sùpti, -a, -o (-ė Š, Rm, Slm, Dglš, Grv) tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; L
1. siausti, gaubti: Sùpk jąją su užsupalu, su skepeta, kolei apsupsi J. Sùpa skara, dvikarte, drobule Jnšk.
| prk.: Kauno gatves jau supo vasaros prieblanda rš. Mane supa iš visų pusių šilta ir jauki balandžio pabaigos migla rš.
| refl. tr., intr. Rtr, Š: Sùpės moteros skepetom Dbč. Nenoriu sùpties tuo skarele Dglš. Supúos, supúos paltelin – šaltis krečia Klt. Prijuostėlę supiaus (juosiausi), leliuma, balanėlę pūčiaus, leliuma LTR(Mrk).
| prk.: Vakaru supas balta pilis S.Nėr.
2. einant iš visų pusių, siausti: Sąjungininkai supo miestą iš visų pusių A.Vien. Aš veizu, kad kareiviai vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos pusės sùpa, sùpa Skd. Bėkiam, sako, vyrai, mumis, jau pradeda sùpti Akm.
ǁ stoti aplink: Pradėjo žmonės supti mane ratu rš.
3. tęsiantis aplink ką juosti, riesti: Iškerojusios, išlapojusios liepos supa sodą ir trobesius V.Bub. Didelį kiemą supo keturi namai rš. Lietuvoje yra nemaža parkų, kurių grožį didina juos supantys vandens baseinai rš. Iš kitų pusių pilę šitą supo klampi pelkė V.Piet.
ǁ prk. sudaryti kam aplinką: Žmogų turi iš visų pusių supti grožis ir menas rš. Jis ją supo savo globa rš.
4. Q622, SD99, R, MŽ, Sut, N, K, I, M, LL61, LKT124(Trg), LTR(Grk), Al, Vrb, Ukm, Švnč, LTR(Slk), Zr, LTR(Brž) judinti (lopšį, sūpuokles ir pan.) į vieną ir kitą pusę ar aukštyn ir žemyn, kad ritmiškai linguotų: Sùpk kūdikį, jau akis blaudo, pusmirkos akys, tuo užmigs J. Ir išvydau savo dukrelę, mažą sūnelį besupančią J.Jabl. Lopšin gulėj[o], aš ją supiaũ Drsk. Per naktelę nemigau ir vis tep supiau Dv. Vaiką supi̇̀ viena koja, ė kita kalvaratą suki Dglš. Tai boba: su ta koja vaiką sùpa, o su kita tak tak tak verpia Nmk. Kojužėms vygužę supaũ, akužėms jautelius ganiau JD512. Bulves skusiu, ropes lupsiu ir mažiuką vygėj supsiu LTR(Krsn). Tegul juos (vaikelius) sùpa šiaurus vėjelis, tegul juos prausia skaudus lietulis DrskD185. Supdams tave, giedosiu saldžią giesmę Mž187. In tos lingelės panelę supsiu LTR(Rš). Supkit, meskit mane jauną, kad išvysčia aukštą kalną (d.) Ml. Prigėrusį ant palų supa LTR(Ldvn). Tą vandenį išbėgdino ir sùpė sùpė, kol atsigavo vaikelis Pš. Mineikis sėdi supamojoj kėdėj, skaito laikraštį A.Gric. Laibas supa mus laivelis tarp siūbuojančių meldų Mair. Sùpti varpus NdŽ. Nesùpk luoto, vežimo J.Jabl. Garlaivis ir į šalis, ir į galus supa kaip pasiutęs Žem. Vežimas nekrato, tik supa Pt. Dunda barška brička ir palengva supa V.Piet. Mane vėjas, perkūnija ir lietus migdo, rodos, suptè sùpa Snt. Vienas žmogus turėjęs paprotį vis kojas supti, sėdėdamas ant suolo Sln. Koja stora paliko (sutino): kai supù, ir liunga Dgp.
| Paėmė [vilkui] už uodegos i ėmė aplinku save sùpt (siūbuodamas sukti) Vlk.
| impers.: Ar sùpa dikčiai [garlaiviu plaukiant]? Rsn. Sveikatos gal netekti, ka teip ant vandens sùpa i sùpa Vvr.
| prk.: Grajys kaimynas, an kiemo išejęs, tai kaimą suptè sùpdavo, kaip būdavo smagu gyventi Skdv.
^ Kad kalba, man kaip suptè sùpa Slm. Šoka – kai suptè sùpa (lengvai) Ar. Bagotam velnias vaikus sùpa (jam visada sekasi) Tvr. Nesupk velnio ant kojų (sakoma, kai kas sėdėdamas linguoja kojas) LTsV836(Rm). Kas po stalu koją supa, tai tasai velnią supa LTR(Auk). Kam velniuką supi̇̀?! Krs. Pasėtas nedygsta, supamas nemiega (sniegas ir medis) Jrg(Pn).
| refl. SD99, Sut, N, K, Š, Rtr, LL61, Ser, KŽ, Vrb, Skr, JnšM, Gsč, Pnd: Paprotys suptis sūpuoklėmis per Velykas yra labai senas rš. In stulpų pastatis sūpuokles, tada virves pakabins – ir sùpas kap mažūs vaikai Aps. Kap jaunas buvau, sūplaukėsa noaukščiausiai supiaũs, ka tik linai ma[no] būt ilgi Grv. Par juos sūplaukos yr, tai te vaikai eina sùptis Pb. Tai dabar jau sėdõm supsmė̃s Kp.
| Tu tik bejėgė plaštakė, supkis ant pievų gėlės E.Miež. Tenai toli kaip plunksna laivas supasi T.Tilv. Jie skrido taip aukštai, jog didžiausias laivas rodėsi didumo kaip kokia supantisi vilnyse balta žuvėdra J.Balč. Lengvai suposi ir vartėsi jie (balandžiai) pilkame rudens danguje J.Gruš.
^ Gyva būdama ant vandenio supiaus, numirus po galva guliau (žąsis) Pnd. Daug panelių vienam lopšy supas (sėklos ankšlyje) LTR(An).
5. Lp, LTR(Kp) versti svyruoti, siūbuoti, linguoti: Vėjas sùpa itą berželį Lz. Gandruo turia būti tvirtesnis medis, ka lizą vėjas nesùptų Grd. Ko išėjote į dykumą pažiūrėt? Ar vėjo supamos nendrės? brš.
| intr.: Pradeda vėjas sùpt (pūsti) – ar užvaris lietaus, ar išsklaidis Slm.
| refl.: Vejas pučia, supas putinelis (d.) Tvr. Dzūkų smiltynuose suposi menki javeliai A.Vencl. Supasi ant liaunų lazdynų šakų žirginėliai, panašūs į auskarėlius sp. Tik keli obuoliukai da sùpas ant šakų Stak. Už langų, vėjo siūbuojami, suposi gatvės žibintai rš. Šiandien vėliavos supasi alėjose rš. Kai pėsčias ėjo – medeliai drebėjo, geltoni plaukai supės ant vėjo V.Krėv.
| A jie šokt moka – sùpasi, sùpasi vienodai Bsg.
| Kai atejo dėdė peršalęs iš karo, tai visi dantys sùpės (klibėjo) Krns.
ǁ refl. banguoti, vilnyti: Neramios bangos jūroje supas T.Tilv.
| prk.: Plaka širdis, kraujas jaunas, karštos supasi krūtinės prš.
6. refl. NdŽ, Dl, Lel, Mrs paviršiui siūbuoti, liumpsėti: Sùpas, kap užsistoji [ant liūno] Rud. Sùpėse žemė LKKIX210(Dv). Marko[je] gal buvo prakeikimas: įeiti negalėjai – sùpos, o daba sausà, gali jau dirbti Pgr. Sùpos [liūnas], kap per patalą eini Všt.
7. refl. liulėti, dribsėti (iš riebumo): Tik sùpas [nutukusi moteriškė] – nei pasvarto, nei paguli, nei pasėdi Lp. Karvės net sùpasi, kaip riebios Upt. Kiaulės gražios, tik sùpasi kai supynės Rmš.
8. refl. Rmš einant svirduliuoti, siūbuoti: Sùpas, in kojų nepastovi (girtas) Klt. Tiek sùpdavaus, kad koja viena veda ant šę, kita ant tę Šmk. Arkliai išbadėję, sùpasi kai sūpuoklės į šalis Kt.
apsùpti, àpsupa, -o (àpsupė Š) tr. Rtr, Š, DŽ, KŽ; Sut, M, L, Ser
1. LL135, Š, Lp, Rod, Dgč apdengti kuo aplink, apgaubti, apvynioti: Su raiščiu apsùpk galvą, kad neparšaltum, t. y. apkurmuok, apsiaupk, apgaubk J. Àpsupi lopšį paklode ir neši į lauką su savim [prie darbo] Žln. Kasant obeliotes api̇̀supa su maišu, kad nenutrint stiebo Ds. Kas mane, motule, nuometu apsups? LTsI389. Tau puikūs pečių neapsupo šilkai Mair.
| prk.: Anojig (žemė) … jūsų kūnus … antyje savame apsups ir pelenuosn … apgręš DP580.
| refl. intr., tr., SD207, N, [K], Š, Ser, Klvr, Alv, Lš, Žž, Bsg, Glv, Sug, Slk, Ds: Apsisùpk su drobule ir susiglamžyk nuo šalčio, t. y. apsigobk J. Kalniais buvau apsivilkus, skarele gražia apsisùpus Str. Apsisùp' skarele, nej (neik) gryna galva, aba sušalsi Dglš. Lopinys (skara) apsisùpt, kap šalta Asv. Atsisėdo ir apsisupo tuo miglų apsiaustu LTsIII351(Dkš). Kailiniais apsisupaũ, an ežios atsiguliau ir guliu Ktv. Žmogų sustikau – tokia skepata didžiule apsisùpęs galvą Dg.
^ Kad tau baisu, tai apsisupsi̇̀ maišu (pasijuokiama iš to, kuris sako „baisu“) Pls.
2. Rud, Žg, Krs, Skd iš visų pusių einant, apsiausti, apgulti: Atvažiavo daug milicijos, apsùpo tus numus Vž. Àpsupė visus Pirčiupius Rdš. Api̇̀supė mišką ir išvalė (išgaudė banditus) Vžns. Apsùpę buvo, norėjo sudegint Pls. Apsupė, apklojo Merkinę kryžeiviai V.Krėv. An balų àpsupė ir pamušė dvylika žmonių (1863 m. sukilėlių) Dbč.
ǁ NdŽ apstoti ratu: Ji visuomet būdavo apsupta draugių rš.
3. NdŽ apjuosti, apriesti: Apsùpę ežerai mum turi Sug. Barzdotų eglių apsuptame pagiryje mėlynuoja senovinių kluonų stogai sp. Miestas buvo apsuptas žaliomis pievomis ir medžiais J.Balč. Aplink api̇̀supta medžiais, ažuvėja, labai šilta Slk. Gryno akmens rūmai iki padangių! Akmens sienomis apsupti! V.Krėv. Nakties šešėlių apsupta, aš klaidžioju viena S.Nėr.
ǁ prk. sudaryti kokią aplinką: Apsuptas visos šeimos meile ir rūpesčiu, ligonis apsigyveno su žmona pirmuosiuose nameliuose K.Bor. Visus apsùpus mintim turiu, visi mano vaikai (visais rūpinuosi) Aln.
atsùpti, àtsupa, -o (àtsupė Š) tr. Rtr, Š
1. Š, KŽ atvynioti susuptą.
| refl. Š, KŽ.
2. supant, liūliuojant nuvarginti: Kap tu mažas buvai, àtsupiau an tavę rankeles (d.) Nč.
3. refl. Š, KŽ ligi valios prisisupti: Nebenoriu daugiau suptis, jau atsi̇̀supiau Lp.
4. Š, BŽ332, KŽ, Mrj, Alk, Snt, Švnč, Nmk, Krš supant atgaivinti: Skendusį gal kartais atsùpti Varn. Atàsupė an paklodžių Db. Ažtirpę po nakčiai rankos – paki atàsupu ryto Klt.

×dasùpti, dàsupa, -o (hibr.) tr. pasupti, kiek dar trūksta: Jei tu nedasupta ir per tat pikta, tai aš tave liepsiu dasupti DS366.
| prk.: Amžinatilsį mūso senutis an pasiutusių mergų sakydavo: nedesuptà (apykvailė) – supk, kol desùpsi (atvesi į protą) Krš.
^ Ko duodys kaip nedesuptà? Rdn.
įsùpti, į̇̃supa, -o (į̇̃supė Š) tr. Š
1. OG91, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Šlč, Zt įvynioti, įsukti: Pasamdė mane Bataičių vyresnėlis Stanislovas, parvežė įsuptą kailiniuose J.Balt. Jeigu aš jos (kojos) neinsupsiù, tai negulėsiu – tep sopa Rud. Vyžais añsupu kojas Ad.
| refl. intr., tr. Rtr, KŽ, Šlč: Pro šalį praėjo į šviesius kailius įsisupusi moteriškė J.Marc. Rankšluostis buvo didelis, beveik įsisupamas (kuriuo galima apsisupti) Mrj. Kad neturi kur, tai nors skvernan įsisùpk knygas, kad nesulytų Š.
| prk.: Įsisupusi į debesis, saulė dažė pušų kamienus sp. Ruduo atėjo, įsisupęs į melsvą rūką rš.
2. LL210, Rtr, BŽ480, NdŽ, KŽ įsiūbuoti, įlinguoti (lopšį, sūpuokles ir pan.): Įsùpk, įlinguok lopšį Š. Ir vieni už kojų, kiti už galvos – įsupo, kaip mes per aukštą statinių tvorą! LTsIV328.
| refl. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1: Būdavo, an sūplaukų insi̇̀supa teip, kad kojos lig volo ir aukščiau pasikelia Slk. Įsisupai̇̃ kai priūso varpas i tabaluoji Erž.
3. Vd priversti įsisvyruoti, įsisiūbuoti: Tokio ūgio žmonės, nelyginant kerplėšos šimtamečiai ąžuolai, neveikiai įsupami vėjų P.Cvir.
| Blaškėsi vėjo įsupta (nuo pūtimo įsigavusi) ugnis rš.
| prk.: Gyvenimas – niekis, ir niekis – garbė, jei širdį neįsupa meilės giesmė V.Mont.
ǁ refl. įsibanguoti: Įsisùpusios jūros bangos ritosi per molą DŽ1.
išsùpti, išsupa, -o (i̇̀šsupė Š, KŽ) tr. Š, KŽ
1. Rtr, KŽ išvynioti, nusiausti: Kamgi jau susupei ryšulį – išsùpk, dar ne visa sudėta Š.
| refl.: Jie greit išsirėdė, išsisupė ir pūkštelėjo upėn rš.
2. įsiūbuoti, įlaiduoti: Paėmė tą maišą dviese, i̇̀šsupė ir užmetė ant užlų Rm.
3. Rtr, KŽ, Dv praleisti kurį laiką supant: Visą naktį išsupiau kūdikį Š.
4. LL289 supant išauginti: Savo visus vaikus su linge i̇̀šsupiau Dglš.
5. refl. iki valios prisisupti: Liuob išsisùpsma po sūpynes, išsiduosma Krš.
6. supant ar supantis pasiekti, kad kas atsirastų, pasidarytų (ppr. pasakose): Diedelis nusikirto nykštį, įdėjęs į lopšį, supo, supo, išsupo vaiką BsPIII91. Boba supė, supė [aptašytą pagalį] ir i̇̀šsupė vaiką Aru27(Dv).
| refl. tr.: Supkies, meskies, Paulinute, išsisùpkie sau bernelį (d.) Ml.
7. refl. įsibanguoti: Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga Mair.
nusùpti, nùsupa, -o (nùsupė Š) tr. Š
1. Š, KŽ nusiausti, nugaubti: Nusùpk ploščių nuo svečio J.
| refl. tr. LB240, J.Jabl, Š, KŽ: Nusisupo brolis tą apsiaustą ir priėjo LTsIII350(Dkš).
2. Ds supant, linguojant apsirgdinti, numarinti: Nusupsi̇̀ tu tą vaiką šiteip betrankydama, bedaužydama J.Jabl(r.).
3. sūpuojant nunešti, nuvaryti, nustumti: Srovė nunešė, nusupo sielius tolyn rš. Ir marių baisu. Ne ežeras, ne valka, plaukti ilgai reikia ir supa iki vidurių išvėmimo, kartais ir dugnan nusupa J.Balt.
4. refl. lėtai, sūpuojantis nueiti, nulinguoti: Karvė nùssupė rugiuosna Arm. Kol anas nussùps, tai ir vakaras ateis Arm.
pasùpti, pàsupa, -o (pàsupė Š) tr. Š
1. N, LL158, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Žg, Nm, LTR(Kb), LTR(Sv), Smal kiek supti, palinguoti, paliūliuoti: Pasùpk lopišį, t. y. palinguok J. Kitas [vaikas] verkia, pasùpt reikia, trečias verkia, pačios reikia DrskD202. Kadgi papūstų šiūrus vėjelis, mažgi pasuptų̃ mažą vaikelį (d.) Slk. Pasùpti varpus NdŽ.
| Kas pagriebęs už rankų, kas už kojų, pasups, pasups gerai ore ir blokšt atgal Pt.
| refl. Sut, K, Š, NdŽ, DŽ1: Smagiai pasisupaũ, sėdėdamas ant medžio šakos Skr. Oi, eikšę, eikšę, dukrele, tai pasisùpsim, jaunoji (d.) Vrn. Išplėtę sparnus pasisupdami prieš vėją, lydi mus balti šiaurės paukščiai rš.
^ Du bėkim, du pastovėkim, du pasisupkim (krintantys lapai) LTR(Mrj).
2. NdŽ, KŽ pajėgti supti: Jau jis nepàsupa K. Jo bile kas nepasùps LKKIII123(Zt).
3. truputį įsupti, pasiausti: Pasùpti į skepetą, po skepeta NdŽ.
pérsupti tr. NdŽ
1. iš naujo įsupti, susupti, apsiausti.
| refl. NdŽ.
2. per stipriai susupti, suvynioti.
3. refl. per smarkiai pasisupti (sūpuoklėse ir pan.).
prasùpti, pràsupa, -o (pràsupė) tr.
1. NdŽ, Ds kurį laiką supti, linguoti: Ragana jį (vaiką) ir pràsupė visą naktį (ps.) Mlk.
| refl. NdŽ.
2. refl. tr. prasisiausti, prasiskleisti: Prassùpk skepetą ir sėskis Vlk.
prisùpti, pri̇̀supa, -o (pri̇̀supė) tr.
1. NdŽ, Nč prijuosti, pririšti: Anytą prisùpo [skara] – anyta suklupo (d.) Kb.
| refl. tr., intr. Pv, Alv: Nusitaisė plika, prisi̇̀supė kvartūką Jnšk. Negražium [žiurstu] prie pečiaus darbuidamos prisi̇̀supa Kpč. Su prisi̇̀supama (padėvėta) prijuoste nuejau į bažnyčią Rdm.
ǁ pridengti: Prisupk vaikui burną skarele J.Jabl.
2. NdŽ pakankamai, gerokai pasupti: Gana jau pri̇̀supiau tavo vaiką J.Jabl(r.). Tiek prisùpo tos bangos DŽ1.
| refl. LL96: Prisisùpome sūpynėse DŽ1.
3. po truputį vis pasupti: Neduok nubust [vaikui], prisùpk: da nesenai užmigo Slm.
4. supant, apeinant ratu prispausti prie ko: Priešą prie upės prisùpti NdŽ.

×razsisùpti, razsi̇̀supa, -o (razsi̇̀supė) (hibr.) įsisupti, įsilinguoti: Tai kad jau razsisùps, tai jau baisu! Aps.
susùpti, sùsupa, -o (sùsupė)
1. tr. M, J, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Vl, LTR(Ukm), Tj, LTR(Slk), Dglš suvynioti, susiausti, suvystyti: Susùpk vaiką švarion palelėn Klt. Neturiu vaiko kuo susupt LTR(Lnkv). Šiltu šaltu nuprausė, storu plonu sùsupė mano miela motutė (d.) Švd. Baltai nuprausė, plonai susùpo, ant rankelių nešiojo JD830.
| prk.: Naktis susupo juos į savo pilką šaltą skarą rš.
| refl. intr., tr. Rtr, Š, Ser, DŽ, NdŽ, KŽ, Ukm, Skrb, Gs: Susi̇̀supiau skepata, šilta Drsk. Skaron tokion veltinėn susi̇̀supa, susivynioja ir važiuoja Vj. Susi̇̀supė kailiniais ir sėdėjo prie pečiaus Adm. Tėvas lyg drugio krečiamas susisupo kailiniais A.Vien. Susisùpo vaiką į drobulę ir išsinešė Krš.
^ Pana raudonskruostė su devyniom skarom susisupus; kas tą paną pabučiuos, tas verks (svogūnas) LTR.
2. tr. NdŽ ilgu supimu ar supimusi pakenkti, sutrikdyti, nuvarginti: Ne teip kaip visos (apykvailės) buvo – par daug susùpo [jas mažas lopšyje] Jsv. Anas visą razumą sùsupė [sūpuoklėse] Dglš.
| impers.: Autobusu važiuojant, sùsupa galvą ir darosi negera Ėr.
| refl. NdŽ.
3. refl. susvyruoti, susiūbuoti: Kap pūsterė[jo] vėjas, tai čigonas tik susi̇̀supė ąžuole, bet nenusgrūdo nuog medžio (ps.) Prng. Kap davė [bomba], namas tik susi̇̀supė! Vdš.
4. intr. subanguoti: Vanduo aukštai sùsupa, būtų visas jūres apsėmę Rsn.
5. tr. sukelti: Man votis susùpdavo an klupsčių Dg.
užsùpti, ùžsupa, -o (ùžsupė Š) tr.; M
1. Š, NdŽ, PnmŽ užsiausti, užgaubti: Užsùpk skarą ant galvos! Upt. Skariukę užsupaũ i pastačiau [baidyklę] Jsv. Juozuk, užsùpk vaiką – sušals Dt.
| refl. intr., tr. NdŽ, KŽ, Šd, Eiš, Ds, Vp: Vilnonėmis skaromis buvo užsisupama rudenį ir žiemą, lininėmis bei šilkinėmis – vasarą rš. Lukterėkit truputį: aš tik skarelę an galvos užsisupsiu ir eisim Kpč. Janulis užsi̇̀supė kailinaičiais Vlk. Užsisupti maišu J.Jabl(r.).
2. NdŽ, Vlkv, Prn einant iš visų pusių apgulti, apsupti: Rusai užsùpo, i negalėjo vokiečiai išbėgt Pgg. Juos balosna kap suleidė ir žùsupė Rod.
3. LL263, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Ds, Slm supant užmigdyti, užliūliuoti: Supu kadai kas ir vis užsùpt negaliu Alk. Tai vaikas: tik ažùsupei, ir vėl, dabok, rėkia Trgn. Tas vis užsibovija, Marelė vis verkia; gavo pats užsupti Žem. Lylia lylia, kada aš tave užsupsiu, lylia lylia, kada išlyliuosiu LLDI57(Dsn).
4. supant išauginti: Aš ant karties (prie lingės pririštame lopšyje) visus vaikus ùžsupiau Rz.
| refl. tr.: Kai jis (velnias) užsisups sau vaiką, tai ir dūšia jam kliūs LTR(Prk).
5. NdŽ aukštai išsupti (sūpuokles).
| refl. NdŽ.
6. ilgu supimu pakenkti: Dyzely mane tuo ùžsupa (ima pykinti) – negaliu važiuot Rg. Jie jį negyvai užsups rš.
| refl. NdŽ.
7. įsiūbuoti bangas: Vandenynas buvo ùžsuptas NdŽ.
| refl. NdŽ.