ži̇̀binti (-yti K; N), -ina, -ino KBII190, K, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ; L caus. žibėti.
1. tr., intr. Q326, SD358, R244, MŽ325, Sut, K, M, ŠT122, DŽ, DrskŽ šviesti, laikyti šviesą, vartoti šviesai: Ži̇̀bink šakalį, skalą, žvakę, t. y. turėk rankose, šviesk manei J. Ži̇̀bina žiburį per visą vakarą Š. Dabar neži̇̀bin’ lempos, šviesu ir tep LzŽ. Ugnį ži̇̀binu ir plėšau paduškas Rod. Mūsump lempą ži̇̀bina nakčia tamsumoj Lz. Paims į ranką ir išeis ži̇̀bindamas tą ugnį End. Žvakių neži̇̀bydavo be reikalo Kpč. Kam ten ži̇̀bini žibę? Db. Tenai balaną ankišdėm ir ži̇̀binom Grv. Balanos ži̇̀byt niekad neduodavo, turėjo malt patamsė[je] Prn. Vienas ži̇̀bina, kitos verpia ir dainuoja Pls. Sueina vyrai i groja kortom: aš jiem balana ži̇̀bindavau Dglš. Balanų priskaldė i ži̇̀bino Mrj. Vienas tupim i ži̇̀binam su balanais [vakaruojant] Klt. Nemoki ži̇̀bint – pakelk balanos galą Skp. Iš užpakalio uždega kūlius, ži̇̀bina [raunant linus naktį] Kri. Lempa ži̇̀binant pabeldė į duris Kbr. Mašinėlė mašinėlę stuma, ži̇̀byk neži̇̀byk, nepraleis [pravažiuoti], tiek prispirkę Drsk. Žiūriu, ži̇̀bina du šiltukai ZtŽ. Kitąsyk po gimimui kūdikio per naktis žiburį žibydavo, kad laumės neapmainytų arba nepavogtų BsPIV137(Brt). Ugnis visada karšta ir šviesi, degina ir žibina SPI264. Tas ugnies skaistums, kursai mums ži̇̀bina stubą …, daug, ak daug iškadų gal ūmai padaryti K.Donel. Bei padaryk septynias lempas viršuj, idant viena priš antrą žibintų BB2Moz25,37.
| Žibinamieji žemės aliejai rš. Daugelis žmonių kas metas miršta nuo žibinamo gazo, kurie nesuprasdami užpučia liepsną arba palieka truputį degant nakčia rš.
| prk.: Tai tas pats, kurs visą savo amžių yra žibinęs tėvynės padangėse dvasios atgijimo ugnį, kuris nesiliovė dailinęs, valęs užmirštą ir paniekintą mūsų gimtąjį žodį Pt. [Krikščionis] turi turėt lampas uždegtas, tai yra, turi žibint gerais darbais DP569. Žvakė gyvenantiemus tamsybėje ži̇̀bina DP559. Dievas visagalis žibys jiemus DP542.
^ Du žibina, keturi kloja, viens guli (šuo) B731, PrLXVII36. Penki kiša, du trina, du ži̇̀bina (valgo) Krtn. Du trina, du ritina, trys šika, du žibina (malūnas) Dr. Ponia graži upakajuosa (rūmuose) sėdi, o kasos jos žibina (saulė) LTIII463(Lz).
| refl. tr., intr. K, L, Rtr: Sau ži̇̀binuos žvakę Kpč. Ar vakarais ži̇̀binatės balanom ar lempom? Lp.
2. tr. uždegti (žiburį), įžiebti (šviesą): Kremeniu ži̇̀bino ugnį LzŽ. Jau zakristijonas žvakes ži̇̀bina Vlkv. Nežibindama žiburio, nuėjo Elzė, dar nuo miego apsvaigusi, prie spintos, atrakino ją, suradusi guminį nuo lietaus apsiaustą, užsivilko ir tylomis išslinko pro didžiulį prieangį Pt. Jau tamsu, laikas ir lempą žibint Vrb.
3. intr. N, Grv duoti, skleisti šviesą; kaitinti: Saulė ži̇̀bina, vientara šalta LzŽ. Dievaitis ži̇̀bina Pls. Šiltitka, kab saulė ži̇̀bina LKKXV282(Zt). Gražios dienos, saulė ži̇̀bina, šildžia Dv. Apentais saulė ži̇̀bina Kl. Saulyka ži̇̀bina gerai ZtŽ. Šiandie saulė ži̇̀bina, labai labai karšta DrskŽ. Saulė žibina žemei S.Dauk. Saulė žibina dieną, mėnuo naktį BPII177. Kirmėlės ži̇̀bina naktį LzŽ.
^ Visiem saulė ži̇̀bina KzR. Senam, regis, i saulė ne tep ži̇̀bina Arm.
4. intr. sugebėti matyti, šviesti (apie akis): Kap akes ži̇̀bytų, pakol numirsiu ZtŽ. Itoj akis jau neži̇̀bina, jau sena Lz. Senas jau, negirdžiu nieko, ir akys neži̇̀bina LKKIII187(Arm). Dabar tai ledoka, akys neži̇̀bina Nmč. Slėbai ži̇̀bina akes, ir anas daj[o] langop Lz. Sėdžiu kai šešėlis, be šviesos – septyneri metai man akys nežibina Ml. Akelės, mano akelės, ar jūs šviesiai ži̇̀binot, kad manę nepagaut? (ps.) LKT401(Pls).
5. intr. Vlkv įkyriai žiūrėti, spoksoti: Ko ži̇̀bini po mano langeliu?! Alk. Užtraukit langą, eina kas, da ži̇̀bins Graž. Paduok svečiui valgyt, tuoj ir vaikai priėję prie stalo ir žibina Gs. Ži̇̀binsi neži̇̀binsi, meisos negausi Tv. Ko čia žibini nosį pakabinęs? Vkš. Šalip atsistojusi nežibinau, bet buvo kas matė, buvo! R.Gran.
6. intr. iron. užstoti šviesą be reikalo stoviniuojant, spoksant: O tu čia i ži̇̀byk atsistojus, eik nuo šviesos! Jrb. Tu man tei žibini, lyg būtum stiklioriaus vaikas Gl. Tu, vaikeli, ži̇̀bini kaip žvakė Šk.
7. tr. D.Pošk, DŽ stropiai blizginti: Išsitraukia nosinę ir pradeda batus rūpestingai žibinti rš. Žibina, duoda garo, rodos, kad jau kažin kas tas ponas Alk. Pabalnoję bėrus žirgus, žibin plieno kardelius LTR(Brž).
8. intr. blizgėti, blykčioti: Ažukloja [per šermenis] zerkolą, kad neži̇̀bintų anas Dv. Tėvai, užsidėk kepurę su lecu, dabar pastatęs kaktą tę i ži̇̀bini Jrb. Bėga žirgas linguodamas, padkavomis žibindamas LTR(VšR).
ǁ impers. žaibuoti: Užjuodavę visi vakarai, jau must šią naktį ži̇̀bins End.
9. tr. prk. slaugyti budint: Jau mes savo ligonį kelinta naktis kap ži̇̀binam Kb. Nūnai visąnakt jį ži̇̀bino Nč. Ži̇̀byk neži̇̀byk, vis tiek iš jo gero nebus Mrc. Nabagėlė, savo tėvą per visąnakt ži̇̀bino Rud. Moterys ėmė ginčytis ir derėtis, kuriai žibinti šią naktį ligonis V.Krėv.
10. intr. smarkiai, intensyviai ką daryti: Ži̇̀bink (trenk) anam atgal – nėr ko pasiduoti Šv. Jau reikia ma[n] ži̇̀byt namo Jrb.
◊ aki̇̀s (ãkys) ži̇̀binti
1. spoksoti, stebeilyti: Ži̇̀bina aki̇̀s in mergiotę Ut. Ko čia į mane akis žibini? rš.
2. versti atkreipti dėmesį: Mergos dar̃ eina prasiplėšę sijonus, bernam aki̇̀s ži̇̀bina Brš.
3. Ds gėdytis, sarmatą kęsti: Eina do in jį akių̃ ži̇̀bint Klt. Neisiu skolint, ką te aki̇̀s ži̇̀binsiu Aln. Ži̇̀binsiu mat aki̇̀s – kad tu nesulauktum Blnk. Paklaus poterių – nemokėsi, tada ži̇̀bink aki̇̀s An. Nėr ko nei žmogui paduot valgyt: prisejo žibint akys An. Nesiusk, nereiks tėvų vadžiotis [į mokyklą], nereiks tėvam akių̃ ži̇̀bint Šl.
4. gėdinti: Nenoriu jo sustikt, da ži̇̀bins aki̇̀s prie svetimų Dbk. Akis jiems žibinsime savo darbais ant literatūros dirvos Vaižg.
5. priekaištauti, prieštarauti: Tu man už kožną mažmožį aki̇̀s ži̇̀bini Ml. Susprogo lašinius, šnapsą, alaus bačką ištrūbino ir da aki̇̀s ži̇̀bina, kad nerušiojo Smn.
6. tykoti, lįsti norint ką nors gauti: Kad jis nesulauktų, kad aš tę ži̇̀bintau aki̇̀s, tuščia jo Nmn. Rūpykis tą, rūpykis tą, o vis tiek reikia eit vis ži̇̀byt aki̇̀s į valdžią Brb.

akimi̇̀s (akimi̇̀, akim̃) ži̇̀binti
1. spoksoti: Ko jūs, vaikai, čia akim̃ ži̇̀binat? Šn. Nuejęs ir ži̇̀bina akimi̇̀ Dv. Ko čia ži̇̀bini akimi̇̀? Pns. Ko tu čia man akimi žibini, ko čia tau reikia? Lš.
2. tykoti ko gauti: Vaikai nori valgyt, tik akim̃ ži̇̀bina Mrj. Ieškok tos duonos, žibink akimis, pakol išmelsi kąsnelį rš.
3. gėdytis, sarmatą kęsti: Aš tę neisiu akimi̇̀ ži̇̀bint Vlk. Kas reikia, tai atduok, kad aš neži̇̀bintau akimù prieg svieti Arm. Kieno sarmata, o kam del jos akimi žibink Rod.

į aki̇̀s ži̇̀binti
1. tykoti, laukti, nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkę ir ži̇̀bina į aki̇̀s, kad tik ką numestai Al.
2. gėdinti: Ot tai draugas, ži̇̀bina tiesiai akỹs Dbk. Tai žmogus, stačiai akýsan ži̇̀bino ži̇̀bino kai žarijom, noris ažsiriš’ akis ir ižbėk Ml.
apži̇̀binti tr. KI202, K, Rtr, LVI137; R60, MŽ80, D.Pošk, S.Dauk, N apšviesti: Su žiburiu apži̇̀bink, pažibink, t. y. apšviesk J. Pro plyšį kap apži̇̀bina mėnulis, tada žmogus pasikelia ir nueina Grv. Žvake apži̇̀bino [mirštantį], ir dar atgijo Arm.
| Apži̇̀bino mane visą [rentgeno spinduliais] ir pasakė – neišturės apiracijos (operacijos) Lz.
^ Ko saulė neapži̇̀bina? – Šerdies medžiagoj Dv.
apžibintinai
| refl.: Parsprogs buteliukas (lempos stiklas) – nė kiek tada neapsiži̇̀bysi Mžš.
atži̇̀binti tr. prk. žiūrint išvarginti: Lyg tyčia, akelės jų (vaikų) į Gasiulio langą atžibintos – nesimato, nors tu ką… P.Trein.
◊ aki̇̀s atsiži̇̀binti patirti gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs: privažiavo, o aš neturiu ko paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos! Jž.

×daži̇̀binti (hibr.) intr.; D.Pošk dar pažibinti.
įži̇̀binti K, KŽ
1. tr. DŽ1 uždegti, kad šviestų, įžiebti: Įži̇̀binti švyturį NdŽ. Palauk, aš tuoj apsirengsiu ir ugnelę įži̇̀bysiu Alv. Petronis atidarė perdžiūvusius langus, įžibino skalą A.Vien. Reikia įžibinti daugiau žiburių P.Vaičiūn.
| refl. tr.: Nuėjusi įsižibino žvakę SI126. Įsižibino lempą rš.
2. intr. pajėgti apšviesti: Tiek tik kelio matai, kiek automobilis lempa įžibina J.Sav.
3. tr. nublizginti: Įži̇̀bink batus DŽ1.
išži̇̀binti tr.
1. Š, KŽ sunaudoti žibinant: Išži̇̀binau visus šakalius, nebliko J. Išži̇̀binau visą žibalą Š. Gesyk balaną, ba visą išži̇̀bysi Pns.
2. kurį laiką žibinti: Išži̇̀binom, žinot, visą naktį Pns.
3. N išleisti ką su šviesa, su žiburiu.
4. žr. užžibinti 2: Malionka ižži̇̀bino ir ižgriaudė ZtŽ. Malionka kap ižži̇̀bina, tai pirkioj regėt ZtŽ.
5. išblizginti: Še, išži̇̀byk man batus Lš.
◊ aki̇̀s išži̇̀binti turėti gėdą: Ateis vidun, jei sarmata akių jiem neišžibino da rš. Tokia žarijelė, da ne kartą aki̇̀s išži̇̀bins Ml.
nuži̇̀binti tr.
1. nušviesti: Tu tebestovi prie jūros ir žiūri į saulės nužibintą vandenį sp. Balanom nuži̇̀binom jam kelią Pns.
2. žiūrint nuvarginti (akis): Gaila, mergele, man tavęs, nužibinau akeles žiūrėdamas in tave LMD(Tvr).
3. DŽ nublizginti: Ar jau nuži̇̀binai tėvo kamašus? Alk.
| refl.: Mano skrandutės nugara vis dar teberaudonavo, tik iš priekio ji jau pajuodo, o skvernai nusižibino ir blizgėjo rš.
4. Prk prk. nušauti.
paži̇̀binti KII26, K, NdŽ
1. intr., tr. Q596, R153, MŽ203, S.Dauk, N, Sml, Dbč, Pns, Btrm pašviesti, kad būtų šviesu: Paži̇̀bink su žiburiu, su žvake J. Gal tau paži̇̀binti? DŽ1. Eikšę, paži̇̀bysi ma[n] žiburį [tvarte] Vlkv. Paži̇̀bino akysna ZtŽ. Paži̇̀byk, kad regėčia Zt. Paži̇̀bino ir žiūro – katinas inskridę Dv. Paži̇̀bink man an pečiaus užlipt Ds. Ažžibk balaną ir paži̇̀bink Grv. Paimk balaną, pažibyk man čia, neregiu siūlų in špulnyką invert Lš. Akin pažibino, net dangus suliepsnojo KrvP(Prl).
| Klausinėjo senasis tetužis: – Kas tau tamsioj naktyj pažibino? – Pažibino man gražia žvaigzdele mergytės žibančios akelužės N131. Mėnas paži̇̀bino per langą Lz.
| prk.: Ateik tu, šviesa dieviška, … pažibink tus, kurie goroja RD196.
^ Ka paži̇̀bina – dirbt šviesiau (iron. sakoma, kai nedirbantis stovi ir žiūri) Šk. Ėjau per lieptus, pažudžiau raktus, mėnelis pažibino, saulelė rado (rasa) Š.
| refl. K: Kad neturiu gi kuom pasiži̇̀byt Vvs. Paėmiau už keturis litus žibalo, tai gali pasižibint kiek nori Krsn. Balanų prikrauta tę pasiži̇̀byt Grš. Tai buvo dėžę žvakių palikę tų pasiži̇̀byt sau Všt.
2. tr. kurį laiką deginti: Eisiu in kapus paži̇̀byt žvakučių Rdm. Oi tu, bitele, pažibink žvakelę, kol išeis dūšelė Všk.
3. intr. smarkiai pašviesti, pakaitinti: Kap paži̇̀bino su saule, tai blogas javas Dv. Purvas didelis buvo, saulė paži̇̀bino ir išdžiūvo Lz. O kap paži̇̀bino saulelė, tai skaistos uogelės nucirpo Aru23(Dv).
4. tr. prk. pranešti, nurodyti: Ma[n] rūpia, kas galėjo tau tei[p] greit paži̇̀byt, ka aš buvau mieste Jrb. Ir kas tai kiaulei paži̇̀bino spragą į daržą! Skr.
5. tr. pablizginti: Apsiauk tas [basutes], kur paži̇̀bytais viršais Slm.
6. tr. prk. pavogti: Jau taip saugokis, o žiūrėk, ir paži̇̀bina bi ką Užv.
◊ aki̇̀s paži̇̀binti
1. patirti gėdos: Teks paži̇̀bint aki̇̀s, kai nutvers už rankos Ds. Dabar tai jau paži̇̀binsi aki̇̀s Ut. Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas A.Vien.
2. pagėdinti, papriekaištauti: Tegu jai nors svietas aki̇̀s paži̇̀bina Klt.
3. įdėmiai pažiūrėti: O kas gi ten prie bobų pulko gretinas? Ar ne Kraujalio Ieva? Akeles į daboklės langą pažibinusi P.Trein.

akimi̇̀s paži̇̀binti atidžiai pažiūrėti: Paži̇̀byk paži̇̀byk ir tu akimi̇̀ Pns. Girioje lūšis iš medžio akimis pažibins rš.
parži̇̀binti tr.; R197, MŽ261, N parlydėti su šviesa.
◊ aki̇̀s parži̇̀binti patirti gėdos: Iš sarmatos aki̇̀s parži̇̀binsi, vaiką pasdarius! Vlk.
péržibinti intr. kurį laiką žibinti: Páržibinau visą naktį su žiburiu J.
praži̇̀binti
1. intr. kurį laiką žibinti, vartoti šviesai: Šita lempele penkias žiemas praži̇̀binom Ds.
2. tr. LzŽ rentgenu peršviesti: Penkiskart praži̇̀bino mane gulėdamą Lz.
3. tr. išvarginti žiūrint, pražiūrėti (akis): Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas i vis da neapsiženyjai Prng.
priži̇̀binti intr.
1. D.Pošk, S.Dauk prišviesti.
2. šviečiant prišildyti: Pavasarį saulė priži̇̀bina ZtŽ. Kap saulė godniai priži̇̀bina, iš strėkų lejasi [vanduo] LzŽ.
suži̇̀binti
1. tr. Rtr, NdŽ viską užžiebti, uždegti: Par kūlimą suži̇̀bindavom visas lempas, kiek tik turėdavom Sml.
| refl. tr.: Žvakes susiži̇̀bydavom Pjv.
2. tr. NdŽ, DŽ1, Sml sunaudoti žibinant: Tuziną žvakių suži̇̀bino, kol tėvo smerties sulaukė Ds. Devynias naktis miego nemigau, devynias liktis lig suži̇̀binau, tėvelio belaukdama JD435. Oi daugel daugel naktų nemigau, šimtą liktelių aš sužibinau LLDII531(Alk).
3. intr. sužaibuoti: Suži̇̀bino kelis sykius, sugrumėjo, i praejo [lytus] pro šalį Šv.
4. tr. sudeginti:
^ Kad tave būt kur suži̇̀binę perkūnas an gryno lauko! Nč. Kad juos suži̇̀byt! Vlk.
5. tr. sunešioti, nudėvėti iki žibėjimo: Ana pusė to palito tiek suži̇̀byta Jrb. Suknelė visai suži̇̀byta LKKXV301.
6. intr. prk. smarkiai suduoti: Bematant kumščiu jam sužibino ir dantis suklibino KrvP(Vrn).
užži̇̀binti K, NdŽ, DŽ1, KŽ; LL314
1. tr. N, Gmž, L uždegti šviesą: Valandą, kol užži̇̀bina lempą Pjv. Dabar man užžibino lempą, ir pasidarė daug šviesiau rš. Ažužibinu SD1212. Ana persigandus užži̇̀bino balaną ir bėgo žiūrėt in kamarą palei girnas Prn. Ažži̇̀bink šakalį LzŽ. Pirm to laiko degtukų dar nežinojo, šviesą užžibindavo iš žarijos M.Katk. Daktaras jam pasakė, kad šviesa užžibinta ir kad jau įdienoję Mš. Užžibino grabnyčią, pavožė po nauju puodu BsPIV78(Brt). Stašienė įbruko mirštančiam užžibintą žvakę, savo rankomis ją prilaikydama V.Myk-Put. Oi tu bitele, tu mandri paukštele, užžibink man žvakę, kol išeis dūšelė TŽIV598(Paį).
^ Pjautuvas užžibina žiburį PPr225.
| refl. tr. DŽ: Mudvi užsiži̇̀binam žiburiuką ir negesinam KzR. Jūs užsiži̇̀bykit lempą Graž. Užsižibino vaškinę žvakę ir sėdi BsPIV43(Brt). Užsižibinome tam kartui sau menką žvakelę A1884,394.
2. tr. apšviesti: Žusriša skustele ik akimi, kad nežuži̇̀bint saulė Pls. Kap saulė ažži̇̀bina, ir lejasi iš strėkos [v]anduoj LzŽ. Tai tavę nežuži̇̀bins anei saulyka, anei dievaitulis (rd.) Žrm. Tai man žužibina gražus dievaitulis LTR(Rod).
3. intr. prk. užduoti: Kuolu kap ažži̇̀bino per galvą Ml.