1 mauróti, -ója, -ójo
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.