2 ti̇̀nti (týti K, KŽ, DrskŽ), -sta (týsta K, KŽ, Lkm; SD1152, SD310, MŽ, N, -a LKKXIV203(Zt); N), -o (-ė DrskŽ) K
1. intr. SD1152, SD310, Sut, N, K, M, LL210, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ nenormaliai plėstis, brinkti, plisti (apie audinius): Koja ti̇̀nsta J. Labai kojosa puolė, pradėj[o] kojos týt Kpč. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint KlbIV86(Mlk). Kol neaudė, neti̇̀no, paaudėj[o] – ir sutino kojos Vrn. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo[ja] Jrb. Jai kojas atleido ti̇̀nę Jrb. Apstojo ti̇̀nę J. Arklys stovi, arkliu[i] ti̇̀nsta kojos Pb. Pradė[jo] ranka ti̇̀nt, net pažastin eina Klt. Jeigu ti̇̀s, reiks gramdyt kaulą LKT199(Žal). Ti̇̀nsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu] Slm. Parsigando, tai mat jai pradėjo ti̇̀nt burna, dantys, smagenos pradėjo ti̇̀nt Mžš. Bitę apžiojau – ti̇̀no ištino burna tei[p] Vdžg. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale neti̇̀nsta Svn. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė] PnmŽ. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai ti̇̀nsta Dg. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų Šlčn. Iš bado ir ti̇̀nsta Vvs. Žmonės pradėjo ti̇̀nt, mirt – labai didelis badas buvo Upn. Žmonės tino iš bado ir mirė badu V.Piet. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo MP167.
| prk.: Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo J.Balt. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų rš.
^ Jei rankos netins, medaus neturėsi LTR(Srj).
2. intr. stingti, tirštėti, tenėti: Tino, kol sutino košelyna J. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius neti̇̀nsta (juok.) Rsn.
3. tr. ėsti, ryti: Kiaulė nenustoja ti̇̀nus Švn.
4. valgyti, gerti: Ot ti̇̀na! Rod. Ar jau vėl nori týt? Skr. Tegu jis ti̇̀nsta [surūgusį alų] Pun.
2 apti̇̀nti, -sta (-týsta K; R, MŽ, N), -o (àptinė Lp) intr. DŽ1
1. SD1173, R, MŽ, Sut, N, KII339, K, M, Š, NdŽ, KŽ aplinkui ištinti: Aptystu, užburgelėju (, puntu MŽ431) R322. Apie akį apti̇̀no Ds. Vaikščioja apti̇̀nusiom akim, pamėlynavusiais poakiais Pkn. Dar̃ užsikėlus, akys apti̇̀nę Sn. Biškį apti̇̀no maniui koja J. Burna tokia apti̇̀nus – valgyt negali DrskŽ. Kap apti̇̀nsta gerklės, tai an kaklo linais rišas Jz. Sąnarius pradėj[o] skaudėt, dar̃ sąnariai apti̇̀nę Kpč. Ima ėst uodai, tai kaktos apti̇̀nę Mrc. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti Ns1857,5. Mano anūkas apsirgo kiauluke, apti̇̀no visas Pv. Ėgi tu mirsi itai apti̇̀nus Ad. Apti̇̀nę buvom, tik tik ejom Drsk. Aptinęs, patulžęs SD406. Vandeniu pažliugęs, aptinęs R394, MŽ530. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų DP145. Ižstatė jamui žmogų aptinusį MP336. Tas (žmogus) buvo aptinęs VlnE114.
^ Paršai kap aptinę (priėdę) Lp.
ǁ išsipūsti, išdidėti: Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę LTR(Lp). Kad padarytų, idant žyvatas aptintų Ch4Moz5,22.
2. refl. Pls per daug priėsti.
3. apsivalgyti, apsiryti.
2 paapti̇̀nti (dial.) intr. gerokai patinti: Kojos paapti̇̀nę Dv.
2 atiti̇̀nti intr. atslūgti tinimui: Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs Lb. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atati̇̀no Kp. To rožė tuoj atati̇̀no Kp.
2 išti̇̀nti, -sta, -o (i̇̀štinė Lp)
1. intr. J, Š, J.Jabl, DŽ, NdŽ, KŽ nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: Nuo galvos lig kojom aš buvau išti̇̀nęs Kkl. Išti̇̀nęs visas, nė rankų nepajudina Krs. Guli boba išti̇̀nus kai avilys Ds. Boba išti̇̀no visa kai kubilas Jrb. Imta ir ištýta rankos Lp. Rankos ištýsta Lš. Ranka nuo mažiuko piršto išti̇̀no iki pažarstei LKT207(Ig). Lig alkūnei ranka išti̇̀nus Mžš. Linus bruksim bruksim, tai rankos išti̇̀nsta Jz. Duoda i duoda, net jam ranka išti̇̀no Lnkv. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė V.Myk-Put. Koja išti̇̀nę LKKXIV216(Zt). Pėdos išti̇̀no ligi kauliukų (čiurnų) Jsv. Koja kai ronas išti̇̀nusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo Erž. Išti̇̀nus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi Drsk. Visas manas veidas buvo išti̇̀nę LzŽ. Burna ištýsta ir sopa DrskŽ. Bitis kad kur inkąs, išti̇̀nsta Dgp. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, išti̇̀nę, misliau, ka mirsiu Lš. Kab išti̇̀no, tai šituoj akia nemačiau Dg. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus LMD. Viduriai buvo išti̇̀nę muno Skdv. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur išti̇̀nsta, ant rožės Sdb. Akys nuo miego išti̇̀nę Žl.
| prk.: Nuo mokslo gali smegenys išti̇̀nt Brž. Tep galvą skauda, kad net plaukai išti̇̀nę Rdm. Kur buvot prapuolę, išti̇̀nom belaukdami Str. Išti̇̀nt možna nuo miego Žl.
^ Kad tu ištýtum! Grš. Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė (bloga)! Skr. Kad tu ištintái, itokis vaikas! Vrnv. Kad jie išti̇̀ntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Srv. Kad ta[vo] ištiñt viduriai! Arm. Kad anas ištiñt, kab kalnas! Asv. Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Mrc. Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! LTR(Sdb). Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos (kregždžių pamėgdžiojimas) Plv. Ausys išti̇̀no nuo tų šnekų visų (nusibodo klausytis) Mrj.
ǁ prk. tunkant išsipūsti, išpampti: Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
2. tr. šnek. išgerti: Ir ištinai̇̃ visą pieną! Jrb.
2 nuti̇̀nti intr. KŽ patinti, pabrinkti.
ǁ prk. nutukti: Ta mergučė nuti̇̀nus, nepabėga Skr.
2 pati̇̀nti intr. K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; LL154 kiek sutinti, ištinti: Pati̇̀nusi jo koja J. Naktį ma[n] kojos tirpsta i patýsta kiek Jrb. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net pati̇̀nsta Krs. Toki pati̇̀nusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi End. Aplink sopulį ranka pati̇̀no, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado Lš. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir pati̇̀nus Sdk. Net rankos pati̇̀nsta, kol nupjauni Ad. Kojos pati̇̀nsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu Lb. Pati̇̀no kojos nuog ejimo Azr. Kai rėžė, visa letena pati̇̀no, riešiokas visas pati̇̀nęs Vdšk. Poakiai pati̇̀no, pirštai pati̇̀no Pls. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna pati̇̀nus jam Slk. Patinusi gysla N. Iš badų mirė, svietas pati̇̀nę vaikščiojo Pst. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino BPI112. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų Ch5Moz8,4.
2 papati̇̀nti (dial.) intr. ištinti: Buvo papati̇̀nę žmones [iš bado] LzŽ.
| refl.: Papasmušę, papasti̇̀nę papadės Dv.
2 priti̇̀nti, -sta, -o (pri̇̀tinė Knv)
1. intr. NdŽ ištinti, sutinti: Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta Skr. Kai priti̇̀no guzai! Rd. Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs Slm.
2. privalgyti, prisikimšti; prigerti: Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos Rod. Priti̇̀no ir išejo, nei dėkui nepasakę Btr. Pritinai̇̃ vieno pieno! Jrb. Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt Gž.
^ Avytukė pumpurukė bėgdama priti̇̀no (ritė) Rdm.
| refl. Gž, Jrb: Vaikščioja prisiputę, prisiti̇̀nę Mrj.
3. tr. prk. pakankamai ko turėti, prisikaupti: Turtų priti̇̀nęs – ir vis negana Mrj. Priti̇̀nę žmones visko, gerai gyvena KzR. Jie mano, kad aš visko priti̇̀nus Vrb.
2 ×razti̇̀nti (hibr.) intr. Tvr ištinti: Jo sesuo tino razti̇̀no, greita ir numirė Aps. Kap inkanda, razti̇̀nsta ir žmogus Šlčn. Pasmaudė – razti̇̀no kaklas Dv. Jeknos kap razti̇̀no, nepersivertė Grv. Kakytės nedidelės, tešmuo razti̇̀no, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt Klt.
2 suti̇̀nti, -sta, -o (sùtinė)
1. intr. Q49, Sut, N, K, M, Š, LL116,130, DŽ, NdŽ, KŽ ištinti, subrinkti, supusti: Sutystu MŽ. Suti̇̀no keliai nuo šalčio brendant par sniegą J. Viena pripylė vyru[i] pipirų, kap sùtinė jis DrskŽ. In daikto žmogus suti̇̀nsta, būva, ką ir pami̇̀ršta LKT354(Str). Kai rožė būna, suti̇̀nsta žmogus Upn. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino SE209. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų BtApD28,6. Svietas suti̇̀nę vaikščiojo [iš bado] Rod. Suti̇̀no visa burna nuo dančio Klt. Burna suti̇̀nus, akys net raudonos, jau čiut eina Dg. Pusė galvos ir visas sprandas suti̇̀nęs Krs. Suti̇̀no smagenes, sakiau, gal votis kelsis Klt. Nuo džiovos plaučiai sutýsta Žal. Pirštelin inkando [gyvatė], tai anai suti̇̀no ranka, va šitei Vdn. Ravėjau ravėjau, net krumpliai suti̇̀no Zr. Kojos suti̇̀nę, subrinkę, nieko nepagaliu Dbč. Rožė ažsikelia, suti̇̀nsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto Aln. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo Kpč. Tiek suti̇̀no kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt Kp. Jai rankos ir kojos suti̇̀no Nmč. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę LMD(And). Kap inkanda [gyvatė], suti̇̀nsta žmuoj LzŽ. Jau karvės tešmuo suti̇̀no: gal rupūžė žindė LTR(Ant). Šuoj suti̇̀nęs, apkultas gervių buvo Kpč.
^ Neimk galvon, ba plaukai sutiñs An. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai Šmn. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! BsPIV17(Brt). Man nuo tų kalbų visokių ir ausys suti̇̀no (įsikyrėjo) Prn. Suti̇̀nę kap geląstuvas Krok. Kai balvonas sutinaũ Švnč. Galva kai viedras suti̇̀no Šd. Votis suti̇̀nus – kap kaladė Onš. Kol ką gauni, i galva suti̇̀nsta Krš. Rankos suti̇̀no kap pagalvės Rmš. Suti̇̀nę keliai kai sklenyčios Klt. Suti̇̀nę kojos kai piestai Švnč. Viena karvės kaka suti̇̀nus kai stebulė, gylių sukapota Klt. Boba kaip suti̇̀nus iš riebumo Ktk. Riebi merga kaip suti̇̀nus Pc. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios Žem. Kad tavo liežuvis suti̇̀ntų kaip kaladė! Plv. Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs LTR(Grk).
2. intr. KŽ sutirštėti, sutenėti: Gručia suti̇̀nusi K(Tlž).
3. tr. šnek. suvalgyti: Visą bakaną duonos suti̇̀no Lš.
2 užti̇̀nti intr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; Q560, N, M užbrinkti, užpusti: Užtystu R172, MŽ228. Akys užti̇̀no nuo verksmo J. Žandas, net akis užti̇̀no, net nemačiau Jz. Viena bitė inkanda – akys ažti̇̀nsta, veidas kaip butelis Slk. Iš nakties visas veidas užti̇̀no Alz. I galvą sėmė (skaudėjo), i akis buvo ažti̇̀nus Ad. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau Žem. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių (d.) Šmn. Burna užti̇̀no, dantys skausta Krš. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos (kojos) buvo užti̇̀nusios Krkl. Menka kiek – tuoj gerklė i ažti̇̀nsta Klt.
| prk.: Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užti̇̀nusi Trš.
^ Ketino ketino ir šikinė žuti̇̀no (žadėjo ir nedavė) Rod.