spel̃gti, -ia, -ė BŽ96, DŽ
1. tr. Rtr, FrnW, Up stelbti, smelkti, gožti: Medis diegus spel̃gia, t. y. užgožia, smelkia J. Reik, kad žolė nespel̃gtų barkščius LKT106(Krž). Jeigu daug darže aguonų, jos spel̃ga [daržą] Klm. Spel̃ga javus – pjausu, neblaikysu tų medžių DūnŽ.
2. tr. prk. menkinti, slopinti: Visur lietuviškas žodis buvo spelgiamas ir aptariamas VŽ1905,60.
3. tr. prk. varginti, spausti: Dievas Nojui pažadėjo svietą nebespelgsiąs tvanais A1885,81.
4. intr. NdŽ be šviesos nykti, skursti.
5. intr. durti, diegti: Dieglys šone spelgia, t. y. duria J. Lyg su adata kažkas spel̃ga ž.
◊ širdi̇̀s (ši̇̀rdį) spel̃gia verčia vemti, pykina: Taip negera, ši̇̀rdį spel̃gia nuo tų kleckų Jnšk. Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos MitI233(Šd).
nuspel̃gti, -ia (nùspelgia), nùspelgė
1. tr. Š, BŽ148, NdŽ, Užv, Bt, Up, Kal, Škn nustelbti, nusmelkti, užgožti: Medis nuspelgė diegus J. Žolės didelės, nùspelgė morkus Erž. Kanapiai nū̃spelgė visus kopūstus Varn. Nuspelgą̃s būk daržą tas uosis Krš. Pasidauginę daigai lelijos išsikerės ir nuspelgs aplinkines notnėres ir dagius Žem.
| refl. tr.: Tankiai [medžiai] auga, i nusi̇̀spelga DūnŽ.
2. tr. prk. užguiti, užuiti: Bobų nū̃spelgtas, nė žodžio dorai nemoka pasakyti DūnŽ.
3. intr. sunykti, nuskursti: Lineliai nuspel̃gę, kažin, ar kas iš jų užaugs Jnš. Dirvos kertė visiškai buvo nuspelgus – iš ten nė kokio pelno negalėjo išeiti BsPII67.
užspel̃gti, -ia (ùžspelgia), ùžspelgė tr.
1. užstelbti, užgožti, nusmelkti: Rauk lauko tus krapus, i taip morkus ùžspelga Krš.
2. prk. užguiti, užuiti: Apsižanijo, ùžspelgė aną DūnŽ.
3. prk. užslopinti: Tautos varpeliai skamba dusliai kerčiose, dažnai užujami, užspelgiami rš.