1 kalė́ti, kãli (-ė́ja), -ė́jo
1. intr. K, N, MŽ151, K.Būg, Š, Slnt būti kalėjime: Aš kaliù, t. y. kenčiu kaliny J. Gal jis apkaltas, gal jis kalėja J.Jan. Parvedęs į pilę, į gelžinius įdėjo, kurioj didžiai ilgai kalėjo S.Dauk. Jie susitarė pirm išeidami kalė́t, Vyturį nuskandint Sch229. Kol jis kalėjo, guodė ir drąsino jį J.Jabl. Kalimasis laikas rš.
2. tr. SD398, R, N kalinti, laikyti apkaltą, laikyti kalėjime: Europos kultūros diegus tebekalėjo stiprios romėnų kultūros tradicijos rš. Gali ir kūną savo padonųjų ažumušti, vargint, kalėt SPII154. Tu žinai, jog ne po teisei Herodas mane kali SPI34. Teip mus smertis kalėjo KN163.
3. tr. smelkti, stelbti, gožti (augalus): Žolės pradėjo kalė́ti daržoves Pkr. Tas beržas anuos mažesnius kãli Kkl. Medžiai visados kali po savim augalus Ukm. Didesniejai medžiai tik daržus kalė́s Vn.
4. intr. nykti būnant vienoje vietoje, būnant prispaustam: Gal kiti, dausas pajutę, vienumoj nebekalės B.Sruog.
| refl.: Aš kaliúos visą dieną uždarytas ir nusinūdniju J.
1 apkalė́ti, àpkali, -ė́jo tr. apkalinti: Aš jį apkalė́siu, t. y. į kalinį įdėsiu J.
1 atkalė́ti, àtkali, -ė́jo intr.
1. atbūti kalėjime: Atkalėjai už arielką ir dar nori papulti Gg. Tus metus atkalėjęs, nei maž geresnis nebuvęs prš.
| refl.: Ana atsi̇̀kali už nudobimą kūdikio turme, t. y. atsisėdi J.
2. refl. atsibūti uždarytam: Tie paršiukai tam tvarte atsikalė́jo par dieną, paleisk ant vakaro Skr.
1 iškalė́ti, i̇̀škali, -ė́jo
1. intr. išbūti kalėjime: Septynerius metus iškalėjo rš.
2. tr. nustelbti, nusmelkti: Medis žoles i̇̀škali, t. y. nusmelkia J.
1 nukalė́ti, nùkali, -ė́jo
1. tr. nugožti, nusmelkti: Piktžolės javus nukalė́jo Jnšk. Liepa nukalėjo obelaitę Tr. Kūkaliai kviečius nukali Brž. Medžiai nukalėjo kanapes ir viralus (daržoves) Ldk. Uosiai baisiai dirvas nùkali Sv. Svėrės visus miežius nukalėjo Ėr. Erškėčiai nusmelkia ir nukali … grūdą SE48. Nukalė́tos kanapės J. Medžių nukalėti javai Dbk.
2. intr. nuvargti, apsilpti: Nukalėjo mano pečiai Kv.
| Žmogus, į kalinį įdėtas, nukalė́jo J.
| refl.: Su drabužiais vis apsidaręs, nusikalė́jau J. Nusikalė́[ja] kūnas – vis aptvertas, aptvertas (apie aptvertą ranką) Grg. Taip nusikalė́jau visą žiemą be pirties Br. Paršeliai, seniai uždaryti, dideliai nusikalė́jo, paleisk nors valandelę Užv. Tai nusikalė́jo tos vištos gardukyj Skr. Nusisiausk šarkus, juk nusikalė́jai par dieną Kv. Šarkūse kūnas nusikalėjo Kv. Kambary bebūdamas žmogus nusikalėja rš. Šuo laksto nusikalėjęs pri sieto Grg. Nusikalė́ję tos kiaulės bebūdamos uždarytos Bsg. Baisiai nusikalė́jęs išejo iš turmelio Šts. Kitasis, per nedėlę stuboj nusikalėjęs, kaip ant sparnų tą rytą pasilakiojo prš.
3. tr. nuvarginti, nuspausti: Čeverykos posiaurės, tai kad nukalėjo kojas, kol parėjo Sdb.
4. intr. nustilbti, nusismelkti: Visi daigai kalėte nukalė́jo nuo paunksnio medžio J.
| refl.: Reikia persodint kvietkus, bo nusikalės Upt. Nedžiauk sruogų ant tvoros – nasturkos per daug nusikali Lnkv.
1 prakalė́ti, pràkali, -ė́jo intr. prabūti kalėjime: Vyras dešimtį metų prakalėjęs rš.
1 užkalė́ti, ùžkali, -ė́jo
1. tr. užgožti, nustelbti: Žolė kopūstus užkalė́jo An. Žolės pupų neužkalė̃s Lnkv. Pienės visas avižas užkalė́jo Ps.
2. refl. užnykti, užvargti: Tabokas, tankiai susodintas, užsikalės Kkl.