skė̃sti, skẽčia (skė̃čia), skė̃tė Š
1. tr. R, M, Rtr, DŽ skleisti platyn, plėsti: Medis šakas (lapus) skė̃čia K. Medis plačiai skė̃čia šakas J. Prigijo vinkšna, vešliai augo, veržliai kerojo, šakas aplinkui skėtė J.Balt. Kurtinys vaikščiojo, skėtė uodegą kaip didelę apskritą vėtyklę rš. Skė̃sti bures NdŽ. Skėtį skė̃sti NdŽ.
| prk.: Apatija vis labiau skėtė ant manęs savo sparnus Pč.
^ Varna skėstà tu! (keik.) Šts.
skėstinai̇̃
| refl.: Medis, žiedas, lapas skė̃čias K. Ąžuolo šakos skė̃tės Jrk81. Burokų lapai skẽčiasi Kdn. Tos vištos skẽčias (tupiasi gaudomos, gūžia) – a jos gaidžio noria? Jrb.
2. refl. darytis didesnio tūrio: Visi kūnai šildami didina savo tūrį, arba skečiasi rš. Prisigerdamos vandens, smarkiai skečiasi visos sėklos rš.
3. intr. N sprogti (apie medį): Medis skėčia R, MŽ.
4. tr. DŽ skleisti (lapus, pumpurus): Lapus skečia CI361.
| refl. J: Pumpurai, lapai skėčias R42, N. Bumbuorai skẽčiasi, tuoj išsprogs lapai Dkš.
5. tr. DŽ skleisti į šalis.
| refl.: Užsideda dvi kampos, ka nesiskė̃stų Vl.
6. intr. užsimoti: Skėste užsiskėčiau su šake ant jo mušti J.
◊ aki̇̀s skė̃sti DŽ1 stebėtis.
apskė̃sti, àpskečia (apskė̃čia K), àpskėtė tr. Š, Rtr, NdŽ; Ser apimti, apglėbti, apgaubti: Močia apskėtus laiko vaiką, kad nemuštum, nebartum, t. y. į glėbį paėmus, apsikabinus tur J. Ir apskėtė [žąselės] savo sparnais lankas LMD(Klvr). Didelė liepa – àpskėtė beveik kokį murgą Krsn.
| Mano šautuvas vis tiek nepataikys į cielių, bet apskės Plv.
atskė̃sti, àtskečia, àtskėtė tr. atversti: Atskėsu knygas B.
išskė̃sti, i̇̀šskečia (išskė̃čia K), i̇̀šskėtė tr. NdŽ; R, Q54, N, M
1. DŽ išskleisti platyn, išplėsti: Šuo puolė išskėstais nasrais rš. Ešerys išskečia dyglius – ir lydeka negali jo praryti S.Nėr. Išskėtė pirštus rš. Lig ryšio rugių pėdą išsketi ir uždedi [ant galvos], lietus neperlija Upn. Tuoj sparnus plačiai išskėsiu ir nuskrisiu kaip erelis L.Gir. Atsiliepė tiktai amžinai įsižeidęs kalakutas ir iš piktumo išskėtė uodegą ratu I.Simon. Išskė̃sk skėtį, mat pradeda lyti Š. Paukščių palydimi, išskėtę vėjuje bures, išplaukdavo laivai ir nebegrįždavo rš.
| prk.: Svarbu tokios sąlygos, kad galėtum žmogus išskėsti veiklos ir minties sparnus visu moju A.Gric.
^ Daugiau kalbų mokėsi – plačiau sparnus išskėsi P.Vaičiūn.
| refl. N, K, Š, BŽ486, Rtr, DŽ1: Išsiskečia medis R42. Medis kaip reketis išsiskė̃tęs stovi J. Tokia jau ji negraži: plaukai juodi, išsiskė̃tę Nm. Gerai, ka tiesiai auga; a kad išsiskė̃tęs būtų – a tai gražiau?! Jrb. Skėste išsiskėtė pašonės priėdus J. Visai baigėsi ežere vanduo, o ragana išsiskėtė belakdama kaip baisybė BsPIII20. Išsiskėtę žiedai Kos37. Berno kailiniais užvilko, ir eina išsiskė̃tęs Sml. Mano galva išsi̇̀skėtė kaip kurpė nuo tavo rėkimo Snt. Tankiuos soduos skęsta didis miestas, plačiai išsiskėtęs visu pajūriu Ašb. Išsiskėtęs kai parnešiotas vyžas Vlk. Išsiskėtęs kaip vėžys su mielėm Šd. Eina išsiskėtęs kai aitvaras Vl. Išsiskėtus kaip pereklė LTR(Grš). Ko čia sėdi išsiskėtusi kap karvė!? Klvr.
ǁ plačiai atverti (akis): Išskė̃tus akis veizdi, ana nesupranta Dv. Jai tenka kartais žiopsoti ir stovėti išskėtus akis J.Jabl.
2. R42, LL211 išskleisti į šalis (rankas, kojas ir pan.): Nieko neatsakė, tik rankas i̇̀šskėtė Š. Paminklas tam vaikinui pastatytas: sto[vi] toks vaikas, rankas išskė̃tęs Jrb. Išskėtęs kojas, jis buvo panašus į dideles žirkles rš. Skriestuvo kojelės išskečiamos taip, kad jų smaigaliai sutaptų su atkarpos CD tašku C rš.
3. plačiai išdėstyti: Aiškinimai per daug išskėsti ir atsikartoja nereikalingai V.Kudir.
◊ aki̇̀s išskė̃sti nustebti: Šitas i̇̀šskėtė aki̇̀s Dgp.
išskėstomi̇̀s rañkomis
1. mielai (priimti, sutikti): Motina išskėstõm rañkom sutiko sugrįžtančią dukterį Skrb. Tetulė mane priėmė išskėstomis rankomis ir tuoj įkurdino pastogės kambarėly J.Dov.
2. labai (laukti): Tūkstančiai buvusių bernų išskėstomis rankomis laukė žemės sp.

nagàs išskė̃sti menk. mirti: Neilgai truks – ir tu išskėsi̇̀ nagàs Jž.
rankàs išskė̃sti Gs išplėsti savo valdžią, įsigalėti.
nuskė̃sti, nùskečia (nuskė̃čia K), nùskėtė tr.; Ser išplėsti.
| prk.: Jiem (vokiečiams) neduos nuskėst (daug žemių apskėsti, užimti) Db.
| refl. prk.: Kokia nusiskėtusi esanti darbo dirva, kiek reikalaujanti mokslų! Db.
paskė̃sti, pàskečia, pàskėtė
1. tr. Ser, NdŽ truputį išskėsti, išskleisti.
2. refl. išsiskėtus pakilti: Jeraptonas (lėktuvas) an [v]andenio kap nueis, tai tada pasiskė̃s an viršaus Nmč.
praskė̃sti, pràskečia, pràskėtė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. DŽ1 praskleisti, kad būtų platesnis, išplėsti: Suvyniotą, sudėtą poperą praskėsk, t. y. prapleik J. Gubos apdengiamos dviem surištais praskėstais pėdais, varpomis žemyn rš. Valgomieji stalai gali būti praskečiami ir nepraskečiami rš.
| refl. Ser, DŽ1: Kalninės guobos žiedai prasiskečia anksčiau už lapus rš. Varpelės būna labiau prasiskėtusios J.Krišč.
2. praskleisti į šalis: Per tankius karklynus ėjau, praskėsdamas šakas rš. Neva nustebintas praskečia rankas V.Krėv. Jonas praskėstomis rankomis baidė kumeliuką rš. Keletas vaikinų sustodavo ratu, paduodavo vienas kitam rankas ir šokinėdavo, sukryžiuodami kojas ir jas praskėsdami rš. Pinučiuose ties pačia kriauše buvo praskėsta spraga – piemenukų darbas Mš.
^ Praskėtė ienas, įkišo plaukuotą (pakinkė arklį) Lg.
◊ rankàs praskė̃sti
1. pailsėti: Per tuos darbus negali rañkų praskė̃st Mrj. Prisidėjo didžiausio rūpesčio, nebebuvo kada nei rankų praskėsti, nei per daug galvoti apie save pačią V.Bub.
2. ko nors imtis, užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rañkom praskė̃st Ut. Tiek žmonių, nė rañkų negaliu praskė̃st Vrn.

×razskė̃sti, ràzskečia, ràzskėtė (hibr.) žr. išskėsti:
1. Ràzskečia pėdą ir statinį (gubą) užkloja Rod.
2. Mūs buvo ragočius tokis: vienas galas razpjauta ir ràzskėsta, ė kitam gale – du ragai LKT353(Str). Jonukas atsigulė, ràzskėtė rankas Dv.
suskė̃sti, sùskečia, sùskėtė tr. NdŽ
1. išskleisti (lapus, šakas).
2. suglausti, sutraukti (užuolaidą).
| refl. NdŽ.
3. refl. išskėstomis šakomis susisiekti.
užskė̃sti, ùžskečia, ùžskėtė tr. NdŽ
1. apglėbus užstoti: Užskė̃sk, kad nebužgautum mušęs (mušdamas) J.
2. DŽ1 užgožti, nusmelkti: Šita taboka viską ùžskėtė Rdm.
3. prk. pasiglemžti: Atėjai plikas, užskėtei turtus, tai dabar nesikišk, nedaužyk kumščiu į stalą rš.
4. refl. Vl, Srd užsimoti: Jis užsiskėtė mušti su pagaliu, ale nemušė, tik pamojavo J. Užsi̇̀skėtė jau man rėžt per ausį, bet susivaldė Lkč.