ūkstýti, ū̃ksto, ū̃kstė BŽ170, NdŽ, Up iter. dem. 2 ūkti.
1. tr., intr. Rtr tamsinti, temdyti, niaukti, debesimis supti.
| refl. R, K, KII239,360, L, Rtr, KŽ, DŽ1, NmŽ, Trg, Žgč, Krž: Ū̃kstos ant lytaus KI76. Ū̃kstos po biškį, bus lytus J. Ū̃kstos, veizėk, ū̃kstos i nelyna DūnŽ. Ū̃kstos, debesys kilna, lys Grd. Dvi dieni pabuvo gražesnė, i jau ū̃kstos Krš. Kad ir ū̃kstos, nelyna Krkl. Kad pradeda ūkstytis, visos bitys su umaru lekia namon Rdž. Jau vėl dangus ūkstos, jau vėl debesys kyla prš. Šią dieną bus dargana, nėsa dangus raudonuoja ir ūkstos Bb1Mt16,3.
| prk.: Senai kerštingos debesys vis ūkstėsi Vd. Ūkstosi karui prš.
2. tr. KŽ padaryti paunksnę, mesti šešėlį: Ąžuolų ūkstoma žemė rš.
apsiūkstýti K
1. Kel1863,130, KII239, Rtr debesimis apsitraukti, apsiniaukti: Dangus perkūnijos debesimis apsiū̃kstęs KI544.
2. aptemti, netekti gebėjimo regėti: Akis apsiū̃ksto, apsitamsina KII258.
susiūkstýti DŽ1 ūkstantis susitelkti: Ūkstos ūkstos, turbūt susiūkstýs lytaus Pgr.