pūkúoti, -úoja, -ãvo
1. refl. augti pūkais: Nepjauk tokių mažų viščiukų, tepūkuõjies Krš.
ǁ refl. augti pirmaisiais ūsų plaukeliais: Nors man jau pūkuojasi panosė, tačiau labai mėgstu ledus rš.
2. intr. skleisti pūkus, velti pūkais: Nešluostyk, abrūsas pūkúoja Ėr. Kam tu čia pūkúoji: čia ir drabužiai kabo, ir baltiniai džiūsta Žvr.
| refl.: Linus pradeda sėti, kada gluosniai pūkuojasi LTR(Ant). Karklai, topoliai, epušės pūkavos kaip peraugusi avies vilna rš.
apsipūkúoti J
1. apaugti pūkais: Vandenyje plaukiojo žąsų būreliai, nardė ką tik apsipūkavę žąsiukai J.Marc.
2. apkibti, apsivelti pūkais: Pasisaugok, paduškas vilkdama, neapsipūkúok – an vilnonį rūbą labai lempa Ds. Labai apsipūkãvus kepurė, nudaužyk su delnu Ėr.
3. apaugti plonyčiais plaukeliais: Užlenktas lapo kraštas nenormaliai pastorėjęs ir apsipūkavęs rš. Šilagėlės išskleidusios melsvai violetinius žiedus, apsipūkavusius sidabru sp.
išpūkúoti tr. Š apvelti pūkais.
| refl.: Gulėjai kur lovoj, kad išsipūkavai̇̃ Dkš. Išsipūkãvęs visas, gal pūkuos kur buvai atsigulęs Š.
nupūkúoti
1. tr. apvelti pūkais:
^ Atsigulė vainikuota, atsikėlė nupūkuota (šalna ant žolės) Škn.
| refl.: Ji tuojau nusivelka nuoga, įlipa į tą bačką, nusidegutuoja, paskiau į plunksnas nusipūkuoja ir išėjusi netoli miško ropinėja SI360.
2. refl. apaugti plonyčiais plaukeliais: Pastatyta po aukštą puodynėlę blindžių šakelių, nusipūkavusių, papurusių geltonai, tartum vienadieniai viščiukai rš.
papūkúoti intr. apkibti pūkais: Jie (paukščiukai) išskrenda paskui užaugę ir sustiprėję, palikdami mums tuščią, papūkavusį, dar šiltą savo lizdelį J.Balt.
prisipūkúoti tr. prisikimšti pūkų: Prisipūkaváu patalus, būs šilta gulėti Trg.
susipūkúoti
1. apaugti plunksnomis, pamesti pūkus: Suspūkãvo žąses Dglš.
2. išplūšyti, apspurti: Nešliktuoti siūlai yra ne toki stiprūs, susipūkavę, pasipūtę rš.