1 svi̇́esti, svi̇́edžia (svi̇́ema LKKXIV222(Grv, Lz), svi̇́edė (svi̇́edo), sviẽsti
1. tr. S.Dauk, I, G114, M, Š, BŽ489, Lž, Klk, Nmč, Aps smarkiai atsivėdėjus mesti: Kaip svi̇́edė, tai akmuo, leistas iš mėtyklės, brungzdamas lėkė J. Akmenėlį svi̇́edžiau, sviegiau J.Jabl. Svi̇́eskim po akmenioką, katras toliau Sdk. Ka svi̇́edė tą akmenį – tiesiau į kramę Sd. Svi̇́esk mėsą sudžiūvusią į peludę J. Svi̇́edė piningus į akis ir išejo par duris Vkš. Pakela koją i svi̇́eda kanteplę Žr. Pačios kojos sviedžia guminį apavą, nebe pats kratai, o kojos Ob. Kur svi̇́edė [chemikalus], plėstrai išdegė Klt. Baigiant pjaut rugius, katro nors pjovėja sviedžia visus pjautuvus tolyn; katros pjautuvas toliausia nulėks, ta pirmiausia ištekės (priet.) Klt. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o jei nepatiks, tai svieda į pakurtą pečių M.Valanč. Svi̇́edamas kažkoks daiktas buvęs LKT62(Pp). Sviedžiamóji ietis NdŽ. Ponas liepė slūgom: „Sugaute gaidį ir sviedtè gaidžiuosen: tegu jį ažkapoja“ (ps.) Ml. Sviedmè, sviedmè brolelį da gilion marelėn (d.) Ad. Nesviesiu vaikelio [v]andenin, pati neisiu su tavim LTR(Grv). Sviesčiau vainikelį drumstan [v]andenelin Tvr.
^ Sviesk pirmagalin, rasi ažvačion LTR(Grv).
sviestinai̇̃ adv.: Sviestinai̇̃ svi̇́edė [žąsiuką] i pritrenkė Užv.
| Kai tik gerklėn šieno, atgalio i svi̇́edžia [serganti karvė] Klt.
ǁ tr., intr. atsivėdėjus mesti, taikant į ką nors: Užsiuto, svi̇́edo iš duonos kepalo Krš. Mano brolelis svi̇́edė su sniegu Sg. Paėmiau akmenį, tai kap svi̇́esiu akmeniu, ir akmuo prie lapei nulėkė Aps. Žmogus neturėjo kuom pabaidyt, tai sviedė vilką kašele LTR(Slk). Kur jau tik sviẽs, ir pataikis Str.
^ Paukščių negaudo pagaliu sviesdamas LTR(Žg). Aš jam su duona metu, ans mun su akmeniu sviedė – ar ne bjaurybė?! VP6. Aš jį svi̇́edžiau obuoliu, ė anas mane akmeniu Dglš. Kuo svi̇́esi, tuo kliūsi (ką duosi už darbą, tuo atsilyginsi) Vkš. Kuom Dievas sviedžia, tuom i patenka Klt. Žinau aš anos teisybę: pati trieda, ant kito svi̇́eda Trk.
ǁ refl. NdŽ apsimėtyti.
2. tr. mėtyti, svaidyti: Vakar jų vaikai visą vakarą čia sviedinį sviedė J.Jabl.
3. tr. skleisti, mesti (šviesą): Į tamsią naktį sviedžia bokštas šviesą! Vd. Lempos sviedė šviesos pluoštus rš.
| Žaibus mesti, sviesti I.
4. intr. R, MŽ, N, [K], Pj smogti, trenkti kuo kam: Sviedžiu ing veidą SD13. Kad aš tau svi̇́esiu ausin, tai tu net persiversi! Lp. Kad svi̇́edė pagaliu per galvą! Vlk. Netvėręs pykčiu, svi̇́edė lazda per nugarą Lš.
5. tr. blokšti, trenkti: Šok ant jo, sviesk jį SD195. Sviesk tu ją, daužk tu ją, ką ana kap kalė loja Rod. Sviesk į žemę, kad subyrėtų Lp. Attęsė po durim jamp ir svi̇́ed[ė] Lz. Sviesk žemėn J.Jabl. Ją dukart pakėlė ir pie žemę svi̇́edė Lz. Paskiaus sviedė į žemę [Grycių] it molio šmotą ir užmušė BsPII16(Tl).
ǁ smarkiai stumti: Paėmė, sako, už kupros, ka svi̇́edė į lauką! Tl. Ka svi̇́edė nu skadų, ranką išsuko mun Trš.
| impers. prk.: Net svi̇́edžia visą (labai norisi, rūpi), kad tik greičiau namo Klt.
ǁ impers. versti, griauti: Pasdarė bloga, i svi̇́edė (ištiko priepuolis) Klt.
ǁ refl. virsti, griūti: Svi̇́emasi LD351(Lz).
6. tr. staigiai pasukti, nugręžti: Ka pamato, ka veizu, svi̇́eda tą kramę į kitą pusę Trk. Iš gėdos nežinojau, kur akis sviesti rš.
7. tr., intr. prk. griežtai pareikšti, pasakyti: Jam poetas sviedžia žmogžudžio, tirono, kraugerio, melagio ir bailio vardus rš. Pagailo kaizerio! – garsiai sviedė jam kažkas iš vietos rš. Sviesdamas piktą žodį mylimajai, tu ją nugręži nuo savęs J.Dov. Nu, tai tada svi̇́edžia: – Mes ne prie altoriui čia sėdim, mes prie valgiui sėdim! LKT338(Dglš).
8. tr. nebevartoti, išmesti: Sakau, jau svi̇́est reikės marškiniai Tvr. Aš jos (kepurės) neardysiu – svi̇́esiu Dsn.
9. tr. nebetęsti, nutraukti, mesti: Darbo gi nesviesi̇̀ Lz. Koperatyve nenorėjo būt, tai svi̇́edė (išstojo) Tvr. Svi̇́edė aštuonius skyrius i dabar namie be darbo sėdi Ad. Svi̇́ed[ė] veselią ir nuskrido (nuėjo) anas pas ežerą Lz.
ǁ intr. LTR(Grv), Sdk liautis, nustoti ką darius: Reiktų svi̇́est rūkyt, ale kur tu senas svi̇́esi Prng. Višta didžiuosius žąsyčius svi̇́ed[ė] vadžiot, liš su vištelaičiais ana skraido Lz. Svi̇́edžiau mečiau kuodelelį verptie, ejau bėgau broliuko patiktie (d.) Švnč.
10. tr. palikti, atsiskirti, pamesti: Tokis tu vyras, kad tave žmona svi̇́edė Lz. Mesu, svi̇́esu po kelmų tokį vyrą – gẽra! Rdn. Svi̇́eda senas pačias į šalį ir jaunesnių ieškos Krš. Sviẽd (sviesk) [viską] ir važiuoj GrvT90. Anas eina in Janiną, ale greičiau, ką ją sviẽs Dsn. Jau svi̇́edė viščiukus višta (nebevedžioja) Pst. Svi̇́eskie ją (karvę) an ganiavos! Grv. Savo žemę svi̇́edė, ėmė tik desentiną Grv. Padabos ir sviẽs [žemę] (išdirbs ir vėl užleis) Nmč.
ǁ prk. atsisakyti, nebevartoti: Jauni visi svi̇́edė lietuvišką liežiuvį Lz.
11. tr. varyti, iškeldinti: Svi̇́edė iš buto Vdš.
12. refl. NdŽ mestis, pulti: Pradėjo kariuomenėn imt – jauni svi̇́edės an gelžkelio Švnč. Anas sviedė̃s Dievop Lz. Te svi̇́edžias, te svi̇́edžias – nežino, kur dėtis (iš skausmo) Švnč.
13. intr. pradėti, imti (veiksmo pradžiai žymėti): Kap svi̇́edė kojas sukt, tai be lazdos per pirkią neperėjau Dg.
14. tr. impers. gelti, sukti, gręžti: Sėdžiu, koją net svi̇́edžia Švnč.
◊ nuo bažnýčios svi̇́esti (ką) skelbti (kieno) užsakus: Po ažurašam pirmąkart mane svi̇́edė nuo bažnýčios Ml.
žvil̃gsnį svi̇́esti staigiai pasižiūrėti: Dėdienė sviedusi į žandarų viršininką išdidų žvilgsnį rš. Jis sviedė meilų žvilgsnį rš.
1 antsvi̇́esti (ž.) tr. užsviesti, užmesti ant ko: Aš neantsvi̇́edu (nepasiekiu užmesti) an to žaginio Vkš.
| refl. tr.: Avį antsisviedė vilkas ant nugaros, cūpt už vilnos – ir pabėgo nešinas Šts.
1 apsvi̇́esti tr. apmesti: Ažumušė žmogų, da i žeme apsvi̇́edė Ml.
1 atsvi̇́esti, atsviẽsti, atsviẽdžia, àtsviedė
1. tr. Š atsivėdėjus atmesti artyn, iki tam tikros vietos: Aš tau obulį atsvi̇́esiu, sugauk Vkš.
| Neatsvieda pirmosios kojos, o kerta su paskutine arklys, ančkerta kad bėga Trk.
ǁ paleisti, kad nukristų arti prie ko: Tas lėktuvas tujau anims atsvi̇́edė kelias bombas Pp.
2. tr. DŽ1 atblokšti: Tik jūra mainėsi, čia atsviesdama rūsčią, grėsmingą bangą, čia nutildama sp.
| refl.: Vežimas atsisvi̇́edė, ir muni išsviedė, kaip sukomos iš kelio Šts.
3. tr. atmesti į šalį, nepriimti: Kai ažpyko, sesuo atsvi̇́edė jos pinigus Dglš. Davė skurliotus baltus ir minkštus, senus suskrendusius atsviedė M.Valanč.
| prk.: Atsviedęs visokį menką uolumą M.Valanč.
ǁ Grv slapta, nepastebimai grąžinti: Sako, ką aš jos nažutką paėmus ir atsvi̇́edus Str.
4. tr. Grv ne visai išgijusį vėl apimti tai pačiai ligai.
5. refl. atsiskirti, nutraukti santykius, atsisakyti: Kai susibariau su savo merga, tai nuo to karto ana ir atsisvi̇́edė nuo manęs Prng. Kai su didžiuoju alu atvažiuoja, tai jau neatsisviẽs Lz. Dagi kolei kas neatsisvi̇́edžia Ml.
6. intr. I kortuojant kirsti koziriu.
◊ úodegą atsvi̇́esti pastipti: Peržiem šėriau šėriau savo arklyną, ate[jo] pavasaris, i atsvi̇́edė úodegą Tvr.
1 įsvi̇́esti tr.
1. NdŽ, DŽ1, Aps, Rod smarkiai, atsivėdėjus įmesti: Įsvi̇́edė akmenį pro langą vidun Š. Kamendotas įsviedė į pilį 600 vylyčių su pakulomis ir smala apsakytų, degančių S.Dauk. Į šulnį kepurę įsvi̇́edė Vkš.
^ Bacėnas kaminan insviẽs lėlelę (vaikas gims) Lz. Ką tau bacėnas ansvi̇́edė pro langą (kas tau gimė)? LKKXIII119(Grv). Ansvi̇́edė kai velnias balon ažu šitokio berno (į prapultį įstūmė) Prng.
2. įdėti, įmesti: Su strypu į vidų pro langą įsvi̇́edo J. Malkų glėbį atanešė, insvi̇́edė pirkion Klt. Šiaudelis gerai i kiaulėm insvi̇́est (pakratyti) Klt. Insvi̇́edžiau kašelėn blogą grybą – teliukui bus Ign. Kelias pupeles insvi̇́edžiau [į sriubą] Antz.
ǁ įversti: Įsvi̇́edžiau į lovą vyrą, ir lei gulia Vkš.
3. uždaryti (į kalėjimą): Įsviesta kalinėn karalių Gmž.
4. įduoti: Duonos ansvi̇́esiu tokios prastos Pb. Insvi̇́edžia pinigų kiek Aps.
5. prilupti, įmušti: Kap šunį iñsviedžia, iñsviedžia Lp.
6. palikti, pamesti: Nunešė girion ir ansvi̇́edė ant šalčio itą vaiką (ps.) Ad. Ponas sako: – Ansviedte jūs jį arkliuosan (ps.) Str.
◊ į bùrną įsvi̇́esti užvalgyti: Stačiom insvi̇́edė ką burnõn i lekia Klt.
1 išsvi̇́esti tr., išsviẽsti, išsviẽdžia, i̇̀šsviedė
1. atsivėdėjus, smarkiai išmesti aukštyn, į viršų: Aš už tave aukščiau akmenį išsvi̇́edu Vkš. Atejo biesukas ir išsviedė buožę į aukštį, kad menkai matyties buvo TDrVII106(Krg).
| [Viršaitis] taip staigu kniužterėjo, jog taurę par save išsviedė į užpakalį S.Dauk.
ǁ refl. Pkl palenktyniauti sviedžiant: Tėvai tą velniuką dideliai barė ir liepė eiti su tuo žmogu išsisviesti: kas toliau nusvies, tam paliks piningai LTR(ž.).
2. BzF180, NdŽ, Vgr, Tvr, Str išmesti lauk: Vežimas pasviro, ir išsvi̇́edė mane DŽ1. Išsvi̇́edau tą šlepingį (valties gramzdę), ta kiaurai į kopą laivas atsirėmė Plng. Busilas prieš blogus metus kiaušinį iš lizdo išsvi̇́edžia Dsn. An žiemos [bitės] traną išsviẽs Nmč. Išsvi̇́edė ragana bernioką pro langą, padėjo katiniuką (ps.) Grv. Vienan daikte kasė duobę ir i̇̀šsviedė galvą (kaukolę) an kapinių Grv.
3. neišlaikyti, leisti iškristi: Iš rankų išsviedė Grv.
4. Pst nenaudojamą, nereikalingą išmesti: Išsviẽs ar ką [likusį maistą] – peni kiaules Klt. Atavežiau čia tokias šakneles, neišsvieskit Ob.
^ Iš giesmės žodžio neišsvi̇́esi Ad.
| refl.: Širdis medžio išsisvi̇́edžia (netinka balanoms skelti) Dglš.
5. priversti išeiti, išvaryti: Buvo iš dangaus išsvi̇́estas [velnias] Grv. Až ausių zara iš pirkios i močią išsviẽs kai bobą Klt.
| Ėmė grašius, nuvežė Kaunan ir išsvi̇́edė (išlaipino) Lz.
| prk.: Pikti žodžiai muni kaip svieste išsvi̇́edė pro duris Vkš.
^ Dievas totą (tėvą) iš dangaus išsvi̇́edęs (netikėtai grįžo po karo) Ad.
6. Str atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ėmė rėkt ponas: – Išsvi̇́esiu aš tave iš darbo! Lz. Išsvi̇́edė iš vieno darbo i iš kito Klt. Išsvi̇́edė jį iš mokytojystės Dglš.
7. iškasti: Sklepą par tris dienas išsvi̇́edžiau Str.
8. kuo sviedžiant pamušti: Kap leido akmeniu, tai ir i̇̀šsviedė koją Arm.
1 nusvi̇́esti tr.
1. DŽ atsivėdėjus numesti tolyn: Toliausiai nusvi̇́eda jau Jonis Trk. Jis smagią ranką turi: toli akmenį nusviedžia Lš.
2. NdŽ, Nv numesti, nublokšti į šalį, šalin: Iš apmaudo nusviedė pėdą į šalį J.Jabl. Sušluostytas visas koštuvis i nusvi̇́estas daikte ryzo Klt. Vaiką sugrobiau [iš degančios trobos], į patorį nusvi̇́edau Užv. Regis, lazdas nusviẽsč i eič (sako šlubas žmogus) Klt. Tokį raitorių kumelė dar žemėn nusvi̇́es Vkš. Vakarop priėjo upę, nusviedė maišus nuo pečių, krito abu ant žemės iš nuovargio LTsIV180. Vilkas stvėrė avelę, neša, aš – tiui, tiui! – nusvi̇́edė Klt.
| prk.: Per didįjį karą nusviestas toli nuo savo tėvynės, atsidūrė Tomske rš. Pabaigė [mokslą], sviedo nusvi̇́edo (toli paskyrė) kur į kaimo mokyklą Krš.
^ Kai autakojis nusvi̇́estas guli (niekas neprižiūri) Klt.
3. pargriauti: Nusviẽs (ištiks priepuolis) kada, i pabaigta – širdis nesveika Klt.
4. metant paduoti: Žolės kiaulėm nusvi̇́edžiau i išejau darban Dglš. Nusvi̇́edo duonos balandžiams Krš. Nusvi̇́edė vieną obuolį, dabar nori kito Pb. Nusvi̇́esiu tą mėsą šuniui JnšM. Nusvi̇́edė kap šuniuo GrvT44.
ǁ menk. atsilyginant duoti: Po kiek rublelių nusvi̇́edė ažu darbą Dglš.
5. išmesti, nebenaudoti: Kam nusvi̇́est šitokia (riebi) mėsa – suleist (sulydyti) reikia! Klt.
6. palikti: Atavežė [duktė] vaiką, močiai nusvi̇́edė, i kaip sau nori! Klt. Be reikalo mane pabarė, tai aš viską nusvi̇́edžiau ir išejau Lb.
| Pusę žemės nusvi̇́edė (perleido kitiems), pusę sau pametė Kr.
7. Aps prk. sumažinti: Jam nùsviedė penkelius metus [kalėjimo], liko ketveri Pst.
8. numušti: Brolukas kap dav[ė] iš muškietos kaminan, tai ir nusviedė Lš.
9. refl. dingti, nusidaužti: Tas mūsų bernas kažin kur nusisvi̇́edė NdŽ.
◊ nuo ambònijos nusvi̇́esti (ką) paskelbti (kieno) užsakus: Mūs jaunuosius jau nusvi̇́edė nuog ambònijos LKKXIII131(Grv).
1 pasvi̇́esti tr. NdŽ
1. pamesti į kurią nors pusę: Mergelė kap pasviedė akmenelį, tai i pasdarė kelias akmenuotas (ps.) Tvr. Pasvi̇́esk mun kamuolį Vkš.
ǁ pamėtėti kuo, taikant į ką: Išeinančius [žvejoti] pasviedžia pagaliu ir sako, kad pagautų tokių žuvų LTR(Slk).
2. Plng, Lž numesti, nublokšti į šalį: Nutvėriau šeškelį, kailį nulupau, tą padlą aš ten į pamiškį pasvi̇́edžiau Sd. Basas išejo į grybas – radau klumpius po lova pasvi̇́estus Vkš. Pasvi̇́edė plūgą, pasvi̇́edė kinkymus – sulijo, supuvo, sutižo Trk.
ǁ išmesti, išstumti: Paėmė senelį ir pasvi̇́edė pro duris Slk.
3. metant paduoti: Silkės uodegą nupjaus i pasvi̇́es piemenei Lc. An pečiaus pro koptūrą pasviẽs po blynui – itai ir pusryčiai Ml. Atnešė žmona visus drabužius, pasviedė, ir gyvenk sau Vkš. Maršką šieno atneša ir arkliui pasvi̇́ema Lz.
4. metant paskleisti: Iš ažančio ištraukiu saują proklamacijų, pasvi̇́edžiu, susrenka ant rytojaus, kam reikia Jž.
| Atkūrink pečių ir pasviesk kelis pūrus grūdų LTR(Dr).
5. palikti, pamesti: Savo šeimą pasvi̇́edęs i bėgsi kur – kas ten lauks?! Plng. Ar kaip pančeką aš ir pasvi̇́esiu tave? Trk.
1 pérsviesti tr.
1. DŽ, Ad, Vkš permesti per ką nors: Inrišk mane kūlin ir persviesk par tvorą LTR(Ck). Pérsviedė par upę žuvų mazgelį Klt. Tu, karaliau karaliūne, permet', persvied' lenciūgelį [per upę] Tvr.
2. suduoti, perdrožti: Maniau, kad tėvas pérsvies sūnų, kap užsimojo diržu Kb.
1 piesvi̇́esti (dial.) žr. 1 prisviesti: Kartais žvejai pareita pi krašto čia pat, su akmeniu gali pisvi̇́esti Plng.
1 prasvi̇́esti tr.
1. NdŽ nusviesti pro šalį, pramesti.
2. Dglš pamesti į šalį: Prasvi̇́esiu kur šonan, kad niekas i nematyt Klt.
3. refl. nusivilkti: Prasisvi̇́edte, vaikeliai, pirkioj nesušalste Ml.
1 prisvi̇́esti tr. NdŽ nusviesti iki kokios vietos, primesti.
1 ×razsvi̇́esti (hibr.) tr. Nmč išmėtyti, išsvaidyti: Lokys nakčia ateima i razsvi̇́ema po visą lauką linus Lz.
1 susvi̇́esti
1. tr. NdŽ sumesti į vieną vietą: Susvi̇́edė krėslus, rakandus – viską susvi̇́edė Nv. Anie susvi̇́eda, susvi̇́eda [medžius] – reik gražiai [dėti] Vgr.
2. refl. Dglš susimesti, susikreivinti: Vežiau sunkų vežimą, tai net ratas susisvi̇́edė Tvr.
1 užsvi̇́esti tr. NdŽ, užsviẽsti, užsviẽdžia, ùžsviedė
1. sviedžiant užmesti ant ko: Užsvi̇́edė visą kupetą ant vežimo DŽ1. Visus tavo rakybolus ant trobos užsvi̇́edė Vkš. Užsvi̇́edžiau visas mašinas an pirkios Grv.
^ Kap i ažùsviedė kas čia jų (daug čia jų priėjo) Arm.
2. užkrėsti, užmesti už ko: Tę kur kas užsvi̇́edę buvo [ugnies] Grv.
| refl.: Kodė neprametei viralo? – Kad až kraiko lašiniai ažsisvi̇́edė (juok.) Tvr.
3. užmesti, nukišti: Kur tą kirvį ažusvi̇́edžiau? Pb.
4. refl. tr. Ml užsikelti, užsimesti: Ažsisvi̇́edė diedas an pečių maišą Grv. Kirvį ažsisvi̇́edė až pečių LKKXIV226(Grv).
5. sviedžiant nugramzdinti į vandenį, užmesti: Ažsvi̇́ema anas savą tą kriją i gaudo žuvis Lz.