i var̃gstam su ligums Krž. Ans visą žiemą var̃go su tais skauduliais Vkš. Teip ir y[ra] su tuo skrandžiu, teip jau reik i var̃gti su anuo Trk. Vargstù su tom kojom Vlkv. Kaip čia gali būt žmogus be rankos, a jisai daba var̃gs visą amželį? Št.
| prk.: Valgykit blynų, var̃gsta tie blynai čia Snt.
^ Vargstai kaip šlapias nedegąs S.Dauk. Var̃gsta kaip katė su pūsle Krž.
3. intr. ŠT137 sunkiai dirbti, triūsti, plūktis: Aš kada vargstù šiandien prie to darbo J. Anuodu y[ra] dvarūs var̃gusiu LKT68(Dr). Dirbo dirbo žmonės, var̃go var̃go i nieko neturėjo Dgč. Visa vasara reikė šiteip var̃gtienai, o šiteipom PnmR. Nu pat mažumelės papratę buvom var̃gti Šts. Iš mažutukės, nuo septynių metų vargaũ ir vargaũ Ūd. Iš jaunų dienų var̃gom: ėjau apie bandą, apie kiaules Vlkv. Var̃gstam, eitam aplinkuo, o arkliai stova ant vietos Yl. Par naktis liuobam var̃gsmu su tuo mynimu linų Žlb. Ganys arklelius, var̃gs, būs, o aš sau kaip poni Yl. Vargstù vargstù, būdavo, raviu raviu bulbas Klt. Ten kiauras dienas var̃go po tą mišką Šts. Mokytojau, mes, per visą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą SkvLuk5,5. O eš sūdysiu tas žmones, kuriemus ji (giminė) vargti turės BB1Moz15,14. Kaip var̃gstam, kaip purvą brendam Als. Teip jau šiemet gera šienaujà, nereik var̃gti Stl. Čia kai buvau skalbėja kelis metus, tai jau var̃gdavau [lygindama skalbinius] PnmŽ. Jeigu lytuotą metą, jug var̃gs, pjaus su dalgeliais Yl. Dobilai išgulę, su traktorium nebegali pjaut, tai dalge vienas vargsti̇̀ Krs. Kitą kartą batvinius kasėm arba kopūstus nukirtom, i vėl nešėm [į rūsį], taip i var̃gom Krp. Jezau, kiek liuob var̃gti žmonys, naktimis linus šukuos Vž. Kumet atsirado kuliamosios mašinos, žmonims nebreikėjo su spragilais kulti ir par naktis var̃gti Vkš. Liuob var̃gsi var̃gsi, suksi suksi tą arbą Kv. Nevar̃k, biškį pramurkšliok [skalbinius] End. Vargsti̇̀ vargsti̇̀, šitą žemę kasi kasi visą vieką Klt. Ar tu čia šimtus metų gyvensi, kad tiek var̃gtum Ant. Ataduok mano algą, kol aš pas taũ dirbau, vargaũ Šmn. Nebelabai jam reikia var̃gt, prie pinigo gyvena, al’ va toks patraukimas Mžš. Vargaũ vargaũ, kol gryčelę pasistačiau Žl. Stačiau tą gryčią, vargaũ, pasistatęs gryčią – palik Sb. Nueisi prie žemei, prie ūkės – tai i vė var̃k! Mžš. I va Stasys – įlindo kolkozan i var̃gs Mžš.
^ Var̃gstam kaip bitės į aulį LTR(Klp). Žinai, ka var̃gom kaip bitys Rnv. Var̃gsta žmonelės kaip bitelės End. Vis in to pilvo žmogus vargsti̇̀ vargsti̇̀ Skdt.
ǁ verstis: Žuvimi, pievomi var̃go žmogutis, tokis sukrus DrskŽ.
4. intr. SD156, SD371, P patirti daug nepriteklių, sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Teip sutaisyta, ka žmogui tik var̃gt ant svieto Jrb. Nuog pradžios ik pabeigai vargsti̇̀ žmogus ir vargsti̇̀ Žln. Gyvas į žemę nelįsi, ką darysi – var̃k, i gana Jrb. Var̃k var̃k po svietą, kol akeles užmerki End. Var̃gom visą savo pasaulį, šviesios dienos neregėjom Ml. Vargáu visą amžių i tebvargstù Varn. Teip ir var̃gstam, kol Dievas laiko, reik gyvent Vdšk. Ans y[ra] dideliai var̃gęs, ans y[ra] daugiau var̃gęs kaip aš Skd. Senybos žmonys labai var̃gdavo Dglš. Neduok Dieve, kiek mes čia var̃gom! Akm. Savo neturėjov, vis ejov po svetimas žemes var̃gdamys Žr. Var̃gom, mitom bulvele Dkš. Nevar̃gsta teip labai žmonės dabar Dgč. Var̃gsta ta sesuo dabar viena, nėko nebtura Als. I mama paliko jauna našlė i var̃go, teip esam var̃gę Sd. Taip ir var̃gsta senis vienas namuose Šmn. Oi anas var̃go: jo pati numirė, su vaikučiais gyveno Btrm. Vyras pabėgo, palikau var̃gti i vargáu Brs. Žentas numirė, ir var̃gstam ažu tai Aps. Gimiau tokioj nelaimingoj dienoj, tai ir vargstù Stk. Vienas visą amžį laimingas, o kitas tik var̃gsta i var̃gsta KzR. O reikėjo var̃gti, reikėjo būti, o kur dingsi Varn. O tai teip vargáu, blogai gyvenau LKT123(Trg). Var̃gom be apavo, drabužio Grl. Už tėvo džiaugsmus mes čia vargstam Dkš. Jeigu paėmė koks apiekūnas, i var̃gsta tas vaikas pas svetimus Grz. Žinoma, kad var̃gom: be savo žemės, nu tai kaip nevargsi̇̀, kaipgi nevargsi̇̀! Zr. Iš algai var̃gsta miestūse Gršl. I papunis biednai gyveno, dideliai var̃go, ant vieno aktarelio (hektarėlio) gyveno Sd. Bevelijo badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot SPII103. Niekas jau var̃gt nebenori, visi ponavoja, vištos i tos perėt nenori Pg. Teip pradžios mokyklą ir baigėm bevargdami̇̀ vaikai PnmŽ. Ne ana viena var̃gsta, daug tokių Klt. Yra tų žmonių da var̃gstančių – neduok Dieve! Jrb. Pabaigsiu, kiek čia liksiu var̃gt Šmn. Vargsti̇̀ vargsti̇̀ šitas žmogus, daboji – galas Dglš. Ką tu žmogus padarysi – var̃k, pakol užsimerksi Mžš. Žmogus an svieto parejai, i var̃k, žalty! Trk. O tegu vargsta girio[je] paukšteliai, ale ne mūsų jaunas brolelis JD703.
^ Vargęs vargęs, tikt dabosu jau N. Vargstù vargstù kai šuo Rs. Tep var̃gom kap šunys Gž. Žmogus kaip šunelis tur vargti sviete M. Var̃gom kaip žuvis Kin. Vargáu kaip musėlė po išrūgas, neišlipau i nenuskendau Užv. Var̃gsta lyg musė barščiuos Mrj. Ilgą laiką var̃go kaip pelė po parūgas Trkn. Vargstù kap rupūžė moly Gž. Skursta, vargsta kaip lapė po akėčioms LTR(Zp). Bevargsti žmogus ant svieto kaip pelė po sietu KrvP(Vlk). I var̃gstav teip kaip pelės lauko Skd. Ką turiam vargti, geresniai pasibengti S.Dauk. Var̃gsta kaip žydas po peklą Šts. Vargsta kaip (kap Iš) žirnis prie kelio LTR(Vl). Vargsta kaip žiurkė kluone TŽIII378. Vargsta kaip pempė plynėje prš. Var̃gom kaip utėlės po šašu Erž. Dangus aukštai – neįšoksi, žemė kieta – neįlįsi, reik ant žemės vargti PPr58. Jei gyventina, pragyvens, jei vargtina, pravargs S.Dauk. Ko žmogus var̃gsta, to geresnis Mrc. Ir var̃k, ir verk Sdb.
| refl. impers.: Viseip teip i vargos, gyvenos paskutiniu laiku Gd.
5. tr. kęsti, kentėti (vargą): Visa ko matėm, visa ko var̃gom Žg. Būtum ištekėjus, šiandien vargą nevar̃gtum Skr. Vargą tik var̃gsta karvę laikydama, kiek te to pieno reikia Klt. Tu, mano seserėlė, seselė gulbužėlė, ar nori vargą var̃gti, vargelį pamatyti? JV393. Aš tau padėsiu vargt vargelį LTR(Švnč). Aš papratus vargelio vargti (d.) Kp. Iš giminelės be motinelės, jau aš pajunkau vargelių var̃gtie (d.) Ad. Reiks vargelis vargt, purvynas braidyt LTR(Mrj). Kad aš turėčiau savo močiutę, ji man padėtų vargelį vargti LTR(Nm). Eik, mergele, pas mane, tu tę vargo nevargsi̇̀ DrskD57. O kurgi ma[no] sesulės, tai kol anos neatsišaukdo, tai kol anos neateido ma[no] vargelio vargtie LTR(Rod). Išmokei man’ melstis ir vargelio var̃gti BM448(A.Baran). Kaip smagu, sakau, susitikti kokį artimą ar pažįstamą, su kuriuo tu vargą kartu vargai J.Paukš. Teip auginti vaikai nu mažų dienų ir paaugusys paskuo alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie sau turėjo S.Dauk.
6. intr. turėti rūpesčių, sunkumų, keblumų, nepatogumų: Vargti, varginties, žudyties I. Teip ir var̃gstam su tais gyvuliais pakrūmėm Kp. Su ta karve par vasarą var̃gom Trk. Ir dabar da turiu mazgelį [garstyčių sėklos], ale šiemet nebesėjau, sakau, ką gi aš su jom vargsiù Kp. Su šienu labai reikia var̃gt Pl. Ką aš vargáu, kol tas bulves iškriušau Šts. Tiek vargstù, kol beįvirpinu tą raktą [į skylutę] Kl. Kiek nevar̃go, kol nesugavo tą šunį Brs. Var̃got var̃got, mokinotės, apsiženysit, i po mokslo bus Upn. Dar̃ nevar̃gstam ant kūrinimo Pls. Visą laiką su šilima, su malkom var̃gom Sk. Kam jis be reikalo var̃gsta, pinigus kiša Krs. Vyrai var̃gsta su niekiukais, laksto, putbalą spardo, juokus visokius kreta Krš. Var̃gsta vyrai po smurglines (iron.) Rdn. Tie vyrai var̃gsta su rūkymu, o tas gėrimas! Jd. Ma[n] gaila, ka tu te[n] vargsti̇̀ del manę Jrb. Ana var̃gsta par savo gerumą Ktk. Vargaũ su savo vaikais, kol užauginau Ūd. Mama sakydavo: tu vargsti̇̀ vargsti̇̀ su tais vaikais i ką tu iš jų turi? Vl. Nestovėk, sėskis, kam vargsti̇̀ Klt. Vargáu, kol aš parsivilkau tus miltus Varn. I vargstù su tuo pijoku visą gyvenimą Akm. Tom žibalinėm lempom var̃gstam Jnšk. Reik piršlį karti, vėl var̃gs su tuo piršliu, kol pakars Tl. Tai vis var̃gstat an kojų (vaikščiojate) Vb. Buč susnešus [burokus], ko tu vargsti̇̀ Aln. Dėk an žemės [krepšį], ką tu čia įsikibus i vargsti̇̀ Grš. Nevar̃kiat, neieškokiat Kv. Eini var̃gdamas (nenoromis) OG2. Nevar̃k nė var̃gti LD390(Kal). Aplink ižguldymą prilyginimo nereikia mumus daugio vargt, kadang jį patis V. Christus ižguldyt mumus teikės DP83.
7. intr. I darytis skurdesniam, pasigailėtinam: Nupuolu, vargstu SD1115.
8. intr. prastai augti, skursti, nykti (apie augalus): Javai vargsta N. Dabartės gėlelė var̃gsta: vandenio neturi Vlkv. Javai šiemet labai vargstanti̇̀ Mrj. Kviečiai ilgai var̃go var̃go, kol pradėjo augt Grš. Senuose sodnuose greit prigyna, o laukuose var̃gsta i var̃gsta [vaismedžiai] Žg.
9. tr. sunkiai, vargingai ką auginti, auklėti, prižiūrėti: Ka aš tavo vaikus vargáu – gulėjai kaip kavalierius su pana Trk. Gyvulį vargsti̇̀, augini – kiek reik į jį įdėt, o atiduodi, gali sakyt, už dyką Jrb. Nu tai jau tuos žąsiukus vargaũ vargaũ ir nuejau karvių melžt Srj.
10. intr. Trg klojėtis (apie linus): Linai var̃gsta lauke DŽ.
apvar̃gti
1. intr. kiek pavargti, apilsti: Du kupsčiu šieno sūnešiau ir apvargáu Rdn. Apvar̃gstam, į lovą, tepasiuntie viskas! Rdn. Apvargaũ, tai parejus guliau Dsm.
2. tr. išvargti, iškentėti (vargą): Tu mano vargų neapvargsi̇̀ Ds.
3. tr. sunkiai, vargstant ką apeiti: Apvargáu visus pašalius, bet šilelių arbatos nebuvau dar gėręs Plng.
4. intr. šiek tiek atsiklojėti: Linai dar kaip reikiant neapvar̃go – tegu paguli Rs.
atvar̃gti Š, KŽ, DŽ1
1. intr. kurį laiką praleisti, išbūti vargstant: Penkelis metus atvargaũ Švnč. Jie atvar̃go dešimt metų Rmš. Parėjo iš kariuomenės, ketverius metus atvar̃gęs Pkn. Piemuo atvar̃go metus pas ūkinyką Jnš. Jau šmotelis metelių atgyventa, atvar̃gta Šmn. Karo reikėjo keturis metus atvar̃gti Vn.
2. tr. sunkiai, vargstant baigti nugyventi: Vis savo vieką atvargsiù, nedaug liko gyvent Ck. Jau atvargo žmogus savo amželį rš.
3. tr. baigti kentėti, atkentėti (vargą): Aš jau savo vargą atvargaũ Švnč. Atvar̃go savo – numirė Klt. Savo atvar̃go, nebė[ra] jau senelės Klk. Jau jis savo vargą atvar̃go, amžinatilsį Grd. Visus vargus atvar̃gęs (21 metų), užsimušo su motociklu Krš.
^ Vargas neatvargtas nepaliks Plt.
4. intr. atkentėti už ką vargstant: Visą amžių gerai išbuvau, reik senatvė[je] atvar̃gti End. Prisiejo tam už viską atvargti, kad ir ne nu žmonių KlvrŽ.
5. refl. pakankamai privargti, prisikentėti: Atsivar̃gom, silsėkiamos, pensiją atvelka į numus Krš. Atsivargaũ su tais vaikais po svetimus kampus Grl.
6. intr. sunkiai, vargstant ateiti: Atvargáu lig čia Šts. Ji …, iki rubežiaus atvargusi, atrado savo brolį, … kurs jos lūkuriavo TP1881,1.
7. tr. sunkiai, vargstant atnešti: Šiaip teip atvar̃gom, atanešėm Brž. Atvargsi̇̀ tą saują šiaudų šitiek kelio Skp.
8. refl. atsiklojėti (apie linus): Atsivar̃go linai, kelkiat Skdv.
×davar̃gti (hibr.) intr.
1. privargti, priilsti: Čianai ik valiai davar̃gę Dv.
2. pakankamai klojėtis (apie linus): Su mašinoms būt išmynę [linus], kad i nedavar̃gę Erž.
įvar̃gti NdŽ, DŽ1; N, M
1. intr. KŽ smarkiai pavargti, pailsti: Įvar̃go brolis dideliai, kol atvažiavo blogu keliu J. Neįvar̃k labai šiandien, rytoj reiks didelė kelionė keliauti Š. Par dieną, kol nusikasiau lig Plungei, gerokai įvargáu Slnt. Įvar̃gusi buvau dikčiai Varn. Tep įvargaũ, tep įvargaũ, kad rankos kojos dreba Mrj. N’išpasakytai įvargaũ su tais vaikais Gs. Įvargęs naktį kūnus belaidodamas, kaži kumet atgulė pakaičio savo pastogė[je] M.Valanč.
| Pareini, rūpi pasėdėt – rankos invar̃gsta Aln. Nelaikyk krapšo, įvar̃gs rankos Rdn. Lakstyk basa, tai ir kojos įvar̃gs Slm. Įvargusios akys nebesekė rankraščių A.Vencl.
| prk.: Ranka įvar̃go (nesinori nieko daryti), nėko [girtuokliui] nebdaro i nebsako Krš.
| refl. Š, KŽ.
| impers.: Kaip tenai skalbti įvar̃gdavos! Krš.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Kare buvo, didliai įvar̃gęs buvo žmogus Sd. Išganytojas tuokart turėjo tikt trisdešimtis trečius metus amžiaus savo, bet didžiai įvargęs bemokydamas žmones senu rodės M.Valanč.
3. tr. sunkiai uždirbti, užvargti: Kiek žmonys vargsta, kol įvar̃gsta, kol uždirba turtą Ms.
išvar̃gti Rtr, KŽ, DŽ1
1. intr. Sut netekti jėgų, labai pavargti: Išvargaũ, paklibėt negaliu Klt. Aš, matai, buvau išvar̃gęs, nemiegojęs Žr. Būsi išvar̃gęs iš darbų – užmigsi, nebjusi Kl. Šitiek kelio stačiom – išvargsti̇̀, pabaiga Slk. Jaučiausi išvar̃gęs iš kelionės NdŽ. Vaikščiok i vaikščiok, kaip išvar̃gsi, geriau miegosi Rm. Žvejai išvar̃gę, keturias paras buvo int jūra Plng. Vakare atsigulu, noriu miego pardien išvar̃gęs Kp. Ing vakarą ižvargsti̇̀, kap paršas inlendi ing lovą Drsk. Pas uogas kažkap daugiau išvargsti̇̀ Vrn. Išvar̃gusį geltonoja nuo kiaušinienės gali stvert Klt. Jau jūs gulit kap pėdai vakare išvar̃gę Srj. Jei šitoji (Marija) tave užturės, tad neparpulsi, jei tave toji apgins, tad neižgąsies, jei tave pralydės, nėmaž neižvargsi DP400.
| Suremta dieglių, [motina] klajojo išvargusiu žvilgsniu po kambarį S.Zob.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Labai buvo baisiai išdžiūvusi, išvar̃gusi Žd. Iš plieno (nelaisvės) išvar̃gęs grįžo Dglš. Jis (V.Krėvė) buvo išvargęs, susenęs, apsirengęs kaimiškais kailinukais rš.
| Jose (duryse) pasirodė nedidelio ūgio, išvargusio veido moteris rš.
3. tr., intr. NdŽ vargstant išgyventi, išbūti: Sunkiai, vargingai gyvenom, teip ir išvar̃gom Kvr. Varge palikau mažas, be tėvo reikėjo išvar̃gti Žlb. Ižvargsi̇̀ žiemą, bus lengviau Drsk. Ką padarysi! tuos metelius kaip nors išvargsime LzP. Gal ir išvar̃gsma šią žiemelę KlbII7(Lkm). Tą vasarą išvar̃gom, pradėjom pragyventi Vn. Gal kaip išvar̃gsma tus metus, kitą metą turėtumiam į savo [trobą] įeiti Rdn.
4. intr. kurį laiką kankintis: Išvargáu aš ilgai su ta koja Trk.
5. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Dešim metų išvargaũ su besispardančia karve Krs. Pati papuolė, vienas [vyras] su vaikais penkius metus išvar̃go Krš.
6. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Visus metus ten išvargaũ Š. Tuos tris metelius reikėjo [pas ūkininką] išvar̃gt Slv. Kap aš dar tris savaites išvargaũ, tai sakiau ir gyva neliksiu Pv.
7. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Jau ji išvar̃go savo dienas, visus savo vargus Š. Ai vargios vargios mano dienelės, kada aš jas išvar̃gsiu JD31. Vargom vargom, išvar̃gom, ir išejo gerai Sd. Paaugo vaikai, išvar̃gov, daba nė kokios bėdos Lnk.
| refl.: Dideliai vargau ir išsivargáu – dabar gerai gyvenu Vkš. Kada išsivar̃gs tas žmogus Dg. Vargstu vargstu, kada aš čia išsivar̃gsu Rdn. Vargo, kol ten (į dangų) išsivar̃go Krš.
8. tr. K, BŽ82 baigti, iškęsti (vargą): Jau, rokuok, pusė vargo i̇̀švargta Skdt. Išvar̃gom visa, kas buvo LzŽ. Mano darbas, mano vargas, aš išvargaũ Adm. Kumet būs galas varguo, kumet reik išvar̃gti End. Ko mun dabar nedžiaugties: vaikai paaugo, esu savo vargą išvargusi Vkš. Septynių metų mirė, jau visą vargą išvar̃gęs (paūgėjęs) Rdn. Ot vargo tai turėjau daug, o kad ne tėvulis, tai nežinia kada būčia tą vargą išvargęs V.Piet. Oi varge varge, vargeli mano, ir kada aš tave jauna išvargsiù? DrskD214. Kad aš užaugsiu, bernytį gausiu, tai vargužį išvargsiu NS285. Kai atsigulsi krikštan suolelio (mirsi), tada išvargsi̇̀ didį vargelį (d.) Tvr. Kiek vargelių išgivargai̇̃, kolei mane užauginai (rd.) Jž. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio kalaviju nesukaposi – mano vargelis, tetužėle, neišvargstamas V.Krėv.
9. tr. vargstant ką pasiekti, padaryti, parengti: Čia cielas gektaras buvo [šlapios pievos], tai kolei išvargsti̇̀ (nušienauji) Vdn. Skalbiau visą pavasarį, i šiaip teip išvargaũ Jrb. Jau duktė išvar̃go duoną, t. y. išminkė J. Aš tuos skyrius visgi išvargaũ tris ar keturis rušiškai Žž. Kad ana kaip norintais tus aštuonius [skyrius] išvar̃gtų! Krš. Kažin ar aš kada išvargsiù šitą savo žodyną Š.
| refl. tr.: Tai ir jūs išsivar̃got sau naują butą? Vrn. Šitą laipsnį tu kruvinu prakaitu išsivargai rš. Vargau vargelį visas viekelis, ir išsivargaũ šelmį bernelį (d.) Ndz.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis išauginti: Par žiemą tas karves išvar̃gsma – parduosma Rdn. Čia mano išvargtà karvė, aš ir pasimsiu Skdt. Gal išvargsi̇̀ tu juos, šituos paršelius Klt.
| refl. tr.: Vaikus visus išsiauginau, išsivargaũ Prn.
10. intr. Up išsistovėti, išsigulėti, išsiklojėti: Lentos jau išvargusios – antrus metus gulia padėtos Rs. Šitos lentos tikrai jau netrūkinės: lentpjūvėj jos kiek gana išvargo Prn. Baldam reikia išvar̃gusio medžio Brb. Linai da neišvar̃gę, spalio nemeta Ll. Jau išvargę linai: reik kelti Šts.
11. intr. Trg patirti neigiamą poveikį, būti ilgai neigiamai veikiamam: Čia išvar̃gęs (išlytas) šienas, greit išdžius Mrc. Tas šienas toks išvar̃gęs, turėtų negest Snt. Elksnyne šienas labai išvar̃gęs Gs. Rugiai tep išvar̃gę, laikas pjaut Alk. Kol buvo naujos, sandarios durys, o dabar išvar̃gusios, šaltis eina Erž.
nuvar̃gti KII117, K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; Q8, SD188, H, H153, R, MŽ, Sut, N, M, L, LL324
1. intr. LL240 netekti jėgų, nuilsti: Nuvargstu, pailstu SD231. Aš nuvargaũ šiandien dirbdamas, eidamas J. Daba nėko nebdirbk, i teip nuvargsti̇̀ Žeml. Jug esi par savaitę nuvar̃gęs su darbais Plt. Pajudu kiek, tai tik nušylu, nuvargstù, i viskas KzR. Regis, i nuvar̃gęs, i nemiegojęs, muzika aždūduos – kojos pačios eina, nejauti žemės po kojom Švnč. Katras nuvar̃gęs, tas noria miego LKT312(Rk). Visą dieną dirbu, nuvar̃gus ateinu ir atsigulu Lel. Jau nūvar̃gusi teip, kad šiaudas po kojų velas, i gali virsti Varn. Vakarais, nors kaip būtų buvęs nuvargęs, brostveles atkalbėti gebėjo M.Valanč. Baisiai nuvargsti sėdėdamas [prie ratelio], jeigu gauni išeiti vakare ar dieną – atsigauni (kalbėjo moteris) Sk. Nuvar̃gus, nėr kada ką pasidaryt, stuba kai kiaulininkas Jrb. Žmonys be miego buvę labai nuvargę ir prie to dar su bizūnais buvę tankiai čestavoti Sln. A tu nuvar̃gęs, a tu nenuvar̃gęs – be dainos nebuvom Jnšk. Tu mano motynėlė, močiutė sengalvėlė, gana pailsai, gana nuvargai̇̃, lig mane užauginai JV1017. Eikit manęsp visi, mielieji darbinykai mano, kurie nuvargot dirbdami toj vynyčioj mano MP94. Ten (po mirties) neteisingi nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra V.Krėv. Kiaulė teip priėdė, kad nuvargo, atsigulė ant šono ir ėmė sunkiai kriokt LTR(Ant).
| Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau V.Krėv. Kitą kartą taip rankos nuvargsta, kad ir skarelę sunku užsirišti J.Marc. Neberymok ant rankelių, nuvargs tau rankelės LTR(Pg). Man visi pašaliai (sąnariai) nuvar̃gsta, aš noriu miegoti i miegoti Yl. O buvau greitas ir nemaniau, kad in senatvės kojos mano nuvar̃gs Upn.
| Žiemelis (vakarų vėjas) puta par pietus, vakare ans nuvar̃gsta Prk.
^ Nuvargaũ kaip rugius pjovus Dbk. Nuvargo kaip pas mergas LTR(Jnš).
| refl. impers.: Apie namus tuntuojant labai nusvar̃gsta, rūpi pasilsėt Sld. Nusvar̃gt tai nusvar̃go, ale ką padarysi, kap atsigulsi, i atsigulta Švnč. Dienos laike važiuojant [traukiniu] taip dideliai nenuvar̃gstas Krš.
2. tr. nuvarginti, nuilsinti: Galvą nuvargęs J.Jabl. Jau priverčiau patalų pilną lovą, o vis skundžiasi šonus nuvargęs A.Gric.
3. intr. sumenkti, išsekti, sunykti: Dieną dirbo, naktį mokės, i dabar nudžiūvęs, nuvar̃gęs Grž. Neatrodo teip senas, ale toks nuvar̃gęs Yl. Arkliukai buvo labai silpni, nuvar̃gę, mažai tų pašarų buvo Sk. Ienose įkinkyta bloga, nuvargusi kumelė rš.
| prk.: Ilgai dirginami organai ar audiniai nuvargsta V.Laš. Ans toks tebuvo nuvar̃gęs upalis, tai iškasė kanalą Pln. Nuvargusios kaip ubago terbos LTR(Grk).
4. intr. prastai išaugti, nuskursti (apie augalus): Tos bulvės mūsų i nuvar̃gusios, reiks salietruot Jrb.
| part. praet.: Vienam šone kopūstas nuvargèsnis Plv.
5. intr. SD193, LL325 nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Jau buvom nubiednę, nuvar̃gę, negali čia viską išpasakoti Šts. Liūdni laikai tokie buvo, žmonys nuvar̃gę, nubuvę Sd. Nuvar̃gę dvarininkai buvo tę Žg. Tie vaikai visi tokie nė[ra] jau teip gatavai nuvar̃gę Pln. Del kelių kapeikų aš nepralobau, nė nenuvar̃gsiu Gs. Manęspi sueikitės, kurie este apsunkinti, nujievargę, ištroškinti, manimp ataušinsitės KN186. Anas dėl mūsų nuvar̃gusių žmonių ir dėl ižganymo mūsų teikės nužengt ižg dangaus DP5. Pagivyzdėk, Pon’, meilinga akia savo ant žmonių, badu nuvargusių MKr42. Kokieg tenai prajovai bus, kad teip daug kunigaikščių, karalių, ciesorių, monarchų akyse visų žmonių ir angelų stosis nuogi, virpėdami ir ižgąsčio pilni, be pompos ir be vieno tarno mažiausio, patys, nuvargę, nuog visų prastoti, po akimi ano dangujęjo teisaus ir vis reginčio sūdžios DP8. Dvasia Viešpaties … nusiuntė mane … apisakyt išliuosavimą kaliniamus ir šviesą akliemus, nuvargusius išleist and valnasties, apisakyt mieluosius metus Viešpaties Ch1Luk4,19. Darbininkas artojas, jei per nesitikėtą kokią nelaimę arba per neužderėjimą javų nuvargtų, tuojaus gaus pagelbą pas savo prietelius Rp.
| Kalbai ir dvasiai sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė A1883,90.
^ Kušančiasis prakunta, slinkasis nuvargsta S.Dauk.
6. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi: Taip i nuvar̃go taip skersoms į viens antrą žiūrėdami Akm. Aš nebžinau, kaip dabar bereiks nuvargti, kaip bereiks numirti Slnt. Tat jau gyveno, vargo i nuvar̃go savo amžių Pln. Reik išvargti, reik tą amželį nuvar̃gti, pabengti i munie, i visims End. Kaip aš nuvar̃gsu, kaip negalėsu [dirbti] Krš.
ǁ refl. ilgai vargus nusibaigti: Ka nėko nebūčiu turėjusi, būčiu nusivar̃gusi Rdn. Gal teip nusivar̃gsim, nieko nesulauksim Ėr. A išsivargsu, a nusivar̃gsu – viens iš to dvejo Rdn. Tėvas nusvar̃go dusu, ir ašiai nusvargsiù Adm. Šuo vienu sykiu nukentės savo, bet Juozas ilgai, rasit, vargs, kol nusivargs LzP.
| prk.: Vargo ta Lietuva i nusivar̃gs kumet Krš.
7. refl. tr. baigti kęsti (vargus): Nusivargęs vargus N.
8. tr. NdŽ vargstant ką nudirbti, padaryti: Kol žmogus visus laukus nuvargsti̇̀, ir pečiai supunta Krtv. Viena tokius plotus linų nuvargaũ, nulinkesčiavau Ds. Reikėta gi mūsų sklypelį nuvar̃gtie Skp.
| refl. tr.: Viską nusišveičiau, nusivargáu, švaru Krš.
9. intr. išsistovėti, išsigulėti: Jeigu iš nenuvargusių lentų suklosi grindis, tai tik vieni plyšiai bus Rs.
pavar̃gti, -sta (pàvargsta Rod), -o K, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; SD192,115, H, R, MŽ, D.Pošk, Sut, N, Ak, M, L
1. intr. LzŽ netekti jėgų, pailsti: Perdien sodinom bulbas, tai pavar̃gę kap autakojai Dsm. Lietus, griausmas – burnosą užsiskleidęs i kenti, miegti pavar̃gęs [naktigonėje] Pšš. Ale pavargaũ [pjaudamas rugius] nuo saulės ligi saulės Krk. Pavargsti̇̀ viškum [ausdama], rytą atsikeli ir vėl eini Kpr. Duodi duodi su kultuvėm (kočioji drabužius), tai pavargsti̇̀ PnmŽ. Pavargsti̇̀, toli kad reik vaikščiot Erž. Kelionėje pavargęs LL319. Pareisi rytą, ka nebnorėsi nėko, tiek pavar̃gęs būsi Lk. Kad ir pavargstù, vėl atsilsiu ir einu darban Krs. Nuleipai pavar̃gusi ir gulk, atilsėk J. Seniau linksmesniai žmonės būdavo, nu, matyt, ne teip pavar̃gdavo Kp. Pavargtū̃te perdie pagrėbę Ad. Pasėdžiu – pavargstù, ir gulėt pavargstù, jau nestipri visai Pv. Pri darbo tiek neliūb pavar̃gti, kiek dabar pavargstù atsisėdęs Sd. Kai pavargstu, tai man visus sąnarius maudžia KlbXXX(1)37(Rdm). Niekas tave neatjautė tarnaujant – a tu pavar̃gus, a tu ką, tiktai dirbk Pšš. Vienoj rankoj sviestas, kitoj rankoj kiaušinių kašelė – eini ir nepavargsti̇̀ Tvr. Pavargstù, akis biškį sudedu, šviesu pasdaro Sdb. Aš visą naktelę akių nesudėjau, pavargaũ, ė reikia krutėt LKKXIII117(Grv). Pavargaũ: parejau dūšią rankoj nešdama Pv. Jau sunku, pavargaũ: ir petys sopa, ir ranka sopa Nmč. Pavargsti̇̀, nuilsti, ir niekas nebemiela Šmn. Jaunas pavargsti̇̀ ir vėl greit pasilsi Pl. Jau ana pavar̃gusi, susirūpinusi, gal burną išgėrusi buvo, užmigo smarkiai Varn. Kartais prigulu pogulio, kai pavargstù Krs. Dirbi – pavargsti̇̀, valgai – pavargsti̇̀, atsiguli – pavargsti̇̀, pavar̃gęs i pavar̃gęs Erž. Marti tura niekada nepavar̃gti ir [visada] galėti Krš. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę V.Krėv. Šv. Mykolai, nepavargstąs apgynėjau žmonių Dievo! brš. Pagaliau žirgas teip pavargo, kad negalėjo net pasijudint ir sustojo LTR(Aln). O arkliukas toks mažučiukas, pavar̃go, nebegalia pavežt Pnd. Kad ir važiuoja kasdien, vis tiek arklys gražus ir nepavar̃gęs Skp. Kad dykesniai arkliai, tai važiuodavom [į bažnyčią], o kai arkliai pavar̃gę, tai tada pėsčios [eidavom] Šmn. Miške kiaulės pavar̃gę gulia kaip lapai Slm. Tie mažiukai ėriukai i pavar̃gsta – nešam juos Pšš.
| Suki ir suki [girnas], viena ranka pili [grūdus], kita suki, da apmainai ranką, ogi pavar̃gsta rankos Kp. Kol išdaužai tais spragilėliais tu tu tu, tu tu tu, rankos pavar̃gsta Mšk. Kai daugiau pasėdžiu, kojos pavar̃gsta Vlkv. Kojėms nebgaliu, o ka atsisėdusi, kojos nepavar̃gsta Yl. Rankos nelabai stipros, kojos irgi greitai pavar̃gsta Ob. Teip pavar̃gsta akys, nieko nesimato, kaip par dūmus Kvr. Gal ir geri akuliorai nebe ką rodytų, kad akys jau pavar̃gę Kp. Ir pavargo galvelė nuo sunkaus rūpestėlio LTR(Dkk). Vakar buvau drūtesnė, jau pavar̃go galva Gg. Pavargo mūsų kojos, pavargo mūsų širdys be Nemuno pakrančių, be tėviškės kelių B.Braz. Jo balsas buvo prikimęs, pavargęs J.Balt.
^ Pavargaũ, net akyse raibsta Msn. Pavar̃gęs kai šuo LKT125(Bt). Pavargaũ kap šunelis Mrj. Pavargaũ kai rugius kirtęs Sdr. Pavargaũ lyg kalnus vertęs, medžius rovęs Dkš. Tei[p] pavargau, rodos, kalnus verčiau LTR(Šmk). Šoki šoki [vakarėlyje], pavargsti̇̀ kaip šieną pjaudamas Antš. Pavargaũ kaip akmenis ritinėjęs Grk. Pavargaũ kap jautį į kalną nešęs Vlkv. Pavar̃go kaip varlę į kalną ginęs Šv. Dėl kvailos galvos kojos pavargsta LTR(Vdšk). Šuo kada lo[ja], nepavar̃gsta nėkados Kltn.
| refl. impers.: Senam nebė[ra] pilnos sveikatos, pavar̃gstas Pvn. Senatvia – pavar̃gstas Krš. Senas daiktas, juo pavar̃gstas Krš. Pavar̃gstas i su mašina važiuojant Krš.
2. tr. nuvarginti, pailsinti: Rankas pavargaũ Rk. Taip nesėdėk – kojas pavargsi J.Jabl. Kojas, galvą pavargau J.Jabl. Ir mes dažnai pavargstame kūną ir dvasią A.Sm. Grįšite namon pavargę kūną, tačiau pakilę dvasią A.Sm.
3. intr. Q40, H156, R, R32,362, MŽ, MŽ42,486, Tat, ŠT327, Kin nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Turtingasis veik gal pavar̃gti K. Jis visai pavar̃gęs KII286. Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo toks pavargęs, kad vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų J.Balč. Pirmiau gerai gyveno, dabar pavar̃go Vlkš. Pasunko čėsai, ir todėl pavar̃gome J. Į pradžią gerai buvo, o paskui pradėjo gert i pavar̃go Smln. Kai piningų vertė nukrito, miesčionys pavar̃go Plšk. Gyvenę du kaimynu – viens turtingas, o antras pavargęs BsMtII194. Ir atsitiko, kad tėvas Karnelis pavargęs begaspadoriaudamas I.Simon. Anas jį padarė pavar̃gusį Pb. Pavargęs butelninkas su savo pačio dukterim bei sūnumi gyveno LMD(Gumbinė). Kitas pavar̃go, kitas pralobo su ta šmukleryste Pgg. Dar kur tėvų pavar̃gusių būta, tai vaikai geresni buvo Ml. [Daukantas] mirė beveik nieko neturėdamas, visai pavargęs M.Birž. Pavar̃gus pavar̃gus žmonelė, skuduru galvą apsisupus Skr. Pavargusių penėtuvė SD365, Sut. Girdėjai, ką bylojo ponas tamui pavargusiam žmogui MP77. Eš esmi vyras pavargęs, kursai rykštę jo keršto regėti turiu BBRd3,1. Neprastok prieteliaus pavargusio, jeib su juo gautumbei džiaugtisi anam gerai pasivedant BBSir22,28. Nesang aš rudulis ir pavargęs esmi, nuog visų žmonių apleistas PK77. Štai mes pavargusios žmonės, o nupuolęs sutvėrimas tavas PK26. Girdėjom apie mūsų mielą Poną Jėzų Kristų … daug stebuklų dariusį ir visokias pavargusias žmones, jop šaukiančiąsias, pagelbėjusį BPII5. Čiag jau pavar̃gusi moteriškė galėjo abejot apie tai, ką pirm nuog žmonių girdėjo apie Viešpatį DP116. Kada žmogus pavargsta, tada jis išmoksta, kaip Dievo prašytisi, kaip griekų liautisi BPII478. Tikėjimas pavargusių jų neprapuls ant amžio Mž522. Darykiat tiesą pavargusiam ir siratai bei pašokiat pavargusiam ir pristokusiam BPII502. Ar didis darbas yra poterėlių sukalbėt, duonos riekelę pavargusiam duot, dienelę kurią pasnykaut? SPI367. Buvo kolūkelis pavar̃gęs Krž. Hemath ir Arpad (miestai) pavargo, anys nusigando BBJer49,23.
| Tasai gražus ir brangus vardas mumus žmonėms tiekam dera, jog ne liežuvis, nei širdis mūsų šiame pavargusiame gyvenime vis negal atsiekti BPI135.
| Didžiai pavargęs daiktas yra visų žmonių gyvenimas nuog užgimimo iš kūno augyvės iki ing žemę pakasti tampa, kuri mūsų visų augyvė yra BPII104. Lapės tur duobes ir paukščiai tur lizdus po dangumi, bet sūnus žmogaus netur galvos savo kur pakišti. Bet Kristus tyčiomis tokiu pavargusiu būdu norėjo pirmąjį kartą svietui pasirodyti BPI9.
^ Kas vogs – nepralobs, kas ars – nepavar̃gs Pln. Kas ars, tas nepavargs S.Dauk. Dirbsi – nepavargsi, vogsi – neišloši LTR(Grk). Ardamas nepavargsi, vogdamas nepralobsi LTR(Šl). Ožka – pavargstant, ožka – pralobstant J.Jabl. Kaip pralobsim, tai giedosim, kaip pavargsim, tai beverksim M.
| refl.: Regėk, o pavargęsis žmogau, meilę maną prieš tave DP206.
4. intr. sunkiai skurstant pagyventi: Pavar̃gom, arkliai labai dvėsė, matėm vargo Adm. Man rodos, tegu pavar̃gsta: visi prabūva [armijoje], prabus i jis Mžš. Tas šešias savaites pavar̃gom, nenorėjėm toliau, bijojėm, ka neišvežtų į Vokytiją Lž. Taigi ir man, pavargus pulkelį metelių, prireikė mirti rš. Pavar̃gt tai pavar̃gom ir alkani buvom Smln. Šeimyna didelė, tai pavar̃gom Adm. Nu i teip ana pavar̃go pusantrų metų i numirė Krt.
5. intr. turėti kiek rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Ir tėvai pàvargsta, ir jis pàvargsta, kolei išsimokina Dbč. Gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai LTR(Brž). Tepavar̃gstie, žinos kaip gyventi Krš. Nu tai jie teip jau pavar̃go, kol susirado [nuotakas] Pn. Da pavargaũ dikčiai: buvo Prienuose teismas keturis kartus, Marjampolėje – du kartu LKT231(Prn). Pavar̃go su [paralyžiuota] motka dukteres Drsk. Jau katros motriškos vienos buvom, jau reikėjo gerai pavar̃gti Yl. Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Mair.
^ Dabar pavargsma, paskiau turėsma Up. Pirma reik pavar̃gti, tai po tam džiaugties Ldv. Be aukso apseisi, bet nemaža pavargsi KrvP(Mrk). Nepavargęs nebaigsi vieko Švnč.
6. tr. iškęsti, iškentėti (vargą): Dar tu pavarki didžio vargelio (d.) Kp. Jos ryteliai nemigdyti, o vargelis nepavargtas KrvD161. Kad išeitų tėvutėlis, man vargelio pavargtų̃, kad išeitų motinėlė, mane gailiai apverktų (d.) Sug.
7. intr. būti menkam, blogai išaugti: Miežiai truputį pavargę Trs. Mažesnis augalėlis – pavar̃go Dg.
8. intr. kurį laiką klojėtis (apie linus): Ar linai dar neužtektinai pavar̃gę? Skr.
parvar̃gti intr. NdŽ, Pg sunkiai, vargingai parvykti, parkeliauti: I jojau, i varinas [senu arkliu] ejau, šiaip taip parvargáu Pvn. Vis šiap tep parvar̃gsim namo Al.
pérvargti Š, DŽ1, KŽ, pervar̃gti NdŽ
1. intr. per daug nuvargti, pailsti: Pérvargau, kol šitą ložę išpjoviau Sdk. Pérvargau, kol atatęsiau namo karvę Skdt. Eini vakare namo, pérvargęs, valgyt nebegali Kvr. Pérvargau pérvargau, par naktis in [ligonės] lovos riūčiu Slk. Aš párvargusi, aš tris naktis nemiegojau Rdn. Dabar mes parvar̃gę, akys merkias – ką gi te senas žmogus prie televizorio bekarksosi Mžš. Parvar̃gęs miega kaip užmuštas Mžš. Kai pérvargstu, tai ir šnekėt tingiu Sdk. Bijau, kad nebūtum parvar̃gęs, sušalęs Krs.
2. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai išbūti, pragyventi, prakentėti: Per žiemą šiap tep pérvargom senose stubose Gs. Aš praėjusią naktį šiaip teip pérvargau Pc. Vis kaip vargsi, teip pervar̃gsi, kad ir be lubų [gryčia] Slm.
^ Jei gyventina – pergyvens, jei vargtina – pervargs PPr115.
3. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, nepatogumų, pravargti: Dabar jiedu pervargo visus metus BsPIV72(Brt).
4. tr. perkęsti, ištverti, atlaikyti: Vargau vargau, šiap tep pérvargau tą ligą Vrb. Anus karas perejo, pérvargom viską, ir va, nū gyva Sn. Per karą kiek pérvargom, kiek matėm visko Brb.
5. intr. per ilgai gulint susigadinti, persiklojėti (apie linus): Linai begulėdami pérvargo Žlp. Jau párvargę linai, valakna lūžta Ll.
pravar̃gti NdŽ, DŽ1, KŽ; LL182,186
1. tr., intr. J, Ad vargstant prabūti, pragyventi: Kap aš pravargsiù viena, die Drsk. Pravargsti̇̀ dienelę, ir gerai Dkš. Peržiem pravar̃gsim, tuščia jo Pv. Su juo gražiai gyvenimą pravargom S.Zob.
^ Jei gyventina – pragyvens, jei vargtina – pravargs S.Dauk.
| refl.:
^ Jei gyventina – prasigyvens, jei vargtina – prasivargs LTR.
2. intr. Dj kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Keturius metus pravar̃go su ligoniu Krš. Su karve būtau pravar̃gus Drsk. Pravar̃go dvidešimt metų i metė [vyrą] Pj. Pràvargta [kelionėje], ir nieko neapsipirkau DrskŽ.
| refl.: Per naktį prasivargaũ, ir gerai Prn.
3. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Aš čia pravargaũ, pradirbau, – kap čia dar uždėt kitam tas sunkumas Dg. Ilgus metus pravar̃go, nieko gero nematydamas Sb. Mokytoju pravar̃go penkius metus, nuejo į pabriką, daba ponas Krš. Pravargsi̇̀ nuvažiavęs dvi dienas ir kažin ką atsiveši Slm.
4. tr. prakentėti, atlaikyti: Teip reikia pravar̃gt daug vargų Ėr. Karus pravar̃gom, ir vėl gerai Dkš. Vargau aš gyvenime, net keturis karus pravargaũ Upn.
5. intr. sunkiai prasikurti, prasigyventi: Buvo pravar̃gę jau, pragyvenę, bet sudegė Šts.
6. intr. sumenkti, sunykti: Pravar̃gs mano namai [be manęs] ir mano kiemas DrskŽ.
privar̃gti Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, LL92
1. intr. J netekti daug jėgų, priilsti: Privar̃gsta šienautuvis per visą dieną LzŽ. Privargaũ, net akysu žalia, tamsu Plš. Teip privargaũ, kojos tik riečias Žl. Vargau privargaũ, nor ausį pjauk Slk. Privargai̇̃, vaikel, visą dieną an kojų Krč. Privargaũ, šlapias visas Ob. Oi kad privargaũ, ir akys aptemo, reikia pasiulsėt Rk. Einu kaip virvė paskui ratus privar̃gus Slk. Einu einu (dirbu) viena, privargstù, niekas nepadeda Klt. Privar̃gdavai pardien, grėbi šieną, visa Č. Ojė ojė, kiek aš privargau tą dieną! Šk. Po tokio darbo ne dyvas ir privar̃gt Sv. Nueinu prie durų, sugrįžtu privar̃gus Lel. Būdavo, an pečiaus užlipa [bobutė], ojojoi, sakant, kaip pridusau, privargaũ, misliau, kaipgi čia galia būt, an pečiaus užlipt ir privar̃gt Kp. Pačiudu dirbsiatav, privar̃gsiatav Brs. Baisiai privargau su tom bulbom KlbVI102(Mlk). Kas čia yr, kad privargstù šiemet Sdk. Jau Amilia privar̃go prie šieno, baisiausia privar̃go Slk. Darbe privar̃gęs, jam neberūpi kad gal niekas Skp. Tolybė tie cukriniai: privargsti̇̀ tuo nuėjimu, ne tuo darbu Mšk. Bais bagoti tie broliai buvo, privar̃gsta, būdavo, pinigus beskaitydami (iron.) Svn. Vargšelės [bitės] taip privar̃gusios Všv.
| Po vakarienės mes abu su tėvu einam gult: rankos privar̃gę, noris pasilsėt Ukm. Davė rankon kokia sopė, rankos nėr, privar̃gsta ranka Klt. I tas plūkimas [linų] kaip sunku – rankos privar̃gsta Škt.
^ Arklys ir tai privar̃gsta, o žmogui nėr ir dyvo Trgn.
| refl. impers.: Prisvar̃gsta i vaikui pardien – eina eina Klt. Prisvar̃go, kojos sopa Slk. Prisvar̃go jau, nedaturėsme Mlk. Jau kaip prisvar̃gsta prie šieno! Slk.
2. intr. pakankamai, daug patirti skurdo, sunkiai gyventi: Privar̃gom mes padegę LzŽ. Mama privar̃go viena [tėvui mirus] Všv.
| prk.: Jau kiek privar̃go Lietuvelė, kiek visa ko primatė Krš.
| refl.: Prisivar̃gę, prisikentėję par visą šį gyvenimą, numirė A.Baran.
| impers.: Kap jau prisvar̃go [pirkiai sudegus] Žrm.
^ Jei gyventina – prisigyvęs, jei vargtina – prisivargs B.
3. intr. daug, ilgai, pakankamai turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Labai privar̃gom su tom bitelėm Kp. Privargaũ su tom bulbom Vdn. Atameni, kiek privargai̇̃ su maniem, kol atejom namo Aln. Kiek privargsti̇̀, kol paršus užaugini, kol juos reikia skerst Jrb. Nabagė! kiek tu privargai, pakol prilipei lig viršūnės, ir kas iš to naudos? Blv. Anys ir užmigo privar̃gę Ker. Kiek [tam žmogui] teko prišalti, privargti, kol pasiekė miestą rš. Kiek aš tų maišų prikilojau, kiek mano pri̇̀vargta Pg. Kiek ana privargo až savo seserų KlbIV80(Mlk). Kiek privargaũ až tavęs Dglš. Daug privargsta mūs berneliai, kol suranda sau mergelę LTR(Brsl).
4. intr. daug, pakankamai sunkiai, vargingai dirbti: Kiek tos motinos privar̃gsta, nėkas tiek neprivar̃gsta Sd. Kiek aš beprivargaũ, vyras tai nepadėjo Č. Kūlėm naktim klaimuos, Jėzau, mes va tokio amžiaus kiek privar̃gę Kp.
| refl. KII117, K: Gana šiandien prisivargom N. Kiek ta jo motina prisivargo po tuos laukus J.Paukš. Juk permier mes, bėdžiai, ant laukų prisivar̃gom K.Donel.
5. tr. S.Dauk prikęsti, prisikentėti (vargo): Privar̃gti vargo NdŽ. Aš nesu nėkame tarnavusi, aš tiek vargo esu privar̃gusi Trkn. Daug vargelių privargau NS181. Sakau: kas pri̇̀vargta, tai ne Dieve duok! Snt.
| refl. tr. S.Dauk: Savo vargo prisivargstu aš ir be jūsų vargų J.
6. tr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi, išvargti: Dar̃ gyvenimas mano pri̇̀vargtas Kpč.
suvar̃gti K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. L netekti jėgų, pavargti, pailsti, nusikamuoti: Suvar̃gsta žmuoj an senystos LzŽ. Suvar̃gsta ana lig ašarų Vdk. Bevažinėdama teip suvargstù, kad nebesinori nieko Krs. Parvažiavau teip suvar̃gus, teip suvar̃gus – niekas nedaryta Mžš. Suvisu dar nesuvargaũ Šlčn. Ejom nuo Aknystos, suvar̃gom, subuvom Kvr. Sudulkėję baisiausiai, suvar̃gę važiuo[ja] Pln. Sugrįžo visas suvar̃gęs, prisikamavęs, bet linksmas Krs. Jis (elgeta) buvo labai suvargęs, tai atsisėdo netoli dvaro namų pasilsėt LTR(Šil). Vakare labai suvar̃gus buvau, neparvedžiau avelių Šd. Lietuviai, keliu suvargę, pirmu gurti, paskuo šalin skrieti pradėjo S.Dauk. Daba[r] žmonys suvar̃gę su tais valdiškais darbais Krž. Vargšai bėgo tokie suvar̃gusys Pln. Vaikai savo vargais suvar̃gę Grd. Pagaliaus vienas nestengdamas vis apgalėti, suvargęs namų kerštais, įpuolė į rūpesnį ir mirė S.Dauk.
| Nebeištariu, liežiuvis suvar̃go Sdb. O dabar kojos ir apent suvar̃gusios, senatvia jau Trkn.
| prk.: Vis išmetę, suvar̃gę dabar vyrai (juok.) Rdn. Pri kaimynų suvar̃gsta (įsigeria) karts vyraitis (juok.) Rdn. Ans protingas, tik su toms motriškoms suvar̃gęs (keičia žmonas) Plt.
suvargtinai̇̃ adv.: Nesuvargtinai̇̃ gal pareiti par visas bredmas sausu laiku Lk.
2. intr. išsikankinti: Skrandį operavo, didliai esu suvar̃gusi, sukentėjusi Yl. Rodos, negalėjau atsikelti atsisėdusi, tiek su strėnoms buvau suvar̃gusi End.
| refl.: Erkė galia įsisurbties – i tau blogai, susivar̃gsys! Krš.
3. intr. LL317,326 pasidaryti neturtingam, nuskursti, nusigyventi: Troba sena buvo, suvar̃gę tokie atrodėm Šts. Ta muno vaikas vis suvar̃gusi ir suvar̃gusi, nėkaip nepragyvena Užv. Dár nesuvargaũ Šlčn. Te jau toks suvar̃gęs bajoras, šlėkta buvo Sb. Jis taip suvargęs buvo, kad jau neturėjo nė ką pavalgytie (ps.) Brt. Aš visiškai suvargau, nebeturėjau nė kuo užsigavėt LTR(Grk). O tas Simas, jau brolis, kur pasiliko ant seno gyvenimo, suvargo ir subiednėjo taip greitai po atsiskyrimo DS217. Šį metą esu tiek suvar̃gusi nu tos statybos Tl. Po jų valdžia miestas povisam suvargo Jrk. Ieškojo savo suvargusių brolių ir mėgino juos ginti nuo prispaudėjų SkvApD7,27(komentaras).
4. intr. sumenkti, sunykti, nusilpti, išsekti: Po bėdų ir jis jau suvar̃gęs Mrc. Pasenę žmonys suvar̃gę LKT108(Tt). Jis toks suvar̃gęs yra, toks susilenkęs, susirietęs, gaila žiūrėt Jrb. Parvasar labai stipri buvau, o ant rudenio vėl suvargaũ Krs. Suvar̃gęs žmogus, labai negirdžia Bsg. Kai[p] aš suvar̃gus, tei[p] ta troba suvar̃gus Pžrl. Suvar̃go su tais vaikais beaugindama Pj. Suvar̃gsta iš jaunų dienų, pasku neturi kojų rankų Jnšk. Nuo to karto tas žmogus ėmė džiūt ir teip suvargo, kad vos laikėsi ant kojų LTR(Ant). Suvar̃gęs vaikas, suvar̃gęs, ir močia pasibaigus gatavai Slm. Ir tos kiaulės, kokios gi te, suvar̃gę visos Sb.
^ Suvargęs, sunykęs, kaip pleiskana rš. Suvar̃go, išseko kai šiekštas Ss.
| part. praet.: Mano metų daug katrų jau nebėr, o katras ir yr, tai da daugiaus suvargèsnis atrodo Ob.
| prk.: Mūs tas namas toks suvar̃gęs Vlkv. O tei suvar̃gom (didžiai įsirūpinom) su ūke: Jezau, tei atiduoda, tei ne žemę! Krš. Miestelis atrodė gerokai suvargęs rš. Suvar̃gusi žemė par kaitras, kaip pelenai, be gyvybės Krš.
5. intr. nuskursti, užnykti (apie augalus): Medis suvar̃gęs KII298. Man dar tas bijūnėlis yra, bet jis jau labai suvar̃gęs Jnš. Ka mat suvar̃go [gėlės], perniai nepatręšiau Sdb. Mėnulio nušviesti, tykiai stovėjo suvargę samanynų berželiai, mažaūgės pušaitės J.Balt. O pavakary jis (vėjas) tartum ir spalvas nulaižė nuo suvargusių želmenų ir miško dulksvą mėlynumą sugėrė M.Katil.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Tai totule manas, tai mieliausias, tai padabokie manų sunkų vargelių, tai tu padėkie o man jų suvargtie (rd.) Rod.
7. tr. sunkiai, vargstant ką padaryti, įsigyti: Uždirbom, supirkom, suvar̃gom visokio turto Mrj. Paki suvar̃gs, pastatis [namus], i numirs Klt. Vienas suvargaũ visus medžius iš miško Kp. Sugrėbiau, suvargau šieną Šts. Bambarduoja, griauja namus sùvargtus Gs. Daug darbo įdėjom, iki padarėm, iki suvar̃gom trobeles Vlkv. Čia valdžia nieko nepadėjo, viskas yra sùvargta žmonių Pgg. Jau ir remontus suvar̃gom Vvs. Mas neraštingi, kol suvar̃gom popierius [pensijai], praejo laiko Pvn.
| refl. tr.: Rudenį ką užsiauginsam, susivar̃gsam kokį paršą ir važiuojam į Rygą Akm. Buvau susivar̃gęs [pinigų], nusipirkau ožką Pgg. Numaus po kokį kilometrą [žąsiukai] – kol susivarysi, susivar̃gsi Krtn. Kol tus popierius gaunas, suvar̃gstas, kol tien valdininkeliai sutvarko! Pvn.
užvar̃gti Š, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. privargti, užilsti, nusikamuoti: Užvar̃gę žmonės būdavo, darbe prapuolę, ką beapsičystis Slm. Darbinykai tiej ažuvar̃gsta Dv. Ažvar̃gom abidvi su Valia, regis, visas [kūnas] kaip aptirpęs Slk. Užvar̃gsta ir tas vaikas beganydamas Krn. Tęsi tęsi, ažvargsti̇̀ ir nemiegi Ob. Užvargstù, nėra kada kur eit Drsk. Užvargaũ neišpasakytai Ktk. Ažuvargaũ suvis Dv.
| refl.: Ažsivargaũ, reikia atsilsinėt Aps.
2. tr. nuvarginti, padaryti mažai veikiančiu: Gana, nebežiūrėsiu, akys ažvar̃go Ob. Akelės užverktos, rankelės užvargtos, dėl to pažinom, kad tu siratėlė LTR(Auk).
3. intr. sunykti, sumenkti, nusilpti: Kūdikis užkvėžęs, t. y. užvargęs, į pilvą suaugęs J. Jis užvar̃gęs, jau nedaug pajėgia Kt. Ažvar̃gus Amiliutė suvis, darbuos ažsiplakus – ir namai, ir daržai, o gyvulių pulkas Slk. Ji atvažiavo užvar̃gus ir ligota Al. Kaip pati mirė, ans labai užvar̃go žmogelis Rdn. Jy te užvar̃gs, nebeažaugs sunkiai dirbdama Svn. Neažvar̃go nė vienas vaikas Dglš. Džiaugdavos gaspadoriai, kad aš (piemenė) dainuoju, linksmus piemuo, neažvar̃gęs Svn. Neturėjo ko ėsti, užvar̃gę tokie užaugo Rdn. Užvar̃gs vienas vaikas [paliekamas namie], pas’ėmiau kaiman DrskŽ. Ta vargšė, prieš laiką pasenusi, užvargusi prie darbo, svajojo apie laimę, apie meilę! LzP. Užvar̃gęs iš mažų dienų – i neatsigauna Vrn. Jis toks užvar̃gęs, mažytis Gs. Toks užvargęs, nugybęs, kaip milinė pirštinė M.Katil. Dievuliau manas, aukštulėliau manas, tai visą sa[vo] buitelę vargau vargau, kol žuvargaũ, kol nuskurau, nieko gero neregėjau (rd.) Asv. Užvar̃gusi karvė nemeta plauko Tl. Tokius užvar̃gusius [paršelius] pardavinė[ja], brokuoti kur Rdn. Lig šiol nešalta, viščiukai neužvar̃go Pc.
4. intr. užskursti (apie augalus): Kap žiūrai, tai nekas – užvar̃gę koki [lubinai] Lp. Tos bulbės užvar̃go užvar̃go, i viskas Rd. Runkeliai neva išdygo, auga, bet užvar̃gę Plv. Medeliai labai užvar̃gę Dkš. Užvar̃gusį įdiegiau medelį, o vis dėlto atsigavo Trk. Pritirta yra: noris augmenys nu to [lapų karpymo] užvargsta savo augime, vienok geros brandos gali vilties S.Dauk.
5. refl. labai vargti, sunkiai dirbti: Ką čia senims užsikvėliotis (smarkiai dirbti), užsivar̃gti Rsn.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Vargau vargau ir užvargaũ vargą, vaikas užaugo DrskŽ. Jau aš užvargaũ savo var̃gą Kair.
| refl. tr.: Varguoki, dukrele, varguoki, viešnele, kai užsivargsi didžią vargelį, tai bus raškatėlė LTR(Auk).
7. tr. sunkiai, vargingu darbu uždirbti, užgyventi: Aš užvargaũ sau tą naudą, t. y. uždirbau J. Čia mūs viskas ùžvargta PnmA. Visą gyvenimą vargsti vargsti i nėko neužvargsti̇̀ Ub. Ale bet jo ùžvargta! Lp. Tiek mano ùžvargta pinigų! Jrb. Jo pinigas ùžvargtas Aln. Niekas pinigo už dyka nemoka – reikia užvar̃gt Mžš. Užprūniji, užvargsti̇̀, kokie vagys tau išvelka i prapunta Krš. Aš užvargaũ sau duoną Kair. Mano šitos malkos ažùvargta Ktk. Pačiumpa i išveža, palik tu i gyvenimą, i namus, palik tu viską, kas uždirbta, ùžvargta Ppl. Aš užvargaũ užgyvenau per savo amželį žalių rūtų vainikėlį ir aukso žiedelį (d.) Š(Jz).
| Tep ùžvargtas, tep užprocevotas tas laukelis Alvt.
| refl. tr.: Užsivargaũ sau butą Al. Bė́gom, klùpom, triobeles užsivar̃gom Dkš. Pensijos gaunu penkiasdešimt aštuonis [rublius], užsivargaũ Šk.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis užauginti: Užvargau, užauginau vaiką, o jis nieko nedavė I.Simon. Vyras mirė, palikau su penkiais vaikais, reikėjo užvar̃gti visus Krš. Muno yr [vaikas], aš [jį] užvargáu Šll.
1. intr. dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti: Kitas žmuoj dirbdamos ilgai nevar̃gsta LzŽ. Tik mane ji taip traukia, lyg būtų apžolėjusi, aš jau net vargti pradedu Vaižg.
| Kojos var̃gsta, ir iš vidurių sunkumą turiu Ds. Man akys var̃gsta bežiūrint į raibą paltą Mrj. Nuo plieno dalgelės vargsta man rankelės LTR(Ob). Sako, da paseju, tai kojos var̃gsta Str. Kaip ranką pakėlęs [dirbi], tai var̃gsta ranka, nugarą skauda PnmR.
2. intr. dėl fizinės ar protinės negalios kankintis, kamuotis: Senas negyveni, tik vargsti̇̀ Vdš. Tep ir vargstù aš be sveikatos Lp. Teip i var̃gstam su ligums Krž. Ans visą žiemą var̃go su tais skauduliais Vkš. Teip ir y[ra] su tuo skrandžiu, teip jau reik i var̃gti su anuo Trk. Vargstù su tom kojom Vlkv. Kaip čia gali būt žmogus be rankos, a jisai daba var̃gs visą amželį? Št.
| prk.: Valgykit blynų, var̃gsta tie blynai čia Snt.
^ Vargstai kaip šlapias nedegąs S.Dauk. Var̃gsta kaip katė su pūsle Krž.
3. intr. ŠT137 sunkiai dirbti, triūsti, plūktis: Aš kada vargstù šiandien prie to darbo J. Anuodu y[ra] dvarūs var̃gusiu LKT68(Dr). Dirbo dirbo žmonės, var̃go var̃go i nieko neturėjo Dgč. Visa vasara reikė šiteip var̃gtienai, o šiteipom PnmR. Nu pat mažumelės papratę buvom var̃gti Šts. Iš mažutukės, nuo septynių metų vargaũ ir vargaũ Ūd. Iš jaunų dienų var̃gom: ėjau apie bandą, apie kiaules Vlkv. Var̃gstam, eitam aplinkuo, o arkliai stova ant vietos Yl. Par naktis liuobam var̃gsmu su tuo mynimu linų Žlb. Ganys arklelius, var̃gs, būs, o aš sau kaip poni Yl. Vargstù vargstù, būdavo, raviu raviu bulbas Klt. Ten kiauras dienas var̃go po tą mišką Šts. Mokytojau, mes, per visą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą SkvLuk5,5. O eš sūdysiu tas žmones, kuriemus ji (giminė) vargti turės BB1Moz15,14. Kaip var̃gstam, kaip purvą brendam Als. Teip jau šiemet gera šienaujà, nereik var̃gti Stl. Čia kai buvau skalbėja kelis metus, tai jau var̃gdavau [lygindama skalbinius] PnmŽ. Jeigu lytuotą metą, jug var̃gs, pjaus su dalgeliais Yl. Dobilai išgulę, su traktorium nebegali pjaut, tai dalge vienas vargsti̇̀ Krs. Kitą kartą batvinius kasėm arba kopūstus nukirtom, i vėl nešėm [į rūsį], taip i var̃gom Krp. Jezau, kiek liuob var̃gti žmonys, naktimis linus šukuos Vž. Kumet atsirado kuliamosios mašinos, žmonims nebreikėjo su spragilais kulti ir par naktis var̃gti Vkš. Liuob var̃gsi var̃gsi, suksi suksi tą arbą Kv. Nevar̃k, biškį pramurkšliok [skalbinius] End. Vargsti̇̀ vargsti̇̀, šitą žemę kasi kasi visą vieką Klt. Ar tu čia šimtus metų gyvensi, kad tiek var̃gtum Ant. Ataduok mano algą, kol aš pas taũ dirbau, vargaũ Šmn. Nebelabai jam reikia var̃gt, prie pinigo gyvena, al’ va toks patraukimas Mžš. Vargaũ vargaũ, kol gryčelę pasistačiau Žl. Stačiau tą gryčią, vargaũ, pasistatęs gryčią – palik Sb. Nueisi prie žemei, prie ūkės – tai i vė var̃k! Mžš. I va Stasys – įlindo kolkozan i var̃gs Mžš.
^ Var̃gstam kaip bitės į aulį LTR(Klp). Žinai, ka var̃gom kaip bitys Rnv. Var̃gsta žmonelės kaip bitelės End. Vis in to pilvo žmogus vargsti̇̀ vargsti̇̀ Skdt.
ǁ verstis: Žuvimi, pievomi var̃go žmogutis, tokis sukrus DrskŽ.
4. intr. SD156, SD371, P patirti daug nepriteklių, sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Teip sutaisyta, ka žmogui tik var̃gt ant svieto Jrb. Nuog pradžios ik pabeigai vargsti̇̀ žmogus ir vargsti̇̀ Žln. Gyvas į žemę nelįsi, ką darysi – var̃k, i gana Jrb. Var̃k var̃k po svietą, kol akeles užmerki End. Var̃gom visą savo pasaulį, šviesios dienos neregėjom Ml. Vargáu visą amžių i tebvargstù Varn. Teip ir var̃gstam, kol Dievas laiko, reik gyvent Vdšk. Ans y[ra] dideliai var̃gęs, ans y[ra] daugiau var̃gęs kaip aš Skd. Senybos žmonys labai var̃gdavo Dglš. Neduok Dieve, kiek mes čia var̃gom! Akm. Savo neturėjov, vis ejov po svetimas žemes var̃gdamys Žr. Var̃gom, mitom bulvele Dkš. Nevar̃gsta teip labai žmonės dabar Dgč. Var̃gsta ta sesuo dabar viena, nėko nebtura Als. I mama paliko jauna našlė i var̃go, teip esam var̃gę Sd. Taip ir var̃gsta senis vienas namuose Šmn. Oi anas var̃go: jo pati numirė, su vaikučiais gyveno Btrm. Vyras pabėgo, palikau var̃gti i vargáu Brs. Žentas numirė, ir var̃gstam ažu tai Aps. Gimiau tokioj nelaimingoj dienoj, tai ir vargstù Stk. Vienas visą amžį laimingas, o kitas tik var̃gsta i var̃gsta KzR. O reikėjo var̃gti, reikėjo būti, o kur dingsi Varn. O tai teip vargáu, blogai gyvenau LKT123(Trg). Var̃gom be apavo, drabužio Grl. Už tėvo džiaugsmus mes čia vargstam Dkš. Jeigu paėmė koks apiekūnas, i var̃gsta tas vaikas pas svetimus Grz. Žinoma, kad var̃gom: be savo žemės, nu tai kaip nevargsi̇̀, kaipgi nevargsi̇̀! Zr. Iš algai var̃gsta miestūse Gršl. I papunis biednai gyveno, dideliai var̃go, ant vieno aktarelio (hektarėlio) gyveno Sd. Bevelijo badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot SPII103. Niekas jau var̃gt nebenori, visi ponavoja, vištos i tos perėt nenori Pg. Teip pradžios mokyklą ir baigėm bevargdami̇̀ vaikai PnmŽ. Ne ana viena var̃gsta, daug tokių Klt. Yra tų žmonių da var̃gstančių – neduok Dieve! Jrb. Pabaigsiu, kiek čia liksiu var̃gt Šmn. Vargsti̇̀ vargsti̇̀ šitas žmogus, daboji – galas Dglš. Ką tu žmogus padarysi – var̃k, pakol užsimerksi Mžš. Žmogus an svieto parejai, i var̃k, žalty! Trk. O tegu vargsta girio[je] paukšteliai, ale ne mūsų jaunas brolelis JD703.
^ Vargęs vargęs, tikt dabosu jau N. Vargstù vargstù kai šuo Rs. Tep var̃gom kap šunys Gž. Žmogus kaip šunelis tur vargti sviete M. Var̃gom kaip žuvis Kin. Vargáu kaip musėlė po išrūgas, neišlipau i nenuskendau Užv. Var̃gsta lyg musė barščiuos Mrj. Ilgą laiką var̃go kaip pelė po parūgas Trkn. Vargstù kap rupūžė moly Gž. Skursta, vargsta kaip lapė po akėčioms LTR(Zp). Bevargsti žmogus ant svieto kaip pelė po sietu KrvP(Vlk). I var̃gstav teip kaip pelės lauko Skd. Ką turiam vargti, geresniai pasibengti S.Dauk. Var̃gsta kaip žydas po peklą Šts. Vargsta kaip (kap Iš) žirnis prie kelio LTR(Vl). Vargsta kaip žiurkė kluone TŽIII378. Vargsta kaip pempė plynėje prš. Var̃gom kaip utėlės po šašu Erž. Dangus aukštai – neįšoksi, žemė kieta – neįlįsi, reik ant žemės vargti PPr58. Jei gyventina, pragyvens, jei vargtina, pravargs S.Dauk. Ko žmogus var̃gsta, to geresnis Mrc. Ir var̃k, ir verk Sdb.
| refl. impers.: Viseip teip i vargos, gyvenos paskutiniu laiku Gd.
5. tr. kęsti, kentėti (vargą): Visa ko matėm, visa ko var̃gom Žg. Būtum ištekėjus, šiandien vargą nevar̃gtum Skr. Vargą tik var̃gsta karvę laikydama, kiek te to pieno reikia Klt. Tu, mano seserėlė, seselė gulbužėlė, ar nori vargą var̃gti, vargelį pamatyti? JV393. Aš tau padėsiu vargt vargelį LTR(Švnč). Aš papratus vargelio vargti (d.) Kp. Iš giminelės be motinelės, jau aš pajunkau vargelių var̃gtie (d.) Ad. Reiks vargelis vargt, purvynas braidyt LTR(Mrj). Kad aš turėčiau savo močiutę, ji man padėtų vargelį vargti LTR(Nm). Eik, mergele, pas mane, tu tę vargo nevargsi̇̀ DrskD57. O kurgi ma[no] sesulės, tai kol anos neatsišaukdo, tai kol anos neateido ma[no] vargelio vargtie LTR(Rod). Išmokei man’ melstis ir vargelio var̃gti BM448(A.Baran). Kaip smagu, sakau, susitikti kokį artimą ar pažįstamą, su kuriuo tu vargą kartu vargai J.Paukš. Teip auginti vaikai nu mažų dienų ir paaugusys paskuo alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie sau turėjo S.Dauk.
6. intr. turėti rūpesčių, sunkumų, keblumų, nepatogumų: Vargti, varginties, žudyties I. Teip ir var̃gstam su tais gyvuliais pakrūmėm Kp. Su ta karve par vasarą var̃gom Trk. Ir dabar da turiu mazgelį [garstyčių sėklos], ale šiemet nebesėjau, sakau, ką gi aš su jom vargsiù Kp. Su šienu labai reikia var̃gt Pl. Ką aš vargáu, kol tas bulves iškriušau Šts. Tiek vargstù, kol beįvirpinu tą raktą [į skylutę] Kl. Kiek nevar̃go, kol nesugavo tą šunį Brs. Var̃got var̃got, mokinotės, apsiženysit, i po mokslo bus Upn. Dar̃ nevar̃gstam ant kūrinimo Pls. Visą laiką su šilima, su malkom var̃gom Sk. Kam jis be reikalo var̃gsta, pinigus kiša Krs. Vyrai var̃gsta su niekiukais, laksto, putbalą spardo, juokus visokius kreta Krš. Var̃gsta vyrai po smurglines (iron.) Rdn. Tie vyrai var̃gsta su rūkymu, o tas gėrimas! Jd. Ma[n] gaila, ka tu te[n] vargsti̇̀ del manę Jrb. Ana var̃gsta par savo gerumą Ktk. Vargaũ su savo vaikais, kol užauginau Ūd. Mama sakydavo: tu vargsti̇̀ vargsti̇̀ su tais vaikais i ką tu iš jų turi? Vl. Nestovėk, sėskis, kam vargsti̇̀ Klt. Vargáu, kol aš parsivilkau tus miltus Varn. I vargstù su tuo pijoku visą gyvenimą Akm. Tom žibalinėm lempom var̃gstam Jnšk. Reik piršlį karti, vėl var̃gs su tuo piršliu, kol pakars Tl. Tai vis var̃gstat an kojų (vaikščiojate) Vb. Buč susnešus [burokus], ko tu vargsti̇̀ Aln. Dėk an žemės [krepšį], ką tu čia įsikibus i vargsti̇̀ Grš. Nevar̃kiat, neieškokiat Kv. Eini var̃gdamas (nenoromis) OG2. Nevar̃k nė var̃gti LD390(Kal). Aplink ižguldymą prilyginimo nereikia mumus daugio vargt, kadang jį patis V. Christus ižguldyt mumus teikės DP83.
7. intr. I darytis skurdesniam, pasigailėtinam: Nupuolu, vargstu SD1115.
8. intr. prastai augti, skursti, nykti (apie augalus): Javai vargsta N. Dabartės gėlelė var̃gsta: vandenio neturi Vlkv. Javai šiemet labai vargstanti̇̀ Mrj. Kviečiai ilgai var̃go var̃go, kol pradėjo augt Grš. Senuose sodnuose greit prigyna, o laukuose var̃gsta i var̃gsta [vaismedžiai] Žg.
9. tr. sunkiai, vargingai ką auginti, auklėti, prižiūrėti: Ka aš tavo vaikus vargáu – gulėjai kaip kavalierius su pana Trk. Gyvulį vargsti̇̀, augini – kiek reik į jį įdėt, o atiduodi, gali sakyt, už dyką Jrb. Nu tai jau tuos žąsiukus vargaũ vargaũ ir nuejau karvių melžt Srj.
10. intr. Trg klojėtis (apie linus): Linai var̃gsta lauke DŽ.
apvar̃gti
1. intr. kiek pavargti, apilsti: Du kupsčiu šieno sūnešiau ir apvargáu Rdn. Apvar̃gstam, į lovą, tepasiuntie viskas! Rdn. Apvargaũ, tai parejus guliau Dsm.
2. tr. išvargti, iškentėti (vargą): Tu mano vargų neapvargsi̇̀ Ds.
3. tr. sunkiai, vargstant ką apeiti: Apvargáu visus pašalius, bet šilelių arbatos nebuvau dar gėręs Plng.
4. intr. šiek tiek atsiklojėti: Linai dar kaip reikiant neapvar̃go – tegu paguli Rs.
atvar̃gti Š, KŽ, DŽ1
1. intr. kurį laiką praleisti, išbūti vargstant: Penkelis metus atvargaũ Švnč. Jie atvar̃go dešimt metų Rmš. Parėjo iš kariuomenės, ketverius metus atvar̃gęs Pkn. Piemuo atvar̃go metus pas ūkinyką Jnš. Jau šmotelis metelių atgyventa, atvar̃gta Šmn. Karo reikėjo keturis metus atvar̃gti Vn.
2. tr. sunkiai, vargstant baigti nugyventi: Vis savo vieką atvargsiù, nedaug liko gyvent Ck. Jau atvargo žmogus savo amželį rš.
3. tr. baigti kentėti, atkentėti (vargą): Aš jau savo vargą atvargaũ Švnč. Atvar̃go savo – numirė Klt. Savo atvar̃go, nebė[ra] jau senelės Klk. Jau jis savo vargą atvar̃go, amžinatilsį Grd. Visus vargus atvar̃gęs (21 metų), užsimušo su motociklu Krš.
^ Vargas neatvargtas nepaliks Plt.
4. intr. atkentėti už ką vargstant: Visą amžių gerai išbuvau, reik senatvė[je] atvar̃gti End. Prisiejo tam už viską atvargti, kad ir ne nu žmonių KlvrŽ.
5. refl. pakankamai privargti, prisikentėti: Atsivar̃gom, silsėkiamos, pensiją atvelka į numus Krš. Atsivargaũ su tais vaikais po svetimus kampus Grl.
6. intr. sunkiai, vargstant ateiti: Atvargáu lig čia Šts. Ji …, iki rubežiaus atvargusi, atrado savo brolį, … kurs jos lūkuriavo TP1881,1.
7. tr. sunkiai, vargstant atnešti: Šiaip teip atvar̃gom, atanešėm Brž. Atvargsi̇̀ tą saują šiaudų šitiek kelio Skp.
8. refl. atsiklojėti (apie linus): Atsivar̃go linai, kelkiat Skdv.
×davar̃gti (hibr.) intr.
1. privargti, priilsti: Čianai ik valiai davar̃gę Dv.
2. pakankamai klojėtis (apie linus): Su mašinoms būt išmynę [linus], kad i nedavar̃gę Erž.
įvar̃gti NdŽ, DŽ1; N, M
1. intr. KŽ smarkiai pavargti, pailsti: Įvar̃go brolis dideliai, kol atvažiavo blogu keliu J. Neįvar̃k labai šiandien, rytoj reiks didelė kelionė keliauti Š. Par dieną, kol nusikasiau lig Plungei, gerokai įvargáu Slnt. Įvar̃gusi buvau dikčiai Varn. Tep įvargaũ, tep įvargaũ, kad rankos kojos dreba Mrj. N’išpasakytai įvargaũ su tais vaikais Gs. Įvargęs naktį kūnus belaidodamas, kaži kumet atgulė pakaičio savo pastogė[je] M.Valanč.
| Pareini, rūpi pasėdėt – rankos invar̃gsta Aln. Nelaikyk krapšo, įvar̃gs rankos Rdn. Lakstyk basa, tai ir kojos įvar̃gs Slm. Įvargusios akys nebesekė rankraščių A.Vencl.
| prk.: Ranka įvar̃go (nesinori nieko daryti), nėko [girtuokliui] nebdaro i nebsako Krš.
| refl. Š, KŽ.
| impers.: Kaip tenai skalbti įvar̃gdavos! Krš.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Kare buvo, didliai įvar̃gęs buvo žmogus Sd. Išganytojas tuokart turėjo tikt trisdešimtis trečius metus amžiaus savo, bet didžiai įvargęs bemokydamas žmones senu rodės M.Valanč.
3. tr. sunkiai uždirbti, užvargti: Kiek žmonys vargsta, kol įvar̃gsta, kol uždirba turtą Ms.
išvar̃gti Rtr, KŽ, DŽ1
1. intr. Sut netekti jėgų, labai pavargti: Išvargaũ, paklibėt negaliu Klt. Aš, matai, buvau išvar̃gęs, nemiegojęs Žr. Būsi išvar̃gęs iš darbų – užmigsi, nebjusi Kl. Šitiek kelio stačiom – išvargsti̇̀, pabaiga Slk. Jaučiausi išvar̃gęs iš kelionės NdŽ. Vaikščiok i vaikščiok, kaip išvar̃gsi, geriau miegosi Rm. Žvejai išvar̃gę, keturias paras buvo int jūra Plng. Vakare atsigulu, noriu miego pardien išvar̃gęs Kp. Ing vakarą ižvargsti̇̀, kap paršas inlendi ing lovą Drsk. Pas uogas kažkap daugiau išvargsti̇̀ Vrn. Išvar̃gusį geltonoja nuo kiaušinienės gali stvert Klt. Jau jūs gulit kap pėdai vakare išvar̃gę Srj. Jei šitoji (Marija) tave užturės, tad neparpulsi, jei tave toji apgins, tad neižgąsies, jei tave pralydės, nėmaž neižvargsi DP400.
| Suremta dieglių, [motina] klajojo išvargusiu žvilgsniu po kambarį S.Zob.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Labai buvo baisiai išdžiūvusi, išvar̃gusi Žd. Iš plieno (nelaisvės) išvar̃gęs grįžo Dglš. Jis (V.Krėvė) buvo išvargęs, susenęs, apsirengęs kaimiškais kailinukais rš.
| Jose (duryse) pasirodė nedidelio ūgio, išvargusio veido moteris rš.
3. tr., intr. NdŽ vargstant išgyventi, išbūti: Sunkiai, vargingai gyvenom, teip ir išvar̃gom Kvr. Varge palikau mažas, be tėvo reikėjo išvar̃gti Žlb. Ižvargsi̇̀ žiemą, bus lengviau Drsk. Ką padarysi! tuos metelius kaip nors išvargsime LzP. Gal ir išvar̃gsma šią žiemelę KlbII7(Lkm). Tą vasarą išvar̃gom, pradėjom pragyventi Vn. Gal kaip išvar̃gsma tus metus, kitą metą turėtumiam į savo [trobą] įeiti Rdn.
4. intr. kurį laiką kankintis: Išvargáu aš ilgai su ta koja Trk.
5. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Dešim metų išvargaũ su besispardančia karve Krs. Pati papuolė, vienas [vyras] su vaikais penkius metus išvar̃go Krš.
6. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Visus metus ten išvargaũ Š. Tuos tris metelius reikėjo [pas ūkininką] išvar̃gt Slv. Kap aš dar tris savaites išvargaũ, tai sakiau ir gyva neliksiu Pv.
7. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Jau ji išvar̃go savo dienas, visus savo vargus Š. Ai vargios vargios mano dienelės, kada aš jas išvar̃gsiu JD31. Vargom vargom, išvar̃gom, ir išejo gerai Sd. Paaugo vaikai, išvar̃gov, daba nė kokios bėdos Lnk.
| refl.: Dideliai vargau ir išsivargáu – dabar gerai gyvenu Vkš. Kada išsivar̃gs tas žmogus Dg. Vargstu vargstu, kada aš čia išsivar̃gsu Rdn. Vargo, kol ten (į dangų) išsivar̃go Krš.
8. tr. K, BŽ82 baigti, iškęsti (vargą): Jau, rokuok, pusė vargo i̇̀švargta Skdt. Išvar̃gom visa, kas buvo LzŽ. Mano darbas, mano vargas, aš išvargaũ Adm. Kumet būs galas varguo, kumet reik išvar̃gti End. Ko mun dabar nedžiaugties: vaikai paaugo, esu savo vargą išvargusi Vkš. Septynių metų mirė, jau visą vargą išvar̃gęs (paūgėjęs) Rdn. Ot vargo tai turėjau daug, o kad ne tėvulis, tai nežinia kada būčia tą vargą išvargęs V.Piet. Oi varge varge, vargeli mano, ir kada aš tave jauna išvargsiù? DrskD214. Kad aš užaugsiu, bernytį gausiu, tai vargužį išvargsiu NS285. Kai atsigulsi krikštan suolelio (mirsi), tada išvargsi̇̀ didį vargelį (d.) Tvr. Kiek vargelių išgivargai̇̃, kolei mane užauginai (rd.) Jž. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio kalaviju nesukaposi – mano vargelis, tetužėle, neišvargstamas V.Krėv.
9. tr. vargstant ką pasiekti, padaryti, parengti: Čia cielas gektaras buvo [šlapios pievos], tai kolei išvargsti̇̀ (nušienauji) Vdn. Skalbiau visą pavasarį, i šiaip teip išvargaũ Jrb. Jau duktė išvar̃go duoną, t. y. išminkė J. Aš tuos skyrius visgi išvargaũ tris ar keturis rušiškai Žž. Kad ana kaip norintais tus aštuonius [skyrius] išvar̃gtų! Krš. Kažin ar aš kada išvargsiù šitą savo žodyną Š.
| refl. tr.: Tai ir jūs išsivar̃got sau naują butą? Vrn. Šitą laipsnį tu kruvinu prakaitu išsivargai rš. Vargau vargelį visas viekelis, ir išsivargaũ šelmį bernelį (d.) Ndz.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis išauginti: Par žiemą tas karves išvar̃gsma – parduosma Rdn. Čia mano išvargtà karvė, aš ir pasimsiu Skdt. Gal išvargsi̇̀ tu juos, šituos paršelius Klt.
| refl. tr.: Vaikus visus išsiauginau, išsivargaũ Prn.
10. intr. Up išsistovėti, išsigulėti, išsiklojėti: Lentos jau išvargusios – antrus metus gulia padėtos Rs. Šitos lentos tikrai jau netrūkinės: lentpjūvėj jos kiek gana išvargo Prn. Baldam reikia išvar̃gusio medžio Brb. Linai da neišvar̃gę, spalio nemeta Ll. Jau išvargę linai: reik kelti Šts.
11. intr. Trg patirti neigiamą poveikį, būti ilgai neigiamai veikiamam: Čia išvar̃gęs (išlytas) šienas, greit išdžius Mrc. Tas šienas toks išvar̃gęs, turėtų negest Snt. Elksnyne šienas labai išvar̃gęs Gs. Rugiai tep išvar̃gę, laikas pjaut Alk. Kol buvo naujos, sandarios durys, o dabar išvar̃gusios, šaltis eina Erž.
nuvar̃gti KII117, K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; Q8, SD188, H, H153, R, MŽ, Sut, N, M, L, LL324
1. intr. LL240 netekti jėgų, nuilsti: Nuvargstu, pailstu SD231. Aš nuvargaũ šiandien dirbdamas, eidamas J. Daba nėko nebdirbk, i teip nuvargsti̇̀ Žeml. Jug esi par savaitę nuvar̃gęs su darbais Plt. Pajudu kiek, tai tik nušylu, nuvargstù, i viskas KzR. Regis, i nuvar̃gęs, i nemiegojęs, muzika aždūduos – kojos pačios eina, nejauti žemės po kojom Švnč. Katras nuvar̃gęs, tas noria miego LKT312(Rk). Visą dieną dirbu, nuvar̃gus ateinu ir atsigulu Lel. Jau nūvar̃gusi teip, kad šiaudas po kojų velas, i gali virsti Varn. Vakarais, nors kaip būtų buvęs nuvargęs, brostveles atkalbėti gebėjo M.Valanč. Baisiai nuvargsti sėdėdamas [prie ratelio], jeigu gauni išeiti vakare ar dieną – atsigauni (kalbėjo moteris) Sk. Nuvar̃gus, nėr kada ką pasidaryt, stuba kai kiaulininkas Jrb. Žmonys be miego buvę labai nuvargę ir prie to dar su bizūnais buvę tankiai čestavoti Sln. A tu nuvar̃gęs, a tu nenuvar̃gęs – be dainos nebuvom Jnšk. Tu mano motynėlė, močiutė sengalvėlė, gana pailsai, gana nuvargai̇̃, lig mane užauginai JV1017. Eikit manęsp visi, mielieji darbinykai mano, kurie nuvargot dirbdami toj vynyčioj mano MP94. Ten (po mirties) neteisingi nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra V.Krėv. Kiaulė teip priėdė, kad nuvargo, atsigulė ant šono ir ėmė sunkiai kriokt LTR(Ant).
| Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau V.Krėv. Kitą kartą taip rankos nuvargsta, kad ir skarelę sunku užsirišti J.Marc. Neberymok ant rankelių, nuvargs tau rankelės LTR(Pg). Man visi pašaliai (sąnariai) nuvar̃gsta, aš noriu miegoti i miegoti Yl. O buvau greitas ir nemaniau, kad in senatvės kojos mano nuvar̃gs Upn.
| Žiemelis (vakarų vėjas) puta par pietus, vakare ans nuvar̃gsta Prk.
^ Nuvargaũ kaip rugius pjovus Dbk. Nuvargo kaip pas mergas LTR(Jnš).
| refl. impers.: Apie namus tuntuojant labai nusvar̃gsta, rūpi pasilsėt Sld. Nusvar̃gt tai nusvar̃go, ale ką padarysi, kap atsigulsi, i atsigulta Švnč. Dienos laike važiuojant [traukiniu] taip dideliai nenuvar̃gstas Krš.
2. tr. nuvarginti, nuilsinti: Galvą nuvargęs J.Jabl. Jau priverčiau patalų pilną lovą, o vis skundžiasi šonus nuvargęs A.Gric.
3. intr. sumenkti, išsekti, sunykti: Dieną dirbo, naktį mokės, i dabar nudžiūvęs, nuvar̃gęs Grž. Neatrodo teip senas, ale toks nuvar̃gęs Yl. Arkliukai buvo labai silpni, nuvar̃gę, mažai tų pašarų buvo Sk. Ienose įkinkyta bloga, nuvargusi kumelė rš.
| prk.: Ilgai dirginami organai ar audiniai nuvargsta V.Laš. Ans toks tebuvo nuvar̃gęs upalis, tai iškasė kanalą Pln. Nuvargusios kaip ubago terbos LTR(Grk).
4. intr. prastai išaugti, nuskursti (apie augalus): Tos bulvės mūsų i nuvar̃gusios, reiks salietruot Jrb.
| part. praet.: Vienam šone kopūstas nuvargèsnis Plv.
5. intr. SD193, LL325 nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Jau buvom nubiednę, nuvar̃gę, negali čia viską išpasakoti Šts. Liūdni laikai tokie buvo, žmonys nuvar̃gę, nubuvę Sd. Nuvar̃gę dvarininkai buvo tę Žg. Tie vaikai visi tokie nė[ra] jau teip gatavai nuvar̃gę Pln. Del kelių kapeikų aš nepralobau, nė nenuvar̃gsiu Gs. Manęspi sueikitės, kurie este apsunkinti, nujievargę, ištroškinti, manimp ataušinsitės KN186. Anas dėl mūsų nuvar̃gusių žmonių ir dėl ižganymo mūsų teikės nužengt ižg dangaus DP5. Pagivyzdėk, Pon’, meilinga akia savo ant žmonių, badu nuvargusių MKr42. Kokieg tenai prajovai bus, kad teip daug kunigaikščių, karalių, ciesorių, monarchų akyse visų žmonių ir angelų stosis nuogi, virpėdami ir ižgąsčio pilni, be pompos ir be vieno tarno mažiausio, patys, nuvargę, nuog visų prastoti, po akimi ano dangujęjo teisaus ir vis reginčio sūdžios DP8. Dvasia Viešpaties … nusiuntė mane … apisakyt išliuosavimą kaliniamus ir šviesą akliemus, nuvargusius išleist and valnasties, apisakyt mieluosius metus Viešpaties Ch1Luk4,19. Darbininkas artojas, jei per nesitikėtą kokią nelaimę arba per neužderėjimą javų nuvargtų, tuojaus gaus pagelbą pas savo prietelius Rp.
| Kalbai ir dvasiai sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė A1883,90.
^ Kušančiasis prakunta, slinkasis nuvargsta S.Dauk.
6. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi: Taip i nuvar̃go taip skersoms į viens antrą žiūrėdami Akm. Aš nebžinau, kaip dabar bereiks nuvargti, kaip bereiks numirti Slnt. Tat jau gyveno, vargo i nuvar̃go savo amžių Pln. Reik išvargti, reik tą amželį nuvar̃gti, pabengti i munie, i visims End. Kaip aš nuvar̃gsu, kaip negalėsu [dirbti] Krš.
ǁ refl. ilgai vargus nusibaigti: Ka nėko nebūčiu turėjusi, būčiu nusivar̃gusi Rdn. Gal teip nusivar̃gsim, nieko nesulauksim Ėr. A išsivargsu, a nusivar̃gsu – viens iš to dvejo Rdn. Tėvas nusvar̃go dusu, ir ašiai nusvargsiù Adm. Šuo vienu sykiu nukentės savo, bet Juozas ilgai, rasit, vargs, kol nusivargs LzP.
| prk.: Vargo ta Lietuva i nusivar̃gs kumet Krš.
7. refl. tr. baigti kęsti (vargus): Nusivargęs vargus N.
8. tr. NdŽ vargstant ką nudirbti, padaryti: Kol žmogus visus laukus nuvargsti̇̀, ir pečiai supunta Krtv. Viena tokius plotus linų nuvargaũ, nulinkesčiavau Ds. Reikėta gi mūsų sklypelį nuvar̃gtie Skp.
| refl. tr.: Viską nusišveičiau, nusivargáu, švaru Krš.
9. intr. išsistovėti, išsigulėti: Jeigu iš nenuvargusių lentų suklosi grindis, tai tik vieni plyšiai bus Rs.
pavar̃gti, -sta (pàvargsta Rod), -o K, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; SD192,115, H, R, MŽ, D.Pošk, Sut, N, Ak, M, L
1. intr. LzŽ netekti jėgų, pailsti: Perdien sodinom bulbas, tai pavar̃gę kap autakojai Dsm. Lietus, griausmas – burnosą užsiskleidęs i kenti, miegti pavar̃gęs [naktigonėje] Pšš. Ale pavargaũ [pjaudamas rugius] nuo saulės ligi saulės Krk. Pavargsti̇̀ viškum [ausdama], rytą atsikeli ir vėl eini Kpr. Duodi duodi su kultuvėm (kočioji drabužius), tai pavargsti̇̀ PnmŽ. Pavargsti̇̀, toli kad reik vaikščiot Erž. Kelionėje pavargęs LL319. Pareisi rytą, ka nebnorėsi nėko, tiek pavar̃gęs būsi Lk. Kad ir pavargstù, vėl atsilsiu ir einu darban Krs. Nuleipai pavar̃gusi ir gulk, atilsėk J. Seniau linksmesniai žmonės būdavo, nu, matyt, ne teip pavar̃gdavo Kp. Pavargtū̃te perdie pagrėbę Ad. Pasėdžiu – pavargstù, ir gulėt pavargstù, jau nestipri visai Pv. Pri darbo tiek neliūb pavar̃gti, kiek dabar pavargstù atsisėdęs Sd. Kai pavargstu, tai man visus sąnarius maudžia KlbXXX(1)37(Rdm). Niekas tave neatjautė tarnaujant – a tu pavar̃gus, a tu ką, tiktai dirbk Pšš. Vienoj rankoj sviestas, kitoj rankoj kiaušinių kašelė – eini ir nepavargsti̇̀ Tvr. Pavargstù, akis biškį sudedu, šviesu pasdaro Sdb. Aš visą naktelę akių nesudėjau, pavargaũ, ė reikia krutėt LKKXIII117(Grv). Pavargaũ: parejau dūšią rankoj nešdama Pv. Jau sunku, pavargaũ: ir petys sopa, ir ranka sopa Nmč. Pavargsti̇̀, nuilsti, ir niekas nebemiela Šmn. Jaunas pavargsti̇̀ ir vėl greit pasilsi Pl. Jau ana pavar̃gusi, susirūpinusi, gal burną išgėrusi buvo, užmigo smarkiai Varn. Kartais prigulu pogulio, kai pavargstù Krs. Dirbi – pavargsti̇̀, valgai – pavargsti̇̀, atsiguli – pavargsti̇̀, pavar̃gęs i pavar̃gęs Erž. Marti tura niekada nepavar̃gti ir [visada] galėti Krš. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę V.Krėv. Šv. Mykolai, nepavargstąs apgynėjau žmonių Dievo! brš. Pagaliau žirgas teip pavargo, kad negalėjo net pasijudint ir sustojo LTR(Aln). O arkliukas toks mažučiukas, pavar̃go, nebegalia pavežt Pnd. Kad ir važiuoja kasdien, vis tiek arklys gražus ir nepavar̃gęs Skp. Kad dykesniai arkliai, tai važiuodavom [į bažnyčią], o kai arkliai pavar̃gę, tai tada pėsčios [eidavom] Šmn. Miške kiaulės pavar̃gę gulia kaip lapai Slm. Tie mažiukai ėriukai i pavar̃gsta – nešam juos Pšš.
| Suki ir suki [girnas], viena ranka pili [grūdus], kita suki, da apmainai ranką, ogi pavar̃gsta rankos Kp. Kol išdaužai tais spragilėliais tu tu tu, tu tu tu, rankos pavar̃gsta Mšk. Kai daugiau pasėdžiu, kojos pavar̃gsta Vlkv. Kojėms nebgaliu, o ka atsisėdusi, kojos nepavar̃gsta Yl. Rankos nelabai stipros, kojos irgi greitai pavar̃gsta Ob. Teip pavar̃gsta akys, nieko nesimato, kaip par dūmus Kvr. Gal ir geri akuliorai nebe ką rodytų, kad akys jau pavar̃gę Kp. Ir pavargo galvelė nuo sunkaus rūpestėlio LTR(Dkk). Vakar buvau drūtesnė, jau pavar̃go galva Gg. Pavargo mūsų kojos, pavargo mūsų širdys be Nemuno pakrančių, be tėviškės kelių B.Braz. Jo balsas buvo prikimęs, pavargęs J.Balt.
^ Pavargaũ, net akyse raibsta Msn. Pavar̃gęs kai šuo LKT125(Bt). Pavargaũ kap šunelis Mrj. Pavargaũ kai rugius kirtęs Sdr. Pavargaũ lyg kalnus vertęs, medžius rovęs Dkš. Tei[p] pavargau, rodos, kalnus verčiau LTR(Šmk). Šoki šoki [vakarėlyje], pavargsti̇̀ kaip šieną pjaudamas Antš. Pavargaũ kaip akmenis ritinėjęs Grk. Pavargaũ kap jautį į kalną nešęs Vlkv. Pavar̃go kaip varlę į kalną ginęs Šv. Dėl kvailos galvos kojos pavargsta LTR(Vdšk). Šuo kada lo[ja], nepavar̃gsta nėkados Kltn.
| refl. impers.: Senam nebė[ra] pilnos sveikatos, pavar̃gstas Pvn. Senatvia – pavar̃gstas Krš. Senas daiktas, juo pavar̃gstas Krš. Pavar̃gstas i su mašina važiuojant Krš.
2. tr. nuvarginti, pailsinti: Rankas pavargaũ Rk. Taip nesėdėk – kojas pavargsi J.Jabl. Kojas, galvą pavargau J.Jabl. Ir mes dažnai pavargstame kūną ir dvasią A.Sm. Grįšite namon pavargę kūną, tačiau pakilę dvasią A.Sm.
3. intr. Q40, H156, R, R32,362, MŽ, MŽ42,486, Tat, ŠT327, Kin nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Turtingasis veik gal pavar̃gti K. Jis visai pavar̃gęs KII286. Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo toks pavargęs, kad vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų J.Balč. Pirmiau gerai gyveno, dabar pavar̃go Vlkš. Pasunko čėsai, ir todėl pavar̃gome J. Į pradžią gerai buvo, o paskui pradėjo gert i pavar̃go Smln. Kai piningų vertė nukrito, miesčionys pavar̃go Plšk. Gyvenę du kaimynu – viens turtingas, o antras pavargęs BsMtII194. Ir atsitiko, kad tėvas Karnelis pavargęs begaspadoriaudamas I.Simon. Anas jį padarė pavar̃gusį Pb. Pavargęs butelninkas su savo pačio dukterim bei sūnumi gyveno LMD(Gumbinė). Kitas pavar̃go, kitas pralobo su ta šmukleryste Pgg. Dar kur tėvų pavar̃gusių būta, tai vaikai geresni buvo Ml. [Daukantas] mirė beveik nieko neturėdamas, visai pavargęs M.Birž. Pavar̃gus pavar̃gus žmonelė, skuduru galvą apsisupus Skr. Pavargusių penėtuvė SD365, Sut. Girdėjai, ką bylojo ponas tamui pavargusiam žmogui MP77. Eš esmi vyras pavargęs, kursai rykštę jo keršto regėti turiu BBRd3,1. Neprastok prieteliaus pavargusio, jeib su juo gautumbei džiaugtisi anam gerai pasivedant BBSir22,28. Nesang aš rudulis ir pavargęs esmi, nuog visų žmonių apleistas PK77. Štai mes pavargusios žmonės, o nupuolęs sutvėrimas tavas PK26. Girdėjom apie mūsų mielą Poną Jėzų Kristų … daug stebuklų dariusį ir visokias pavargusias žmones, jop šaukiančiąsias, pagelbėjusį BPII5. Čiag jau pavar̃gusi moteriškė galėjo abejot apie tai, ką pirm nuog žmonių girdėjo apie Viešpatį DP116. Kada žmogus pavargsta, tada jis išmoksta, kaip Dievo prašytisi, kaip griekų liautisi BPII478. Tikėjimas pavargusių jų neprapuls ant amžio Mž522. Darykiat tiesą pavargusiam ir siratai bei pašokiat pavargusiam ir pristokusiam BPII502. Ar didis darbas yra poterėlių sukalbėt, duonos riekelę pavargusiam duot, dienelę kurią pasnykaut? SPI367. Buvo kolūkelis pavar̃gęs Krž. Hemath ir Arpad (miestai) pavargo, anys nusigando BBJer49,23.
| Tasai gražus ir brangus vardas mumus žmonėms tiekam dera, jog ne liežuvis, nei širdis mūsų šiame pavargusiame gyvenime vis negal atsiekti BPI135.
| Didžiai pavargęs daiktas yra visų žmonių gyvenimas nuog užgimimo iš kūno augyvės iki ing žemę pakasti tampa, kuri mūsų visų augyvė yra BPII104. Lapės tur duobes ir paukščiai tur lizdus po dangumi, bet sūnus žmogaus netur galvos savo kur pakišti. Bet Kristus tyčiomis tokiu pavargusiu būdu norėjo pirmąjį kartą svietui pasirodyti BPI9.
^ Kas vogs – nepralobs, kas ars – nepavar̃gs Pln. Kas ars, tas nepavargs S.Dauk. Dirbsi – nepavargsi, vogsi – neišloši LTR(Grk). Ardamas nepavargsi, vogdamas nepralobsi LTR(Šl). Ožka – pavargstant, ožka – pralobstant J.Jabl. Kaip pralobsim, tai giedosim, kaip pavargsim, tai beverksim M.
| refl.: Regėk, o pavargęsis žmogau, meilę maną prieš tave DP206.
4. intr. sunkiai skurstant pagyventi: Pavar̃gom, arkliai labai dvėsė, matėm vargo Adm. Man rodos, tegu pavar̃gsta: visi prabūva [armijoje], prabus i jis Mžš. Tas šešias savaites pavar̃gom, nenorėjėm toliau, bijojėm, ka neišvežtų į Vokytiją Lž. Taigi ir man, pavargus pulkelį metelių, prireikė mirti rš. Pavar̃gt tai pavar̃gom ir alkani buvom Smln. Šeimyna didelė, tai pavar̃gom Adm. Nu i teip ana pavar̃go pusantrų metų i numirė Krt.
5. intr. turėti kiek rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Ir tėvai pàvargsta, ir jis pàvargsta, kolei išsimokina Dbč. Gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai LTR(Brž). Tepavar̃gstie, žinos kaip gyventi Krš. Nu tai jie teip jau pavar̃go, kol susirado [nuotakas] Pn. Da pavargaũ dikčiai: buvo Prienuose teismas keturis kartus, Marjampolėje – du kartu LKT231(Prn). Pavar̃go su [paralyžiuota] motka dukteres Drsk. Jau katros motriškos vienos buvom, jau reikėjo gerai pavar̃gti Yl. Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Mair.
^ Dabar pavargsma, paskiau turėsma Up. Pirma reik pavar̃gti, tai po tam džiaugties Ldv. Be aukso apseisi, bet nemaža pavargsi KrvP(Mrk). Nepavargęs nebaigsi vieko Švnč.
6. tr. iškęsti, iškentėti (vargą): Dar tu pavarki didžio vargelio (d.) Kp. Jos ryteliai nemigdyti, o vargelis nepavargtas KrvD161. Kad išeitų tėvutėlis, man vargelio pavargtų̃, kad išeitų motinėlė, mane gailiai apverktų (d.) Sug.
7. intr. būti menkam, blogai išaugti: Miežiai truputį pavargę Trs. Mažesnis augalėlis – pavar̃go Dg.
8. intr. kurį laiką klojėtis (apie linus): Ar linai dar neužtektinai pavar̃gę? Skr.
parvar̃gti intr. NdŽ, Pg sunkiai, vargingai parvykti, parkeliauti: I jojau, i varinas [senu arkliu] ejau, šiaip taip parvargáu Pvn. Vis šiap tep parvar̃gsim namo Al.
pérvargti Š, DŽ1, KŽ, pervar̃gti NdŽ
1. intr. per daug nuvargti, pailsti: Pérvargau, kol šitą ložę išpjoviau Sdk. Pérvargau, kol atatęsiau namo karvę Skdt. Eini vakare namo, pérvargęs, valgyt nebegali Kvr. Pérvargau pérvargau, par naktis in [ligonės] lovos riūčiu Slk. Aš párvargusi, aš tris naktis nemiegojau Rdn. Dabar mes parvar̃gę, akys merkias – ką gi te senas žmogus prie televizorio bekarksosi Mžš. Parvar̃gęs miega kaip užmuštas Mžš. Kai pérvargstu, tai ir šnekėt tingiu Sdk. Bijau, kad nebūtum parvar̃gęs, sušalęs Krs.
2. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai išbūti, pragyventi, prakentėti: Per žiemą šiap tep pérvargom senose stubose Gs. Aš praėjusią naktį šiaip teip pérvargau Pc. Vis kaip vargsi, teip pervar̃gsi, kad ir be lubų [gryčia] Slm.
^ Jei gyventina – pergyvens, jei vargtina – pervargs PPr115.
3. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, nepatogumų, pravargti: Dabar jiedu pervargo visus metus BsPIV72(Brt).
4. tr. perkęsti, ištverti, atlaikyti: Vargau vargau, šiap tep pérvargau tą ligą Vrb. Anus karas perejo, pérvargom viską, ir va, nū gyva Sn. Per karą kiek pérvargom, kiek matėm visko Brb.
5. intr. per ilgai gulint susigadinti, persiklojėti (apie linus): Linai begulėdami pérvargo Žlp. Jau párvargę linai, valakna lūžta Ll.
pravar̃gti NdŽ, DŽ1, KŽ; LL182,186
1. tr., intr. J, Ad vargstant prabūti, pragyventi: Kap aš pravargsiù viena, die Drsk. Pravargsti̇̀ dienelę, ir gerai Dkš. Peržiem pravar̃gsim, tuščia jo Pv. Su juo gražiai gyvenimą pravargom S.Zob.
^ Jei gyventina – pragyvens, jei vargtina – pravargs S.Dauk.
| refl.:
^ Jei gyventina – prasigyvens, jei vargtina – prasivargs LTR.
2. intr. Dj kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Keturius metus pravar̃go su ligoniu Krš. Su karve būtau pravar̃gus Drsk. Pravar̃go dvidešimt metų i metė [vyrą] Pj. Pràvargta [kelionėje], ir nieko neapsipirkau DrskŽ.
| refl.: Per naktį prasivargaũ, ir gerai Prn.
3. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Aš čia pravargaũ, pradirbau, – kap čia dar uždėt kitam tas sunkumas Dg. Ilgus metus pravar̃go, nieko gero nematydamas Sb. Mokytoju pravar̃go penkius metus, nuejo į pabriką, daba ponas Krš. Pravargsi̇̀ nuvažiavęs dvi dienas ir kažin ką atsiveši Slm.
4. tr. prakentėti, atlaikyti: Teip reikia pravar̃gt daug vargų Ėr. Karus pravar̃gom, ir vėl gerai Dkš. Vargau aš gyvenime, net keturis karus pravargaũ Upn.
5. intr. sunkiai prasikurti, prasigyventi: Buvo pravar̃gę jau, pragyvenę, bet sudegė Šts.
6. intr. sumenkti, sunykti: Pravar̃gs mano namai [be manęs] ir mano kiemas DrskŽ.
privar̃gti Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, LL92
1. intr. J netekti daug jėgų, priilsti: Privar̃gsta šienautuvis per visą dieną LzŽ. Privargaũ, net akysu žalia, tamsu Plš. Teip privargaũ, kojos tik riečias Žl. Vargau privargaũ, nor ausį pjauk Slk. Privargai̇̃, vaikel, visą dieną an kojų Krč. Privargaũ, šlapias visas Ob. Oi kad privargaũ, ir akys aptemo, reikia pasiulsėt Rk. Einu kaip virvė paskui ratus privar̃gus Slk. Einu einu (dirbu) viena, privargstù, niekas nepadeda Klt. Privar̃gdavai pardien, grėbi šieną, visa Č. Ojė ojė, kiek aš privargau tą dieną! Šk. Po tokio darbo ne dyvas ir privar̃gt Sv. Nueinu prie durų, sugrįžtu privar̃gus Lel. Būdavo, an pečiaus užlipa [bobutė], ojojoi, sakant, kaip pridusau, privargaũ, misliau, kaipgi čia galia būt, an pečiaus užlipt ir privar̃gt Kp. Pačiudu dirbsiatav, privar̃gsiatav Brs. Baisiai privargau su tom bulbom KlbVI102(Mlk). Kas čia yr, kad privargstù šiemet Sdk. Jau Amilia privar̃go prie šieno, baisiausia privar̃go Slk. Darbe privar̃gęs, jam neberūpi kad gal niekas Skp. Tolybė tie cukriniai: privargsti̇̀ tuo nuėjimu, ne tuo darbu Mšk. Bais bagoti tie broliai buvo, privar̃gsta, būdavo, pinigus beskaitydami (iron.) Svn. Vargšelės [bitės] taip privar̃gusios Všv.
| Po vakarienės mes abu su tėvu einam gult: rankos privar̃gę, noris pasilsėt Ukm. Davė rankon kokia sopė, rankos nėr, privar̃gsta ranka Klt. I tas plūkimas [linų] kaip sunku – rankos privar̃gsta Škt.
^ Arklys ir tai privar̃gsta, o žmogui nėr ir dyvo Trgn.
| refl. impers.: Prisvar̃gsta i vaikui pardien – eina eina Klt. Prisvar̃go, kojos sopa Slk. Prisvar̃go jau, nedaturėsme Mlk. Jau kaip prisvar̃gsta prie šieno! Slk.
2. intr. pakankamai, daug patirti skurdo, sunkiai gyventi: Privar̃gom mes padegę LzŽ. Mama privar̃go viena [tėvui mirus] Všv.
| prk.: Jau kiek privar̃go Lietuvelė, kiek visa ko primatė Krš.
| refl.: Prisivar̃gę, prisikentėję par visą šį gyvenimą, numirė A.Baran.
| impers.: Kap jau prisvar̃go [pirkiai sudegus] Žrm.
^ Jei gyventina – prisigyvęs, jei vargtina – prisivargs B.
3. intr. daug, ilgai, pakankamai turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Labai privar̃gom su tom bitelėm Kp. Privargaũ su tom bulbom Vdn. Atameni, kiek privargai̇̃ su maniem, kol atejom namo Aln. Kiek privargsti̇̀, kol paršus užaugini, kol juos reikia skerst Jrb. Nabagė! kiek tu privargai, pakol prilipei lig viršūnės, ir kas iš to naudos? Blv. Anys ir užmigo privar̃gę Ker. Kiek [tam žmogui] teko prišalti, privargti, kol pasiekė miestą rš. Kiek aš tų maišų prikilojau, kiek mano pri̇̀vargta Pg. Kiek ana privargo až savo seserų KlbIV80(Mlk). Kiek privargaũ až tavęs Dglš. Daug privargsta mūs berneliai, kol suranda sau mergelę LTR(Brsl).
4. intr. daug, pakankamai sunkiai, vargingai dirbti: Kiek tos motinos privar̃gsta, nėkas tiek neprivar̃gsta Sd. Kiek aš beprivargaũ, vyras tai nepadėjo Č. Kūlėm naktim klaimuos, Jėzau, mes va tokio amžiaus kiek privar̃gę Kp.
| refl. KII117, K: Gana šiandien prisivargom N. Kiek ta jo motina prisivargo po tuos laukus J.Paukš. Juk permier mes, bėdžiai, ant laukų prisivar̃gom K.Donel.
5. tr. S.Dauk prikęsti, prisikentėti (vargo): Privar̃gti vargo NdŽ. Aš nesu nėkame tarnavusi, aš tiek vargo esu privar̃gusi Trkn. Daug vargelių privargau NS181. Sakau: kas pri̇̀vargta, tai ne Dieve duok! Snt.
| refl. tr. S.Dauk: Savo vargo prisivargstu aš ir be jūsų vargų J.
6. tr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi, išvargti: Dar̃ gyvenimas mano pri̇̀vargtas Kpč.
suvar̃gti K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. L netekti jėgų, pavargti, pailsti, nusikamuoti: Suvar̃gsta žmuoj an senystos LzŽ. Suvar̃gsta ana lig ašarų Vdk. Bevažinėdama teip suvargstù, kad nebesinori nieko Krs. Parvažiavau teip suvar̃gus, teip suvar̃gus – niekas nedaryta Mžš. Suvisu dar nesuvargaũ Šlčn. Ejom nuo Aknystos, suvar̃gom, subuvom Kvr. Sudulkėję baisiausiai, suvar̃gę važiuo[ja] Pln. Sugrįžo visas suvar̃gęs, prisikamavęs, bet linksmas Krs. Jis (elgeta) buvo labai suvargęs, tai atsisėdo netoli dvaro namų pasilsėt LTR(Šil). Vakare labai suvar̃gus buvau, neparvedžiau avelių Šd. Lietuviai, keliu suvargę, pirmu gurti, paskuo šalin skrieti pradėjo S.Dauk. Daba[r] žmonys suvar̃gę su tais valdiškais darbais Krž. Vargšai bėgo tokie suvar̃gusys Pln. Vaikai savo vargais suvar̃gę Grd. Pagaliaus vienas nestengdamas vis apgalėti, suvargęs namų kerštais, įpuolė į rūpesnį ir mirė S.Dauk.
| Nebeištariu, liežiuvis suvar̃go Sdb. O dabar kojos ir apent suvar̃gusios, senatvia jau Trkn.
| prk.: Vis išmetę, suvar̃gę dabar vyrai (juok.) Rdn. Pri kaimynų suvar̃gsta (įsigeria) karts vyraitis (juok.) Rdn. Ans protingas, tik su toms motriškoms suvar̃gęs (keičia žmonas) Plt.
suvargtinai̇̃ adv.: Nesuvargtinai̇̃ gal pareiti par visas bredmas sausu laiku Lk.
2. intr. išsikankinti: Skrandį operavo, didliai esu suvar̃gusi, sukentėjusi Yl. Rodos, negalėjau atsikelti atsisėdusi, tiek su strėnoms buvau suvar̃gusi End.
| refl.: Erkė galia įsisurbties – i tau blogai, susivar̃gsys! Krš.
3. intr. LL317,326 pasidaryti neturtingam, nuskursti, nusigyventi: Troba sena buvo, suvar̃gę tokie atrodėm Šts. Ta muno vaikas vis suvar̃gusi ir suvar̃gusi, nėkaip nepragyvena Užv. Dár nesuvargaũ Šlčn. Te jau toks suvar̃gęs bajoras, šlėkta buvo Sb. Jis taip suvargęs buvo, kad jau neturėjo nė ką pavalgytie (ps.) Brt. Aš visiškai suvargau, nebeturėjau nė kuo užsigavėt LTR(Grk). O tas Simas, jau brolis, kur pasiliko ant seno gyvenimo, suvargo ir subiednėjo taip greitai po atsiskyrimo DS217. Šį metą esu tiek suvar̃gusi nu tos statybos Tl. Po jų valdžia miestas povisam suvargo Jrk. Ieškojo savo suvargusių brolių ir mėgino juos ginti nuo prispaudėjų SkvApD7,27(komentaras).
4. intr. sumenkti, sunykti, nusilpti, išsekti: Po bėdų ir jis jau suvar̃gęs Mrc. Pasenę žmonys suvar̃gę LKT108(Tt). Jis toks suvar̃gęs yra, toks susilenkęs, susirietęs, gaila žiūrėt Jrb. Parvasar labai stipri buvau, o ant rudenio vėl suvargaũ Krs. Suvar̃gęs žmogus, labai negirdžia Bsg. Kai[p] aš suvar̃gus, tei[p] ta troba suvar̃gus Pžrl. Suvar̃go su tais vaikais beaugindama Pj. Suvar̃gsta iš jaunų dienų, pasku neturi kojų rankų Jnšk. Nuo to karto tas žmogus ėmė džiūt ir teip suvargo, kad vos laikėsi ant kojų LTR(Ant). Suvar̃gęs vaikas, suvar̃gęs, ir močia pasibaigus gatavai Slm. Ir tos kiaulės, kokios gi te, suvar̃gę visos Sb.
^ Suvargęs, sunykęs, kaip pleiskana rš. Suvar̃go, išseko kai šiekštas Ss.
| part. praet.: Mano metų daug katrų jau nebėr, o katras ir yr, tai da daugiaus suvargèsnis atrodo Ob.
| prk.: Mūs tas namas toks suvar̃gęs Vlkv. O tei suvar̃gom (didžiai įsirūpinom) su ūke: Jezau, tei atiduoda, tei ne žemę! Krš. Miestelis atrodė gerokai suvargęs rš. Suvar̃gusi žemė par kaitras, kaip pelenai, be gyvybės Krš.
5. intr. nuskursti, užnykti (apie augalus): Medis suvar̃gęs KII298. Man dar tas bijūnėlis yra, bet jis jau labai suvar̃gęs Jnš. Ka mat suvar̃go [gėlės], perniai nepatręšiau Sdb. Mėnulio nušviesti, tykiai stovėjo suvargę samanynų berželiai, mažaūgės pušaitės J.Balt. O pavakary jis (vėjas) tartum ir spalvas nulaižė nuo suvargusių želmenų ir miško dulksvą mėlynumą sugėrė M.Katil.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Tai totule manas, tai mieliausias, tai padabokie manų sunkų vargelių, tai tu padėkie o man jų suvargtie (rd.) Rod.
7. tr. sunkiai, vargstant ką padaryti, įsigyti: Uždirbom, supirkom, suvar̃gom visokio turto Mrj. Paki suvar̃gs, pastatis [namus], i numirs Klt. Vienas suvargaũ visus medžius iš miško Kp. Sugrėbiau, suvargau šieną Šts. Bambarduoja, griauja namus sùvargtus Gs. Daug darbo įdėjom, iki padarėm, iki suvar̃gom trobeles Vlkv. Čia valdžia nieko nepadėjo, viskas yra sùvargta žmonių Pgg. Jau ir remontus suvar̃gom Vvs. Mas neraštingi, kol suvar̃gom popierius [pensijai], praejo laiko Pvn.
| refl. tr.: Rudenį ką užsiauginsam, susivar̃gsam kokį paršą ir važiuojam į Rygą Akm. Buvau susivar̃gęs [pinigų], nusipirkau ožką Pgg. Numaus po kokį kilometrą [žąsiukai] – kol susivarysi, susivar̃gsi Krtn. Kol tus popierius gaunas, suvar̃gstas, kol tien valdininkeliai sutvarko! Pvn.
užvar̃gti Š, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. privargti, užilsti, nusikamuoti: Užvar̃gę žmonės būdavo, darbe prapuolę, ką beapsičystis Slm. Darbinykai tiej ažuvar̃gsta Dv. Ažvar̃gom abidvi su Valia, regis, visas [kūnas] kaip aptirpęs Slk. Užvar̃gsta ir tas vaikas beganydamas Krn. Tęsi tęsi, ažvargsti̇̀ ir nemiegi Ob. Užvargstù, nėra kada kur eit Drsk. Užvargaũ neišpasakytai Ktk. Ažuvargaũ suvis Dv.
| refl.: Ažsivargaũ, reikia atsilsinėt Aps.
2. tr. nuvarginti, padaryti mažai veikiančiu: Gana, nebežiūrėsiu, akys ažvar̃go Ob. Akelės užverktos, rankelės užvargtos, dėl to pažinom, kad tu siratėlė LTR(Auk).
3. intr. sunykti, sumenkti, nusilpti: Kūdikis užkvėžęs, t. y. užvargęs, į pilvą suaugęs J. Jis užvar̃gęs, jau nedaug pajėgia Kt. Ažvar̃gus Amiliutė suvis, darbuos ažsiplakus – ir namai, ir daržai, o gyvulių pulkas Slk. Ji atvažiavo užvar̃gus ir ligota Al. Kaip pati mirė, ans labai užvar̃go žmogelis Rdn. Jy te užvar̃gs, nebeažaugs sunkiai dirbdama Svn. Neažvar̃go nė vienas vaikas Dglš. Džiaugdavos gaspadoriai, kad aš (piemenė) dainuoju, linksmus piemuo, neažvar̃gęs Svn. Neturėjo ko ėsti, užvar̃gę tokie užaugo Rdn. Užvar̃gs vienas vaikas [paliekamas namie], pas’ėmiau kaiman DrskŽ. Ta vargšė, prieš laiką pasenusi, užvargusi prie darbo, svajojo apie laimę, apie meilę! LzP. Užvar̃gęs iš mažų dienų – i neatsigauna Vrn. Jis toks užvar̃gęs, mažytis Gs. Toks užvargęs, nugybęs, kaip milinė pirštinė M.Katil. Dievuliau manas, aukštulėliau manas, tai visą sa[vo] buitelę vargau vargau, kol žuvargaũ, kol nuskurau, nieko gero neregėjau (rd.) Asv. Užvar̃gusi karvė nemeta plauko Tl. Tokius užvar̃gusius [paršelius] pardavinė[ja], brokuoti kur Rdn. Lig šiol nešalta, viščiukai neužvar̃go Pc.
4. intr. užskursti (apie augalus): Kap žiūrai, tai nekas – užvar̃gę koki [lubinai] Lp. Tos bulbės užvar̃go užvar̃go, i viskas Rd. Runkeliai neva išdygo, auga, bet užvar̃gę Plv. Medeliai labai užvar̃gę Dkš. Užvar̃gusį įdiegiau medelį, o vis dėlto atsigavo Trk. Pritirta yra: noris augmenys nu to [lapų karpymo] užvargsta savo augime, vienok geros brandos gali vilties S.Dauk.
5. refl. labai vargti, sunkiai dirbti: Ką čia senims užsikvėliotis (smarkiai dirbti), užsivar̃gti Rsn.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Vargau vargau ir užvargaũ vargą, vaikas užaugo DrskŽ. Jau aš užvargaũ savo var̃gą Kair.
| refl. tr.: Varguoki, dukrele, varguoki, viešnele, kai užsivargsi didžią vargelį, tai bus raškatėlė LTR(Auk).
7. tr. sunkiai, vargingu darbu uždirbti, užgyventi: Aš užvargaũ sau tą naudą, t. y. uždirbau J. Čia mūs viskas ùžvargta PnmA. Visą gyvenimą vargsti vargsti i nėko neužvargsti̇̀ Ub. Ale bet jo ùžvargta! Lp. Tiek mano ùžvargta pinigų! Jrb. Jo pinigas ùžvargtas Aln. Niekas pinigo už dyka nemoka – reikia užvar̃gt Mžš. Užprūniji, užvargsti̇̀, kokie vagys tau išvelka i prapunta Krš. Aš užvargaũ sau duoną Kair. Mano šitos malkos ažùvargta Ktk. Pačiumpa i išveža, palik tu i gyvenimą, i namus, palik tu viską, kas uždirbta, ùžvargta Ppl. Aš užvargaũ užgyvenau per savo amželį žalių rūtų vainikėlį ir aukso žiedelį (d.) Š(Jz).
| Tep ùžvargtas, tep užprocevotas tas laukelis Alvt.
| refl. tr.: Užsivargaũ sau butą Al. Bė́gom, klùpom, triobeles užsivar̃gom Dkš. Pensijos gaunu penkiasdešimt aštuonis [rublius], užsivargaũ Šk.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis užauginti: Užvargau, užauginau vaiką, o jis nieko nedavė I.Simon. Vyras mirė, palikau su penkiais vaikais, reikėjo užvar̃gti visus Krš. Muno yr [vaikas], aš [jį] užvargáu Šll.
Pastabos
Susijusi žodžio forma (-os): pravargti,vargti,privargti,pervargti,išvargti,nuvargti,pavargti,parvargti,apvargti,suvargti,atvargti,užvargti,davargti,įvargti
Nuoroda į šaltinį
Lietuvių kalbos žodynas
Aprašymas
Kalba
Publikavimo informacija
Data
Leidėjas
Pavadinimas
Informacija iš kitų sistemų paslaugų
Atsisiųsti ištekliaus įrašo informaciją
Atsisiųsti žodžio informaciją:
RDF formatu LMF formatu TEI formatu TBX formatu SOAP formatu JSON formatu XLSX formatu DOCX formatu PDF formatu
Vertimas pagal vertimas.vu.lt
anglų kalba: tired
prancūzų kalba: fatigue
vokiečių kalba: Ermüdung
rusų kalba: захлебываться
lenkų kalba: znużenie
Komentuoti
Komentuoti gali tik prisijungę nariai.
Komentarų nėra
Komentarai(0)