pliùpti, plium̃pa, -o intr.
1. žr. pliaupti 2: Piestupys …, smarkiai palijus, plium̃pa kriokdamas nuo kalnų pakalnėn BM64. Kraujas pliumpa iš nosies rš.
2. Kair darytis palaidam, neįtemptam (apie audeklą): Apmatai nepasišauna, plium̃pa (sukrinta, glemba) – būs pašavotas audeklas Klm. Bet vis tiek gerai ejo [audeklas]: nei pašaliai pliùpo, nei nėko Ms.
ǁ darytis išsiplėtusiam, išdrykusiam, netvarkingai rengiantis: Tu pliumpi̇̀, t. y. pasileidi, nesusivaržai drabužių, nesusigobstai J.
3. NdŽ lakstytis, krėktis (apie kiaules).
| menk.: Kaip kuilis pliumpi̇̀ tu prie mergės J.
4. Kos50 pratarti, šnabžtelėti.
įpliùpti intr.
1. įsigeisti krėktis: Kiaulė visu smarkumu įpliùpo Brs. Įpliùpusi kiaulė (kuiliuotis), t. y. nori kuilių J.
| menk.: Baisiai buvo įpliùpęs pri mergų, kaip kuiliukas Užv.
2. įnikti: Įpliùpo kaip kuilis maišą draskyti Lž. Įpliùpo nu mažens eiti į vakarus Mžk. Vyrai įpliùpo gerti karčemo[je] J.
| refl.: Kaip įsipliùpo plepėti, nebėr galo Krš.
išpliùpti intr.
1. išsilieti, paplūsti: Vanduo išpliumpa neaprėpiamomis marėmis Vr.
ǁ patvinti: Išpliups kel[ia]s, kaip palys Varn.
2. ištįsti, išsiplėsti: Išpliùpęs drabužis, t. y. eina į ertumą J.
ǁ pasidaryti išdrykusiam, sutįsusiam: Marti išpliùpusi, t. y. nesusivaržiusi, bjauriai apsidariusi J.
nupliùpti intr. BŽ551 nutekėti, nuslūgti.
papliùpti intr.
1. Rd imti smarkiai lyti: Papliupo smarkiausia liūtis rš. Mums beeinant tep papliùpo, kad nė po nagu sausa neliko Gs.
2. imti smarkiai lietis, tekėti, plūsti: Vanduo po lietaus visur papliùpo Krsn. Ašaros papliupo iš mano akių rš. Gausiai papliupo brolių kraujas A.Vien.
| Ant nelaimingo vyruko galvos papliupo (ėmė kristi) lazdos, kumščiai, ridikiuliai A.Vien.
ǁ apsilieti, paplūsti: Gyslos, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju V.Krėv.
3. patvinti: Visos pievos papliùpo, nei graboti, nei pjauti Lzd.
4. staiga imti gausiu būriu eiti, bėgti: Iš pragaro moterų čia šiandie tiek papliupo! B.Sruog.
5. gausiai atsirasti: Sužinos karalius, iš kur papliupo jam vaikai senatvėje B.Sruog.
6. pradėti pliekti, tratėti: Paskui vėl papliupo dar stipresnė šautuvų ir automatų ugnis rš. Tuojau papliups perkūnija, drebėt ims žemė B.Sruog.
7. pradėti daug kalbėti: Kad papliupo, nei apsiklausyti nebegalima Kp.
8. staiga pradėti, pasileisti (smarkiai ką daryti): Kai papliùpo lyti, tai nė galo nėra Srv. Iš po tų karų kad buvo papliùpę čigonės eit par gryčias! Rd. Kaip paplūdo skruzdėlės eit, kaip papliùpo – bus lietus Pš. Papliupo juoktis rš.
9. atsileisti, palaisvėti (apie audeklą, virvę ir kt.): Dumšlė bus, kur audeklas vieno[je] vieto[je] papliùpęs, antro[je] išsitempęs J. Vienas kraštas audimo paplium̃pa, o antras išsitempa J. Papliùpę siūlai, t. y. sutįsę J. Papliùpo šniūras, sruoga J.Jabl(Žem).
10. sutižti, suglebti: Esu papliùpęs – miegas ema Lk. Tu visai papliupęs esi Prk.
11. pradėti lakstytis, krėktis (ppr. apie kiaules): Kiaulė papliùpo, reikės pri kuilio vesti Vvr. Kiaulė papliupo, gainiojas kuilį Dr. Reikia kiaulei duoti rugių, kad papliùptų Plt. Mūsų karvė papliùpo, gausiam py jaučių vesti Prk.
| menk.: Merga papliùpo Krtn. Pliupte papliùpusi motriška, vyro geidžia J.
prapliùpti intr.
1. Kt, Vel imti smarkiai lyti: Ir laukai ištroškę laukia, kad prapliuptų lietūs E.Miež. Kad prapliùpo lytus iš to debesio! Vrb. Tik ką paspėjau inkakt kieman, kaip prapliupo BM56.
2. imti smarkiai lietis, tekėti, plūsti: Sniego vanduo čia pat vietoje virto klanais, klanai prapliupo nuotakomis viena ištisa srove Vaižg. Kruvinas prakaitas iš jo kūno in žemę prapliupo A.Baran.
3. paplūsti, praskysti: Žandarai išvedė jį prapliupusiais keliais į baugią rudens naktį rš.
4. pasidaryti palaidam, praskysti (apie vidurius): Kai privalgė zacirkos, tai net pilvas prapliùpo Ml.
5. staiga imti gausiu būriu eiti, bėgti: Nepertraukiama srove prapliupo kareiviai rš.
6. staiga gausiai atsirasti: Iš kur par jį teip pinigų prapliùpo? Ds. Dabar prapliupo tų pavargėlių Alk. Po rugiapjūčiui kad prapliùpo visi darbai, tai nėr katras ir dirbt! Ds. Iš visur prapliupo užpuldinėjimai A.Baran.
7. staiga pradėti daug kalbėti: Petras, sugniaužęs kumščius, staiga prapliupo tokiais žodžiais, kurių dar niekas nebuvo girdėjęs iš baudžiauninko lūpų V.Myk-Put. Prapliupo raudančiu balsu J.Avyž. Apie Oną visas sodžius prapliupo Vel.
8. pradėti smarkiai, tankiai šaudyti: Jiems priartėjus, prapliupdavo kulkosvaidis rš. Tuo metu prapliupo šūviai ir iš kitos vietos rš.
9. staiga pradėti, pasileisti, pratrūkti (smarkiai ką daryti): Kad prapliùpo lyti, kaip iš kiauro maišo! Kair. Vanduo pro skylę kad prapliùpo bėgt! Ps. Prapliùpo šaudyti, nėra ir galo Rk. Rėkt (verkti) pradėjau, ka prapliupáu! Šmk. O aš, nebegalėdamas susivaldyti, prapliupau juoktis J.Balč. Kad prapliùpo bobos šnekėt! Ds. Kad prapliùpo bartis, tai net langai barška Sv. Prapliupo girtis, kad pinigų turįs Ds. Staiga atplaukė debesys ir, pakilę ties mūsų galvomis, prapliupo lietumi J.Marc. Taip vieną rytą ir prapliupo ašaromis K.Bor. Atsipeikėjusi prapliupo ašaromis Štašenienė A.Vien. Prapliupdavo garsiu raudojimu V.Myk-Put. Prapliupo didelio skausmo verksmu Vaižg. Aplink susibūrę prapliupo griausmingu juoku J.Dov.
10. NdŽ pradėti krėktis, lakstytis.
11. Ds, Kp, Slk praturtėti, pralobti: Tvartan su kromavais (pirktiniais) čebatais eina – prapliùpo labai Mlt. Dėde, nenorėk ant karto prapliùpt Žg.
pripliùpti intr.
1. pritekėti, priplūsti: Pripliupo čia nuo šlaitų vandens, ir pušų net skeletai išnyko rš.
2. gausiai prisirinkti, atsirasti: Pripliùpo bobų ir vaikų pilnas kraštas Ėr. Kad tik užsivilko mano kailinius, tuoj utėlių i pripliùpo Upt.
supliùpti intr.
1. imti rėkti, šaukti: „Vagie, vagie, vagie!“ – supliupo velnias nesavu balsu SI215.
2. staiga pradėti, pasileisti (smarkiai ką daryti): Supliupo juokties ponas ir visa šeimyna BsPII294.
3. Up sudribti, suglebti, susmukti: Supliùpo drabužis be klejonkos Šts. Kelnės ant kojų supliùpusios J. Į stakles riesdama nesmauk par rankas – audeklas supliùps Šts.
| prk.: Supliùpusi, sugriuvusi dabar mūsų soda, kad kamarninkas žemę dalija Šts.
4. sukristi, susileisti (verdant): Ko tu bulbų nedaboji užkaitus – supliùpę košėn Ml.
5. apsileisti, ištižti: Kol jauni, dar stengias susitvarkyti; kai apsiveda, ir suplium̃pa Trg. Ans supliùpęs, t. y. ištižęs J. Runci (katino vardas), i tu toks supliùpęs (sumenkęs, nusilpęs) palikai! Trk.
6. NdŽ užsinorėti lakstytis, krėktis.
| menk.: Ta Zopė čystai supliùpo, pati lenda pri vyrų Trk.
užpliùpti intr.
1. smarkiai užlyti: Užpliùps lytaus J.Jabl. Didžiausias debesis ejo, manėm, ka jau dabar užpliùps, o tik keli dideli lašai Vdk.
2. NdŽ užsinorėti lakstytis, krėktis.