kilóti, -ója, -ójo žr. kilnoti.
1. nuolat, dažnai kelti ką: Trisdešimt dvejus metus kilojau kalvio kūjį sp. Vyrai akmenis kilojo, rąstus nešiojo V.Krėv. Jaunam sunkiai kiloti nesveika Sdk. Vienas maišus grūdų kilóju Švnč. Būčia bekilojęs klevinę žagrelę,… ne sunkią strielbelę LB98. Lengvas darbas: nereikia nei kilót, nei tąsyt Lzd. Nepajėgiu kilóti – jau didelis Dkš. Vaikas atbudo, jau galvą kilója Ėr. Klausytojų plaukai skrybėles kilojo Vaižg. Kilojamasis mechanizmas rš.
| prk.: Akis mano kiloju KN21.
^ Mes jau arielkos nekilojame, t. y. negeriame J.
| refl.: Vanduo iš lengvo kilojosi (jūroje) J.Balč. Arklys buvo uždusęs, matėsi, kaip jo milžiniškos šnervės kilojosi rš. Ėmė bačkoj pūkšt alus, o rūsy gira kilotis Sab. Mano krūtinė alsuojant smarkiai kilojosi rš.
2. turėti ką rankoje, čiupinėti, vartyti: Aš da skripkos nesu kilojęs rš. Dabar nekilója nei vienas šautuvo Ėr.
| Kiek aš nesakiau, kad ugnies nekilotų (nesišvaistytų su ugnimi) aplink trobas Srv.
3. atlaikyti ką ant savęs, nešti: Kad tau žemyna nekilótų, tokios asabėlės! Arm. Nesang kiekvienas savo naštą kilos BtPvG6,5.
| prk.: Užmetė ant anų jungą, kurį pirmai kilojo I. Daugį kilojau klapatų MKr15.
4. daug kartų kelti, verti (vartus): Viena ranka vartelius kilojau, kita ranka ašareles šluosčiau Dkšt.
^ Be rankų, be kojų vartus kiloja (vėjas) Pnd.
5. kelti, statyti ant kojų: Nuo šito šaro tu pavasarį šitą karvę kilósi (ji pati neatsikels) Vrn. Neturėjom karvės, kurią reikėtų kilót Ūd.
| prk.: Tave ilgiaus kilojo DP9.
6. refl. keltis iš mirusiųjų: Žmonės … pradėjo kilotis DP181.
7. kilnoti ką iš vienos vietos į kitą: Poni kilõs, kol iškilõs visus žmonis J.
| refl.: Valdžios buveinė kilojosi iš vienos vietos į kitą rš.
nesikilótinai adv.: Kurie nesikilotinai, sėdimai gyvena, tų ir trobos nė kiek ne prastesnės Vr.
8. nuolat kelti, gabenti ką valtimi per vandenį: Anas, jau treti metai, kai kilója žmones par Šventąją J.
9. po žiemos pirmą kartą arti; kasti, judinti (žemę): Sukvietė visus savo kaimynus, ir turtingus, ir tuos, kur arklu žemę kilojo V.Krėv. Antšalas jau išėjo, eisim pūdymą kilóti Brt. Dar mūs nekiloti daržai Lp.
| Sode žemė kilota, mano brolis kavotas NS80.
10. refl. kelti pramogėlę, vaišes: Jie kilojosi ir mūsų neprašė Šd.
◊ rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, tik rankų nekilok! LTR.
atkilóti tr.
1. atkelti visus į šalį, nukelti: Puodus tuos reikia atkilót Rm.
2. atkelti, atverti visus (vartus): Žirgeliai pabalnoti, varteliai atkilóti Š. Pilies vartai atkiloti Sab. O trečioji, mažesnioji, vartus atkilojo ir palydėjo LTR.
| refl. tr. Š.
3. po žiemos pirmą kartą išarti: Svietas jau atkilójo, o mūs dar nei vagelė nevaryta Arm.
įkilóti tr. vieną po kito įkelti: Įeina martelė, įlervoja, kreivąsias kojeles įkiloja NS680. Įkilók žąsiukus gardelin Š.
| refl. tr. Š.
iškilóti tr.
1. iškilnoti ką kur: Susikrauk žąsiukus sterblėn ir iškilok palangėn išnešus Ds. Kas čia dabar išvartė, iškilojo mano daiktus? Jnšk.
| refl. tr. Š.
2. visą laiką kilojant praleisti: Per visą savo buitelę vyrą iškilójau an rankų (jis sunkiai sirgo) Rod.
3. išrausti, išversti ką daugelyje vietų: Kurmiai iškilójo ežią Jnšk. Žemė visur iškilóta Sdk. Anksti pavasarį žoles reikia tręšti ir akėti, o jei jos iškilotos, – voluoti rš.
4. išarti: Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? Vaižg. Jis jau visus laukus iškilojo Vlk. Jie bulvėm šįmet per anksti iškilojo Lš.
5. parodyti, išrodyti: Iškilója aukštus kraičius (d.) Kvr.
nukilóti tr. po vieną visus nukelti nuo ko: Bajorai ėmė darytis palivarkus, nukilodami nuo sėdimos žemės ūkininkus Vaižg.
pakilóti tr.
1. keletą kartų pakelti aukštyn ir nuleisti: Nei ten skraidžiojau, nei ten aš buvau, anei sparnelių nepakilojau (d.) Dglš. Per daug pakiloja, tai paskui serga Alv.
| prk.: Šito savo jausmo Sviestavičius nemėgino pakiloti, kokios tai svaros ir vertybės Vaižg.
2. išlaikyti ką, kokį sunkumą ant savęs, pakelti:
^ Žema merga viena koja visą šimtą pakiloja (aguona) TŽV575.
3. pačiupinėti, pakilnoti: Pakilojęs šaudyklę pastačiau kampe rš.
4. paimti, pakelti norint nustatyti svorį: Pakilojau – sunki višta, ale daug nori, tai nepirkau Al.
5. prk. paimti nesiklausus, liesti: Aš svetimo nieko nepakiloju Sdk.
6. parodyti, pavartoti: Kad turi kas šautuvą, negali pakiloti Ėr.
| refl. tr.: Tik paskilok pinigus prie jais, pamatysi, kad nebėr Sdk.
7. refl. išsikelti, išsipūsti: Ir tos rankelės gyslom paskiloja (d.) Km.
8. pirmą kartą (po žiemos) arti: Pakilók bulbieną, tai sėsim miežius Alv. Jau jo ir laukas pakilótas Rod.
| prk.: Savosios kultūros dirvonai pakiloti nebuvo sunku Vaižg.
pérkiloti tr.
1. BŽ362 kitaip sustatyti, perkilnoti: Tai parvedžiosiu jos didžią pasogelę, tai perkilosiu jos aukštus kraitelius (d.) Dglš.
2. atsiminti ką, apie ką mąstyti: Kai vakaruoju viena, tai kiekvieną pérkiloju Rm.
prisikilóti iki sočiai kilotis (iš vienos vietos į kitą): Prisivažinėjo, prisikilojo iš buto į butą vargšelė rš.
sukilóti tr.
1. visus po vieną sukelti kur: Sukilój (sukilok) katilus! OG302. Led sukilojau maišus vežiman Lp.
2. refl. pasišiaušti, aukštyn pasistatyti: Tik plaukai suskilójo suskilójo ant galvos, kai pamačiau tokius valgymus Dbk.
3. truputį pajudinti, pakilnoti: Tai pirmagalines dar sukilója kojas, o pasturgalinių nekelia nei kiek Lp. Dar tik ką sukilójai, tai ir sulėkė visi vaikai, manydami, kad gardumynas Lp.
4. visus sužadinti, sukelti: Reiks jai jaunai išvaikščioti, visa draugelė sukiloti TŽI217.
5. sujudinti, supurenti (žemę): Nor žemelę sukilokit Srj. Vienas aria, tai žemę negražiai sukilója, nebelygią padaro Vaižg.
užkilóti tr. užkelti, uždaryti visus (vartus): Oi užkiloti variniai varteliai, užtraukti lenciūgėliai LTR. Gaspadorius išleisdamas vartus užkilojo NS485. Neužkilókit kiemo vartelių, maž ir sugrįšiu pusėj metelių (d.) Kp. Kai aš parginsiu vėlai vakarėlį, rala, rala, rasiu vartelius užkilotus, rala, rala LMD(Vdn).