vyténti, -ẽna, -ẽno žr. vytinti: Uogas reikia vytént iš lengvo – karštai sušunta Ktk. Morkvų prirovė prirovė kaip durna ir vytẽna Žl. Piemenai gena, šakeles laužia, mane (berželį) jauną vytẽna (d.) Ml.
nuvyténti žr. nuvytinti: Kam nuvytenai žalias rūteles, kam prapuldenai jaunas dieneles LTR(Slk).
pavyténti žr. pavytinti: Pradalgiuos pavytenaũ dobilus, tada stačiau Dglš. Pavytẽnę šieną sudėjo žaginin Klt. Burokų pašarinių nulupa, da pavytẽna, [v]andeniu ažupilia ir anys išrūgsta Sld.
suvyténti žr. suvytinti: Kad aš rūtų vainikelį saulėj suvytẽnus, kad aš šilko kasnykelį lietuj sulydenus (d.) Dglš. Rūtas raškėt, suvytẽnot, ežerėly paskandenot (d.) Užp. Oi tu, jaunasai berneli, kam tu man prapuldenai, kam tu mano žalias rūtas amžinai suvytenai̇̃? (d.) Ml.
| prk.: Kaip tę Dievas suvytẽna žmogų? Skdt.
| refl.: Vainikėlis susvytẽno (d.) Zr.
◊ ši̇̀rdį suvyténti sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji,… kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę teip suvytenai̇̃ (rd.) Slk.