kaũkti, -ia, -ė
1. intr. R, MŽ269, N, K, M, Š, Slnt, Ms, Krtv rėkti klaikiu balsu, staugti: Laukinis (vilkas), šuva, pilvas kaũkia J. O visokios šmėklos kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis J.Bil. Pradėjo visos sodos šunes kaukdami loti Žem. Staugiu, kaukiu SD412. Sninga, drimba tamsi naktis, praded vilkai kaukti JD249. Šuva … pradėjo baisiai kaũkt BM184. Paukščiai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlėkę BsPIII52. Šuva lodams kaukia, staugia Šd. Nebeduok man alaus, jau aš kauksiu Rd. Štilk, tai į ausis kauki̇̀ (spiegi)! Skr.
^ Pijokas negėręs, šuo nekaũkęs negalia būti Krš. Kauki̇̀ kaip vilks avėtyne Krž. Kaukia it šuo mėnesienoje Sr. Kauka kaip šuo, į mėnulį žiūrėdamas Krp. Kol iš tavęs gavau, lapele lojau, kol iš manęs gausi, vilku kauksi Žg. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs Vdk. Kauksi kai šuo, dantis geliamas Vdk. Neiškenta kaip šuo nekaũkęs Užv. Miške gimęs, miške augęs, parejo numo kaukti (smuikas) Akm.
kauktinai̇̃ adv.: Šuniui kauktinai lojant, netinka sundyt, bet juo apdraust BsV71. Atejo ir kad rėka visu balsu, jau kauktinai̇̃ KlvrŽ.
2. tr. kaukimu šaukti, vilioti: Vilkus kaukti I. Atsisėdo ir kaũkė – sukaukė visus vilkus Vž.
3. intr. prk. verkti, raudoti: Toki bjauruma vaiko: lygu biesas kaukančiasis kauka ir kauka visas dienas Šts. Jis verk ir kaukia srš. Jūs iš širdies skaudėjimo rėksit ir dejuodami kauksit MšK.
4. duoti kaukiamą garsą, ūžti, trinksėti…: Muzikantų pirštai jau be nagų, ir pilvai tušti sykiu su muzikoms kaukia Žem. Kaukdamos lekia oru skeveldros, nuolaužos, plieskiančios žiežirbos J.Balt. Troboj įkaitusios dinamos kaukė T.Tilv. Ten sniego pūgos kaukia S.Nėr. Skrisk, sakale, per kaukiančią bedugnę! S.Nėr. Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai A.Vien. Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, nei kaukianti mirtis – nieks jos nesuturės S.Nėr. Ir smiltys pakilo, ir jūrė jau kaukia (ūžia) rš. Kulnimis taip trankėsi, kad net sijos kaukė (labai trinksėjo, skambėjo) rš. Girdžiu girdžiu, jau ateina mašina kaukdamà Pmp. Ratai netepti kauka (baisiai girgžda) Šts. Leida, kad tekiniai kauka (greitai važiuoja) Šts.
5. refl. rinktis, spiestis: Kaip pradeda žvirbliai kauktis busilo lizdan, tai ir galo nėr Vlk.
6. refl.: Kaũkties yra prašyties J.
apkaũkti, -ia, àpkaukė
1. tr. apgožti: Žolės bulves àpkaukė Šl. Visą daržą žolės apkaũkia, nespėjame nė ravėti Šd. Rugiai žolių apkaukti Jnšk.
2. intr. apželti: Api̇̀kaukė daržas žole – nė brokų nesimato Krs. Atarkit bulves – apkaũks, ir reikės ravėti Všk. Nusikirpk plaukus, mat visas apkaukęs Vb.
3. tr. surinkti: Laiko piningus apkaũkęs Šv.
atkaũkti, -ia, àtkaukė
1. intr. kaukiant ateiti: Gi žiūriu – atūžia, atšvilpia, atkaũkia! ps.
2. intr. kaukimu atsakyti, atsiliepti: Turėję atkaukti, arba atloti, tais žodžiais S.Dauk.
| refl.: Vilkas staugė, tarsi jame šimtas kitų vilkų atsikaukė rš.
3. tr. kaukimu atgauti: Matai, kaip ponai kaukia, nebetekę žmonių: nori atgal „pančizną“ atkaukti (kalbėta apie baudžiavos panaikinimo laikus) Žem.
4. refl. iki valiai kaukti: Kauk kauk, bene atsikauksi Slnt.
5. intr. ateiti, atvykti, atsibastyti: Àtkaukė iš kurios padalijos, iš kurios pasvietės Užv.
įkaũkti, -ia, į̇̃kaukė intr. smarkiai kaukti: Ir įkaũkia gi mūsų girioje rudenį vilkai! Š.
| refl.: Naktį kad įsikaukia girioj vilkai – net klaiku! rš.
iškaũkti, -ia, i̇̀škaukė
1. intr. įstengti kaukti: Šuva užkimęs, neiškaũkia Ėr.
2. intr. išeiti, išbėgti kaukiant: Iškaũkia, išlekia šunys Pc.
3. tr. kaukimu išpranašauti nelaimę (ppr. mirtį): Jei šuo kaukia, tai ką nors iškauks: ar vestuves, ar laidotuves Sml. Susiedo šuo kaukė kaukė, veizėk Jonų Marikę ir i̇̀škaukė Krš. Šuva kaukia kaukia, ar neiškaũks ko? Ėr. Iškaukė [šuo] jau Rukinienę – bus dabar ramu… Ne, šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs Žem.
| refl.: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos rš.
4. tr. išprašyti, iškaulyti: Atejo toj lapė Ona ir iškaukė iš manę rūtas Rdm. Ìškaukei juk penkius rublius, daugiau jau nebgausi Krš. Aš vos dešimt rublių iš jo iškaukiau Šlv. Aš nuo tavęs lote išlojau, o tu nuo manęs ir kaukte neiškauksi Jš. Jau kartą iškaukei, tai ir turėk Krkn.
5. tr. kaukiant, dūzgiant iškulti: Mašina per dieną prėslą kaukte (kaukdama) iškaukia rš.
nukaũkti, -ia, nùkaukė
1. intr. kaukiant smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: Nùkaukė nùkaukė [šuva] gilyn krūmuos ir nebemačiau, kur jis prapuolo Kp. Ar tu žinai, kas buvo tas vyras, kuris nùkaukė čia keliu? Gž.
| Kažin kur kaukas nùkaukė į kurias nepadalijas Vkš.
2. intr. baigti kaukti, sukaukti: Skelbdamos rytinės pamainos pradžią, nukaukė fabrikų sirenos rš.
| refl.: Paliko apylinkėj du šunes. Nusikaukia vienas – nusikaukia ir kitas kitame kaimų krašte P.Cvir. Vilkas dideliai nusigando ir nusikaukė: aaau! PP41.
3. tr. juok. pavogti, nušvilpti; nunešti: Kažno kur jau dabar mano klumbes nukaukė Vj.
| Kur tu mano pirštines nùkaukei, kad nėkur nerandu? Krž.
4. tr. labai prašant, derantis nuderėti: Nùkaukiau: penkis rublius nuleido Šts.
5. tr. apgožti, nustelbti: Žolės visus burokus nùkaukė Kair.
pakaũkti, -ia, pàkaukė intr. pastaugti: Šuva lojo lojo pernakt – net pakaũkdamas Slm.
| refl.: Šunys visą naktį pakaukdamies lojo Slnt. Ratelis zvimbia pasikaukdamas J.Balt.
prikaũkti, -ia, pri̇̀kaukė
1. tr. pristaugti, prispengti (ausis) kaukimu: Tiek jau kartų jie ausis man prikaukė Vd.
2. intr. prisirinkti: Atėjo naktis, velnių prikaukė pilnas dvaras BsMtII47.
| refl.: Tų vaikinų šįvakar ten prisikaukė Skr. An kalno prisi̇̀kaukė būrys vaikų ir laido akmenimi į stogą Jrb.
sukaũkti, -ia, sùkaukė
1. intr. sustaugti: Šuo kažin ko kelissyk garsiai sùkaukė Vrb. Brolis pratisai sukaukė (suriko) rš. Vėl sukaukė mina A.Vencl. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti A1884,364.
2. tr. surinkti: Sukaukęs pinigų, nusipirkau knygų Bd. Ar, misliji, an gero išeis ta ano nauda, iš svetimų ašarų sukaukta! Plt.
| refl. tr.: Laiko pinigus susikaũkęs Sv.
3. refl. sueiti, susirinkti: Į vieną trobą trys šeimos susikaukė gyventi Varn. Na, ten tų berniukų ir susikaukė! Skr. Visi čia susikaukė Žem. Čia tie Milių vaikai susikaũkia ir lodina šunį Jrb. Susi̇̀kaukė į būrį vaikai ir kela „ablavas“ Dr.
užkaũkti, -ia, ùžkaukė
1. intr. pradėti kaukti, staugti: Prie varčios atsitūpęs užùkaukė šuva Slm. Užustaugė, užukaukė vėtra rš. Tarp marių plačių, kad užkaukia vilnis, plačiau man siūbuoja krūtinė Mair.
| refl.: Susyk kuliamoji dar didžiau užsikaukė, paskui ėmė dusti rš.
2. intr. prk. uždainuoti kaukiamu balsu: Užkaukdavo gražiu savo tenoru Aleksys Vaižg. Kai ùžkaukė, jau nemigau Plv.
3. tr. kaukimu ką užtrenkti, pagadinti: Man ausį užkaukė, dabar nieko nebegirdžiu Ps.
4. tr. užželti, užgožti: Usnės visus linus užkaukė Ps. Piktžolės ùžkaukė, burokų nė nesimato Sdb.