gulė́ti, gùli (gùlia), -ė́jo
1. intr. būti gulsčiam, būti išvirtusiam; ilsėtis, miegoti: Aš guliu medžių pavėsyje P.Cvir. Gulėjo jis ten, kiek gulėjęs, ir užmigo rš. Ar tu čia man dar gulėsi – kelkis! J.Jabl. Guli – gulė́k, nebambėk! Pc. Jo gulėtoje vietoje negulėk J.Jabl. Šitoks jaunas da ir an sniego gulė́k, nesušalsi Trgn. Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau, purvynelė[je] gulėjau StnD28. Kuris gulėjo vartuosemp DP270. Tas, katras gulėjo numirėliu, … pasižiūrėjo iš po marškos BsPII251. Kad gulė́čia ilgiau, tai visai sustingčia Brt. Lazda teguliẽ, neimk J.Jabl. Gi žiūriu – peilis begulįs J.Jabl. Priėjęs iš vienos pusės kartą kirto, iš kitos – ąžuolas ir guli MPs. Rugiai guli kap patalas Dkš. Dalis žolės jau gulėjo pradalgėse rš. Kad pavažinėja, tai guli kap vandeny Arm. Guli į žirnį susirietęs Šll.
| Einu per kiemelį, klausau per sienelę – guli mano mergužėlė vakarykščio miego (d.) Kp. Pas motynėlę valią turėjau – kolei norėjau, tolei gulėjau JV793. Begulint atejo trys kaimynai aplankyti Juozapo M.Valanč. Mūsų mergaitės gùli klėty Sml. Metas jau gùlimasis buvo, kaip jiejie atvažiavo J. Čia mūsų gulimas kambarys J.Jabl.
^ Gulia kaip šuo ant šieno S.Dauk. Gùli šuva, gùli uodega Dkš. Guli vilkas – džiūsta, teka vilkas – tunka B. Gulėsi – nieko neturėsi Lš. Lovoj gulėdamas, žuvies nesugausi Vdk. Gulėdamas šersi – stačias važiuosi, stačias šersi – gulėdamas važiuosi (jei tingėsi šerti, neturėsi ramybės važiuodamas – reikės vis raginti arklį; jei rūpestingai šersi, važiuodamas pailsėsi – gerai pašertas arklys pats bėgs) Trgn. Ramiam užeina [bėda, nelaimė] begulint, greitasis pats užbėga Vžns. Niekur negausi duonos guliamos (dykai duodamos), visur reikia krutėti (dirbti) Prng. Gulima duona negemsta in stalo, reikia ažuprocavot Arm. Nekibink gùlinčios bėdos! Slm. Valgo, kol pasisõti, gùli, kol nusibosta Dkš. Visi gùli kaip negyvi – nors į sieną daužk Dkš.
| refl.: Aš tik sykį noriu bandyt, kai an plunksnų gùlis (kaip gera gulėti) Jrk67. Čia negulė́kis, čia baido Šts. Geras purmonas gulęs[is] (atsigulęs) pavaro arklius [kuliamojoje mašinoje] Šts.
2. intr. nakvoti: A šiąnakt toli gulė́jot? Kbr. Sykį nakties gulėjome (naktigonėje buvome), tai kad užėjo lietus! Pc. Dėdė liko gulė́damas (liko nakvoti) Dsn.
gulė́tinai adv.: Barbė buvo gulė́tinai (buvo ir pernakvojo) Slnt. Šiandie žvejai išejo gulėtinai į jūrą (jūroje nakvos) Plng.
3. intr. sirgti, negalėti: Antri metai jau gùli ant patalo Skp. Galvą skauda, ale gulėt neguli Šk. Aš guliu tuo tarpu (ne visai sveikas esu) J.Jabl. Beveik visas kaimas guli gripu Žž. Gulėjau strėnoms, dabar liga sulindo į kojas Šts. Sergu, negaliu, galvelè guliu Plš.
gulė́tinai adv.: Jis dabar gùli gulė́tinai (nebesikelia iš lovos) Pc. Gulėtinai neguli, bet dejuoja, galvą sopa, visam negera esą Vad.
gulimai̇̃ adv.: „Ar labai serga?“ – „Kur tau ne labai, vaikeli, – gulimai̇̃ serga!“ Mrj.
4. intr. būti paguldytam, palaidotam: Pasuko keleliu pro kapines, kuriose gulėjo senasis Kirda J.Balt. Trys broliai – karžygiai jauni žemelėje guli S.Nėr. Mažame karste gulėjo Viktutė P.Cvir. Aukštasis kalnelis, naujasis grabelis, gùli mano dukrelė, grabe paguldyta JD1235. Ten aukštame kapaityj gul mano tėvaitis RD85. Štai begulįs jauns bernelis, dėl vainiko skendęs KlvD82.
| refl.: Kur varpeliai jaunai skamba, tę mano dukrelei gerai gulis TŽII254.
5. intr. stovėti, laikytis, supti: Baisus debesys gùli, ilgai lis Gs. Vaiskas gùl aplink miestą KII251. Čia eilė tokia gùli (daug žmonių, norinčių ką pirkti) Ėr. Kai šalta, musės gùli pasislėpę Ėr. Bitės dėl vėjų, šaltų orų bei lytaus nieko negalia dirbti, bet namie gulėti turia S.Dauk.
6. intr. būti, stovėti (turėti vietą): Šalia ant stalo gulėjo jos šventadieniniai drabužiai V.Mont. Gulėjo žemė po sniegu sušalus T.Tilv. Pro atvirą virtuvės langą, kur meitėlis gulėjo, spingsojo žiburys P.Cvir. Akmuo gùl prie kelio K. Kad grabių nėra, tai vanduo gùli (nenuteka) Gs. Mėšlai teip pat užsidega, kad didžiose krūvose sumynioti guli S.Dauk. Čia pat gulėjo sugrėbstyti kupečiai dobilų J.Bil. Gulėjo vandens suneštas baltas smėlys rš. Ežeras guli per tris tūkstančius pėdų aukščiau jūros paviršiaus rš. Ant kalnelio putinas stovėjo, po putinu vieškelis gulėjo (d.) Vs. Jis penkiasdešimt bačkų vyno tur begùlint KII2. Gal pačtõ[je] ilgai gulėjo (siuntinys) Ėr. Mano balnužėlis, mano tyminėlis, ant žirgelio gulėjo JD1108.
| prk.: Drūktenienei rūpestis kaip pakala, galvoje įkalta, guli su tomis vestuvėmis Žem. O tas tavo žodis vis man širdy gul LTI57.
^ Vietoj gulėdamas, ir akmuo apželia S.Dauk.
| refl.: Mūras gulėjos apskleistas šiaudais Vg.
7. tr. velti, trinti, gniaužyti, slėgti, spausti: Kam dabar guli patalus, ne tau paklotus! J.Jabl.
| refl.: Nauji namai gùlisi (slėgisi), užtat viršum langų palieka tarpą Ds.
8. intr. tikti, derėti, stovėti: Atėjo puikus vyriškis, apsivilkęs gražiai gulinčiais drabužiais Mš. Pirmą kartą apsivilko milinę; ji guli nedailiai sp. Plaukai po pirčiai, ką labiau šukuoji, tą labiau negùli Sdk.
9. intr. pasikeisti, kitokios sudėties pasidaryti vienodai bebūnant:
^ Linas guli – šilkas guli (linai gulėdami gerėja, švelnėja) Stak.
| refl.: Linai dar gulėsis (dar turės būti ant kratos) rš.
apgulė́ti, àpguli (apgùli), -ė́jo
1. tr. nakvojant padaryti nepatogumų, išlaidų: Nenoriu apgulė́ti tų žmonių Šts.
2. refl. apsinakvoti: Aš apsigulė́jau, t. y. palikau ant nakvynės J. Namo eidamas, niekur neapsigulė́k LB184. Apsigulėjom Vė́liavoj B.
3. refl. įprasti gulėti: Apsigulė́jai, ir guli̇̀ Lp.
4. tr. aptrinti, apvelti begulint: Apgulė́jau daiktą, po šonu padėtą J. Apgulė́ta drobulė, kas benorės pasikloti! Šts.
atgulė́ti, àtguli (atgùli), -ė́jo
1. intr. atsirgti kurį laiką begulint: Atgulė́jo dvidešims metų Ėr. Man atgulė́t reikia, kad nusgąstu Knv.
2. refl. ilgai, kiek norint gulėti: Atsigulėjo jie ten, kol norėjo, iš ryto jau eis jiedu tolyn BsMtI123.
3. refl. begulint pasikeisti, kitokios sudėties pasidaryti: Linai atsigulė̃s, t. y. atsibus J. Jau linai atsigulė́ję, eisim imt Pg. Jei linai gerai neatsi̇̀guli, tai esti pričižę Ds. Ir žieminiai obuoliai atsigulė́ję pasdaro gardūs Vj. Čia atsigulė́jus žemė, gali nedaug mėšlo krėsti Gs. Jau duona iškepus, tik dar tegu atsigùli Ds. Atsigulė́jęs (nusistovėjęs) vynas, alus KI10.
4. tr. nuo ilgo gulėjimo įskaudinti: Šonus atgulė́jau begulėdamas J.

×dagulė́ti, dàguli (dagùli), -ė́jo (hibr.) intr.
1. prigulėti: Guli ir nedaguli an pečiaus Vrn.
2. priklausyti, reikėti: Dagulėjo aukštą plotą (mokestį) imt Arm.
įgulė́ti, į̇̃guli, -ė́jo
1. refl. įprasti gulėti, ilgai gulėti: Įsigulė́jau, tai nebenoriu nė atsikelti Š.
2. tr. išgulėti, išnakvoti: Nebijokit, kiek įgulėsiu (kiek naktų nakvosiu), tiek ir užmokėsiu Ds.
3. tr. begulint ką įspausti: Įgulė́jau duobę begulėdamas J.
| refl.: Įsigulė́jęs žemėsna akmuo Š.
išgulė́ti, i̇̀šguli (išgùli), -ė́jo
1. intr. kurį laiką gulėti: Kai neima miegas, negali teip ilgai išgulė́ti Ėr.
2. tr. laimėti, pelnyti gulint: Neką čia išgulė́si, kelkis! Srv.
3. refl. gulint išsiilsėti: Aš namie vis geriau išsi̇̀guliu, negu svečiuos Gs. Išsigulėj[o], išsigulėj[o] in lažkos, pavalgė ir nuej[o] kieman Arm.
4. intr. kurį laiką sirgti gulint: Žmogus ilgus metus išgulėjo lovoje rš.
5. refl. pasveikti pagulėjus: Tegul guli, tai išsigulės Lp. Gal išsigulė̃s ta kiaulė, gal nedvės Pc.
6. intr. neiti į darbą: Per lietus tris dienas bitės išgulė́jo Slm.
7. intr. išbūti: Pinigai išgulėjo bánko[je] dešims metų Ėr.
8. tr. suslėgti, suspausti, sutrinti, sunaikinti nuo gulėjimo: Visi žirniai išvolioti, išgulė́ti Ėr. Jei pavasarį sniegas išguli rugius slėniuose, tai bulvės tais metais reikia sodinti kalneliuose A.Vien. Kas tik buvo sėta slėniuos, tai vanduo išgulėjo BsPII206. Sniegas išgulėjo rugius Pns. Pūrai išguli (iškali, išnaikina) žoles daržūse, ir žemė paliekta be žolių Šts. Suskis išguli dobilus, bet neišeita par griovį Šts. Našlelės patalai išgulėti D14. Šeirės lova išgulėta, meilės žodžiai iškalbėti KlpD73.
| Jūsų ten visi laukai išgulė́ti (jūs ten visą laiką gyvenat), o nieko nežinot Krsn.
9. tr. nuo gulėjimo įgyti naujų gerų savybių:
^ Linai šilką išgul (pasidaro kaip šilkas begulėdami) Sr.
| refl.: Pjaustinėjimui imti tik gerai išdžiūvusias ir išsigulėjusias lentas rš. Neišsigulė́jus duona (neiškepus kaip reikia) Jnšk.
10. intr. SPII62, An priderėti, priklausyti, būti kaip reikiant: Merga kaip išgùli Kp.
nugulė́ti, nùguli (nugùli), -ė́jo
1. intr. galėti gulėti: Kaip tu ir nuguli̇̀, kai visi dirba?! Slm. Atsibodo jam ta naktis, nebegali nugulė́t ir laukia dienos BM128. Iš degmaties nenuguli, bėga iš patalo Rod.
2. intr. truputį pagulėti: Kad katras ir pasigėrė, atsigulė, nugulė́jo, ir vėl viskas gerai Bsg.
3. intr. nusilpti begulint; numirti: Gulėjo stancijukėn, kol nugulėjo Lp.
| refl.: Nusigulė́jusi [sirgdama] teip, kad led tik paeina Sml.
4. tr. nuspausti, nuslėgti: Šonus nugulė́jau begulėdamas J. Nugulė́jau ranką, dabar tirpsta Ds. Oi matušele, balta lelijele, … dieną kelius nusėdėjau, naktį rankas nugulėjau D44. Tas vainikėlis žalių rūtelių, jis nugulėjo mano galvelę JD857. Žolę nugulė̃s (nukalės, sunaikins) bulbienojai Šr. Jo rėžį vanduo nugulėjęs Žem. Pernai sniegas nugulėjo žieminius javus Čk.
| refl. tr., intr.: Nusigulė́jau sprandą, negaliu nė bepalenkti Šts.
| Kai dobilai nusigulė̃s, da ben kokį vežimą užkrauna Sdk.
5. refl. nuo stovėjimo nusistoti, nugulti tirščiams: Nusistovėjęs (nusigulė́jęs) alus KI16.
pagulė́ti, pàguli (pagùli), -ė́jo
1. intr. kiek gulėti: Anas pagulė[jo] kruopelę (trupučiuką) ir nuejo Rš.
2. intr. pasirgti gulint: Pagulė́jo mėnesį ir numirė Dglš.
3. žr. nugulėti 4: Pagulėjo [vanduo] daug šieno dėl to, kad malūnas suaukštino tvanką Šts.
4. intr. pabūti nenaudojamam, pasistovėti: Pagulė́jusi žemė, turės augti Ėr.
| refl.: Pasigulė́ję obulai gardesni Krtn.
pérgulėti, pergulė́ti, pérguli (pergùli), -ė́jo
1. intr. kurį laiką ištisai gulėti: Visą naktį akių nesudėjęs pergulėjau rš.
2. intr. kurį laiką ištisai gulėti sergant: Išsisuko koją taip, jog per pusę metų ant lovos pergulėjo Sz.
3. intr. pernakvoti: Pérgulėk šiąnakt šiaip taip J. Ateik pérgulėt – man tep nykù Kt. Kur tu ten pérgulėsi tam Kaune? Alk. Pergulė́jo ji pas mane du naktigultu Slm.
4. intr. kurį laiką gulint pasitaisyti: Dirvonai tam yra didžiai patogūs, už vis jei paarti metus pargulės, idant šaknys žolių supūtų S.Dauk.
5. tr. sugadinti begulint: Už naktigultą nieko neimsiu – mano suolo nepergulėjai Šlčn.
6. refl. persistovėti: Persigulėjęs vynas R. Ir tabokus parsigulėjusius teip pat reik pavarstyti S.Dauk. Ar nepersigulėjus drobė? Pc.
7. refl. nugrimzti begulint: Rūmas viškai žemė̃s persigulėjęs Kp.
pragulė́ti, pràguli (pragùli), -ė́jo
1. intr. gulint praleisti laiką: Dėl jo Monika liūdnai spėliojo, daug naktų pragulėjo be miego P.Cvir. Žmonės namie pragulė́jo šventę – visą dieną lijo Ds.
2. intr. sergant praleisti laiką lovoje: Duktė pragulėjo aplink metus Ds.
3. tr. ilgu gulėjimu prakiurdyti: Ans šonus pragulė́jo kiaurai begulėdamas J. Paklodę pragulė́jau Slm.
| Pragulėta motriška liaunas dainuoti J.
^ Mano kepurė stalo nepragulės TDrIV80(Tvr).
| refl. tr.: Šoną prasigulė́ti KI319.
prigulė́ti, pri̇̀guli (prigùli), -ė́jo
1. intr. ilgai gulėti: Prigulė́si, kai pasensi, einam! Pc.
ǁ užtektinai gulėti: Dar tu neprigulėjai, kelkis! Pc.
2. tr. ilgai gulint, ką pelnyti: Gulėdamas nieko neprigulėsi Ds.
3. intr. prisibūti nieko neveikiant: Per žiemą bitės prigùli uždarytos Rm.
4. intr. pritikti, gerai stovėti (apie drabužį): Ta sermėga glaudžiai prigul prie kūno KI71.
5. refl. begulint pagerėti kokybei: Tai bus gerai valgyt, kap prisgulė̃s [obuoliai] Grv.
×6. intr. SD52 priklausyti: Kam pri̇̀guli šitas miškas? Lš. Valsčiuj jis te prie pieno pri̇̀guli Upt. Nėko nepri̇̀gulinčiam buta teko Slnt. Užmokėk, atiduok, kas man prigulė́jo JD980.
| refl.: Kas paskutiniop daiktop prisiguli SPII223.
7. intr. pritikti, priderėti: Plaikstytis yra į neprigulinčias vietas vaikščioti J.
prigulinčiai adv.: Žirnius prigulinčiai (tinkamai) minkštai ištrink rš.
8. tr. sugyventi begulint: Nėščią padaryti, ką prigulė́ti KII174. Vaikai Dievo prigulėjo dukteres žmonių ir jamus vaikus pavaisė BB1Moz6,4.
sugulė́ti, sùguli (sugùli), -ė́jo
1. tr. ilgai gulint, ką pelnyti: Gulėk gulėk – gi ką tu sugulėsi (kas bus iš to gulėjimo)? Sim.
2. intr. išgulėti: Jis dvi savaites sugulėjo ligoninėj Lnkv.
3. tr. suvelti, sutrinti, sujaukti: Ir vėl atrėmė sutvarstytą pakaušį į sugulėtą priegalvį rš. Drabužį sugulė́jai begulėdamas J. Našlio lova sugulėta Tv.
| refl.: Susigulė́jo į lamantus plunksnos begulint J. Užsivilkęs guli, kurgi nesusigulės jam drapana! Jnšk.
ǁ refl. susislėgti: Reik žemei susigulėti prieš rugių sėjimą Jnšk. Pašarinės žolės mėgsta susigulėjusią dirvą rš. Anksčiau suarus, pūdymas geriau susiguli rš. Šienas susigulėjo, dabar vėl galim kraut ant viršaus Ps.
4. tr. gulint ką pakeisti, subrandinti:
^ Guli linas – sugul šilką (švelnus pasidaro), guli vilna – sugul vilką (šiurkšti pasidaro) TŽV610.
| refl. prk.: Jis visai gerai susigulėjęs rašytojas sp.
5. refl. TDrVII103 sugyventi gulint: Be mažo kas nebūtų iš žmonių susigulėjęs su tavo moterim BB1Moz26,10.
užgulė́ti, ùžguli (užgùli), -ė́jo
1. tr. gulint ką laimėti ar netekti: Dirbdamas tai vis uždirbi, o gulėdamas ką užgulėsi? Sml.
| prk.: Tebuvo balnicoj (ligoninėje) dvi nedėlias, ir užgulėjo (reikėjo užmokėti) arti aštuoniasdešimt zlotų Klt.
2. intr. apsinakvoti: Kai nuvažiuosi, tai ir ažugulė́si, jau neleis naktį važiuot Ktk. Jis nuvažiavo ant vieną karalių ir ažgulė́jo naktigul̃to BM20.
3. refl. užsisirgti: Ligonis kai užsigùli, ir pasijudinti bijo Pc.
4. refl. užsibūti, užsilikti: Pirkioje kvepėjo suodžiais ir užsigulėjusiu mėšlu rš. Gauti pareiškimai nesvarstyti užsiguli mėnesiais sp. Užsigulė́jusios prekės (ilgai neperkamos) BŽ146. Pas kaimyną užsigulė́jo pinigai (neatsiimti užsibuvo) Grž.
5. intr. nuo gulėjimo pagerėti, atsistovėti: Čia buvo gãniavos, tai čia ažgulė́jęs laukas Arm.
6. intr. Mž37, DP462, PK10 priderėti, priklausyti: Iš tiesos daug ant to vardo užgul BPI235.