1 dūmúoti, -úoja, -ãvo intr.
1. J leisti dūmus, rūkti, rūkyti: Pilkoj žaroj dūmavo fabrikas rš. Mano žirgelio, žirgo juodbėrėlio – iš jo nastrelių dūmai dūmavo KrvD36.
2. niaukstytis, rūkuoti, blaustis: Jau ant Vilkaviškio dūmúoja Gs. Dūmuoja medžiai ir stogai rš. Vėjas blaškė miglas nuo palių, bet jos vis dūmavo V.Piet. Debesys rinkosi, dūmavo, tyliai sukosi rš.
ǁ neaiškiai matyti: Šita akis vis dūmúoja, o antroji dar mato veizdžiai Sv.
1 apsidūmúoti apsitraukti migla, apsiniaukti: Apsidūmavę laukai Ggr. Būs lytaus – dangus toks apsidūmãvęs Vdk.
ǁ pradėti neaiškiai matyti: Jos akys apsidūmavo, ir jose mirgėjo visokios spalvos rš.
1 padūmúoti intr.
1. prieiti dūmų, prirūkti: Kap greit padūmavo jūs kambarys Bgt.
2. apsitraukti migla, apsiniaukti: Dangus pietuose padūmavo rš. Diena tokia ūkanota, dangus padūmavęs Ds. Padūmavę, pajuodavę visi pakraštėliai Alk. Miškai žalieji padūmavę rš. Kaip rūkas pilias rugių žiedeliai, net padūmãvę esti laukeliai BM431.
| prk.: Ko tu, brolau, šiandiej toks padūmãvęs (susimąstęs, apsiblausęs)? Č.
| refl.: Rausvo pasidūmavusio vakaro papuoštas rš.
ǁ neaiškiai matyti: Aš kap užsidedu tėvo akis, tai tik padūmavę Lp. Ligonis skundžiasi skausmais ir padūmavusiu regėjimu P.Aviž.
1 uždūmúoti intr.
1. imti leisti dūmus, uždūminti: Vyrai užpypkiavo, uždūmavo rš.
2. Grv apsitraukti migla: Kad nebūt uždūmavęs tas šonas, tai Utenos miestas matytųs Trgn.