kvė̃pti, kvẽpia (-ia K, J.Jabl, kvem̃pa J), -ė (-o), kvė́pti Š
1. tr. KBII161, NdŽ traukti į save orą, kvėpuoti: Kvapą kvė̃pti K.
| refl. tr.: Jis godžiai kvėpėsi oro, kaip girtuokliai kad geria vyną rš.
2. tr., intr. SE93, BtJn20,22, GNJn20,22, VlnE63, N, J pūsti, iškvėpti orą: Paskui par nendrę arba nupjautą didelę plunksną į jo burną turia jam kvėpti S.Dauk. Jis į mane kvė̃pė KI55. Jis, (į mane) kvė̃pdamas, mane savo kvapu užgavo KI55. Kvėpt, kvapu pakrutint SD170. Pūkštinu, kvėpiu SD27. Kam kunigas kvepia kvapą ant burnos krikštytinio? A.Baran. Ir kaip tatai kalbėjo, kvėpė ant jų ir bylojo jiemus BPII42.
3. refl. DŽ dūksoti, vadėtis: Kvėptè nusikvėpė vynas atkištas J.
4. intr. R, Sch285, Ds skleisti kvapą, kvepėti: Kitusyk ta mėsa kvė̃pdavo iš tolo, dabar – nė pamatyt nenor Ss. Bačkelės kvėpė midum V.Piet. Gražiai, piktai kvėpti N. Tiktai pradėjo kvė̃pt (dvokti) OG282. Kvėpti kuo (iš kvapo panašiam į ką nors būti) N. Žydėkite kaip lelijos ir kvėpkit skaniai RBSir39,18.
5. NdŽ žr. įkvėpti 3: Kvėpti jam daug ką kvepia (kvėpia) motina, tik nieko gera neįkvepia (neįkvėpia) J.Jabl.
^ Durniaus kvėpta (durna) ji: „Aš nedirbsiu, o kam dirbt!“ Skr. Jei Dievas nekvepia proto, vėjas nesupūs Tr.
antkvė̃pti, añtkvepia, añtkvėpė (dial.); Sut žr. įkvėpti 3: Mane antkvėpė mielaširdyste tava brš.
apkvė̃pti, àpkvepia, àpkvėpė tr.; N apipūsti.
atsikvė̃pti, atsi̇̀kvepia, atsi̇̀kvėpė
1. K įtraukti oro į krūtinę, įkvėpti ir iškvėpti: Pilypas atsikvėpė iš visų plaučių S.Nėr. Jis giliai atsikvėpė vėsiu šviesių vasaros prieblandų oru V.Myk-Put. Ir senė toji, nusitvėrus jį už kaklo, smaugia, jog net atsikvėpti jam nėra kuo V.Krėv. Sekretorius dar kartą visa krūtine atsikvėpė J.Dov.
| Taip bėgau, kad nei atsikvėpti (kvapo atgauti) negaliu KBI14.
2. DŽ atsidusti: Mergaitė giliai atsikvepia ir įremia akis į neįprastines gotiškas raides S.Čiurl.
3. imti laisvai kvėpuoti po kokio įtempimo: Svečiai lengviau atsikvėpė I.Simon. Jis čia jautėsi galįs atsikvėpti pilna krūtine A.Vencl.
| prk.: Visa krūtine atsikvėpė mūsų neprėpiama Tėvynė, pakėlusi neregėtus rūstaus karo sunkumus (sov.) A.Vencl. Traukinys lengviau atsikvepia ir sustoja P.Cvir.
4. R, Š, M, Pbs, Šn atsikvapstyti, atsigauti, pailsėti: Daug padirbom, reikia kiek atsikvė̃pti Sb. Tuotimpo (ištisai, nuolatos, be pertraukos) reikia būti čia, nė atsikvė̃pti negal J. Arkliams sustojus atsikvėpti, Petras užsirūkė Gr. Ateis šventa diena, atsikvėpsim kap priguli Alk. Aš jį tyliai prakalbinsiu ir svirnelin pavadinsiu atsikvėpti nuo kaitros K.Bink. Truputį atsikvėpusi pradėjo rankioti stagarus ir kišti maišan V.Mont. Iš karto negalėjo nė atsikelti, toks buvo silpnas, bet po valandėlės, kai kiek atsikvėpė, atsisėdo rš.
^ Čia mokestys, čia pabaudos visokios – nėr kada nei atsikvėpti (nėra ramybės) An. Dundulis (perkūnas) – ne brolis, kai pavaišins – neatsikvėpsi KrvP(Gd).
įkvė̃pti, į̇̃kvepia (į̇̃kvėpia), į̇̃kvėpė tr. DŽ, įkvė́pti Š
1. įtraukti į plaučius oro: Visa krūtine įkvėpė gryno vasaros oro J.Dov.
| refl. tr.: Ligoniui deguonies duoti įsikvėpti rš. Įsikvepiam tėviškės oro į save rš.
2. Q30, R112, N, J įpūsti: Vė[ja]s ugnį įkvėpė (ugnis buvo užgesus) J.Jabl(Als). Įkvėpk dvasią (kvapą, orą iš burnos) į nasrus, t. y. įpūsk J.Jabl(Als). Ir įkvėpė jam gyvą dvasią jo nosina BB1Moz2,7. Dirbos dirbos, ir ant galo eina pas Dievą ir klausia: „Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią (gyvą padaryti)?“ SI50. Ir Kairys žuvo, nė trisdešimties metų nesulaukęs, ir nusinešė į kapus visas jam Anykščių dangaus, gamtos ir žmonių įkvėptas dovanas A.Vien.
| refl. prk.: Aš ją antrusyk, tik jau geriau, pamokysiu, jai geriau į galvą įsikvėps (įeis, įsiskverbs) BsPIV213.
3. DP203, R19, Q141, N, K, M, Š prk. suteikti, sužadinti (jausmą, protą, norą); paskatinti kurti, veikti; inspiruoti: Tikėjimas liaudies išmintimi ir jėga įkvėpė jo žvilgsniui platybę ir drąsą J.Dov. Kiekvienas mokytojas įkvepia savo dvasią mokintiniams V.Kudir. Jame vyrauja įkvėptos (svetimos) mintys ir įkvėpti geismai, ne jis pats Vd. O idant tokį pat širdies jautimą priešininkams įkvėpti teiktumeis M.Valanč. Kad aš įmanyčiau, įkvėpčiau savo vaikui protą J. Kitam proto neįkvėpsi, kad pats į galvą nesiima LTR(Grk). Įskverbti į atmintį, įkvėpti LL282. Kai kuriuose provincijos miestuose būna tokių namų, kurių vaizdas įkvepia melancholiją rš. Norą įkvė̃pti BŽ161.
| Dar niekad tarptautiniam išsivadavimo judėjimui nebuvo atsivėrusios tokios įkvepiančios perspektyvos, kaip šiuo metu sp. Šaukė į kovą, įkvėpė žygiams rš. Ta pati meilė, kuri taip labai degina tamstos širdį, ir manie į̇̃kvėpė žemiaus surašytąsias eiles Jn. Įvyko viena labai įdomi ir graži scena, kuri verta įkvėpto dailininko teptuko rš. O jos veidas – toks giedras giedras, – toks įkvėptas B.Sruog. Atsakydama motina Jo, įkvėptà dvasia šventa, tarė DP464.
^ Syla meilės neįkvėpsi Tr.
iškvė̃pti, i̇̀škvepia, i̇̀škvėpė tr.
1. K išpūsti orą iš savęs: Iškvepiamasai oras rš. Aš iškvėpiau skanų kvapą nuo savęs BbSir24,20.
^ Guli štai šiandien, gyvybę iškvėpęs (negyvas) rš.
2. prk. pasakyti, ištarti: Ne, – iškvėpė jis. – Ne, ne, ne! rš.
3. refl. BŽ78 išsivadėti, prarasti kvapą: Vynas išsikvė̃pęs, t. y. nuvėsęs J. Et, jau gana, koki čia kamščiai, ir nori, kad vynas neišsikvė̃ptų! Gs. Vitriolijus neduoda amonijui iš mėšlo išsikvėpti J.Jabl.
| Ir gėlės žiedas, ir alus pagaliau išsikvepia J.Jabl. Sėklos [kmynų] išvalomos, džiovinamos ir laikomos maišuose, kad neišsikvėptų J.Krišč. Kai nusipirkau tuos miltelius, tai baisiai smirdėjo, o dabar išsikvėpė bebūdami ir nebesmirdi Grl.
4. refl. prk. netekti jėgų, pavargti, išsisemti: Jau taip, žinote, visi mes išsikvėpėme, pavargome rš. Išsikvėpė pasaulio pabaisa, sutirpo jos gajumas ir drąsa T.Tilv.
◊ paskuti̇̀nį kvãpą iškvė̃pti mirti: Kankina visokiais būdais, pakol vagis neiškvėps paskutinį kvapą V.Kudir.
nukvė̃pti, nùkvepia (nukvem̃pa), nùkvėpė intr.
1. R, MŽ, N nusivadėti, nustalbti: Nukvė̃pęs alus tavo J. Kad nenukvėptų sula, reik apsėti avižoms Ggr. Čia krienos jau su visu nukvė̃pusios Krkl. Nepalikiat par naktį atidarytų butelių, o nukvėps alus, ir nėkas nebnorės jo gerti Rt. Nukvė̃pęs alus – nusalęs, nuvėsęs Šts.
| refl.: Vynas neužkištas nusikvė̃pęs iš butelkos (nudūkęs) J. Ka jūs mane neišgersit, tai aš nusikvėpsiu (sako apynėlis) LTR(Plv).
2. nublukti: Skarelė nukvempa J.
pakvė̃pti, pàkvepia, pàkvėpė
1. intr. pūstelėti orą, kveptelėti: Jis ant manęs pàkvėpė KI66.
2. MŽ žr. įkvėpti 3: Visa, kas tik yra tipiška gamtoje, jo buvo atjausta, jis visu tuo pakvėpė drobę rš.
prasikvė̃pti, prasi̇̀kvepia, prasikvėpė
1. BŽ444 pakvėpuoti (oru).
2. M atgauti kvapą, pailsėti.
prikvė̃pti, pri̇̀kvepia, pri̇̀kvėpė tr.
1. K pritraukti oro į plaučius: Kad sumanyčia, pilnus plaučius prikvėpčia [pušyno oro] Vb.
| refl. tr. Slm.
| prk.: Ir Piteris savo laiku buvo prisikvėpęs tokio jausmo rš.
2. prk. suteikti ko, duoti, įdiegti: Prašiau, idant mane prikvėptų išminčia ir roda, ką daryt brš.
3. (neol.) lingv. tarti priebalsį su einančiu po jo „h“ garsu, aspiruoti: Prikvepiamas, su priekvapa tariamas LL194.
sukvė̃pti, sùkvepia, sùkvėpė
1. refl. Jrb į vieną vietą susieiti (apie orą, šilumą): Šiluma susikvėpė iš kitų stubų, ir pasidarė ir tojė šilta stuba J.
2. refl. subręsti: Alus berūgdamas susikvėpia: pasidaro stipresnis, saldesnis Lnkv.
3. tr. sušelpti, paremti; padaryti, parūpinti: Mergiotė ir vėl (pernai, šiemet) namus sùkvėpė Trgn.
| Padegėliui giminės sukvėpė triobeles Tr. Ir valgį, ir malkas vis aš iš savo pinigų sùkvepiu Ktk.
4. refl. atsigauti, sustiprėti: Padėk viščiuką šilimo[je], gal da susikvė̃ps Sdb.
| Tik tik susi̇̀kvėpė (prasigyveno), ir numirė Trgn.
| Prarasta dvasia nesusikvepia, už šiaudelio nepasigriebia rš.
užkvė̃pti, ùžkvepia (ùžkvėpia), ùžkvėpė tr.
1. N įpūsti, atgaivinti (ugnį).
2. užrūkyti, dūmą užtraukti: Sėskim, užkvė̃psme kokį dūmą Bsg.
3. pasiekti kvapui: Jei tik ùžkvėpia mane mėsos kvapsnys, tai jau vis tiek turiu atsirgt Nč.