1 kar̃šti, -ia (-a), -ė (-o), káršti
1. tr. Lex107, N, K, Š, Ll, Dkš, Grk karštuvais kedenti, šukuoti vilnas prieš verpiant: Karšiu vilnas SD35,65,408, R219, MŽ292. Marti vilnas kar̃šia su karštuvais J. Moterys karša vilnas Dkk. Jie išėjo vilnų kar̃šti Žvr. Kitą savaitę važiuosim vilnų karšti Škn. Fabrike geriau kar̃šti vilnas negu namuose Krp. Juozas įsitaisė karšiamąją mašiną Rz. Šitos vilnos jau karštos Šlv.
2. tr. N, NdŽ šukuoti: Tavo plaukai nekaršti Kin.
3. tr. B, R, MŽ, K, M, K.Būg, J.Jabl kapoti, braukti karštuvais nurautų linų galveles: Linus nurovus kar̃šk ir, nukaršęs galvas, mirkyk J. Vyrai kar̃šia linus Km, Upt. Jei linai raunami saujomis, juos karšia šukomis rš. Šiemet linus kulsma ar kar̃šma? Krš. Moterys vakare kar̃šė linus Lzd. Dieną raudavom [linus], vakarais ir rytais kar̃šdavom Jnšk. Tavo lineliai nekaršti Rz. Karšiamieji kabliai Nj.
4. mušti, perti, lupti: Tėvas jam kar̃šia kar̃šia – ir vis tas pats Lkm. Tėvas kar̃ša sūnų Ktk. Joną tę kad jau kar̃šė, tai kar̃šė Kt. Bėk greičiau namo, ba močia taũ kar̃š Sv.
5. greitai, smarkiai bėgti, važiuoti: Kiškis par laukus kar̃šia Up. Kar̃šia kaip vilką pamatęs Up. Kur tu karši̇̀? J. Kur taip karši uždusęs? Svn. Kad jau kar̃šia vieškeliu – ir greitumėlis gi jo! Srv. Jau kar̃ša namo Ktk. Keleiviai, nieko neatbodami, karšė toliau rš. Tai kar̃šia: arklys net zovada lekia Jz. Karšk tiek kelio Srv.
6. tr., intr. šnek. godžiai valgyti: Kar̃šia, lyg devynias dienas nevalgęs būtų Lš. Tai kar̃šia kopūstus, net ausys lapsi Rdm. Jei čia man inpylėt, tai aš karšiu Krok. Galėsi kar̃št: šiandie tavo košės išviriau Srv. Ot kar̃šia – bliūdą priepilnį kap žu savęs žumetė Rod.
7. intr. smarkiai lyti: Kar̃šia lietus, ir tiek Pc. Kur aš eisiu, tep lietus karšia Dsm. Čia, rodos, nelyta, o Prienuose tai smarkiai karšė Šil. Kar̃šė per visą dieną lietus, pripliupino klanus Brt.
8. intr. smarkiai pūsti: Mūsų apylinkėje taip karšė, kad net stogus sugriovė Švnč.
9. tr. pulti, gelti: Dėl lietaus sekas ganyt, bet tik varmai nekaršia Nč.
◊ [į] káilį kar̃šti mušti baudžiant: Oi kar̃šiu káilin, jei nepasitaisysi Lp. [Dvarų] ekonomai karšdavo kailį su vytimis ir botagais rš. Reiks tau kailį karšti Šlv. Karštas kailis klusnesnis Vj.
1 apkar̃šti, -ia, àpkaršė tr.
1. pavirš sukaršti: Tai àpkaršėt àpkaršėt – ir gatava Kp.
2. aplenkti karšiant: Jūs mūsų neapkar̃šite Kp.
3. šnek. apmušti, apkulti: Kad apkaršiù, tai net staugsi Km. Apkar̃šk gerai, tai žinos kitą kartą neklausyti! Kp.
1 atkar̃šti, -ia, àtkaršė (-o)
1. išperti, apkulti, apmušti: Àtkaršiau jį, tai, regi, kap klauso Tvr. Atkaršiau atkaršiau, tai dar tyli, neverkia Prl. Kad mušė, tai mušė – atkaršė ir šonus Pns. Tėvas jį dar mažiuką atkar̃šdavo Dsm. Kai atkar̃šiu gerai, tai žinosi, kaip burblent prieš tėvą Žb. Tavo ščėstis – likai neatàkarštas Prng.
2. intr. šnek. greitai atkakti, atvykti: Pėsčias atkaršo tiesiai Vaižg. Kada norėsi pasilsėt – ir atkaršk Vaižg.
1 įkar̃šti, -ia, į̇̃karšė
1. tr. prikaršti: Į̃karšiau aš vilnų šmotą J.
2. intr. šnek. prilupti, pripliekti: Kai į̇̃karšė, tai tuoj prisipažino Alk. Aš jam įkar̃šiu už tą darbą Alk. Įkar̃škit jam penkias uodegon Š. Inkar̃šk tu jam gerai, tai bus geras vaikas Lkm.
◊ į káilį (×į klỹną) įkar̃šti sumušti baudžiant: Aš jam gerai įkaršiau į kailį Vv. Įkar̃šk gerai jam į klỹną, kad atsimintų Žal.
1 iškar̃šti, -ia, i̇̀škaršė tr.
1. iškedenti, iššukuoti vilnas karštuvais, paruošti vilnas verpti: Tokios suveltos vilnos, kaipgi ir iškar̃šti Kp. Jau kūma i̇̀škaršei vilnas, tai dabar man padėk Gg.
| refl. tr.: Išsikar̃šę vilnas, tuoj eisime namo Š.
2. nušukuoti, nubraukti linų galveles: Iškarštus linus į lauką jau nugabena K.Donel.
3. MŽ185, N, BŽ78 šnek. išperti, išpliekti: Iškaršiu nugarą B.
4. prk. išauklėti, išlavinti: Nebijok, jį tenai iškarš gerai Arm.
5. šnek. greitai išvalgyti: Dvi lėkštes sriubos iškaršė Lš.
◊ káilį (×kalniẽrį) iškar̃šti sumušti baudžiant: Kai i̇̀škaršiau gerai kalniẽrį, vaikas kai šventas pasidarė Bsg. Tai iškaršė kailį: kol bus gyvas, atsimins Krsn. Iškárš kas nors tau gerai káilį už tokį darbą Skd. Kai iškaršiu jums kailius, tai liausitės sapnus apsakinėjusios! P.Cvir. Iškarštum kailį vaikui – klausytų, ir dar kaip! Srv. Neišmanėlis! Iškarštų smagiai kailį saviškei, ir gana! BsMtI76.
káilį išsikar̃šti tarp savęs pasimušti: Išsikar̃šę vienas antram káilį nurimo Š.
1 nukar̃šti, -ia, nùkaršė (-o)
1. tr. sukaršti, nubaigti karšti: Nùkaršė visas vilnas J.
2. tr. nubraukti, nušukuoti linus (jų galveles): Visus linus bematant nukaršė Slč. Ir nukaršiau žalią liną JD251. Jau linai nukaršti̇̀, reiks mirkyti Šlv. Nukarštos linų galvutės labai greitai sukaista rš.
3. tr. šnek. nuperti, nupliekti: Nùkaršė, kad to vertas buvo Ktk. Nùkaršiau botagu arkliagonius, dabar jau arklių nebeleis avižõs Kp.
4. intr. šnek. greitai nuvažiuoti, nueiti: Nùkaršiau miestan laiško pasiimti Kvt. Per valandą ir nukaršiu – šitiek čia kelio Srv. Vežiko neradome: nukaršė su kuo kitu rš. Tep užpykau ant vaiko, kažkur nukaršo (išbėgo, dingo) Mrj.
5. intr. palyti: Smarkiai nukaršė lietus Vv.
◊ káilį nukar̃šti sumušti baudžiant: Kai nukaršiu kailį, tai žinosi! Ds.
1 pakar̃šti, -ia, pàkaršė
1. tr. kiek pakedenti karštuvais vilnas: Tu už mane pakar̃šk, aš eisiu daugiau vilnų atsinešti Jrb.
2. tr. šnek. papliekti, pamušti: Pakaršiau jai nugarą, tai dabar kaip šilkinė Ds. Paskui pačiai truputį pakaršė nugarą, ir gyvena sau toliau laimingai BsPII272. Susitarė visa ūlyčia tą vagį pakar̃št Dbk.
3. intr. šnek. smagiai pavalgyti: Parėjęs radau bulvienės, tai kad pakaršiau Srv.
1 parkar̃šti, -ia, par̃karšė intr. šnek. greitai pareiti, parvažiuoti, pardrožti: Kai sesuo sužinos, kad tu sergi, pėsčia parkarš iš Kėdainių Srv.
1 pérkaršti tr.
1. dar kartą iškaršti: Vežk vilnas pérkaršti, o tai beveik tokios, kaip ir buvo Gg.
2. šnek. permušti, perdaužti: Sakiau, kad tose nibrėse kam nors galvą párkarš Krš.
1 prakar̃šti, -ia, pràkaršė tr.
1. kiek iškaršti: Prakar̃šk vilnų kojinėm Rm.
| refl. tr. Ds.
2. šnek. praskelti, pramušti: Anam vaikai su akminu galvą pràkaršė Krš.
1 prikar̃šti, -ia, pri̇̀karšė (-o)
1. tr. prikedenti, prišukuoti karštuvais: Mūsų daug prikaršė vilnų Ktk.
| refl. tr.: Prisikaršė vilnų visai žiemai verpti Krkl.
2. tr. šnek. prilupti, primušti: Prikar̃šo piemenį, kad tas inleido galvijus vasarojun Ds. Pri̇̀karšė, kai neklausė tėvo Ktk. Teip anys prikaršo šaučių, kad anas vargiai išėjo iš gryčios BsPII287.
3. intr., tr. šnek. daug privalgyti, prikirsti: Mes prie bliūdo nepuikūs – jau prikaršėm Srv. Su lašiniais kopūstų gerai prikar̃šk, tai būsi vyras Al.
1 sukar̃šti, -ia, sùkaršė
1. tr. Sg sukedenti karštuvais: Aš sùkaršiau vilnas J. Vakar pūdą vilnų sukaršiau Dgl. Ar jau sukaršėt savo vilnas? Lk. Teip gražiai vilnos sukarštos, net gera verpti Trgn.
| refl. tr.: Vilnų susikaršiau keturiolika svarų Krkl. Šiandie buvom mieste susikaršt vilnų Jrb. Turiu suskaršus vilnos, tik reikia praver̃pt Lp.
2. intr. šnek. suduoti, supliekti: Ka sùkaršė per alkūnę, tai ranka nutirpo Ll. Reikia ir sukar̃št gerai – neklauso Vrn.
3. intr. šnek. greitai sukeliauti: Greitai sukaršei tiek kelio Srv.
4. tr. šnek. godžiai, greitai suvalgyti: Tik palik ant stalo lašinius – ir sukaršia Srv.
5. intr. smagiai palyti: Gerai sùkaršė lytus Srd. Apie mus sùkaršė gerokai lytus Jrb.
◊ ×į skū̃rą sukar̃šti sumušti: Tam kalviuo vyrai gerokai sùkaršė į skū̃rą Up.
1 užkar̃šti, -ia, ùžkaršė
1. intr. šnek. užduoti, užkirsti: Smagiai užkaršk B. Užkaršiau per nugarą jamui J. Jam tėvas ùžkaršė per kelnes Švn. Iš kur tas guzas: ar kas ùžkaršė? Ll. Užkar̃šk gerai per nagus, ir paleis Ll. Nors sykį milč, bo kai užkar̃šiu! Vdk. Pasakoji nepasakoji, bet kai užkarši, tai tada klauso Gs. Bene ùžkaršė per sprandą? Krž.
2. tr. šnek. smagiai užvalgyti: Dar užkar̃š karštos košės vyrai Lp.
3. intr. smagiai užlyti: Gal dabar ir gerai lietus užkar̃š Pc.