1 ràkti, rãka (rãkia, rañka), rãkė (rãko)
1. tr. krapštyti: Aš rakštį rakù, norėdamas ištraukti J. Rãkė rãkė i prarakė skaudulį ant rankos Kv. Nebràk – gal[ia] užsirožyti Kv. A niežta, ka taip ausį raki̇̀? Krš. Rãka rãka tas ausis atsistojęs Rdn. Kaip ana įkišo tą žirnį į nosį, teip ana rãkė Gršl. Tėvas rakė su viela užakusį pypkiakotį Pč. Krupiau, ką ten dabar tu raki̇̀?! Krš.
^ Ankstybasis dantis rakia, vėlybasis akis krapšto LTR(Vv). Kas rañka, tačiau skylės nedaro? flk.
2. tr. Ak durti: Rãka votį Lp. Votis savaimiai pratrūko neraktà J.Jabl.
3. intr. R, N skilti, kaltis (paukščiukams iš kiaušinių): Žąsiukai, viščiukai ranka jau iš kiaušio, t. y. skilsta J.
| refl. Skr, Als: Vištaliai jau rãkas Kv. Kiaušius atšaldė, i antyčiai nebsi̇̀rakė Kv.
4. Tvr kasti: Anas, lopetą pasiėmęs, daržą rãka Gdr.
ǁ rausti: Barsukas, anas rãka žemę, norose gyvena Pst.
5. Ktk kasti, rauti (šakniavaisius): Ateina ruduo, reikia burokai ràkt Dglš. Rakiaũ rakiaũ, net rankos pradė[jo] sopėt Dsn. Plotai neraktų̃ burokų Tvr. Daržas da reikia ràkt Švnč.
6. nevikriai ką dirbti, knebinėti: Tokia ana ir nėrėja: vienas pirštines visą žiemą rãka Vvr.
7. refl. šnek. kabintis, rioglintis: Kur raki̇́es? Trgn.
8. refl. šnek. kibti: Ar tu pamesi ràktis in mano biednos galvos?! Ktk.
9. tr. daug vežti, gabenti: Vežimais rãkė burokus Dglš.
10. tr. šnek. sukti, apgauti, vogti: Apsižiūrėk, diedule, ba jis jus rãka Alk. Jau jiem tę nėr ką ràkt Bgt.
11. galabyti, šaudyti: Reiktų tas rupūžes šernas ràkti į žemę – ne, gamtą saugo! Krš. Vokytis ràks anus žemėn Šts.
ǁ mušti: Cigonas, numie parjojęs, ieškos ukazijų, kad anam pati ką norint pasakytum, jau anas raks aną (ps.) S.Dauk.
1 atràkti, àtraka, àtrakė
1. tr. N atkrapštyti, pradurti: Su kuo tuos konservus atrakti? Visi peiliai bukais galais K.Saj.
2. tr. atpjauti: Atrakáu duoną su žirklėms, peilio nebuvo Šts.
3. intr. K skilti, kaltis: Ranka, atranka vištyčiai R.
4. refl. šnek. atsigrūsti, atsidanginti: Tų svečių pas juos marios: atvažiavo prašyti, o da daugiau atsirakė neprašytų Vrn.
5. daug atnešti, atgabenti: Kad atàrakiau malkų, kad išpleškinau pečių, tai net an žemės atguliau miegot Brsl.
1 įràkti, į̇̃raka, į̇̃rakė
1. intr. įdurti: Jautis mažne munie į̇̃rakė Štk. Landžiok aplink karves, kol įraks į kuprą Vvr.
| refl. tr., intr.: Vaikas verkia: įsirako sau pirštą Jnš. Tai jau turbūt su adata įsi̇̀rakei, kad teip kraujas bėga Paį.
2. tr. įbesti, įsmeigti: Taip tu ir añrakei kuolus, kad tvora išvirto Vdš. Añrakė peilį pašonėn Vdš.
3. tr. įkišti, įgrūsti: Burnon blyną iñrakė ir pats užlipė an pečiaus Dglš. Kam tu tą pagalį šlapią iñrakei pečiun? Ktv.
4. refl. įkliūti, įstrigti: Pampo, pampo tą jautį, kol ir kaulelius sutraškino, ė kai supampo, varčios ir insirakė, čia vyrai ir užluokijo (ps.) Trgn.
1 išràkti, i̇̀šraka, i̇̀šrakė tr.
1. BŽ80, DŽ iškrapštyti: Išràk pypkę su raktuvu J. Reik tą rakštį išràkti Prk. Nėr šieno nei dančiui išrakti Tr. Ìšraka (išgremžia) duobes, bulves kaišdama Šts.
| refl. tr.: Senis liuiką išsirãko Š.
2. prakiurdžius išleisti: Kai davė koja pilvan, tai, sakiau, gal ir žarnas išràks Trgn.
3. iškasti: Anas vienas visą daržą i̇̀šrakė Švnč. Išraksiù, surausiu žemę ir sodinsiu bulbas Tvr. Į tokią kietą žemę i̇̀šrakė duobę LKT135(Dov). Kol tą ravą išrãko, vanduo pradėjo plūsti Užv.
| Ìšrakė košės bliūde duobę tiktai – nemoka nė ėsti Vkš.
4. DŽ išrauti, iškasti (šakniavaisius): Ropė buvo tokia didelė, kad diedas su boba negalėjo išràkt (ps.) Rš. Ažudavei jam, i išràks burokus Dglš. Reikia išràkt krienus Švnč.
1 nuràkti, nùraka, nùrakė tr.
1. Rod nudurti: Jautis karvę mažneis nū̃rakė KlvrŽ. Mūsų tėtė kiaulę ant karto nùrakia Ps. Nešen (nešk šen) perstekę – nuraksiu lydeką Dr. Neik ten, supykęs gali nuràkti Vad.
| refl.: Nesikarstyk ant tvorų – nusiraksi̇̀ Pg.
ǁ nudobti (užmušti, nušauti): Ans rakte mažne nurakė vyrą, t. y. nušavo J. Sergėkis, o anie tave nuràks kame nors Skd. Nuràks tokį pasiutėlį kas Krš. Ale vis tiek vieną sykį miške aną nū̃rakė negyvai Kv. Nuràks kai šunį, nusivedę į krūmus, i gana Vdk. Nùrakė kelias šernas – visa laimė Krš.
2. nubrozdinti, nugręsti: Jis nurakė sau nosį, krisdamas ant gruodo rudenį par plikšalą J. Nevaikščiok basas, da koją kur nuraksi Paį.
| refl. tr.: Kaip tik pirštus prikišo, tuoj ir nusirakė Žv. Vaikas ir vėl nosį nusi̇̀rakė Trgn.
ǁ nudirti, nulupti: Tas arklys tik bedera skūrai nurakti Skd.
ǁ nukirsti, nurėžti: Nueik in kapų, atkask duobę i nuràk jam galvą i nurisk galan kojų (ps.) Dkšt.
3. nukasti, nurauti, suvokti (šakniavaisius): Gražiai užūgenus, burokus reikia tik laiku ir nuràkt Slk. Ar jau nùrakėt burokus? Trgn. Jau šalnos, ė dar mūs burokai nenùrakta Švnč.
4. šnek. nukrapštyti, nuvaryti: Ar nelįsi tu nuo pečiaus – aš tave greit nuo jo nuraksiù! Rod.
5. šnek. knyburiuojant ką padirbti: O kumet nuràksi antrą pirštinę? KlvrŽ. Kol ana nùraka vieną pirštinę, pusę metų trunka Vvr. Nū̃raku klumpius ir aš, bet prastus Šts.
6. DŽ, Pjv šnek. apsukti, aplošti: Vyrai kortuodami Stasių taip nùrakė, jog tas plikas išsinešdino Vlkv. Et, jau tylėtum, kvailas buvai, tai ir nùrakė tave! Gs. Nenoris nuràkti savo žmogaus Trk.
7. šnek. pavogti: Vakar kaimyno arklį kažin kas nùrakė Vrb. Turbūt čigonė bus nurãkusi tavo žiedą Gl.
1 paràkti, pàraka, pàrakė tr.
1. įsivaryti rakštį, padurti: Jis pàrakė su rakštimi pirštą J. Taip skaudžiai rakščiu pàrakiau koją, kad net šiandien dar tebeskausta Krtv. Ką dirbi – ranką paràksi! Užv. Iš krebos ėsdamas kad nosikę neparàktų kumeliukas Vdk.
^ Sergėkias, kad mėšlais nagų neparaktumi S.Dauk.
| refl. tr. Šl: Neik basas par mišką, kojas pasiràksi Krš. Jau turbūt kur nors miške koją pasi̇̀rakė, kad šlubuoja Paį.
2. Bgs pakrapštyti: Nebeturiam šiaudų nė dančiuo paràkti Krž.
3. Aps pakasti, parauti (šakniavaisius): Jau kiek pàrakiau burokų Dglš.
1 pérrakti tr. DŽ, KlbII29(Lkm) perdurti: Kur dabar teip tą koją párrakei? Paį. Peilis lėkė ir pérrakė koją Ds. In stiklus lengva pérrakt koją Slk.
| refl. tr. Rm: Atsargiai, te čviekas yra, nepérsirak! Trgn. Besdovydamas kojos nepérsrak! Ktk.
1 praràkti, pràraka, pràrakė
1. tr. K, DŽ pradurti: Praranku skaudulį R. Pirštą šakaliu pràrakiau Ad. Sakiau, kad su adata nereikia žaist, še ir pràrakei pirštą Paį. Kas tą pūslę pràrakė? Sg. Pastaras šlaks iš prarakto šono eit SGII76. Jau užsimilžo skaudulys, galia prarakti Vvr. Duok praràksiu pirštą, ba aptakius apeis Rdm. Kad dar̃ tę kap prarãkus toj vočiukė, prašust[ų] Lp. Jeigu ant akies užauga miežis, tai reikia su miežiu prarakti ir trinti su juo LTR(Lkv). Gal praràkt tą spuogą? Al. Vakar pràrakė šašą, dabar paputo Kv.
| refl. tr.: Neprasràk šono su peiliu Dgl.
2. tr. pramušti, prakalti (lukštą): Kiaušį praràkti KI112. Žąsiukas su snapu prarãko kiautą kiaušio J.
| refl. K: Žąsyčiai jau prasi̇̀rakė Kv.
ǁ intr. prasiveržti: Vanduo gali nakties metu prarakti [pro prakiurusį vamzdį] Tlž.
3. DŽ tr. šnek. pramušti, pradaužti (iki kraujo): Su geležia pràrakė pakaušį Rs. Parėjo vaikas su pràrakta galva Jrb. Pasisaugok, kad nepraràkčiau kaktos Krž. Ar nori, kad antakį praràkčiau – ko lendi! Skr.
| refl. tr.: Ar ne ant ledo galvą prasi̇̀rakei? Rs. Ir iškrisdavo, ir galvas prasiràkdavo Tt. Nesiusk, prasiràksi pakaušį Krš. Pasilenk, kad galvą į šakas neprasiràktum Vdžg.
^ Gausi iš jo akmenį galvai prasirakti LTR(Šll).
4. tr. Brs prakasti: Darbininkai pasiėmė lopetas ir prarakė vandeniui taką Vaižg. Reiks praràkti kokį griovalį Žd.
5. tr. prarauti (šakniavaisių): Praràkt reikia burokų, ba trąšos vešis šitan daiktan Dglš.
6. tr., intr. šnek. užkliudyti, pakiršinti susierzinusį, duoti postūmį prasiveržti verksmui, pykčiui: Visą dieną vaikas tik praràkt – pilnos akės ašarų Al. Kap namie ta smilnas, o kap pakliudė tą kas an večerinų (vakarėlyje), tai tik prarakt buvo verkt Arm. Kam tu jį pràrakei, tegu būt buvęs vienas sau Dkš. Ale tai, daejo in vaiką, tai ir pràrakė Stk. Jau jis ima pykti, reik[ia] tik praràkti Šn. Nieko nesakyk, be tik praràkt laukia (pradės muštis) Al. Kap šuva – tik prarakamas laukia Vlk. Kap prarakė marčią, toji visądien koliojos Jz. Na, jau tik bile prarakė, tai jau galo nebus Lkš.
7. intr. šnek. priminti, prasitarti: A, tam Jurgiui kai praraksi, tuoj neliks agurkų Grš. Tik nepraràk jam, paskui ir jis užsimanys Alk.
1 prisiràkti, prisi̇̀raka, prisi̇̀rakė
1. prisivaryti (rakščių): Pilnas rankas prisi̇̀rakiau rakščių, usnes beraudama Šl.
2. Vrn šnek. prisirinkti, prieiti iš visur: Pri̇̀srakė tę pas juos pilna pirkia Dsm.
1 ×razràkti, ràzraka, ràzrakė (hibr.) tr. pradurti: Koją ràzrakiau Dglš.
1 suràkti, sùraka, sùrakė
1. tr. suvaryti ką smailų: Peilį sùrakė liesnykui kriūtinėn Ml.
2. intr. suduoti, sušerti: Vaikui sùrakė galvon šaukštu, net guzas iššoko Švnč.
3. tr. sukasti: Sùrakiau visą ežią, sodinsiu braškes Tvr. Savo arklio neturiu, tai porą ežių lopeta sùrakiau Dsn. Aš sùrakiau, ale bijojau sėt Aps.
| refl. tr.: Lopeta susi̇̀raka daržą – kam tas arklys Klt.
4. tr. šnek. bet kaip padaryti, suregzti, sukurpti: Koks te jos siuvimas: sùraka sùraka storiausiais siūlais, nors tu peklon marškinius mesk! Mlt. Suràk man berniokui žiponioką Ds. Savo šeimynai šiaip taip sùraku Ds. Suràkč aš vis kokį paltelį, vis pasiūč Klt. Dirbk žmoniškai, o ne taip sau suràk Slk.
5. tr. šnek. sugrūsti, sujaukti: Kam tu visus rūbus draugėn sùrakei – susglamžis Ml.
6. susirinkti, prisigrūsti: Susi̇̀rakė pilnas vežimas žmonių, kad vos arklys pavilko Vlk.
1 užràkti, ùžraka, ùžrakė tr.
1. įbesti, užbesti, užsmeigti: Kad ir didelis buvo burokas, bet ažùrakiau ir išverčiau Slk. Tik ažùrakė artojas žemėn žagrę, daboja – katiliukas aukso (ps.) Švnč.
2. įsivaryti: Pašiną ažùrakė Dglš.
3. šnek. užversti, užkrauti: Užrakiau in pečių maišą bulvių, i tegu neša Dsn.
4. refl. šnek. užlipti, užsigrūsti: Važiuot in vežimo užsi̇̀rakė Dglš. Kai vakare, tai in pečiaus užsi̇̀raka, ė kai rytą, tai pampso Dglš. Kur užsi̇̀rakei su kojom! Trgn.
5. refl. įstrigti: Ažsi̇̀rakė kas burnoj, negaliu atsidust Klt.
6. refl. šnek. užsipulti, užkliūti, priekaištauti: Ko tu in manęs vis užsi̇̀raki?! Ktk. Lygiai an kokio šunio užsirãkęs, tep an manę Sld. Užsi̇̀rakė visi in jo vieno biednyko Ktk. Ar didelis, ar mažas, vis an manę užsirãkę Trgn.