stovė́ti, stóvi (stóvia Dv, stóvna BzBkXXVII183, stáuna K, BzBkXXVII183, BIII163; N, -ė́ja), -ė́jo K, Rtr, Š; L
1. intr. SD353, H, MŽ, Sut, N, K, LL238, Rtr būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: Sėskis, ko stóvi! NdŽ. Stoviu, stovmi R. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti KII330. Nestovė́k po lašiniu NdŽ. Aplinkui stóvintiejie KI628. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše J. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje Pt. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Mžš. Stovė́t eš galiu Nmč. Negi stovė́si visą kelią? Ut. Marikė liūdna stóvna py motinos kapo Klp. Stóvim itai, galvas nukorę Rod. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom Kpč. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Adm. Inbėgęs ir stovią̃s Užp. Kojas ažgėlė stóviant in sniego Klt. Aš ilgai bestovė́damas pailsau KII205. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? LKKXIII118(Grv). [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja (kad ir kitos mergaitės ištekėtų) Alv. Tik stóvinti žmonės galė[jo] važiuot (buvo daug vandens) Arm. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt Ds. Eik nestovėjęs, tinginių panti! J.Jabl. Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig R181. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų J. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti Gršl. Stóvu aš, stóva ir tas ožys Klk. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis Nv. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia Mšk. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba Kair. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą Klt. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav Vž. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs LKT371(Nmn). Jis stóvia prieg durimi Kls. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu (pagaikščiu) Ob. Mes stóvim kamputy galvas nuleidę Pls. Pašal' stóvia ir kalba Ps. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana Mlk. Ant saulės esmi, stoviu SD169. Daugybė aplink stovinti, pulkas SD3. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! LKT264(RdN). Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? K.Donel. O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis V.Piet. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus Pln. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo Jsv. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi LTR(Klp). Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane J.Jabl. Arklys stó[vi] už durų Sch147. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję Dr. Vištos niekai tos baltosios: kur stó[via], čia pameta kiaušinį Jrb. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva Štk. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą Erž. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis LTR(Grv). Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k DrskD262. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit (d.) Dglš. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama StnD25. Nėr man sesutės šalip stovėti LTR(Klp). O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo LB45(Vlkš). Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę KlvD329. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti KlpD75. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos Ns1858,3. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį DP381. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti VlnE37. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius BB1Moz18,2. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį BB1Moz41,1. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa Ch1ApD7,33. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių] Ch1Mt13,2.
| prk.: Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies rš. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs S.Dauk. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio LTI455. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės DP478.
^ Stovi kaip Pilypas kanapėse LTR(Btg). Ko stovi kaip Barnabas pupose? Ssk. Stóva kaip mietą įrijęs Kv. Stovi kaip pelų maišas LTR(Zp). Stóvi kap drekelį prarijęs Plv. Stovė́k kaip nudiegtas Lkš, Dkš. Stóvi kap indiegta karvė Dglš. Stóvi kaip sušalęs Nj. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi LTR(Kp). Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Vkš. Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Kpč. Ko stóvit kap pabučiuoti! (drąsinimas sėsti) Plv. Stovi kaip melžiamas LTR(Kz). Stóvia kaip ant karštų anglių Krž. An kelio stovi i kelio klausia LTR(Kš). Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros KrvP(Vl). Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai R186. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga KrvP(Krž). Bėga vilkas –tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas J.Jabl. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi (niekaip) End. Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi LTR(Grv). Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt (sakoma nedirbančiam) LTR(Alk). Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus (šluota) LTR(Bd). Senas senas senelis ant vienos kojos stovi (kopūstas) J.Jabl. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula (durys) LTR. Trijų stovėta, o vieno nueita (kibirai su naščiais ir nešėjas) Rš. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys (balnas) LTR(Vdk). Gale lauko begėdė stovi (pirtis) LTR(Ldvn). Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa (deganti žvakė) B870. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais (arklas) LTR.
ǁ būti vertikalioje padėtyje, laikantis ant galvos ar rankų: Jis stóv ant galvos KII205.
ǁ būti pastatytam (už bausmę): Kampe stovi rš. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs Vž.
ǁ pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: Jau an kojų nestóviu, jau blogai Bb. Pareina, va an kojų nestóvi (labai girtas) Pls.
ǁ atsistojus, sustojus laukti: Py duonai stovė́jėm KlbXV130(Krg). Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Jrb. Žmonės silkių stóvi Ėr. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu End. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus Klt. Vyras stóvi algos Rk. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų LTR(Slk).
| prk.: Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio[je] stóviam Mžš.
2. intr., tr. būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t Žg. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys LKT218(Bsg). Stovė́k visą naktį prie arklių Ėr. Prie gyvuliui reikia stovė́t (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) – tada bus geras Klt. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt Klt. Pri puodų ana nebstovė́sianti (nebevirsianti) – tepasiuntie! Krš. Ūkvedis stova prysistójęs Lkv. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais] Ck. Kirvelnykas (karys su alebarda) kieno pas jį stovįs SD70. Stovė́ti valandas NdŽ. Jie turį vektą stovė́ti Sch177. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo LTR(Gr). Kasdie viena pas galvą stovė́[jo] (budėjo) seselė Mrj.
| prk.: Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje rš. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje (sov.) sp.
ǁ eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: Mano duktė stóvia pieninė[je] Pš. Ne savo vieto[je] stóvu – mažo mokslo Krš. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau Klk. Gero[je] vieto[je] stóva samdyti po kelis metus Yl.
3. intr. būti vertikalioje padėtyje (apie daiktus, augalus): Žvakė nestóvi NdŽ. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta] Skrb. Tai kreivai stóv KII205. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė J. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta Pb. Stóvinčiai medžiai LKKVII189(Krs). Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia Sk. Stuburas medinis stovė́jo Ker. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės K.Donel1. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba K.Donel. Lai stáuna eglikė, nekirsk Klp. Stovėjo eglelė, stovėj[o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi D23. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas DrskD53. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? LTR(Ktv).
^ Ne braškantis griūva, o stovintis LKGII349(Bsg). Traškančioji eglė ilgiaus stovi M. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia LMD.
ǁ būti pasikėlusiam, pasistojusiam: Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi Ktk.
ǁ būti nelanksčiam, sustirusiam: Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi Užp. Skauda jau metai [koją], kap kada kap kuolu stóvi Rš. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi Kdn.
4. intr. būti kur padėtam, laikomam: Šluota kampe stóvi DŽ. Kerčioje stóvi stalelis NdŽ. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j[o] rugių kūliai Eiš. Šakų stirtos stovė́davo Krs. Miltų maišai stóvi primalta Ktk. Miltų stóviamasis puodelis Slnt. Po keliais raktais tos uogos stóvi Šmn. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos Antr. Dabar viskas čia testóvia Erž. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert Rm. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų Dkk. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios Kv. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį Klp. Jis valgį bestóvint paliko KII205. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros Skrb. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo LTsV136(Ldvn). Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko (visai ne šilkas) Trgn. Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse M.Valanč.
^ Du ratu pagiryje stovi (ausys) Klm.
5. intr. būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje (apie naminius gyvulius, paukščius, bites ir pan.): Nume penai stóvi J. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė Vdk. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó[via] Pš. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi Nmč. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kdn. Kur antės stovė́jo, baisus smardas Klt. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo Brs.
^ Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė[je] stóvia LKT121(Vdk). Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? LTR(Vdšk). Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta Slm. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? LTR(Grk).
ǁ tr. užimti (vietą): Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė MPas.
6. intr. būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: Butas stóv prie pat upės KI82. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis LTR(Kt). Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų rš. Daba tebstáuna [rūmas], jei nenūpūstytas yr Krg. Dacinės malūnas an Bartuva stóva Nt. Kai Juodkėnai stóvia, tai te[n] kažkur jis gyvena Rs. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas Sv. In piliakalnio stovė́jo pilis Lel. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų Dbg. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas Vdn. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi Dv. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas J.Avyž. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi DP579. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis Blv. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Dkk. Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo BsPII206(Jž). Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur Ln. Mano žemė apykalniai stovi LKGII504(Jnšk). Akmenėlis stovi – stovi be kojelių NS366. Miškuose tie kapai stovė́jo Stk. Ant šitos obels dideli obuoliai stó[via] Jrb. Jaknos stóvia prie žarnom Ob. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas Ob. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia Klt. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai V.Krėv. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis Krš. Kur palios, ten ežeras stovė́[jo] LKT206(Ig). Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva LKT83(Žlb). Vandenai vis stóvi kaip šulny Ob. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi Upn. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos (ištvinęs upelis užliejo lankas) Bsg. Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų Jon. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas Pgg. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi Ds. Stóvi gruodas, net žemė balta Klt. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango Upn. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva End. Rasa stóvi, rasos laukia (visą laiką apsiniaukę) Bsg. Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest Lel. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas Krš. Papilvėj kilbasos (rumbai) stóvi nuo lazdos Aps. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį Ktk. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! LKT234(Brb). Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia Mšk. Į knygas stóva parašyta Rsn. Nes teip zokane įrašyta stovi MP64.
^ Gera galva, ale blogam daikte stóvi Str. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo (valgo iš dubens su šaukštais) Tvr.
ǁ laikytis iškilusiam (viršuje): Riebuma stóvi viršuj Dv. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo Vž.
ǁ užimti vietą erdvėje (apie dangaus kūnus, debesis ir pan.): Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva Vn. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose J.Bil. Saulė žemai ant medžių stovėjo V.Krėv. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus V.Kudir. Mėnuo stóvia ant dangaus Ar. Debesys ant Upytės stovė́jo Ėr.
7. intr. būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: Darbas stóvi – dienos eina Dkk. O darbas stóvi nepadarytas PnmA. Linai stóvi neverpti Skdt. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas K.Donel. Stóvi laukai da nepjauti Aln. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius Šts. Laukas stóvi pūdymu NdŽ. Žemė dirvonu stovė́jo Rmš. Daug ganyklių krūmais stóvi Ėr. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi Pb. Mėšlai stóvi nevežti NdŽ. Arklių nėra, jie (rugiai) stovė́ję stovė̃s Sdb. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi Lb. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna Mžš. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia Dg. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina Ds. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta Prn. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot Nmč. Pensija stovė́jo kišenė[je] (neišleista) Mžš.
8. intr. Klm, Jon būti užtrūkusiai, neduoti pieno: Karvė stov N. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda Jrb. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio Mrj. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi? Jrb.
9. intr. laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia Ob. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi Klt. Be cukraus nestovė̃s uogos Dgp. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai Šts. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys Šts. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva Šts. Geriausia stóvia ruduokės Žg. Vynas stóvi trisdešimt metų Ėr. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių Upt. Geležinukai (tokie obuoliai) net iki kitais obuoliais stóvi Dg. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi KzR. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s Sdk. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia V.Bub. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą Brž. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo Iš. Kiek benugertum [alaus], o puta stovi ir stovi J.Balt. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau Pb. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta Šts. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos P.Vaičiūn.
10. refl. NdŽ klojėtis: Stóvis linai ant lauko J.Jabl. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis Užp. Juo linai stóvas, juo y[ra] geresni Šts.
11. refl. NdŽ darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: Vanduo stóvisi DŽ.
12. intr. nejudėti, laikytis vietoje (apie daiktus): Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis P.Cvir. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj (negaliu kąsnio nuryti) Dglš.
| fiz.: Stovinčioji banga PolŽ52.
^ Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo (galėjo išsilaikyti nenukritęs), kad ejo (buvo labai išdidi) Ms.
ǁ nejudėti, nevažiuoti (apie susisiekimo priemones): Traukinys dar stóvi stotyje NdŽ.
ǁ nustoti veikti (apie mechanizmą): Stóvi laikrodis, netiksi Žl.
ǁ netekėti, nesruventi (apie vandenį): Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti Krg. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton Rud. Stóvimas, stóvintis vanduo NdŽ. Stovimas vanduo nesveika gerti J.Jabl. Stovė́tas vanduo veikiau į̇̃šala LD380(Zt). Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra Jrb. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys Zp. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs Plšk. Stóvinčias vanduoj LKKIX210(Dv). Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis sp.
^ Ir stóviamas vanduo pūva Grž.
ǁ būti užšalusiam: Nemunas jau stóvi Prn. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė Lp.
ǁ neaugti: Pasodinau, teip ir stovi Pn. Niekas neauga, stóvia visa an vietos Skp.
ǁ prk. nesikeisti: Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi V.Bub. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje rš.
13. intr. tęstis, trukti, laikytis: Mūsų žemėje vasara neilgai stova S.Dauk. Frontas stovė́jo keturis mėnesius Vgr. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų BB1Moz7,24.
ǁ kurį laiką išlikti: Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva! Krš.
14. intr. NdŽ tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. (apie drabužį): Rūbas man gerai pritink, stóv' KII189. Jo švarkas stóvia kaip nulietas Jnš. An tavę ir kalniai gražiai stóvi Sdk. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi Mrj.
| Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys], i gražiai stóvia Mšk.
15. intr. atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį S.Nėr. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme StnD26. Padėk mums prieš jį stovėti PK119.
ǁ būti priešingai nusistačiusiam: Pamušk pagonis, stovinčius priš mus Mž421.
16. intr. I, NdŽ gyventi kur, įsikurti: Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva KlvrŽ. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva Krž. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Dr. Stoviamosios trobos langai užrožėję (užšalę) Ggr. Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko Bt. Kambariai visi stoviami (šildomi) Šts. Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo Trk. Lai ana ten stáuna [ligoninėje], gal išgys Krg. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau Skr. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą Jnš. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė Žln. Lietuviai stovė́jo par jį Dbg. Seniai jau seniai ten (dvare) nieko nebestovima ir nebesustojama Vaižg. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje rš. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? LTR(Mžk).
ǁ gyventi kurį laiką, apsistoti: Numie po dvi dieni stovė́davom LKT112(Klm). Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu LzP. Septynias dienas testov pas savo augyvę BB2Moz22,30.
ǁ būti, laikytis kur (apie paukščius, žuvis ir pan.): Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai Sd. Vėgėlė stóva urve Eig. Didliai giliai anos (žuvys) yr, anos pačio[je] gilmė[je] stóva Plt.
17. intr. būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: Gerai stoviu R406, MŽ545. Bėdoje stovėti N. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis Skr. Ka buvau pusaštuntos [dešimties], da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti Vž. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b[uv]o varinėt Gs. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim (karves tik šiaudais šeriame) Sml. Pri motinos neilgai tebuvęs (trumpai žindytas), nestipras, an vaistų i stóva Krš. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo (griaus sodybą) Pvn. Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu Skr. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo Šts. Ko čia stóvi atsigulęs?! Grž. Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku Skr. Aš be darbo nestóviu penkių minutų Krt. Vokytis be karės nestóva Šts. Man galva kap stovė́[jo], tep ir stóvi (nesu girtas) Kt. Mūso arkliai nestóva riebi Lnk. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa Ggr. Varna be šokčiojimo nestóvi Lp. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano B234. Pečius tiktai ką šiltas stóvia LKT299(Sb). Žiemą padėk pry pečiaus [batus], įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos Jdr. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko Stk. Da raistas stóvi kamaroj Ds. Durys stóv atdaros KI121. Visų trobų pašaliai stovėjo jais (rąstais) užkrauti J.Balt. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi Upn. Aš žinau, kaip pasaulis stó[via] – daug šalių mačiau Btg. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Vvs. Dievas testov tau malonus BB1Moz43,29. Jei yra duktė, tada testov gyva BB2Moz1,16. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj Ch1PvP1,27. Pagirts, kurs stov Dievo baimė[je] Mž386.
| impers.: Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis KII2. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Jrb. Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra S.Dauk.
18. intr. būti, egzistuoti: Testov, t'esie R327, MŽ438. Ar pas jus lytaus stó[via] kada? Skr. Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų KI223. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt Mž12. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų VlnE157. Jo teipajeg valia testov BPI193. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį Ch1PvKol1,17.
| Siuntinė[ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva Rdn.
ǁ refl. įvykti: Tesistov (teesie) man pagal žodžio tavo WP118.
19. intr. Sut būti kieno pusėje, palaikyti, remti: Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti Žem. Anys vienas až kitą stóvi Grv.
20. intr. būti atsakingam: Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti KII286. Aš už tai stóviu (atsakau, užtikrinu), kad šitas vynas čystas KI39.
21. intr. laikytis (kokių pažiūrų): Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo MP45. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios DP549.
22. intr. kreipti dėmesį į ką, vertinti: Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė Grd. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva Užv. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu Tn.
23. intr. Mrj būti priklausomam nuo ko: Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis KI13. Aš labai jo valėj stóviu KI13. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis TDrIV3(Prng).
24. (nlt.?) intr. užsiimti kuo: Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt Všt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva Krš. Jis an to stóvi, užtat nusimano Mžš. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako (suskaičiuoja) Skp. An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt Ukm. Kad an to stovė́tum (pasakas pasakotum), daug žinotum Tvr.
25. tr. N, BPI141 būti vertam, prilygti savo verte: Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva Vvr. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs SD190. Nestovi tieko SD187. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus J. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas J. Jauniejai nė senųjų nebstóva Plng. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva Ms. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau Plt. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio[je] Šts. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų Žem. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos (ps.) S.Dauk. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų BM401(Slnt).
ǁ intr. būti vertinamam: Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi Dglš.
26. (sl.?) intr. kainuoti: Viena bulba kiek stóvi Užg. Jisai teduod ją (uolą) man užu piningus, kiek ji kaštuoj (paraštėje stov) BB1Moz23,9.
27. (sl.?) intr. Žž turėti reikšmę, būti svarbiam: Tu man nieko nestóvi! Lp. Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Al. Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! Krok. O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės LTR(Žl).
◊ abiẽm kójom stovė́ti tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje rš.
akysè stovė́ti Šmn, Yl būti nuolat prisimenamam: Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė J.Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi V.Krėv. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės Mrj. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas] Eiš.
ant akių̃ stovė́ti būti matomam: Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia Jnš.
ant [vi̇́eno] akmeñs stovė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Vn. Stóvia ant vi̇́eno ãkmenio LKT299(Sb).
ant galvõs stovė́ti
1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Juk aš tau ne ant galvos stoviu B642.
2. apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą Šts. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas! Kl.

ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo Nt.
ant kẽlio stovė́ti
1. N būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu B. Ant kelio stovįs, esąs R394, MŽ531.
2. DŽ būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti.

ant krūti̇̀nės stóvi nemalonu, nesmagu: Stóvi ant krūti̇̀nės – lyg katės prišlapinta An.
ant kùpros stovė́ti versti dirbti: Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk Vn.
ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti Dkš, Jrb, Krns, Pkr apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint Skrb. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti Krkn. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt Imb.
ant liežùvio stovė́ti
1. nuolat kalbėti apie ką: Tau tik alus ant liežùvio stóvi Pc.
2. būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt LTR(Vdkt).

ant márgo árklio stovė́ti apie neaiškų, abejotiną, netikrą dalyką: Da čia viskas stóvi an márgo árklio Mrj.
ant mi̇̀slės stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Šitó mergiotė man stóvi in mi̇̀slės Ktk.
ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti
1. Al, Arm versti skubėti, pristojus raginti: Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi Ktk. Teip ir stóvi an penčių̃ Ds.
2. sekti, saugoti: Eigulys ant penčių̃ stóvi (neleidžia medžioti) Kb.

ant sàvo kójų stovė́ti DŽ pradėti savarankiškai gyventi: Jis jau an sàvo kójų stóvi Alv.
ant sleñksčio stovė́ti būti pasirengusiam: Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi Vj.
ant sprándo stovė́ti raginti dirbti: Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos… Žem. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai rš.
ant širdiẽs stovė́ti apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva an ši̇̀rdžia tie grybai (jų pavadinimai), bet neatminu Lkž.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi? V.Bub.
ausysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam (apie ką girdėtą): Par gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausỹs stóvi Vb. Man šita melodija ausys ir stovi Slč.
Diẽvo stovė́ta gerai užderėjo: Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta Trgn.
galvojè stovė́ti
1. Ob būti visą laiką mintyse: Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę Mrj. Jo paveikslas mano galvõj stóvi Prn. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia J.Paukš.
2. atrodyti: Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu Nč.

kai̇̃p ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti labai nerimauti, baugštytis: Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs Žem. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kai̇̃ an ýlų Mrs. Stóvi kàp in ugnès Vrnv.
kai̇̃p ant délno stóvi aišku, suprantama, akivaizdu: Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės Dkšt. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno A.Baran.
kai̇̃p stóvi
1. Slk, Brž be nieko, be jokio turto: Jis tur eiti, kaip jis stov N. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kai̇̃p stóvim Užp. Paėmė ją [už žmoną] kai̇̃p stóvi Mžš. Sūnus iš namų išėjo kai̇̃p stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs Skrb. Atėjo kai̇̃p stóvia – nieko neatsinešė Šln. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kai̇̃p stóvi Mžš.
2. visiškai (vienas): Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres Dg. Esu vienas kai̇̃p stóviu Šr.
3. Prn visai suaugęs: Daba merga kai̇̃p stóvi Ar. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi Gs.
4. Lt nepasirengus: Jis kàp stóvi, tep ir išėjo Alk. Išvarė žmogų kai̇̃p stóvi PnmA. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti Žem.
5. su viskuo, viską paėmus: Až tavo ūkį kai̇̃p stóvi tris stūkstančias duot[ų] Ds. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi Gs.

kai̇̃p stóvi, tai̇̃p brangùs (bagótas) Plv, Alk nieko neturi: Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė], ir už pono nuej[o] [duktė], tai ką pasakysi?! Krok. Aš nieko neturėjau – kai̇̃p stóviu, tei̇̃p brangi̇̀ Kdl. Kai̇̃p stóvi, tei̇̃p bagóta Skr.
kálnu stovė́ti slėgti, varginti: Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia Pt.
kójose stovė́ti savarankiškai gyventi: Kójėse visi vaikai stóva Vn. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai] Krš.
krūti̇̀nėje (kriūti̇̀nėje) stovė́ti kelti nerimą, rūpestį: Stóvi tavo žodis kriūti̇̀nėj Vj.
nei ei̇̃ti (bė́gti), nei stovė́ti nežinia ką daryti: Anas man kai atkirto, tai nei ei̇̃t, nei stovė́t Ml. Nei bė́gt, nei stovė́t Ds.
plaukai̇̃ stóvi ant galvõs [pasišiáušę Lc] siaubas ima: Tau plaukai stovia ant galvos, kaip velnią būtum pamatęs LTR(Grz).
prie apkaklė̃s stovė́ti būti arti, greitai įvykti: Smertis pri apkaklė̃s stóva Vgr.
prie puši̇̀nių stovė́ti būti nekviestam prie stalo: Tu jo gerasiai draugas, ale jo veselioj aš taũ regiu prie puši̇̀nėm stóviant Prng.
prie žõdžio stovė́ti tesėti pažadą: Kad visi taip stovė́tų pri žõdžio, tai pupą už ausies užmetus galėtų gyventi Brs. Kaipo žmogus, pri žodžio stovįs, atiduodu tamstai piningus M.Valanč. Bene prižadėjai kitam ką gera padaryti, o ar stovėjai pri žodžio? P.
stulpù stóvi Trgn apie mirštančio, nualpusio akis: Tęsia (velka) žmogų, o jo akys jau stulpù stóvi Žl.
širdyjè stovė́ti
1. kilti nuojautai: O man vis širdỹ stóvi, kad čia kaimynų darbas Rmš.
2. teikti nerimą, rūpestį: Palikom močią sergančią – stóvi širdỹ ir stóvi Aln.

širdi̇̀s stóvi stačià (ant pakáušio) šiurpas ima, baisu: Širdi̇̀s ant pakáušiu stóva iš baimės Šts. Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stova Skd.
už (kieno) nùgaros stovė́ti slapta remti, palaikyti, nurodinėti: Už jų nugaros stovi pramoniniai ir finansiniai sluoksniai rš.
už pečių̃ stovė́ti būti arti, greit įvykti: Ką darysi – jau ir kita bėda už pečių̃ stóvi Grv.
vi̇́ena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės, pavojaus: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greit sudegintas), todėl taip kalbi V.Krėv. Viena koja jau grabe stoviu rš. Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo Klvr.
žõdžiai stóvi už dantų̃ rūpi, norisi kalbėti: Man tik tik stovė́jo žõdžiai už dantų̃ Vlkv.
žõdyje stovė́ti tesėti pažadą: Visi anie tokie neteisingi, žõdė[je] nestóva Užv. Daugiau jumso (jūsų) paršelio, sakau, nebimsu, kad drato neįsukot, nestovė́jot žõdė[je] Lk.
apstovė́ti
1. tr. apeiti pastovint: Visas tris pečiaus puses apstovė́siu Lp.
2. refl. R sustoti, liautis judėti: Par upes, kalnus, pakalnes ėję, tyrus užėję apsistovėjo LMD(Sln).
3. refl. Š, Rtr, KŽ užsibūti stovint, užsistovėti.
4. refl. apsiprasti stovint: Aš apsistovė́jau ir stovėsiu, iki autobusas sustos Mrj.
5. tr. ilgai stovint priminti mėšlo, apminti: Kūtės durys apstovėtos, negal atdaryti Šts. Loviai apstovė́ti, reik pasikreikti Šts. Gyvoliai apstóva eglašakes ir skujas, ir y[ra] geriausis mėšlas Šts. Apstovė́ta staklės vištų, nėr jau kitur vietos – kaip tvarte Ut.
| prk.: Aš dar apstovėsiu (suvedžiosiu) ne vieną [merginą] Šts.
| refl.: Apsistovėjęs lovys, įšalęs Žem. Eik, tvartą palygink – karvės apsistovė́jusios Skr. Pašalas iškela akmenis ir apmintą, apsistovė́jusį medį Tl.
6. intr. stovint aplipti, apkibti nešvarumais: Dumblu jau apstovė́jusios tokios lydekos nutvertos Žeml.
7. refl. aptrešti: Eglė nugriuvus, apsistovė́jus Skrd.
8. refl. nusistoti (apie vandenį): Palauk, kolei vanduo apsistovė̃s, tada pamatysi, kur įmetei peilį Al. Kai vandenėlis apsistovėjo, bernelis mergelę prikalbinėjo LTR(Alv).
9. refl. pasidaryti pastoviam: Kole apsistóvi rudenį oras, tai viso būva: lietų, droblių Dglš.
10. refl. apsigyventi, apsistoti: Anys čionai apsistovė́jo Švnč.
11. tr. gerbti, branginti: Jis manę neapstóvi Kb. Labai savo apstóvi, mažiausį daiktą Rdm. Jis moka žmogų apstovė́t Pns.
ǁ Pns stengtis kam įtikti: Jiej nesugodo, kap jis apstovė́t Lp.
12. intr. taupyti, neeikvoti: Turėsim daugiau lėšų, neapstovėsime apie skatiką LzP.
13. (sl.?) tr. apginti: Tu nebijok, aš tavi apstovė́su KlvrŽ.
14. (vok. bestehen?) intr. prš išlikti, išsilaikyti.
| refl.: Lepūnai neapsistovės po akimis tavo Mž511. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj ir, vis pabaigę, apsistovėt BtPvE6,13. O jis (Dievas) yra pirm visų, ir visi daiktai per jį apsistovi BtPvKol1,17.
atstovė́ti Š, Rtr
1. tr. K, J, KŽ stovint atbūti, atlikti užduotį: Eik už jį atstovė́k [sargybą] Ėr. Drebi, kol atstóvi šalty karaulą Pl. Tas kareivis, kap atstovėjo savo, atėjo pas karaliūną BsPIV183(Brt).
2. intr. kurį laiką stovėti: Kareivis atstovėjo valandą po šautuvu rš. Atstovė́jo, prispirko, ko reikia Ob. Na ir atstovė́jau, iki gavau PnmA.
ǁ refl. tr. išbūti reikiamą laiką stovint: Senas žmogus jau savo atsistovė́jo, tegu sėdi Mrj.
3. refl. pakankamai išbūti tam tikroje vietoje (apie daiktus): Bažnyčia sena atsistovė́jo, dabar jau kita Žlp.
4. refl. RtŽ, LL296, DŽ, Dglš, Vb, Užp išbūti reikiamą laiką padėtam, paliktam, stovint įgyti reikiamų savybių: Jei gerai atsistóva [linai], greit išmini Krš. Jau atsistovė́jo [linai], jau ims lauk iš tos markos, kreiks an dobilienų Plt. Ka šilta yr, greit atsistovė́[ja] linai KlvrŽ. Anus (kanapius) liuob mirkys, džiovins, mins – neatsistovė́jos be mirkymo Lž. Atsistovė́ję linai minas geriau, braukias geriau, pluoštas gražesnis Km. Metas jau linai iš kratos imt – senai atsistovė́jo Kp. Rudenį tai tokio obuolio nevalgysi, ė kai atsistóvi, tai kaip medus Sdk. Pritinka mažinti degtinės gėrimo mada ir neišsivaikščiojusio ir neatsistovėjusio vyno pomėgis rš.
5. intr. išbūti tinkamam, nekeičiant savybių, tverti: Metų trisdešims keturiasdešims atstóvi, kad gerai padengsi [šiaudinį stogą] Aps.
ǁ tr. išbūti, tverti ilgiau už ką: Šitas dangtis (stogas) atstovė̃s dešim tokių dangčių Zr.
6. refl. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Atsistovė́jusi žemė gera visam kam Šts.
7. refl. atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti: Ar atsistóvi tavo pienas eketėj? Ktk. Vanduo reikia imti atsistovėjęs iš tvenkinio rš.
8. tr., intr. atidirbti, atbūti už ką: Mergos vietą neatstovė́si, eik už piemenę Krš. Jei neraštingas – moka susiedui penkius rublius, ir susiedas atstovė́davo (atbūdavo mokesčių rinkėju už neraštingąjį) Grz.
9. (sl.?) tr. KŽ atlaikyti, laimėti: Amatininkai virsta į paprastus darbininkus, nebegalėdami atstovėti lenktyninę kovą su dirbtuvininkais A1884,302.
10. (sl.?) tr. atremti: Vieni patys neprietelių neatstovėtų J.Šliūp.
11. tr. KŽ, Ml, Slnt atstoti, pavaduoti, prilygti verte: Šito rožė viena visą darželį atstóvi Klt. Šeši vaikai buvo, pri darbo atstovė́jo darbininkus Ms. O paminklai ir vainikai ant jų kapų neatstovės jų pačių gyvybės… Pt. Jonukas iš čia nuėjo stačiai prie uriadninko, kurs atstovėjo čionai vyresnybę LzP. Berneli mano, jaunasai mano, neatstóvi bernelis man už aukso žiedelį DrskD71.
įstovė́ti
1. tr. Š, Ser, NdŽ, KŽ ilgai stovint įduobti, išstovėti: Aš įstovėjau vietą bestovint (bestovėdamas), t. y. įlinko žemė nuo stovėjimo J. Mes įstovėjom aukštą kalnelį, tikt nesulaukėm mūsų brolelį KlvD249.
2. refl. ilgai stovint susislėgti, susigulėti: Išvežkit žemę ant lauko ką tik iškastą – paskui, kai sužels ir insistovė̃s, nei kirviu neinkirsit Krok. Žemė įsistovėjus, negali pakaupt Rmš.
3. refl. N stovint įgyti reikiamų savybių.
4. refl. KŽ ilgai stovint įjuosti, apaugti nešvarumais: Dugnas bliūdo įsaltęs, t. y. įbuvęs, įsistovė́jęs JI538.
5. refl. NdŽ, Ser nevažiuojamam, nedirbamam įsiganyti (apie arklius): Niekur nevažiuoja, arkliai insistovė́ję Lp.
6. tr. stovint pamėgti: Jauniklis meta kaip už ausių, paspringsta, užsikosėja ir nepadėkojęs smunka į savo įstovėtą vietą rš.
7. refl. kur būnant, gyvenant įprasti, apsibūti: Įsistovė́jom vienoj vietoj, tai tingu dabar kitur kraustytis Š.
8. refl. įsisenėti, įsigalėti, įsišaknyti: Liga įsistovė́jo, t. y. įsenėjo J.
9. refl. žr. nustovėti 18 (refl.): Iš jūrių amoniako dalis turi eiti atmosferon, kol įsistovės tam tikra pusiausvyra rš.
išstovė́ti; H162, LL296
1. intr. Rtr, Š išbūti kurį laiką stovint, stačiam: Valandomis ji išstovė́davo ties langu NdŽ. Aš išstovė́jau savo adynas J. Kaip žydo žvakės išstovė́jo par visas mišias, nė vienas neatsiklaupė Vkš. Kur ten atsisėsi – išstovė́jom, i viskas Erž. Kad tu galėjai per dieną an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit Brt. Man patinka tapyba, grafika – galiu ilgai išstovėti prie paveikslų, užmiršdamas, kad laikas bėga V.Bub.
2. intr. pajėgti išbūti stačiam, įstengti stovėti: Aš jau neišstovė́su: mun jau devinta dešimtis Krš. Gerai, ka užleido vietą: nu Šiaulių nebūčiu išstovė́jusi Rdn.
3. tr. Š stovint išduobti, išminti: Toks laukimas buvo – duobės pri lango išstovė́tos! Krš. Pakratytum susimildamas arkliam, duobę name (tvarte) išstovė́jo Srv. Mes išstovėjom kalne duobelę, mes nurymojom aukštą tvorelę StnD24. Kalne duobes išstovėjo, stiklo langus pražiūrėjo LTR(Blnk).
^ Aš tę duobės neišstovė́jau (blogo nepadariau), ką inejau Krok.
4. tr. NdŽ stovint, laukiant ką gauti, laimėti: Ar ką jis išstovėjo vakar tenai? J.Jabl. Ką dabar aš tę išstovė́siu – apsisukau i parėjau Jrb. Stovi pardien atejęs kai ažu skolą [kaimyno vaikas] – ką tu čia išstovė́si?! Klt.
5. intr. išbūti kurį laiką padėtam, paliktam: Išstóva po mėnesį [algos] piningai nepraimti Krš. Apie mėnesį išstovė́jo lauke nukastos bulbos Krs. Par naktį uždegta [elektra] išstovė́jo, ot apsileidę! Krš.
| refl.: Per visas vainas ta brička išsistovė́jo alksnynė[je] Ss.
ǁ tr. būnant padėtam per kurį laiką pasikeisti, prilygti savo ypatybėmis kam:
^ Linai stovėdami išstóvi šilką (pasidaro kaip šilkas) Zp. Kad linas stovi – auksą išstovi, kad vilnos stovi – mėšlą išstovi LTsV374(Krž).
| Ką ana išstovė̃s, šitó suknelė (jokios naudos, kad ji stovės) – reikia nešiot Klt.
6. intr. DŽ išsilaikyti tinkamam, išbūti nekeičiant savybių: Lig pavasariui išstóvi tie obaliai Ul. Žaliai nudažytos samanos par visą žiemą išstovė́davo žalios, nenublukdamos Skrb. Bėras arklys išstova vienu plauku, o kiti maino Šts.
| refl. Mrj, Alk: Skintiniai obuoliai ilgiau išsistóvi Dkš.
7. refl. I, N, K, Š, LL297, Rtr, DŽ išbuvus reikiamą laiką padėtam, paliktam, įgyti reikiamų savybių: Išsistovė́ti yra išbūdyti (išbūti) J. Pakloji linus, tai išsistóvi, tada vėl surenki Trgn. Šuniarūgštiniai obuoliai būna skanūs, kai išsistóvi Kt. Išsistovė̃s [vynas], bus stipresnis Bgt. Grūdai sušutę tuose sandėliuose, neišsistovė́ję gerai Iš. Kai jie išsistóvi, kitoniški rugiai Kdn. Biškį y[ra] drėgni, rasi išsistovė́s šiaudai Trk. Ka būt į žaginį sudėtas, išsistovė́tų tas šienas Jnš. Parvežę pupas iš lauko, tuoj nekuldavo, bet sukraudavo klojimo gale, ka išsistovė́t Skrb. Sėklai nereikia labai sausų dobilų, išsistovė̃s ant rąstų sumesti Srv. Vasarojus greit išsistóvi Pc. Jau avižos išsistovė́jo, gali vežt Sml. Išsistovė́ję malkos vis geriau dega Trgn. Išsibūva, išsistóvi lašinys, gardus pasdaro Klt. Jau sudėtas skilandis, balanėlėm apdėliotas, gerų pakulų virve aprištas ir pakabintas ant aukšto išsistovėti J.Balt.
8. tr. ilgai viršum laikantis, plytint (vandeniui, sniegui) sunaikinti, išgadinti: Daiktais išstovė́jo javus [sniegas] Lp. Pasėjo linus – neužderėjo, vanduo išstovėjo LTR(Kzt).
ǁ refl. ilgai stovėti, telkšoti: Ar žuskars rugys pavagiais – vagosa vanduo išsistovė́jęs Rod.
9. refl. nedirbant, stovint išsiilsėti, išsiganyti: Tai šit lekia kūmai geru žiemos keliu, arklys pašertas, išsistovėjęs rš.
10. intr. kurį laiką gyventi, būti apsistojusiam: Čia kareiviai da buvo ilgai, visą birželio mėnesį išstovė́jo Lc.
| Lig Naujų metų pasamdytas išstóvi Gsč.
×11. (plg. l. wystać, rus. выcтoять) intr. BzB290, MT43 atlaikyti, pakelti, ištverti, iškęsti: Nieks nėra tvirtas, nieks nėra išstovintis prš. Ir kas išstovės, kada jis pasirodys? VlnE38. Kas gal dėlei jo keršto išstovėti? BBNa1,6. Apsivilkit šarvu Dievo, kad galėtumbit išstovėti prieš buklius užkabinėjimus velino NTPvE6,11.
nustovė́ti
1. intr. LL269, DŽ galėti, pajėgti stovėti, ištverti stovint: Kojos įsmilko, nebgaliu nustovė́ti Up. Galop ji visai pavargo, nebegalėjo nustovė́ti ant kojų NdŽ. Kol nustóva kojūse, tol negydos Krž. Ar girtas, kad ant kojų nebnustóvi? Srv. Jau tik supas, nenustóvi – dar in stulpą švokšters Pv.
2. intr. I galėti ramiai, nejudant išbūti vienoje vietoje: Vaikas juda ir juda, nė minutės nenustovi vietoje rš. Ašiai negaliu ant vietos nustovė́t: einu ir einu Ob. Nušertas arklys nenustóvi, trypia J. Mikli merga nenustóvi: vis kruta, vis dirba J. Gi gal grūdais šeriami arkliai, kad nenustóvi ant vietos?! Srv. Brolio arklys sušalęs, nebenustovi vietoje Žem. Būčiau pragėręs ir antrą šimtą, liustaunas žirgelis nenustovė́jo JV193.
| prk.: Nebnustóva (nekantrauja, nebeištveria) – nagai patys dreba Trk. Prakeikta močeka negali nustovėt, rūpinas, kad ką greičiau instumt duobėn BsMtII106(Sv).
^ Nenustovi kai an žarijų Švnč. Nenustóvi kaip ant adatų Ds. Nenustovi kai arklys nupenėtas Str.
3. tr. BŽ362, NdŽ nuvarginti stovėjimu: Stovėdamas nustovė́jau kojas Gdl. Kojas nustovė̃s [veršiukas] tvarte, kai nevesi laukan Klt. Aš nustovėjau savo eiklias kojeles, ik perkalbėjau savo jauną mergelę (d.) Ldvn.
| refl. SD386, BzF177, LL296, Rtr: Nusistovė́jo kojos bestovint J. Arkleliuo kūtė[je] kojos nusistovė́jo – išleiskiat pasimankštinti Plt.
4. refl. ilgai stovint apsilpti, nuvargti: Arklys nusistovė́jo pririštas DŽ1. Labai nusistovė́jau, reikia atsisėst Kp. Nūsistóva paršukai staldė[je] Jdr. Galvijai reikia išleist palakstyt, kad nenusistovė́tų nuo kojų Ds. Pardien stačias, tai ir nuo kojų nusistovė́jau Trgn.
5. refl. ilgai nedirbamam, nejojamam, nevažiuojamam pailsėti, sustiprėti: Arkliai, paržiem nusistovė́ję, gerai dirbs žemę Užp. Eina strimpsėdamas kaip nusistovė́jęs arklys Vžns. Kumelė nusistovė́jusi buvo, užtat taip laigo Ll. Arkliai nusistovėję ant namų labai greitai bėgo Ašb. Žirgelis stainioj nusistovėjo, už kito mergelė tai nutekėjo KrvD37.
6. intr. kurį laiką išstovėti: Stovėk už mano pečių, ir tep perdien nustovė́si Lp.
7. tr. Sut, N, BzF9, NdŽ, KŽ ilgai stovint (ppr. ko laukiant) padaryti žymę, išduobti, išminti: Ir nustovėjom kalne duobaitę, ir prakilnojom uosės tvoraitę KlvD339. Jokit, broliai, nestovėkit, nenustovėkit viešo kelio (d.) Mrj.
8. tr. stovint nutręšti: Gyvuoliai nustovė́jo daržą J. Nakčiai suvaro gyvolius į bandodaržį, kad nustovėtų žemę Kv. Kur gyvoliai nustovėjo, javai geresni Up. Karvės daug trąšų nustóvi (stovėdamos primina) Dglš.
^ Po kuokinei pirkia kai karvių nustovė́ta Švnč.
9. tr. Kn užgožti, nustelbti: Medis nustovė́jo bulves, t. y. nusmelgė J. Medžiai javus nustóvi savo šešėliu K.Būg. Ar iškirst reikės tuos medžius, ar ką – tik dirvą nustóvi Srv.
10. intr. išlikti nesuvartotam: Ar ilgai tie agrastai nustovė́s? Suėsma Krš.
11. refl. išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių: Nusistovėjęs vynas SD419. Alus nusistovė́jo, geresnis pasdarė Ds. Linus pamerkdavo, [jie] nusistovė́davo Ds.
12. refl. KŽ netekti stiprumo, išsivadėti, nusistelbti: Tavo alus jau nusistovė́jęs Slm.
13. refl. SD192, Sut, N, NdŽ atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti (apie skystį): Nusistovi alus, nugula mielės alaus SD44. Šalta, o pienas nenusistóvi Ktk. Vandenys ežere nusistovėjo LTR(Švnč). Misa gal jau nusistovė́jo Ds. Sudžiovinto augalo žiupsniuką apipilti verdančiu vandeniu, palaukti, kad pritrauktų, nusistovėtų ir tuomet vartoti rš. Kol vandenėlis nusistovė́jo, bernytis mergytę sau parkalbėjo JV284.
14. tr. DŽ ilgai viršum stovint, telkšant išgadinti: Nustovė́jo vanduo javus Srv. Žemė nustovė́ta vandenio Ėr.
15. refl. nutekėti, susigerti į žemę (apie vandenį): Jei vanduo nenusistovė̃s nuo runkelių – šaknys supus Krok.
16. refl. Klt nusivalyti po veršiavimosi: Reikia pasaugot, kai nusistovė̃s [karvė], kad atsgręžus nesuryt Ob. Apsteliavo karvė ir ilgai nenusistovė́jo Vdn. Jeigu karvė po teliui ilgai nenusistovė́jus, tai reikia duot jai kokių žolių Prng.
17. intr. išgyventi, laikytis kur: Teip nustovė́jau pas tą mokytojį Vgr.
18. intr. DŽ1, KŽ pasidaryti pastoviam, įsivyravus nesikaitalioti: Oras nenuostoviąs, gal apsimainyti IM1847,20. Giedra nuostovianti IM1849,16. Senovės rūbų pasiuvimas nustovėdavęs trisdešimt keturiasdešimt metų rš(Grz).
| refl.: Nusistovėjo saulėtos dienos, žvaigždėtos naktys A.Vien. Dabar orai nusistovė́jo giedrūs, šaltūs Krs. Šalčiams nusistovėjus, antys, kragai, gulbės persikelia į Dusios ežerą sp. Nusistovė́ję gyvosios kalbos dėsniai NdŽ. Gyvenimas kaip plati upė nusistovėjusia vaga tekėjo, o tu nori tą upę užtvenkti, kita vaga nukreipti V.Krėv. Negalima juk ardyti nuo amžių nusistovėjusios tvarkos ir be gerų žmonių pagalbos imti rinktis pačią (juok.) I.Simon.
19. intr. būti pastovaus nusistatymo, tvirtų pažiūrų: Absalono brolis nenuostoviąs ir nedoro drąsumo I.
◊ kai̇̃p nustóvi
1. kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą): Saiką pylė kai̇̃p nustóva – teisingas buvo ano saikas Šts. Pilną šaukštą kai̇̃p nustóva gėriau liekarstų Šts. Pripylė sėtuvę kai̇̃p nustóva KlvrŽ. Duodu litrą [kruopų, obuolių] kaip nustóva Lk.
2. iš viso (apie kiekį): Keturi esam kaip nustóva KlvrŽ.
pastovė́ti intr.
1. R, N, Sut, K, M, L, Rtr, DŽ1 kurį laiką stovėti: Jis pastovė́jo kiek laiko, laukdamas atsakymo NdŽ. Skubėjo užkasti [mirusį] – iš tolie atvažiavęs tik pri kapo pastovė́jo Krš. Vaikai atbėgs, pastovė̃s i vėl nubėga JnšM. Kad ilgiau pastovė́čia, ir būt šalta Pb. Pastovė́k pastovė́k, ką aš tau pasakysiu! Aps. Pastovė́k, lig ateisu J. Pastovỹ, paka (kol) aš grįšiu Lz. Prašom sėst. – Pastovė́sim, didesnės paūgėsim Mrc. Ačiū, pastovėsiu, didesnis augsiu (atsako svečias, prašomas sėstis) LTsV865(Šil). Išeis vienas į kiemą, išeis kitas, pastovės prie vieno trobos kampo, pastovės prie kito, pasiklausys J.Paukš. Prieš vėją pastovė́jau išsižiojus i apsirgau Klt. Ko pas tavi eiti, a kieme pastovė́ti?! (sakoma nevaišingam) Krš.
| refl.: I pasistóvia jis (senukas), i pasisėdžia Grd. Pastóvas, pašnekas, praeina tas laikas Krš. Pasistóvit, ponai svotai, pasistóvit, pasistóvit JV532.
ǁ atsistojus kurį laiką laukti: Papuola, kad kadum reikia eilioj pastovė́t Ps.
ǁ sustoti: Pastovėkiat pastovėkiat, – šauks anys, o niekas nesugrįš BBNa2,9.
2. R, MŽ, N galėti, pajėgti stovėti: Truputį pastovėti gandriukai pradeda tik po dviejų savaičių T.Ivan. Ką jis pridirbs, kad jis ant kojų vos pastóvi Mrj. Te tokia srovė, kad giliau įbridęs nelabai pastovė́si Sb. Ma[no] duktė kap mendrelė buvo, ana an kojyčių nepastovė́[jo] LKKXIII125(Grv). Tik (taigi) negaliu pastovė́ti, mun sukas galva stipriai Žeml. Vos ne vos pastovėjo ant kojų savo MP146. Stuopikę išgėriau, nebepastovėjau, veskit mane gulti, neduokit parpulti KlvD314.
ǁ tilpti statiems, sustojusiems: Mūsų šaly teip dideli auga kopūstai, kad po vienu lapu gali čielas korpuzas vaisko pastovė́t BM3(Kp).
3. LL269 ramiai, nejudant pabūti: Nė vienas jų minutės nepastovėjo dykas per visą dienelę, o ristele, risčia, prorisčia J.Balt.
4. kurį laiką pabūti stovint, atliekant kokią pareigą, užduotį, dirbant ir pan.: Tuoj varysiu karves [iš ganyklos], pastovė́k (pasaugok atsistojęs) nuo burokų Ėr. Pastovėk prie vištom, paki pales KlbIV87(Mlk).
^ Esu jau ir už stalo sėdėjęs, ir kampe pastovėjęs KrvP(Al). Bernu pasitikėsi, kai su juo už grotelių pastovėsi (ištekėsi) KrvP(Vrn). Smulkiai malsi – pastovėsi, plonai verpsi – pasėdėsi PPr51.
5. pabūti kurį laiką kur padėtam, paliktam, nenaudojamam: Kokie lašiniai: ne surūdėję, ne nėko, o pastovė́ję Krš. Pastovė́jęs viralas, nevalgyk Klt. Da šiandie tepastà (tepastovi) varstotas: rytoj baigsiu meistravot, ir išnešma Lkm. Pastovėjo priemenėn sviestas [ir sukietėjo] Rud. Pasodinom anksti, pradėjo lyt lyt lyt, pastovė́jo šlapio[je] žemė[je] – parpus bulbių mažiau prikasėm Mžš. Pagistovėjo aukštas kraitelis aukštam svirnely (rd.) Jž. Obuoliai kad tik pastóvi, tai ir supūsta Sld. Pastovė̃s da staklės, kolei pasveiksiu Aln. Neturu kada kult, lei pastóvie LKT155(Škn). Pastovė́davo [rugiai], tąsyk veždavo į klojimus namo LKT186(Čk). Ale graži aviečių arbota – rausva, kai pastóvi Vdn. Išminko duonytę, pastóvi kiek laiko ir – an lopetos Dgp. Kap verdi juos (ungurius), vanduo kab pastóvi, tai kab drebulė Rud.
| refl.: Tegul pasistóvi vynas, bus gardesnis Alk. Alus, ka pasistovė́s, būs geresnis Lkv. Ir šermukšniai, kai pasistóvi, gardūs Sdk. Tik pakrėsti [obuoliai] neskanūs, turia pasistovė́t Raud. Ir skanus, kap va pasistóvi [skilandis] Dg. Tegul [šienas] pasistovė̃s kūgiuos Pnd.
6. išsilaikyti tinkamam, nekeičiant savybių: Kiaulės mėsa ilgiau pastóvi negu avies Kp. Ne visi obulai tė[ra] pastóvintys Vvr. Kol troba gali pastovėti (negriūva), vis šiokia tokia nauda Žem. Kūtės buvo dar pastoviančios, o vė[ja]s sugriovė Šts. Dvejus trejus metus pastovė́jusius [šiaudinius stogus] reikėjo parrišti (su karklo vytelėmis pritvirtinti naujus šiaudus) Všv. Pastateliai da pastoviantys Kl. Trobikė ten da pastóviama Krkl.
^ Ir eglė ilgiaus pastova traškančioji IM1852,36.
ǁ tverti, neplyšti, neirti: Tas raištis (skara) dar pastóvįs, dėl to ir prašau dešimt litų – jug ne palaikis Šts. Kas tokims [vaikėzams] pastovė́s: duodas, eina galvoms – drobužis jau i kiauras Krš.
ǁ laikytis nepaliestam, neišleistam: I braškes tie vaikai nuskina, i geresnes uogas – kas ten pastovė́s! Krž. Kitą daiktą ataveža – pastóvi, o arielka nepastóvi (greitai išperka) Skdt.
^ Pijokams piningas nepastóva Rdn.
| refl.: Per tave niekas nepasistóvi Alk.
ǁ būti tvirtam, pajėgiam: Dar pastovį̇̃s žmogus buvo, t. y. nesenas dideliai J. Juk pastovįs dar gyvolelis, o ryt reikės kraujį paleisti (papjauti) ž.
| prk.: Čia pastovintys (pasiturintys) ūkininkai, matyt, gera žemė Dr.
7. išbūti, išsilaikyti vienoje vietoje (apie daiktus): Dantis ant dančio nepastóvi (dreba) Ob.
^ Par darbymetį ir akminas ant vietos nepastova, ir tas juda NžR.
| Mun adata nepastova (vis dingsta, kur nors nusimeta) – kaip svetys Šts.
8. pagyventi, pabūti (pas ką): Vaikas kokį mėnesį pastovė́jo iš Vilniaus Krš. I kažinaičiais kas tas y[ra], ka pri tų vaikų tėvai nepastóva End.
ǁ refl. ilgai išgyventi: Pasistovė́jusi buvo senikė, šimtą turėjo Grd.
| Ta karvė jau pasistovė́jus: be dviejų metų neleidau Jrb.
9. išbūti ilgesnį laiką parsisamdžius: I buvom musintais geri, ka pastovė́jo i šeimyna Ms. Prasti gaspadoriai, kad šeimyna nepastóvi Lnkv.
10. H162, R67, MŽ89 iškęsti, ištverti, atsilaikyti: Daug nepastovėjo prieš tas ant jų siaučiančias vėtras Kel1881,31. Kaipogi pastovės karalystė jo? BtMt12,26.
11. apsieiti, išsiversti: Kaip tik koks subruzdimas ar atlaidai, ar svečiai – ir beatlekanti Marcė munęs ieškoti: negalia anie be munęs pastovėti S.Čiurl. Pargabena … vėl kitus nėknėkius, be kurių negali ūkininkas pastovėti A1884,276.
12. trukti, tęstis: Pastóva kokį porą savaičių šalna, i vėl tujau šiltai Vvr. Jegu teip pastovė̃s oras, ne kažin kas bus Trgn. Maž pastovė́jus, turėjo būt sugautas DP211. Kur nebūdavo per didelio puolimo, tai pastovė́davo pruntas Vlkv.
| refl.: Ale, dėkui Dievui, pagada pasistovė́jo Pc.
13. (l. postać?) būti kur, atsirasti: Mergel, duo man blynelį – aš tau an gero pastovėsiu (būsiu, kai reikės pagalbos) (ps.) Ad. Ir nepastovė́jo nė vienas melas nasruose jo DP3.
◊ [nė] kójai nepastovė́ti nebūti kur nuėjus, nesilankyti: Da mano kója pas juos nepastovė́jo Gs. Kad tu man šitep padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė kója čia daugiau nepastovė́tų! Gs. Kad man nė tavo kója karčemoj nepastovė́tų! Gdl.
sàvo vi̇́eno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi J.Jabl.
parstovė́ti tr. įminti, įslėgti, ilgai stovint (ppr. ko laukiant): Ji ir kiemo tvorelę parstovėjo (jo belaukdama prie tvorelės, berymodama ten, tvorelę sugriovė) J.Jabl. Aš parstovėčiau kalną klonelį, brolyčio belaukdama N343. Mes parstovė́jom klevo grindeles, mes paržiūrėjom šviesias akeles JD1174. Jau kryžkelėlį parstovėjom, da nesulaukėm broliuko savo NS494. Šviesus kardas vagio neparkybos, bėras žirgelis stainios neparstovė̃s JD789.
ǁ sunešioti, sudėvėti: Jis parstovė́jo ožio čebatus JV1098.
pérstovėti Š
1. intr. BŽ362, DŽ1 ištovėti, praleisti laiką stovint: Pérstovėjo gerą valandą NdŽ. Párstovėjo motyna pri duobės kaip stulpas, ne sujudėt nesujudėjo Krš. Par dieną pártovu pri vaiko, nėkur neišeinu Krš. Šią naktį par naktelę žirgas párstovėjo pas mano aukštą svirnužėlį JV29. Aš perstovėjau tamsią naktelę ir pražiūrėjau stiklo langelį LTR(Krsn). Aš miegelio nemiegojau, an rankelių perrymojau, an kojelių perstovėjau LTR(Lš).
2. tr. BŽ362, NdŽ stovint nuvarginti, nustovėti: Aš išginiau jautelius in lankelę, pérstovėjau kojeles per naktelę DrskD128. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė JR44.
3. tr. BŽ362 pralaukti, kol praeis: Pérstovėti lietų NdŽ.
4. tr. NdŽ, Vkš ilgiau už kitus išstovėti, išsilaikyti (apie daiktus): Namas pérstovės ne tik mus, bet ir mūsų vaikus DŽ1. Mano marka tavo šimtus parstovės NžR.
ǁ viršyti stovėjimo (laikymo) terminą: Už perstovėtą laiką reikia atskirai mokėti rš.
5. intr. išbūti kurį laiką, išlikti nepasikeitusiam, nepraradusiam savybių: Mūrai dar ligšiol párstovėjo Ps. Klumpis, nuteptas su meisos sulte, nesproginė[ja], párstova lig pat nudildamas Šts. Tokiu spasabu uždaryta bačka [su tabaku] gal parstovėti kelerius metus S.Dauk. Tas kalnas parstovė́jo septyni metai, daugiau, daba i tą išdirbo Rd.
6. intr. Arm per ilgai stovint prarasti geras savybes: Kap pérstovi, tai byra grūdai Eiš. Pérstovėj[o] jau javas, grūdai byra Dv.
| refl. BŽ362, NdŽ: Rugiai byra, kab jau pérsistovėj[o] Žrm. Rugiai pérsistovėjo jau, lenda žemėn Al. Jau obuoliai persistovėj[o] an medžio Mrs. Pérsistovėjo duona pečiuj, tai ir sujuodavo Vj. Jau pavakarys atėjo, pietai persistovėjo, o klebonas nesikelia… Žem.
7. tr. ilgiau išgyventi, pergyventi: Juokias žmonys, kad párstovėsu dukteris Pp.
8. tr. susidurti su kuo, turėti reikalų, perleisti:
^ Aš tiek vyžų neperavėjau, kiek tokių ponų perstovėjau LTR.
9. tr. įveikti, nugalėti, laimėti: Lažintis kas galės, katras katrą iš mūsų parstovės? Žlv. Ar žiemys vėjelis tavi parstovėjo, ar jauni brolaičiai tavi parkalbėjo? LTR(Pd).
10. intr. atsilaikyti: Todėlei neperstovės piktieji ant sūdo Mž505.
piestovė́ti (dial.) žr. pristovėti 7: Jam piestovė́jo uostukai Krg.
prastovė́ti Š; LL190
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti: Prastovė́[ja]u po langu OG364. Aš prie sienos prisiglaudus prastovė́jau visą naktį Pc. Dvi dienos [moterys] prastovė́j[o] an ulyčios ir nebeigė kalbėt (juok.) Azr. Nesėdusiam sunku prastovėt Arm.
^ Kas ant vienos kojos visą vieką prastovi? (baravykas) LTR(Dgč).
ǁ išbūti (ppr. stovint) kurį laiką laukiant: Visą dieną prastovė́jau malūne, kol gavau malt Lnkv. Valandą prastovė́jau ir pieno negavau Prn. Perdien prastovė́jom … i nepriejom OG364. Prastovėjau visą dieną – nė vienas neklausė LTR(Ut).
ǁ tr. stovint ką praleisti, nepastebėti: Kad [mes] neprastovė́tum, einam prie mašinų Dg.
2. tr. stovint nuvarginti, nustovėti: Sūnelio belaukdama, ir kojas prastovėjau! Brž. Vargšė net apsiašarojo, tiek ilgai laukusi jo, kojas prastovėjusi P.Cvir. Aš prastovė́jau savo kojeles ir perkilojau vario vartelius DrskD209.
3. tr. LB153, NdŽ stovint sugadinti, palikti žymę, išminti: Gi tegu ateina, tegu būna, kampo neprastovė̃s Prn. Jug i ten laidario kertės neprastovė́jo Pln. Testovie [drabužiai], mun to šėpo neprastovė́s Rdn. Neprastovė́jo mano kraiteliai tėvelio svirnely vietelės TŽV648(Kp). Neprastovės skrynio[je] vietos, lai būna skiautės skrynio[je] padėtos Tl. Jy išlėks, susitiks su kokiuo boba, tai duobę prastóvi (ilgai šnekasi) Mžš. Mes prastovė́jom kalne duobelę ir perrymojom uosio tvorelę DrskD209. Senai mum motynėlė laukdama kieme kalnelį prastovėjo, aukso tvorelę prarymėjo NS41. Kai prastovė́si kalne klonelį, tada sugrįšiu savo šalelėn (d.) Onš. Mano žirgas stonios neprastovės TDrIV80(Tvr).
ǁ stovint sudėvėti, pradilinti: Vario vartus nurymojau, jukto kurpes prastovė́jau JD1114.
4. tr. NdŽ pralenkti kitus stovėjimu, perstovėti.
5. intr. prabūti paliktam, padėtam (apie daiktus): Garlaivis per žiemą prastovė́jo uoste DŽ1. Laiškas visą savaitę prastovė́jo namuose, nebuvo kas išneša Krs. O jeigu iš pavasario [apmėžia], tai daugiau ant viršaus [mėšlas] prastóvi LKT189(Vlkj). Naktį prastóvi [linai], krosnį iškūrina ir mina mintuvais medžiaginiais (mediniais) Dv.
6. intr. prabūti kur laikomam (apie gyvulius): Bėris per žiemą prastovės tvarte rš.
7. intr. NdŽ išsilaikyti tinkamam, nepasikeitusiam: Akmeninė bažnyčia kelis viekus prastovės Pls. Vasarą duona greit pẽli – dvie[jų] nedėlių neprastóvi Dglš. Sula liuob prastovė́ti lig pat rugių pjovimo Vkš.
8. tr. ilgiau už ką išsilaikyti: Įkask ąžuolinį stulpą, tai ir tave prastovės Vdžg. O ji (liepa) dar stipri, visus medžius prastovės V.Krėv.
^ Guzikas švarką prastovė̃s Skr.
9. intr. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Ištisas paras prastóvi mašinos DŽ1. Prastovi technika ir dėl atsarginių dalių trūkumo sp. Jei per uostininkų kaltę prastovi vagonai, uostas moka geležinkeliui baudą sp.
10. intr. kurį laiką išgyventi kur: Ketverius metus vokiečiai čia prastovė́jo Ad.
11. tr. ilgiau išgyventi už ką: Senis da abidvi jąs[ias] prastovė̃s – žandai kai obuoliukai Jrb. Ji tą senį (vyrą) prastovė́jo Grd.
pristovė́ti; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 ilgai stovėti: Kiek tu pristovi tam šaltam vandeny! J.Balč. Pristovė́jo ikvaliai ir maniškė ant pamazgų (nebuvo šeimininkė) Rdm.
| refl. N, K, NdŽ: Prisistóvu pri katilų – pasėdėsu Krš. Atsisėskit, juk jūs ten prisistovė́sit Gr.
ǁ sulaukti ko, gauti ką stovint: Svieto minios, kol tu pristovė́si Krš.
ǁ turėti galimybę stovėti, tikintis ko gauti: Kas te kasdien pristovė̃s eilioj Ob. Prie kiekvieno lango su sterble nepristovėsi rš.
ǁ turėti galimybę stovėti saugant, prižiūrint: Brigadininko nėra, agronomas negali prie kiekvieno pristovėti J.Avyž. Visą ganyklą mašinom išvažinėjo – negi pristovė́si Slm. Kad vogs, tai pavogs – nepristovė́si Prng.
2. intr. H165, R, Sut, N šalia, greta stovėti: Ir merga, išvydusi jį, vėl pradėjo sakyt čia pristovintiems: tas vienas yra tųjų NTMr14,69.
3. tr. I, Š, NdŽ, DŽ1, Krž, Jnš, Klt priminti (mėšlo, nešvarumų): Tvarte mėšlo tiek pristovėta, kad karvė ragais vos lubų neremia V.Bub. Arkliai pristovė́jo mėšlo aukščiau pamatų Dkš. Kiaulinykas pristovė́tas mėšlo Vlkj. Paržiem tai nors trąšų gyvuliai pristóvi Trgn. Itiekas gyvulių, daug pristovė̃s mėšlo Arm. Kokia tu šeimininkė – pilna asla šiukšlių pristovė́ta Up. Kurpes žemių pristovė́jo Up.
^ Tavo ausys tai kap arklių pristovė́tos (labai nešvarios) Nč.
| refl.: Staldas prisistovė́jo mėšlo, einant galva į lubas remas Užv.
4. tr. išskirti nuosėdas: An dugnio [puodo] vanduo kažką pristovė́jo Ėr.
| refl.: Prisistovė́jusi (pritukusi nešvarumų) butelka, kur tu išplausi! Rdn.
5. intr. būti prie ko prižiūrint: Pristovė́k prie darbininkų J. Gi ateina ponas ir pristovi M.Katk.
6. intr. ilgai išgyventi, išbūti apsistojusiam: Jau niekur tep nepristovė́j[o] [kareiviai] kap pas mus Lp.
7. intr. J, NdŽ, Krž tikti, derėti prie veido, prie figūros: Pristóva pri burnos: dideliai puikiai yr pasiūta LKT55(Trk). Ir anam teip pristóva, ka, rodos, teip i reik KlvrŽ. Kad tu žinotumi, kaip ta kepurė tau pristóva! Grg. Kad i brangi tie sejonai, al ka tik pristóva Mžk.
ǁ būti tinkamam, pritikti: Ka tik žmogus būtų geras, tei i kožnas vardas pristóva Krš. Toki puiki privarptė nepristóva pri to seno kalvarato Slnt. Ko tu geri, ka tevi reiks nešti – tas nepristóva Vgr. Mandagumas mergoms geriaus pristovi kaip gražiausia kleida (suknelė) prš.
ǁ reikėti, privalėti: I tiekėmos kaip tiktai jau pristóva: i pyrago, i meisos Gršl.
ǁ tikti vartojimui: Su bulvėms kastinys daugiau pristóva Skd.
^ Pristova kaip šunie dešra (iron.) LMD.
8. intr. pagelbėti, padėti: Idant … pristovėtumbit jai kožname daikte, kuriame tiktai jūsų reikalautų BtPvR16,2.
sustovė́ti
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti.
2. intr. kartu sustoti: Drūtai (glaudžiai) sustovėti N.
3. tr. NdŽ stovint, laukiant ką laimėti, gauti.
4. tr. priminti, pristovėti (mėšlo): Sustovė́jo mėšlo šmotą gyvuoliai J. Da lig pavasario sustovė́s kelis vežimus mėšlų Skdv. Šiuosmet mūs avys daugel mėšlo sustovė́jo Rod.
ǁ stovint suminti, suplūkti: Ties užpakalinėm kojom tep sustovė́tas mėšlas, kad negali išlupt Gs. Skujas sustóva gyvoliai – ir yr geras mėšlas Šts.
5. intr. kurį laiką išbūti padėtam, paliktam: Tas popieris šimtą metų sustovė́jęs Krš. Jei nesunešioji [skepetos], tai sustóvi Lp.
| refl.: Žemuogės kaip susistovė́s, eglių sakais atsiduoda Žr.
6. tr. stovint sugadinti: Ką turi, bėdos nėr – vietos nesustovė̃s Trgn.
ǁ refl. sugesti: Drabužis ir stovėjimu susistóvi Rmš.
7. refl. per ilgą laiką susigulėti, susislėgti, sukietėti: Kiek ans i susistóva, ans galia par žiemą būti, toks kupstis šieno Jdr. Iš laidario išvežė mėšlus susistovė́jusius Jdr. Susistovėti tura mūras Plng. Skalus beržas susistóva, supentė[ja] į ragą Šts. Susistovė́jęs [molis], kietas kaip akminas Krš. Antsidėsu skrybelę, juo susistovė́tum plaukai Slnt. Jeigu gerai namas susistovė́jęs, tinkai neskyla Kair. Paržiem mėsos susistovė̃s Ds. Matyti, kad iš jūros vandens, išdžiūvusio tame duoburėlyje, susistovėjo toji druska Š.
8. refl. NdŽ, DŽ1, Jnš išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių, pagerėti: Susistovė́jęs alus geresnis Kp. Aruoduose kvepėjo dar nespėję susistovėti rugiai rš. Tas sausas vynas esąs susistovė́jusios sultės Krš. Padaryti vaistai turia susistovė́ti Skdv.
9. intr. sustingti, užšalti: Sustov gelmė R174, MŽ230. Gelmė viršuje sustov N, BbJob38,30.
10. intr. būti išdėstytam, sudėtam, sutvarkytam: Ardys, žiūrės, kaip ana (radijas) sustóva Krš. Muštuvai – kur skietas sustóva su nytėms Gd. Po vidų beveiząs, kaip kas sustóva Als. Par tą naktį [vagys] ištyrinėjo, kame kas sustóva Lž. A tu barkis, a nebarkis, aš tę nagų nekišiu – nė aš žinau, kaip tę kas sustóvia, nė nieko! Škn.
11. intr. būti, reikštis, vykti: Nepasakiau aš anam, kame prontas sustóva Žr.
12. intr. priaugti, padidėti, prisidėti: Buvo aštuoni šimtai, dabar jau vienuolika – trys procentai sustovė́jo Gs.
13. refl. nustoti tekėti, cirkuliuoti: Susistóva, neišsivaikščio[ja] raštininkams krau[ja]s, i serga Krš. [Diemedžio] gėrimėlis skiedžia susistovėjusį kraują rš.
14. intr. elgtis, laikytis: Tas y[ra] riktingas žmogus, ans visur gerai sustóva KlvrŽ.
15. intr. išgyventi: Retas lig šimto metų tesustóva Dr.
užstovė́ti
1. tr. NdŽ laimėti, gauti stovint: Sėskis, nieko neužstovė́si Sb.
2. refl. NdŽ užsibūti stačiam: Vegertas užsistovėjo prie lango, grožėdamasis peizažu K.Bor.
3. refl. NdŽ, DŽ1 užsibūti nedirbamam, nevažinėjamam: Užsistovėjęs arklys, reikia pravažinėti Š. Arkliai tvarte užsistovė́jo, tai kai pasikinkiau, tai eina kai vėjas Kt. Reikia pravažinėt arkliai, ba užsistovė̃s Alv. Jau tavo žirgeliai jau užsistovė́ję (d.) Tvr.
4. refl. NdŽ išlikti, užsibūti padėtam, nevartojamam, užsigulėti: Išperka, kur panašiau – kur kokia panaši (geresnė) žuvė neužsistóvi Mžš. Palikau paslėpęs kelis obuolius, tai dar užsistovė́jo Mrj. Kokis spirginys bus, tai už jo neužsistovė̃s! Lp.
5. refl. NdŽ nustoti tekėti, cirkuliuoti: Širdies nepakankamumo atveju kraujas užsistovi didžiojo kraujo apytakos rato venose rš. Valgymas skatina tulžies išsiliejimą, ir tulžis neužsistovi sp.
ǁ nenutekėti: Tarpkupstėse per vasarą telkšo užsistovintis vanduo sp.
ǁ nustoti veikti, funkcionuoti, užsilaikyti: Sviesto negavo, tai viduriai užsistovėjo (užkietėjo) Db.
6. intr. užtraukti atsivedimo laiką (apie gyvulių pateles): Užstóva karvės kelias dienas Šv.
7. (nlt.?) tr., intr. N, KŽ užstoti, palaikyti: Ką užstovė́ti KII313. Kits kitam padėt, kits už kitą užstovėt Žlv.