žibė́ti, ži̇̀ba, -ė́jo intr. KBII169, K, NdŽ; SD174,75,177, SD137,272,358, H180, CII148, R, R178,424, MŽ325, Sut, N, LL9, ŠT366
1. intr. švytėti àtmušama šviesa; žvilgėti savo lygiu paviršiumi, spindėti, tviskėti: Ginklai žibė́jo saulės spinduliuose KI547. Ne zerkolas žiba SD73. Svidu, žibu, tvasku, skaistinuosi SD3157. Akmuo brangus, labai žibąs, skaistus adamas (deimantas) yra ižmintis Dievo SPII215. Visa bažnyčia až ži̇̀ba Rod. Pentinai žibė́ti tura, kardas žibė́ti tura, šautuvas žibė́ti tura Sd. Plėškių sagčiai ir ringės buvo ži̇̀banti ir būdavo šveičiami kaskart Plšk. Ant galvos blizga žiba karūna žvaizdėta D.Pošk. Raudonai žibąs I. Auksu žibąs S.Dauk. Ypačiai kaipo jaspio akmuo bežibąs kaipo krištolas Ch1Apr21,11. Virdulį nušveitė, kad ži̇̀ba kaip auksas Jnš. Jam reik, kad žibė́tų žiedas, o ne tei koks Jrb. Kardas auksu žibantỹsis J. Nu ir aštri piela, tik žiba dantys Šlvn. Tik blizga, tik ži̇̀ba tas katilelis, ir baigta Švnč. Danteliai ži̇̀ba da prieky – tik penkiasdešimt aštuntus eina Klt. Atvažiuo[ja] vyresnybė, auksiniai guzikai, kinkymai visi ži̇̀ba blizga Všv. Matydavos prieš saulę auksas žibė́davo, kryžius visas matydavos, Salako bažnyčia matydavos Slk. Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai, jie mylimą Lietuvą gina Mair. Ar aš mačiau tuos žiedus, misliji, iš arti: matydavau tik, kad žibė́davo krautuvės lange pro stiklą Jrb. Va, vaikel, kokia tau graži titė: ži̇̀ba tviska! Mžš. Pūką nukerpa milui, ka ži̇̀ba, gražus Pš. Linų gražiausių iššukuoji, net ži̇̀ba Šmn. Pluoštas geras kaip šilkinis, ži̇̀ba, žiūrėk, kai šukuoji Kp. Sena, matyt, kad jau susdėvėjus [lininė staltiesė], vis tiek ži̇̀ba Srj. Su [kuilių] iltims prosydavo, ka ži̇̀ba tas kalnieriukas, ka ži̇̀ba! PnmŽ. Alkūnės nuzulytos ži̇̀ba – vis iš neturėjimo ką veikt Jrb. Juostelėm tokiom, raina, ži̇̀ba visa [gyvatė] Kpč. Kitokia ir spalva, ži̇̀banti – tos geležinės gyvatės Svn. Zelzino sparnuos yra ži̇̀bančios spalvos plūksnų Vb. Al’ graži ta plunksna, ži̇̀ba visas kiemas Varn. Mačiau vieną kartą [kurmį], ale juodas, gražus, net ži̇̀ba, ot kaunierius būt gražus Dg. Juoda buvo karvė, plaukas žibė́jo, tai buvo Blizgė Svn. Juodi arkliai, ži̇̀ba – toki Drsk. Gražus arklys, inšertas, šerstis trumpa, ži̇̀ba Brb. Avižų arklys kad gauna, plaukai ži̇̀ba Jrb. Duok tam veršiui pieno, žibė̃s, kad ką nori Jrb. [Pyrago] plutą patepi [kiaušiniu], tai tokia graži, ži̇̀ba PnmŽ. Va, iškėlė korį – medus ži̇̀ba Kair. Sviesto tepa tiek plonai, kad vos tik ži̇̀ba Brž. Grūdai čystūs, net ži̇̀ba Aps. Reikia, kad miltai žibėtų, nebūtų padusę Vad. Jei žemė žiba, matyt, antšalas dar eina Gs. Mano tvartas molinis, net ži̇̀ba Adm. Žolės buvo ži̇̀bančios (su rasos lašeliais), paroviau Drsk. Tyriausi rasos perliukai ant voratinklio siūlelių žiba saulėje lyg laumės juosta sp. Viršus [kazlėko] ži̇̀ba, o apačia su baltu pamušalu, tokie slidūs labai Šmn. Žilvitis tai žibančiai̇̃s lapais Brt. Vienas [sidabražolės lapo] šonas žalias, o kitas žiba Kpč. Prisipirkę degtinės, buteliai tik ži̇̀ba Nj. Ištąsė raganą po laukus, tik kauleliai ži̇̀ba! Rod. Savo peilį atrado da bežibant, betviskant, ale brolio peilį surūdijusį BsPI117(Tlž). Ir žibamų sagų gavau pirkti J.Jabl. Dūdos žibėjo šaltos ir kurčios A.Vaičiul. Viskas auksu, sidabru ir žemčiūgais žibėjo juose (namuose) S.Stan. Saulė švietė į vandenį, ir jis atrodė kaip žibantis auksas J.Balč. Šiaurvakariuose liūdnasis Rambynkalnis raudonai pilkai vakaro saulelėje žiba A1884,279. Smiltyje žibantiejie grūdeliai yra grynas putnagas A1883,75. Nevesk, broli, tu mergaitės žibančiu vainiku: žibąs josios vainikėlis – didi didžturtėlė (d.) J.Jabl. Aš nenoru tos mergytės ži̇̀bančiu vainiku BzF7. Jaunoji mergele, aš tave parvesiu kitą rudenelį, kad žydės, kad žibės balti akmeneliai StnD12. Ir pamačiau margą dvarą žibančiais langaičiais RD107. Kur ži̇̀ba žiedeliai, te žiūri berneliai JT460. Ant tavo rankelių žiedeliai žibėjo, o ant mano jauno – aštroji šoblelė LLDIII308(Lš). Jo drabužiai pasidarė žibantys ir labai balti kaip sniegas SkvMr9,2. Ir kaip saulė kėlėsi bei spindėjo ant anų auksinių skydų, pašvito, žibėjo visi kalnai BB1Mak6,39. Vorarykštė rodosi debesysa nulijus, šitaipo žibėjo apskritinai BBEz1,28. Vaikai Izraelio regėjo, jog oda jo veido žibėjo BB2Moz34,30. Tie veidą Dievo žibantį reg SGII107. Teipajag ir metu permainymo jo tėvas balse, sūnus kūne padeivintame, o dvasia š[ventoji] debesyje aname žibantimè DP259.
^ Auksas ir purve (purvyne Pln) ži̇̀ba JT181. Auksas ir pelenuos ži̇̀ba Šk, Trgn. Ne viskas yra auksas, kas žiba M. Ne visa auksas, kas auksu žiba LTR(Šl). Ne visa auksas, kas žiba, ir ne visa tatai žodis Dievo, ką ižg rašto privadžioja DP303. Ži̇̀ba žibė́te, nėr kur dėti End. Kas žiba, tas traukia prš. Žiba kai žaltys J.Jabl. Žiba kap šilkas, bezda kap vilkas LTR(Lzd). Ži̇̀ba lyg šunio pautai Klvr. Rengies rengies ir šūdu žibi̇̀ Rod. Kap šūdas, tai ir šūdu ži̇̀ba Rod. Ži̇̀ba kai žaltys, ėda kai arklys (dalgis) Snt, LTR(Mrj, Alvt). Ži̇̀ba dieną, ži̇̀ba naktį (langas) Sch60, JT268, Ck, Lš. Vidury kupsto auksas žiba (dega ugnis) LTR(Šmk). Ži̇̀ba kaip šilkas, kanda kaip vilkas (dilgėlė) Nm. Kas tai būtų per ponia? Šimtas ant jos drabužių, o kaip vėjas pučia, nuogas kūnas žiba (višta) Sim. Ateina pana šimtamarškinė, papučia vėjas, žiba šikinė (višta) LTR(Krsn). Ilgas kai cygelis, žiba kai špygelis (šarka) B658. Diedo karo (kliba Lp), bobos ži̇̀ba (šulinys su svirtimi) Srj, Lzd, Lš. Nunešė žibantį, parnešė lašantį (ąsotis) Ds, Lš.
žibančiai̇̃
2. intr. MŽ švytėti savo šviesa; skaisčiai šviesti: Ugnis (saulė) ži̇̀ba, bus diena Bn. Šviesybė žibanti, blizganti, spindžianti D.Pošk. Ryto tik dienelė pradėjo žibė́t, i musės užpuolė Lnkv. Ale dangus – led ži̇̀ba – jokio debesiuko Žl. Saulė nežibės daugiaus CII408. Tegul jam žiba šilta saulelė S.Dauk. Net saulė gražiau ži̇̀ba Pls. Pro miško kraštą žibėdama tviskėdama, lyg rasoj visa išsipraususi, linksma ir skaisti kilo saulė J.Paukš. Kamgi šviečia ir žiba žaibai? LTR(Lnkv). O ži̇̀ba, o ži̇̀ba visi vakarai [nuo žaibų] End. Rasi duobę ir jon žibančią šviesą, daug žibančių žvaigždžių (ps.) Pns. Žiūrėk, – sakau Baltrui, – ar tik ne žvaigždė žiba? J.Bil. Saulė žemai nusileidus ant žemių žibė́jo (d.) Ign. Saulutė vakarėlio leisdamos žibėjo LTR(Slk). Devynis rytus tai netekėsiu, o šį dešimtą miglon žibė́siu DrskD209. Aš pasiversiu aukso žvaigždele ir aš žibėsiu giedrią naktelę LTR(Lp). Žibėk, žaibeli, trenk, perkūnėli, nutrenk piktą vyrelį LTR(Vlkj). Ugnis žiba par langą J. Ži̇̀ba ugnė, užeikim Drsk. Denga pirkia, ži̇̀ba jau stogas Vlk. Kodė ta ugnis tei[p] ži̇̀ba? Jrb. Užukaičiau puodą, ale kągi – vos tik bèžiba (dujos silpnai dega) Slm. O lempelytė mažiutė ant stalo žibė́davo, ka nesimato nieko LKT257(Grž). Ži̇̀ba žarijos pečiuj Ps. Tokios šaknys gerai ir ži̇̀ba – jose yra smalos Pc. Tai priskaldo kūlius baisiausius [balanų] ir jas džiovina, ba jos nežibė̃s, kap žalios Kč. Jei špigos žibėtų, tai žvakių nepirktų (juok.) Lzd. Lempos išneštos [į lauką] nelabai ži̇̀ba Kč. Prisuk lempą, kad tik žibė́tų Ds. Kada ži̇̀ba, kada nèžiba [elektra] Žg. Balana gi tuoj sudega, reikia kita degt, o lempelytė ži̇̀ba ir ži̇̀ba Sld. Prisipylė kokion bonkutėn nuog rašalo [žibalo], ir degė – jiem bile ži̇̀ba Kpč. Išvien tik ži̇̀ba ir ži̇̀ba, degydavo stebules [per Jonines] Alz. Pamatė ugnį ži̇̀bančią nakčia (ps.) LKT376(Prl). Pamačiau, kad žiba jūs, ir užėjau Rdm. Kaip ji pamatė, kad ži̇̀ba [žiburys], tai ir ejo an tą pusę Svn. Vakaras, jau žiburiai ži̇̀ba, o kiek man kilometrų reikia grįžt Klvr. Vakare par Vėlines pridega žvakių ant kapų, tai ži̇̀ba, tik ži̇̀ba visur Šmn. Vakare matydavo i šviesą, ka ži̇̀ba (apie klaidžiojančias ugneles) Grž. Vabaliukai (jonvabaliai) kaip ugnelės, kitas žalsvas, kitas gelsvas, mažučiai, o kiek jie galia žibė́t Svn. Žiba [jonvabaliai] vakare, labai matos, o kita pusė tokia kirmėlėlė Grž. Ugnelė ži̇̀ba, piningai dega, o ka nueisi į tą vietą, ten vabaliukai švieta Pp. Vidury miško žiba kokia ugnukė kap saulė Dg. Ži̇̀ba žiburys ant vieno kapo, eisiu dar artyn pažiūrėt Snt. Žvakės tai žibė́davo [prie mirusio] Vs. Viename lange Daubariškio per visą naktį šviesa žibėjo Vrp1889,132. Tę ži̇̀ba Vištyčio žiburiai Všt. Kliudė akmenėlį, ugnelė žibė́jo DrskD246. Iš po žirgo kanopelių ugnelė žibėjo LLDII153(Ad). Kur ži̇̀ba žiburėliai (d.) Lz. Oi ži̇̀ba žiburėlis kap aukso liktorėlis LTR(Grv). Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli, ugnelė tavo te per amžius neužges B.Braz. Nei uždega žvakės ir deda ją po saiku, bet ant liktoriaus, o žiba visiems, kurie yra namuose BtMt5,15. Ži̇̀ba kap vilko akytė [balana žibintyje] Kb. Žiba kaip vilko akis [lempelė] Ds. Jūs turit stovėt, kap žvakės žibė́t Mrj. Dieną kaip lelijėlė žydėjo, naktį kaip mėnulis žibėjo V.Krėv. Antru kvietku žydėjo – kap mėnulis žibėjo TDrIV18(Vlk). Saulė visada žiba, žvaizdės ir mėnuo – nes teip Dievas įsakė SPI263. Žvaizdė šviesi žibėjo, per mierą šviesę leido PK154. Saulė savo vieta eiti ir mėnuo žib tamsią naktį Mž176. Eš dangų uždengsiu ir jo žvaigzdes aptamsinsiu, ir saulę debesimis aptrauksiu bei mėnuo nežibės BBEz32,7. Jame (žodyje) gyvata buvo, o gyvata buvo šviesumu žmonių, o šviesumas tamsumuose žiba DP42. Ašjan esmi šaknis ir plemė Dovydo, žibanti aušros žvaizdė Ch1Apr22,16.
| prk.: Žibės teisieji, kurie vykdė teisybę – žibės kaip žvaigždės per nesibaigiančius amžius J.Gruš. Žibė́j[o] Lietuva net ingi Subatnyką, ingi Žemislavą Dv. Tegul juodu žiba mūsų atmintyje ir rodo mums kelią V.Kudir. Būčiau žaliavus kaip rūtų šakelė, būčiau žibėjus kaip danguj žvaigždelė LTR(Brž). Per dvarelį ėjo [mergelė], kai saulė žibėjo LTR(Mrj). Tol tu jauna žibėjai, kol vainiką turėjai LTR(Mrk). Tuomet teisieji žibės kaipo saulė karalystėj tėvo jų Ch1Mt13,43. Čionai jis … žibės kaip saulė šviesi Mž414. Nū po dešinės žibi Dievo tėvo Mž259. Ženklai žiba išminties didžios Mž153. Težibi visados geruose darbuose šviesa mūsų DP556. Džiaugsmas dūšių mūsų begul nū ėdžiosu, žib kaip skaisti saulelė gimdyvės sterblėje žmogus bei Dievas ChG72. Ir pigesn’ šviesumui tapt tamsumu. O neg nežibė́t krikščioni DP559. Tad ir mes parodysimės garbėje ir žibė́sime kaip saulė karalystoje dangaus DP86.
ži̇̀bamai
3. tr., intr. laikyti, deginti žiburį, žibinti: Tėvas darė [balanas], o aš žibė́[ja]u Kli. Mes (vaikai) žibė́davom balanais, krapštydavom balanus Prng. Aš žibė́davau balana, kap vyrai kortom grodavo Dglš. Ateis kriaučius ar šiaučius, ir reikia jam žibė́tie Mšg. Žibė́jom tais balanas: balanos galą uždegi, ir žibė́jom Brb. Žmonės vakarais dar žibė́davo Mrs. Visi jau lempom žibė́jo, o pas mus elektros nebuvo Srj. Neprismenu, kad kas būt žvakę žibė́jęs Kpč. Už kriaučiuko netekėsiu: jam žibėtie nemokėsiu LLDII397(Kls). Aš kad vyriškas būčia, pasiūčia čebatus kap regė[ja]u, būdo, žibù i regiu Švnč. Aš žinau, kap audžia sietus, ba aš tada žibė́jau Vlk.
^ Keturi kulia, du žiba, daugiaus kaip tūkstantis švilpia (arklio kojos, akys, karčiai bėgant) LTR.
4. intr. švytėti, blizgėti (apie akis): Tik ži̇̀ba akes, kap žiūro Vrn. Vilko ir akys žibamos J.Jabl. Katino akys tamsė[je] ži̇̀ba Pln. Išsidirbo vaikas kaip paršas, akys tik ži̇̀ba Kp. Akys kaip žarijos, tik ži̇̀ba vien Vkš. Ar karščio turi, kad teip ži̇̀ba akys Ėr. Gal ar vilkas, ar kas: ži̇̀ba gi su akim Lel. Bijojau kap vilko ži̇̀bančiomi akimi, Dieve gelbėk! Vžn.
^ Žiba kaip vilko akys PPr442. Šuva šika, akys ži̇̀ba Plv. Vilko akys ir naktį ži̇̀ba JT297. Ži̇̀ba akes kap velniuko (labai geidulingas) Drsk. Vagio akys nèžiba Rmš.
5. intr. Slk, Sdk būti šiek tiek matomam, išdygusiam, žybsoti: Po lietui pradė[jo] žibė́t jau [runkeliai] Brb. Saločiai ži̇̀ba be galo gražiai Prk. Kopūsčiukai tik biškį ži̇̀ba, o bulbos geltonos geltonos Aln. Balokšniuose jau ži̇̀ba žolelė Pg. Kai jau žolelė pradėjo žibė́t, einam ganyt Trgn. Žiba žolelė prie graužynėlio, slauna mergelė prie motinėlės (d.) Sdk.
6. intr. būti ryškiai matomam, šviesiam, spalvingam: Prie Novos ži̇̀ba stubytė (geltonai dažyta) Snt. Pas mane da šiek tiek galima suskaičiuot [obuolių], da ži̇̀ba ži̇̀ba Kvr. Kur žibutės? – Ė tamsumoj nèžiba Švnč. Ar dar ži̇̀ba ten koks seredėlis? Lš. Pakeičia gėlytėm vandenį, sako, žibė̃s gražiau, žydės gražiau Vlk. Mislijau, kad ryto saulė tekėjo – rūtų šakelė galvoj žibėjo LMD(Šl). Plaukai visiškai nuslinkę, tik paausiuos žibėjo kelios žilos kuokštos S.Zob.
7. intr. prk. būti su skyle, žiojėti: Pamatai kiauri ži̇̀ba Jd. Jei ir žibės kur skylukė terp dronyčių, bet lietus nigdi neprilis Kpč. Pasieny, kiaulių išknistam ir vištų išpurtintam, žibėjo plyšiai V.Krėv. Kliba ir ži̇̀ba lieptas, tai keturpėsčia perlindau Drsk. Užpenčiai žiba, užsisiūtai Kpč.
8. intr. prk. puikiai atrodyti: Daba ži̇̀ba žibė́te tos trobos LKT54(Trk). Nameliukas tik ži̇̀ba kap sklėnyčia Dglš. Ka te aš gyvenčia, mano žibė́t viskas Mžš. Ką jis tik padaro, tai net ži̇̀ba Mrj. Ži̇̀bančius paminklus ir vyru, ir tėvam pastatėm, ži̇̀ba ži̇̀ba Brš. Dukrele, atsimink – iš motinos darbo žibi̇̀ Mrj. Ži̇̀bantis buvo, gražus [divonas] Kdn. Ir duota yra jai, idant būtų apvilkta čysta ir žibančia (gražia drobe) Ch1Apr19,8. Būdavo, išskalbsiu, išdarysiu, ateina mergučės į būrį, ži̇̀ba Skr. Mato tie kavalieriai, ka gražiausis sijonas, žibą̃s Žr. Yr išdygusi obelė: ka ži̇̀ba visas dangus, švita visi pašaliai Šts. Pas tą agronomą teip švariai apdirbti laukai, tai kaip pernai sėti rugiai, tai va taip ir žiba ta kalvelė, kalvelėj jokios piktžolės, nieko Slm. Takai buvo išgracuoti, žibė́jo viskas Brš. Dar̃ ar yra tvarka? – Nèžibam Brš. O tie reikalai ne tokie jau žibantys, kaip tu įsivaizduoji S.Čiurl. Nelaukiu svečių žibančių nei kanklužių skambančių, laukiu brolelio parjojančio (d.) J.Jabl. [Moterys] drauge su vyrais ruošiasi į darbą ir darbais pradeda žibėti Vrp1889,72. Viskas turi žibėtinai žibėti I.Simon. Žibėte žibėti turi dukters visas kraitis rš. Pas mane drabužių net ži̇̀ba, neyra sẽnai kur išeit Drsk.
žibančiai̇̃ adv.: Dabar nušvies (nušveis) visus pašalius žibančiai̇̃ Užv.
9. pajėgti matyti, regėti: Ir akes jau nèžiba gerai, ir sylos nėra Rod. Da akys ži̇̀ba, o ausys atsakė Jrb. Šitoj [akis] kap nieko neregiu, biskį tik ži̇̀ba Kpč. Akys jau nèžiba ir kojos jau nenešioja Nmč.
10. intr. prk. išreikšti kokį nusiteikimą (apie akis, veidą): Akys žibėjo drąsa ir pasitikėjimu J.Bil. Jų veidai liepsnojo džiaugsmu, ir akys žibėte žibėjo A.Vencl. Teip linksmas, tik akytės žiba, kaip [dovaną] pamatė Mžš. Jau tavo akes ne tep ži̇̀ba, kap reikia Drsk. Kap tu durnas, net akys žiba Dkš. Juodos jo akys žibėjo sąžinės ramumu Žem. [Grėtė] negali užmiršti anų iš po raudonvyšnės skrybėlės kerštu žibančių akių I.Simon. Šviesybe aiškia jo akys žibėjo, o rankas tartum prie maldos sudėjo rš. Tik ant veidų darbinykų linksmybė žibėjo, nes buvo tai pabaiga sunkių darbų, duonos skalsa ir atilsio dienos Vrp1889,115.
◊ ãkys kaktojè ži̇̀ba Vrt, Arm yra gyvas: Darbuju, kolei ãkes kãktoj ži̇̀ba LKT383(Knv). Jiej visi kerštavojo, kad dar gyveni, kad dar ãkes kãkton ži̇̀ba Kč.
ãkys ži̇̀ba
1. labai geidžia: Ži̇̀ba ãkes, duok išgert Rtn. Žmogus nori turėt, ãkes ži̇̀ba Drsk. Į mergas jo ãkys ži̇̀ba Jd. O ano ãkys žibė́jo kaip velnio tą vakarą End.
2. yra gyvas: Kol ãkys ži̇̀ba, dirbu, kiek sveikata leidžia Vlkv. Kol ãkys ži̇̀ba, tol eina, nors ir griūdama Krč. Ji ir trepsės, kol ãkys žibė̃s Šk. O ką, reik gyvęt, kol ãkys ži̇̀ba, reik gyvęt Plk.

ti̇̀k ãkys ži̇̀ba labai menkas, liesas: Ligonio ti̇̀k ãkes žibė́jo Knv. Menčinas su gyvuliais, ti̇̀k ãkes ži̇̀ba Mrc.
atžibė́ti, àtžiba, -ė́jo intr. nustoti žibėti: Upelio vandeny matai, kaip krenta pasauliui atžibėjusios žvaigždės rš.
įžibė́ti, į̇̃žiba, -ė́jo
1. intr. vargiai įžiūrėti: Kap iñžibu, tokios mažos [raidės] DrskŽ.
2. refl. smarkiai šviesti: Tada, rodos, šviesa buvo labiau įsižibėjusi rš.
išžibė́ti, i̇̀šžiba, -ė́jo intr.
1. iššviesti: Aš pasiversiu dangaus žvaigždele ir išžibėsiu per naktelę LTR(Kz).
2. Pc išdegti: Par savaitę išžibė̃s kokios trys butelės žibalo Žml. O jau gazas išžibė́j[o], reikia inpilt Pls. Išžibė́jo, sužibėjo visi žvaktaukiai Š.
nužibė́ti, nùžiba, -ė́jo intr.
1. išdegus užgesti: Jau tavo lempa nužibė́j[o]! Lp.
| refl. prk.: Tretiejie vėl paleidė garsą, kad „Aušra“ „amžinai nusižibėjusi“ A1884,95(J.Šliūp).
2. nudegti: Knatas mat nužibė́jęs, nešviesi lempa Pc. Žvakė per daug į vieną šoną nužibė́jo, ir lajus pradėjo varvėt Grž. Trys kiemai nužibė́jo [nuo žaibo] Pš.
^ Kad tu ugnia nužibėtai! (keik.) Švn.
3. prk. nusigyventi: Gyvena nužibė́ję: nė svečių, nė kačių nėr Ps.
pažibė́ti, pàžiba, -ė́jo intr.
1. kiek pašvytėti, pažėrėti: Visur … matėsi rupūs lašai rasos, kurie, prisiartinant saulės spinduliams, palengva nyko pažibėję kaip brangūs akmens Vrp1889,35. Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo. Kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo D26. Vyneliu lėsiu, kad nedulkėtų, perlais barstysiu, kad pažibė́tų (d.) Dg.
2. Mrs pažibinti, pašviesti: Imk balaną, pažibė́k man Vlk. Kas man pažibė̃s pirkaitėj? Dglš. Gal tau pažibė́t? Dkšt. Pažibė́k balana JnšM. Duokit balaną, aš pažibė́siu Dsn. Pàžibu, paki par duris išeina Klt. Šiaudų saują užsidegė pažibė́t, kas tę yra Iš. Vaikščiok paskui tokią žvakę, tau pažibančią! BbBar4,2.
| refl.: Dirbdami su žvake pasišvietėm, pasižibė́jom Lp.
paržibė́ti, par̃žiba, -ė́jo intr. parvykti su žiburiu: Jis par̃žiba nauju automobiliu NdŽ.
péržibėti intr. KI321; Q133, B372, S.Dauk kiaurai peršviesti.
pražibė́ti, pràžiba, -ė́jo intr.
1. praslinkti žibant, šviečiant: Šviesa pro šalį pražibė́jo, kad par langą prašvito J. Mašinos šviesos pro langą pražibė́jo Mrj.
2. kurį laiką žibėti: Šešios žvakės pražibėjo, pakol prikalbėjo LTR(Plk).
3. SD319, N prašviesti, nušviesti.
| prk.: Tavo nekaltybė šviesesniai už žvaizdes pražibės I. Ak, kad ta meilė išsilietų, kuri tavyj dega, ir į mus, kad ji iš mūsų pražibėtų PG.
prižibė́ti, pri̇̀žiba, -ė́jo KŽ intr. prk.
1. Up, Skr, Lkš, Grš įgyti palankumo, prisiderinti, įtikti: Kol buvo merga, kai merga, o kai ištekėjo, tokia pužas pasidarė, negali̇̀ nė prižibė́t Jrb. Tu pry ano neprižibė́si Lk. Nepri̇̀žibu prie jos – ji tei gražiai pasirėdžius Jrb. Nosį užrietus vaikšto, neina prižibė́t Br. Ko tu šiandien toks nepri̇̀žibamas? Alk.
2. galėti kur patekti: Kaip jūs pry ano (gydytojo) pryžibė́jot? Lk. Į naują tetrą (teatrą) negalės pryžibė́ti Lk.
sužibė́ti, sùžiba, -ė́jo intr.
1. suspindėti, sublizgėti: Laukuose sužibėjo pjovėjų dalgiai ir pjautuvai J.Balč. Lapkričio pirmomis dienomis neretai gerokai pašąla, ant kelių sužiba gruodas sp. Raistuose mėnesienoje sužiba gelsvai sidabrinis vilko kailis sp. O ir sudundėjo keliais, vieškelėliais, o ir sužibėjo žirgų pasagėlės LTR(Igl).
2. DŽ1 imti žibėti, šviesti: Ne viename Lietuvos kaime tik po karo sužibėjo elektros šviesa A.Vencl. Gal ir man nors kartą sužibėtų saulelės spindulėliai: aš daug esu pakentęs Lp.
| prk.: Sužibėjusi viltis įpylė jėgų į sužalotuosius kūnus B.Sruog.
3. prk. imti švytėti kokiu nusiteikimu, išreikšti kokį nusiteikimą (apie akis, veidą): Vaiko akys džiaugsmu sužibėjo rš. Jo veide sužibėjo maloni šypsena rš. Sužibėjo staiga užgesusios grafo akys rš. Jo veide atsiranda rausvumas, rusvos akys sužiba kaip seno kuilio L.Dovyd. Suspurdo, akys sužibėjo – jį apėmė toks džiaugsmas, kad nepajuto, kaip balsu ėmė šaukti J.Paukš.
4. prk. puikiai pasirodyti: Ji negalėtų sužibėti visu gražumu rš. Savo siuvykloj jis pasisiūdino generolo uniformą ir mėgdavo kartais slapčia pasisukinėti, sužibėti prieš veidrodį rš.
5. Š, Lg, Krkn sudegti: Jokūbėl, išbrauk suodžius, bo kaipmat sužibė́sim Ps. Kluonas sužibė́jo loz balana Grv. Ka davė į tvartą [žaibas], tvartas ir sužibė́jo Gs. Žvakė, matai, sužibė́jo, nė anglių, nė pelenų Pš. Ubagas jam parodęs, kad jo (pono) žvakė jau čystai sužibėjusi, tiktai da mirguliuoja mažutytė liepsnelytė, ir gana Sln(Grz). Žvakės kol nesužibėj[o], tai negiso Pns. Šešios žvakės sužibė́jo, kol dukrelę pažadėjo (d.) Srv.
^ Kad tu sužibė́tai! (keik.) Vlk.
užžibė́ti, ùžžiba, -ė́jo intr.
1. suspindėti: Ašaros užžibėjo Kazimierienės akyse TS1900,2-3(Pč).
2. pradėti šviesti: Nei saulelės užtekančios, mėnulėlio užžibančio LTR(Mrc).
| prk.: Troško pamatyti tą dieną, kada nuo lietuvių nuimti bus spaudos uždraudimo pančiai ir šviesi saulelė užžibės ant jos padangės rš. Vienok niekados dar neužžibėjo bažnyčia šventa su šviesybe mokslų teip, kaip pri nūbaigos antrojo amžiaus brš. Kodėl nuo tos dienos, kurioj grožybė akys užžibėjo, kodėl paveikslas tiktai tavo vienas taip giliai širdin įsidėjo? Vnž.