1 lémti, lẽmia, lė́mė K, lem̃ti, lẽmia, lė̃mė Kv, Všt, Jrb
1. tr., intr. iš anksto skirti, nustatyti, numatyti kam kokį likimą; pranašauti, skelbti, koks likimas ko laukia (apie dievų, laumių, likimo lėmimą): Laimė lėmė per langą gemančiam kūdikiui ateinantį gyvenimą BsMtI104. O tai duok, Dievai, laimužei lemti bent par mylelę mergytei augti JD218. Gal laimė nelėmė, gal žmonės koją pakišo KrvP(Dbg). Laumės laimę lėmė man jaunai S.Nėr. Apie atsitiktinį pasisekimą sakoma: „taip laimė lėmė“ FT. Laimė lėmė saulužės dienaitę, ir atšilo ežere ledaitis RD3. Ką čia lemi kai laimė Švnč. Ir pamilo visi Meilužę, o ypač senas šešuras Kirklys, kuriam dievai tikros dukružės nebuvo lėmę V.Krėv. Man metų rasi daug lemi, dar rasi mieris man toli PG. Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai; ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas Mair. Kaip kam yra lemtà, taip ir nusiduoda Dov. Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių, nebuvo lemta man pažint gyvenant! B.Sruog. Jeigu perkūnui bus lémta, tai jis mane i stubo[je] ras Erž. Tai buvo jam lémta teip mirti KI225.
^ Be laiko nemirsi, kiek lemta – gyvensi KrvP(Mrk). Gyvenimas parodys, kam lemta ant vežimo sėdėti, kam po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| refl. tr.: Niekas pats sau likimo nesilemia J.Balč.
2. tr. turėti galutinės, sprendžiamos reikšmės, galios; nusverti, sąlygoti: Sėją, būsimą derlių lemia geras pasiruošimas pavasario laukų darbams sp. Kartoteka lėmė žodyno apimtį ir net struktūrą rš. Jo žodis lemiamas ir paskutinis – visi turės sutikti, jei lieps Usninis T.Tilv. Išeidavo dvikovon drąsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės A.Vien. Lemiama visos pramonės gamybos tolesnio augimo sąlyga yra jos nepaliaujama techninė pažanga rš.
3. tr., intr. burti, spėti, aiškinti ateitį iš tam tikrų ženklų, pranašauti: Žyniai veizėjo į žvaizdes ir lėmė atentį metą laimingą ar nelaimingą pagal to, kokias žvaizdes pirma paregėjo S.Dauk. Iš tų reiškinių lėmė įvairių dalykų: vieni lėmė didelius karus būsiant, kiti pranašavo ateisiant karalių rš. Kiti lema, bet aš netiku, ka blužnis rodytum žiemos speigus Trk.
4. tr. rodyti, žadėti ką būsiant, įvyksiant (apie kokius pranašingus reiškinius, ženklus): Spėja, mena, ką bloga ta kometa lemia: karą, badą, ligas ar kitas kokias nelaimes Mš. Žalčiai ir gyvatės jam lėmė laimę ar nelaimę A.Vien. Giedrią dieną lemia blaivas ir spalvingas vakaro dangus S.Nėr. Jos įdubę skruostai dega bloga lemiančiu raudonumu rš. Dirbtinai ramus, tylus, tačiau kietas Spiritavičiaus balsas nieko gera nelėmė T.Tilv. Rytas išaušo giedras, tylus ir lėmė gražią orę V.Myk-Put. Kunigaikšti, aš sapnavau sapną, kuris gero nelemia nei tau, nei tavo kraštui V.Krėv.
5. intr. traukti, mesti burtus: Paskuo lėmė tarp savęs, kuriai iš tų trijų dalių [gyventojų] reikės numus palikti S.Dauk.
6. intr. spėti, manyti: Kažin, ant ko anie lẽma (spėja pavogus) Krkl. Tu lėmei, jog jis ženysis, ir įvyko – apsiženijo J. Gal bus ir daugiau lyterių [vyšnių], bet tik aš taip lemiù Skr.
| refl.: Kai lémsies, kad neatveš, tai ir neatveš Skr. Nereikia iš anksto lémtis Skr.
ǁ iš anksto sakyti, spręsti: Apei dainas … nieko nesakau ir nelemiu S.Stan. Kas iš Jauniaus rašybos prigis galutinai rašomojoje mūsų kalboje, sunku tuo tarpu lemti J.Jabl.
7. intr., tr. norėti, kad kas įvyktų, būtų, linkėti: Sulauk nepalaimą ant savęs paties, kurią jis kitiems buvo lėmęs brš. Kiek midaus lašų išgėrėm, lemiam tiek saikų javelių KlvD162.
8. intr. nuspręsti, nutarti: Ponas lẽmia tą budinką sugriauti J. Medlinčiai tarp savęs taip lėmė, taip lėmė, savo norą žodžiais įžodė: „Mes nuimsim lokei ausis, padarysim savie batus“ JD965.
9. tr. skirti, nustatyti: Kodėl jūs lemtą darbą dienos n'atlikot? CI744. Apsižadėjęs buvo lemtoje dienoje juos nežeistus jiems išduoti CII768. Lemtas čėsas N. Lemta vieta R67. Jų lemtą algą duoti CI309.
1 aplémti, àplemia, aplė́mė tr.
1. iš anksto pranešti, pasakyti: Tada mirdamas [tėvas] pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur dėl savęs pačias aprinkti BsPII53.
2. iš anksto numatyti, atspėti: Žmogus nėkumet nėko negali aplem̃ti Krš.
1 atlémti, àtlemia, atlė́mė intr. atspėti: Aš atlė́miau, kas paėmė pinigus J. Atlė́miau ant tos dienos, kad taip bus, t. y. atspėjau J.
1 įlémti, į̇̃lemia, įlė́mė
1. intr. išpranašauti, lemiant pasakyti: Laima įlė́mė, kad tas bernas mano bus, ir taip tapo J.
2. tr. išreikšti, pasakyti: Šaudikliai tarp savęs sutarė sutarė, savo visą dūmą žodžiais taip įlėmė: „Mes išimsim lokiui akis, jau tai nereikės mums žvakės, matysim matysim“ JD410.
1 išlémti, i̇̀šlemia, išlė́mė tr. žr. 1 nulemti 1: Ką tu sau išlemsi, mergele, išrinkta paties dangaus? V.Kudir. Gobšume, ką man ateitis išlems? rš.
1 nulémti, nùlemia, nulė́mė
1. tr., intr. iš anksto paskirti, numatyti kam kokį likimą ar išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Nulemta yra žmogui vieną kartą mirti BPII409. Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių K.Donel. Ateidavo laimė po langu, nulem̃davo laimę (likimą) Sk. Kitą kartą, kad gimdavęs vaikelis, klausdavęsis, ką laimė nulems BsMtI103. Jie nulėmė, kad aš turiu kiaules ganyti (nusigyventi, nusmukti) N.
2. tr. sąlygoti, nusverti, būti svarbiausia priežastimi: Rašytojo literatūrinę reikšmę nulemia tai, kas išlieka iš jo kūrybos būsimiems laikams K.Kors. Moterys – didelė jėga, jų darbas gali daug nulemti sp. Kadrai nulemia viską sp. Juk Žalgirio kova turėjo nulemti, ar žūt, ar būt senovės Lietuvai rš.
3. tr., intr. traukiant, metant burtus, nuspręsti, išrinkti: Tą, kurį nulėmė, taip pat sudegino, kaip jei pirmąjį S.Dauk.
4. intr. pasakyti savo nuomonę, nutarti, nuspręsti: Taip negerai nulėmęs apie ją (laikraščio kalbą), duodu čia žemiau kiek jos ištraukų J.Jabl. Nùlėmėm tus miežius pasėti, nemalsma Krš. Plebonas tur nulemti aną gerą alba piktą santį BB3Moz27,12.
| Jis nulėmė, kad bus giedra, ir yra šiandien J.
5. tr. paskirti, nustatyti (laiką, vietą): Dieną nulemti N. Tur mezliavninkai yškiai nulemtoj vietoj nulemtosa dienosa piningus imti srš. Tėvs …, tos nulemtosios dienos sulaukęs, norėjo savo sūnų uždaryti į tą mūrą BsMtII194. Tada aš tau vietą pasakysu (prirašyta nulemsu), kuriosp jis bėgs BB2Moz21,13.
6. tr. įvertinti, įkainoti: O jis jį teipo tur nulemti, kaip to ranka, kuris pažadėjęs yra, gal nupelnyti BB3Moz27,8.
1 palémti, pàlemia, palė́mė
1. žr. 1 nulemti 1: Laima pàlėmė, ir taip stojos J.
2. intr. nutarti, nuspręsti: Jis pàlėmė parkelti kaimyną į kitą vietą J.
| refl.: Jeigu ji pasilem̃tų ant to važiavimo į Kauną, tai galėtų nebeit dirbt Skr.
3. tr. paskirti: Gemalas yra augymelė mažtiteliausia, paslėpta sėkloj tarp dalių, palemtųjų ant jos kavojimo ir penėjimo P.
4. intr. spėti, tarti, manyti: Girdėt šaudymas, ūžimas, mes vis pàlemiam, kad manevruoja Skr.
5. tr. numatyti: Daug palémtų, pavadintų, maž paskirtų, išrinktų JR93.
6. intr. palinkėti: Palem̃čiau, kad gyvatė įkąstų Skr.
1 prilémti, pri̇̀lemia, prilė́mė tr. iš anksto paskirti, suteikti: Visko gyvenimas pripainioja, visko likimas prilemia rš. Ir laimei sunku čion ką nors gera prilemti V.Piet.
1 užlémti, ùžlemia, užlė́mė
1. tr., intr. Kp, Prng, Btg iš anksto paskirti, nustatyti kam kokį likimą, išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Dievas mums užlė́mė, t. y. nulėmė blogus metus J. Laimė užlė́mė, kad vaikiukas septintuose metuose prigers Rm. Senovėje, sako, laumės užlemdavusios laimą gimusio kūdikio BsMtI105. Gal laimė užlėmė KrvP(Tršk).
2. tr. užburti; užkeikti: Vėl apsinakvojo pas vieną ūkinyką, kuris turėjo laimės užlemtą avinėlį ir jį vieną tvarte laikydavo BsPIII63. Piningai buvo užlémti, nėkas negalėjo iškasti Ll. Kaip jie užjojo ant užlemto kelio, visi pradėjo snaust LTR(Trg). Senovėj galėdavo užlémt Alk.
3. tr., intr. iš anksto pasakyti, atspėti, kas bus, kaip kas baigsis: Užlémti provą, darbą J.Jabl. Matai, ùžlėmei, kad avis teturės tik vieną gėriuką, o dėlto turėjo tris Srv. Ažùlėmei (tvirtinai, kad bus negerai), ažtat šit' atstiko Trgn. Daboj, gal ir šitokių da neturėsi, – jau ant krosnies sėdėdamas, užlėmė senis Semėnas rš.
4. intr. galutinai ką pasakyti, nustatyti: Spėka (Kraft): „Juk tai stačiai latviškas žodis“, – sako p. Prusas. Vienok man rodos, kad ir čia nereikėtų teip veikiai užlemti J.Jabl.
5. intr. nutarti, nuspręsti: Ponas užlėmė viensėdžius parkelti pri sodos J.
6. tr., intr. paskirti, įsakyti: Užlėmė dvaras važiuoti ant kelių žvirgždo vežti J. Užlemti dienas J. Jam tokį darbą užlė́mė, kad niekas negalėtų padaryti Lp.
7. tr. N pasiūlyti.