rõpšti, -čia (-ia), -tė (-ė Prk) intr.
1. DŽ palengva, sunkiai kopti, lipti: Senelis keturpėsčia irgi ėmė ropšti į kalvą rš. Jis nekreipė dėmesio į mano grasinimus ir ropštė šakomis aukštyn rš.
| prk.: Kelias ropštė (kilo) kalnų terasomis rš.
| refl. BŽ49: Jis ropštės ant skardžiaus kalno, t. y. lipo, bet negalėjo užsiropšti J. Vėžiai ropščiasi į krantą prieš lietų ir blogą orą sp. Jis greitai ropštėsi aukštyn, ant šalinės rš. Ropštėmės statybų pastoliais aukštyn, brėžėme naujas miestų ribas sp. Žiūrėk, vaikas ant stalo rõpščiasi Ll. Florijonas įkirto kastuvą į šlaitą ir ėmė ropštis iš duobės J.Dov. Ropšúos, ropšúos ir atslystu atgal – negaliu išlipti iš griovio Šts. Ropščiasi kaip rupūžė ant šakės Kltn.
ǁ refl. Tlž, Tl sunkiai lipti iš guolio: Rõpškis laukan, jau laikas keltis! Slnt. Prašneko tėvas, ropšdamos iš lovos Žem. Vaikai pradėjo ropšties – vienas iš lovos, kitas nuo krosnies Žem.
2. prk. eiti (amžiaus metus): Šešiasdešimt trečius metus ropštù, o mušti nu marčios nebuvau gavusi Šts.
3. refl. ruoštis, taisytis: Buvo sekmadienis, ir Jonas Kaupys ropštėsi namie J.Balt. Ropštas visi į Raudėnus eiti Rdn. Reik kaip nors rõpštis į Salantus, turiu visokių pirkinių pirkti Kal.
4. refl. spraustis: Stankus priešais ropščias iš vaikų būrio Žem. Boba stenėdama ropštės, traukės toliau Žem. Ropštas visi [vaikai] už stalo Rdn.
atsirõpšti, -čia (atsi̇̀ropščia), atsi̇̀ropštė Kal, Kl sunkiai atsikelti iš patalo: Ar jau senis atsi̇̀ropštė? Užv. Jų laimė dar, kad atsiropštė Jonas iš miego, išgirdęs tėvą berėkaujant Žem. Atsiropštė gaidykste ir išejo Krkl.
įsirõpšti, -čia (įsi̇̀ropščia), įsi̇̀ropštė DŽ1, Kal, Up, Prk su vargu įlipti, įsikarti kur: Įsi̇̀ropštė į lovą Up. Senikė, o į vežimą, veizėk, da įsi̇̀ropštė Kv. Ar ne velnias tik padėjo tau į pat medžio viršūnę įsirõpšti Vkš. Kad ir buvau įsirõpštęs, iškrapštė, nelaikė Škn.
išsirõpšti, -čia (išsi̇̀ropščia), išsi̇̀ropštė
1. sunkiai, pamažu išlipti iš kur: Ta varlė išsi̇̀ropštė iš savo lovikės Šll. Visai, vaikali, blogai – iš lovos nebeišsi̇̀ropštu Rdn. Matulikė dėlto išsi̇̀ropštė iš vežimo Kv.
2. tingiai kur nors išsirengti, išsibobutuoti: Išsi̇̀ropštė šiaip taip į turgų Krš. Tvarsės, tvarsės po lovą, pryšpiečiais ir išsi̇̀ropštė Lkv.
◊ kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti blogos nuotaikos: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandie kairiąja kojyte iš lovos išsiropštė Pt.
nurõpšti, -čia (nùropščia), nùropštė
1. refl. sunkiai nulipti: Mergelka šiaip taip nū pečiaus nusi̇̀ropštė Kv. Senolis nusi̇̀ropštė nū viškaus Kv. Nusiropštęs nuo krosnies, susirado duris ir išėjo į priemenę A.Vencl.
2. refl. sunkiai nuvykti: Nėkaip negaliu į Salantus benusirõpšti Kal.
3. tr. šnek. nedailiai, bet kaip padaryti: E tik nùropštė pirštines, kai su kojom Up. Kokios tos rogės yra, tokios ir tebūnie, bet aš pats nùropščiau, ir gana Up.
| refl. tr.: Kojines nusiropšti gali ir mėnesienoje Skdv.
parsirõpšti, -čia (parsi̇̀ropščia), parsi̇̀ropštė sunkiai pareiti, parsigauti: Kaip bereiks namo beparsirõpšti? Kal.
pérsiropšti sunkiai perlipti: Jis led pársiropštė par kalną, t. y. parlipo J. Mergelka da tik pusantrų metų, o par slenkstį pársiropšt pati Kv.
prisirõpšti, -čia, prisi̇̀ropštė sunkiai atsikelti: Ji pati prisiropštė, o Jono nežadina tyčia Žem.
susirõpšti, -čia, susi̇̀ropštė ilgai kuičiantis, susirengti: A tu susirõpši kumet, a ne – nelauksma DūnŽ.
užsirõpšti, -čia (užsi̇̀ropščia), užsi̇̀ropštė BŽ49, DŽ, Ll, Vkš su vargu užlipti: Užsi̇̀ropštė an lovos [vaikas] i sėda Klk. Toks mažas, o dėlto užsi̇̀ropštė ant krėslo Kv. Užsiropštė ant kelių Up. Jis pritupia, aš užsiropščiu jam ant nugaros rš. Nelaukdamas, iki kas ką pasakys, užsiropštė į sceną ir įbruko tuos raštus teismo pirmininkui rš. Nors ir buvo girtas, bet dar šiaip taip ant arklio užsi̇̀ropštė NmŽ.